Jėzuitiškas „komunizmas“ (I)

Jėzuitų redukcijos Paragvajuje 1606–1848

 

Kur tik ispanų ar portugalų konkistadorai užimdavo naujas žemes, ten paskui juos sekdavo jėzuitų tėvai. Kai reikėdavo ištyrinėti nežinomas vietoves, jie pasisiūlydavo patys, jei būdavo sudaromos taikos sutartys ar sąjungos su indėnais, kolonijų valdžia kreidavosi į vienuolius, nes tik jie suprasdavo indėnų kalbas ir dėl savo draugiško būdo buvo įgavę vadų pasitikėjimą.

 

Indėnų draugai

Meksikoje jėzuitai buvo pirmieji, kurie išdrįso aplankyti dar nenukariautas vietinių gyventojų gentis šalies šiaurėje. Jie prasiskverbė pas kalnų tauteles prie viršutiniojo Rio Hiaqui ir patraukė per sunkiai praeinamą tarahumarų kraštą. Kai vienuoliai pirmąkart pasirodė šių tautų kalnuose ir tarpekliuose, indėnai slėpėsi nuo jų olose ir uolų būstuose, nes nepasitikėjimas baltaisiais niekur nebuvo toks didelis kaip Meksikoje, kur maždaug prieš šimtmetį „baltojo išganytojo“ Hernáno Cortéso tautiečiai išžudė dešimtis tūkstančių indėnų. Blizgančios dovanos ir draugiški misionierių žodžiai ir čia pasiekė savo tikslą. Tėvui Glandorffui, kuris su ypatingu įkarščiu keliavo per kraštą ir visur bandė gyventojus atversti į tikėjimą, netrukus pavyko pasiekti, kad indėnai numatytu laiku nusileistų nuo kalnų į sutartą vietą lygumoje ir dalyvautų jo vedamose pamaldose ir pamokose.

Iš Meksikos jėzuitai keliavo į Naująją Meksiką, Arizoną, Kaliforniją ir Teksasą. Vokietis misionierius Kühnas nuodugniai ištyrinėjo apylinkes šiauriau Kolorado upės, o ir už pirmuosius tikslius žemesniosios Kalifornijos dalies aprašymus ir kartografinius duomenis irgi reikia dėkoti jėzuitams. Robertas Louis Stevensonas praėjus daugiau nei šimtui metų pilnais susižavėjimo žodžiais rašė apie Ordino veiklą Kalifornijoje ir atkreipė dėmesį į nelaimes, kurias vėliau tose vietovėse sukėlė „gobšūs žemių vagys ir Bažnyčios vardą juodinantys kaubojai su pistoletais“. „Taip baisiai, – manė jis, – mūsų anglosaksiškas protestantizmas pasirodė prieš Jėzaus draugijos darbą!“

Peru ir Bolivijoje vienuoliams taip pat pavyko atrasti daugiau nei šimtą iki tol nežinomų indėnų genčių ir sutelkti jas į uždaras redukcijas. Šiuose regionuose jie įvedė žemdirbystę, gyvulininkystę ir amatus, mokė laukinius pasigaminti įvairių įrankių, statyti trobeles, gydė ligonius bei sužeistuosius europietiškais vaistais. Limoje, Cuzco ir kituose perujiečių miestuose jie įkūrė savarankiškas indėnų kolegijas, kuriose jiems vado­vaujant buvo auklėjami kazikų (vadų) vaikai. Jie taip pat uoliai rinko istorinius senos išnykusios inkų kultūros šaltinius, kur ypač pasižymėjo tėvas Blas Valera, pats kilęs iš inkų. Kolegijos patalpose Limoje jie įrengė spaustuvę, kur buvo spausdinamos jėzuitų sudarytos ketšua kalbos knygos ir gramatikos.

Brazilijoje tėvas Anchieta nepailsdamas savo ilgų kelionių metu stengėsi surasti išsibarsčiusias indėnų gyvenvietes ir pradėti bendrą visų vietinių gyventojų atvertimo į krikščionybę akciją. Kartu su indėnais tėvas gyveno klajoklišką gyvenimą, prisiglausdamas tai šen, tai ten miškuose. Jis atidžiai tyrinėjo įvairias tarmes ir bandė jas susisteminti. Taip jam kilo drąsi mintis: sistemingai dirbant panaikinti Pietų Amerikos indėnų kalbų dialektinius skirtumus ir taip sukurti visam žemynui bendrą, visur suprantamą kalbą. Jis sudarė kelias grama­tikas ir žodynus, kurie tapo kalbų mokymosi pagrindu vėliau atvykusiems misionieriams, be to visas ordinas toliau tęsė Anchieta‘os planuotą indėniškų idiomų apibendrinimą į vieną kalbą.

Misionieriai daug nuveikė ir kaip tarpininkai tarp indėnų ir baltųjų. Tėvas Anchieta kartą netgi nuvyko į vienos maištaujančios vietinės genties stovyklą ir pasisiūlė tapti jų įkaitu, kad parodytų taikius baltųjų ketinimus.

„Ko per daugelį metų nebūtų sugebėjusios pasiekti galingos armijos ir didžiuliai pinigai, – 1690-aisiais Ispanijos karaliui rašė La Platos arkivyskupas, – tą jėzuitai įvykdo per trumpą laiką, pagalbon pasitelkdami vien savo uolumą. Priešus jie paverčia draugais, o iš visiškai sulaukėjusių nevaldomų tautų padaro nuolankius Jūsų Didenybės tarnus“. Taip Jėzaus draugijos misionieriai, laikui bėgant, baltiesiems kolonistams atvėrė kelius į gausybę naujų žemių. Kaip rašo vienas XIX a. prancūzų keliautojas, jie užkariavo daugiau žemių nei didieji karvedžiai, nes mokėjo švelnumu savo pusėn palenkti net visiškai laukines gentis. Jie padėjo pamatus Amerikos kolonijų suklestėjimui.

Iš pradžių ir valdžios įstaigos nepamiršdavo savo pranešimuose pabrėžti vienuolių nuopelnų. Tačiau ilgainiui teko nusivilti, nes šie dvasininkai, būdami perdėm uolūs, nueidavo per toli ir vis dažniau peržengdavo savo tikrosios veiklos ribas. Kolonistai, savaime suprantama, žinojo, kad krikščioniškojo mokymo skleidimas tarp pagonių yra svarbi prielaida pelningam verslui, nes tik tada, kai nepatiklūs ir baikštūs vietiniai gyventojai buvo palenkti bažnyčios pusėn, jie tapo tinkamais ir patikimais europiečių valdiniais. Čia, kolonistų nuomone, ir turėjo baigtis misionierių užduotis.

Tačiau savo atvertimo darbą jėzuitai ėmė jungti su kolonistams keista veikla. Jų nesuprantamas noras ir toliau bendrauti su pakrikštytais laukiniais, susitaikyti su jų keistenybėmis ir dar save su jais sulyginti, turėtų, kaip manė kolonistai, barbarams sudaryti „klaidingą įspūdį“ apie jų atsivertimo prasmę – atrodė, lyg jėzuitai savo pakrikštytiems laukiniams norėjo suteikti žmogaus teises!

Prieš tai ispanų ir portugalų dvasininkija vergovei nelabai prieštaravo. Apaštalas Paulius laiške korintiečiams juk rašė: „Jei buvai pašauktas būdamas vergas, nesisielok“ (1 Kor 7, 21), be to, su vergove sutiko šv. Tomas Akvinietis ir šv. Antanas iš Florencijos. Tačiau jėzuitai galėjo remtis šv. Augustinu, kuris rašė: „Ne žmogus žmogų turi valdyti, o žmogus gyvulį“.

Vien jau misionierių elgesys su negrais vergais kėlė baltųjų plantatorių pasipiktinimą. Jėzuitai, kaip ir kolonistai turėjo juodųjų vergų ir pagal bendrą paprotį įdegindavo žymę jų odoje kaip priklausomybės ženklą. Bet jie vadino savo juoduosius vergus ne kaip priklausė – „vergais“, bet „tarnais“ ir suteikė jiems neįprastai daug laisvių ir teisių. Dvasininkų vergai iš savo šeimi­ninkų gaudavo žemės ir turėdavo dirbti tik tam tikrą valandų skaičių per dieną, o vėliau turėjo dalyvauti religinėse pamokose. Visa tai turėjo labai neigiamai paveikti kitų vergų discipliną.

Tačiau tuo jėzuitų keistenybės neužsibaigė: savo visuotinai žinomu gudrumu jie sugebėjo iškovoti, kad valdininkai išleistų nutarimą, kuriuo remiantis kolonistai savo vergams privalėjo reguliariai duoti laisvų valandų katekizmo pamokoms. Tai, žinoma, reiškė nuostolius ir mažesnį pelną.

Kartagenoje, pagrindinėje Pietų Amerikos vergų prekyvietėje, į didelę nemalonę pateko jėzuitas Petras Klaveras. Čia dažnai švartuodavosi laivai, pripildyti iš Afrikos atvežtų negrų, uoste nekantriai laukdavo vergų prekeiviai, kurie juos tuoj pat išsiųsdavo į plantacijas ar kasyklas. Prieš atvykstant į Kartageną, vergai jau būdavo pakrikštyti, kadangi prekiautojai žmonėmis suprato, jog to reikalauja jų krikščioniškas tikėjimas. Tačiau krikšto apeigos būdavo atliekamos labai greitai ir netrukdė verslui.

Petras Klaveras visokiomis apsukriomis kalbomis sugebėjo miesto valdžią įtikinti išleisti nutarimą, pagal kurį ką tik atvykusių negrų nebuvo galima parduoti, kol jie „pakankami neišmoks krikščioniškųjų tiesų“. Tėvas Klaveras taip rengė mokymus, kad jie trukdavo keletą dienų. Kadangi buvo mokomi tūkstančiai vergų, tai naujoji tvarka žmonių prekeiviams buvo labai nemaloni kliūtis ir reiškė didelį kapitalo praradimą.

Kai tik į Kartageną atplaukdavo naujas laivas, tuoj pat atskubėdavo ir tėvas Klaveras, belaisvius apdovanodavo džiūvėsiais, vaisiais bei saldumynais. Jis net nulipdavo į triumą, kur susigrūdę į krūvą vergai gulėdavo savo pačių atmatose tarp mirusiųjų kūnų. Čia jis jais rūpindavosi, aprišdavo žaizdas, juos gaivindavo ir guosdavo. Laivui prisišvartavus, jis nuvesdavo juos į gana švarias trobeles ir prisidengdamas tuo, kad esą šiuos laukinius išmokyti katekizmo užima daug daugiau laiko, laikydavo ten ilgiau, prižiūrėdavo juos, kol šie pamažu atsigaudavo ir apsi­gydydavo žaizdas.

Klavero rengiamos vergų krikštynos kolonistams atrodė skandalingos: virš krikšto koplyčios altoriaus jis pakabino paveikslą, kuriame pakrikštyti negrai vaizduojami lyg palaiminti Dievo vaikai. Negrai juk galėjo susidaryti klaidingą įspūdį, kad esą jie yra kažkas daugiau nei purvini gyvuliai ir kad visagaliam krikščionių Dievui iš tikrųjų rūpi jų atsivertimas.

Įkyriai mylėdamas savo artimą, tėvas Klaveras nepasitenkino vien krikštu, jis ir toliau uoliai rūpinosi vergų likimu. Kai nebūdavo laukiamas joks laivas, jis keliaudavo po visą kraštą, lankydamas kažkada pakrikštytus vergus ir savo prielankumu skatindamas visiškai „neprotingas“ negrų pažiūras į savo pašaukimą.

Dar skandalingiau jėzuitai elgėsi su indėnais, atrodė, kad taip besistengdami jie visiškai užmiršo baltųjų kolonistų interesus. Jei iš pradžių, atsižvelgiant į didžiulius vienuolių nuopelnus, jie buvo toleruojami, tai laikui bėgant padėtis keitėsi. Kai džiunglių keliai jau atsivėrė, o indėnų gentys buvo nukariautos, atėjo pats laikas padaryti galą perdėtai jėzuitų artimo meilei.

Pirmasis konfliktas kilo Kanadoje. Čia jėzuitų misionieriai už Naujosios Prancūzijos tvirtumą ir garbę mirdavo kankinio mirtimi, juos nuskalpuodavo, apdegindavo ar verdančiu vandeniu nukankindavo raudonodžiai. Tačiau šio ordino vienuolių garbės troškimas atrodė nepasotinamas, jiems neužteko vien kankinio vainiko, kurį pasaulietinės valdžios pareigūnai mielai pripažino. Bet jėzuitai ėmė kištis į valdymo reikalus, kurie jiems visai neturėjo rūpėti.

Degtinės pardavinėjimas indėnams pasidarė vienu pelningiausių biznių prancūzų pirkliams iš Kvebeko. Tada pasirodė jėzuitai ir krikščioniško gailestingumo vardan valdžios paprašė, kad ši uždraustų alkoholio pardavimą indėnams. Šį reikalavimą jie grindė tuo, kad degtinė raudonodžius veda prie susinaikinimo ir paprastai geranoriškus laukinius pastūmi baisiems nusikaltimams. Iš pradžių valdininkai bandė įvykdyti vienuolių ir su jais susijusio vyskupo reikalavimus, tačiau kartu stengėsi bereikalingai nepakenkti ir degtinės prekybai. Taigi Kvebeko Aukščiausioji Taryba išleido įsaką, kuriuo indėnams buvo draudžiama pasigerti. Tačiau jėzuitams labiau rūpėjo uždrausti, kad baltieji nepardavinėtų alkoholio indėnams, o toks reikalavimas valdžiai jau buvo visiškai nepriimtinas. Atstumti baltųjų, misionieriai kreipėsi į indėnus ir bandė juos įtikinti, kad „ugninis vanduo“ veda tiesiai į pragarą, o baltieji jiems degtinės duoda tik todėl, kad galėtų jų sielas parduoti velniui. Tokiomis kalbomis jie sukurstė indėnus prieš alkoholio prekiautojus, ir tapo ne tik šių, bet ir gubernatoriaus de Frontenaco, kuris alkoholio versle turėjo savų interesų, mirtinais priešais.

Toks elgesys gubernatoriui atrodė panašus į tėvynės išdavimą, todėl Paryžiaus valdininkams jis išsiuntė skundą. Tačiau sėkmės nesulaukė, kadangi jėzuitas La Chaise tuo metu buvo karaliaus nuodėmklausys ir pasinaudojo puikia proga monarchą nuteikti palankiai savo brolių atžvilgiu.

Dar didesni nesutarimai tarp kolonistų ir vienuolių dėl elgesio su indėnais kilo ispanų ir portugalų kolonijose Pietų Amerikoje. Čia prekyba indėnų vergais tuo metu buvo geriausias ir pelningiausias verslas, o įvairių kolonijinių miestų gyventojai nuolat rengdavo žmonių medžioklę. Po to laimikis buvo parduodamas didžiausiame Rio de Žaneiro vergų turguje. Patikimas ir išbandytas būdas įsigyti vergų buvo skirtingų genčių kurstymas, kad jos tarpusavyje kariautų. Tada baltieji išpirkdavo iš laimėtojų belaisvius mainais už adatas, kišeninius peilius ir tabaką, o vėliau juos labai pelningai parduodavo.

Bet vis dažniau pasitaikydavo, kad jėzuitai atvirai pasisakydavo prieš paprotį medžioti indėnus ir smerkdami baltuosius perėjo į indėnų pusę. Tėvas Anchieta, padėjęs sudaryti taikos sutartį su tamujų gentimis, Rio gatvėse pamokslavo, jog tamujai kariaudami su portugalais esą visiškai teisūs. „Jūs juos užpuolėte nepaisydami susitarimų, – garsiai aiškino jis nustebusiems portugalams, – ir pa­vertėte juos vergais prieštaraudami prigimtinei teisei!“

Anchieta parašė ilgą eiliuotą dramą, kurioje negailestingai šaipėsi iš baltųjų kolonistų ydų ir priešinosi vergų prekybai. Šį kūrinį jis leido suvaidinti vietiniams gyventojams, o į premjerą pakvietė visus apylinkių indėnus. Toks literatūrinis pasišaipymas tikrai turėjo sumenkinti laukinių pagarbą baltiesiems, todėl portugalų pyktis buvo visiškai suprantamas.

Negana to, misionieriai kišosi ir į senus encomiendas steigimo papročius. Nuo senų laikų ispanų valdžia kiekvienam pasiturinčiam ispanui, kaip nors nusipelniusiam kolonijose, skirdavo tam tikrą skaičių indėnų, taip vadinamų encomendados. Tokių dvarų savininkai privalėjo savo „globotinius“ mokyti krikščioniško mokslo ir gyvenimo būdo, už tai šie turėdavo atlikti lažo darbus. Taip veikianti sistema labai patiko kolonistams, ji ir buvo indėnų vergovės pagrindas.

Buvo tikimasi, kad misionieriai jėzuitai, atversdami indėnus į krikščioniškąjį tikėjimą, parūpins dar daugiau encomendadosir taip padidins turimų vergų skaičių. Tačiau vienuoliai juos smarkiai nuvylė. Vienas sentimentalus gubernatorius leidosi jėzuitų perkalbamas ir išleido įsaką, kuriame sakoma, kad pakrikštytų indėnų nebegalima laikyti baudžiauninkais, o be perstojo landžiai kišdamiesi į Madrido dvaro gyvenimą, vienuoliai pagaliau išgavo karaliaus įsaką, pagal kurį indėnai gali būti kviečiami darbui „vien Dievo Žodžio kardu“. Esant tokioms aplinkybėms buvo baiminamasi visiško Pietų Amerikos kolonijų žlugimo.

Netrukus jėzuitai buvo apkaltinti, kad su indėnais užsiima bendra veikla, nukreipta prieš baltuosius, peikdami europiečių ydas, jie nori pakirsti indėnų paklusnumą karaliaus valdžiai. Jėzuitai, kaip dabar teigė jų priešai, darbavosi kurdami ne kažką mažesnio, o jų vadovaujamą nepriklausomą indėnų valstybę.

 

Jėzuitų muzikinė valstybė

Tokie vergų medžiotojų ir dvarų savininkų įtarinėjimai nebuvo iš piršto laužti. Jėzuitai, susipažinę su Pietų Amerikos kolonistų papročiais bei įpročiais, tikrai priėjo išvados, kad vadinamieji „laukiniai“ džiunglėse Dievo valstybės įkūrimui daug labiau tinka nei baltieji. Tėvai savo ataskaitose rašė, kad „ispanai ne tik paverčia indėnus savo baudžiauninkais, bet ir juos gadina, nes patys atsidavę daugybei ydų, kurių paprastos pirmykštės tautos nežino.“

Taip misionieriams netrukus kilo mintis visiškai atskirti indėnus nuo baltųjų ir taip juos apsaugoti ne tik nuo tironijos, bet ir blogo pavyzdžio, kuris dažniausiai būna užkrečiamas. Patirtis rodė, kad indėnų ir ispanų bendravimas per keletą savaičių sunaikindavo tai, ką misio­nieriai būdavo pasiekę per metus sunkaus darbo. Šiais sumanymais jėzuitai pasidalino ir su Ispanijos karaliumi. Jei karalius, kaip jie teigė, suteiktų teisę sukurti nuo kolonijų nepriklausomą indėnų valstybę Pietų Amerikoje, tada jėzuitai įsipareigotų indėnus įkalbėti laisva valia pripažinti Ispanijos viešpatavimą ir kasmet Madrido dvarui mokėti galvos mokestį.

Karalius Pilypas III jau nuo seniau turėjo finansinių sunkumų, todėl šis materialiai daug žadantis protingų tėvų pasiūlymas jį ypač sudomino. Todėl 1606 metais jis išleido patentą, suteikiantį jėzuitams jų prašytus įgaliojimus ir nustatė, kad nuo šiol baltieji, išskyrus gubernatorių, negalės įžengti į misionierių prižiūrimas indėnų gyvenvietes. Pilypas IV, kuris žengdamas į sostą perėmė ir finansinius savo pirmtako rūpesčius, patentą patvirtino.

Dabar jėzuitai jau galėjo užsiimti idealios valstybės, kurioje viešpatautų evangeliškas tyrumas, kūrimu rytinės Pietų Amerikos miškuose, ypač vietovėse abipus Paragvajaus upės. Prasidėjo conquista espiritual, dvasinių konkistadorų žygis. Nuo pat pradžių vadovautasi principu, kad tikra „Kristaus karalystė žemėje“ gali būti įkurta tik laukinių indėnų bendruomenėse, gyvenančiose tankiose džiunglėse, griežtai draudžiant kištis europiečiams krikščionims.

Tėvams padėjo ir geografinė padėtis: ispanų kolonistai, ieškoję sidabro, įsikurdavo didžiųjų upių žiotyse, tuo tarpu už jų besidriekiantis kraštas liko nepaliestas. Savo ekspedicijų metu jėzuitai įsitikino, kad Paragvajaus upė vienoje vietoje virsta į didžiulį krioklį, apsuptą pavojingų uolų ir slenksčių. Už šios nepraeinamos vietos vargingai gyveno čikitų ir guaranių gentys.

„Mūsų misionieriai, – rašė tirolietis tėvas Seppas, kuris vėliau, įkūrus jėzuitų valstybę, apkeliavo šį kraštą, – priėjo vieningos išvados, kad Dievas šį krioklį ir slenksčius sukūrė dėl vargšų indėnų, todėl ištroškę pinigų ispanai savo laivais sugebėdavo atplaukti tik iki čia. Iki šių dienų jie neįžengė į mūsų tautų žemes ir niekada negalėjo su mūsų indėnais nei bendrauti, nei prekiauti“.

Tačiau atsargūs vienuoliai nepasitikėjo nei gamta, nei karaliaus išduotais patentais. Jie patys darė viską, kad sulaikytų bet kokį europietiškos civilizacijos įsikišimą į jų globojamą regioną. Vietiniams gyventojams jie ne tik griežtai draudė bendrauti su baltaisiais, bet ir žiūrėjo, kad šie neišmoktų kalbėti nei ispaniškai, nei portugališkai. Jie netgi siūlė savo globotiniams naudoti jėgą, jei kas išdrįstų į jų teritoriją įžengti be aiškaus leidimo.

Kai pirmieji jėzuitai upe įsibrovė į Paragvajaus džiungles, iš pradžių atrodė, kad jokia misionieriška veikla čia nebus įmanoma, mat indėnai vos pasirodžius vienuoliams baikščiai pasišalindavo. Bet netrukus tėvai pastebėjo, kad kai jie laiveliuose giedodavo religines giesmes, tuoj pat šen bei ten iš tankumynų išlįsdavo čiabuviai, klausėsi ir net atrodė mėgavosi jų skambesiu. Tai pastebėję misionieriai kartu atrado raktą, kaip indėnus išvilioti iš miškų. Nuo tada misionieriai į savo keliones pasiimdavo muzikos instrumentų, grodavo ir dainuodavo kiek tik pajėgė.

„Indėnai pateko į saldžias pinkles, – rašė Chateaubriand‘as savo kūrinyje „Krikščionybės dvasia“, – jie nusileido nuo kalnų, ėjo paupiu, kad geriau galėtų išgirsti viliojančius garsus, daugelis puldavo į vandenį ir plaukdavo paskui stebuklingąją valtį. Iš laukinių rankų nesąmoningai išsprūsdavo lankai ir strėlės, jų sielose pabudo aukštesnio gyvenimo būdo nuojauta ir malonūs žmogiški jausmai.“ Tada jau misionieriai galėdavo su nuostaba besiklausantiems indėnams jų gimtąja kalba išaiškinti, ką jie dainuodavo. Tais pasakojimais jie taip sudomino indėnus, kad šie kviesdavo sekti paskui juos į miškus ir ten padainuoti jų senoliams bei išaiškinti giesmių reikšmę.

Taip vienuoliai pateko į vietoves, kur nebuvo įkėlęs kojos joks europietis, kur gamtos apsuptyje skurdžiai gyveno guaranių ir čikitų gentys. Šiose vietose jie rado žmones, kurių drabužiai, kaip aprašo misionieriai, buvo pasiūti iš elnių kailių. Mergaitės ir berniukai lakstė nuogi, jų ilgi nesušukuoti plaukai lyg arklio uodega draikėsi ant pečių. Pervertose ausyse jie nešiojo siūlus su kaulais arba spalvotomis plunksnomis, jų kaklai buvo papuošti vėriniais. Vyrų veidai misionieriams pasirodė vienodos formos, plokšti, tamsiai rudi. Moterys buvo gana bjaurios; jų juodi kaip anglis plaukai lyg gyvatės krito ant raukšlėto veido ir pečių. Šie laukiniai buvo vaikiško, naiviai draugiško būdo, dėl to pirmieji pas juos patekę misionieriai rašė, kad matė „du šimtus tūkstančių indėnų, kurie puikiai tiktų Dievo karalystei“.

Vienuoliai suprato, kad indėnus galima tiesiog stebuklingai paveikti choralais, todėl netruko tuo pasinaudoti savo tikslams. Jei indėnai iš pradžių priešinosi kokiam nors nurodymui, tai vos išgirdę misionierius užgiedant šventišką giesmę tuoj paklusdavo.

Keista, bet netrukus ir patys indėnai pradėjo mėgdžioti misionierių muzikos pratybas ir tėvams vadovaujant su didžiausiu entuziazmu išmoko giedoti sudėtingus daugiabalsius choralus. Iš šito bendravimo per muziką ėmė formuotis naujai gimstančios valstybės struktūra. Indėnai, kurie anksčiau gyveno išsibarstę po miškus, vis labiau būrėsi jau vien iš noro bendrai giedoti.

Pirmiausiai keletas guaranių šeimų susivienijo į vieną gyvenvietę, kurią jėzuitai pavadino Loretto vardu. Netrukus atsirado ir kitos krikščioniškos indėnų bendruomenės: St. Ignacio, Itapua ir St. Anna, visos išsidėsčiusios palei Paranos vidurupį. Šių indėnų kaimų pagrindu atsirado Paragvajaus reducciónes, kurios užėmė didelę dalį dabartinės Argentinos, Paragvajaus, Urugvajaus, Čilės, Brazilijos ir Bolivijos. Šios keistos imperijos klestėjimo laikotarpiu buvo trisdešimt viena tokia redukcija, kiekvienoje nuo trijų iki šešių tūkstančių sielų. Visame krašte tuo metu gyveno maždaug šimtas keturiasdešimt tūkstančių žmonių.

Visą gyvenimą Paragvajaus redukcijose lydėjo muzika. Jau penktą valandą ryto būgnai kvietė rinktis į bažnyčią, kur skambant daugybei giesmių, responsoriumų ir instrumentinės muzikos buvo švenčiamos Mišios. Misionieriai teigė, kad „niekas taip nepadeda įkvėpti indėnams pagarbą pamaldoms ir mokymą padaryti suprantamu, kaip visko atlikimas su giesme“.

Indėnai iš prigimties nemėgo darbo, bet vėlgi padedant muzikai vienuoliai sugebėjo nugalėti įgimtą tingumą. Kai vyrai rytais išeidavo į laukus, jų priekyje žygiuodavo muzikos kapela, grojant muzikai jie dirbdavo žemę, kirsdavo medžius ir statydavo pastatus, klausydamiesi muzikos jie valgydavo pietus, muzika vakarais juos lydėdavo atgal į kaimus.

Vokietis protestantas M. Bachas, kuris ketvirtame XIX a. dešimtmetyje Bolivijoje atliko valstybinę tarnybą ir nuodugniai tyrinėjo jėzuitų respublikos liekanas, pasakoja, kad indėnų vaikai kiekvieną dieną po kelias valandas praleisdavo muzikos mokykloje. Nuolatinės pratybos ir įgimtas talentas lėmė tai, jog „net tūkstantiniuose choruose nenuskambėdavo nė vienas klaidingas tonas“. Mokėti gerai dainuoti čia buvo pirmoji pilietinė pareiga.

Nuostabius šios tautos muzikinius gabumus pastebėjo visi misionieriai ir reiškė didžiausią susižavėjimą. Jie negalėjo atsistebėti, kaip greitai ir tiksliai indėnų berniukai išmokdavo ne tik dainuoti, bet ir groti sudėtingais europietiškais styginiais bei pučiamaisiais instrumentais. Vokiečių jėzuitai buvo pirmieji, vedę muzikos pamokas, jie įkūrė ne tik pastovius bažnytinius chorus, bet ir orkestrus, kur buvo grojama „smuikais, kontrabosais, klarnetais, fleitomis, arfomis, trimitais, ragais ir būgnais“. Kiekvienas kaimas, kaip pasakoja vienuoliai, turėjo „mažiausiai keturis trimitininkus, tris gerus muzikantus, grojančius teorbomis, keturis vargonininkus, be to dar buvo grojančių dūdelėmis, fagotais bei daugybė dainininkų“. Į repertuarą įėjo ne tik bažnytinė muzika, bet ir iš Vokietijos atvežti maršai bei šokiai, ir netgi partijos iš itališkų operų.

Be muzikinių pratybų misionieriai ir kitais būdais stengėsi indėnų valstybės gyventojus linksminti įvairiomis pramogomis, nes, kaip jie teigė, gera nuotaika dorumui nekenkia, o tik priešingai pasiekia, kad „dorybė būtų gerbiama ir ugdoma“. Todėl jie dažnai rengdavo liaudies šventes su įvairiais žaidimais, atletinėmis varžybomis ir kautynėmis. Tėvas Charlevoix savo prisiminimuose pasakoja, kaip jėzuitai redukcijose įvedė „girtiną ispanų paprotį“ bažnytines šventes švęsti su šokiais, kad indėnai džiaugtųsi tapę krikščionimis. „Jie meniškai šoko, – rašo vienuolis, – rengė riterių turnyrus raiteliams ir pėstininkams, vaikščiojo šešių uolekčių aukščio kojokais, kopė lynu, svaidė į taikinį ietis. Kitą kartą aš pastačiau nedidelę komediją, kurią jie puikiai suvaidino, nors reikėjo daugybės pastangų ją įkalti į jų kietas galvas“. Šis paprastas teatro menas taip patiko indėnams, kad dar daug dešimtmečių po jėzuitų ištrėmimo jie vaidindavo tuos pačius kūrinius, kurių buvo išmokę vienuoliai.

Tirolietis misionierius Seppas gyvai pasakoja apie didelę šventę, kuri buvo rengiama jam atvykus į Paragvajų: „Tekant saulei atplaukėme ir buvome sutikti indėnų, kurie ant kranto džaugsmingai šaukė „jopaean, jopaean!“. Visi išskubėjo iš savo trobelių, kas dar visai pusnuogis, kas jau apsirengęs kailiais; vieni lipo ant širmių, kiti ant juodbėrių, kas ėmė lanką ir strėles, o kas akmenį ir lasą ir visi kiek pajėgdami jojo prie upės... Staiga viduryje upės pasirodė du gražūs laivai, kurie atrodė kaip ginkluotos galeros, o juose sėdėjo būgnininkai, fleitistai, trimitininkai ir muškietininkai. Tada buvo grojama, trimituojama ir šaudoma, o tarp dviejų laivų vyko suvaidinta kova. Indėnai sušoko į vandenį ir kovojo tai virš vandens, tai panėrę, buvo smagu žiūrėti. Galiausiai džiaugsmingai sveikindamiesi jie apsupo mūsų valtis“.

„Prie kranto stovėjo tėvas vyresnysis su dviem kavalerijos eskadronais ir dviem pėstininkų būriais – visi indėnai, tačiau apsirengę puošniais ispanų drabužiais. Jų ginklai buvo kardai, muškietos, lankai su strėlėmis, kilpos ir lazdos, jie suvaidino puikų mūšį. Tuo tarpu keturi vėliavnešiai plaikstė vėliavas, liaudį audrino keturi trimitininkai, o klarnetai, fagotai ir dūdos skelbė pavojaus signalą, kol mes pamažu išlindome iš mažų lapinių trobelių, vieni kitus apkabinome ir skambant džiugiems varpo dūžiams, lydimi keleto tūkstančių indėnų, pro gražias žalias triumfo arkas ėjome į bažnyčią...“

Labai įspūdingai buvo švenčiamos Devintinės, čia misionieriai sugalvojo kai ką tokio, kas galėjo priminti jėzuitų šventes kinų imperatoriaus rūmuose: prie triumfo arkų, padarytų iš gėlių ir medžių šakų, buvo pririšti įvairių spalvų paukščiai, o tvenkiniuose puikavosi nuostabaus grožio žuvys. Tokios iškilmės indėnams sudarė įspūdį, kad visa gamta dalyvauja Švč. Sakramento šlovinime.

Ir velykinė procesija būdavo išskirtinė, indėnai pagamindavo žmogaus dydžio figūras, kurios plastiškai vaizdavo įvairias Kristaus kančios scenas. Kad čiabuvių įspūdžiai būtų dar didesni, vienuoliai sugalvojo pagaminti šventųjų statulas su judančiomis galūnėmis ir akimis.

 

Versta iš René Fülöp-Miller, Macht und Geheimnis der Jesuiten. Eine Kultur- und Geistesgeschichte, Berlin, Th. Knaur nachf. Verlag, 1929, p. 341-371.

Tema: