(TĘSINYS)
Laikui bėgant vienuoliai pastebėjo neįtikėtiną savo globotinių talentą pamėgdžioti europietiškus pavyzdžius. Indėnui parodžius kryžių, šviestuvą ar panašų daiktą ir liepus pačiam pagaminti kažką panašaus, jis tuoj pat sugebėdavo padaryti kopiją, kuri nuo originalo mažai kuo skyrėsi. Moterys galėjo visiškai tiksliai nukopijuoti brangius Brabanto nėrinius, o grupelė indėnų darbininkų pagal europietišką modelį netgi pagamino vargonus. Jie bronzoje išgraviruodavo figūras ir tiksliai perrašydavo mišiolus, indėnų pagaminti trimitai nieko nesiskyrė nuo Niurnbergo industrijos gaminių.
Švelnumo diktatūra
Šie užsiėmimai indėnams teikė daug džiaugsmo, jie noriai ir uoliai darbavosi, kai reikėjo pagaminti kokius nors daiktus, kurie papuoštų šventes ir bažnyčias ar padėtų muzikos pamokose. Protingi ir neįkyrūs vienuoliai, skatindami tokią veiklą, galiausiai pasiekė, kad indėnai žaismingai nugalėjo savo įgimtą tingumą. Čia, Paragvajaus džiunglių viduryje, išaugo beveik pramoniniai miestai. Juose dirbo daugybė stalių, kalvių, audėjų, siuvėjų, batsiuvių, medienos apdirbėjų, alavo apdirbėjų, laikrodininkų, skulptorių, dailininkų, varpų liejikų, muzikos instrumentų gamintojų. „Kieme stovėjo cukraus malūnas, – rašo M. Bachas, – o trobelėse aplink kiemą dirbdavo cukraus virėjai, kalviai, sidabro kalikai, dailidės, staliai, medžio apdirbėjai, vaško balintojai, kailiadirbiai ir audėjai, turėję keturiasdešimt audimo staklių“.
Kiekviena bendruomenė turėjo vieną ypač išvystytą amatą. Loretto gyventojai gamino statulas ir drožinius, St. Juan Battista bendruomenė pasižymėjo ypač gerų instrumentų gamyba, o kitose redukcijose buvo mėgiamas odos apdirbimas.
Tam tikro amžiaus sulaukusius vaikus vienuoliai vedžiodavo po įvairias dirbtuves, kad šie galėtų patys išsirinkti jiems patinkantį amatą. Taip misionieriai norėjo pasiekti, kad „profesiją nulemtų įgimti gabumai ir polinkiai“.
Vadovaudamiesi vien išmintimi ir švelnumu, jėzuitai mokino laukinius ne tik gyventi civilizuotai, bet ir kovojo su jų ydomis bei trūkumais. Netrukus jiems teko pripažinti, kad nors indėnai yra gabūs muzikai ir rankų darbams, taip pat imlūs skaitymui ir rašymui, tačiau visiškai nenusimano apie skaičiavimą. Vargais negalais, į pagalbą pasitelkę visus rankų ir kojų pirštus, jie šiaip taip dar suskaičiuodavo iki dvidešimties, bet po to einantys skaičiai buvo apibūdinami vienu žodžiu – „daug“. Dėl šio matematikos trūkumo jiems buvo labai sudėtinga „gyventi ekonomiškai“ ir „pasirūpinti ateitimi“. Kadangi jie dar buvo ir nepasotinamai valgūs, paaiškėjo, kaip sudėtinga juos pripratinti prie protingo maisto atsargų paskirstymo. Kai iš pradžių vienuoliai giminės galvai paskirdavo karvę, iš kurios jis su saviškiais turėjo prasimaitinti tris dienas, šie viską surydavo vienu ypu ir sekančią dieną jau ateidavo pas misionierius skųsdamiesi, kad neturi ko valgyti. Net keletą kartų atsitiko, kad arimui skirtus jaučius žmonės paskersdavo ir suvalgydavo čia pat laukuose. Todėl buvo tiesiog neįmanoma išaiškinti, kad dalis derliaus turėtų likti sėklai ir atsargoms ateinantiems metams, kad atsitikus nelaimei būtų iš ko prasimaitinti. Jėzuitams neliko nieko kito kaip tik įrengti rakinamas klėtis ir jose laikyti derlių. Iš bendrų svirnų kiekvienas indėnas kasdien gaudavo tam tikrą porciją maisto produktų.
Žemė priklausė tiek pavieniams indėnams, tiek visai redukcijai. Privačioje valdoje, vadinamoje amamba („žmogaus žemė“), indėnai galėjo auginti ką tiki nori, o ūkininkavimui bendrose „Dievo žemėse“ vadovavo vienuoliai, jose gautas derlius keliavo į klėtis. Privati žemė, taip pat namai, negalėjo būti parduoti. Čia niekas neturėjo paveldėjimo teisės – vaikų išlaikymui buvo naudojamos bendruomenės pajamos, o jiems užaugus skiriamos amambos. Iš „Dievo žemių“ pajamų taip pat būdavo išlaikomi ligoniai, seneliai ir negalintys dirbti žmonės, statomi pastatai bei mokami mokesčiai Ispanijos karaliui. Patys misionieriai pelno negaudavo, gyveno iš mažos pensijos, kurią jiems buvo skyręs karalius.
Vienuoliai ne tik rūpinosi planingu klėtyse laikomų produktų paskirstymu, bet ir indėnų apranga. „Našlių namuose“ gyvenančios našlės ir jų dukterys kasdien gaudavo medvilnės, kurią turėdavo suverpti, po to iš šių verpalų audyklose buvo audžiamos medžiagos. Visi vyrai ir moterys kartą metuose, o vaikai dukart per metus gaudavo naujus apdarus, ir galiausiai išėjo taip, kad jėzuitų redukcijų indėnai būdavo geriau apsirengę nei šalia esančių kolonijų ispanai.
Tikslus produktų paskirstymas derinosi su tvarkinga indėnų apliekamų darbų organizacija. Visi valstybės piliečiai privalėjo dirbti, tačiau vienuoliai kreipė dėmesį ir į tai, kad niekas nepervargtų, kad indėnams dar liktų užtektinai laiko pailsėti ir mokytis. Atsižvelgiant į ekonominius krašto poreikius, paprastai būdavo pasitenkinama aštuonių valandų darbo diena. Tris dienas per savaitę indėnai dirbdavo „Dievo žemėje“, o likusias galėjo darbuotis privačiose valdose. Tik tie, kurie apleisdavo savo žemę, privalėdavo dagiau laiko skirti bendruomenei.
Šiame krašte vyraujančiame natūraliniame ūkyje pinigai kaip užmokesčio priemonė buvo visiškai nereikalingi. Visa prekyba vyko mainais: kas norėjo įsigyti jautį ar karvę, turėjo duoti tam tikrą kiekį audinio; peilį galėjai išmainyti į arklį, o meškerę į veršį. Indėnų respublikos „užsienio“ prekyba taip pat vyko be pinigų: žemės ūkio produktai ir manufaktūrų gaminiai, pvz., cukrus, vaškas, medus, tabakas, kailiai, tamarindai, medvilnė, oda, medienos dirbiniai ir panašūs daiktai buvo keičiami į europietiškas prekes. Ypač didelio pasisekimo sulaukė vadinamasis Ilex Paraguayensis, vienuolių sukultūrintas arbatinis augalas. Šios „Paragvajaus arbatžolės“ ilgą laiką buvo pagrindinė eksporto prekė.
Pardavimui skirtos prekės buvo vežamos į Santa Fé arba Buenos Aires, kur jėzuitai patys pasirūpindavo mainais. Iš jų gaunamas pelnas buvo naudojamas industrinių ar žemės ūkio įrenginių statybai ir atnaujinimui. Kartais į indėnų bendruomenes tekdavo pasikviesti ispanų pirklius, kad jie vietoje galėtų apžiūrėti perkamas prekes ir parodytų atsivežtus gaminius. Tačiau jėzuitai pasirūpindavo, kad indėnai nesusitiktų su tokiais keliaujančiais pirkliais.
„Šalia kai kurių kaimų, pavyzdžiui, San Xavier, San José ar Santa Corazon, – rašo M. Bachas, – stovėjo vadinamos ramados, kuriose buvo visų pragyvenimui reikalingų daiktų. Svetimšaliai pirkliai turėdavo apsistoti jose. Jie nemokamai gaudavo skanaus maisto ir gėrimų, gerą lovą ir visus patogumus, tačiau buvo prižiūrimi lyg karo belaisviai. Vos jiems atvykus, prie įėjimo pasirodydavo indėnų sargyba, kuriai buvo griežtai draudžiama kalbėti su atvykėliais... Svetimšaliai ramadose galėdavo likti tris dienas“.
Vyraujant natūraliniam ūkiui, ne tik indėnai buvo apsaugoti nuo bet kokių pagundų, bet ir patys šios valstybės vadovai niekad nesusikrovė turtų. Misionierių prašymu ispanų karaliaus išleido įsaką, pagal kurį jie negalėjo naudotis redukcijų turtu, visas iš prekybos uždirbtas pelnas turėjo tekti indėnams. Todėl redukcijų vadovai turėjo reguliariai pateikti tikslias išlaidų ir įplaukų ataskaitas provincialui.
Kiekviena redukcija veikė savarankiškai, vadovaujama dviejų tėvų, kurie kartu atlikdavo kunigo, gydytojo, mokytojo pareigas ir prižiūrėdavo darbus bendruomenėje. Civilinę valdžią sudarė bendruomenės išrinktas corregidore, keletas vadinamųjų regidores ir alcaldas, taip pat bendruomenės taryba. Visi šie valdininkai būdavo indėnai, nes misionieriai norėjo išlaikyti kuo didesnę nacionalinę autonomiją. Vienuolių išmokyti indėnai vedė teismus, prižiūrėdavo maisto produktų sandėlius ir normalią darbo eigą. Be šios politinės organizacijos atsirado dar ir tikros profsąjungos, joms vadovavo vietiniai valdininkai, atstovaujantys audėjus, kalvius, dailides ir kitus amatininkus. Moterys išsirinkdavo savo vyresniąją, o ir vaikai iki septyniolikos metų buvo prižiūrimi atskirų alkaldų.
Vienos iš redukcijų planą tėvas Peramas aprašė taip: „Šios visai taisyklingos gyvenvietės centre stovi bažnyčia. Ji atrodo erdvi, pastatyta iš tvirtų medžiagų ir gražiai papuošta. Vienoje bažnyčios pusėje yra kapinės, o kitoje kolegija, kur veikia ir mokykla. Šalimais stūkso liaudies namai su klėtimis bendram turtui ir amatininkų dirbtuvėmis. Šalia kapinių – našlių namai, kurių dalis naudojama kaip ligoninė. Priešais bažnyčią plyti gana erdvi aikštė, kurios viduryje stovi paminklas, o aplinkui daugiausia kvartalais išsidėstę vienaaukščiai indėnų gyvenamieji namai su atsikišusiais stogais nuo lietaus, panašiais į galerijas“.
„Viešąją tvarką ir ramybę palaikė bendruomenės policija, kuri siekė vadovautis švelnumo ir atlaidumo principais. Jei kokį įstatymo pažeidėją tekdavo nubausti, pirmiausia jį prie keturių akių įspėdavo koregidorus. Jeigu tai nepadėdavo ir žmogus nepasitaisydavo, jis būdavo nuplakamas arba įkalinimas. Visose redukcijose buvo iš principo uždrausta mirties bausmė, o visiškai nepataisomi nusikaltėliai buvo ištremiami į tolimas redukcijas. Moterys galėjo būti nubaustos ilgesnį laiką pagyventi našlių namuose.“
„Valstybinės teisės atžvilgiu, Paragvajus buvo panašus į konfederaciją, nes redukcijos visiškai savarankiškai sprendė savo reikalus ir tik kai kurios sritys, pvz., užsienio prekyba ar karinė tarnyba, buvo bendros. Santykiai su Ispanijos karalyste prilygo moderniai dominijai: Paragvajus buvo tiesiogiai pavaldus karūnai ir remiantis karališkaisiais patentais turėjo visišką savivaldą, savą teisėtvarką ir kariuomenę. Redukcijos buvo tik įsipareigoję mokėti metinius mokesčius ir karo atveju padėti ginklu Pietų Amerikos teritorijoje. Kitose srityse Madrido vyriausybė visai nesikišo į valdymą.“
Jėzuitai, atkreipę dėmesį į indėnų gabumus ir trūkumus, Paragvajuje įgyvendino tokią komunistinę valstybę, kokią dar ir šiandien, praėjus keliems šimtmečiams, žmonija garbina kaip siektiną idealą. Viskas, ko utopistai tikėjosi iš planinės ekonomikos, čia buvo įgyvendinta: bendrai gaunamos ir vartojamos prekės, visiškas pražūtingų pinigų atsisakymas, visų piliečių lygybė, materialinio skurdo pašalinimas, senelių, ligonių, našlių ir našlaičių priežiūra, bendra daro prievolė ir aštuonių valandų darbo diena, valstybinis vaikų auklėjimas, laisvas profesijos pasirinkimas.
Indėnų valstybė atitiko moderniausios demokratijos reikalavimus ir iš valdymo pusės, nes čia piliečiai buvo ne engiama minia autokratinių pareigūnų rankose. Liaudies teisės buvo varžomos tik tiek, kiek jos trukdė visos bendruomenės interesams. Laisvai išrinktas vietinis pareigūnas buvo ne kas kita, kaip nesavanaudiškas visuomeninės gerovės atstovas. Privati nuosavybė jokiu būdu nebuvo visai panaikinta, šalia bendro turto buvo ir individualus, tačiau jo negalėjai įsigyti išnaudodamas kitus ar kaupdamas bendruomenės nenaudai. Visa ši tvarka buvo įvesta be prievartos, valdiniams džiaugsmingai pritariant, visa valstybė, kurioje gyvavo pavyzdinga tvarka, išsilaikė 150 metų. Ši komunistinė jėzuitų imperija Paragvajuje nebuvo pastatyta kitaip mąstančiųjų gyvybių sąskaita, todėl radikaliai skiriasi nuo visų šiandieninių eksperimentų, kurie nusinešė daugybę aukų ir liko popierinėms utopijomis.
Vienuoliai strategai
Tokia valstybė, pagrįsta indėnų kaip žmonių teisėmis, tarpe kolonijų, kurių pagrindinis pajamų šaltinis buvo vergų prekyba, atrodė kaip įžūlus iššūkis. Ar šis nepriklausomas Paragvajus iš vergų medžiotojų neatėmė brangiausio laimikio? Toliau jį pakęsti reiškė susitaikyti su grėsme, iškilusia visai europietiškai civilizacijai Pietų Amerikoje.
Iš pradžių derybose su jėzuitais buvo bandoma išsikovoti, kad bent kai kurios pasienio redukcijos būtų padalintos į enkomiendas. Tačiau Paragvajaus atstovai tik rodė karališkąjį patentą ir kalbėjo apie evangelišką brolybę; pastarasis argumentas kolonijų valdininkams atrodė visai ne vietoje. Karališkiems patentams priešintis buvo sunku, todėl baltieji pirmiausiai patikėjo reikalą taip vadinamiems mamelucos.
Šiuo vardu buvo vadinamos gaujos metisų, kurių protėviai buvo europiečiai plėšikai ar kaliniai, vedę indėnes moteris. Gerai apsiginklavę, jie būriais plėšikaudavo ir siaubdavo savo gyvenviečių apylinkes. Kolonijų valdžiai atrodė tinkama atkreipti mameliukų dėmesį į indėnų redukcijas ir pasiūlyti tolimesnes ekspedicijas rengti į jas. Todėl netrukus stiprūs mameliukų daliniai įsiveržė į Paragvajų, ėmė gaudyti visus vietinius gyventojus, kuriuos tik galėjo sučiupti, o paskui juos pardavinėdavo uostuose. Taip XVIII a. pradžioje į vergovę pateko šešiasdešimt tūkstančių redukcijų indėnų.
Kai niekais nuėjo pastangos išprašyti, kad įsikištų La Platos gubernatorius, jėzuitai nusprendė išsikeldinti iš apylinkių, kenčiančių nuo mameliukų puolimų. Keldamiesi Parana į viršų, jie išvedė per džiungles dvylika tūkstančių indėnų į atokesnes vietoves. Tačiau ir čia jie netrukus pasirodydavo, o ypač paskatinti portugalų valdininkų. Nors jėzuitai ir gavo specialią popiežiaus brevę, kurioje Brazilijos gubernatoriui buvo grasinama ekskomunika, jeigu jis nesiims priemonių, bet ji liko be rezultatų, kadangi mameliukai gynė visų vergų medžiotojų ir prekiautojų interesus.
Esant tokioms aplinkybėms tėvas Montoya, puldinėjamų redukcijų tuometinis vadovas, turėjo pripažinti, kad ir Kristaus karalystė negali apsieiti be šaunamųjų ginklų. Jis paprašė Ispanijos karaliaus leidimo, kad indėnai galėtų įsigyti europietiškų ginklų. Kadangi jis karaliui paaiškino, jog ši indėnų kariuomenė gali gerokai pasitarnauti ir kitais atvejais, leidimas buvo išduotas.
Tik dabar keistoji Paragvajaus Respublika, kuri pradžioje panašėjo į „indėnų dainavimo būrelį“, tapo tikra valstybe. Jėzuitai tuoj pat įvedė tiksliai veikiančią kariuomenės sistemą, apginklavo visus šalies indėnus, įkūrė patrankų liejyklas ir šautuvų fabrikus. Nuo šiol kiekviena redukcija privalėjo parengti po du kariuomenės pulkus, kuriems vadovavo indėnų kazikai. Kareiviai ir karininkai turėjo ispaniško modelio uniformas bei ginklus ir vienuoliams stebint rengė tikras karines pratybas bei manevrus.
„Kiekvieną pirmadienį, – tuo metu į tėvynę rašė vienas misionierius, – tos vietovės koregidoras pagrindinėje aikštėje rengia patikrinimus ir moko dalinius rikiuotės. Paskui jie pasidalina į dvi grupes, kurios viena kitą puola, ir tai kartais vyksta su tokiu įkarščiu, jog reikia skelbti atsitraukimą, kad neatsitiktų kokia nelaimė... Bent vienas raitelių korpusas nuolat patruliuoja apylinkėse ir praneša, ką matė ar pastebėjo. Siauros kalnų perėjos, kuriomis galima patekti į šalį, yra griežtai prižiūrimos... Jei tik iškiltų koks pavojus, iškart galėtume surinkti trisdešimt tūkstančių raitų indėnų, kurie labai gerai moka valdyti muškietas, mojuoti kardais, susiburti į eskadronus ir manevruoti. Visus juos apmokė ir išmuštravo mūsų vienuoliai.“
Netrukus šios karinės pajėgos turėjo galimybę įrodyti, kad yra puikiai pasirengusios kariauti. Kai vieno mūšio prieš portugalus metu buvo užimta San Sacramento tvirtovė, Paragvajaus Respublika per vienuolika dienų atsiuntė ispanų komendantui 3300 raitelių ir 200 snaiperių, kurie buvo kaip reikiant apmokyti. Šiame karo žygyje žuvo 600 indėnų karių ir vienas vokietis vienuolis. Todėl karalius Pilypas V tada tikrai pagrįstai galėjo pavadinti Paragvajaus armiją „karine Ispanijos siena“.
Netrukus patys ispanai jau kitaip galėjo įsitikinti indėnų kariuomenės stiprumu, nes patys ėmę kariauti prieš indėnus, jie patyrė vieną pralaimėjimą po kito. 1750 metais Madrido ir Lisabonos dvarai nusprendė išspręsti amžinus pasienio nesutarimus Paragvajaus redukcijų sąskaita: Ispanija pasižadėjo Portugalijai atiduoti septynias indėnų guaranių redukcijas Rio Grande do Sul regione.
Portugalai reikalavo, kad šie jiems atitekę kaimai būtų išvalyti nuo indėnų. 30 000 vietos gyventojų su tuo, aišku, nesutiko. Jėzuitai savo diplomatiniais sugebėjimais pasiekė, kad oficialus šio regiono perdavimas būtų atidėtas ir laimėtą laiką panaudojo rengdamiesi ginkluotam pasipriešinimui. Todėl pasirodžius grėsmingam indėnų dalinių susibūrimui, ispanų ir portugalų karininkams teko atsitraukti nieko nepešus.
Portugalų generolas Gomezas Freire d‘Andrade tuo metu taip rašė ispanų komendantui markizui de Valdeliriosui: „Jūsų Šviesybe, tikriausiai iš Jums ateinančių laiškų ir duomenų patys įsitikinote, kad Draugijos tėvai yra tikri maištininkai. Jei mes šių „šventųjų tėvų“ neišvysime iš kaimų, kils tik pasipriešinimas, maištas ir panieka... Visais šiais dalykais, kuriuos vien išgirdę mes pasibjaurėjome, mums patiems įsitikinus, nebėra reikalo abejoti“.
Sekančiais metais prieš jėzuitų respubliką jau patraukė ispanų ir portugalų karinės pajėgos. Tačiau ispanams prie La Platos krantų teko trauktis, nes čia jie susidūrė su daug pranašesniais indėnų būriais, o ir portugalams, keliavusiems į vakarus nuo Rio Grande de San-Pedro, visai nesisekė: vienuolių apmokyti indėnai juos įveldavo į ilgus varginančius susišaudymus ir vertė tartis dėl paliaubų.
Kai paaiškėjo, kad atskiri veiksmai nieko neduoda, ispanai ir portugalai susivienijo bendram puolimui. Tačiau jie susidūrė su tikra patrankomis sustiprinta indėnų tvirtove, kurią pavyko paimti tik po sunkių kovų, atnešusių didžiulius nuostolius. Tuomet indėnai kalnuotoje vietovėje įrengė naują įtvirtinimų liniją, kurios puolimas taip nuvargino ekspedicijos dalinius, jog puolimą teko atidėti keletui savaičių. Tik po pusės metų nuo karinio konflikto pradžios europiečių daliniai pasiekė pirmąsias redukcijas, tačiau rado jas apleistas ir sudegintas. Dabar reikėjo vieną po kitos užkariauti visas septynias gyvenvietes, atiduotas portugalams, tačiau indėnai užpuolė ir nelaisvėn paėmė visą žygyje dalyvavusį Ispanijos kavalerijos korpusą.
Tik padedant naujam pastiprinimui Ispanijos generolas sugebėjo galutinai tapti padėties valdovu. Jėzuitai atitraukė savo pajėgas prie rytinio Urugvajaus upės kranto, kur ekspedicijos korpusas susidūrė su 14 000 indėnų kariuomene.
Para‘os vyskupas laiške Lisabonos dvarui rašo: „Misionierių nepaklusnumas buvo toks didelis, kad jie visuose kaimuose prie Tapajazo kranto griežtai uždraudė sodinti duonmedžius. Jų liepiami indėnai negalėjo nieko pardavinėti baltiesiems...“
Tuo tarpu vienuoliai stengėsi nukenksminti portugalų trupes sistemingai griaudami jų discipliną. Generalgubernatorius raportavo: „Tėvas Alexio Antonio stengėsi susidraugauti su karininkais ir juos užlaikė kolegijoje, prisidengdamas dorovinga dingstimi, esą jis nori jiems pravesti šv. Ignaco rekolekcijas... Jis ir jo bendražygiai bandė karininkus įkalbėti, kad esą aš be Jo Didenybės paliepimo palikau miestą ir su visa armija savavališkai patraukiau į miškus, kur jiems teks kęsti alkį ir gal būt pražūti, vien todėl, kad taip užsinorėjau.“
Netrukus atsitiko taip, kad kai kurios portugalų įgulos, pasiėmę amunicijos bei maisto produktų, dezertyravo ir perėjo į jėzuitų pusę. Vyriausiosios kariuomenės vadovybės įtūžis pasiekė viršūnę, kai toliau veržiantis kelią pastojo jėzuitų tvirtovė, kurią vadovaujant dviems tėvams patrankomis gynė indėnai. Šis fortas buvo taip gerai įrengtas, kad portugalai pradėjo įtarinėti, jog abu vienuoliai yra visai ne dvasininkai, o persirengę genialūs kariškiai.
Džiunglių utopija
Netrukus Pietų Amerikos vergų prekeiviams išaušo geresni laikai, nes dabar, po netikėtų pasienio sureguliavimo sunkumų, jų skundai dėl „prakeiktų“ vienuolių, kurie šimtą penkiasdešimt metų trukdė verslui, bus noriai išgirsti. Dabar jau turėjo ir ponams iš Lisabonos ir Madrido paaiškėti, kokį pavojų visai kolonijų politikai kelia „indėniškos žmogaus teisės“!
Jėzuitams buvo keliami sunkiausi kaltinimai: buvo teigiama, kad mokesčiai, kuriuos vienuoliai sumokėdavo, visai neatitiko didžiulių iš prekybos gaunamų šalies pajamų. Esą vienuoliai savavališkai sudarinėjo beveik valstybinės reikšmės sutartis su kaimyninėmis indėnų gentimis, jie liepė savo pavaldiniams neklusti ispanų ir portugalų valdžios įstaigoms, Paragvajuje netgi yra savas jėzuitų karalius vardu Mikalojus, liepęs išleisti aukso monetą su savo atvaizdu.
Jei viso to dar neužteko paskatinti energingai įsikišti Europos valdžios įstaigas, jėzuitų priešai turėjo dar vieną argumentą, kuris turėjo veikti. Buvo teigiama, kad vienuoliai kalnuose atrado aukso gyslas ir tai nuo visų griežtai slėpė.
Pas Buenos Airių gubernatorių net apsilankė indėnas su žemėlapiu, kuriame buvo pažymėtos aukso kasyklos ir tiksliai matėsi vienuolių pastatytos tvirtovės, saugančios tuos didžiulius turtus. Gubernatorius tuoj pat išvyko ištyrinėti tas vietas, ir nors nerado nė mažiausių kasyklų pėdsakų, nuo šiol jau niekas neabejojo, kad tikrai egzistuoja nesuskaičiuojami turtai. Toks gilus tikėjimas tuoj pasiekė tai, ko ilgai nesisekė įgyvendinti: visi Ispanijos funkcionieriai, nuo ministrų iki žemiausių tarnautojų, aistringai svajojo šiuos turtus pasisavinti.
Bendras priešiškumas prieš Jėzaus draugiją, kuris jau buvo įsigalėjęs Europos rūmuose, vienuolynuose, buduaruose ir mokslininkų kabinetuose, daug kuo prisidėjo prie sprendimo sugriauti Jėzuitų Respubliką. 1759 metais ordinas buvo išvarytas iš Portugalijos, 1766 tas pat atsitiko Ispanijoje, o po to Ispanijos ministras pirmininkas Aranda ėmėsi reikiamų priemonių, kad padarytų galą jėzuitų viešpatavimui Paragvajuje.
Į redukcijas buvo išsiųsti komisarai, kurie šniukštinėjo visose kolegijose, lindo į stalčius ir ieškojo pasakiškų jėzuitų turtų, tačiau skaudžiai nusivylė. „Pirmiausia, – pakoja tėvas Florianas Baucke, – jie aprašė mano menką turtą. Net mažiausi rakandai buvo įtraukti, kokio ilgio, kokio pločio buvo stalai, iš kokios medienos padaryti ir pan. Kai visos dėžės ir dėželės buvo apieškotos, klausdavo apie pinigus. Aš jiems paaiškinau, kad redukcija jų išvis neturi, nes visa, ko mums reikia, mes gauname mainais...“
„Kai jėzuitai buvo suimti Santa Fé, – rašo ir Alexander von Humboldtas, – niekas nerado piastrų krūvų, smaragdų iš Muzo, aukso luitų iš Choco, kurių jie, Draugijos priešininkų teigimu, privalėjo turėti. Iš to buvo padaryta klaidinga išvada, kad turtai tikrai egzistuoja, tačiau yra patikėti ištikimiesiems indėnams ir paslėpti Orinoko slenksčiuose, kol bus atkurtas ordinas“. Trokšdami grobio ir nusivylę, kad nieko nepavyko surasti, ispanai ir portugalai su vienuoliais elgėsi taip žiauriai kaip tik galėjo, iš pradžių juos laikė kaip nusikaltėlius griežtai prižiūrimuose kalėjimuose, o paskui įsodinę į karo laivų triumus, siuntė į Europą.
Jėzuitų bažnyčios, mokyklos ir dirbtuvės buvo arba sugriaunamos, arba paliekamos likimo valiai. Jėzuitų Paragvajuje įrengtų bibliotekų likimą aprašo vienas protestantų rašytojas: „Šių puikių knygų kolekcijų likimas buvo panašus į garsiosios Aleksandrijos bibliotekos. Jas sunaikino ne Omaras ir ne Gran Chaco laukiniai, o krikščionys, dvasiniai giminaičiai Teodozijaus, sunaikinusio Aleksandrijos biblioteką. Didžiąją dalį jėzuitų raštų jie pavertė patronais arba naudojo vietoje kepimo popieriaus bei žibintams, ir aš jaučiausi kaip metraštininkas Orozijus, kuris Aleksandrijoje rado tik tuščias tos garsios bibliotekos spintas“.
Į be šeimininkų paliktas redukcijas 1768 metais paskirti pasauliečiai pareigūnai, kuriems ypač rūpėjo pasisavinti bažnyčių papuošimus, atsargas klėtyse ir gyvulius. Bet kadangi redukcijose nebebuvo dainuojama ir grojama, dauguma indėnų ieškojo kelių kaip pasprukti nuo naujos valdžios ir be pėdsakų dingo tose pačiose džiunglėse, iš kurių juos buvo išvilioję vienuoliai.
Turto bendrumas nykstančiose redukcijose buvo išlaikytas, tik 1848 metais Brazilijos prezidentas Lopezas išleido dekretą, kuriuo panaikino komunistinę indėnų konstituciją. Nuo šiol buvę jėzuitų valstybės gyventojai tapo Brazilijos piliečiais, o jų bendruomeniniai sandėliai ir prekės virto valstybiniu turtu.
„Jei pagalvoji, – rašo Josephas de Maistre, – kad šis krikščionių Bažnyčios dvasioje dirbęs ordinas viešpatavo tik dorumo ir talentų jėga, kad jėzuitai Amerikos laukinius supažindino su muzikos kerais, kai pamąstai, kad mūsų laikais tik bendromis supuvusių ministerijų ir karštinės apimtų teismų pastangomis pavyko sugadinti šią nuostabią visuomenę, tada jautiesi taip, lyg priešais save matytum stovint beprotį, kuris su pasitenkinamu veide kojomis trypia laikrodį ir šaukia: ‚Aš tau neleisiu kelti triukšmo!‘“
Montesquieu savo knygoje „Esprit des lois“ teigia: „Šlovė Jėzaus draugijai, nes ji pasauliui pirmą kartą parodė, kokia gali būti sąjunga tarp religijos ir žmogiškumo“. Net ir „enciklopedistai“, nuožmūs jėzuitų ordino priešai, turėjo pripažinti, kad tame nepakartojamame krašte, Brazilijos džiunglėse, buvo beveik įgyvendinta aukščiausia dorovinė idėja. „Religijos pagalba, – pastebi d‘Alembert’as, – Paragvajuje jėzuitai pasiekė monarchų autoritetą, besiremiantį vien perkalbėjimo menu ir švelniu valdymo būdu. Būdami krašto suverenais, jie padarė jiems paklususias tautas laimingas, jie užvaldė jas nenaudodami jėgos“. Net Voltaire’as jėzuitų misijas pavadino „žmogiškumo triumfu“.
Jeigu jėzuitų respubliką palygintume su anglų kanclerio Tomo Moro išgalvota sala „Utopija“, iš tikrųjų rastume neįtikėtinų panašumų: Utopija kaip ir Paragvajus susideda iš tam tikro skaičiaus vienodai pastatytų miestų, kurių kiekvienas yra tam tikto dydžio dirbamų žemių centre. Gyventojai nėra savininkai, o bendruomenei priklausančios žemės nuomininkai. Kiekvienas pilietis turi atlikti tam tikrus žemės darbus ir be to jam paskiriamas koks nors amatas. Vyrai dirba audimo, statybų, puodų žiedimo darbus, o moterys daugiausia verpia.
Taip pat krenta į akis sutapimai tarp jėzuitų redukcijų ir dominikonų vienuolio Campanellos pramanytos „Saulės valstybės“. Ši „Saulės valstybė“ yra respublika, valdoma kunigo, kurioje visas socialinis gyvenimas remiasi absoliučiu komunizmu ir valstybiniu produktų padalijimu. Viskas priklauso bendruomenei ir visi privalo dirbti, tačiau moterims skiriami lengvesni darbai. Iš visų menų labiausiai vertinama muzika, ir kai „sauliečiai“ aukoja Dievui padėkos auką, jie tai atlieka muzikine forma.
Būtų nesunku rasti ir daugiau panašumų su kitomis komunistinėmis utopijomis, tačiau visos šios fantastinės mintys apie idealią beklasę valstybę yra kilę iš senos kaip pasaulis ir visą civilizuotą žmoniją vienijančios „prarasto rojaus“ svajonės. Šis pastebėjimas mums aiškiau pasako, kodėl būtent jėzuitams Paragvajuje pavyko šią utopiją įgyvendinti. Nekreipdami dėmesio į kažkokias valstybės kūrimo teorijas, ekonominiu ir politiniu redukcijų pagrindu vienuoliai pasirinko nesugadintą indėnų prigimtį. Remiantis sveiku katalikišku tikėjimu ir moraline teologija, šioje rojaus dirvoje jie lengvai pasėjo Evangelijos žodžio ir sakramentinių malonių sėklą.
René Fülöp-Miller, Macht und Geheimnis der Jesuiten. Eine Kultur- und Geistesgeschichte, Berlin, Th. Knaur nachf. Verlag, 1929, p. 341-371. Iš vokiečių k. vertė Rima Kubiliūtė.