Paveikslėlyje: Pietro Perugino, Bažnyčios raktų perdavimas [šv. Petrui]
Iš knygos „Trumpa apologetika“
2. Bažnyčios žymės
Žmogaus prigimtyje noras yra tvirtesnis už išmintį. Noras kartais atmeta visą Dievo apreiškimą, kartais tik dalį jo. Sulig norų įvairumu yra įvairumas atmestų ir priimtų apreiškimo dalių. Protas pateisina tą, ką noras yra pasirinkęs: taip susidaro tikėjimų įvairumas.
Faktas yra, kad krikščioniškų tikėjimo organizacijų yra daug, kad jos nesutinka tarp savęs, kad kiekviena skyrium tvirtina, būk ji esanti tikroji Kristaus Bažnyčia. Žinant, kad Kristus savo mokinius suorganizavo, kad jų vienybės troško, kad sakė, jog būsiantį viena avija ir vienas piemuo, reikia patirti, kuri krikščionių organizacija yra tikrai Kristaus Bažnyčia, o ne žmonių noro ir proto padaras?
Kiekviena organizacija turi savo ypatybių. Jų, be abejo, turėjo turėti ir Kristaus mokinių organizacija, arba Bažnyčia. Ypatybės buvo dvejopos: vienos lengvai patiriamos, greičiau matomos iš oro, kitos sunkiau susekamos ir pastebimos. Pirmosios vadinasi žymėmis dėl to, kad žymios. Antrąsias vadinsime tiesiog ypatybėmis.
Mes pirmiausia apsvarstysime Kristaus Bažnyčios žymes, kad iš jų patirtume, kuri organizacija yra Kristaus įkurtoji Bažnyčia. Tų žymių yra keturios: vienybė, šventybė, visuotinumas ir apaštališkumas.
Vienybė. Kristus norėjo, kad Jo Bažnyčia būtų viena. Vienybę galime dvejaip suprasti: pirmiausia, kad būtų tik viena Bažnyčia, o ne daugiau, ir antra, kad vidiniame tos Bažnyčios gyvenime būtų sutartis bei susiklausymas, arba vienybė.
V. Jėzus žinojo tik vieną „Dangaus Karalystę“, o ne kelias Dangaus Karalystes. Ant vienos uolos Jis tik vieną Bažnyčią žadėjo statyti. Daug kartų kalbėdamas apie mokinių organizaciją, Jis niekad nepavartojo daugiskaitos. Įvairiais prilyginimais aiškindamas jos ypatybes, Jis visuomet kalbėdavo apie vieną. Jis ją lygino su tinklu, ne su tinklais; su vynuogynu, ne su vynuogynais; su puota ne su puotomis; su dirva, ne su dirvomis; su avija, ne su avijomis. Kada Jis dangaus karalystę lygino su dešimčia mergelių, tada jis pasakė, jog tos mergelės ėjusios į vienas vestuves. Protingosios mergelės įėjusios į jas, paikiosios neįėjusios (Mt 25, 1. 12).
Kaip Kristus buvo išmokinęs, taip šv. Povilas išreiškė: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas“ (Ef 4, 5).
Kristus taipgi mokė, kad vienoje Jo įkurtoje Bažnyčioje būtų vidinės vienybės. Kristaus mokinių draugija gyvena tikėjimu, todėl vidinė vienybė turi pirmiausiai būti tikėjimo dalykuose. Tas aiškiai matyti iš tik ką minėtų šv. Povilo žodžių: „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas“ (Ef 4, 5). Bet ir pats Kristus tikėjimo vienybę sudarė tuo, kad reikalavo viską tikėti, ką tik buvo apreiškęs. Jis liepė apaštalams mokyti žmones „laikyti viską, ką tik įsakiau jums“ (Mt 28, 20). Jis uždraudė atmesti ir mažiausią daiktelį. „Kas panaikintų vieną šitų mažiausių paliepimų ir taip mokintų žmones, bus vadinamas mažiausias dangaus karalystėje“ (Mt 5, 19).
Vienybė kartais gali iširti, jei ne visi vienaip išreiškia tai, ką viduje vienaip tiki. Bet Kristus uždraudė skirtumą tarp vidinio tikėjimo ir išorinės išraiškos, sakydamas: „Kas gi manęs išsigins žmonių akivaizdoje, to ir aš išsiginsiu Savo danguje esančio Tėvo akivaizdoje“ (Mt 10, 33).
Taigi V. Kristus, liepdamas apaštalams visą apreiškimą skelbti žmonėms, įsakydamas žmonėms nė mažiausios to skelbimo dalies nenaikinti, reikalaudamas, kad išorinis tikėjimo išpažinimas būtų tokis jau, kaip vidinis, sudarė tuomi pačiu tikėjimo vienybę.
Antras svarbus krikščionių gyvenime dalykas buvo sakramentai. Šv. Povilas sako, kad tarp krikščionių yra vienas krikštas, kaip vienas yra tikėjimas ir vienas Dievas (Ef 4, 5). Visi krikščionys turi dalyvauti vieno Jėzaus Kūno ir Kraujo valgyme ir gėrime (1 Kor 11, 24–26). Sakramentų naudojimo vienybė vadinasi liturginė. Ji nereiškia, kad vienokios turėtų būti apeigos sakramentus dalinant, nei to, kad kiekvienam krikščioniui būtų reikalingi visi sakramentai. Liturginė Bažnyčios vienybė reiškia, kad visi pripažintų tuos pačius sakramentus ir turėtų vieną nuomonę apie tų sakramentų materiją bei formą ir jų naudą sielai. Kitaip sakant, liturginė vienybė Bažnyčioje yra tada, kada visos Bažnyčios dalys pripažįsta tą patį skaičių ir tuos pačius sakramentus su tomis pačiomis jų prigimtimis ir tikslais.
Trečias krikščionijos gyvenimo dėsnis yra valdžia. Kristus tik vieną apaštalų būrį išskyrė ir tik vieną pastatė ant jų viršininką šv. Petrą. Tokiu būdu Jis padarė, kad būtų viena valdžia.
Vienu Kristaus tikėjimu gyvenančią, vienais Jo įstatytais sakramentais stiprinamą, vienos Jo valdžios vedamą Bažnyčią Kristus prilygino prie medžio, Dievo Sūnaus syvais gyvenančio. „Aš esu vyno medelis, o jūs atžalos. Kas yra manyje, o aš jame, tas daug vaisių veda, nes be manęs nieko negalite padaryti“ (Jn 15, 5). Dėl to šv. Povilas ir mokydavo, kad Bažnyčia yra Jėzaus Kūnas (Rom 12, 5; 1 Kor 12, 12. 14).
Šventybė. V. Jėzus norėjo, kad Jo Bažnyčia būtų šventa. Šventybė gali būti trejopos rūšies: daikto, asmens ir priemonės.
Neturintieji proto nei sielos daiktai gali būti šventi, jei jie yra paskirti Dievo tarnybos tikslams. Taip šventas gali būti paveikslas, ar kryželis, šventa pamaldų troba[1], šventas kielikas Mišioms laikyti.
Asmens šventybė yra tada, kada jo apsėjimai yra geri, kada jo dorybės yra aukštos, didelės ir jų jis turi daug.
Priemonių šventenybe yra šventi tie daiktai, kurie patys neturi nei asmens, nei sąžinės, bet palengvina asmenims šventybę įgyti. Šitą šventybės rūšimi yra šventi visi sakramentai, apeigos, pasninkai, maldos ir kiti toki.
Kalbėdami apie Bažnyčios šventybę, mes visų pirma mintijame apie asmeninę žmonių šventybę, t. y. apie dorybių ir gerų darbų gausybę. Bažnyčia susideda iš žmonių, tie yra asmenys; todėl Bažnyčiai labiausiai tinka asmeninė šventybė. Kada bus matyti, kuri krikščioniškojo tikėjimo organizacija turi daugiausiai asmeninės šventybės, tada ir be įrodymų savaime paaiškės, jog joje daugiausiai yra šventybės priemonių, jog ji ir daiktine šventybe yra šventa, nes ji Dievo garbei skirta ne mažiau negu ta troba, į kurią žmonės renkasi melstis.
Kristus norėjo, kad Jo Bažnyčia būtų šventa asmenine šventybe, nes jisai sakė: „Jei jūsų teisybė nebus pilnesnė už raštininkų ir fariziejų, neįeisite į dangaus karalystę“ (Mt 5, 20). Kiek toliau Jis dar smarkiau pasakė: „Taigi būkite tobuli, kaip jūsų Tėvas danguje tobulas yra“ (Mt 5, 48). Dorybių ieškojimas turi būti pirmutinis krikščionių rūpestis (Mt 6, 33). Todėl šv. Povilas, V. Jėzaus palikimą skelbdamas, krikščionis nuolat vadindavo šventaisiais (1 Kor 6, 2; 2 Kor 13, 12; Fil 4, 22 ir t. t.).
Visuotinumas. Kadangi yra tiktai viena Bažnyčia, kadangi joje yra Kristaus paliktosios išganymo priemonės, tai aišku, jog ta bažnyčia turi būti prieinama visiems visų tautų ir visų laikų žmonėms.
Todėl negali būti visuotina ta krikščioniško tikėjimo organizacija, kuri taip susijungia su kuria nors tauta arba viešpatija, kad apsiriboja joje.
Tikėjiminės organizacijos narių skaitlingumas daug reiškia, nes tarptautinei bažnyčiai lengviau yra turėti daugiau narių negu tautinei. Taip pat ir Senojo Įstatymo pranašystės ne kartą minėjo, kad Mesijo pasekėjų bus daug. Taip Dievas Abraomui buvo žadėjęs padauginti jo dvasios vaikus, kaip žvaigždes danguje (Pr 26, 4), kaip jūros smiltis (Pr 22, 17). Kūno žvilgsniu V. Jėzus buvo Abraomo sūnus, dvasios žvilgsniu krikščionys yra Kristaus vaikai. Abu tuodu žvilgsniu Dievas sudėjo žadėdamas Abraomui taip skaitlingą padermę, kaip žvaigždžių danguje ir smilčių pajūryje. Tas žadėjimas išsipildo per Kristų, kaip tad ir buvo pažymėta pranašystėje. Kristus kūno vaikų neturėjo, todėl pranašystė reiškia jo tikėjimo mokinių skaitlingumą.
Bet svarbiausia Bažnyčios visuotinumo reikšmė yra tarptautiškumas. Tuomi Kristaus tikėjimo organizacija skiriasi nuo Žydų tikėjimo, arba Senojo Įstatymo, kuriame visi tikėjimo gerumai buvo skirti vienai tik žydų tautai. Bet ir Senojo Įstatymo pranašai jau skelbė, kad Mesijo laikais visos tautos priims Jo įstatus (Iz 2, 2–4).
Pats Kristus pažymėdavo Žydams, kad nereikia niekinti kitų tautų, ypač Samariečių (Lk 10, 33; 17, 6), kad ir Romiečiai gali turėti dorybių, ypač tikėjimo, didesnių už Žydus (Mat. 8, 10). Paskui Jis aiškiai pasakė, kad dangaus Tėvas į savo puotą sukvies visus iš visų kampų (Lk 14, 16–24), tai reiškia ne vieną tik tautą, bet visas. Taigi Kristus aiškiai pasakė, kad Jo moksle „daugelis atvyks iš rytų ir vakarų ir dangaus karalystėje sės prie stalo su Abraomu, Izaoku ir Jokūbu (Mt 8, 11). Todėl šv. Povilas, tas gerasis Kristaus mokslo reiškėjas, ir parašė: „Nėra Žydo nei Graiko“ (Gal 3, 28; Rom 10, 12). Apaštalas pripažino tautinių ypatybių skirtumą, kaip vyro ir moteries skirtumus, bet jis nepripažino, kad Bažnyčioje turėtų teisės viena tauta arba viena lytis daugiau už kitą. Tuomi apaštalas pažymėjo, jog Bažnyčia yra viena lygi visiems žmonėms, t. y. visuotina.
Apaštališkumas. Šv. Jonas apaštalas aprašo savo regėjimą: „Mieste mūras turįs dvylika pamatų, ir ant jų dvylika vardų dvylikos Avinėlio apaštalų“ (Apr 21, 14). Mylimiausis Jėzaus mokinys, tą regėjimą aprašydamas, parodo apaštalų reikšmę Bažnyčioje. Tos pačios minties buvo ir šv. Povilas apaštalas. Šitas rašė Efeziečiams: „Esate pastatyti ant pamato apaštalų ir pranašų, paties svarbiausio kertinio akmens Jėzaus Kristaus“ (Ef 2, 20).
Kristaus Bažnyčia turi gyventi Jo atneštuoju apreiškimu, kurį atsiminti, teisingai suprasti, be klaidos garsinti žmonės gali tiktai ypatingai padedant Kristui (Mt 28, 20) ir Šventajai Dvasiai (Jn 14, 26). Tą dvylinką[2] antgamtinę pagalbą Kristus davė apaštalams, ne kam kitam. Todėl ne iš apaštalų einantis krikščioniškasis tikėjimas nėra Kristaus tikėjimas.
Kristus savo Bažnyčiai paliko tokių daiktų, kaip galybę atleidinėti nuodėmes (Jn 20, 23), duoną ir vyną permainius Jėzaus Kūnu ir Krauju penėti tuomi žmones (Jn 6, 52), Kristaus mirties auką atnaujinti Jo Kūno ir Kraujo paslaptim (Lk 22, 19). Taigi Kristaus įstatytoji kunigystė turi antgamtinių jėgų, toli pereinančių tą visa, ką išneša žmonių galybė. Kristus tą galybę paliko vieniems apaštalams; daugiau niekam. Taigi tik apaštalai tą kunigystę galėjo perduoti kitiems. Kas nėra jos gavęs iš apaštalų, tas jos neturi ir negali turėti.
Senajame Įstatyme kunigystės jėga buvo mažesnė, nes turėjo pareigą vien aukoti gyvulius ir smilkalus. Tačiau Kore, Datan ir Abiron, pabandę kunigystę savintis ne tuo keliu, kurį Dievas buvo paskyręs, tapo žemės praryti (Sk 16, 5; 26, 10). Naujasis Įstatymas nepanaikino reikalo gauti antgamtinę kunigystės jėgą iš Dievo paskirto šaltinio Dievo įstatytais būdais. Prieš duosiant apaštalams nuodėmių atleidimo galybę Kristus pažymėjo: „Kaip siuntė mane Tėvas, taip ir aš jus siunčiu.“ Tą ištaręs kvėpė į juos ir tarė jiems: „Imkite Šventąją Dvasią, kuriems atleisite nuodėmes, bus atleistos, kuriems sulaikysite bus sulaikytos“ (Jn 20, 21–23). Taip pat prieš įteiksiant apaštalams mokslo ir krikšto galybę V. Jėzus pažymėjo: „Duota yra man visa galybė danguje ir ant žemės“ (Mt 28, 18).
Nebuvo reikalo atkartoti tą prie kiekvieno sakramento. Apaštalai žinojo taisyklę ir ją paliko vėlesniems. Šv. Povilas rašo: „Nes kiekvienas aukštasis kunigas iš žmonių imamas ir žmonėms skiriamas tame, kas Dievui yra, kad aukotų dovanas ir atnašas už nuodėmes, kad jis galėtų užjausti nežinantiems ir klystantiems, ir pats yra silpnybe apsuptas, ir dėl to turi aukoti už nuodėmes, kaip už tautą taip ir už save. Ir nei vienas nesiima pats sau garbės, bet ką Dievas šaukia, kaip Aaroną. Taip nei Kristus ne pats save šviesiu padarė, kad taptų aukščiausiu kunigu, bet kuris jam yra taręs: Mano Sūnus tu esi, aš šiandien pagimdžiau tave. Kaip ir kitoje vietoje sako: Tu esi amžinas kunigas sulig Melchizedeko eilės“ (Žyd 5, 1–6). Šv. Povilas rašė pirma negu Evangelijos tapo užbaigtos. Jis jau tada matė didelį reikalą stipriai išreikšti ir tvirtai įrodyti, jog krikščioniškoji kunigija neimama pasisavinimu, nei minios įgaliojimu, o tiktai iš Dievo per Kristų ir per tuos, kam Kristus kunigystę paliko. Jis ją paliko vieniems apaštalams.
Per apaštalus taipgi iš Kristaus pareina ir valdymo galia, arba jurisdikcija, valdanti Bažnyčią. Kas tos jurisdikcijos nepripažįsta, tas krikščionis turi būti kaip stabmeldys ir muitininkas (Mt 18, 17). Kristus buvo kalbėjęs apie dvi žmonių rūšis: vienus, kurie savo išganymo darbą dirba rimtai, t. y. stato ant uolos, kitus, kurių darbas yra paikas, nes jie stato išganymo reikalą ant smilties (Mt 7, 24–27). Išganymo rimtam darbui pats Kristus paskyrė uolą, šv. Petrą apaštalą, ir ant jo pastatė savo Bažnyčią įduodamas Dangaus Karalystės raktus (Mt 16, 16). Tat reiškia, kad ir valdžia, kurią reiškė raktai, Bažnyčioje tapo suteikta apaštalui. Ji tada yra teisėta, kada nuo apaštalų uolos pareina.
Apaštališkumas tat turi būti Bažnyčios moksle, jos kunigijoje ir jos valdžioje. Už vis svarbiausias yra kunigijos apaštališkumas, nors ir be kitų dviejų negalima apsieiti.
Šitas keturias Kristaus Bažnyčios žymes brangino krikščionių senovė. Po antram visuotiniam krikščionijos mokytojų susirinkimui, buvusiam Konstantinopolyje 381 metais, imta giedoti „Tikiu... vieną šventą, visuotinę, apaštališką Bažnyčią.“ (Graikiškai: Πιστεύω... εἰς μίαν, Ἁγίαν, Καθολικὴν καὶ Ἀποστολικὴν Ἐκκλησίαν; lotyniškai: Credo in... unam sanctam catholicam et apostolicam Ecclesiam.)
[1] Pastatas.
[2] Dvigubą.