Bažnyčia (III). Katalikų Bažnyčia viena teturi visas Kristaus Bažnyčios žymes

Paveikslėlyje: Pietro Perugino, Bažnyčios raktų perdavimas [šv. Petrui]

Iš knygos „Trumpa apologetika“

Ankstesnė dalis čia.

Šiandien yra trys didžiosios krikščionių pakraipos, būtent: katalikija, protestantija ir pravoslavija. Prie jų yra didelė daugybė senų ir naujų krikščioniškų sektų, nesueinančių į anas didžiąsias. Tarp tų mažųjų galima paminėti Armėnijos monofizitus likusius iš senovės, lenkų Marijavitus, atsiradusius 1906 m., ir lenkų bei lietuvių nezaležninkus, žinomus Amerikoje.

Vienybės ieškant susyk darosi aišku, kad protestantai jos neturi, nes tikėjimo dalykuose jie prisilaiko labiausiai griaunančios vienybę taisyklės, būtent, kad kiekvienas asmuo pripažįsta Dievo apreiškimu tai, kas jam rodosi. Todėl vieni protestantai pripažįsta Dievo asmeniškumą, kiti ne; vieni pripažįsta Šv. Trejybę, kiti ne; vieni pripažįsta sielos nemirtingumą, kiti ne; vieni pripažįsta visas Evangelijas, kiti nei vienos.

Nėra nei liturgiškosios vienybės ten, kur vieni pripažįsta tris sakramentus: krikštą, Eucharistiją ir moterystę, kiti tik du pirmuoju, kiti tik vieną pirmąjį, kiti nei vieno. Visa ta pažiūrų įvairybė apie sakramentus telpa protestantiškoje krikščionijoje.

Kiekvienos šalies protestantai yra skyrium susiorganizavę sulig savo pažiūrų ir krypsnių. Vienos tarptautinės protestantų organizacijos nėra. Amerikos reformatai yra visai atskira organizacija nuo Prancūzijos reformatų, o tie yra skyrium nuo Lietuvos reformatų. Taip pat kiekvienoje šalyje nepriklausoma nuo kitų yra Liuteronių organizacija. Taip pat ir kitos protestantų rūšys: metodistai, baptistai, presbiteronys ir kitos. Nėra tat protestantizme nei hierarchinės vienybės.

Pravoslavijoje yra mažiau skirtumų negu protestantijoje. Pravoslavija turi liturgišką vienybę, nes visi vienaip pripažįsta septynis sakramentus. Bet pravoslavija hierarchijos žvilgsniu yra taip pat eilė tautinių viena nuo kitos nepriklausomų organizacijų, kaip ir protestantija. Graikų tautos pravoslaviją valdo Atėnų Sinodas, kuris nepripažįsta ant savęs nė kokios kitos valdžios kaip Graikų vyriausybę. Bulgarų pravoslavija nepripažįsta Graikų valdžios nei Atėnų Sinodo vyriausybės, o tik savo egzarchą Sophijos metropolitą. Galicijos pravoslavus, ir Turkijoje gyvenusius Graikus valdydavo Konstantinopolio patriarchas. Rusijos pravoslavai nepripažino ant savęs jo valdžios. Rusijos pravoslavus valdė Petrogrado Sinodas, o nuo 1917 m. Maskvos patriarchas. Tam mirus susidarė varginga padėtis. Pravoslavai tat pripažįsta, kad jų tikėjimas nėra viena tarptautinė organizacija, o eilė autokefalinių (savagalvių) bažnyčių: Rusijoje, Rumunijoje, Serbijoje, Bulgarijoje, Turkijoje ir Graikijoje. Tokiu būdu pravoslavijoje nėra vienos valdžios, nei hierarchinės vienybės.

Pravoslavijoje nėra nei tikėjimo vienybės, nėra kas aiškina iškylančias tikėjimo abejones. Taip Rusijos pravoslavija skilo į Nikono pravoslaviją ir Seno Tikėjimo (starovierų) pravoslaviją. Nikono pravoslavijoje neklaidingumą savinasi archijerejai (vyskupai). Sename Tikėjime – liaudis. Septynioliktame šimtmetyje pasidaręs suskilimas neišnyko iki bolševikų revoliucijos ir visu laiku buvo labai aštrus.

Katalikystėje yra tikėjimo vienybės, nes visi katalikai vienaip pripažįsta visą Šventojo Rašto turinį abiejuose Testamentuose. Kilus abejonei apie šv. Rašto prasmę, ištarmę išduoda arba visuotinis vyskupų suvažiavimas, arba popiežius, šv. Petro įpėdinis, kuriam Kristus paliko neklaidingumo dovaną.

Visi katalikai vienaip pripažįsta septynis sakramentus ir turi vieną nuomonę apie jų prigimtį, pasekmes bei reikalingumą. Taigi katalikystėje yra liturgiškoji vienybė.

Yra ir hierarchiškoji, arba valdžios vienybė, nes ant šiaip žmonių turi valdžią klebonai, ant klebonų vyskupai, ant vyskupų popiežius, šv. Petro įpėdinis, kuriam Kristus triskart pasakė: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15). Negali būti hierarchinės vienybės didesnės už tą, kuri susieina į vieną asmenį.

Taigi katalikystėje yra pilna tikėjimo, sakramentų ir valdžios vienybė.

Smulkiosios sektos. Monofozitai ir Marijavitai mums svetimi, svetimų tautų padarai: be reikalo užgaištume juos gvildendami. Tik nezaležninkus[1] turime ištirti. Jie rūpinasi kuo daugiausiai išlaikyti panašumo į katalikų Bažnyčią, todėl sakramentus daro taip, kad atrodytų lyg katalikiški. Pamokslus nezaležninkai skelbia taip, kaip moka, o moka labai mažai. Rimtų veikalų apie tikėjimo dalykus nezaležninkai nėra parašę, bet jie labai sutaria su žmonėmis atsižadėjusiais tikėjimo visai, todėl apie jų tikėjimo vienybę nėra ką kalbėti. Žinia, kad jie neturi valdžios vienybės. Jų skelbėjai nesutinka tarp savęs. Vieni pasivadino Lietuvių Tautos Katalikiškoji Bažnyčia, kiti pasivadino Sena Romos Katalikų Bažnyčia Amerikoje. Abiejuose varduose kiekvienas žodis yra netiesa. Nors nesenai nezaležninkija atsirado tarp Lietuvių Amerikoje, tačiau jau suskilo į dvi dali: Lietuvių Tautos ir Seną Romos. Tai ženklas, kad vienybės nėra.

Šventybė. Protestantija nepripažįsta šventųjų visai. Šešioliktame amžiuje prasidėdama, ji visai neturėjo tikslo įgyti daugiau dorybių. Pirmutinis ir didžiausias jos veikėjas D-ras Martynas Liuteris parašė nelaimingus žodžius: „Sufficit quod agnovimus per divitias gloriae Dei Agnum, qui tollit peccata mundi. Ab hoc non avellet nos peccatum, eliamsi millies uno die fornicemur aut occidamus“, t. y.: „Užtenka, kad Dievo garbės gausybe pažinome Avinėlį, kurs naikina pasaulio nuodėmes. Nuo jo nuodėmė neatitrauks mus, nors viena diena tūkstantį kartų paleistuvautume ar užmuštame“ (Liuterio laiškai, išleido de Wette,[2] II, 37). Besigailindamas, kad per 20 metų buvo Mišias laikęs, Liuteris sakė tą „klaidą“ atitaisąs, Kristaus garbei gėrimą išgerdamas (Tischreden. Eisleb[en],[3] f. 33 a.) Tai buvo žodžiai verti žmogaus, kuris vienu atveju savo gyvenime iškilmingai pasižadėjo sekti Kristaus pavyzdį neturtu, paklusnybe ir skaistybe, o paskui tuos įžadus ir pats sulaužė, ir kitus drąsino laužyti. Protestantų teologas Schenkel[4] teisingai parašė: „Negalima užginti, kad protestantiškoji ortodoksija, pradedant Liuteriu, dorinio gyvenimo reikšmę žemai stato“ (Es ist nicht zu leugnen, dass die protestantische Orthodoxie von Luther an die Bedeutung des sittlichen Lebens geringschätzt. Christentum und Kirche, 1867, II Abt[eilung], p. 359).

Pravoslavija neužsigynė šventumo žodžiais, bet apsiėjimu mažiau prisilaiko doros už protestantus. Pasilikusi atgailos sakramentą pravoslavija nereikalavo, kad žmogus padaręs skriaudą artimui atlygintų ją; nereikalavo, kad žmogus prieš gausiant išrišimą turėtų tikrą pasiketinimą pasiliauti nuodėmių. Pravoslavija reikalavo, kad einantis išpažinties teisingai atsakytų kunigo klausimams, bet nereikalavo, kad žmogus pasisakytų, ko kunigas neklausė. Pravoslavija dar buvo apsiėmus, kad nuodėmes prieš imperatorių dvasiškija praneštų policijai. Šitas stambiojo sakramento sugadinimas taip žemai nuleido pravoslavijos viešąją dorą, kad tos religijos šalyse atsirado visam pasauliui pavojingų daiktų.

Nezaležninkija taip gausiai turi papiktinančių atsitikimų, jog negarbė darosi kitiems tikėjimams ją tarp jų paminėjus. S. Mickevičius[5], Lawrence‘o nezaležninkų vyskupas, tapo pačių nezaležninkų atstatytas nuo vyskupavimo už girtybę, paleistuvystę ir kitus nusikaltimus. Jasienskį iš Rockfordo išvežė policija, nes buvo skaudžiai nuskriaudęs nepilnametę mergaitę. Trečias asmuo, kurio pavardė netapo apgarsinta, rašė savo draugui taipgi nezaležninkų „kunigui“, kad pavogęs sidabrinį kieliką bėgtų kitur. Ketvirtas nezaležninkų dvasiškis dalyvavo plėšikų užpuolime ant kunigo A. Petraičio namų South Chicagoje. Nezaležninkija yra šlykščiausia votis ant Amerikos lietuvių kūno. Sunku priskaityti prie religijų tą žmonių dalį, kuri turėdama vos keliolika dvasiškių pakenčia jų tarpe keletą viešų prasikaltėlių.

Katalikija. Ne visi žmonės tai daro, ką pripažįsta ir kalba; todėl ir tarp katalikų pasitaiko sunkių viešų kaltybių, bet jų nuošimtis yra labai mažas. Dar nėra buvę laikų, kad kiekvienas dvyliktasis katalikų dvasiškis būtų buvęs prasižengėlis.

Daug yra plačių visuomenės organizacijų, bet tik viena katalikija pakėlė ir laiko pasaulio mintį, ragindama rūpintis doros aukštybe. Kitos didesnės organizacijos eina su ja lenktyn doroje, bet tų lenktynių pradžia yra iš to, kad katalikija pasižymėjo savo organizacijos šventybe. Kitos savo doros aukštybę pažymi ir pakelia tiek, kiek kovoja eidamos lenktyn su katalikija.

Nei viena tikybinė ar kitokia organizacija neturėjo ir neturi taip didelio dorybės milžinų skaičiaus kaip katalikija. Martyrologijoje yra surašyta šimtai tūkstančių katalikų šventųjų, kurių kiekvienas yra pasižymėjęs karžygišku dorybių aukštumu ir daugumu. Paminėsim po vieną iš šimtmečio: šv. Povilas, šv. Justinas kankinys, šv. Kiprijonas, šv. Ambraziejus, šv. Leonas Didysis, šv. Benediktas, šv. Grigalius Didysis, šv. Jonas Damaskietis, šv. Bruno (Kolonijos arkiv.), šv. Kirilas, Slavų ap., šv. Grigalius Septintasis, šv. Bernardas, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Bernardinas, šv. Joana d’Ark, šv. Teresė, šv. Vincentas a Paulio, šv. Alfonsas Liguori, šv. Teresė Kūdikėlio Jėzaus vardo. Gyvenusieji 20-me amžiuje dar tebėra nepripažinti šventaisiais, bet jų daug buvo tokių, kurių dorybės žibėjo visiems. Šito surašo vertė galima matyti iš to, kad praleisti tapo toki milžinai, kaip šv. Augustinas, šv. Bonifacas, šv. Domininkas, šv. Pranciškus Ksaveras, šv. Jonas de la Salle, ir kitų daugybė.

Lyg gražus praeities sapnas išrodo ta doros aukštybė, kuri buvo pirmuose krikščionyse Jeruzalėje prieš apaštalams išsiskirstant, kad „tikinčiųjų daugybės buvo viena širdis ir viena dvasia, kad jie nei vienas ką turėjo nevadino savo, bet viskas jiems buvo bendra“ (Apd 4, 32). Ta doros aukštybė niekuomet nebuvo priverstina, bet ji katalikystėje išliko iki šiai dienai vyriškose ir moteriškose vienuolijose, kur turtai yra bendri, kur viešpatauja pasišventimas, kur nėra nuskurėlio nei turtuolio, kur yra gražus susiklausymas ir kūno geidulių atsižadėjimas. Tą visa pildančių asmenų katalikijoje šiandien yra su viršum 300 000, t. y. viršaus negu dešimts syk daugiau, kaip kad buvo Jeruzalėje šv. Petro laikais.

Kada stabmeldžiai kankindavo krikščionis už tikėjimą, tai buvo aukščiausios doros žydėjimo laikotarpis, nes Kristaus mokiniai apsiimdavo netekti teisių, turtų ir gyvybės veikiau, negu užsiginti savo įsitikinimų. Ta kankinių dvasia katalikijoje neišnyko niekuomet, nors ne visuomet buvo reikalo aukoti gyvybę už Kristų. Kankinių dvasia atgimdavo katalikijoje, kada atgimdavo persekiojimų laikas. Tryliktame šimtmetyje įsigalėję valdensai nukankino šv. Petrą [Veronietį], šešioliktame šimtmetyje krauju savo tikėjimą paliudijo Tomas More, kardinolas Fisher, Gorcumo kankiniai ir daugelis kitų. Septynioliktame šv. Juozapas Kuncevičius, pal. Andriejus Bobola, 1893 m. Kražiuose keliolika Lietuvių vyrų ir moterų gyvybę paaukojo už bažnyčią. 1906 metais Prancūzijos katalikai turėjo rinktis vieną iš dviejų: arba netekti Bažnyčios turto, kas sulig Inventoriaus išnešė[6] 410 000 000 frankų, arba atsižadėti savo įsitikinimų, lytinčių Bažnyčios organizaciją. Katalikai išsirinko milijonų netekimą.

Katalikija ir Dievo garbe rūpinasi labiau už visus kitus tikėjimus. Gražumu garsiausios pasaulio katedros, kurios architektūros meną labai pakėlė aukštyn, yra katalikų statytos. Ir jos nėra tuščios. Šimtai tūkstančių katalikų kunigų kasdien laiko Mišias įvairiose pasaulio vietose. Kada Lietuvoje baigiasi Mišių laikymo valandos, Amerikoje jos prasideda. Į 24 valandas daugiau negu 200 000 kartų nekruvinai atsinaujina katalikų bažnyčiose kruvinoji V. Jėzaus auka, padarytoji ant Kalvarijos kalno. Jau senai nėra tos sekundės, kad kur nors ant žemės nebūtų pakeltos katalikų kunigo rankos Mišiose su švenčiausiu Jėzaus Kūnu ir Krauju, arba kad nebūtų imama šv. Komunija. Minutę trunka pakylėjimas, o minučių paroje būva tik 1440. Sekundę trunka Komunijos priėmimas, sekundžių paroje yra 86 400, o Komunijų mažiausia 500 000. Taigi Komunija ir pakylėjimas nesiliauja katalikų Bažnyčioje.

Prie to reikia pridėti, kad apie 300 000 asmenų katalikų Bažnyčioje valandą kasdien pašvenčia maldai, vadinamai Brevijorium ir mažiausiai 200 milijonų asmenų kasdien kalba ryto ir vakaro maldas. Tokiu būdu įsakmiai išsipildo V. Jėzaus paliepimas: „Reikia visuomet melstis ir niekad nepaliauti“ (Lk 18, 1). Asmenys paliauja, Bažnyčia nepaliauja.

Kadangi tat katalikija yra milžinų šventųjų Bažnyčia, kadangi ji savo vienuolijose išlaikė pirmųjų krikščionių doros aukštybę, kadangi atsirandant reikalui atsiranda katalikijoje ir kankintinių karžygiškumas, kadangi katalikija, žymėdama savo dorišką aukštybę, verčia ir kitas didžiausias organizacijas kelti savo dorą aukštyn, kadangi Katalikų Bažnyčia, pildydama Jėzaus palikimą, neliauja garbinusi V. Jėzaus didžiausią veikimą, Jo Auką ant kryžiaus, kadangi visi minėtieji daiktai yra katalikijos ypatybės, tai reikia jai pripažinti šventybės žymę.

Visuotinumas. Visuotinumas turi reikšmės tada, kada po juo yra vienybė. Visos viešpatijos turi armijų; tačiau negalima sakyti, kad armija būtų visuotinė, nes vienos viešpatijos kariuomenė yra tam, kad kariautų su kitos viešpatijos kariuomene.

Protestantija tat neturėdama vienybės, nors turi gana daug asmenų, nesisako esanti visuotinė. Atskiros protestantų denominacijos yra mažos. Protestantų tikėjimas atsirado 1517 metais, todėl jis nėra buvęs visuomet, kitaip sakant, nėra visuotinis laiko žvilgsniu. Protestantija atsirado ir įsigalėjo vokiečių, anglosaksų ir skandinavų tautų grupėje. Nei slavuose, nei romaniškose tautose protestantija gilių šaknų neįleido. Protestantija gana gerai tinka pralobusiam luomui, turėdama tiek gerumo, kiek jis turi, nuteisindama tas silpnybes, kurios jame yra įsigyvenusios, duodama tokį norų ir pažiūrų įvairumą, kad kiekviena širdis sau tinkamą atranda. Bet toji dvasia nepakelia silpnesniuosius ir nepasotina stipresniuosius, todėl ne visiems žmonių ūpams tetinka.

Pravoslavija niekur neturėjo jėgos pažymėti savo tikėjimo nepriklausomybę, o visur tapo valdžios įrankiu. Ji likosi vien monarchiškose tautose: Graikijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Jugoslavijoje arba Serbijoje ir Rumunijoje. Pirmieji bandymai gyventi be valdžios paramos pravoslavijai pasidarė Rusijoje nuo to laiko, kai bolševikai įsigalėjo. Kol kas negalima įspėti, kas iš to išeis, nei nėra tikrų žinių, kas iki šiol pasidarė. Tie įvykiai dar nepermainė seniau apsireiškusios tiesos, kad pravoslavija yra tautinė graikų ir rytinių bei pietinių slavų religija. Ji nėra visuotinė, nes kitose šalyse ji pasiliko tik tarp išeivių.

Nezaležninkija nėra nei tautinė, nei visuotinė religija. Ji, kaip aukščiau minėta, jau yra suskilusi pusiau į dvi denominaciji. Ji tarp lietuvių Europoje visai nežinoma. Tarp Amerikos lietuvių ji sudaro tiktai maždaug vieną nuošimtį ir šiaip taip laikosi tik tose kolonijose, kur katalikai, negalėdami susikalbėti su vyskupu, dėl kokios nors priežasties nesutinka su savo klebonu. Visų lietuvių nezaležninkų nėra nei dešimties tūkstančių, jei nepriskaityti grynų socialistų ir laisvamanių. Visa ta saujelė gyvena Suvienytose Valstijose. Taigi apie jos visuotinumą negali būti net kalbos.

Katalikija. Didžiausia už visas tikėjimo organizacijas yra katalikų Bažnyčia. Pasaulyje yra viso labo apie 1 537 000 000 žmonių. Tame skaičiuje yra 549 milijonų krikščionių. Beveik pusę visų krikščionių sudaro katalikai, kurių yra 265 milijonų. Mahometo pasekėjų yra 202 milijonai, Bramo-indų yra 210 milijonų, budistų 120 milijonų; Konfucijaus pasekėjų 235 milijonai; taoistų 32 milijonai; šintoistų 17 milijonų; žydų 11 milijonų; visokios rūšies stabmeldžių ir fetišistų 145 milijonai, įvairių smulkių arba nežinomų religijų 3 milijonai.

Klaida sakanti, būk budistų esanti milžiniškoji daugybė, kilo iš to, kad prie budistų tapo priskaityti bekeik visi Kinų ir Japonijos gyventojai. Bet jie toli ne visi yra budistai. (Žiūr. J. Huby, Christus, manuel d’histoire des religions. Paris 1916, p. 21). Nei viena tikybinė organizacija neprilygsta didumu katalikijai.

Nuo krikščioniškų ir nekrikščioniškų tikėjimų katalikija skiriasi tuomi, kad yra visose tautose ir tautų grupėse: Lietuviai, Lenkai, Čekai, Prancūzai, Italai, Ispanai, Airiai yra beveik visi katalikai. Latvių, Vokiečių, Amerikiečių yra labai stambios dalys: nuo 20 iki 50 nuošimčių. Anglijoje katalikų yra mažuma, bet kai kuriuos savo tautos dvasios išsireiškimus, ypač senąją muziką ir architektūrą Anglai labiau randa katalikų bažnyčiose, negu viešpataujančiame savo tikėjime. Danų, Norvegų, Švedų ir Suomių tautybės dvasia pereinant į katalikus nemažėja, tik stiprėja, nes ir tos tautos kitados yra buvusios katalikiškos savo kultūrinio augimo laikais. Rusijos architektūra ir rašymo menas labiausiai augo tol, kol ta šalis nebuvo atsiskyrusi nuo vakarų katalikystės, t. y. prieš XV šimtmetį. Taigi katalikiškos grupės nekatalikiškose tautose jaučia savo tikėjimo sutartį su savo tautos dvasia.

Katalikija taipgi yra visose vietose: Australijoje, Indijoje, Sibire, Aliaskoje, Meksikoje, Patagonijoje, Afrikos pietuose, centre bei šiauriuose ir visoje Europoje.

Katalikystė tinka visiems luomams. Ji nėra per žema tokiems mokslininkams, kaip Kopernikas ir Pasteur‘as, ne per silpna tokiems kaip Kolumbas, ne per menka Dantei, ne per aukšta Europos sodiečiams, nei Afrikos kaframs[7]. Joje telpa krikščioniškas darbininkų judėjimas ir aukščiausi aristokratų idealai. Iš visų įvairių luomų katalikija rūpinasi iškošti kas bloga, praplatinti ir sustiprinti kas gera.

Nors dar nėra tikros tarptautinės kalbos, bet yra žodžių, kuriuos vartoja visos kalbos, visų pažiūrų žmonės. Tokis tarptautinis žodis yra „katalikas“. Jis reiškia žmogų pripažįstantį krikščioniją taip, kaip ją pripažįsta Romos vyskupas, šv. Petro įpėdinis. Tas žodis yra imtas iš graikų kalbos, kurioje „katholikos“ yra tas pat ką lietuviškai visuotinis. Ketvirtame šimtmetyje Pacianus rašė Sempronijui: „Krikščionis yra mano vardas, katalikas – pavardė“ (Ep[istola] 1, 4). Senovės raštininkai katalikų vardu atskirdavo tikruosius krikščionis nuo klaidatikių (Lactantius, Institution[um] Divinar[um] l[iber] 4, c. 30); Aleksandrijos Klemensas (Stromata, 7, 17). Daugelis klaidatikių iš senovės mėgdavo oficialiai savintis katalikų vardą, bet mieste keleivio užklausti kur katalikų bažnyčia, rodydavo ne savo maldnamį, tik tikrą katalikų bažnyčią (Jeruzalės Kirilas, Cathecheses, 26).

Taigi drąsiai galime išvesti, kad Katalikų Bažnyčia yra visuotinė tautų, vietos ir laiko žvilgsniais. Skaitmenimis ji taipgi yra didesnė už kitus tikėjimus.

Apaštališkumas. Protestantiją nuo apaštalų skiria penkiolikos šimtų metų ilgio tarpas. Apaštalų laikais niekas negirdėjo pamatinio protestantų principo, kad kiekvienam žmogui būtų valia Dievo apreiškimą aiškinti sulig asmens noru, o ne sulig Dievo pasiųstų mokytojų skelbimu. Šv. Povilas anatema[8] vadina ir angelą, jei tas savotišką apreiškimą skelbtų (Gal 1, 8). Beveik visi protestantai atmeta kunigystės sakramentą visai, todėl apie jų kunigiškos galios apaštališkumą negali būti nei kalbos. Protestantų bažnyčios dažniausiai nepripažįsta valdžios arba jurisdikcijos reikalo tikėjimo dalykuose. Kai kurie valdžios reikalą pripažįsta, bet ją išveda iš žmonių minios arba iš karaliaus, ne iš Kristaus. Protestantų teologai niekur neįrodinėja, kad jų tikėjimo valdžia būtų iš apaštalų. Taip pat jie nesako, kad jų dvasiškija apaštališka.

Tik yra protestantų taip vedančių savo pamaldas, kad jos panešėtų į pirmųjų krikščionių sueigas nors tiek, kiek jos yra aprašytos Apaštalų Darbų knygoje arba apaštalų laiškuose. Bet tuose raštuose pirmųjų krikščionių pamaldos niekur nėra aprašytos pilnai; todėl taikymas pamaldų prie tų aprašymų labai kenkia apaštalų prilikimams. Tame pamaldų taikyme prie nepilnų aprašymų yra dar ir kita klaida, būtent: užaugusios Bažnyčios grumdymas į prasidedančio tikėjimo sąlygas. Kas norėtų užaugusį vyrą pasodyti ant jo motinos kelių, tas darytų skriaudos ir vyrui, ir jo motinai. Žvyrio grūdas labai panėši kviečių grūdui. Išplaukęs kvietys visai nepanėši grūdui, iš kurio yra išdygęs. Didelė klaida yra sakyti, kad žvyrio ir kviečio grūdai yra giminesni, negu kviečio grūdas ir užaugęs išplaukęs kvietys. Taigi viršujiniu panašumu nesusidarytų protestantų tikėjimų apaštališkumas, jei ir galima būtų tą panašumą sudaryti pilnai ir tikrai. Negalint to panašumo sudaryti, negalima protestantijai apaštališkumo pripažinti, ypač, kad to apaštališkumo nėra nei moksle, nei kunigystėje, nei valdžioje.

Pravoslavija. Pravoslavija skiriasi nuo apaštalų tūkstančio metų laikotarpiu, nes atsirado 1054 metais. Kunigystės galybė, kam sykį suteikta, nuo to negali būti atimta nei už kaltę. Atsimetę nuo Bažnyčios pravoslavai turėjo kunigystės galią, ir jie nesiliovė ją perdavinėję kaskart jaunesnėms kartoms iki šiai dienai. Todėl pravoslavai turi kunigiškos galios apaštališkumą. Tuomi jie skiriasi nuo protestantų, kurie, atsimetę nuo katalikystės, kunigiškos galios apaštališkumo toliau nebeperdavinėjo. Vienai gentkartei[9] praėjus jau jos atgauti nebegalėjo ir vėliau; nors Anglijos protestantai kunigystės apaštališkumą atgauti norėjo, bet jau nebeatgavo.

Krikščionijos dalis, vadinama pravoslavija, nepaklausė Bažnyčios ir užsitraukė tai, ką Kristus buvo paskyręs už Bažnyčios neklausimą (Mt 18, 17), būtent, liovėsi būti tikra krikščionija.

Daug apaštališkojo mokinimo dalių pravoslavija pasilaiko. Dievo apreiškimo sėklas Rytai daigino ir augino su visuotinė Bažnyčia, kol buvo jos dalimi. Nuo pradžios iki viduriui devinto šimtmečio Kristaus mokslas augo ir vaisius vedė visame Krikščionių pasaulyje ir Graikų žemėje. Viduryje devinto šimtmečio graikai pirmąkart atsimetė nuo visos krikščionijos, ir nuo to laiko krikščionijos medis Graikijoje nudžiūvo. Kiek buvo išaugęs, tiek pasiliko ir daugiau nebeaugo ir gyvybės neturėjo. Didžiausia permaina medžiui, kada jis liauja atžalas leidęs. Apaštalų laikais krikščionijos mokslas leido atžalas: jis apsigarsino esąs nepriklausomas nuo žydų sinagogos, jis pasisakė esąs laisvas nuo Senojo Įstatymo laikinųjų įsakymų, jis pasijuto galįs priiminėti į Bažnyčią stabmeldžius. Kaip tik pravoslavija atsiskyrė nuo katalikystės, taip neteko šitos galybės gyventi ir vesti vaisius žmonėse, kitaip sakant, neteko didelio daikto, kurį Bažnyčia buvo turėjusi apaštalų laikais.

Taigi pravoslavijoje apaštališkumas liko vien kunigystės galioje, o nebeliko valdžioje nei tikėjimo moksle.

Nezaležninkija. Ta nelaiminga vargšės tautos dvasinė liga su apaštalais nesusisiekia beveik devyniolika šimtų metų. Valdžios arba jurisdikcijos jie niekur niekad nebuvo gavę ir niekad neturėjo nei trupučio. Tikėjimo mokslo iš savęs neturėjo niekad ir nei kokio. Jei kiek paėmė iš katalikų, tai tiek turėjo ir apaštališkumo; jei kiek ėmė iš laisvamanių, tai tiek sumažino tiesą.

Bet nezaležninkai rūpinasi turėti nors tikrą kunigystę. Kadangi nezaležninkai dėl gabumų stokos ir doros žemumo negalėdavo atbaigti seminarijos, tai katalikų vyskupai jų nešventindavo. Po kiek laiko nezaležninkai visgi garsindavosi esą kunigais. Vietai nerodydavo nei kokių dokumentų ir pykdavo už reikalavimą parodyti šventinimo paliudijimą. Kiti rodydavo dokumentus esą įšventyti kažkokio Villayette arba de Berghes[10]. Antrasis liovėsi nezaležninkus „šventinęs“, o įstojo į katalikų vienuolyną daryti atgailos. Pirmasis sakosi esąs įšventintas Antiochijos patriarcho, bet nėra žinios ko verti to „patriarcho“ šventinimai. Garsiais vardais lengva vadintis. Taigi labai palankus būtų nezaležninkams, kas sakytų, kad jų šventinimai yra abejotinos vertės. Neabejotina yra, kad kiekvienas kunigiškas veiksmas nezaležninkų dvasiškiui yra šventvagystė. Šventvagystės kaltas yra ir tas asmuo, kuris kunigiško veiksmo prašo iš nezaležninkų dvasiškio.

Katalikija. Visa katalikų kunigų valdžia yra iš vyskupų. Visų vyskupų valdžia yra iš popiežiaus. Popiežiaus valdžia pareina iš šv. Petro apaštalo. Tas buvo pirmas popiežius. Jis valdžią buvo gavęs iš Kristaus (Mt 16, 16; Jn 21, 15–17).

Kunigystės galia katalikų Bažnyčioje yra labai rūpestingai prižiūrima, kad nei vienas jos nesisavintų negavęs iš vyskupo ir kad vyskupo galybė suteikti šventinimus kunigams būtų neabejotina. Todėl katalikų vyskupą šventina visuomet trys vyskupai, kurių kiekvieno vyskupiška galybė yra popiežiaus ištirta ir pripažinta, kad pareina nuo apaštalų.

Idant tikėjimo mokslas katalikų Bažnyčioje visuomet išliktų apaštališkas, todėl padaryta, kad nei vienas vyskupų sutarimas, nors būtų įvykęs visuotiniame jų susirinkime, nėra galutinas, jei netampa patvirtintas Apaštalų Sosto, t. y. popiežiaus, kuris yra tiesioginis vyriausiojo apaštalo šv. Petro įpėdinis.

Išvedimas. Peržiūrėję krikščioniškuosius tikėjimus matome, kad vienybės, šventybės ir visuotinumo žymes teturi tik viena Katalikų Bažnyčia. Ji taipgi turi pilną kunigystės, valdžios bei tikėjimo apaštališkumą. Pravoslavija turi apaštališkumo žymę, bet tiktai kunigiškos galybės srityje, o ne tikėjimo moksle ir valdžioje. Galutinas tat išvedimas yra, jog viena tiktai Katalikų Bažnyčia turi visas tikrosios Kristaus Bažnyčios žymes, taigi ji viena ir yra Kristaus Bažnyčia.