2000 08 06 Tikėjimo Doktrinos Kongregacija publikavo dokumentą apie „Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios vienatinumą ir išganymo visuotinumą“. Šis dokumentas sukėlė piktą reakciją modernistiniuose sluoksniuose, taip pat ir daugelyje bendruomenių, įsitraukusių į ekumeninę veiklą ir esančių už Bažnyčios ribų.
Minėtas dokumentas aiškiai primena ir dar kartą patvirtina daugelį tradicinio katalikų mokymo punktų. Deja, jo veiksmingumą didžia dalimi riboja dokumente pateiktos idėjos, kurių šaltinis yra Vatikano II Susirinkimas.
Esminės Susirinkimo tezės apie Katalikų Bažnyčios santykį su kitomis krikščioniškomis bei nekrikščioniškomis religijomis yra pateikiamos taip, tarsi jos būtų integrali katalikų tikėjimo dalis.
Tai, kas buvo pasakyta kai kurių stebėtojų apie Susirinkimą, galima pritaikyti ir dokumentui Dominus Iesus: „Matome konfliktą tarp dviejų teologinių tradicijų, kurios negali viena kitos priimti“ (Vysk. Henrici, La maturation du Concile laikraštyje „Communio“). „Ši problema katalikams yra tokia nekasdieninė ir neįprasta, kad jie dažnai be didesnių apmąstymų pereina prie kasdienių darbų, matydami, kad neįmanoma išlikti ištikimiems dviems Susirinkimams, pateikusiems viena kitą neigiančias nuostatas[1].
Prieštaravimas aiškiai matomas deklaracijos tekste, ypač fragmentuose, kur kalbama apie Katalikų Bažnyčios vienatinumą. Iš pažiūros atrodo, kad dokumente patvirtinamas Katalikų Bažnyčios ir Kristaus Bažnyčios tapatumas, primenant istorinį tęstinumą tarp Kristaus įkurtos Bažnyčios ir šiandieninės Katalikų Bažnyčios (Nr. 16). Tačiau, deja, tas pats dokumentas neigia tą tapatumą, primindamas formuluotę subsistit in [yra įgyvendinta – red. past.] (Nr. 16–17). Akivaizdu, kad negalima lyginti žodžio est – „yra“ (šis žodis patvirtina Bažnyčios tapatumą) su fraze subsistit in (frazė, leidžianti teigti, kad šalia vienintelės tikrosios Kristaus Bažnyčios yra kitos „tikrosios Bažnyčios“ (Nr. 17)). Tai patvirtino pats kardinolas Ratzingeris 2000 metais pavasarį[2].
Tame tekste kardinolas pabrėžė: viena vertus, frazė subsistit in yra ekumenizmo pagrindas[3], antra vertus, šis subsistit in prieštarauja tradiciniam est.[4] „Kadangi nuodėmė yra prieštaravimas, galutinėje analizėje negalima logiškai panaikinti skirtumo tarp subsistit ir est. Šis paradoksas, skirtumo tarp Bažnyčios vienybės ir Bažnyčios konkretizacijos paradoksas, (...) atspindi žmogaus nuodėmės prieštaringą prigimtį, būtent prieštaringumą susiskaldyme“.
Iš to nesunku padaryti išvadą: jeigu ekumenizmo pagrindas yra priešingas tradiciniam mokymui, tai ir pats ekumenizmas prieštarauja tradiciniam Bažnyčios mokymui.
Dokumentas Dominus Iesus patvirtina tragišką dabartinę tamsybėse paskendusios Romos situaciją. Niekada iki šių laikų nebuvo mokoma doktrinų, turinčių prieštaravimų, kurių neišsprendžiamumą pripažįsta patys jų mokytojai.
Nepaisant pagirtinos intencijos sustabdyti piktnaudžiavimus, šis dokumentas, tik išoriškai primenantis sveiką mokymą, negali padėti nugalėti mokymo krizę, nors tokia buvo jo intencija.
Menzingen, 2000 m. spalio 29 d., Kristaus Karaliaus šventė
[1] T. Daniel Olivier, Les deux visages du prêtre, Fayard, Paris, 1971, p. 106.
[2] Kard. Ratzinger, L’Ecclesiogie de la Constitution conciliaire Lumen gentium, straipsnis, publikuotas „L’Osservatore Romano“ 2000 03 04.
[3] „Skirtumas tarp subsistit ir est talpina visą ekumenizmo problemą.“
[4] Ten pat.