Marcelio Lefebvre’o gyvenimas (II)

Antrasis skyrius

PAŠAUKIMAS

 

1. Didžiojo karo išbandymai

 

Prasidėjo Didysis karas, paženklinęs Marcelio Lefebvre’o vaikystę. Jis pasakoja apie šį karą taip, kaip jį išgyveno: vieną dieną visi vyrai mobilizuojami, moterys namuose pasilieka vienos su vaikais. Mokyklose lieka tik pagyvenę arba ligoti mokytojai. Iš parapijų išvyksta vikarai: ten, kur buvo penki šeši kunigai, belieka vienas du.

Po to, labai greitai, prasideda mūšiai. Iš fronto ateina naujienos, sužeistieji, sugrąžinti į užnugarį, jas paliudija: yra daug žuvusių, daug belaisvių.

 

René ir Gabrielle Lefebvre’ai, du patriotai kovotojai[1]

 

René Lefebvre‘as, būdamas šešių vaikų tėvas, mobilizacijai netiko, bet jis pasiūlė savo paslaugas Turkua (Tourcoing) Pagalbos sužeistiems kariams draugijai; automobiliu jis pervažiuodavo pro vokiečių postus, ieškodamas sužeistų prancūzų. Labai greitai, 1914 m. rugsėjo 2 d., priešų armija praėjo pro Lilį (Lille), bet tik spalį Lilio apygarda bus iš tiesų okupuota. Bavarų pulkai įžengė į Lilį spalio 13 d., o prieš tai miestas buvo intensyviai bombarduojamas. Marcelis Lefebvre‘as iš Turkua mato liepsnas, o kitą dieną stebi husarų ir ulonų paradą.

Po Turkua okupavimo René Lefebvre‘as slaugo sužeistus prancūzų belaisvius ir pasinaudoja tuo, kad padėtų anglų belaisviams pabėgti. 1915 m. sausį, pasijutęs stebimas, jis rūpestingai uždaro savo vilnos sandėlį ir išvyksta į Olandiją su Belgijos saugumo tarnybos dokumentais, paskui į Angliją, iš kur keletą kartų yra siunčiamas į Belgiją vykdyti užduočių britų saugumo tarnybai. Grįžęs į Prancūziją, jis tampa S. S. B. M.[2] rentgeno tarnybos palydovu, vėliau – Paryžiaus 60-osios ligoninės administratoriumi.

Ponia Lefebvre liko viena prižiūrėti namiškių ir gamyklos. Jos dvasios stiprybė ne kartą nustebina jaunąjį Marcelį. Gyventojai beveik badauja; Marcelis prisimena „liaudies sriubą“, kurios žmonės eidavo valgyti į merijos patalpas, amerikietišką vištieną, kurią atveždavo jau sugedusią, juodą duoną lipniu minkštimu...

1915 m. vokiečiai rekvizavo gamyklų sandėlius, aptiko paslėptas vilnos atsargas, po to išvežė arba išardė mašinas, kad ilgam apsunkintų darbą įbaugintam konkurentui. Pagaliau jie pareikalavo bendradarbiauti su Reichu, pritaikyti savo gamybą karo reikmėms. Savininkai į tai atsakė: Non possumus – negalime. Tą pačią dieną jie buvo įkalinti, o netrukus 131 Rubė (Roubaix) gyventojas deportuotas į Giustovą (Güstow) Meklenburgo žemėje; tarp jų buvo Félixas Watine’as, ponios Lefebvre brolis[3].

Ši drąsi ir patriotiška krikščionė imasi agere contra, kontratakos: ji dar labiau pasišvenčia darbui dispanseryje, kur užsikrečia niežais. Vienuolė, padėjusi jai gydytis ir dezinfekuoti skalbinius, susižavėjusi pareiškia vaikams: „Jūsų mama yra šventoji!“[4] Kolegijos pirmosios pagalbos skyriuje ji neatsisako slaugyti sužeistų vokiečių, bet kai vokietės diakonės ateina pas ją apsigyventi, gyvenami pirmojo aukšto kambariai joms yra uždaryti – praeinantiems kariuomenės daliniams ji pasiūlo tik tuščius trečiojo aukšto kambarius. Taurė persipildė: ji buvo kelioms dienoms įkalinta Turkua merijos rūsyje.

 

Nepaprasti išbandymai – René pašaukimas

 

Frontas vis dar visiškai arti, Belgijoje, Yprese ir įžymiajame Mont-Kemmelyje. Marcelis Lefebvre’as atsimena tuos vakarus ir naktis, kai horizontas buvo nuolat nušviestas artilerijos sprogimų; visas dangus liepsnojo ir girdėjosi nenutylantis griausmas. Kitą dieną buvo galima matyti automobilių vilkstines su sužeistais vokiečiais, atvažiuojančias į paskubomis įrengtą ligoninę priešais namą.

1916 m. Didįjį penktadienį[5] vokiečiai paskelbia visų sveikų 17 metų sulaukusių merginų mobilizaciją į darbus ginklų gamybos centruose. Visoms įsakyta būti pasiruošusioms ir laukti ant šaligatvio. Lefebvre’ų vaikai iš už užuolaidų stebi reidą. Nuolatiniai neramumai, o dabar dar ir šie žiaurūs išvežimai palieka pėdsaką jų sielose.

„Tai paliko antspaudą mūsų vaikystėje, – pasakys Mons. Lefebvre’as. – Net jeigu tau tik devyni, dešimt, vienuolika metų, tai negali tavęs nepaliesti... Karas iš tiesų yra siaubingas dalykas... Aišku, kad mus tai paženklino; mes, penki vyresnieji vaikai, buvome paveikti šių įvykių, ir aš manau, kad iš dalies tai nulėmė pašaukimą. Mes matėme, kad žmogaus gyvybė laikoma menkniekiu, todėl matėme, kad reikia išmokti kentėti“[6].

1917 metais karas atneš poniai Lefebvre dar vieną išsiskyrimą, suvaidinsiantį lemtingą vaidmenį Marcelio ateityje. René, vyriausiajam sūnui, sukako keturiolika metų; kad išvengtų priverstinio darbo Vokietijos labui, jis sugebėjo Raudonojo Kryžiaus traukiniu per Šveicariją nuvykti į Versalį (Versailles) ir 1917 m. balandį ten susirasti savo tėvą. Tenai jis pasiliko du metus, baigė mokslus Granšampo (Grandchamp) mažojoje seminarijoje: ne dėl to, kad būtų tuoj pat parodęs savo pašaukimą tapti misionieriumi, nors jį jau pajuto, bet dėl to, kad čia jam, kaip jaunuoliui iš okupuoto regiono, buvo mielai atvertos durys.

Pagaliau atėjo 1918 m. lapkričio 11 d. paliaubos, atnešusios taiką ant griuvėsių. Ponas Lefebvre’as gali sugrįžti.

Gruodžio 2 dieną visa šeima išvyksta į Lurdą padėkoti Švč. Mergelei; po to mėnesiui apsistoja Versalyje, pas René. Jo filosofijos dėstytojas, puikus kunigas Henris Collinas, ruošia mažąjį Josephą pirmajai komunijai, kurią šis priims, būdamas penkerių metų amžiaus, ir taip pat beveik kasdien praveda pamoką Marceliui[7]. Kunigas Collinas buvo aistringas Romos mylėtojas, prisirišęs prie Romos Prancūzų seminarijos, kurioje jis mokėsi 1910 – 1914 m. Sužinojęs apie René pašaukimą, jis pasakė ponui Lefebvre’ui:

– Jūsų sūnų reikia siųsti į Romą!

O kadangi René dar dvejojo, jo tėvas galutinai nusprendė:

– Aš būtinai noriu, kad tu važiuotum į Romą! [8]

Per 1919 m. Velykas šešiolikmetis mažosios seminarijos auklėtinis René apsirengia sutaną. Vasarai grįžęs į namus, spalio 24 d. jis išvyksta į Romą[9], pramindamas taką Marceliui.

 

2. Švč. Širdies kolegijoje

 

Prieš karą: 1912 –1914 m.

 

Marcelis Lefebvre’as liko pas uršulietes iki 1912 m. lapkričio 19 d.[10]. Tą apsiniaukusią žiemos dieną, vedamas savo vyresniojo brolio, jis įstoja kaip eksternas į Švč. Širdies institutą.

Tėvų rekoletų[11] įkurta 1666 m., Šv. Bonaventūros kolegija 1790 m. turėjo užsidaryti. 1802 m. Turkua savivaldybė jos patalpose atidaro vidurinę mokyklą, kurios vedimą ji netrukus patiki Kambrė (Cambrai) vyskupijos pasaulietinei dvasininkijai. 1853 m. kolegija persikelia į užsidariusios gamyklos patalpas Lilio gatvėje, o 1871 m. mokyklos direktorius kun. Lecomte ją paaukoja Švč. Širdžiai[12].

Kolegijos gyvenimo centras yra erdvi koplyčia, kur priešais altorių susirenka šimtai mokinių: kasdieninėms rytmetinėms Mišioms, po atostogų rengiamoms rekolekcijoms ir rekolekcijoms, kuriose dalyvauja besiruošiantys priimti Sutvirtinimo sakramentą ir Iškilmingąją komuniją[13].

Apskritas vitražas virš pagrindinio altoriaus kiekvieną rytą traukia Marcelio žvilgsnį. Jis vaizduoja Švč. Mergelės Marijos Paaukojimą[14]: mažutė Marija labai ryžtingu žingsniu kopia šventovės laiptais, norėdama skirti save Viešpačiui. Šis kilnaus atsidavimo paveikslas neišvengiamai įsispaudė jo sielon[15].

Marcelis įstoja į devintąją klasę, vadovaujamą kun. Beaudiero. Tarp jo bendraklasių yra vienas, tapsiantis geru draugu: Robertas Lepoutre’as. Tuo metu mokyklos direktoriumi buvo kun. Achille’as Leleu. Nuo namų iki kolegijos – penkios minutės kelio pėsčiomis. Kiekvieną rytą, išklausę šv. Mišių ar bent jau priėmę šv. Komuniją Dievo Motinos bažnyčioje, abu berniukai, mamos ar vienos iš dviejų tarnaičių aprengti ir pamaitinti, išeina į pirmąsias pamokas, prasidedančias 8 valandą. Pamokos tęsiasi iki 10 val., po to iki vidurdienio – savarankiški užsiėmimai. Vidurdienį vaikai galėjo papietauti kolegijoje arba pareiti namo, jei gyveno netoliese. Pusę dviejų vėl prasidėdavo mokslai: pusvalandis savarankiško darbo, tada pamokos iki 16 val., po jų – pertrauka. Po to mokymasis iki pusės septynių, tada dvasinė paskaita, po kurios, 19 valandą, vaikai paleidžiami[16].

Marceliui gatvėje tenka pakęsti savo vyresniojo brolio klasiokų patyčias: „Maziukas, maziukas, mazuciukas!“

Marcelis nieko neatsako, susivaldo, suprasdamas, kad jiems tai atsibos greičiau, jeigu jis apsimes nieko negirdintis.

Kai panašiai atsitiko kitam berniukui, jis, būdamas silpnesnis, greitai tapo tikru patyčių objektu: vos tik ištrūkę iš kolegijos priežiūros, jo bendramoksliai jį užsipuldinėja. Marcelis ateina jam į pagalbą ir greitai juos išvaiko, taip juos sugėdinęs[17].

1913 m. jis pereina į aštuntąją klasę, vadovaujamą kun. Patooro. Čia išlaiko gerą pažymių vidurkį ir gauna penkis pagyrimo raštus[18].

 

Karo metai, 1914–1918 – Marcelio pašaukimas

 

1914 m. mokslo metai prasidėjo ištuštėjusioje kolegijoje: ją paliko daug mokytojų, mobilizuotų į kariuomenę tarnauti kapelionais, tarp jų ir patys geriausi. Pavaduojantis kunigas, deja, yra nepastovaus būdo. Klasėje įsivyrauja visiškas sąmyšis, ir Marcelis tuo taip pasipiktina, kad mama turi eiti skųstis vadovybei. Iš tikrųjų, (kaip apibendrina jo sesuo Christiane, papasakojusi apie šį nutikimą) bet kokia neteisybė, nesvarbu, žaidimuose ar vadovavime, visada jį privers protestuoti[19].

1915 m. spalį Marcelis pereina į šeštąją A1 klasę. Jis ir toliau mokosi geriausiais pažymiais: 1916 m. liepos mėnesio laureatų sąraše prie jo pavardės – dvylika nominacijų. Tais pačiais metais jis įstoja į Šventųjų Angelų kongregaciją, maldos grupę, organizuojamą jo amžiaus kolegijos moksleivių tarpe, ir perskaito pasiaukojimo šventiesiems angelams aktą kartu su savo draugais Jacques’u Dumortieru, Christianu Leurentu ir Georges’u Donze[20].

1916–1917 metais visus sukrėtė tai, kad vokiečių armija iš pradžių dalinai, o vėliau – visiškai užėmė kolegiją, aplenkdama tik koplyčią. Pamokos vykdavo atsitiktinėse, laikinose patalpose. Patriotiškai nusiteikę moksleiviai, areštuoti už kenkimą vokiečių armijai, buvo išlaisvinti įsikišus kun. Maurice’ui Lehembre’ui, vokiečių kalbos mokytojui: jo ginamoji kalba, pasakyta gražia vokiečių kalba, sukėlė teisėjų susižavėjimą ir lėmė jų išteisinimą[21].

1917–1918 metai, vis dar extra muros [ne mokyklos patalpose], buvo lemiami Marcelio dvasiniam, moraliniam ir intelektualiniam vystymuisi. Jis parodė savo drąsą ir pamaldumą, kasdien, taip pat ir iki komendanto valandos atšaukimo šeštą valandą ryto, eidamas patarnauti savo nuodėmklausio kun. Desmarcheliero Mišioms. Vieną rytą jis vos vos paspruko nuo vokiečių patrulio, kuris, atrodė, tik jo ir laukė, ir kuris būtų lengvai su juos susidorojęs. Kai taip klostosi reikalai, ar jis galės ir toliau vaikščioti patarnauti Mišioms? Kunigas paprasčiausiai patarė, kad Marcelis ateitų iš kitos pusės, Abattoir gatve. Ar ji buvo saugesnė? Viena yra tikra, kad Marcelis kiekvieną rytą atlikdavo tikėjimo ir drąsos aktą, kurį Dievas galėjo tik palaiminti.

Kai kas nors klausdavo Motinos Marie-Christiane’os, kada, jos manymu, jos brolis Marcelis pajuto pašaukimą, ji atsakydavo: „Aš manau, kad jis jį visada turėjo!“[22]

Kartą, kai jie ruošė pamokas, kiekvienas prie savo stalo pusės valgomajame, ji jo netikėtai paklausė:

– Ką tu ketini veikti toliau? Kuo nori būti?

„Bet tuoj pat, – pasakoja ji, – aš supratau, kad jis man nieko neatskleis, tik paerzins. Ir tęsiau“:

– Ar tu manai, kad tapsi kunigu?

– O, kai kuo daugiau!

– Tu juk negali užsinorėti tapti vyskupu!

– Galiu, juk šv. Paulius sako, kad to norėti galima.

– Vadinasi, tu nori būti vyskupas?

– O, kai kuo daugiau!

– Bet kuriuo atveju, tu negali tapti popiežiumi, kadangi dabar popiežiais tampa tik italai.

– Vadinasi, beveik popiežiumi!

„Bet jo tonas buvo toks, tarsi jis mane tik erzintų, ir aš iš apmaudo nutilau. Keista, argi kaip tik tuo momentu nebuvo atspėta, kuo jis taps vėliau, jam pačiam nenorint ir netgi apie tai negalvojant?“[23]

Šaunusis kunigas Louisas Desmarchelieras prisidėjo prie jo pašaukimo atskleidimo paauglystės amžiuje, ypač ketvirtoje A1 klasėje, kai jis buvo jo pagrindinis mokytojas (1917–1918 m.). Visa klasė jį garbino, ir jis ją padarė pavyzdine klase. „Ar Marcelis tame dalyvavo?“ – tokį klausimą sau užduoda jo sesuo Christiane. Mes tuo noriai tikime, matydami jo mokymosi rezultatus: pirmasis prizas už stropumą ir graikų kalbos pratimus (naujas mokomasis dalykas), antrasis prizas už klasikinės poezijos deklamavimą ir dešimt pagyrimo raštų, iš kurių antrasis – už tikybą[24].

Mokslo metų pabaigoje visa klasė vieningai įteikė direktoriui prašymą palikti jų mokytoją jiems ir trečioje klasėje; prašymas buvo patenkintas. Kaip daugumos savo mokinių dvasinis vadovas, jis buvo dieviškosios malonės pasirinktas įrankis, kadangi iš dviejų kun. Desmarcheliero klasių, iš dešimties ar dvylikos jo buvusių mokinių tik du vėliau vedė, visi kiti įstojo į vienuolių ordinus[25].

1918 metų spalį, likus kelioms savaitėms iki paliaubų, Turkua patiria siautulingą išvadavimo džiaugsmą. Naujieji mokslo metai pagaliau vėl prasidėjo intra muros.

Taigi Marcelis mokosi trečioje klasėje pas savo brangųjį kun. Desmarchelierą. Tai buvo jo geriausi metai, kadangi 1919 metų laureatų sąraše jis laimėjęs keturiolika nominacijų, iš kurių – trys pirmieji prizai: už stropumą, vertimą į lotynų kalbą, vertimą į graikų kalbą, o antrasis prizas – už matematiką. Jis įstojo į kolegijos Švč. Mergelės kongregaciją. Detalios šios kongregacijos susirinkimų ataskaitos parodo tikrą rūpestį dėl katalikų tikėjimo ir pamaldumo Švč. Mergelei ugdymo, pavyzdžiui, aiškinant Marijos švenčių prasmę.

Būdamas uolus marijinės kongregacijos narys, Marcelis 1918–1919 metais tapo jos asistentu, 1920 m. – patarėju, 1922–1923 m. – prefektu. Taip pat jis tapo Eucharistinio kryžiaus žygio nariu; „įšventintas“ 1920 metais, jis išdidžiai nešiojo jo ženklelį. ,,Melskis, priimk šv. Komuniją, aukokis, būk apaštalu“ – tai šio Kryžiaus žygio devizas, ir Marcelis jį uoliai vykdė tiek mokykloje, tiek namuose.

 

3. Brendimo metai, 1920–1923 m.

 

Kunigo Belle mokinys

 

Kukliai užbaigęs antrąją klasę, 1920–1921 metais Marcelis Lefebvre’as pereina į „retorikos“, t. y. į pirmąją klasę, į kun. Belle humanitarinį skyrių.

Klasės nuotrauka, padaryta Tourte’o ir Petitino[26] vaizduoja sėdintį uniformuotą jaunuolį sukryžiuotomis rankomis. Jo veidas pablyškęs, ramus, žvilgsnis įdėmus ir truputį pašaipus. Niekas nerodo sunkumų, kuriuos Marcelis tuo metu patiria moksle, ir kuriuos liudija prasti rezultatai.

Tačiau Maurice’as Belle, retorikos mokytojas, išjudina savo klasę: „Jis galvoja, jis jaudinasi, jis užvaldo savo klausytojus, kad priverstų juos mąstyti ir jaudintis kartu su juo“. Būdamas geras psichologas, vienam šiek tiek romantiškam jaunam moksleiviui (tai nebuvo Marcelis Lefebvre’as) jis parašė: „Jums reikėtų užsigrūdinti, supaprastinti savo mintis, pamėgti veiklą.“[27]

Marceliui, daugybės kongregacijų nariui, veiklos kaip tik ir netrūksta. Kaip paaiškinti tuometinius jo mokymosi sunkumus? Paauglystės krizė? Mes tuo netikime, matydami, kaip noriai jis stojo į veiklius būrelius ir koks paslaugus jis visuomet buvo. Be jokios abejonės, tais metais, kai jam suėjo penkiolika metų, Marcelis kentėjo dėl pernelyg greito augimo ir protinio pervargimo. Ypač jis kenčia dėl savo mamos ligos: ji serga kaulų tuberkulioze. Nuo 1920 m. balandžio iki 1921 m. gegužės ji priversta gulėti, sukaustyta gipso korsetu, be miego, žaizdota, gyvenanti tarsi Jėzus ant kryžiaus, tačiau spindinčiu veidu ir siela susivienijusi su Dievu. Koks krikščioniškos kančios pavyzdys Marceliui! Bet jis skausmingai atjaučia savo mamos nepajėgumą rūpintis savaisiais[28]. Vis dėlto liepos 1 d. jis pradeda laikyti savo bakalauro egzaminus[29] ir, savaime aišku, susikerta[30]. Taigi jis turės kartoti pirmosios klasės kursą. Šie antrieji metai pirmojoje klasėje, 1921–1922 m., turėjo labai paguosti jo tėvus, nes jis gavo devynis pagyrimo raštus ir buvo klasėje antrasis iš geriausių mokinių; jo jau trečiasis pagyrimo raštas už matematiką liudija, kad Marcelis yra gabus visiems dalykams: tiek tiksliesiems, tiek humanitariniams.

Jis posėdžiauja kaip patarėjas Švč. Mergelės kongregacijos susirinkimuose, kurių ataskaitos, padarytos Georges‘o Donze’o, atskleidžia, kad kongregacijoje pučia reformų vėjas. 1922 vasario 13 d. ataskaitoje G. Donze’as klausia: „Kas yra kongregacijos narys?“ ir pradeda pirmiausia „neigti klaidingas sampratas: jis nėra nei slaptosios policijos pareigūnas, nei savo mokslo draugų cenzorius. Pirmiausia jis yra mokinys, solidarus su savo draugais“.

Marcelio Lefebvre’o, atrodo, nesujaudina ši ydinga retorika. Birželio 12 dienos susirinkime jis išreiškia savo poziciją. Sekretoriaus raportas prasideda šiais žodžiais: „Marcelis Lefebvre’as pamiršo perskaityti savo pranešimo pavadinimą. Vis dėlto supratome, kad jis kalba apie būtino įskundimo atvejus“. Jaunasis oratorius aptaria

„tris būdus pažaboti blogiui, konkrečiau – blogiems pokalbiams:

1 – nepalaikyti, susilaikyti nuo šypsenos ar pritarimo,

2 – protestuoti,

3 – pranešti savo auklėtojui...

Taip pat ir apie blogų knygų skaitymą“.[31]

Taigi štai jaunuolis, kuris nėra įvaldęs žodinių pranešimų meno, bet netoleruoja netvarkos, kylančios dėl blogo pavyzdžio, ir rūpinasi padėti vyresnybei vykdyti jos pareigas.

 

Raumeningas filosofas

 

1922 metų spalį Marcelis perėjo į filosofijos klasę. Jo mokytojas kun. Josephas Deconinckas buvo tėvo Lagrange’o OP[32] mokinys Jeruzalėje. 1912 m., rašydamas disertaciją iš Šv. Rašto ir supratęs, kad jos teiginiai prieštaraus Bažnyčios autoritetams, besistengiantiems išrauti modernizmą[33], kun. Deconinckas sudegino savo darbą[34]. Bet ar ne šis gražus nuolankumas padarė jį geru protų ugdytoju? Lygiai taip pat, jo mokinių liudijimu, kun. Deconinckas pasišventė „ugdyti širdis“[35].

Todėl jis dvejus metus iš eilės su savo filosofijos mokiniais eidavo į Verdeną, vesdamas juos į vietą, kurioje jis buvo pasižymėjęs kaip savo zuavų[36] pulko kapelionas. „Aš noriu, kad jūs suprastumėte, kaip šie žmonės kentėjo Douaumonte, durtuvų apkasuose“, – sakydavo jis. Jaunuoliams darydavo didelį įspūdį ilgas ėjimas pro artilerijos sviedinių duobes, beieškant žuvusiųjų palaikų, kuriuos jie nešdavo į kapines.

Jaunieji studentai lengvai įkanda „mokslinę filosofiją“, dėstomą kun. Deconincko, o Marcelis ypač pasižymi „psichologijoje ir metafizikoje“, už kurią gauna pirmąjį pagyrimo raštą, aplenkdamas savo draugą Jacques‘ą Dumortierą. Jis gauna ir kitų pagyrimų, bet ypač (ar skaitytojas atspės?) pirmąjį prizą savo grupėje už fizinę kultūrą! Argi stiprus kūnas ir išvystyti raumenys nėra tinkami duomenys misionieriškam gyvenimui?

Bet štai, atrodo, kad jaunasis gimnastas metasi ir į teatrą, jeigu tikėsime jo sesers Bernadette‘os pasakojimu:

„Sekmadienio vakarą, ketvirtą valandą, tėtis, Christiane ir aš eisime žiūrėti spektaklio „Polieuktas“[37]. Gavome labai geras vietas. (...) Neįtikėtina, kiek žmonių ruošiasi ateiti. Marcelis bus vyskupas: jis turi pilti vandenį ant Polieukto. Bet jis nekalba. Artistas už kulisų dainuos už jį. Jam reikės tik vaizduoti, kad dainuoja.“[38]

Ir jie iš tiesų pamatė Marcelį Lefebvre’ą, vyskupą, „krikštijantį“ Christianą Leurentą, tuo tarpu kai Robertas Lepoutre’as vaidino Feliksą, o Hippolyte’as Scalabre’as – Pauliną.

 

„Buvusieji tėvo Deco mokiniai“

 

Pirmojoje ir paskutinėje Marcelio Lefebvre’o klasėje pasižymėjo, be jau minėto Georges‘o Donze, kuris taps kunigu, vėliau – seminarijos Lilyje direktoriumi ir žus už tėvynę Bulonėje 1940 m. gegužės 26 d., Georges‘as Leclercqas, būsimasis Lilio Katalikiškojo universiteto rektorius, ir Henris Duprez‘as, pramonininkas, aktyvus „Krikščioniškosios buržuazijos“ narys, vėliau – Rubė ir Turkua įmonininkų profsąjungų susivienijimo įkūrėjas[39]. Jacques‘as Dumortier bus šio Susivienijimo sekretoriumi.

Mokiniai, besimokę filosofijos tuos du metus, kai kun. Deconinckas dėstė Turkua (1921–1922 ir 1922–1923 m.), labai norėjo išsaugoti ryšį su savo mokytoju bei tarpusavyje, ir šis ryšys įgavo formą sukūrus susivienijimą, pavadintą „Buvusieji tėvo Deco mokiniai“; nuo tada ši draugija susirinkdavo kasmet ir leido biuletenį[40].

1945 m. sąrašas mini 55 narius, iš kurių 13 jau yra mirę. Iš šių 55 priskaičiuojami 28 kunigai ir vienuoliai, iš kurių keturi misionieriai: vienas trapistas, du dominikonai ir vienas jėzuitas. Štai koks nuostabus buvo šios kolegijos vaisingumas: kolegijos, kuri, gerbdama kiekvieno mokinio laisvę, sugebėjo duoti tokius vaisius, tarsi būtų buvusi mažoji seminarija, kaip pastebėjo mons. Lefebvre’as[41], tačiau už mažąją seminariją pranašesnė tuo, kad veiksmingai paruošė gyvenimui pasauliečius. Vis dėlto patikslinkime, kad Turkua kolegija tais laikais turėjo trisdešimt penkis dėstytojus kunigus![42]

 

Tarnaujant vargšams

 

Nuo antrų metų pirmojoje klasėje Marcelis įstojo į kolegijos Šv. Vincento Pauliečio konferenciją, įkurtą, siekiant „teikti vargšams materialinę pagalbą, bet tuo pačiu užmegzti ir palaikyti tarp narių tikros artimo meilės ir brolybės ryšius“[43].

Kai kun. Deconinckas buvo paskirtas į kolegiją, jis prijungė prie Konferencijos studijų ratelį, arba „Ozanamo[44] ratelį“, kuriam pats vadovavo. Jaunasis Lefebvre’as įstojo į jį, besimokydamas filosofijos klasėje. Daugelis susirinkimų ataskaitų yra labai sąmojingos; redaguotos vieno mokinio, jos atskleidžią didžiulę proto laisvę ir sveiką humorą narių tarpusavio santykiuose. Marcelis Lefebvre’as, 1922 m. lapkričio 16 d. buvęs laikinu sekretoriumi, rašo ataskaitą apie savo draugo Alberto Strée pranešimą, nagrinėjantį socialinių konfliktų priežastis – praėjusius rugsėjį ir spalį Turkua buvo įvykęs beveik visuotinis streikas[45]. Kun. Deconinckas užbaigė šį pranešimą, nurodydamas, kad šios kovos kyla „iš blogo organizavimo XIX amžiuje, kurį lėmė senųjų profesinių organizacijų iširimas“. Bet kai diskusija nukrypo į tai, kokių priemonių reikėtų imtis, buvo tik kalbama, kad reikia „klausyti liaudies balso ir siekti geranoriško susitarimo tarp dviejų šalių“ (šeimininkų ir samdinių), užuot padarius logišką išvadą, kad būtina atkurti profesines korporacijas, pritaikytas tam laikmečiui. Ar čia nepritrūko tikėjimo principų veiksmingumu?

Marcelis, pasižymintis praktišku protu, neapsiriboja Ozanamo ratelio tezėmis: jis daug geriau jaučiasi su savo vargšais, kuriems pasišvenčia nuo 1921 m. 1922–1923 metais jis tampa Šv. Vincento Pauliečio konferencijos viceprezidentu ir, kaip užimantis šias pareigas, kolegijos laikraštuko Chez nous puslapiuose apeliuoja į savo mokslo draugų dosnumą: nedidelė sekmadieninė išmalda, padėvėti drabužiai, per maži batai bus labai naudingi vargstančioms šeimoms. Be to, savo laisvalaikį jis skiria vargšų lankymui, susižinojęs iš klebonų apie labiausiai apleistus ir pavesdamas juos savo organizacijos nariams. Vienas skurdžius paralyžiuotomis kojomis buvo visiškai sugniuždytas ir netekęs darbo. Marcelis jį aplankė, sutvarkė jo butą, surado jam klientų ir sugrąžino jam norą gyventi.[46]

Marcelis niekada nesigyrė tuo, ką daro. Lurde, kur kartais vykdavo kaip piligrimas su savo šeima, jis paprasčiausiai pasisiūlydavo grafui de Beauchampui, Hospitalité pirmininkui, ir dirbdavo sanitaru[47]. Jo artimo meilė buvo veiksminga, bet kukli, kaip ir jo būdas.

 

Kontrastingas, bet pastovus būdas

 

Christiane yra nuostabi liudininkė[48], padedanti mums pažinti šio jaunuolio charakterį.

„Gerasis Dievas, – sako ji, – suteikė Marceliui stabiliausią, taikiausią būdą ir neeilinę sielos jėgą.“

Kartu su savo broliu René jis buvo „penkių būrio“ pokštininkas.

„Mama manė, – sako Christiane, – kad ji neturi per daug rūpintis penkių vyresniųjų vaikiškais žaidimais, jie patys mokėjo juos kartu susiorganizuoti; mumyse buvo daug entuziazmo ir džiaugsmo, o mūsų mažai grupei, žinoma, labiausiai vadovavo abu mūsų broliai, [būsimi] misionieriai.“

René buvo iniciatorius, o Marcelis – visų pirma organizatorius. 1920 m. vasarą jis surengė brolių ir seserų ekskursiją iš Bagnoles-de-l’Orne į Sen Mišelio kalną. Jaunuolis turėjo ir talentą pamėgdžioti provincijos akcentus, kaip, pavyzdžiui, gamyklos durininko tartį. Šis mėgo Marcelio apsilankymus, o jis, grįžęs namo, kalbėdavo tipišku „ch’timi“ dialektu[49].

Marcelis labai skyrėsi nuo savo vyresnės sesers Jeanne‘os, kuri visur siekė tobulumo, bet buvo linkusi moralizuoti. „Marcelis taip pat buvo nepriekaištingas, – sako Christiane, – bet labai atsipalaidavęs, nuo jo sklido ramybė. Užtekdavo jį pamatyti, kad pasijaustum laimingas. Jis buvo toks sumanus, jo pokštai kaipmat pakeldavo nuotaiką.“

 

Praktiškas protas ir nuostabus sumanumas

 

Marcelio paslaugumas buvo jo šeimos vienbalsiai giriamas. Namuose jis stengėsi palengvinti tarnaičių darbą[50]. Jis mielai sutikdavo prie stalo skaityti ištrauką iš šventųjų gyvenimų, tuo tarpu jo vyresnysis brolis tai darydavo gana blogai. 1917 metais jaunuolis mėgdavo nueiti palaikyti kompanijos savo seneliui Eugène‘ui Lefebvre’ui, kuris Marcelį mylėjo labiausiai, nes, kaip pats sakydavo, jo anūkas turėjo talentą atspėti vyno kilmę vien tik iš kvapo. Bet labiausiai, nors jis to ir neprisipažino, senelį žavėjo paprasta, bet veiksminga jaunuolio meilė.

Su šiomis geromis širdies savybėmis jaunuolis suderino protą, atvirą visoms žinioms; nuolat lavinamas ir naudojamas, jis krypo daugiau į praktinius dalykus.

Po karo, 1919 metais, Marcelis nusprendė, kad laikas liautis kambarių apšvietimui naudojus didžiules aliejines lempas. Tad per atostogas jis pasinėrė į milžiniškos knygos apie elektrą skaitymą. Paskui su savo draugu ir kaimynu Robertu Lepoutre’u ėmėsi įvedinėti elektrą į pirmąjį ir antrąjį namo aukštus, parūpindami elektrą visoms reikmėms. Kai darbas buvo baigtas, tą patį jie padarė draugo namuose, palaikydami vienas kitą ant ilgų kopėčių laiptinėse, nepaisydami jokių sunkumų[51].

Turėdamas nagingas rankas, sulaukęs maždaug šešiolikos metų amžiaus, jis pamėgo skaptuoti iš medžio, darydamas įvairius daiktus, pavyzdžiui didžiulį smulkiai išpjaustinėtą ažūrinį postamentą, skirtą Švč. Mergelės statulai[52]. Jam netrūko ir prekybininko gyslelės: jis paėmė į savo rankas atsakomybę už vištas ir triušius, rūpinosi jais, padedamas vienos tarnaitės, ir parduodavo kiaušinius savo motinai. Už šiuos pinigus jis nusipirko dviratį, su kuriuo galėdavo nuvažiuoti apsipirkti, kai būdavo prašomas, o labiausiai – lankyti savo vargšus.

„Iš dviejų brolių, – sako Christiane, – René be vargo buvo savo klasės pirmūnas, jis labiau pasižymėjo proto guvumu. Marcelis, kuris buvo greičiau tarp antrųjų, labiau išsiskyrė savo sumanumu. Todėl, kai jis turėjo išvykti į seminariją, mama man prasitarė: „Neaišku, kaip namai galės toliau gyvuoti be Marcelio“. Jo išvykimas tikrai buvo viena iš sunkiausių aukų.“[53]

 

4. Svarbusis sprendimas

 

Subrandintas sprendimas

 

Ponia Lefebvre nujautė Marcelio ateitį, bet labai saugojosi, kad neįtakotų jo pasirinkimo. Tikriausiai 1919 metų vasarą, kai vyresniojo brolio sutana padarė įspūdį šeimai ir paskatino visus apie tai kalbėti, Marcelis pasijuto turįs paskelbti tėvams apie savo pašaukimą:

– Aš labai norėčiau būti kunigu![54]

Vos tris savaites pasimokęs Romos Prancūzų seminarijoje, René su dideliu entuziazmu parašė Marceliui:

„Aš tau linkiu tik vieno dalyko: kad po trejų metų tu irgi atvyktum čia. Tu čia patirsi tokių džiaugsmų, kurių neįmanoma patirti kitur: nei pasaulyje, nei jokioje kitoje Prancūzijos seminarijoje, aš manau. Roma ir Prancūzų seminarija yra dvi malonės, kurių reikia prašyti gerojo Dievo.“[55]

Taigi Marcelis juto, kad jo kunigystės troškimas auga. Bet kai baigiamojoje klasėje, artinantis Velykų atostogoms, išgirdo kun. Deconincką įspėjant savo mokinius: „Dėmesio! Per šias atostogas jūs turite apsispręsti dėl savo ateities“, jis pradėjo dvejoti. Kaip pačiam nuspręsti dėl tokio rimto dalyko? Jo dvasinis vadovas, kun. Desmarchelieras, norėjo, kad tas kvietimas pasigirstų tiesiogiai sieloje: be šito vadovas nepadėtų jokiu patarimu[56]. Marcelis, priešingai, laukė įkvėpimo iš savo vadovo, kaip ateinančio iš Šventosios Dvasios, bet iš tos pusės nieko nesigirdėjo.

Per atostogas jis patikėjo jaunesniajai seseriai Christiane’ai savo dvejones, savo apmąstymus:

– Tai reiškia, kad aš nebūsiu kunigu. Kvailystė pačiam sau galvoti, kad galima būti kunigu. Tad aš darysiu kaip šv. Pranciškus: noriu būti šventasis, būsiu vienuoliu, bet negaliu galvoti apie buvimą kunigu.

– Tu negali ir toliau taip svyruoti, – atsakė jam sesuo. – Kodėl tau nenuvykus keletui dienų į rekolekcijas?

Kai kada jis jausdavo, kad jį traukia griežtas trapistų gyvenimo būdas.

Netoli Saint-Omero buvo Wisques benediktinų vienuolynas, kažkada, be abejo, lankytas jo tėvo, Bulonės pensionato auklėtinio.

– Na, tai važiuok į Wisques! – patarė tėvai. Ten vienas vienuolis rūpinasi atliekančiais rekolekcijas, apšviečia jų protus.

Marcelis ryžosi nuvykti į Wisques. Jam grįžus, visa šeima nekantriai klausė:

– Na, tai ką pasakė vienuolis?

– Jis mano, kad aš neturiu pašaukimo būti benediktinu, nes mane traukia apaštalavimas.

Bet to jaunuoliui neužteko, jam reikėjo pozityvaus nurodymo.

Poperinghe, Belgijoje, buvo Šv. Siksto iš Westvletereno abatija, kur gyveno jo tėvo dėdė Albanas Théry.

„Aš važiuodavau jo aplankyti, – pasakoja jis. – Toks gyvenimas mane labai traukė. Aš netgi būčiau norėjęs ten stoti kaip broliukas. Man šie broliai atrodė tokie nuostabūs, tokie artimi gerajam Dievui. Savo paprastumu, nuoširdumu jie atspindėjo dangišką laimę.“

Be abejo, apie tai galvoti nereikėjo... Bet toje abatijoje buvo ir vienas vienuolis, garsėjęs savo šventumu ir pranašavimo dovana – tėvas Alfonsas[57].

– Aš noriu važiuoti į Poperinghe, – pasakė Marcelis, – pasikalbėti su tėvu Alfonsu.

Jis sėdo ant dviračio, atvyko į abatiją, pasisveikino su dėde Albanu ir paprašė pokalbio su tėvu Alfonsu. Taigi, vos tik įėjus į pasikalbėjimų kambarį, Marceliui nespėjus užduoti nei menkiausio klausimo, tėvas jam tarė:

– Jūs būsite kunigas... jūs turite tapti kunigu[58].

Šį kartą nebereikėjo dvejoti. Beliko pasirinkti seminariją...

 

Tu važiuosi į Romą!

 

„Aš visai nemaniau vykti į Romą, – pasakys vėliau mons. Lefebvre‘as. – Nebuvau didelis intelektualas, o ten reikėjo studijuoti lotynų kalba... Važiuoti ten, o paskui į Grigališkąjį universitetą, egzaminai irgi sunkūs... Man būtų labiau patikę atsidurti, kaip ir visiems seminaristams iš mano vyskupijos, Lilio seminarijoje ir tapti nežymiu klebonu kokioje nors kaimo parapijoje. Saugoti tikėjimą parapijoje: mačiau save tėvu, dvasiniu tėvu vietos gyventojams, prie kurių prisirišame, kad juose įtvirtintume tikėjimą ir krikščioniškus papročius. Tai buvo mano idealas.“

– Aš norėčiau likti mūsų vyskupijoje, – pasakė Marcelis savo tėvui. – O kadangi noriu dirbti vyskupijoje, nėra jokio reikalo važiuoti į Romą.

– Ne, ne, ne, ne! Tu važiuosi ten, kur ir brolis! Tavo brolis yra Romoje, tu irgi važiuoji į Romą, negali būti ir kalbos, tu neliksi vyskupijoje, o be to, vyskupija...

Jis truputį nepasitikėjo, ir todėl užbaigė: „Ne, ne, Roma bus geriau.“[59]

„Ir štai kaip Apvaizda vadovavo mano gyvenimui, – sakydavo mons. Lefebvre‘as, – kad ir per karą. Jei ne karas, aišku, kad mano brolis niekad nebūtų vykęs mokytis į Versalį; jis būtų įstojęs tiesiai pas misionierius, kadangi jis turėjo misionieriaus pašaukimą. Bet Versalyje buvo kun. Collinas, kuris jį nukreipė į Romą... Jeigu ne tos aplinkybės, aš pats būčiau įstojęs į Lilio seminariją, nebūčiau buvęs Romoje; tai būtų visiškai pakeitę mano gyvenimą, visiškai.“[60]

„Tu važiuosi į Romą!“ Pono Lefebvre’o sprendimas buvo priimtas. Marcelis nebandė jo ginčyti, kadangi tėvo autoritetas buvo gerbiamas ir jo bijomasi; namuose ponas Lefebvre’as buvo galva, mąstanti galva, principų žmogus, išmanantis, kas yra liberalizmas, užkrėtęs daugybę Prancūzijos seminarijų. Jis nusprendė patikėti Marcelį, su Lilio vyskupo mons. Hectoro Quillieto[61] placet [sutikimu], patikimoms tėvo Le Flocho rankoms.

 

Vieno bastiono nugriovimas

 

Lilis visada buvo Romos katalikybės bastionas. Kai 1875 metais Lilio verpimo fabriko savininkas Philibertas Vrau pristatė Pijui IX savo projektą dėl katalikiško universiteto įkūrimo Lilyje, jis paaiškino popiežiui:

„Mūsų vienintelis tikslas – sukurti įstaigą, kuri, semdamasi įkvėpimo iš sveikų Bažnyčios doktrinų, ir ypatingai iš mokymų, pateiktų Jūsų Šventenybės Syllabus’e, visus mokomuosius dalykus persunktų tikraisiais tikėjimo principais.“[62]

Valdant Leonui XIII, Šiaurės darbdaviai, katalikai ir monarchistai, palaikomi leidinių La Croix du Nord ir kanauninko Delassuso Semaine religieuse de Cambrai, nugalėjo kunigus demokratus Lemire‘ą, Sixą ir Bataille‘ą – pastarasis Rubė 1893 m. įsteigė pirmąją krikščionių darbininkų profesinę sąjungą. Bet šiuos kunigus netrukus sustiprina „Ralliement“[63] prie respublikos, reikalaujamas popiežiaus. Marco Sangniero Sillon randa sau šalininkų tarp jaunų dvasininkų ir Katalikų universiteto novatoriškuose sluoksniuose (Eugène‘as Duthoit, kun. Thellier de Poncheville‘is).

Šventojo Pijaus X įžengimas į sostą išgrynina atmosferą. Ralliement nugrimzta užmarštin. Sillon pasmerkiamas 1910 metais ir, iš dalies siekiant iš arti sekti kovą prieš liberalizmą, Lilis padaromas vyskupija, o 1913 m. spalio 25 d. panaikinama Cambrai diecezija. Vyskupas mons. Charostas, priimdamas savo dvasininkiją, sveikina „Lilio miestą, kurį apšviečia pilnutinės tiesos saulė, ir kuris su visu užsispyrimu, kuriuo Dievas apdovanojo mūsų, flamandų, giminę, atmeta klaidingo ir apgaulingo liberalizmo miražą“.[64]

Bet Benedikto XV įžengimą į sostą lydėjo kenksmingų įtakų sugrįžimas. Mons. Delassusas atsistatydino, kun. Sixas[65] ir Eugène‘as Duthoit buvo reabilituoti[66], pirmasis paskirtas atsakingu už vyskupijos socialinę veiklą, o antrasis paėmė į savo rankas Šiaurės socialinius sekretoriatus. 1919 metais mons. Charostas davė leidimą Rubė klebonui kun. Debussche’ui skatinti krikščionių darbininkų profsąjungų kūrimąsi: nebematyta kitų priemonių sukliudyti CGT[67] revoliucinei veiklai.

René Lefebvre’as apgailestavo dėl šios naujos liberalios orientacijos; jis liko prisirišęs prie korporacijų principo ir simpatizavo Prancūzų akcijos lygai, kuri rado sau daug šalininkų katalikų sluoksniuose. Vis dėlto jis netapo Tekstilės industrijos konsorciumo, pakeitusio ACPN[68], nariu ir nepritarė jo metodams smarkiai sumažinti atlyginimus. 1919–1921 m. tai sukėlė streikus, beveik peraugusius į sukilimą, ypatingai Turkua gamyklose. Eugène‘as Mathonas, Konsorciumo pirmininkas, ruošėsi pateikti Romai skundą prieš krikščionių darbininkų profesines sąjungas, kurias jis kaltino „dalyvavimu klasių kovoje“[69]. René Lefebvre’as irgi buvo tos pačios nuomonės, bet laikėsi atokiau nuo šio pavojingo ginčo, kuriame abi pusės buvo neteisios.

Laikydamasis tos pat elgesio linijos, jis nusprendė apsaugoti savo jaunesnįjį sūnų nuo liberalios atmosferos, kuri įsiskverbė ir į vyskupijos seminarijas, bei pastūmėti Marcelį į Romos doktrininio skaidrumo ir tikrumo aplinką, kuria džiaugėsi jo vyresnysis sūnus. Mons. Quillietas, kuris stengėsi išlaikyti vyskupiją jos senojoje ištikimybėje popiežiškam mokymui, pritarė pramonininko troškimui ir tegalėjo patarti Marceliui Lefebvre’ui tapti Romos seminarijos auklėtiniu.

 

(Tęsinys kitame numeryje)

 

(Iš prancūzų k. vertė Ingrida Krikštaponytė. Versta iš: Bernard Tissier de Mallerais, Marcel Lefebvre. Une vie, Clovis, 2002)