Pierre Mignard (1612-1695). Šv. Karolis Boromiejus teikia sakramentus maro aukoms.
TĘSINYS. Pradžia čia.
Viduramžiai ir modernieji laikai
Viduramžiais iki pat industrializacijos pradžios epidemijos buvo gana dažnas reiškinys. Daugelį amžių visa organizuota medicininė pagalba katalikiškoje Europoje buvo vykdoma Bažnyčios ‒ tuo užsiimdavo vienuolynai ir religiniai ordinai.
Paprastai visos epidemijos lyginamos su „Juodąja mirtimi“ ‒ buboniniu maru, siaubusiu pasaulį 1347‒1354 m. ir nužudžiusiu apie 40‒50 % Europos populiacijos. Mirtingumas buvo toks aukštas (mirė 25 mln. žmonių), jog daugelis patikėjo, kad prisiartino pasaulio pabaiga. Maras iš tiesų pakeitė Europos veidą – sumažėjo darbininkų, krito žemės kaina, buvo pakirsti feodalinės sistemos pamatai ir atvertas kelias centralizuotoms monarchijoms. Daugelis žmonių užsidegė religiniu uolumu, atsirado naujų pamaldumo apraiškų. Kiti ‒ priešingai, pasidavę pesimizmui, puolė į neviltį ar beprasmį hedonizmą. Tai atsispindėjo mene bei literatūroje. Dar kiti griebdavosi smurto prieš tuos, kuriuos įtardavo sukėlus marą – ne tik prieš žydus, bet ir prieš ligonius, elgetas ar svetimšalius.
Per visą šią suirutę kunigai lankydavo ligonius, materialiai ir dvasiškai padėdavo sergantiems ir mirštantiems, žinodami, kad susiduria su nematomu priešu, kuris, labai tikėtina, nužudys ir juos pačius. Vis dėlto tūkstančiai kunigų tęsė savo veiklą, rizikuodami savo gyvybėmis, kad galėtų suteikti vilties ir paguodos kenčiantiems bei išsigandusiems.
Iki mūsų laikų pasaulyje kilo ne viena epidemija, ir kiekvieną kartą Bažnyčios atsakas būdavo toks pats.
1567 m. Milane siaučiant marui, šv. Karolis Boromiejus buvo įsitikinęs, kad Dievas jį leido kaip bausmę už žmonių nuodėmes, bet kartu ir kaip nuskaistinimo bei atvertimo priemonę. Todėl pagrindiniu vaistu buvo laikoma malda ir atgaila.
Mėgindama suvaldyti užkratą, civilinė valdžia uždraudė viešas pamaldas ir procesijas. Šv. Karolis apkaltino ją kliaujantis tik žmogiškomis priemonėmis, pamirštant Dievo pagalbą. Kai įbauginti žmonės užsidarė namuose, jis nurodė pastatyti kryžius pagrindinėse aikštėse ir gatvių sankryžose, kad žmonės galėtų dalyvauti Mišiose ir viešuose maldavimuose žvelgdami pro savo namų langus.
Jis pats patarnavo ligoniams ir drąsino kitus dvasininkus daryti tą patį, nes ten, kur pasaulis regėjo tik mirtį ir sunaikinimą, jis matė galimybę gelbėti sielas. Maža to, jis drąsino kunigus sakydamas jiems, kad tarnystė epidemijos metu yra „kankinių darbas“. Jo žodžiais tariant, tai buvo „trokštamas laikas – kai nesant žiaurių tironų, kankinimo staklių, laužų, laukinių žvėrių ir jokių žiaurių kankinimų, kurių taip bijo silpna žmogiška prigimtis, galima gauti kankinystės karūną.“
Kai 1720 m. Marselyje kilo maras, vysk. Henri de Belsunce‘as visas savo jėgas ir Bažnyčios išteklius paskyrė pagalbai ligoniams. Jo žodžiai atkartojo šv. Karolio požiūrį: „Sergėk, Dieve, kad neapleisčiau žmonių, kuriems turiu būti kaip tėvas. Privalau jais rūpintis ir netgi atiduoti už juos savo gyvybę, nes esu jų ganytojas.“
Artimesnė mūsų laikams, 1918‒1919 m. kilusi gripo pandemija, žinoma „Ispaniško gripo“ pavadinimu, yra laikoma viena didžiausių pandemijų istorijoje. Manoma, kad per ją visame pasaulyje galėjo mirti apie 50 mln. žmonių – gerokai daugiau, nei žuvo Pirmajame pasauliniame kare. Viena jos aukų, Jacinta iš Fatimos, savo kentėjimus paaukojo už sielų atsivertimą.
Skaičiuojama, kad Jungtinėse Valstijose ispaniškasis gripas nusinešė apie 675 tūkst. gyvybių. Siekiant sustabdyti ligą, kiekvienoje valstijoje buvo uždarytos visos viešų susirinkimų vietos, įskaitant ir bažnyčias. Draudimo buvo laikomasi, nors daugelis argumentavo, kad atidarytos bažnyčios padėtų sumažinti paniką ir baimę, vešinčias epidemijų metu.
Šiaip ar taip, Bažnyčia visur likdavo priešakinėse medicininio ir dvasinio fronto linijose. Kai Filadelfijos sveikatos taryba nurodė uždaryti visas mokyklas ir neapibrėžtam laikui uždraudė visas religines apeigas, arkivysk. Dennisas Dougherty pasiūlė panaudoti arkivyskupijos pastatus kaip laikinas ligonines. Maža to, jis liepė visiems savo diecezijos kunigams, apaštalaujančioms vienuolėms ir Šv. Vincento Pauliečio draugijos nariams pasauliečiams padėti gripo aukoms.
Istorijos pamokos
Mes matome, su kuo susidurdavo Šventoji Motina Bažnyčia ir jos vaikai visais laikais – su daugybe epidemijų ir juos lydinčių isterijų ir neramumų. Bet atsakas visada buvo toks pats – likti su kenčiančiais ir jiems patarnauti.
Kaip ankstesnės, taip ir dabartinė pandemija mums, katalikams, yra mokykla ir išbandymas – mūsų tikėjimo ir vilties išbandymas, mūsų artimo meilės mokykla.
Tegul niekada nesusvyruoja mūsų tikėjimas, kad viską valdo Dievas, kad Jis mus myli ir kad jei pabandysime atsakyti Jam tokia pačia meile, visa mums išeis į gera. Kad ir kokios būtų konkrečios aplinkybės, svarbiausia yra puoselėti, stiprinti ir ginti savo tikėjimą sakramentais (jei tai įmanoma), malda, atgaila, rožančiumi, dvasiniais skaitiniais ir kitomis katalikiškomis praktikomis, kurias mums davė Šventoji Motina Bažnyčia.
Panika ir nerimas gimdo tik savanaudiškumą ir neviltį, skatina mus pamiršti savo artimą arba manyti, kad Dievas mus apleido. Niekas taip nesėja ir nedaigina baimės daigų kaip nuolatinis karščiausių naujienų sekimas ir galvojimas apie jas. Taip pat turėtume vengti sąmokslo teorijų, kurios nesiūlo jokių praktinių sprendimo būdų ir tik didina nevilties jausmą ar ‒ kaip tai pasitaikydavo praeityje – skatina pametus galvą kovoti su kokiu nors įsivaizduojamu priešu.
Antgamtinė meilė skatindavo katalikus per epidemijas neužsidaryti savanaudiškai savyje, bet žvelgti į mūsų Viešpatį ir tikėjimo akimis matyti tą patį Viešpatį savo kenčiančiame brolyje.
„Juodoji mirtis“ duoda mums artimo meilės ir pasiaukojančios tarnystės pavyzdį, kai nesuskaičiuojama daugybė dvasininkų, vienuolių ir pasauliečių stengėsi viskuo, kuo galėjo, padėti ligoniams ‒ tiek materialiai, tiek dvasiškai. Jie juos ne tik slaugė, prausė, maitino, bet ir už juos ar kartu su jais meldėsi, teikė dvasinę paguodą, palydėdavo juos per mirties slenkstį, galiausiai juos palaidodavo, visą tą laiką žinodami, kad netrukus patys gali paskui juos atgulti į kapą.
Tačiau turime nepamiršti, kad nėra tikros artimo meilės be išminties. Išmintis apsaugo mus nuo nutrūktgalviškumo ir perdėto pasitikėjimo savimi ‒ jie yra tokie pat nuodėmingi, kaip ir savanaudiškumas bei neviltis. Išmintis mus moko, kad, norėdami rodyti artimo meilę, pirmiausia turime nuo galimos žalos apsaugoti save ir kitus.
Katalikų veiksmai „Juodosios mirties“ metu ir čia pateikia konkretų pavyzdį. Kadangi buvo manoma, jog ligos priežastis ‒ užterštas oras, jie naudojo visas tų laikų medicinos mokslui žinomas priemones orui „išgryninti“ – užsidengdavo burną ir nosį acte išmirkytais audiniais, degindavo aromatines žoleles, jas su savimi nešiodavosi ir dažnai uostydavo.
Šiandien mes žinome, kaip plinta dabartinė liga. Todėl, vedami antgamtinės meilės sau bei artimui ir paklusdami teisėtai valdžiai, turime laikytis civilinių nurodymų ir medicininių patarimų, kurie skirti tam, kad apsisaugotume nuo užkrato ir jo platinimo.
Šiais sunkiais laikais turime nepamiršti fakto, kad šis pasaulis nėra mūsų namai. Šventoji Motina Bažnyčia visada stengėsi sieloms priminti apaštalo paraginimą – „Jeigu esate su Kristumi prikelti, siekite to, kas aukštybėse, kur Kristus sėdi Dievo dešinėje. Rūpinkitės tuo, kas aukštybėse, o ne tuo, kas žemėje. Jūs juk esate mirę, ir jūsų gyvenimas su Kristumi yra paslėptas Dieve.“ (Kol 3, 1‒3) Sunkumų laikais turime atsiminti, kad visus išbandymus ir vargus, kuriuos turime patirti, mūsų mylintis dangiškasis Tėvas leidžia tam, kad užsitarnautume savo vietą amžinybėje: „O lengvas dabartinis mūsų vargas ruošia mums neapsakomą, visa pranokstančią amžinąją garbę.“ (2 Kor 4, 17)
Viešų pamaldų ribojimas
COVID-19 („koronaviruso“) pandemija užkrovė naštą sveikatos apsaugos sistemoms, ekonomikoms ir religiniam gyvenimui. Daugelio šalių valdžia, norėdama kaip įmanoma sparčiau užkirsti kelią viruso plitimui, įvedė priemones, griežtai ribojančias socialinį bendravimą, tarp jų – ir bažnyčių lankymą.
Daugumoje šalių vyskupai pakluso valdžios nurodymams ir atšaukė visas viešas pamaldas. Kai kurie nuėjo dar toliau, uždrausdami netgi teikti Atgailos ir Paskutinio Patepimo sakramentus. Tai sukėlė dalies katalikų susirūpinimą (jei ne pasipiktinimą). Jie kvietė Bažnyčios vadovus nepaklusti viešajai valdžiai ir tęsti religines apeigas, ypač per Didžiąją Savaitę ir Velykas. Kai kurie skundėsi, kad Bažnyčia dabar žengia „pasaulio“, o ne Dievo keliais.
Istorinis precedentas
Koronaviruso pandemija tikrai nėra pirmas kartas moderniaisiais laikais, kai Bažnyčia susidūrė su didele sveikatos krize. Vos prieš šimtmetį pasaulį nusiaubė vadinamojo „ispaniško gripo“ pandemija. Vertinama, kad vien tik Jungtinėse Valstijose dėl ligos mirė 675 tūkst. žmonių. Viešoji valdžia visoje šalyje išleido potvarkius, ribojančius viešus susirinkimus, taip pat nurodydama užsidaryti ir bažnyčioms.
Katalikų Bažnyčios vadovai, nors ir skirtingai visoje šalyje, stengėsi atrasti aukso vidurį tarp rūpesčio tikinčiųjų sveikata ir dvasinių jų poreikio patenkinimo. Pavyzdžiui, vysk. Regisas Canevinas iš Pitsburgo 1918 m. spalio 17 d. padarė tokį pareiškimą:
„Sveikatos apsaugos departamentas visoje šalyje imasi neįprastų priemonių bandydamas sustabdyti tolesnį gripo, kuris kai kuriose vietovėse jau tampa epidemija, plitimą. Kai kuriuose Vakarų Pensilvanijos rajonuose bažnyčios ir mokyklos yra uždarytos, o vieši susirinkimai – uždrausti. Katalikams draudimas lankytis Mišiose ir kitose religinėse apeigose savo bažnyčiose yra tikras išbandymas. Tačiau jei viešosios valdžios, kurios pareiga yra rūpintis visuomenės sveikata, sprendimu, būtina uždaryti bažnyčias ir mokyklas, kad būtų rimtai pasipriešinta pavojingos ligos plitimui, ganytojai ir tikintieji privalo bendradarbiauti su gyvenamosios vietos valdžia, paklusti įstatymams ir potvarkiams, kurie yra išleidžiami siekiant bendrojo gėrio.
Taigi Pitsburgo bažnyčiose neleidžiama rengti viešų pamaldų, jose neleidžiama rinktis jokioms kongregacijoms ar asmenų grupėms. Vieši susirinkimai yra draudžiami.“
Kai kurie Amerikos vyskupai, pavyzdžiui, Johnas Glennonas iš Sent Luiso, priešinosi bažnyčių uždarymui dėl gripo epidemijos. Tačiau net ir jis pakluso vietinės valdžios įsakymui ir keletui savaičių atleido savo tikinčiuosius nuo sekmadieninės pareigos, taip prisidėdamas prie ispaniško gripo stabdymo toje vietovėje. Tokios priemonės ir šiandien laikomos labai efektyviomis.
Atsargumas, ne baimė
Atsargus požiūris, kurio laikėsi Amerikos katalikų vyskupai prieš šimtmetį, gali mums pasitarnauti kaip pamoka. Nors per ispaniškojo gripo pandemiją kai kuriose Jungtinių Valstijų dalyse vyko viešos religinės pamaldos, šiandien žinome gerokai daugiau apie tai, kaip reikėtų riboti koronaviruso plitimą.
Antra vertus, svarbu, kad katalikai, ypač vyskupai ir kunigai, nepasiduotų baimei. Viskas yra Dievo rankose. Laikinas viešų apeigų sustabdymas nereiškia jų uždraudimo. Šv. Pijaus X kunigų brolijos dvasininkai ir toliau kas dieną laiko Mišias, kalba brevijorių ir meldžia Visagalį Dievą ir Švč. Mergelę Mariją greitos šios krizės pabaigos. Tikintieji taip pat raginami kasdien jungtis maldoje su Brolijos kunigais, kiek įmanoma sekti kasdienes pamaldas internetu, rasti laiko papildomai maldai ir apmąstymams ir ištverti šį laiką su tokiu kantrumu, kokį parodė mūsų Viešpats Jėzus Kristus Alyvų sodelyje.