Trumpa biografija
Marcelio Lefebvre‘o (1905–1991) karjera buvo panaši į kylančią žvaigždę: dar mokydamasis seminarijoje Romoje (1923–1930) jis gavo filosofijos ir teologijos daktaro laipsnį Popiežiškajame Grigaliaus universitete; kunigo šventimus gavo iš vysk. Lienarto (vėliau tapusio kardinolu) rankų, būdamas vos 24 metų amžiaus; savo tarnystę pradėjo kaip antrasis klebono padėjėjas darbininkų rajono parapijoje, tačiau greitai pakeitė kryptį ir tapo vienuoliu misijonieriumi – Šventosios Dvasios tėvu.
Įstojęs į Šventosios Dvasios kongregaciją (1932), buvo išsiųstas į Gaboną Afrikoje ir prasidarbavo ten 13 metų: pradžioje kaip seminarijos rektorius, o vėliau – kaip įvairių misijų savanoje vadovas. Viena iš tokių misijų buvo Lambarene, kur jis susipažino su dr. Albertu Schweitzeriu.
Po karo buvo atšauktas į Prancūziją, kad vadovautų (1945–1947) Šventosios Dvasios tėvų scholastikatui Mortene (Mortain), Normandijoje.
Vis dėlto pop. Pijus XII grąžino Lefebvre‘ą į Afriką, paskirdamas jį apaštaliniu vikaru (1947), o vėliau – apaštaliniu delegatu (asmeniniu popiežiaus atstovu) visai prancūzakalbei Afrikai. 1955 m jis buvo paskirtas Dakaro arkivyskupu Senegale.
Tiulio vyskupas
Po Pijaus XII mirties (1958) pop. Jonas XXIII atleido jį nuo diplomatinių bei sielovadinių pareigų, kurias jis vykdė Afrikoje, ir paskyrė nedidelės Tiulio (Tulle) vyskupijos Prancūzijoje vyskupu (1962). Tačiau Marcelis Lefebvre‘as ten praleido tik šešis mėnesius, nes greitai buvo išrinktas Šventosios Dvasios kongregacijos generaliniu vyresniuoju (1962–1968). Tuo metu ordinui priklausė apie 5000 narių. Tuo pat metu Jonas XXIII jį paskyrė popiežiaus sosto asistentu ir Vatikano II Susirinkimo centrinės parengiamosios komisijos nariu.
Arkivyskupas Lefebvre‘as aktyviai dalyvavo Vatikano II Susirinkime (1962–1965). Ten jis subūrė grupę vyskupų, pasiryžusių priešintis liberaliojo sparno vadovams.
Šv. Pijaus X brolija
1968 m. jis atsistatydino iš generalinio vyresniojo pareigų, nenorėdamas prisidėti prie destruktyvių religinio gyvenimo reformų Šventosios Dvasios kongregacijoje. Sulaukęs 63 metų, Arkivyskupas išėjo į užtarnautą pensiją, tačiau po metų Fribūre (Fribourg), Šveicarijoje, įkūrė tarptautinę seminariją, o vėliau – ir kunigų broliją. Ši, nors kanoniškai patvirtinta vietos vyskupo, tapo prieštaravimo ženklu. Pop. Paulius VI yra pasakęs: „Arkivyskupas Lefebvre‘as yra mano pontifikato kryžius.“
Po Vatikano sankcijų Kunigų brolijai (1975) ir jam asmeniškai (1976) Lefebvre‘o kūrinys, atrodė, yra nustumtas į Bažnyčios periferijas ir ten pasmerktas sunykti. Tačiau „uždraustos Mišios“, kurias jis 1976 m. rugpjūtį laikė Lilyje (Lille) dalyvaujant 10 000 tikinčiųjų, sulaukė milžiniško atgarsio visame pasaulyje. Jos išgarsino „Plieninį vyskupą“, bebaimį Tradicinių Mišių gynėją, pasipriešinusį reformoms, kurios niokojo Bažnyčią, tuštindamos novicijatus, seminarijas ir parapijų bažnyčias.
Vyskupų įšventinimas
1988 m. jis, norėdamas, kad jo katalikiškos kunigystės atstatymo darbas tęstųsi, Ekone (Ecône) įšventino keturis vyskupus, nors pop. Jonas Paulius II buvo tai uždraudęs. Už šį veiksmą jis užsitraukė pačią didžiausią bažnytinę bausmę, bet laikė ją neteisinga, kaip ir visus ankstesnius bandymus prisidengiant klaidingu paklusnumu priversti jį nutraukti tikėjimo kovą.
Jis mirė Martini (Martigny), Šveicarijoje, 1991 m. kovo 25 d. jausdamas didžiulę sielos ramybę, didžiuodamasis tuo, kad „perdavė tai, ką buvo gavęs“. Šie šv. Pauliaus žodžiai (1 Kor 15, 3) yra išraižyti ant jo kapo.
Išganymo darbas
Kokia bendra mintis persmelkia šio nekonformistiško dvasininko gyvenimą, dvasininko, kuris teigė niekada nesielgęs impulsyviai ir niekada nesirėmęs savo asmeninėmis idėjomis? Kokia jėga privertė šį paklusnų Katalikų Bažnyčios sūnų – tikrą romėną protu ir širdimi – pasipriešinti ir paprieštarauti dviem popiežiams? Kokia yra jo neramios karjeros vienijanti tema? Koks buvo šio žmogaus, kuris teigė tokių rimtų priemonių ėmęsis vien iš Dievo, Jėzaus Kristaus ir Bažnyčios meilės, tikėjimas? Ar, užuot laikę jį „maištingu vyskupu“, neturėtume į jį žiūrėti kaip į žmogų, besivadovavusį Apvaizdos planu dėl sielų išganymo?
Jaunas kunigas
Periodas: 1905–1932, Vieta: Turkua, Roma
Marcelis Lefebvre‘as užaugo giliai katalikiškoje šeimoje, todėl jo pašaukimas į kunigystę subrendo tarsi natūraliai. Troškimas atiduoti save Dievui ir sieloms paskatina jį įstoti į seminariją ir tapti kunigu.
Marcelis Lefebvre‘as gimė 1905 m. lapkričio 29 d. Turkua (Tourcoing) mieste. Jis buvo trečias iš aštuonių vaikų. Penki iš jų pašventė savo gyvenimą Dievui: Rene ir Marcelis tapo kunigais ir misijonieriais, Jeanne – Fatimos Dievo Motinos atsilyginimo seserimi, Bernadette – Šventosios Dvasios seserimi, Christiane – karmelite. Šios didelės šeimos tėvas buvo pramonininkas iš Šiaurės Prancūzijos. Jis mirė nacių darbo stovykloje 1944 m. Marcelio motina, taip pat kilusi iš Šiaurės Prancūzijos pramoninkų šeimos, buvo pranciškonų tretininkė ir Raudonojo Kryžiaus slaugė. Ji sugebėjo suderinti kūniškus artimo meilės darbus su vidiniu gyvenimu, aukodama Dievui ir savo pasiekimus, ir sunkumus.
Jaunasis apaštalas
Paauglystėje Marcelis taip pat juto norą atiduoti save. Jis važinėdavo dviračiu Turkua gatvėmis lankydamas varguolius. Kartą jis perdažė vieno paralyžiuoto nuskurdusio laikrodininko kambarius, rado jam keletą klientų ir šitaip pakeitė jo gyvenimą. Jo širdyje degė karštas troškimas darbuotis dėl sielų išganymo. Gerai viską apmąstęs jis nusprendė tapti kunigu.
Seminaristas Romoje
Įstojęs į Prancūzų seminariją Romoje (1923–1930), jis tapo uoliu kun. Henri Le Flocho mokiniu. Šis kunigas dvasinėse paskaitose atskleidė savo mokiniams lemtingą popiežių vaidmenį Bažnyčios istorijoje, ypač nuolatinę paskutiniųjų Romos pontifikų kovą prieš savojo laiko klaidas: liberalizmą, socializmą, modernizmą. Tačiau Marcelio dėmesį ypač patraukė inauguracinė šv. Pijaus X enciklika „E supremi apostolatus“ ir jos šūkis „Visa atnaujinti Kristuje“. Jį Lefebvre‘as padarė savo kunigiško gyvenimo programa.
Jaunasis Lefebvre‘as karštai gynė socialinį ir politinį Kristaus Karaliaus viešpatavimą, kurį skelbė pop. Pijus XI enciklikoje „Quas primas“ (1925). Popiežiškajame Grigaliaus universitete jis greitai įgijo filosofijos ir teologijos daktaro laipsnį – tai rodo jo išsamų Dievo ir sielų mokslo dalykų pažinimą.
Vikaras darbininkų priemiestyje
Jis buvo įšventintas į kunigus savo gimtojoje vyskupijoje 1929 m. rugsėjo 21 d. ir iš karto paskirtas dirbti vikaru darbininkų priemiestyje netoli Lilio (1930–1931). Per Dievo Kūno šventę jis, nepaisydamas komunistų grasinimų, įtikino savo kleboną, kun. Delahaye, surengti viešą procesiją su Švč. Sakramentu Lomo (Lomme) miestelio gatvėmis. Nors jam patiko atlikti savo kunigišką tarnystę tarp paprastų žmonių, vis dėlto jis jautė potraukį vienuoliniam gyvenimui ir misijoms. Tad 1932 m. Lefebvre‘as įstojo į Šventosios Dvasios tėvų (spiritanų) noviciatą.
Spiritanų noviciatas
Ten jis, dideliam savo džiaugsmui, praktiškai išmoko dvasinio gyvenimo principų, su kuriais jis buvo tik teoriškai susipažinęs Romoje. Jį itin patraukė Dievo meilė žmonijai, pasireiškusi Įsikūnijimu ir skausminga Dievo Sūnaus kančia. Jis daug mąstė apie šv. Jono žodžius, kuriuos vėliau pasirinks savo vyskupišku šūkiu: „Dievas yra meilė. O Dievo meilė pasireiškė mums tuo, jog Dievas atsiuntė į pasaulį savo viengimį Sūnų, kad mes gyventume per jį... Mes pažinome ir įtikėjome meilę, kuria Dievas mus myli.“ (1 Jn 4, 8–16.)
„Dievas yra meilė.“ O meilei būdinga atiduoti save. Todėl spiritanas Marcelis Lefebvre‘as, kaip ir paauglystėje, atsidavė sieloms, kad patrauktų jas prie Jėzaus Kristaus, prie Dievo.
Misionierius
Periodas: 1932–1945, Vieta: Gabonas
Lefebvre‘as buvo išsiųstas į Gaboną, Prancūzų Pusiaujo Afriką. Ten, vadovaujant apaštaliniam vikarui vysk. Louisui Tardy, jis netrukus ėmė rengti tenykščius būsimus kunigus (1932–1938).
Baigęs noviciatą, jaunasis kun. Lefebvre‘as buvo paskirtas Librevilio seminarijos Gabone profesoriumi, o vėliau – rektoriumi.
Nuo pat pradžių jis pasirodė esąs „labai švelnus ir malonus, visada besišypsantis, principingas, be galo mėgstamas savo studentų ir vertinamas brolių kunigų. Jau pačioje savo misionieriško gyvenimo pradžioje jis parodė turįs polinkį ir ypatingą talentą kunigų rengimui.“
Mažai kas žino, jog trys iš jo mokinių vėliau tapo vyskupais. Pasak rektoriaus pavaduotojo kun. Bergerio, Marcelis Lefebvre‘as buvo „tvirtas, taktiškas, savarankiškai mąstantis, puikus organizatorius, gerai nusimanantis praktiškus dalykus“.
Savanoje
Vėliau Lefebvre‘as buvo paskirtas misijos vadovu (1938–1945). Jis keliavo po savaną, sprendė nesibaigiančius vietinių ginčus, statė ir organizavo.
Jis puikiai žinojo, kaip turi veikti jo prioratai:
„Pirmiausia katechetai, pavyzdingo gyvenimo krikščionys, galintys patraukti kitus žmones į krikščionybę; tada katalikiškos mokyklos, ugdančios būsimas šeimų galvas, auginančios pašaukimus į kunigystę ir formuojančios krikščionišką kultūrą.“
Jis sėkmingai kovojo su kerėtojais ir raganiais, o katalikų misionieriai nustelbė protestantų pastorių pastangas. Tarpukario metais Afrikos Bažnyčia sparčiai augo. Tačiau 1945 m. kun. Lefebvre‘as turėjo palikti Afriką.
Vyskupas ir apaštališkasis delegatas
Periodas: 1945–1962, Vieta: Gabonas
Du metus jis vadovavo filosofijos scholastikatui[1] Mortene, Normandijoje (1945–1947).
Miestas buvo virtęs griuvėsiais, viską reikėjo atstatyti. Norėdamas išmaitinti savo seminaristus, Lefebvre‘as kiekvieną rytą važinėdavo po kaimus, prašydamas pieno, miltų, pupų, kartais mėsos.
Rektorius Mortene
„Mes jį mėgome, – prisimena jo studentai. – Mes jautėme, kad jis mumis rūpinosi ir mus mylėjo.“ Jis įskiepijo jiems sveikus principus ir įspėjo apie kenksmingas tendencijas, ryškėjančias Bažnyčioje pokario metais. Ypač jis kovojo prieš Teilhardo de Chardino evoliucionizmą, prieš planus sukrikščioninti komunizmą ir prieš kun. Henri de Lubaco optimizmą dėl netikinčiųjų išganymo.
Apaštališkasis delegatas
Tačiau vieną dieną jis sulaukė popiežiaus skambučio: Pijus XII išsiunčia jį atgal į Afriką, paskirdamas jį apaštališkuoju vikaru Dakare, Senegale. Prieš išvykstant, 1947 m. rugsėjo 18 d., kard. Achille Lienartas jo gimtajame Turkua mieste įšventino Lefebvre‘ą vyskupu. Pirmoji jo užduotis Dakare buvo ugdyti kunigus. Todėl seminarija jis rūpinosi kaip savo akies vyzdžiu. Netoliese jis įsteigė karmeličių vienuolyną, norėdamas pritraukti klierikams daugiau Dievo malonių. Taip pat jis atnaujino apmirusį misijų darbą ir pristabdė islamo plitimą.
Visada daugiau misionierių!
Būdamas apaštališkuoju delegatu, jis steigė vyskupijas, skyrė vyskupus (keletas iš jų buvo vietiniai afrikiečiai), pasikvietė iš Europos ir net iš Kanados daug kunigų, vienuolių ir seserų. Kasmet susitikdavo su popiežiumi. Kai Pijus XII nusistebėjo šių Evangelijos darbininkų pagausėjimu, Lefebvre‘as atsakė: „Šventasis Tėve, vietinių kunigų nuolat daugėja, bet Afrikai visada reikės misionierių.“
Apaštališkasis vikaras
Periodas: 1947–1950; vieta: Gabonas
Marcelis Lefebvre‘as buvo paskirtas apaštališkuoju vikaru, o vėliau – Dakaro arkivyskupu.
Dakaro svarba
Apaštališkasis vikaras yra vyskupas, neturintis jokios ordinarinės jurisdikcijos savo teritorijai, pavaldus pačiam popiežiui. Jis yra tik popiežiaus padėjėjas, vikaras. Tuo metu Dakaras buvo Prancūzų Vakarų Afrikos (apėmusios aštuonias prancūzų kolonijas: Senegalą, Gvinėją, Nigerį, Dramblio kaulo krantą, Aukštutinę Voltą, Togą, Dahomėją ir Prancūzų Sudaną) sostinė.
Visiškai nauja situacija
Jis nedelsdamas ėmė inspektuoti savo vikariatą, išsidėsčiusį apie Žaliąjį kyšulį, labiausiai į vakarus nutolusį Afrikos pusiasalį. Tai pusdykumių kraštas, visiškai nepanašus į Gaboną. Dakare, pakrantės miestukuose ir misijose Senegalo gilumoje iš viso gyveno tik penkiasdešimt tūkstančių katalikų, palyginti su pusantro milijono musulmonų. Ši situacija vysk. Lefebvre‘ui buvo visiškai nauja. Reikėjo daug ką pertvarkyti ir iš naujo pradėti misionieriavimo darbą tarp pagonių.
Nesustabdomas statytojas
Periodas: 1947–1955, Vieta: Dakaras
Naujasis vyskupas nusistatė tikslus ir, pasak jo padėjėjo, „juos visus pasiekė“.
Laikydamasis pop. šv. Pijaus X, kurio raštus jis uoliai skaitė, nurodymų, vysk. Lefebvre‘as pagrindinį savo dėmesį skyrė seminarijai. Jis perkėlė ją arčiau Dakaro, į Sebikotanės oazę. Taip pat jis pasiuntė keletą savo buvusių mokinių iš Morteno į Romą studijuoti teologijos, šitaip aprūpindamas savo seminariją jaunais, kompetentingais, Romos dvasia persisunkusiais dėstytojais.
Kitas jo prioritetas buvo Karmelis, kurį jis pastatė netoli seminarijos. Kol buvo laukiama naujų kandidačių iš vietos afrikiečių, jame apsigyveno karmelitės iš Šolė (Cholet). Savo maldomis jos siekė pritraukti Dievo malonių, meldėsi už būsimus kunigus ir tapo tikru „Bažnyčios bastionu“ prieš islamo pusmėnulį.
Merdinčios misijos atgaivinimas
Lefebvre‘ui besvarstant, kaip pagoniškoje šalyje atgaivinti merdinčią misiją, Sererės krašte (Senegalas) netikėtai įvyko ilgai lauktas persilaužimas. Vyskupui į pagalbą atėjo pastiprinimas. Norėdamas sustabdyti iš Šiaurės Afrikos į animistinius pietų regionus plūstantį islamą, jis sutiko su „išradinga“ vieno iš savo kunigų idėja: poligamijoje gyvenantiems, tačiau Bažnyčiai palankiems pagonims įkurti draugiją pavadinimu „Fog Ola“ (Krikščionių draugai). Jie gaudavo tapatybės kortelę ir pasižadėdavo prieš mirtį pasikrikštyti. Sumanymą lydėjo sėkmė. Šie žmonės, nors dar ne krikščionys, jau užmegzdavo ryšį su Bažnyčia. Daug jaunuolių buvo išmokyti tikėjimo, priėmė krikštą ir Santuokos sakramentą. Šitaip Bažnyčia įsitvirtino Vakarų Senegale.
Dakare reikėjo pastatyti keletą naujų bažnyčių. Atvykęs į miestą, Marcelis Lefebvre‘as rado dvi parapijas ir tris bažnyčias. Savo įpėdiniui jis paliko devynias parapijas ir trylika bažnyčių.
Berniukų mokykla, ugdanti ateities elitą
Kitas sėkmingas projektas buvo vidurinė berniukų mokykla, pastatyta Hano smėlynuose, sostinės prieigose. Pradžioje ji sutalpindavo 700 mokinių. Jos tikslas buvo parengti elitinį katalikų vyrų būrį šiai islamiškai šaliai, kuri netrukus paskelbs nepriklausomybę. Su musulmonų religiniais vadovais Lefebvre‘as bendraudavo pagarbiai ir nuoširdžiai, tačiau islamas slėgė žmonės tarsi sunkus jungas, ir Bažnyčia stengėsi žmonėms suteikti tikrąją Dievo vaikų laisvę.
Kristaus Karaliaus apaštalas
Periodas: 1947–1955, Vieta: Dakaras
1955 m. Dakare buvo įsteigta arkivyskupija, ir vysk. Lefebvre‘as tapo pirmuoju jos arkivyskupu.
Jis panoro atgaivinti Katalikų veikimą, nes šis buvo nuklydęs nuo kelio. Visuomeniniai poreikiai tapo priemone šiam pasauliečių apaštalavimo būdui skatinti. Vietoj Katalikų veikimo darbininkų ir Katalikų jaunimo darbininkų vartojamo pragmatinio šūkio „Pamatyk, spręsk, veik“ Lefebvre‘as pasirinko šv. Pijaus X devizą ‒ „malda, studijos, veikimas“. Per studijas katalikų aktyvistas įgyja principus, o per maldą gauna malonę juos pritaikyti gyvenime.
„Katalikų valstybė“ Senegale
Dakare jis įsteigė „Katalikų valstybės“, Prancūzijoje įkurtos pasauliečių draugijos, filialą. Šiai organizacijai labai priešinosi kai kurie vyskupai, nes ji būrė darbščius pasauliečius siekti socialinio ir politinio Kristaus Karaliaus viešpatavimo. Jie buvo lyg dyglys liberaliomis ir socialistinėmis idėjomis persiėmusių progresyvių krikščionių šone. Nepaisydamas to, Vyskupas pakvietė atvykti draugijos vadovą Jeaną Ousset, ir netrukus šalyje buvo įsteigti vietiniai filialai, sudaryti iš čionykščių gyventojų.
Vysk. Lefebvre‘as visada rėmė ir skatino „Katalikų valstybę“. Jis ją lygino su „lopšiu, kuriame užauga Katalikų akcijos veikėjai“, įkvėpti gryniausios Bažnyčios dvasios ir sekantys šv. Pijaus X kvietimu „visa atnaujinti Kristuje“.
Jo sielovadinių laiškų mokymas
Sielovadiniai Dakaro arkivyskupo laiškai bei instrukcijos savo kunigams byloja apie dvejopą jo Romoje ir spiritanų noviciate įgytą išsilavinimą ‒ pirmiausia reikia malda išprašyti, kad Šventoji Dvasia imtų veikti misionierių ir tų, pas kuriuos jie būna pasiųsti, sielose; tada dėmesį skirti antgamtinėms priemonėms: pamokslavimui, katechezei, katalikiškoms mokykloms, šv. Mišioms ir sakramentų priėmimui; ir tik pabaigoje pasinaudoti pasaulietiniais metodais, kuriems pirmenybę teikdavo nekatalikų misionieriai. Arkivysk. Lefebvre‘as savo pastoracinę ir apaštalinę veiklą norėjo organizuoti sistemingai, atsižvelgdamas į žmogiškus ir materialinius išteklius.
Apaštališkasis delegatas
Periodas: 1948–1959, Vieta: Dakaras, Afrika
1948 m., praėjus metams po atvykimo į Dakarą, vysk. Lefebvre‘as buvo Pijaus XII paskirtas apaštališkuoju delegatu visai prancūzakalbei Afrikai, t. y. trylikai teritorijų, įskaitant Maroko protektoratą, Prancūzų Vakarų Afriką, Prancūzų Pusiaujo Afriką, Reunjono salą ir Džibutį.
Apaštališkasis delegatas turėjo lankyti 47 vyskupijas, vikariatus ir apaštalines prefektūras, įkurti naujus vikariatus, siūlyti kandidatus į vyskupus, kiekvienoje šalyje steigti vyskupų konferencijas. Šitaip darydamas, jis paklusniai vykdė Šventojo Sosto instrukcijas, nors netrukus pastebėjo, kad vyskupų konferencijos, jeigu jų funkcijos nebūna griežtai apribotos, griauna atskirų vyskupų valdžią savo vyskupijose.
Antiliberali veikla
Antra vertus, jis nevengdavo asmeniškai imtis varžančių priemonių prieš liberalią katalikišką spaudą, pavyzdžiui, kai „L’Afrique nouvelle“ redaktorius pradėjo be saiko remti prancūzakalbių Afrikos šalių nepriklausomybės judėjimą.
Vietinės hierarchijos įkūrimas
Galiausiai arkivysk. Lefebvre‘ nutraukė paprotį kiekvieną vikariatą patikėti kokiai nors misionieriškai kongregacijai, pavyzdžiui: Gvinėją ‒ spiritanams, Dramblio kaulo krantą ‒ Liono misionieriams ir t. t. Šitaip jis prisidėjo prie tikrų vietinių bažnyčių įkūrimo, kurios netrukus išaugins vietinius hierarchus. Šiaip ar taip, pasak popiežiaus nurodymų, tai ir yra misijų tikslas.
Diplomatas
Periodas: 1947–1959, Vieta: Dakaras, Afrika
Kai kurie teigė, kad arkivysk. Lefebvre‘as priešinosi Afrikos kolonijų nepriklausomybei. Iš tikrųjų jis manė, jog tam dar nesubrendo metas. Tos jaunos Afrikos šalys nebuvo tautinės valstybės tikrąja to žodžio prasme, be to, jas dar reikėjo iki pagrindų sukrikščioninti. Joms grėsė pavojus tapti komunizmo aukomis arba pakliūti į islamo rankas.
Dakaro arkivyskupo nuomone, tai padarytų didelę žalą Bažnyčiai. Deja, tai atsitiko beveik visur.
Diplomatinės pareigos
Nors ir nebuvo nuncijus, Apaštalinis delegatas atliko diplomatinį vaidmenį santykiuose su prancūzų valdžios atstovais. Lefebvre‘ui pavyko laimėti vietinių valdytojų palankumą, nors daugelis jų priklausė laisviesiems masonams.
Nuo 1944 m. Afrikos šalyse ėmė populiarėti nepriklausomybės idėjos. Gvinėjos nacionalistų lyderis Sekou Toure 1957 m. rugpjūčio 25 d. pareikalavo neatidėliotinai skelbti nepriklausomybę.
Sunerimęs, Arkivyskupas įkalbėjo Pijų XII pasiųsti Afrikos žmonėms įspėjimą dėl aklo nacionalizmo, galinčio įstumti žemyną į chaosą. Enciklika „Fidei donum“ (1957-04-21) pakartojo 1955 m. Kalėdų išvakarių radijo žinutę, įspėjančią dėl nacionalizmo pavojaus. Vis dėlto prezidentas Leopoldas Senghoras, remiamas generolo Charles‘o de Gaulle‘o, 1960 m. birželio 20 d. paskelbė Senegalo nepriklausomybę.
Arkivysk. Lefebvre‘o požiūriu, nepriklausomybės nauda įmanoma tik tada, kai joje egzistuoja krikščioniška socialinė tvarka. Todėl jis sureagavo į Senghoro poziciją 1961 m. kovo 26 d. pastoraciniu laišku, kuriame pabrėžia:
„Afrikietiškas krikščionio Senghoro socializmas yra loginis prieštaravimas. Kaip rašė Pijus XI enciklikoje „Quadragesimo anno“, „religinis socializmas, krikščioniškas socializmas yra prieštaravimai: niekas negali būti tuo pat metu ir geras katalikas, ir tikras socialistas.“
Pijaus XII draugas
Periodas: 1947–1948, Vieta: Dakaras, Afrika
Kiekvienais metais Arkivyskupas vykdavo į Romą. Jis susitikdavo su Tikėjimo platinimo kongregacijos sekretoriumi, ir ne kartą turėdavo parodyti atkaklumą, kad gautų subsidijų.
Sykį Lefebvre‘as aplankė popiežių. Pijus XII pasidalijo su juo savo nuogąstavimais, kad komunizmas gali paimti viršų Afrikoje, kaip tai jau padarė Kinijoje. Naujoji kinų valdžia išvijo visus misionierius. „Parenk Afrikos bažnyčią“, ‒ tarė jam Šventasis Tėvas. Arkivyskupas atidžiai jo klausėsi ir pritarė jo būgštavimams. Tačiau kai pateikė popiežiui savo veiklos ataskaitą, Pijus XII nustebo, kiek daug kunigų ir įvairių kongregacijų vienuolių ‒ tiek vyrų, tiek moterų ‒ Lefebvre‘as bei jo kolegos pritraukė į Afriką.
Romiečių idealizmas ir Afrikos tikrovė
Tuomet Arkivyskupas paaiškino Popiežiui Afrikos situaciją:
„Šventasis Tėve, vietinė Bažnyčia negali augti viena pati. Aš tiek daug misionierių bei kongregacijų kviečiu tam, kad pagreitinčiau Afrikos Bažnyčios augimą. Afrikai vis dar reikia misionierių ir Europos įtakos.“
Deja, ne visi Romoje pritarė jo mintims... Vėliau jis pasakojo:
„Pijus XII buvo žmogus, prie kurio prisiartindavai tik su didžiausia pagarba. Tačiau jis mokėjo išklausyti. Mes vienas kitam jautėme tam tikrą simpatiją. Jis suprato mano kovą.“
O Pijus XII kartą vienam lankytojui tarė:
„Matėte tą žmogų, kuris tik ką išėjo iš mano kabineto? Tai arkivyskupas Lefebvre‘as, geriausias iš mano apaštališkųjų delegatų.“
Vatikano II Susirinkime
Periodas: 1962–1965, vieta: Roma
Jį, kaip Vakarų Afrikos vyskupų konferencijos prezidentą, 1960 m. paskyrė Pagrindinės Vatikano II Susirinkimo parengiamosios komisijos nariu.
Jonas XXIII, 1958 m. užėmęs savo įpėdinio Pijaus XII vietą, nesuprato arkivysk. Lefebvre‘o užmojų. 1962 m. Šventasis Tėvas paskyrė Dakaro arkivyskupą į kuklią Tiulio (Tulle, Prancūzija) dieceziją. Vyskupija išgyveno sunkumus, ir jos seminarija buvo tik ką uždaryta.
Tiulio vyskupas
Naujasis vyskupas nedelsdamas ėmėsi daugybės projektų: būrė vienišus, nuskurdusius savo kunigus, skatino juos kurti nedideles katalikiškas mokyklas, pradėjo statyti naują berniukų akademiją ir vėl atidarė seminariją. „Niekas dar neprarasta“, ‒ drąsino jis. Jo bendradarbiai Tiulyje kalbėjo, kad Lefebvre‘as buvo „puikus, praktiškas vyskupas, palaikantis artimus santykius su savo kunigais“.
Po šešių mėnesių Marcelis Lefebvre‘as buvo išrinktas Šventosios Dvasios tėvų generaliniu vyresniuoju.
Susirinkimo tėvas
Dar 1960 m. jis, būdamas Vakarų Afrikos vyskupų konferencijos prezidentas, buvo paskirtas Pagrindinės Vatikano II Susirinkimo parengiamosios komisijos nariu.
Per priešpaskutinę Komisijos sesiją 1962 m. birželį jis tapo rimto kivirčo tarp Tikėjimo gynėjo kard. Ottaviani‘o ir liberalaus, novatoriško sparno atstovo kard. Augustino Bea‘os liudininku.
1962 m. spalio 11 d. galiausiai buvo atidarytas 21 ekumeninis Katalikų Bažnyčios susirinkimas. Liberalai iš karto užvaldė darbines komisijas ir privertė jas atmesti parengiamąsias Susirinkimo schemas. Jonas XXIII leido jiems tai padaryti, ir ši dramatiška padėtis suneramino arkivysk. Lefebvre‘ą. Jis keletą kartų viešai pasmerkė naujose schemose glūdinčias liberalias idėjas ir modernias klaidas.
„Tarptautinės tėvų draugijos“ prezidentas
Tačiau jo kova visų pirmiausia buvo praktiška. Remiamas dviejų kovingų Brazilijos vyskupų, Antonio de Castro Mayerio ir Geraldo de Proenca‘os Sigaudo, bei Dievo kulto kongregacijos prefekto kard. Arcadio Larraona‘os, jis kartu su dviem kunigais įsteigė sekretoriatą. Naudodamasis visomis prieinamomis priemonėmis ir padedamas savo teologų draugų, jis informavo Susirinkimo tėvus apie sąmokslą ir kartu organizavo kontrpuolimą. Lefebvre‘ui pavyko keturis kartus sukliudyti priimti schemą apie religinę laisvę ‒ jo manymu, patį klaidingiausią ir žalingiausią dokumentą.
1963 m., per antrąją sesiją, buvo įkurta dviejų šimtų penkiasdešimties Susirinkimo tėvų grupė, „Tarptautinė tėvų draugija“ (lot. Coetus Internationalis Patrum), ir Lefebvre‘as tapo jos pirmininku.
„Sakau tai, ką galvoju.“
Arkivysk. Lefebvre‘as greitai tapo liberalių Susirinkimo tėvų nekenčiamu asmeniu. Kai pop. Paulius VI, Jono XXIII įpėdinis, 1965 m. ketino paskirti jį specialios komisijos, skirtos išspręsti schemos apie religinę laisvę problemas, nariu, liberalius kardinolus apėmė panika, ir jie puolė prašyti popiežių nedaryti nieko panašaus. „Aš buvau vienintelis atmestas, ‒ vėliau su šypsena pasakojo Arkivyskupas. ‒ Mano intervencijos Susirinkime šiuo klausimu ir narystė Tarptautinėje tėvų draugijoje juos išgąsdino.“
Per susitikimą Romoje su kitais spiritanų vyskupais, šie ėmė prikaišioti Lefebvre‘ui dėl jo pasisakymų, „tokių priešingų Prancūzijos vyskupų nuomonei“. Jis atsakė: „Nė vieno neverčiu mąstyti taip kaip aš, tik sakau tai, ką galvoju.“
Susirinkimo įvertinimas
Po kelerių metų Marcelis Lefebvre‘as įvertino Susirinkimą:
„Kaip pasakė kard. Leo Suenensas, Vatikano II Susirinkimas buvo 1789-ieji [t. y. Prancūzijos revoliucija] Bažnyčioje. Pagal parengiamąsias schemas, Susirinkimas turėjo tapti šviesuliu, išnaikinsiančiu Bažnyčioje plintančias klaidas. Vietoje to mes regėjome revoliuciją Bažnyčioje, svetimoterišką Bažnyčios sąjungą su liberaliomis idėjomis.“
Šv. Pijaus X brolijos įkūrėjas
Periodas: 1968–1991, vieta: Ekonas, pasaulis.
Po šešerių metų vadovavimo Šventosios Dvasios Tėvams ir bergždžių mėginimų savo kongregacijoje atgaivinti religinę dvasią bei neiškreiptą mokymą arkivysk. Lefebvre‘as 1968 m. pasitraukė iš šių pareigų.
Į jį vis dažniau ėmė kreiptis jauni vyrai, siekiantys kunigystės, tačiau Arkivyskupas negalėjo rasti seminarijos, kuri būtų išsaugojusi Romos dvasią. Apie dvidešimt jaunuolių jis nusiuntė į Romą, bet greitai suprato, jog padarė klaidą. 1968 m. pro Romos Prancūzų seminarijos langus suplevėsavo raudona komunistų vėliava!
Stebėdamas, kaip sparčiai nuo pat 1960-ųjų nyksta kunigystės idealas, Arkivyskupas vis stipriau juto pareigą įsikišti asmeniškai ir perduoti palikimą, kurį gavo Prancūzų seminarijoje. Dabar, atleistas nuo visų svarbių pareigų, jis atsakė į aiškų Apvaizdos kvietimą: pirmiausia nusiuntė kandidatus į Fribūro universitetą, kur vis dar buvo rimtai žiūrima į kunigų formavimą, paskui pats įkūrė tradicinę seminariją.
Seminarijos Fribūre atidarymas (1969)
1969 m. birželio 6 d. Lefebvre‘as iš vietos vyskupo gavo leidimą atidaryti tarptautinę seminariją. Spalio 13 d. į ją įstojo 13 kandidatų. Fribūro universitete jie lankė filosofijos ir teologijos paskaitas, o gyveno visi kartu nuomojame name.
Šv. Pijaus X kunigų brolijos įkūrimas (1970)
Neilgai trukus Arkivyskupas pristatė seminaristams planą įkurti bendro gyvenimo broliją be vienuolinių įžadų. Ji neleistų, kad jie, gavę šventimus, būtų išmėtyti po įvairias vyskupijas ir palikti savo naujų, liberaliomis idėjomis persiėmusių vyresniųjų malonei. 1970 m. lapkričio 1 d. Fribūro vyskupas Charrière‘as patvirtino Šv. Pijaus X kunigų brolijos įstatus ir įsteigia ją savo vyskupijoje kaip pašvęstojo gyvenimo bendruomenę.
Tais pačiais metais Ekone (Šveicarija) su vietos (Siono) vyskupo palaiminimu buvo atidaryta tarptautinė seminarija, kurioje, atsižvelgiant į popiežių nurodymus, buvo puoselėjamas tradicinis liturginis gyvenimas ir tomistinis tikėjimo mokymas.
Už Visų laikų Mišias, teologijos ir apaštalavimo šerdį
Būsimų kunigų ugdymo pagrindu Brolija pasirinko pamaldumą Šventajai Mišių aukai ir deramą jos celebravimą pagal tradicinį, popiežiaus šv. Pijaus V kodifikuotą Romos ritualą. Brolija yra ne kontempliatyvi, o „iš esmės apaštališka bendruomenė, nes tokia yra ir Mišių auka“ (Iš Brolijos įstatų).
Remdamasis savo patirtimi Afrikoje ir nuostabiais Mišių vaisiais, arkivysk. Lefebvre‘as buvo įsitikinęs, kad „Mišios yra teologijos, sielovados ir Bažnyčios gyvenimo šerdis.“ Per tą altoriaus auką, kuri vienu metu yra ir laikina, ir amžina, įvykdomos Įsikūnijimo bei Atpirkimo paslaptys, išganomos sielos ir paskatinimas dvasinis, moralinis ir net fizinis visuomenės atgimimas.
Kunigiškas šventumas
Kunigas, dėl į jo sielą įspausto kunigystės sakramento charakterio, yra tarsi „kitas Kristus“. Jis į kasdienį Šventosios Aukos aukojimą žiūri kaip į svarbiausią savo apaštalinį darbą ir iš jo kasdien semia drąsos aukoti save. Todėl pirmasis Brolijos uždavinys yra kunigų formavimas, ir šis darbas yra patikėtas šv. Pijaus X globai, nes ir šio šventojo popiežiaus svarbiausias rūpestis buvo neiškreipto tikėjimo ir aukštos moralės kunigų ugdymas.
Paskutiniai metai
Periodas: 1975–1991, vieta: Ekonas
Sparti Brolijos plėtra Anglijoje, Prancūzijoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat kandidatų į kunigystę antplūdis sustiprino arkivysk. Lefebvre‘o įsitikinimą, kad jo darbas tarnauja Bažnyčiai ir gelbėja katalikų kunigystę.
Nors dėl atsisakymo priimti liturginę reformą sulaukė ne vieno pasmerkimo iš Romos (tai suteikė daug skausmo jam ir Brolijai), Marcelis Lefebvre‘as atkakliai tvirtino: „Paklusti reikštų prisidėti prie Bažnyčios griovimo.“ Jis toliau siekė savo pirminio tikslo: ugdyti uolius kunigus, kurie skelbtų tikrąjį tikėjimą ir stengtųsi pašventinti sielas. Be Ekono, jis įkūrė seminarijas Jungtinėse Valstijose (1974), Vokietijoje (1977), Argentinoje (1979), Prancūzijoje (1979) ir Australijoje (1986).
Brolijos šerdis ‒ prioratas
Brolijos įkūrėjas ir pirmasis jos generalinis vyresnysis, susitikęs su savo kunigais kasmetinėse rekolekcijose, aiškindavo jiems, kad prioratai, kuriuose jie gyvendavo bendrą maldos, studijų ir apaštalavimo gyvenimą, yra tarsi bastionai, iš kurių tikėjimo šviesa turi sklisti į įvairias apaštalavimo sritis. Be prioratų Brolija steigė koplyčias, misijų namus, taip pat pradines bei vidurines mokyklas. Kunigams jų darbe padeda Brolijos broliai (vienuoliai).
Padedamas dviejų savo seserų, Arkivyskupas taip pat įsteigė Šv. Pijaus X seserų broliją ir Karmelį. Šis greitai paplito Belgijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje ir JAV.
Prie Brolijos kunigų darbo netrukus prisijungė keletas tradicinių moteriškų ir vyriškų vienuolijų bendruomenių: benediktinai, kapucinai, dominikonai.
Amžius jo nesulėtino
Arkivyskupas keliavo po visą pasaulį, skelbdamas gryną ir neiškraipytą tikėjimą, drąsindamas tikinčiuosius ir šeimas. Jis suteikdavo Sutvirtinimo sakramentą, nepaisydamas vietos vyskupų nepasitenkinimo.
1982 m., sulaukęs septyniasdešimt septynerių metų, jis atsistatydino iš generalinio vyresniojo pareigų ir perdavė Brolijos valdymą savo įpėdiniui kun. Franzui Schmidbergeriui. Ilgą laiką jis vylėsi, kad jam mirus koks nors vyskupas pasirūpins Sutvirtinimo ir ypač kunigystės sakramentų teikimu ar kad Roma vėl pripažins Broliją ir suteiks jai tam tikrą kanoninį statusą, pakankamą veiksmų laisvę nuo vietinių vyskupų ir bent vieną vyskupą iš Brolijos narių tarpo.
Operacija „Išgyvenimas“
Tačiau 1988 m. jo pastangos susitarti su Vatikanu patyrė nesėkmę. Atsižvelgdamas į savo amžių ir nenorėdamas našlaičiais palikti šimtų seminaristų ir tūkstančių tikinčiųjų, jis neturėjo kito pasirinkimo, kaip tik pačiam įšventinti vyskupus. 1988 m. birželio 30 d. Lefebvre‘as kartu su vysk. de Castro Mayeriu, nepaisydamas Jono Pauliaus II nepritarimo, įšventino keturis savo vyskupystės įpėdinius.
Arkivyskupas sutiko patirti neteisingą ekskomunikos bausmę, nes manė, kad jo poelgį pateisino būtinybės būklė, kurią sukėlė aukščiausių Bažnyčios hierarchų modernistinės pažiūros. Šį savo veiksmą jis pavadino operacija „Išlikimas“.
1991 m. kovo 25 d. Marcelis Lefebvre‘as su šviesiu protu ir visiška sielos ramybe iškeliavo pas Viešpatį.
[1] Scholastikatas – aukštoji mokykla, kurioje mokydavosi būsimi kunigai ar vienuoliai. Paprastai joje būdavo dėstoma scholastinė filosofija.