Pijus XI. Enciklika „Casti connubii“ apie krikščionišką santuoką

Enciklika „Casti connubii“ apie krikščionišką santuoką, 1930 12 31

 

Laiškas enciklika

garbingiesiems broliams patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems vietos ordinarams, esantiems taikoje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu: apie krikščionišką santuoką, atsižvelgiant į šiandienines šeimos ir visuomenės aplinkybes, reikmes, klaidas ir ydas

 

Pijus XI

 

Garbingieji Broliai,

Pasveikinimas ir apaštalinis palaiminimas!

 

Koks yra skaisčiosios santuokos kilnumas, labiausiai galime pažinti iš to, garbingieji Broliai, kad Viešpats Kristus, amžinojo Tėvo Sūnus, priėmęs puolusio žmogaus kūną, ne tik panorėjo tuo meilingiausiu nutarimu, kuriuo įvykdė visos mūsų giminės atstatymą, ypač rūpestingai apglėbti šį namų bendruomenės ir netgi visos žmonių bendrystės principą ir pagrindą, bet ir ją, pašaukęs į pirmykštį Dievo nustatytą nekaltumą, pakylėjo iki tikro ir „didžio“[1] Naujojo Įstatymo sakramento bei pavedė jos tvarką ir visą rūpestį ja savajai Sužadėtinei Bažnyčiai.

Tačiau kad iš šio santuokos atnaujinimo viso pasaulio ir visų laikų tautos gautų trokštamų vaisių, žmonių protus pirmiausiai turi apšviesti tikrasis Kristaus mokymas apie santuoką; po to krikščionys sutuoktiniai, vidinei Dievo malonei stiprinant jų silpną valią, turėtų derinti visą savo mąstymą ir veikimą prie to tyrojo Kristaus įstatymo, kad iš jo gautų sau ir savo šeimai tikros palaimos ir ramybės.

Tačiau priešingai, ne tik Mes, lyg žvalgydamiesi nuo šio apaštalinio sargybos bokšto, bet ir jūs patys, garbingieji Broliai, matote ir, žinoma, kartu su Mumis labai liūdite, kad tiek daug žmonių, pamiršę šį dieviškojo atstatymo darbą, arba visai nežino to krikščioniškos santuokos šventumo, arba jį begėdiškai neigia, ar, pasirėmę tam tikro visiškai iškreipto naujo moralinio mokymo principais, jį visur trypia. Kadangi šios tikrai pražūtingos klaidos ir sugedę papročiai pradeda skverbtis ir tarp tikinčiųjų bei stengiasi pamažu ir nepastebimai įsitvirtinti vis giliau, Mes, vykdydami Kristaus vikaro žemėje ir vyriausiojo ganytojo bei mokytojo pareigas, nutarėme pakelti savo apaštalinį balsą, kad įspėtume Mums pavestas avis apie užnuodytas ganyklas ir, kiek nuo Mūsų priklauso, jas išsaugotume sveikas.

Todėl nutarėme prabilti į jus, garbingieji Broliai, ir per jus į visą Kristaus Bažnyčią bei į visą žmoniją apie krikščioniškos santuokos prigimtį ir kilnumą, apie iš jos šeimai ir visai žmonių visuomenei tekančią naudą ir geradarybes, apie šiai be galo svarbiai evangelinės doktrinos tiesai prieštaraujančias klaidas, apie šiam santuokiniam gyvenimui priešingas ydas ir galiausiai apie pagrindinius taikytinus vaistus. Mes sekame laimingos atminties Leono XIII, Mūsų pirmtako, pėdomis, kurio laišką encikliką Arcanum[2] apie krikščionišką santuoką, išleistą prieš penkiasdešimt metų, šia savo enciklika Mes skelbiame sava bei patvirtiname; nors kai kuriuos dalykus, atsižvelgdami į mūsų amžiaus sąlygas bei poreikius, išdėstome kiek išsamiau, Mes teigiame, kad ji ne tik neprarado reikšmės, bet ir išlaikė visą savo galią.

Tad pradėdami nuo šiojo laiško, kuris beveik visas skirtas dieviško santuokos įsteigimo ir jos sakramentinio kilnumo bei amžino tvirtumo gynimui, pirmiausia teigiame, kad turi likti nepajudintas ir nepažeistas šis pagrindas: santuoka yra įsteigta ir atnaujinta ne žmonių, bet Dievo; ji yra įtvirtinta, sustiprinta ir pakylėta ne žmonių, bet paties prigimties autoriaus Dievo bei tos prigimties atstatytojo Viešpaties Kristaus įstatymais; galiausiai šie įstatymai negali būti pavaldūs jokiems žmonių norams, netgi jokiai priešingai sutuoktinių sutarčiai. Tai Šventųjų Knygų mokymas[3], tai nuolatinė ir visuotinė Bažnyčios tradicija, tai iškilmingas šventojo Tridento Sinodo nutarimas, pačiais Šventojo Rašto žodžiais skelbiantis ir patvirtinantis, kad amžinas ir nesutraukomas santuokos ryšys bei jos vienybė ir tvirtumas kyla iš jos Kūrėjo Dievo[4].

Nors santuoka savo prigimtimi yra įsteigta Dievo, tačiau ir žmogaus valia turi joje savo kilnią dalį, kadangi kiekviena atskira santuoka, būdama santuokine sąjunga tarp šio vyro ir šios moters, kyla ne iš ko kito, kaip iš laisvo abiejų sutuoktinių sutarimo. Todėl šis laisvas valios aktas, kuriuo abi pusės perduoda ir gauna savo sutuoktines teises[5], yra toks būtinas tikros santuokos sudarymui, kad jo pakeisti negali jokia žmogiška galia[6]. Bet ši laisvė siekia tik tiek, kad būtų aišku, ar susitariantieji iš tiesų nori pradėti santuoką ir ar nori ją pradėti su šiuo asmeniu, ar ne; tačiau santuokos prigimtis visiškai nepriklauso nuo žmogaus laisvės, todėl tie, kas vienąkart sudarė santuokos sutartį, lieka pavaldūs jos dieviškiems įstatymams ir esminėms savybėms. Juk Angeliškasis mokytojas, aptardamas ištikimybę ir palikuonis, kalbėjo: „Šie dalykai santuokoje kyla iš pačios sutuoktinių sutarties, todėl jei susitarime, kuris pradeda santuoką, būtų išreikšta kas nors jiems priešinga, tokia santuoka nebūtų tikra“[7].

Taigi santuoka sujungia ir susaisto sielas – pirmiau ir tvirčiau sielas nei kūnus, ir tai padaro ne jausmų išsiliejimu ar širdžių prisirišimu, bet laisvu ir tvirtu valių nutarimu. Iš šio sielų susijungimo, taip nustačius Dievui, kyla šventas ir nepažeidžiamas ryšys.

Visiškai savita ir išskirtinė tokios sutarties prigimtis padaro ją kaip dangus ir žemė skirtingą nuo gyvuliško susijungimo, skatinamo aklo prigimties instinkto, kuriame nėra nei proto, nei laisvos valios, taip pat skirtingą nuo tų palaidų sąjungų tarp žmonių, kurios nesukuria jokio tikro ir padoraus ryšio tarp valių ir todėl neduoda jokios teisės gyventi bendruose namuose.

Iš čia tampa aišku, kad teisėta valdžia turi teisę ir galią uždrausti, trukdyti ir bausti gėdingas sąjungas, kurios priešingos protui ir prigimčiai. Tačiau kadangi kalbama apie dalyką, susijusį su pačia žmogaus prigimtimi, ne mažiau galioja tai, kam ragino laim. atm. Mūsų pirmtakas Leonas XIII[8]: „Renkantis gyvenimo būdą, neabejotina, kad kiekvienas turi galią ir laisvę rinktis vieną iš dviejų: arba sekti Jėzų Kristų pagal mergystės patarimą, arba save įpareigoti santuokos ryšiais. Joks žmonių įstatymas negali atimti iš žmogaus prigimtinės ir įgimtos santuokos teisės ar kaip nors apriboti pirminės santuokos priežasties, nuo pradžių nustatytos Dievo autoritetu: „Būkite vaisingi ir dauginkitės“[9]“.

Taigi tikros santuokos šventa bendrystė yra sudaroma kartu dieviškos ir žmogiškos valios: iš Dievo yra pati santuokos institucija, jos tikslai, įstatymai ir gėrybės, o iš žmogaus, Dievui davus ir padedant, – per didžiadvasišką savojo asmens atidavimą kitam visam gyvenimo laikui – kyla kiekviena atskira santuoka, sudaryta su Dievo nustatytomis pareigomis ir gėrybėmis.

 

I.

 

Mums imantis dėstyti, garbingieji Broliai, kurios ir kokios yra šios tikros santuokos Dievo duotos gėrybės, mes prisimename to didžiojo Bažnyčios mokytojo, kurį ne taip seniai, praėjus nuo jo mirties lygiai 15 amžių, pagerbėme Mūsų laišku enciklika Ad salutem[10], žodžius: „Štai visos gėrybės, – kalbėjo šv. Augustinas, – dėl kurių yra geros vestuvės: PALIKUONYS, IŠTIKIMYBĖ, SAKRAMENTAS“[11]. Kodėl šie trys punktai teisėtai laikomi puikiausiu viso mokymo apie krikščionišką santuoką apibendrinimu, iškilmingai paaiškina pats šventasis mokytojas, sakydamas: „Ištikimybė žiūri, kad nebūtų sanguliaujama su kitu ar kita šalia santuokinio ryšio; palikuonys reikalauja būti su meile priimti, su gerumu auginami, religingai auklėjami; sakramentas rūpinasi, kad santuoka nebūtų išskirta, o atleistasis ar atleistoji nesusituoktų su kitu, net dėl palikuonių. Tai yra lyg santuokos regula, kuri tiek papuošia prigimties vaisingumą, tiek sutramdo nesusilaikymo ydą“[12].

Taigi pirmąją vietą tarp santuokos gėrybių užima PALIKUONYS. Iš tiesų, to mokė pats žmonijos Kūrėjas, dėl savo gerumo panorėjęs gyvenimo pratęsimui pasinaudoti žmonėmis kaip padėjėjais, kai rojuje, įsteigdamas santuoką, tarė pirmiesiems tėvams ir per juos visiems būsimiesiems sutuoktiniams: „Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę“[13]. Tą pat šventasis Augustinas labai gerai išaiškina ir iš šventojo apaštalo Pauliaus žodžių Timotiejui[14], sakydamas: „Todėl tai, kad gimimo priežastimi yra vedybos, Apaštalas paliudija taip: „Aš noriu, – sako jis, – kad jaunesniosios ištekėtų“. Ir lyg jam būtų sakoma: „Kodėl gi?“, jis tuoj priduria: „Kad gimdytų vaikus, būtų šeimos motinomis““[15].

Kokia tai yra Dievo geradarybė ir santuokos gėrybė, išaiškėja iš žmogaus kilnumo ir aukščiausio tikslo. Juk žmogus jau vien savo protingos prigimties pranašumu lenkia visus kitus regimus kūrinius. Dar daugiau, Dievas nori, jog žmonės daugintųsi, ne vien tam, kad tiesiog būtų ir pripildytų žemę, bet ypač tam, kad taptų Dievo garbintojais, jį pažintų bei mylėtų ir galiausiai juo amžinai mėgautųsi danguje. Dėl Dievo atlikto nuostabaus žmogaus pakylėjimo į antgamtinę tvarką šis tikslas pralenkia visa, ką regi akis, girdi ausis ir kas atėjo į žmogaus mintį[16]. Iš čia lengvai matome, kokia dieviškojo gerumo dovana, koks kilnus santuokos vaisius yra palikuonys, atsiradę visagalio Dievo galia, bendradarbiaujant sutuoktiniams.

Todėl krikščionys tėvai tegul suvokia, kad yra skirti ne vien žmonių giminės plėtimui žemėje ir jos išlaikymui, netgi ne tam tikro skaičiaus tikrojo Dievo garbintojų išauklėjimui, bet Kristaus Bažnyčios vaikų gimdymui, šventųjų bendrapiliečių ir Dievo namiškių[17] auginimui, kad kasdien didėtų liaudis, pašvęsta Dievo ir mūsų Išganytojo kultui. Nors krikščionys sutuoktiniai, kad ir patys pašventinti, negali perduoti šventumo palikuonims (kadangi natūralus gyvybės pagimdymas tapo palikuonims mirties keliu, kuriuo gimtoji nuodėmė pereina vaikams), vis dėlto jie tam tikru būdu dalyvauja toje pirmykštėje rojaus santuokoje – jų užduotis yra paaukoti savo pačių palikuonis Bažnyčiai, kad toji vaisingiausioji Dievo vaikų Motina juos per Krikšto maudyklę atgimdytų antgamtiniam teisumui ir jie taptų gyvais Kristaus nariais, nemirtingojo gyvenimo dalyviais bei amžinosios garbės, kurios visi geidžiame visa širdimi, paveldėtojais.

Jei tikrai krikščionė motina tai apmąsto, ji tuoj lyg aukštesniu ir pilnu paguodos jausmu suvokia, kad mūsų Atpirkėjas yra būtent apie ją pasakęs: „Moteris... kūdikiui gimus, kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“[18]. Pakilusi virš visų motiniškos tarnystės skausmų, rūpesčių ir vargų, ji dar teisingiau ir švenčiau nei toji romėnė matrona, Grakchų motina, yra Viešpatyje pagerbiama žydinčiu vaikų vainiku[19]. Todėl abu sutuoktiniai tuos vaikus, drąsia ir dėkinga širdimi priimtus iš Dievo rankų, mato kaip jiems Dievo patikėtą talentą, kurį naudoja ne vien savo ar vien žemiškos valstybės naudai, bet su gautais vaisiais ataskaitos dieną atiduoda Viešpačiui.

Giminės pratęsimo geradarybė jokiu būdu nereiškia viso palikuonių gėrio, nes dar reikia visko, ką apima tinkamas palikuonių auklėjimas. Iš tiesų, išmintingasis Dievas mažai ką būtų numatęs gimusiems palikuonims ir taip pat visai žmonijai, jei tiems, kuriems davė galią ir teisę gimdyti, nebūtų suteikęs ir teisės bei pareigos išauklėti. Juk visiems žinoma, kad vaikas negali būti sau pakankamas ir pasirūpinti dalykais, reikalingais natūraliam, o juo labiau būtinais antgamtiniam gyvenimui, ir kad jam daugelį metų reikia kitų pagalbos, mokymo ir auklėjimo. Be to, žinoma, kad kaip liepia prigimtis ir Dievas, palikuonių auklėjimo teisė ir pareiga pirmiausia priklauso tiems, kurie, juos pagimdydami, pradėjo gamtos darbą – jiems tikrai neleidžiama šio darbo palikti tikram sunaikinimui, jei jis būtų pradėtas ir neužbaigtas. Iš tiesų, geriausiai šiuo būtinu vaikų auklėjimu gali būti pasirūpinta santuokoje, kurioje tėvams, tarpusavy susietiems nepertraukiamu ryšiu, nuolatos padeda abiejų darbai ir tarpusavio pagalba.

Kadangi apie krikščionišką jaunimo auklėjimą jau esame plačiai rašę kitur[20], visa tai čia apimsime tik pakartodami šventojo Augustino žodžius: „Palikuonys reikalauja būti su meile priimti, ...religingai auklėjami“[21]. To paties tvirtai mokoma ir Kanonų teisės kodekse: „Pirmasis santuokos tikslas yra palikuonių gimdymas ir auklėjimas“[22].

Galiausiai, kadangi ši dėl palikuonių gėrio tėvams patikėta pareiga yra tokia kilni ir tokia svarbi, negalima nutylėti, kad bet koks doras šios galios, Dievo duotos naujai gyvybei gimdyti, panaudojimas, taip liepiant pačiam Kūrėjui ir pačios prigimties įstatymui, yra vien tik santuokos teisė ir privilegija, todėl turi būtinai likti šventose santuokos ribose.

 

Kitas santuokos gėris, kurį, kaip sakėme, mini Augustinas, yra IŠTIKIMYBĖS gėris. Jis reiškia santuokinių ištikimybę vykdant santuokinę sutartį, kad to, ką dėl šios dievišku įstatymu sutvirtintos sutarties jie yra skolingi vien tik savo sutuoktiniui, jie neatsisakytų jam duoti bei neduotų bet kam; taip pat, kad net sutuoktiniui neduotų to, ko niekuomet negalima leisti, nes tai priešinga dieviškoms teisėms ir įstatymams bei visiškai svetima santuokinei ištikimybei.

Todėl ši ištikimybė pirmiausia reikalauja absoliučios santuokos vienybės, suteiktos paties Kūrėjo jau pirmųjų tėvų santuokai, nes jis norėjo, kad santuoka būtų sudaroma tik tarp vieno vyro ir vienos moters. Nors vėliau šį pirmykštį įstatymą Dievas – aukščiausias įstatymų leidėjas – laikinai kiek sušvelnino, nėra jokios abejonės, kad Evangelijos Įstatymas visiškai atstatė tą pirmykštę ir tobulą vienybę bei atšaukė bet kokias išimtis, kaip aiškiai rodo Kristaus žodžiai ir nuolatinis Bažnyčios mokymas bei praktika. Todėl teisėtai šventasis Tridento Sinodas iškilmingai paskelbė: „Šiuo ryšiu gali būti susieti ir sutuokti tik du žmonės – to atvirai moko Viešpats Kristus, ...sakydamas: „Taigi jie – jau nebe du, o vienas kūnas“[23]“[24].

Taigi Viešpats Kristus ne tik norėjo pasmerkti bet kokią – tiek sekančią viena po kitos, tiek vienu metu vykstančią, kaip tai vadinama, poligamijos ir poliandrijos formą ir bet kokius kitus nedorus išorinius veiksmus, bet, kad būtų nuo pažeidimų visiškai apsaugotos šventos santuokos ribos, uždraudė net valingas mintis ir troškimus apie visa tai: „O aš jums sakau: kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“[25]. Šių Viešpaties Kristaus žodžių negali atšaukti netgi abiejų sutuoktinių susitarimas, nes jie išreiškia Dievo ir prigimties įstatymą, kurio niekuomet negali sulaužyti ar palenkti jokia žmonių valia[26].

Kad ištikimybės gėris švytėtų deramu grožiu, netgi šeimyninis suėjimas tarp sutuoktinių turi pasižymėti skaistumu, todėl sutuoktiniai visame kame turi elgtis pagal Dievo ir prigimties įstatymo normas, visuomet stengtis vykdyti išmintingojo ir šventojo Kūrėjo valią bei rodyti Dievo darbui didelę pagarbą.

 

Tai, ką šventasis Augustinas taikliai vadina skaisčia ištikimybe, lengviau ir netgi daug maloniau bei kilniau atskleidžia kitas svarbus dalykas: santuokinė meilė, kuri persmelkia visas santuokinio gyvenimo pareigas ir krikščioniškoje santuokoje užima kilniausią vietą. „Be to, santuokinė ištikimybė reikalauja, kad vyrą ir žmoną vienytų ypatinga, šventa ir tyra meilė, kad jie mylėtų vienas kitą ne kaip svetimautojai, bet kaip Kristaus Bažnyčią. Šią taisyklę nustatė Apaštalas, sakydamas: „Jūs, vyrai, mylėkite žmonas, kaip ir Kristus mylėjo Bažnyčią“[27]; be abejo, jis apglėbė ją begaline meile ne dėl savo naudos, bet vien žiūrėdamas Sužadėtinės gėrio“[28]. Todėl mes meile vadiname ne tą, kuri remiasi vien kūnišku ir greitai nykstančiu polinkiu ar glūdi vien meilikaujančiuose žodžiuose, bet esančią giliausiame sielos prisirišime ir – kadangi meilės įrodymas yra matomi darbai[29] – parodytą išoriniais veiksmais. Šie darbai namų bendruomenėje turi ne vien apimti tarpusavio paramą; jų siekis ir pirmasis tikslas turi būti sutuoktinių tarpusavio pagalba, kad jie kasdien vis labiau ir tobuliau taptų vidiniais žmonėmis, kad per gyvenimo bendrystę kasdien darytų vis didesnę pažangą dorybėse ir ypač augtų tikroje meilėje Dievui bei artimui, nes joje „yra visas Įstatymas ir Pranašai“[30]. Juk bet kurio luomo ir kiekvieno doro gyvenimo būdo žmonėms Dievas davė tobuliausią visokio šventumo šaltinį – Viešpatį Kristų, kuriuo jie gali ir privalo sekti ir, Dievui padedant, pasiekti aukščiausią krikščioniško tobulumo viršūnę, kaip tai įrodo daugelio šventųjų pavyzdys.

Šis vidinis sutuoktinių sutarimas, šios uolios pastangos padėti vienas kitam siekti tobulumo, gali būti iš tiesų vadinamos net pirmąja santuokos priežastimi ir pagrindu, kaip moko Romos katekizmas[31], jei kalbame apie santuoką ne siauresne prasme, kaip apie instituciją tinkamam palikuonių gimdymui ir išauklėjimui, bet plačiau, kaip apie viso gyvenimo sąjungą, ryšį ir bendruomenę.

Būtina, kad su šia meile derėtų likusios santuokos teisės ir pareigos, kad šie Apaštalo žodžiai būtų ne vien teisingas įstatymas, bet ir meilės norma: „Tegul vyras atlieka pareigą žmonai, o žmona vyrui“[32].

Šiam meilės ryšiui sutvirtinus namų bendruomenę, joje privalo klestėti tai, ką Augustinas vadina meilės tvarka. Ši tvarka apima ir vyro pirmenybę prieš žmoną bei vaikus, ir žmonos lengvą bei norų pavaldumą ir paklusimą, kurį siūlo Apaštalas šiais žodžiais: „Jūs, moterys, būkite klusnios savo vyrams lyg kad Viešpačiui, nes vyras yra žmonos galva, kaip ir Kristus yra Bažnyčios, savo Kūno, galva“[33].

Šis paklusimas nepaneigia ir nepašalina laisvės, kuri visiškai teisėtai priklauso moteriai tiek dėl jos žmogiško asmens orumo, tiek dėl kilnių žmonos, motinos, draugės pareigų. Jos negali sumenkinti bet koks vyro įgeidis, gal net nederantis su protu ar žmonos kilnumu. Taip pat nemokoma, kad žmoną reikia prilyginti asmenims, teisėje vadinamiems nepilnamečiais (kuriems dėl negebėjimo brandžiai spręsti ar nepatyrimo žmogiškuose dalykuose paprastai neleidžiama laisvai vykdyti savo teisių), tiktai draudžiamas perdėtas laisvumas, kuris neatsižvelgia į šeimos gerovę. Draudžiama šiame šeimos kūne atskirti širdį nuo galvos, nes tai reikštų didžiulę žalą visam kūnui ir betarpiškai grėstų jį sunaikinti. Juk jei vyras yra galva, tuomet moteris yra širdis, ir kaip vyras turi valdymo pirmenybę, taip žmona gali ir privalo ginti savąją meilės pirmenybę.

Be to, šis žmonos paklusimas savo vyrui gali būti skirtingas savo laipsniu ir pobūdžiu, esant įvairioms asmens, vietos ir laiko aplinkybėms. Taigi, jei vyras apleistų savo pareigas, žmona privalo jį pavaduoti šeimos valdyme. Tačiau niekada ir niekam neleidžiama griauti ar net liesti pačios šeimos santvarkos ar jos pagrindinių įstatymų, nustatytų ir įtvirtintų Dievo.

Ypač išmintingai apie šios tvarkos tarp žmonos ir vyro išlaikymą moko Mūsų garb. atm. pirmtakas Leonas XIII minėtame laiške enciklikoje apie krikščionišką santuoką: „Vyras yra šeimos vadovas ir moters galva, o ji, būdama kūnas iš jo kūno ir kaulas iš jo kaulų[34], turi būti pavaldi ir paklusti vyrui, bet ne kaip tarnaitė, o kaip draugė, kad vykdant paklusnumą nenukentėtų nei pagarba, nei orumas. Ir jame, kuris vadovauja, ir joje, kuri paklūsta, nuolatine pareigų paskirstytoja tebūna dieviška meilė, abiem atsimenant, kad jis yra Kristaus, o ji – Bažnyčios paveikslas“[35].

Taigi ištikimybės gėris apima šiuos dalykus: vienybę, skaistumą, meilę, pagarbų ir orų paklusnumą – kiek vardų, tiek palaiminimų sutuoktiniams ir santuokai, kurie saugo ir skatina santuokos ramybę, kilnumą ir laimę. Todėl nieko nuostabaus, kad ištikimybė visuomet buvo priskaitoma prie iškilių bei santuokai savų gėrybių ir todėl saugoma.

 

Tačiau šių gėrybių visumą užbaigia ir lyg apima krikščioniškos santuokos gėris, kurį, pasinaudoję Augustino žodžiu, vadiname SAKRAMENTU. Jis reiškia ir ryšio neišardomumą, ir tai, kad šią sutartį Kristus pakylėjo bei pašventino kaip veiksmingą malonės ženklą.

Tad pirmiausia, pats Kristus pabrėžia santuokinės sąjungos nesuardomą tvirtumą, kalbėdamas: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“[36], ir: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“[37].

Šį nesuardomumą šventasis Augustinas aiškiai mini kalbėdamas apie tai, ką jis vadina sakramento gėriu: „Sakramentas rūpinasi, kad santuoka nebūtų išskirta, o atleistasis ar atleistoji nesusituoktų su kitu, netgi dėl palikuonių“[38].

Todėl šis nepažeidžiamas tvirtumas, nors ir ne kiekvienoje santuokoje matomas vienodai tobulai, priklauso visoms tikroms santuokoms; juk Viešpaties žodžiai: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“, pasakyti apie pirmųjų tėvų santuoką – bet kurios būsimos santuokos pavyzdį – be abejo galioja visoms tikroms santuokoms. Nors iki Kristaus šis pirmykščio įstatymo kilnumas ir griežtumas dar buvo sušvelnintas, ir Mozė net Dievo tautos piliečiams dėl jų širdžių kietumo tam tikromis sąlygomis leisdavo duoti atleidimo raštą, Kristus dėl savo aukščiausiosios įstatymų leidėjo galios tą laisvesnį leidimą atšaukė ir visiškai atstatė pirmykštį įstatymą šiais žodžiais, kurių niekuomet nevalia pamiršti: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“. Todėl laim. atm. Mūsų pirmtakas Pijus VI išmintingai atsakė Egerio vyskupui: „Iš to aiškiai matome, – rašė jis, – kad santuoka jau pačioje prigimties būklėje, taigi jau seniai iki jos pakylėjimo į tikro sakramento kilnumą, buvo taip Dievo įsteigta, kad sudaro amžiną ir neišardomą ryšį, kurio negali nutraukti joks civilinis įstatymas. Todėl net jei nuo santuokos galima atskirti sakramentiškumą, kaip yra pas netikinčiuosius, ir tokioje santuokoje, jei ji tikra, turi galioti ir tikrai galioja tas nuolatinis ryšys, kuris nuo pat pradžių dieviškosios teisės taip susietas su santuoka, kad nėra pavaldus jokiai civilinei valdžiai. Todėl kai tik sakoma, jog yra sudaryta santuoka, ji arba iš tiesų sudaroma kaip tikra santuoka ir tuomet turi savyje tą amžiną ryšį, dieviškąja teise duotą kiekvienai santuokai; arba, jei manoma, kad ji sudaryta be to amžino ryšio, ji yra ne santuoka, o neleistina sąjunga, iš esmės priešinga dieviškajam įstatymui, ir jos negalima nei pradėti, nei joje pasilikti“[39].

Nors matome, kad šis tvirtumas gali turėti išimčių, nors ir labai retų, (pvz., kai kuriose natūraliose santuokose, sudarytose vien netikinčiųjų, arba ir tarp krikščionių, kai jos yra teisėtos, bet dar neužbaigtos [santuokiniu aktu][40]), šios išimtys priklauso ne nuo žmonių valios ar kokios nors vien žmogiškos valdžios, bet nuo dieviškosios teisės, kurios vienintelė saugotoja ir aiškintoja yra Kristaus Bažnyčia. Tačiau jokia tokio pobūdžio valdžia jokia dingstimi negali būti taikoma krikščioniškai teisėtai ir užbaigtai santuokai, nes joje, visiškai užbaigus santuokinę sąjungą, pasirodo tas iš Dievo valios kylantis didžiulis tvirtumas ir neišardomumas, kurio negali išskirti joks žmonių autoritetas.

Jei norėtume, garbingieji Broliai, pagarbiai ištirti tokios Dievo valios priežastį, ją lengvai rastume mistinėje krikščioniškos santuokos reikšmėje, kuri pilnai ir tobulai matoma užbaigtoje santuokoje tarp tikinčiųjų. Kaip liudija Apaštalas savo Laiške efeziečiams (kurį nurodėme jau pradžioje)[41], krikščionių santuoka primena tą tobulą sąjungą tarp Kristaus ir Bažnyčios: „Tai didis slėpinys (sacramentum), – aš tai sakau apie Kristų ir Bažnyčią“. Ši sąjunga, kol gyvena Kristus ir per jį Bažnyčia, negali būti suardyta jokiu išsiskyrimu. To iškalbingai moko ir šventasis Augustinas šiais žodžiais: „Kristuje ir Bažnyčioje laikomasi įstatymo, kad jokios skyrybos per amžius negali atskirti gyvojo nuo gyvosios. Šis sakramentas yra taip saugomas mūsų Dievo mieste... tai yra Kristaus Bažnyčioje, ...kad nors moterys išteka ir yra imamos į žmonas siekiant gimdyti vaikus, neleidžiama palikti netgi nevaisingos sutuoktinės, norint vesti kitą, vaisingą. Jei kas tai padarytų, būtų ne dėl šio pasaulio įstatymo (kuris, gavus atleidimą, leidžia nenusikalstant sudaryti kitas santuokas su kitais – Viešpats liudija, kad dėl jų širdžių kietumo tai daryti izraelitams leido net šventasis Mozė), bet dėl Evangelijos įstatymo kaltas svetimavimu, taip pat jeigu ji ištekėtų už kito“[42].

 

Kiek ir kokių gėrybių teka iš santuokos neišardomumo, negali nepastebėti kiekvienas, bent paviršutiniškai pamąstęs tiek apie sutuoktinių ir vaiko gerovę, tiek apie žmonių visuomenės laimę. Visų pirma, šiame tvirtume sutuoktiniai turi aiškų amžinumo garantą, kurio pačia savo prigimtimi reikalauja didžiadvasiškas savo asmens atidavimas ir intymi sielų bendrystė – juk tikra meilė niekada nesibaigia[43]. Be to, ištikimai skaistybei pastatoma galinga tvirtovė prieš neištikimybės puolimus, jeigu jie kyla viduje ar išorėje. Ji užkerta kelią bet kokiam susirūpinimui ar baimei, kad susipykus ar dėl senatvės kitas sutuoktinis pasitrauks, ir vietoj to suteikia ramų tikrumą. Taip pat deramai pasirūpinama išlaikyti abiejų sutuoktinių orumą ir suteikti abipusę pagalbą, nes amžinai liekantis ir nesutraukomas ryšys nuolat primena sutuoktiniams, jog jie sudarė santuokinę bendrystę ne tam, kad tarnautų nykstantiems daiktams ar geiduliams, bet kad vienas kitam teiktų aukštesnių ir amžinų gėrybių. Jis primena, kad šios bendrystės negali išardyti niekas kitas, tik mirtis. Neišardomumas taip pat labai padeda auginti ir auklėti vaikus, o tai turi tęstis daugelį metų, nes sunkius ir ilgus šios pareigos vargus lengviau pakelia suvienytos tėvų jėgos. Iš neišardomumo kyla ne mažesnės gėrybės ir visai žmonių bendruomenei. Juk iš patirties žinome, kad nesukrečiamas santuokų tvirtumas yra neišsenkantis doro gyvenimo ir gerų papročių šaltinis. Kai laikomasi šios tvarkos, valstybės laimė ir gerovė yra saugūs – juk kokios šeimos ir žmonės, iš kurių ji susideda kaip kūnas iš narių, tokia ir valstybė. Todėl tiek privačiam sutuoktinių ir vaikų, tiek viešam žmonių visuomenės gėriui daugiausiai nusipelno tie, kas uoliai gina nepažeidžiamą santuokos tvirtumą.

 

Iš tiesų, tarp šio sakramento gėrybių, šalia neišardomo tvirtumo, yra dar aukštesnė nauda, kurią geriausiai apibūdina pats žodis sakramentas. Krikščionims šis žodis nėra nieko nesakantis ir tuščias, nes Viešpats Kristus, „sakramentų steigėjas ir atbaigėjas“[44], iškeldamas savo tikinčiųjų santuoką iki tikro ir savito Naujojo Įstatymo sakramento, ją iš tiesų padarė ženklu ir šaltiniu tos ypatingos vidinės malonės, kuria „jis ištobulina šią natūralią meilę, sutvirtina neišardomą vienybę ir pašventina sutuoktinius“[45].

Kadangi Kristus pačią galiojančią santuokinę sutartį tarp tikinčiųjų padarė malonės ženklu, sakramentiškumas taip tampriai susijungia su krikščioniška santuoka, kad tarp pakrikštytųjų nebegali būti tikros santuokos, „kuri taip pat nebūtų ir sakramentas“[46].

Taigi, kai tikintieji nuoširdžiai sudaro tokią sutartį, jie atveria sau sakramentinės malonės lobyną, iš kurio semiasi antgamtinių jėgų ištikimai, šventai ir ištvermingai iki mirties vykdyti savo pareigas.

Tad šis sakramentas tuose, kurie, kaip sakoma, nedaro kliūčių, ne tik padidina nuolatinį antgamtinio gyvenimo pradmenį, tai yra pašvenčiamąją malonę, bet ir prideda ypatingų dovanų, augindamas ir tobulindamas gerus jausmus, malonės daigus bei prigimties jėgas, todėl sutuoktiniai gali ne vien suvokti protu, bet ir savo viduje pajusti, tvirtai laikytis, veiksmingai norėti ir darbais atlikti tai, kas priklauso santuokiniam luomui, jo tikslams ir pareigoms. Be to, jis suteikia jiems teisę tiek kartų gauti aktualiosios malonės pagalbą, kiek tik jos prireiks vykdyti šio luomo pareigoms.

Vis dėlto, (kadangi antgamtinėje tvarkoje galioja dieviškosios Apvaizdos įstatymas, kad žmonės iš sakramentų, priimtų jau ėmus naudotis protu, gautų visus vaisius tik tuomet, jei atsiliepia į malonę), santuokinė malonė didele dalimi liktų nenaudingu talentu, užkastu žemėje[47], jei sutuoktiniai nepanaudotų antgamtinių jėgų, neaugintų ir nevystytų gautų malonės sėklų. Tačiau jeigu jie, darydami ką pajėgia, pasirodys imlūs malonei, jie pajėgs pakelti savo luomo vargus ir atlikti pareigas, bus šiuo sakramentu sustiprinti, pašvęsti ir lyg įšventinti. Juk, kaip moko šventasis Augustinas, kaip per Krikštą ir Kunigystę žmogus yra įgaliojamas ir jam padedama arba krikščioniškai gyventi gyvenimą, arba eiti kunigiškas pareigas, bei jam niekuomet netrūksta sakramentinės pagalbos, taip beveik tuo pačiu būdu (nors ir ne per sakramentinį charakterį[48]) tikintieji, kartą sujungti santuokos ryšiu, niekuomet negali prarasti jos sakramentinės pagalbos ir saitų. Priešingai, kaip priduria tas pats šventasis mokytojas, net ir įvykus svetimavimui, jie nešiojasi šį šventą ryšį, nors jau nebe kaip šlovingos malonės, o kaip bausmės už nusikaltimą ženklą – panašiai ir „atkritusi siela, lyg pametusi sutuoktinį Kristų, net ir pražuvus tikėjimui, nepraranda tikėjimo sakramento, gauto atgimdančiu apiplovimu“[49].

Šie sutuoktiniai, ne supančioti auksine sakramento grandine, bet ja papuošti, ne kaustomi, bet sustiprinami, turi visomis jėgomis stengtis, kad jų santuoka ne tik dėl sakramento galios ir reikšmės, bet ir dėl jų pačių nusiteikimo ir elgesio visuomet būtų ir išliktų gyvu paveikslu tos vaisingos Kristaus ir Bažnyčios sąjungos, kuri iš tiesų yra garbinga tobuliausios meilės paslaptis.

Kas visa tai, garbingieji Broliai, atidžiai ir su gyvu tikėjimu apsvarstys, kas teisingoje šviesoje įvertins šias didžias santuokos gėrybes – palikuonis, ištikimybę ir sakramentą, tas negalės nesistebėti Dievo išmintimi, šventumu ir gerumu, kuris taip dosniai pasirūpino tiek sutuoktinių kilnumu ir laime, tiek žmonijos išlaikymu ir augimu, kurį vykdyti gali tik skaisti ir šventa santuokinės sutarties bendrystė.

 

II.

 

Kuo noriau mąstome apie tokį skaisčios santuokos didingumą, garbingieji Broliai, tuo labiau Mums skaudu, kad šią dieviškąją instituciją ypač mūsų amžiuje dažnai regime paniekintą ir kai kada visai atmestą.

Juk jau nebe slaptai ir tamsoje, bet viešai, pamiršus bet kokį gėdos jausmą, tiek žodžiu, tiek raštu, visų rūšių scenos vaidinimais, romanų istorijomis, pramoginiais meilės pasakojimais, vadinamojo kinematografo vaizdais, radiofono laidomis bei visais modernaus mokslo išradimais santuokos šventumas arba trypiamas, arba išjuokiamas; skyrybos, svetimavimai, net gėdingiausios ydos arba giriamos ir aukštinamos, arba piešiamos tokiomis spalvomis, jog, atrodo, norima jas išteisinti nuo bet kokios kaltės ir gėdingumo. Netrūksta ir knygų, kurias nesigėdijama vadinti mokslinėmis, nors iš tiesų jos dažnai tik tam slepiasi po tokia kauke, kad galėtų padaryti didesnį įspūdį. Jos gina mokymus, brukamus kaip šiuolaikinio genijaus stebuklai – žinoma, to genijaus, kuris, esą vien besirūpindamas tiesa, teigia atsisakantis skubotų senovės nuomonių. Be to, tarp šių esą pasenusių nuomonių, kurias jie šalina ir atmeta, yra ir tradicinė krikščioniška doktrina apie santuoką.

Visa tai skiepijama įvairiausiems žmonėms: turtingiems ir vargšams, darbininkams ir savininkams, mokytiems ir nemokytiems, laisviems ir saistomiems santuokos, Dievo garbintojams ir niekintojams, suaugusiems ir jaunuoliams – ypač jiems, kaip lengvesniam laimikiui, ruošiamos klastingos žabangos.

Žinoma, ne visi tokių naujų mokymų skatintojai eina iki kraštutinių nevaržomo geismo pasekmių: yra tokių, kurie bando lyg sustoti pusiaukelėje ir mano, jog mūsų laikais reikėtų padaryti nuolaidų tik kai kuriose dieviškojo ir prigimtinio įstatymo nuostatose. Bet ir jie, daugiau ar mažiau sąmoningai, yra pasiuntiniai to mūsų priešo, kuris visuomet stengiasi tarp kviečių pasėti raugių[50]. Tad manome, kad Mums, – kuriuos Šeimos Tėvas paskyrė savo dirvos sargais, kuriuos švenčiausios pareigos skatina saugoti, kad gera sėkla nebūtų užgožta kenksmingų piktžolių, – yra skirti Šventosios Dvasios žodžiai, kuriais apaštalas Paulius ragino savo mylimąjį Timotiejų: „Bet tu būk visame kame apdairus... atlik savo tarnystę... Skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas“[51].

Todėl tam, kad būtų išvengta priešo apgaulių, būtina jas atskleisti iš anksto. Be to, labai naudinga neatsargiesiems parodyti jo klastas, tad nors ir norėtume tokių begėdysčių net neminėti, „kaip dera šventiesiems“[52], dėl sielų gerovės ir išganymo daugiau nebegalime jų visai nutylėti.

Pradėkime nuo šių blogybių šaltinio. Pagrindinė jų šaknis yra šūkavimas, kad santuoka nesanti įsteigta prigimties Kūrėjo ir nėra Viešpaties Kristaus pakylėta į tikrojo sakramento garbę, bet esą išrasta žmonių. Vieni tvirtina, kad pačioje prigimtyje ir jos dėsniuose jie neradę jokios santuokos, tik aptikę gyvybės pratęsimo galią ir stiprų potraukį ją kokiu nors būdu patenkinti. Kiti gi pripažįsta, jog žmogaus prigimtyje randami tam tikros santuokos pradai ir lyg daigai, nes jei žmonės nesusisietų kokiu nors pastoviu ryšiu, nebūtų gerai pasirūpinta sutuoktinių orumu ir natūraliu palikuonių gimdymo bei auklėjimo tikslu. Nepaisant to, jie taip pat moko, kad pati santuoka, pranokstanti tuos daigus, susidėjus įvairioms priežastims, buvo išrasta vien žmonių protu ir įsteigta vien žmonių valia.

Kaip jie visi klysta ir kaip gėdingai nukrypsta nuo padorumo, aišku jau vien iš to, ką šiuo Mūsų laišku išdėstėme apie santuokos kilmę ir prigimtį, apie joje esančius tikslus ir gėrybes. Kad šie prasimanymai yra pražūtingi, matosi ir iš tų išvadų, kurias daro patys jų gynėjai: įstatymai, institucijos ir papročiai, kuriais tvarkoma santuoka, esą kilę vien iš žmonių valios ir yra jai vienai pavaldūs, todėl ją galima ir reikia kurti, keisti ar atšaukti pagal žmonių įgeidžius ir žmoniškojo gyvenimo aplinkybes. Gimdymo galia, kuri remiasi pačia prigimtimi, esą yra šventesnė ir platesnė už santuoką, todėl ją galima naudoti tiek už santuokos ribų, tiek joje, netgi nepaisant santuokos tikslų, lyg begėdės moters palaidumas turėtų naudotis tokiomis pat teisėmis, kaip skaisti teisėtos žmonos motinystė.

Remdamiesi tokiais principais, kai kurie nuėjo taip toli, kad ėmė išradinėti naujas sąjungų rūšis, anot jų, pritaikytas šiandieniniams žmonių ir laikų poreikiams. Jie norėtų, kad būtų tokios naujos santuokos rūšys: „laikinoji“, „bandomoji“, „bičiuliškoji“ santuoka. Jos pretenduoja į visišką santuokos laisvę ir visas teises, tačiau pašalinus neišardomą ryšį ir užkirtus kelią palikuonims, nebent partneriai vėliau paverstų savo gyvenimo bendrystę ir santykius galutine santuoka.

Netgi yra tokių, kurie nori ir reikalauja, kad tokias išmones pripažintų įstatymai ar bent pateisintų vieši tautų papročiai ir institucijos. Atrodo, jie net nepagalvoja, jog tai neturi nieko bendra su šiuolaikine kultūra, kuria jie taip didžiuojasi, bet yra begėdiškas sugedimas, kuris net kultūringas tautas be abejonių nuvestų iki kai kurių laukinių genčių barbarizmo.

 

Tačiau, garbingieji Broliai, norime imtis svarstyti atskirus dalykus, kurie priešingi atitinkamoms santuokos gėrybėms. Pirmiausia kalbėsime apie palikuonis, kuriuos daugelis drįsta vadinti varginančia santuokos našta ir pataria sutuoktiniams stropiai jų vengti – ne garbingu susilaikymu (kuris leistinas net ir santuokoje, jei sutinka abu sutuoktiniai), bet iškreipiant natūralų aktą. Vieni gina sau teisę į šį nusikalstamą palaidumą, nes, bodėdamiesi palikuonimis, geidžia patirti vien malonumą be vargo, kiti kalba, kad negali nei ištverti susilaikę, nei dėl savo, motinos ar šeimos sunkumų priimti vaiko.

Tačiau tikrai jokia, net sunkiausia, priežastis negali padaryti, kad tai, kas yra savyje prieš prigimtį, taptų suderinama su prigimtimi ir dora. Kadangi santuokinis aktas savo prigimtimi skirtas palikuonių gimdymui, tie, kas jį atlikdami dirbtinai atima iš jo šią natūralią jėgą ir galią, elgiasi prieš prigimtį, gėdingai ir padaro šį aktą savyje nedorą.

Todėl nieko nuostabaus, kad, kaip liudija Šventosios Knygos, dieviškoji didybė tokį nusikalstamą elgesį persekioja su didžiausiu pykčiu ir kartais net jį baudžia mirtimi. Tai primena šventasis Augustinas: „Todėl neleistinai ir gėdingai sueinama netgi su teisėta žmona, jei vengiama pradėti palikuonis. Tai darė Onanas, Judo sūnus, ir už tai Dievas jį užmušė“[53].

Kadangi kai kas, atvirai pasitraukdamas nuo perduoto nuo pat pradžių ir niekuomet nepaliesto krikščioniško mokymo, mano, kad anksčiau dėl šios elgesio normos buvusi iškilmingai skelbiama kita doktrina, Katalikų Bažnyčia, kuriai pats Dievas patikėjo mokyti ir ginti dorovės grynumą bei garbingumą, atsidūrusi tokio papročių sugedimo akivaizdoje, norėdama apsaugoti santuokinės sutarties skaistumą nepažeistą šia gėdinga dėme, savo dieviškos pasiuntinybės ženklan Mūsų lūpomis pakelia stiprų balsą ir iš naujo paskelbia: kiekvienas santuokos panaudojimas, kai iš akto žmonių pastangomis atimama jo natūrali gyvybės pradėjimo galia, sulaužo Dievo ir prigimties įstatymą ir taip darančiuosius sutepa sunkios kaltės dėme.

Todėl kunigus, besidarbuojančius klausant išpažinčių, ir kitus sielų vadovus Mūsų aukščiausiu autoritetu bei rūpindamiesi visų sielų išganymu įspėjame, kad neleistų jiems pavestiems tikintiesiems klysti dėl šio labai svarbaus Dievo įstatymo ir, dar daugiau, kad patys saugotųsi tokių klaidingų nuomonių ir jokiu būdu nežiūrėtų į jas pro pirštus. Jei kuris nuodėmklausys ar sielų ganytojas, neduok Dieve, arba pats vestų sau patikėtus tikinčiuosius į šias klaidas, arba bent pritarimu ar sąmoningu nutylėjimu jas stiprintų, težino, kad turės aukščiausiam Teisėjui – Dievui dėl pareigų išdavimo pateikti griežtą apyskaitą, ir temano, kad šie Kristaus žodžiai pasakyti būtent jiems: „Jie – akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“[54].

Iš tiesų, neretai pateikiamos dirbtinės ir perdėtos priežastys, kodėl ginamas blogas santuokos naudojimas, nutylint tas, kurios gėdingos. Vis dėlto geroji Motina Bažnyčia puikiai supranta ir įsijaučia į tai, kas sakoma apie moters sveikatą ir pavojų gyvybei. Argi kas galėtų tai svarstyti nejausdamas užuojautos? Kas gali nerodyti didžiausios nuostabos matydamas motiną, dėl didvyriškos tvirtybės pasiduodančią beveik tikrai mirčiai, kad tik išsaugotų jau pradėto vaiko gyvybę? Tai, ką ji ištveria, kad visiškai įvykdytų prigimties pareigas, gali atlyginti tik vienas turtingasis ir gailestingasis Dievas, kuris tikrai duoda saiką ne tik sukratytą, bet ir su kaupu[55].

Taip pat šventoji Bažnyčia puikiai žino, kad neretai vienas iš sutuoktinių labiau kenčia, nei pats daro nuodėmę, kai dėl labai svarbios priežasties leidžia tvarkos iškreipimą, kurio pats nenori. Todėl jis yra nekaltas, tačiau ir tuomet teatsimena meilės įstatymą ir tenepraleidžia progos sulaikyti ir atitraukti kitą nuo nuodėmės. Taip pat negalima manyti, kad prieš prigimties tvarką veikia tie sutuoktiniai, kurie tvarkingai ir natūraliai naudojasi savo teise, net jei dėl natūralių laiko priežasčių ar kokių nors trūkumų iš jos negali kilti nauja gyvybė[56]. Juk tiek pačioje santuokoje, tiek naudojant santuokinę teisę yra ir antraeilių tikslų, tokių kaip tarpusavio pagalba, meilės vienas kitam palaikymas ir geidulingumo malšinimas. Sutuoktiniams jokiu būdu nedraudžiama jų siekti, jei tik visuomet išsaugoma vidinė šio akto prigimtis ir jis deramai nukreipiamas į pirmaeilį tikslą.

Taip pat Mus be galo sukrečia dejonės tų sutuoktinių, kurie, prislėgti didelio vargo, patiria ypatingų sunkumų išmaitinti vaikus.

Tačiau visuomet reikia saugotis, kad pragaištingos išorinės sąlygos neduotų progos dar pragaištingesnei klaidai. Negali iškilti tokių sunkumų, kurie atšauktų įsipareigojimą laikytis Dievo įsakymų, draudžiančių aktus, blogus savo vidine prigimtimi. Bet kokiomis aplinkybėmis sutuoktiniai visuomet gali, sustiprinti Dievo malone, ištikimai atlikti savo pareigas ir santuokoje išsaugoti skaistybę nuo sutepimo šia gėdinga dėme. Krikščionims tikėti yra pateikta tiesa, išreikšta Tridento Sinodo mokymo: „Niekas negali naudotis tuo lengvabūdišku ir, grasinant anatema, Tėvų uždraustu teiginiu, esą nuteisintam žmogui neįmanoma laikytis Dievo įsakymų. Juk Dievas neįsako neįmanomų dalykų, bet įsakydamas ragina ir daryti ką pajėgi, ir prašyti ko nepajėgi, bei padeda, kad pajėgtum“[57]. Tą patį mokymą Bažnyčia vėl iškilmingai įsakė ir patvirtino, pasmerkdama jansenistų ereziją, kuri išdrįso taip piktžodžiauti prieš Dievo gerumą: „Kai kurių Dievo įsakymų teisiems, to norintiems ir besistengiantiems žmonėms jų turimomis jėgomis neįmanoma įvykdyti, nes jiems trūksta malonės, kuri padarytų tai įmanoma“[58].

Tačiau, garbingieji Broliai, reikia prisiminti ir kitą labai sunkų nusikaltimą, kuris kėsinasi į motinos įsčiose slypinčio vaiko gyvybę. Šį nusikaltimą kai kas nori leisti ir palikti motinos ar tėvo laisvai valiai, o kiti mano, kad jis neleistinas, nebent yra labai rimtų priežasčių, kurias jie vadina medicininių, socialinių ar eugeninių „indikacijų“ vardu. Jie visai nepriima tų valstybės baudžiamųjų įstatymų, kurie draudžia nužudyti pradėtą, bet dar negimusį vaiką, nes kiekvienas iš jų gina vieną ar kitą iš šių indikacijų, kad viešieji įstatymai ją pripažintų bei paskelbtų laisva nuo bet kokios bausmės. Be to, netrūksta ir prašančių, kad viešosios įstaigos teiktų pagalbą vykdyti šias mirtį nešančias operacijas, ir visiems žinoma, kad tai, deja, jau labai dažnai vyksta.

Kalbant apie, jų žodžiais tariant, „medicininę ar terapeutinę indikaciją“, mes jau sakėme, garbingieji Broliai, kaip Mums gaila motinų, kurioms dėl šios prigimties pareigos gresia rimtas pavojus sveikatai ar net gyvybei. Tačiau ar tai kada nors galėtų tapti priežastimi, kaip nors pateisinančia tiesioginį nekaltojo nužudymą? Juk čia kalbame būtent apie nužudymą! Ar būtų vykdomas motinai, ar vaikui, jis yra prieš Dievo įsakymą ir prigimties balsą: „Nežudyk!“[59] Abiejų gyvybė yra vienodai šventa, ir jų nutraukti niekuomet negalės netgi viešosios valdžios galia. Visai nederamai čia prieš nekaltuosius apeliuojama į kalavijo teisę – ji galioja vien kaltųjų atžvilgiu. Čia taip pat visai netaikytina kruvinos gynybos nuo neteisingo užpuoliko teisė (juk kas galėtų pavadinti neteisingu užpuoliku nekaltą kūdikį?). Taipogi nėra ir vadinamosios „kraštutinės būtinybės teisės“, kuri galėtų siekti tiesioginio nekaltojo nužudymo. Todėl dori ir patyrę gydytojai pagirtinai stengiasi išsaugoti tiek motinos, tiek vaiko gyvybę, o kita vertus, tie, kurie esą gydydami arba dėl klaidingo gailesčio kėsinasi kurią nors iš jų nužudyti, įrodo esantys visiškai neverti kilnaus gydytojo vardo bei garbės.

Tai visiškai atitinka tuos griežtus žodžius, kuriais Hipono vyskupas užsipuola sugedusius sutuoktinius – jie stengiasi apsisaugoti nuo vaiko, o jei nepasiseka, tuomet nesidrovi jį nusikalstamai nužudyti: „Kai kada, – kalba jis, – tasai geidulingas žiaurumas ar žiaurus geidulingumas eina taip toli, kad įsigyja nevaisingumą sukeliančių nuodų, o jei šie nieko nepadeda, pradėtus vaisius kokiu nors būdu įsčiose nužudo ir išstumia, nes nori, kad vaikas pirmiau žūtų, nei pradėtų gyventi, o jei jau gyvena įsčiose, kad būtų nužudytas prieš gimdamas. Vienu žodžiu, jie nėra sutuoktiniai, jei tokie yra abu, o jei tokie buvo nuo pradžių, tai susivienijo ne santuoka, o greičiau ištvirkavimu. Jei ne abu tokie, tuomet drįstu tarti: arba ji yra lyg sutuoktinio meilužė, arba jis – svetimautojas su žmona“[60].

Į tai, kas pateikiama kaip socialinė ar eugeninė „indikacija“, gali ir turi būti atsižvelgiama leistinais ir dorais būdais bei tinkamose ribose, tačiau norėti pašalinti vargus, kuriais ji remiasi, nužudant nekaltuosius, yra netinkama ir prieštarauja dieviškajam įsakymui, taip pat paskelbtam Apaštalo žodžiais: negalima daryti bloga, kad išeitų gera[61].

Todėl tiems, kurie vadovauja tautoms arba leidžia įstatymus, neleistina užmiršti, kad viešajai valdžiai priklauso tinkamais įstatymais ir bausmėmis ginti nekaltųjų gyvybę, ir tuo labiau, kuo mažiau pajėgia apsiginti tie, kurių gyvybė statoma į pavojų bei užsipuolama. Tarp jų aiškiai pirmą vietą užima kūdikiai, slypintys motiniškose įsčiose. Tad jei viešieji valdininkai tų mažutėlių ne tik nesaugoja, bet savo įstatymais ir nurodymais leidžia bei išduoda juos nužudyti gydytojų ar kitų žmonių rankomis, šie valdininkai teatsimena, kad Dievas bus teisėjas ir nubaus už nekaltųjų kraują, kuris iš žemės šaukiasi dangaus[62].

Toliau, reikia atmesti tą pražūtingą paprotį, kuris tiesiogiai siejasi su natūralia žmogaus teise į santuoką, bet iš tiesų priklauso palikuonių gėriui. Yra tokių, kurie, labai susirūpinę „eugeniniais“ tikslais, ne tik duoda naudingų patarimų, kaip geriau pasirūpinti būsimų palikuonių sveikata ir stiprumu – tai tikrai neprieštarauja sveikam protui, – bet ir iškelia „eugeninį“ tikslą virš visų kitų, net aukštesnės tvarkos tikslų. Jie norėtų viešuoju autoritetu uždrausti tuoktis visiems, kurie, kaip rodo jų mokslo normos ir prielaidos, dėl paveldimumo perdavimo turėtų pradėti paliegusius ir su trūkumais palikuonis, net jei jie savaime tinkami sudaryti santuoką. Jie nori iš tų žmonių, remiantis įstatymais, net prieš jų valią medicinos priemonėmis atimti tą natūralią galią. Tačiau tai būtų neleistina net kaip viešosios valdžios skirta žiauri bausmė už atliktą nusikaltimą arba norint užkirsti kelią būsimiems jų nusikaltimams – tai galia, kurią prieš bet kokią teisę ir teisingumą savinasi valstybės valdininkai, nors jos niekada neturėjo ir negali teisėtai turėti.

Kas taip elgiasi, tas neteisingai pamiršta, kad šeima yra šventesnė už valstybę, kad žmonės pirmiausia pradedami ne žemei ir laikui, o dangui ir amžinybei. Todėl neteisėta laikyti sunkia kalte, jei susituoks žmonės, kurie šiaip gali sudaryti santuoką, bet, kaip manoma, net labai rūpinantis ir saugantis, pradės tik paliegusį vaiką. Žinoma, dažnai jiems reikia patarti nesituokti.

Viešieji valdininkai neturi jokios tiesioginės galios pavaldinių kūno dalims, todėl jie nei dėl eugeninių, nei dėl kokių kitų priežasčių, niekuomet negali tiesiogiai pažeisti ar liesti paties kūno integralumo, kai nėra jokios kaltės ir jokio pagrindo žiauriai bausti. To moko šventasis Tomas Akvinietis: jis klausia, ar teisėjai žmonės gali kokiu nors blogiu bausti žmogų, kad užkirstų kelią būsimam blogiui, ir sutinka, kad leistina bausti kokiu nors kitokiu blogiu, tačiau teisingai ir pelnytai neigia, jog gali tai daryti sužalodami kūną: „Niekas žmogaus nuosprendžiu negali būti baudžiamas be kaltės plakimo bausme, nužudymu, suluošinimu ar rykštėmis“[63].

Be to, krikščionių doktrina teigia ir dėl pačios žmogaus proto šviesos tvirtai laikosi nuomonės, kad net patys žmonės neturi savo kūno nariams kitokios valdžios, kaip tos, kuri siejasi su jų prigimtiniais tikslais, ir negali jų naikinti, nupjauti ar kitais būdais padaryti jų netinkamų natūralioms funkcijoms, nebent kitaip nebūtų galima užtikrinti viso kūno gėrio.

 

Antra dalis:

 

Pereidami prie kitos klaidų grupės, kuri kėsinasi į santuokinę ištikimybę, teigiame, kad kas nusideda palikuonims, tas tam tikru būdu nusideda ir santuokos ištikimybei, nes abi šios santuokos gėrybės yra tarpusavyje susijusios. Todėl turime atskirai išvardyti tiek klaidų ir sugedimo prieš santuokinę ištikimybę rūšių, kiek ta pati ištikimybė apima šeimyninių dorybių: skaistų abiejų sutuoktinių pasitikėjimą, garbingą žmonos paklusimą vyrui bei tvirtą ir tikrą tarpusavio meilę.

Taigi ištikimybę pirmiausia pažeidžia tie, kas mano, jog galima būti atlaidiems šių laikų nuomonėms ir papročiams dėl tam tikros klaidingos ir pavojingos draugystės su svetimais. Jie teigia, jog sutuoktiniams reikia leisti didesnį mąstymo ir elgesio laisvumą tarpusavio santykiuose, ypač todėl, kad (kaip jie sako) ne vienas turįs tokį įgimtą lytinį potraukį, kurio negalima patenkinti ankštose monogaminės santuokos ribose. Todėl dorų sutuoktinių griežtą nusistatymą, kuris pasmerkia ir atmeta bet kokį geidulingą jausmą bei aktą su pašaliniais, jie laiko kažkokiu pasenusiu proto ir sielos silpnumu arba atmestinu ir niekingu pavydu bei pavyduliavimu. Dėl to jie nori paskelbti negaliojančiais arba atšaukti tuos baudžiamuosius valstybės įstatymus, kurie buvo išleisti santuokinės ištikimybės apsaugai.

Jau dėl pačios prigimties kilni skaisčių sutuoktinių siela šiuos prasimanymus, žinoma, atmeta bei pasmerkia kaip tuščius ir gėdingus, o šį prigimties balsą patvirtina ir sustiprina tiek Dievo įsakymas „Nepaleistuvauk“[64], tiek šis Kristaus žodis: „Kiekvienas, kuris geidulingai žvelgia į moterį, jau svetimauja savo širdimi“[65]. Jokie žmonių įpročiai ar blogi pavyzdžiai, joks prisidengimas žmonijos pažanga niekuomet negalės susilpninti šio dieviško įsakymo galios. Juk kaip yra vienas ir tas pats „Jėzus Kristus... vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius“[66], taip lieka viena ir ta pati Kristaus doktrina, iš kurios nedings nei vienas brūkšnelis, kol viskas išsipildys[67].

Tie patys klaidų mokytojai, kurie savo raštais ir kalbomis užtemdo santuokinės ištikimybės ir skaistumo spindėjimą, lengvai griauna ir atsidavusį bei dorą žmonos paklusnumą vyrui. Daugelis iš jų įžūliai tauškia, kad tai esą žeminanti vieno sutuoktinio vergovė kitam. Sutuoktiniai esą turi visas teises lygias, bet kadangi jas pažeidžia vieno iš jų vergovė, jie išdidžiai skelbia, kad vyksta ar turėtų būti vykdoma tam tikra moters „emancipacija“. Ši emancipacija yra trejopa: šeimos bendruomenės valdyme, šeimos turto tvarkyme ir palikuonių gyvybės sukliudyme ar jos nužudyme, ir vadina ją socialine, ekonomine bei fiziologine: fiziologine, kai moterys laisva valia turėtų išsivaduoti arba būti išvaduotos nuo santuokinių arba motiniškų žmonos pareigų (jau pakankamai įrodėme, kad tai ne emancipacija, o niekinga piktadarystė); ekonomine, kai moterys, netgi vyrui nežinant ar nesutinkant, galėtų turėti, valdyti ir administruoti savo verslą, visai apleisdama vaikus, vyrą ir šeimą; galiausiai socialine, kai žmona būtų išvaduota nuo namų rūpesčių dėl vaikų ir šeimos bei, juos apleidusi, galėtų atsidėti savo gabumams ir imtis netgi viešųjų reikalų bei tarnybų.

Tačiau juk tai nėra tikra moters emancipacija nei toji protą atitinkanti ir kilni laisvė, kuri dera krikščioniškos bei kilnios moters ir žmonos pareigoms, o greičiau moters genijaus ir motiniško kilnumo sugedimas bei visos šeimos apvertimas, kai vyras netenka žmonos, vaikai – motinos, namai ir visa šeima – nuolat budinčios saugotojos. Todėl tokia klaidinga laisvė ir nenatūrali lygybė su vyru virsta pražūtimi pačiai moteriai – jei moteris nužengs nuo to karališko sosto, į kurį Evangelija ją iškėlė namų sienų viduje, ji greitai grįš į seną vergovę (jei ne tuo pačiu pavidalu, tai tikrai esme) ir taps, kaip buvo pas pagonis, vien vyro įrankiu.

Tą teisių lygybę, kuri taip perdedama ir iškeliama, reikėtų pripažinti tiek, kiek ji priklauso žmogaus asmeniui ir kilnumui, išplaukia iš santuokinės sutarties ir yra įsišaknijusi santuokoje – čia iš tiesų abu sutuoktiniai turi visai tas pačias teises ir tokias pat pareigas. Likusiuose dalykuose privalo būti tam tikra nelygybė ir pavaldumas, kurio reikalauja šeimos gerovė ir reikiama namų bendruomenės bei tvarkos vienybė ir tvirtumas.

Tačiau kur dėl pakitusio žmogiškų santykių būdo bei papročių reikia vienaip ar kitaip pakeisti ištekėjusios moters socialines ar ekonomines sąlygas, ten viešoji valdžia turi pritaikyti žmonos pilietines teises šių laikų reikmėms ir troškimams, atsižvelgusi į visa, ko reikalauja įvairios natūralios moteriškos lyties savybės, dori papročiai bei šeimos bendrasis gėris. Taip pat turi likti nepažeista esminė namų bendruomenės tvarka, kuri įkurta aukštesnės nei žmogiškoji, tai yra dieviškosios valdžios bei išminties, ir kokios negali pakeisti nei viešieji įstatymai, nei asmeniniai įgeidžiai.

Tačiau šiuolaikiniai santuokos neapkentėjai eina dar toliau ir tikrą bei solidžią meilę, tą santuokinės laimės ir intymaus malonumo pamatą, pakeičia kažkokiu aklu savybių atitikimu bei charakterių sutarimu, kurį vadina simpatija – jeigu jos pritrūksta, moko jie, susilpnėja ar visai nutrūksta vienintelis ryšys, jungiantis sielas. Ką kita tai reiškia, jei ne statyti namą ant smėlio? Tuomet jis, iki šiol atlaikęs priešingumų bangas, kaip sakė Viešpats Kristus, bus nuolat klibinamas ir sugrius: „Pakilo vėjai ir daužėsi į tą namą, ir jis sugriuvo, o jo griuvimas buvo smarkus“[68]. Ir priešingai, namas, pastatytas ant uolos, tai yra ant sutuoktinių tarpusavio meilės, sustiprintas noria ir pastovia sielų sąjunga, nebus sukrėstas jokių negandų ir niekuomet negrius.

 

Iki šiol, garbingieji Broliai, gynėme dvi pirmąsias labai vertingas krikščioniškos santuokos gėrybes, į kurias taikosi šiandieniniai visuomenės griovėjai. Tačiau šias gėrybes toli lenkia trečioji – sakramento gėrybė, tad nieko nuostabaus, jog regime juos daug uoliau puolant pirmiausia šį pranašumą. Iš pradžių jie dėsto, kad santuoka yra visiškai profaniškas ir vien civilinis dalykas, kuris jokiu būdu neturi būti pavaldus religinei bendrijai – Kristaus Bažnyčiai, tačiau vien civilinei visuomenei. Po to prideda, kad santuokinę sutartį reikia išlaisvinti nuo bet kokio nesutraukomo ryšio, o sutuoktinių išsiskyrimus arba skyrybas ne tik toleruoti, bet ir pripažinti įstatymu. Iš to išplaukia, kad, nuo santuokos nuplėšus bet kokį šventumą, ji turi būti priskaityta prie profaniškų ir civilinių dalykų.

Pirmą punktą jie remia tuo, kad patį civilinį aktą (jų vadinamą „civiline santuoka“) reikėtų laikyti tikrąja santuokine sutartimi, o religinis aktas tėra tam tikras priedėlis, kurį galų gale galima leisti labiau prietaringai liaudžiai. Po to be jokio varžymosi jie užsinori, kad santuokoje galėtų mišriai jungtis katalikai su nekatalikais, visai nebeatsižvelgiant į religiją ir nebeprašant religinės valdžios sutikimo. Kita išvada yra visiškų skyrybų pateisinimas bei gyrimas ir skatinimas tų civilinių įstatymų, kurie palankūs šio ryšio nutraukimui.

Tai, kas pabrėžtina dalykuose, priklausančiuose kiekvienos ir ypač krikščioniškos santuokos bei sakramento prigimčiai, išsamiau aptarta ir rimtais argumentais nušviesta Leono XIII laiške enciklikoje, kurį dažnai minėjome ir aiškiai prisiėmėme sau. Todėl čia pasikliaujame juo, manydami, kad Mums užteks tik kai ką pakartoti.

Jau vien proto šviesa mums pakankamai rodo, – ypač jei patyrinėtume senovinius istorijos paminklus, jei paklaustume nuolatinio tautų suvokimo, jei prašytume patarimo pas visų tautų nuostatas ir papročius, – kad netgi prigimtinėje santuokoje yra kažkas sakralaus ir religinio, kažkas „ne atsitiktinio, bet įgimto, ne žmonių sukurto, bet esančio pačioje prigimtyje“, kažkas, „kieno autorius yra Dievas ir kas nuo pat pradžių buvo lyg užuomina į Dievo Žodžio įsikūnijimą“[69]. Šventa santuokos priežastis, tampriai susijusi su religija ir šventų dalykų tvarka, kyla tiek iš tos dieviškos pradžios, kurią anksčiau minėjome, tiek iš jos tikslo – gimdyti ir auklėti Dievo vaikus bei per krikščionišką meilę ir tarpusavio pagalbą pavesti Dievui pačius sutuoktinius. Galiausiai ji kyla iš pačių prigimtinių santuokos pareigų, nustatytų Dievo Tvėrėjo numatančio proto: kad ji taptų gyvybės perdavimo įrankiu, tėvams kaip padėjėjams pasitarnaujant dieviškajai visagalybei. Čia prisideda naujas kilnumo pagrindas, kylantis iš sakramento, kuris padaro krikščionių santuoką žymiai kilnesnę ir pakelia ją į tokią didybę, kad ji Apaštalui atrodo „didžia paslaptimi“ ir „visų gerbiama“[70].

Toji religinė santuokos prigimtis ir tai, kad ji žymi tą didingą sutarimą bei sąjungą tarp Kristaus ir Bažnyčios, reikalauja iš sutuoktinių šventos pagarbos krikščioniškai santuokai ir šventų pastangų, kad santuoka, kurią jie patys sudarys, kuo labiau priartėtų prie tojo provaizdžio.

Tačiau toli nuo to, ir dažnai ne be pavojaus amžinajam gyvenimui, yra tie, kurie lengvabūdiškai sudaro mišrias santuokas. Motiniška Bažnyčios meilė ir apdairumas dėl labai svarbių priežasčių savuosius nuo jų sulaiko, kaip matoma iš daugelio dokumentų, apimtų Kodekso kanonu, kuris nutaria: „Bažnyčia visur griežtai draudžia sudaryti santuoką tarp dviejų krikštytų asmenų, iš kurių vienas katalikas, o kitas įsirašęs į eretišką ar schizmatinę sektą. Jeigu kyla pavojus, kad bus suklaidintas katalikas sutuoktinis ar vaikas, tokia santuoka draudžiama ir dieviškuoju įstatymu“[71]. Nors Bažnyčia kartais dėl laiko, daiktinių ar asmeninių priežasčių neatsisako duoti dispensos nuo šių griežtų nurodymų (jei tik nepažeidžiama dieviškoji teisė ir, kiek tai įmanoma, atitinkamomis garantijomis pašalintas suklaidinimo pavojus), tačiau vargiai įmanoma pasiekti, kad katalikas sutuoktinis iš tokios santuokos nepajustų jokios žalos.

Neretai iš to plaukia apverktinas palikuonių atkritimas nuo religijos ar bent greitas smukimas į religinį abejingumą, vadinamą indiferentizmu, kuris artimas netikėjimui ir bedievystei. Taip pat atsitinka, kad mišriose santuokose daug sunkiau pasiekti to gyvo sielų atitikimo, kuris kyla iš minėtos paslapties – slėpiningos Bažnyčios sąjungos su Kristumi.

Lengvai nusilpsta toji glaudi sielų bendrystė, kuri, būdama Kristaus Bažnyčios žymė ir požymis, turi būti ir krikščioniškos santuokos ženklas, garbė ir papuošalas. Juk sielų ryšys paprastai nutrūksta ar bent susilpnėja ten, kur didžiausiuose ir aukščiausiuose žmogaus garbinamuose dalykuose, tai yra religijos tiesose ir jausmuose, protai ima nesutarti, o valios išsiskiria. Iš čia kyla pavojus, kad sunyks meilė tarp sutuoktinių bei susvyruos namų bendruomenės taika ir laimė, kuri pirmiausiai kyla iš širdžių vienybės. Todėl jau prieš daug amžių senoji Romos teisė nustatė: „Santuoka yra vyro ir moters sąjunga, viso gyvenimo bendrystė ir dieviškosios bei žmogiškosios teisės bendruomenė“[72].

Tačiau svarbiausia, garbingieji Broliai, kaip jau įspėjome, šiam Atpirkėjo Kristaus įsakytam santuokos atnaujinimui ir ištobulinimui trukdo kasdien vis lengvesnė galimybė išsiskirti. Neopagonybės skatintojai, nepasimokę iš liūdnų pasekmių, puola šventą santuokos neišardomumą, kasdien vis uoliau stengiasi prastumti skyrybas palengvinančius įstatymus ir įrodinėja, kad reikėtų patvirtinti leidimą skirtis ir kad kitas, esą humaniškesnis įstatymas turėtų pakeisti pasenusius nuostatus.

Jie pateikia daug ir įvairių skyrybų priežasčių: vienas, kurios kyla iš asmenų ydų ir kaltės, kitas – iš daiktų (pirmąsias vadina subjektyviomis, antrąsias – objektyviomis). Šios priežastys esą padaro neperskiriamą gyvenimo bendrystę sunkia ir nenaudinga. Jie šias priežastis ir įstatymus bando įrodyti įvairiais būdais: pirmiausia iš abiejų sutuoktinių gėrio (nes vienas esąs nekaltas ir todėl turįs teisę atsiskirti nuo kaltojo, arba kaltasis turėtų būti dėl tos priežasties atskirtas nuo nenaudingo ir prievartinio ryšio); po to iš palikuonių gėrio – jie esą nepatiria tinkamo auklėjimo arba praranda jo vaisius, nes, pažeisti tėvų nesutarimų ir kitų blogybių, labai lengvai nukrypsta nuo dorybės kelio; taip pat iš bendrojo visuomenės gėrio, kuris esą reikalauja, kad visai išnyktų tos santuokos, nebegalinčios pasiekti, ko reikalauja prigimtis; galiausiai galimybė sutuoktiniams išsiskirti turi tapti įstatymu, kad būtų užkirstas kelias nusikaltimams, kurių tikrai reikia bijoti dėl tų sutuoktinių bendro gyvenimo ar bendravimo, taip pat kad nebūtų kasdien vis labiau tyčiojamasi iš teismų ir įstatymų autoriteto, nes sutuoktiniai, norėdami išgauti trokštamą skyrybų nuosprendį, tyčia atlieka nusikaltimus, dėl kurių teisėjas pagal įstatymo nuostatus gali nutraukti ryšį, arba įžūliai meluoja ir prisiekia teisėjui juos padarę, nors šis aiškiai supranta aplinkybes. Todėl jie tauškia, kad įstatymus reikia visiškai pritaikyti prie šių reikmių, pakitusių mūsų meto sąlygų, žmonių nuomonių, valstybių institucijų bei papročių. Kiekviena iš šių priežasčių, o ypač visos kartu sudėjus, esą rimtai įrodo, kad tam tikromis aplinkybėmis reikia suteikti galimybę skirtis.

Kiti, stebėtinai įžūliai dar toliau pažengę, mano, kad santuoką, kaip vien privačią sutartį, reikia visai palikti kiekvieno iš sutuoktinių sutikimui ir privačiam sprendimui, kaip yra kitų privačių sutarčių atveju, ir todėl ją galima dėl bet kurios priežasties išskirti.

Iš tiesų, prieš visas šias beprotybes, garbingieji Broliai, stovi vienas aiškus Dievo įsakymas, visiškai patvirtintas Kristaus, kurio negali susilpninti jokie žmonių nutarimai ar tautų sprendimai, jokia įstatymų leidėjų valia: „Ką tad Dievas sujungė, žmogus teneperskiria“[73]. Todėl visiškai negalios skyrybos, atliktos žmogaus neteisingumo, ir todėl, kaip jau ne kartą matėme, pats Kristus teisėtai pabrėžė: „Kiekvienas, kas atleidžia žmoną ir veda kitą, svetimauja. Ir kas veda vyro atleistąją, taip pat svetimauja“[74]. Šie Kristaus žodžiai taikomi kiekvienai santuokai, net grynai natūraliai teisėtai, kadangi kiekvienai santuokai būdingas neišardomumas, kuris, kalbant apie paties ryšio nutraukimą, yra visai nepavaldus abiejų pusių norams ir jokiai pasaulietinei valdžiai.

Reikia iš naujo prisiminti tą iškilmingą sprendimą, kuriuo Tridento Susirinkimas, grasindamas anatemos bausme, tai pasmerkė: „Kas sako, kad dėl erezijos, paleistuviško gyvenimo kartu arba dėl tyčinio nebuvimo su sutuoktiniu galima nutraukti santuokos ryšį, tebūnie anatema“[75]. Ir: „Jei kas sako, kad Bažnyčia klysta, jei mokė ir moko, jog pagal Evangelijos ir apaštalų doktriną negalima nutraukti santuokos ryšio dėl kito sutuoktinio svetimavimo; jog nei vienas, net nekaltasis, nedavęs dingsties svetimavimui, negali sudaryti kitos santuokos, kol sutuoktinis gyvas; ir jog paleistuvauja tas, kas, atleidęs svetimautoją, veda kitą, ir ta, kuri, apleidusi svetimautoją, išteka už kito, tebūnie anatema“[76].

Kadangi to mokiusi ir tebemokanti Bažnyčia neklydo ir neklysta, yra visai aišku, kad santuokos ryšio negalima nutraukti net dėl svetimavimo ir kad kitos paprastai pateikiamos skyrybų priežastys yra dar silpnesnės bei dar mažiau galioja, todėl jų galime visai nepaisyti.

Vis dėlto, galima lengvai išspręsti sunkumus, kurie prieš ryšio tvirtumą pateikiami kaip minėtos trys priežastys. Visi šie sunkumai įveikiami ir pavojai nuvejami, jei, kartais susidarius kraštutinėms aplinkybėms, sutuoktiniams leidžiamas negalutinis išsiskyrimas, išlaikant nepažeistą ir pilną ryšį. Tai aiškiais kanonų žodžiais leidžia ir Bažnyčios įstatymai, aptariantys guolio, stalo ir būsto atskyrimą[77]. Tokio atskyrimo priežastis, sąlygas, būdą ir garantijas, – būtinas dėl vaikų auklėjimo ir šeimos išlaikymo, bei norint kiek įmanoma užkirsti kelią visiems nepatogumams sutuoktiniui, vaikui ar pačiai civilinei bendruomenei, – nustatyti priklauso šventiesiems įstatymams ir iš dalies taip pat civiliniams dėl civilinių aplinkybių ir pasekmių.

Tai, ką galime pasakyti ir ką anksčiau palietėme, pabrėždami neišardomą santuokos tvirtumą, tiek pat teisėtai galioja, kai atmetame būtinumą ir galimybę skirtis bei neigiame, jog kokie nors valdininkai turi galią tai liesti. Tiek, kiek už pirmąjį [santuokos neišardomumą] kalba jo didžiulė nauda, tiek pasirodo nuostolių, kalbant apie kitą pusę [skyrybas] – nuostolių, pražūtingų tiek pavieniams žmonėms, tiek visai žmonių bendruomenei.

Vėl pasinaudojant Mūsų pirmtako žodžiais: nereikia nei minėti, kad kiek daug gėrybių savyje turi neišardomas santuokos tvirtumas, tokį blogybių derlių neša skyrybos. Vienoje pusėje, t. y. kai ryšys neliečiamas, matome sveikas ir saugias santuokas, o kitoje pusėje, t. y. pasiūlant sutuoktiniams skirtis ir ginčijant skyrybų pavojingumą, regime, kaip pačios santuokinės sutartys susvyruoja ir jas užvaldo nerimas. Čia abipusis geranoriškumas ir gėrybių bendrystė nuostabiai sutvirtinama, ten – vargingai susilpninama, jau vien dėl atsiradusios galimybės išsiskirti. Čia sutuoktinių skaisčiai ištikimybei duota labai reikalinga parama, ten gausu pražūtingų paskatinimų neištikimybei. Čia veiksmingai skatinama priimti, saugoti ir auklėti vaikus, ten tai susiję su didžiausiais nuostoliais. Čia uždarytos durys nesutarimams tarp šeimų ir giminių, ten labai dažnai atsiranda proga ginčui. Čia pavyduliavimo sėkla užgožta, ten – gausiai ir daug plačiau išbarstyta. O ypač – čia lengviau atstatomas ir grąžinamas moterų kilnumas bei pašaukimas tiek namų, tiek pilietinėje visuomenėje, ten – jis nevertai nuslopinamas, nes žmonoms gresia pavojus, „kad bus paliktos, jei nevergaus vyrų geiduliams“[78].

Juk jei šeimų irimo, užbaigiant rimtais Leono XIII žodžiais, „ir karalysčių tvarkos laužymo niekas taip neskatina, kaip dorovės sugedimas, tuomet lengvai matome, kad didžiausios šeimų ir valstybių gerovės priešės yra skyrybos, gimstančios iš iškrypusių tautų papročių ir, kaip rodo faktai, atveriančios kelią bei duris dar ydingesniems privataus ir viešojo gyvenimo įpročiams. Aišku, jog šios blogybės dar daug didesnės, jei įvertinsime, kad kartą suteikus galimybę skirtis, nebeliks jokių varžtų, kurie pajėgtų skyrybas sulaikyti kokiose nors anksčiau numatytose ribose. Juk pavyzdžių galia yra didelė, bet geismų – dar didesnė. Jiems skatinant, tikrai atsitiks, kad kasdien vis plačiau šliauždamas troškimas skirtis prarys daugelį sielų, lyg užkrėtimu plintanti liga ar vandens potvynis, išsiliejęs per pralaužtus pylimus“[79].

Todėl, kaip skaitome tame laiške, „jei nepasikeis toji nuomonė, šeimos ir žmonių bendruomenė turės nuolat bijoti, kad jų neištiktų... nelemta visokios tvarkos griūtis ir suirimas“[80]. Visa tai, kas buvo paskelbta jau prieš penkiasdešimt metų, visiškai patvirtina kasdien augantis doros sugedimas ir negirdėtas šeimos nuosmukis tuose kraštuose, kur valdo komunizmas.

 

III.

 

Iki šiol, garbingieji Broliai, su pagarbia nuostaba prisiminėme, ką mūsų giminės išmintingasis Kūrėjas ir Atpirkėjas nustatė dėl žmonių santuokos, o taip pat liūdėjome, kad toks malonus dieviškojo gerumo nutarimas dabar visur žlugdomas ir trypiamas žmonių geidulių, klaidų ir ydų. Todėl dera, kad, vedami tėviško rūpesčio, atkreiptume į tai mūsų dėmesį ir imtume ieškoti vaistų, galinčių išgydyti tuos mūsų pasmerktus pražūtingus piktnaudžiavimus ir visur atstatyti deramą pagarbą santuokai.

Pirmiausia bus naudinga prisiminti tą tvirtą tiesą, pabrėžiamą sveikos filosofijos ir ne mažiau – šventosios teologijos: kas nukrypsta nuo teisingos tvarkos, negali grįžti prie pirmykščio ir jos prigimtį atitinkančio būvio kitu keliu, nei sugrįžtant prie dieviškosios normos, kuri (kaip moko Angeliškasis [mokytojas])[81], yra visokio teisumo pavyzdys. Tai pagrįstai pabrėžė laim. atm. Mūsų pirmtakas Leonas XIII prieš natūralistus šiais griežtais žodžiais: „Dievas yra numatęs įstatymą, kad mes pajuntame paties Dievo ir prigimties nustatytus dalykus esant tuo naudingesnius ir išmintingesnius, kuo labiau jie lieka pirmykštėje būklėje, nepaliesti ir nepakeisti. Juk Dievas, visų dalykų Tvėrėjas, gerai žinojo, kas naudinga kiekvieno iš jų įsteigimui ir išlaikymui, bei visus juos taip sutvarkė savo valia ir protu, kad jie tinkamai pasiektų savo tikslą. Tačiau jei žmonių lengvabūdiškumas ar nedorumas panori keisti ir trikdyti Apvaizdos nustatytą dalykų tvarką, tuomet net išmintingiausios ir naudingiausios institucijos ima arba trukdyti, arba nebeduoda naudos – įvedus pakeitimus, jos arba prarado naudingą galią, arba pats Dievas norėjo skirti tokią bausmę dėl mirtingųjų išdidumo bei įžūlumo“[82].

Todėl norint atstatyti teisingą santuokos tvarką, visi turėtų susimąstyti apie dievišką santuokos sampratą ir stengtis prie jos prisitaikyti.

Kadangi tokioms pastangoms priešinasi nesutramdyto geidulingumo jėga, – kuri yra pagrindinė nuodėmių prieš šventus santuokos įstatymus priežastis, nes žmogus nepajėgia suvaldyti savo geidulių, pats netapdamas pavaldus Dievui, – tuomet ją pagal Dievo nustatytą tvarką pirmiausia ir reikia gydyti. Juk galioja tvirtas dėsnis, kad tas, kuris pasiduoda Dievui, padedant dieviškajai malonei, gali sutramdyti savo geismą ir troškimus, o kas sukyla prieš Dievą, patiria ir kenčia vidinį galingą geidulių puolimą. Kokia protinga ši tvarka, paaiškina šv. Augustinas: „Žemesniajam dera būti valdomam aukštesniojo, kad tas, kuris nori valdyti už save žemesnius, pats pasiduotų už save aukštesniam. Suvok šią tvarką, ieškok ramybės! Tu – Dievui, kūnas – tau. Kas gali būti teisingiau? Kas gražiau? Tu – vyresniam, jaunesnis – tau. Tarnauk tam, kuris tave sukūrė, kad tau tarnautų visa, kas sukurta dėl tavęs. Nežinome tokios tvarkos ir neliepiame tokios tvarkos: „tau – kūnas, o tu – Dievui“, bet: „tu – Dievui, o tau – kūnas!“ Jei paniekinsi principą „tu – Dievui“, niekuomet nepasieksi „tau – kūnas“. Jei nepaklūsti Dievui, būsi kankinamas vergo“[83].

Šią dieviškosios Išminties tvarką, įkvėpus Šventajai Dvasiai, liudija pats palaimintasis tautų Mokytojas, prisiminęs senuosius išminčius, kurie nenorėjo garbinti ir gerbti jų pažinto ir ištirto visų daiktų Kūrėjo: „Todėl, – sako jis, – Dievas per jų širdžių geismus atidavė juos tokiam netyrumui, kad jie patys teršė savo kūnus“, ir vėl: „Štai kodėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai“[84]. Juk „Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę“[85], be kurios, kaip įspėja tas pats tautų Mokytojas, žmogus nepajėgia pažaboti sukilusio geidulingumo[86].

Niekas negali kaip reikia numalšinti šios nesutramdomos galios, jei pirmiau pati siela nuolankiai nevykdo klusnumo ir pagarbumo pareigos savo Kūrėjui, todėl visų pirma būtina, kad tuos, kurie susaisto save šventais santuokos ryšiais, visiškai persmelktų vidinis ir nuoširdus pamaldumas Dievui, suteikiantis formą visam jų gyvenimui, o protą ir valią pripildantis giliausia pagarba Dievo Didenybei.

Todėl visiškai teisingai ir vedami tikrai krikščioniškos dvasios elgiasi tie sielų ganytojai, kurie, siekdami, kad sutuoktiniai santuokoje nenukryptų nuo Dievo įstatymo, pirmiausia paragina juos imtis pamaldumo ir religinės praktikos, jog jie visiškai atsiduotų Dievui, uoliai prašytų jo pagalbos, dažnai priimtų sakramentus, puoselėtų ir išlaikytų visuomet dorą ir visuose dalykuose Dievui atsidavusią valią.

Tačiau labai klysta tie, kurie, paniekinę ir apleidę prigimtį pranokstančius dalykus, mano galintys natūraliais mokslais ar išradimais (biologijos, genetikos ir kt.) paskatinti žmones sutramdyti kūno geismus. Nenorime teigti, kad reikia apleisti natūralius dalykus, kurie nėra nedori; juk vienas tėra ir prigimties, ir malonės autorius – Dievas, kuris abiejų rūšių gėrybes skyrė žmonių vartojimui ir naudai. Todėl galima ir reikia padėti tikintiesiems natūraliomis priemonėmis, tačiau klysta manantieji, kad jų užtenka, norint įtvirtinti santuokos sutarties skaistumą, arba kad jie veiksmingesni nei antgamtinės malonės pagalba.

Toks santuokos ir doros prisitaikymas prie dieviškų santuokos įstatymų, be kurių neįmanoma šios santuokos veiksmingai atnaujinti, reikalauja, kad visi be kliūčių, su tvirtu tikrumu ir be jokių įsimaišiusių klaidų galėtų pažinti tuos įstatymus. Tačiau lengva pastebėti, kiek gali įsiskverbti apgaulių ir kokios įsipainioti klaidos, jei šį dalyką paliktume kiekvienam tirti vien proto šviesa arba jei apreikštosios tiesos ieškotume privačiu aiškinimu. Jei tai galioja daugeliui kitų moralinės tvarkos tiesų, tai tuo labiau reikia saugotis tose, kurios siejasi su santuoka, nes geismo jėga gali lengvai įsiveržti į trapią žmogišką prigimtį, ją apgauti ir sugadinti, juo labiau, kad, norėdami laikytis Dievo įstatymo, sutuoktiniai dažnai turi patirti sunkių ir ilgų išmėginimų. Jais, kaip mus moko patirtis, silpnas žmogus pasinaudoja lyg argumentais, manydamas, kad jau yra atleistas nuo Dievo įstatymo vykdymo.

Todėl, kad žmogiškus protus apšviestų ir žmonių papročius vestų ne koks nors dieviškojo įstatymo iškreipimas ar sugadinimas, bet teisingas ir autentiškas suvokimas, prie pamaldumo Dievui ir pastangų jam paklusti reikia pridėti nuoširdų ir nuolankų klusnumą Bažnyčiai. Juk pats Viešpats Kristus paskyrė Bažnyčią tiesos mokytoja, kad ji valdytų bei tvarkytų taip pat ir moralės dalykus, net jei daugelis jų yra pasiekiami ir žmogaus protui. Dievas net natūralių religinių ir dorovinių tiesų srityje proto šviesą papildė apreiškimu, kad „ir dabartinėje žmonijos būklėje visi be kliūčių, su tvirtu tikrumu ir be jokių klaidos priemaišių galėtų pažinti“[87], kas yra teisinga ir atitinka tiesą. Jis taip pat tam tikslui įsteigė Bažnyčią kaip visų religinių bei dorovinių tiesų saugotoją ir mokytoją, todėl tikintieji, norėdami apsisaugoti nuo proto klaidų ir papročių sugedimo, turi jai paklusti ir pavesti savo protą bei valią. Kad jie neprarastų šios pagalbos, kurią Dievas teikia iš tokio dosnaus gerumo, būtina, jog jie paklustų ne tik iškilmingiems Bažnyčios nutarimams, bet ir atitinkamu būdu kitoms konstitucijoms ir dekretams, uždraudžiantiems ir pasmerkiantiems kokias nors pavojingas ar klaidingas nuomones[88].

Todėl tikintieji krikščionys tebūna atsargūs ir šiandien plačiai aptariamais santuokos klausimais tegul nepasitiki vien savo nuomone bei nesileidžia suvedžiojami klaidingai suprastos proto laisvės, arba vadinamosios „autonomijos“. Kiekvienam tikram krikščioniui visiškai svetima taip išdidžiai pasitikėti savo protingumu, kad imtų sutikti tik su tais dalykais, kuriuos pats suvokė iš pačių daiktų tvarkos, ir manyti, jog Bažnyčia, pasiųsta Dievo mokyti ir vesti tautų, prasčiau išmano šių dienų problemas bei aplinkybes. Taip pat neleistina sutikti ir paklusti vien tam, ką ji įsakė mūsų minėtais iškilmingais nutarimais, ir galvoti, kad likusiuose jos dekretuose esama klaidų arba kad jie nėra pakankamai pagrįsti tiesos ir dorovės požiūriu. Priešingai, kiekvienam tikram tikinčiajam, tiek mokytam, tiek mokslų nėjusiam, dera visuose tikėjimo ir moralės dalykuose leistis valdomam ir vedamam šventosios Dievo Bažnyčios per jos vyriausiąjį ganytoją Romos pontifiką, kurį patį veda mūsų Viešpats Jėzus Kristus.

Kadangi viską reikia vertinti pagal Dievo įstatymą ir valią, norint visuotinai ir visiems laikams atnaujinti santuoką, ypač svarbu gerai apie santuoką žodžiu ir raštu pamokyti tikinčiuosius – ne vieną kartą ir aplaidžiai, bet dažnai ir rimtai, aiškiais ir tvirtais argumentais, kad šios tiesos apšviestų protą ir paskatintų valią. Tegul jie sužino ir uoliai apmąsto, kokią išmintį, šventumą, gerumą Dievas parodė žmonijai įsteigdamas santuoką, įtvirtindamas ją šventais įstatymais, o ypač nuostabiai iškeldamas ją iki sakramento garbės. Šiuo sakramentu krikščionims sutuoktiniams atvertas gausus malonių šaltinis, kad jie galėtų skaisčiai ir ištikimai saugoti kilniąsias santuokos ribas savo pačių, savo vaikų ir valstybės bei žmonių visuomenės gerovei ir išganymui.

Iš tiesų, jei šiandieniniai santuokos griovėjai telkia visas jėgas, kad kalbomis, raštais, knygomis ir pamfletais bei kitais nesuskaitomais būdais iškreiptų protą, sugadintų valią, suterštų santuokinę skaistybę, išgirtų net gėdingiausias ydas, tai tuo labiau jūs, garbingieji Broliai, kuriuos „Šventoji Dvasia paskyrė vyskupais, kad ganytumėte Dievo Bažnyčią, kurią jis yra įsigijęs savo krauju“[89], taip pat turite visomis jėgomis patys ir per jums patikėtus kunigus bei gerai parinktus Mūsų taip vertinamos ir skatinamos Katalikų akcijos pasauliečius, pašauktus padėti hierarchiniam apaštalavimui, kiekvienu leistinu būdu tiesą priešpriešinti klaidai, skaistų tyrumą – gėdingai ydai, Dievo vaikų laisvę[90] – geismų vergovei, tikros santuokinės meilės amžinumą bei pažadą iki mirties nepažeisti sakramento ištikimybės – nelemtam skubėjimui skirtis.

Todėl tikintieji turi visa širdimi dėkoti Dievui, kad juos saisto jo įsakymai ir meiliai verčia kuo toliau bėgti nuo bet kokios kūno stabmeldystės ir gėdingos geismų vergovės. Tegul jie visuomet bjaurisi ir visomis jėgomis gręžiasi nuo tų nedorų prasimanymų, kurie, paniekinus tikrą žmogaus orumą, dabar žodžiu ir raštu platinami, vadinant juos „tobula santuoka“ – juk taip tobula santuoka sulyginama su tuo, ką visiškai teisingai vadiname „iškreipta santuoka“.

Toks išganingas pamokymas apie krikščionišką santuoką ir religinė disciplina tebūna toli nuo tų perdėtų fiziologinių instrukcijų, kurias šiais laikais kai kurie, save išdidžiai vadinantys santuokinio gyvenimo tobulintojais, bando primesti sutuoktiniams. Jie daug kalba apie fiziologinius dalykus ir taip greičiau moko meno klastingai nusidėti, nei dorybės skaisčiai gyventi.

Todėl, garbingieji Broliai, Mes visa širdimi pritariame žodžiams, kuriuos laim. atm. Mūsų pirmtakas Leonas XIII yra pasakęs viso pasaulio vyskupams savo laiške enciklikoje apie krikščionišką santuoką: „Kiek tik galite pasiekti savo pastangomis, kiek pajėgiat savo autoritetu, stenkitės, kad Jūsų rūpesčiui patikėtose tautose būtų išlaikytas nepažeistas ir nesugadintas mokymas, kurį perdavė Viešpats Kristus ir dangaus valios aiškintojai apaštalai, kurio Katalikų Bažnyčia ir pati pamaldžiai laikosi, ir visais amžiais liepia laikytis tikintiesiems“[91].

 

Tačiau nepakanka vien Bažnyčios pamokymo, kad ir geriausio, jog santuoka tuojau sustiprėtų pagal Dievo įstatymą; nors sutuoktiniai žinotų krikščioniškos santuokos doktriną, dar reikia, kad jie tvirtai norėtų laikytis šventųjų Dievo ir prigimties įstatymų santuokos srityje. Kad ir kas būtų teigiama ar propaguojama žodžiu ir raštu, tegul sutuoktiniai tvirtai ir pastoviai pasiryžta laikytis švento ir svarbiausio principo: visuose santuokos dalykuose be jokių abejonių klausyti ir norėti vykdyti Dievo įsakymus, visuomet teikti vienas kitam meilės pagalbą, saugoti skaisčią ištikimybę, niekuomet nepažeisti ryšio tvirtumo, krikščioniškai ir visuomet saikingai naudotis santuoka įgytomis teisėmis, ypač pirmuoju santuokos laikotarpiu, kad jei kada nors vėliau aplinkybės pareikalautų susilaikymo, jie abu, jau pripratę susilaikyti, mokėtų lengviau sutarti.

Kad galėtų įgyti, išlaikyti ir vykdyti šią tvirtą valią, jiems ypač padės dažnas savo padėties apmąstymas bei veiksmingas gautojo sakramento prisiminimas. Tegul jie nuolat atmena, kad sakramentas juos lyg pašventino ir sustiprino jų luomo pareigoms bei kilnumui, kad šio sakramento galia, nors ir neįspaudžiama kaip charakteris, lieka amžinai. Tegul jie pamąsto apie šiuos šventojo kardinolo Roberto Bellarmino žodžius, pilnus tikros paguodos – jis, sutardamas su kitais žymiais teologais, rašo: „Galime dvejopai svarstyti apie santuokos sakramentą: pirma, kaip jis įvyksta, antra, kaip pasilieka įvykęs. Šis sakramentas panašus į Eucharistiją, kuri yra sakramentas ne tik tuomet, kai įvyksta, bet ir kai pasilieka[92] – kol sutuoktiniai gyvena, tol jų bendrystė pasilieka kaip Kristaus ir Bažnyčios sakramentas“[93].

Tačiau kad šio sakramento malonė atskleistų visą savo galią, turi prisidėti ir pačių sutuoktinių pastangos, kaip jau sakėme, kad jie, kiek tik leidžia jėgos, uoliai darbuotųsi vykdydami savo pareigas. Juk kaip prigimties tvarkoje reikia, kad žmogus savo pastangomis ir sumanumu pritaikytų Dievo duotas galias, – tik tuo būdu jos tampa tikrai veiksmingos, o apleistos neneša jokių vaisių, – taip ir malonės jėgos, tekančios į sielą iš sakramento ir ten pasiliekančios, turi būti pačių žmonių pastangomis ir darbu naudojamos. Todėl sutuoktiniai tegul neapleidžia juose esančios sakramento malonės[94], bet imasi uoliai vykdyti savo pareigas, net ir labai varginančias – tuomet jie pajus kasdien vis veiksmingesnę tos malonės galią. O jei kada manys, kad juos pernelyg slegia jų padėties bei gyvenimo vargai, tegul nepraranda vilties, bet skaito lyg jiems pasakytus tuos žodžius, kuriuos savo brangiam mokiniui, vos nepalūžusiam nuo sunkumų ir bėdų, apie Kunigystės sakramentą rašė šv. Paulius: „Todėl tau primenu reikalą atgaivinti Dievo malonės dovaną, suteiktą mano rankų uždėjimu. Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią“[95].

 

Tačiau visa tai, garbingieji Broliai, didele dalimi priklauso nuo sutuoktinių tinkamo tiek tolimesnio, tiek betarpiško pasirengimo santuokai. Niekas negali paneigti, kad tvirtas laimingos santuokos pamatas ir nelaimingosios griuvimas pradedamas ir parengiamas berniukų ir mergaičių sielose jau vaikystės ir paauglystės metu. Juk jei kas iki santuokos visuose dalykuose ieškojo tik savęs ir to, kas jam priklauso, kas nuolaidžiavo savo geiduliams, tam reikia bijoti, kad jis nebūtų toks pat ir santuokoje, koks buvo iki jos. Tuomet tokie sutuoktiniai pjaus tai, ką pasėjo[96] – liūdesį, varžymąsi, panieką vienas kitam, ginčus, veidmainiavimą, pasidygėjimą bendru gyvenimu, kuris iškils lyg siena tarp namų gyventojų. Ir kas blogiausia, jie ras tik pačius save su savo nežabotais geiduliais.

Todėl sužadėtiniai tegul žengia į santuokos luomą tinkamiau nusiteikę ir pasirengę, kad, kilus nenumatytoms gyvenimo permainoms, visose reikmėse galėtų vienas kitam padėti, geriau pasirūpinti amžinuoju išganymu ir stiprėti kaip vidiniai žmonės iki Kristaus amžiaus pilnatvės[97]. Tai padės jiems būti savo mylimų vaikų atžvilgiu tokiais, kokiais Dievas nori, kad tėvai būtų savo palikuonims: būtent, kad tėvas iš tiesų būtų tėvu, o motina – motina. Jų geranoriška meile ir uoliomis pastangomis namų būstas, net labai trūkstant daiktų bei gyvenant tikroje ašarų pakalnėje, jų vaikams tetampa lyg pėdsaku to malonaus rojaus, kuriame žmonijos Kūrėjas apgyvendino pirmuosius žmones. Dėl to vaikai lengviau galės tapti gerais žmonėmis ir tobulais krikščionimis, jie persiims tikra Katalikų Bažnyčios dvasia, juose bus įdiegta ir toji kilni tėvynės meilė, kurios turime laikytis dėl teisingumo ir dėkingumo.

Taip pat tie, kas mąsto kada nors sudaryti šią šventą santuoką, bei tie, kas rūpinasi krikščioniškai auklėti vaikus, turi stengtis daryti gera, saugotis blogo ir prisiminti tai, ką pabrėžėme Mūsų laiške enciklikoje apie auklėjimą: „Todėl nuo pat vaikystės reikia sutramdyti valios polinkius, jei jie blogi, ir vystyti, jei jie geri, o ypač stengtis įdiegti vaikų protuose Dievo pateiktą mokymą bei stiprinti jų sielas dieviškos malonės pagalba. Jeigu to pritruks, niekas nepajėgs įvesti saiko savo geiduliams, o Bažnyčios disciplina ir formavimas nepasieks to užbaigimo ir tobulumo, kurio mokė Kristus savo dangiška doktrina ir dieviškais sakramentais, kad Bažnyčia taptų veiksminga visų žmonių mokytoja“[98].

Betarpiškas pasiruošimas gerai santuokai pirmiausia yra pastangos išsirinkti sutuoktinį; nuo jų priklauso, ar santuoka bus laiminga, ar ne, nes sutuoktiniai gali būti vienas kitam arba didžiulė pagalba krikščioniškai gyventi susituokus, arba didelis pavojus ir kliūtis. Kad neišmintingo pasirinkimo pasekmių nereikėtų kęsti visą gyvenimą, jie turėtų brandžiai pasirinkti sužadėtinį, prieš susaistant save su žmogumi, kurio paskui reikės laikytis amžinai. Šiame pasirinkime jie pirmiausiai težiūri Dievo ir tikrosios Kristaus religijos, po to – savo, sužadėtinio ir būsimų palikuonių bei žmonių ir piliečių bendruomenės gerovės, nes ši bendruomenė kyla iš santuokos kaip iš šaltinio. Jie uoliai teprašo Dievo pagalbos, kad rinktųsi kaip reikalauja krikščioniška išmintis: ne vedami aklo ir nežaboto geismo, vien pelno troškimo ar kitų kilnumo stokojančių motyvų, bet tikros ir tiesios meilės bei nuoširdaus prisirišimo prie būsimo sutuoktinio. Be to, jie turi santuokoje siekti to tikslo, dėl kurio Dievas ją įsteigė. Galiausiai jie tegul nepamiršta renkantis sutuoktinį pasiklausti protingo tėvų patarimo bei tegul įvertina, kad tėvų brandesnis žmonių pažinimas ir patirtis gali užkirsti kelią pražūtingoms klaidoms šioje srityje – tuomet jie, pradėdami santuoką, gaus didesnę ketvirtojo Dievo įsakymo palaiminimą: „Gerbk savo tėvą ir motiną – tai pirmasis įsakymas su pažadu: Kad tau gerai sektųsi ir ilgai gyventumei žemėje“[99].

Kadangi tobulam Dievo įsakymų vykdymui ir santuokinei dorybei neretai labai trukdo šeimyniniai nepritekliai ir didelis laikinųjų gėrybių trūkumas, slegiantis sutuoktinius, būtinai reikia kaip tik įmanoma padėti jiems bėdoje.

Pirmiausia reikia visomis jėgos siekti to, ką labai išmintingai nurodė jau Mūsų pirmtakas Leonas XIII, kad pilietinėje visuomenėje ekonominiai ir socialiniai dalykai būtų taip sutvarkyti, jog visi šeimų tėvai galėtų, priklausomai nuo luomo ir gyvenamosios vietos, pelnyti ir uždirbti tiek, kiek būtina išmaitinti save, žmoną ir vaikus: „Juk darbininkas vertas savo užmokesčio“[100]. To užmokesčio neduoti ar jį sumažinti yra didelis neteisingumas, kurį Šventosios Knygos priskaito prie sunkiausių nuodėmių[101]. Taip pat neleidžiama nustatyti tokios menkos algos, kurios esamomis sąlygomis nepakanka išmaitinti šeimą.

Tačiau reikia pasirūpinti, kad patys sutuoktiniai dar prieš sudarydami santuoką pasistengtų užkirsti kelią būsimiems nepatogumams bei gyvenimo sunkumams ar bent juos sumažinti, o kaip tai padaryti veiksmingu, bet doru būdu, tegul pasimoko iš labiau patyrusių. Reikia taip pat numatyti, kad jei savų pastangų neužteks, būtiniausią pagalbą galėtų suteikti profesinės sąjungos ar tam įsteigtos privačios ar viešos draugijos[102].

Jei minėtosios priemonės negali padėti išsilaikyti šeimai, ypač didesnei ir silpnesnės sveikatos, krikščioniška artimo meilė tikrai reikalauja, kad tai, ko trūksta stokojantiems, kompensuotų krikščioniška meilė, kad ypač turtingieji padėtų vargingesniems, kad turintieji perteklių tuščiai neišlaidautų ir nešvaistytų gėrybių, bet imtųsi palaikyti gyvastį ir sveikatą tų, kurie neturi net būtiniausių dalykų. Kas Kristui vargšų asmenyje duos iš savo gėrybių, tie iš Viešpaties, kai jis ateis pasaulio teisti, sulauks gausaus atlygio, o kas elgsis priešingai, gaus deramą bausmę[103]. Juk ne veltui apaštalas ragina: „Bet jei kas turėtų pasaulio turtų ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį, užrakintų jam savo širdį, tai kaip jame pasiliks Dievo meilė?“[104]

Tačiau jei privačios paramos nepakanka, viešajai valdžiai priklauso paremti nelygias privačių asmenų jėgas ypač tokiame svarbiame bendrajam gėriui dalyke kaip žmogaus verta šeimų ir sutuoktinių būklė. Juk jei šeimos, pirmiausia daugiavaikės, neturi tinkamo būsto, jei vyras negali gauti darbo ir pragyvenimo šaltinio, jei kasdienių daiktų įmanoma nusipirkti tik pakeltomis kainomis, jei net šeimos motinas vargai ir pareigos spaudžia savo darbu uždirbti pinigus, nors nuo to labai nukenčia namų gyvenimas, jei jos, ištikus įprastoms ar ypatingoms motiniškoms bėdoms, stokoja tinkamo maisto, medikamentų, specialisto gydytojo pagalbos ir kitų panašių dalykų, tuomet akivaizdu, kad kai kurie sutuoktiniai nusilpsta dvasia, kad jiems namų gyvenimas ir Dievo įsakymų vykdymas atrodo per sunkus. Be to, aišku, koks iš to gali kilti pavojus viešajam saugumui ir visos pilietinės bendruomenės gerovei bei gyvenimui, jei šie žmonės bus taip nusivylę, kad, nebeturėdami ko prarasti, išdrįs tikėtis naudos iš perversmo valstybėje ir visokios tvarkos ardymo.

Todėl atsakingieji už valstybę ir bendrąjį gėrį negali ignoruoti šių sutuoktinių ir šeimų reikalų, iš kurių kyla didelė žala visuomenei ir bendrajam gėriui, todėl, priimdami įstatymus ir sudarydami biudžetą, jie tegul taip rūpinasi padėti šioms vargstančioms šeimoms, kad tokį rūpestį jie imtų laikyti viena svarbiausių savo valdžios užduočių.

Apskritai su liūdesiu pastebime, kad neretai atsitinka, jog, apvertus teisingą tvarką, motinai su nesantuokiniu vaiku (nors jam, tiesa, reikia padėti, bent jau norint išvengti didesnio blogio) greičiau ir gausiau suteikiama paramos, o teisėta motina jos arba negauna, arba ji duodama nenoriai ir lyg išmalda.

 

Tačiau, garbingieji Broliai, viešajai valdžiai turi rūpėti ne vien santuokų ir šeimų gerovė laikinųjų dalykų srityje, bet ir tų, kuriuos deramai vadiname sielų gėrybėmis: kad būtų leidžiami teisingi įstatymai dėl skaisčios ištikimybės bei sutuoktinių tarpusavio paramos ir kad tų įstatymų būtų sąžiningai laikomasi, nes, kaip liudija istorija, negali būti saugi valstybės gerovė ir laikinoji piliečių laimė, jei susvyruoja pamatas, kuriuo ji remiasi – teisinga moralinė tvarka, jei piliečių ydos užkasa tą šaltinį, iš kurio gimsta valstybė – santuoką ir šeimą.

Norint išsaugoti moralinę tvarką, nepakanka nei valstybės išorinės galios ir bausmių, nei žmonėms parodyto dorybės grožio bei būtinumo – dar reikia religinio autoriteto, kuris tiesa apšviestų protą, nukreiptų valią ir dieviškosios malonės pagalba sustiprintų žmogaus trapumą. Toks autoritetas yra vienas – Viešpaties Kristaus įsteigtoji Bažnyčia. Todėl primygtinai raginame Viešpatyje visus, turinčius aukščiausią civilinę valdžią, sudaryti bei sustiprinti santarvę ir draugystę su šia Kristaus Bažnyčia, kad suderinti abiejų valdžių darbai ir pastangos atitolintų tą didžiulę žalą, kuri tiek Bažnyčiai, tiek pačiai pilietinei visuomenei gresia dėl savivalės, įžūliai puolančios santuoką ir šeimą.

Ypač civiliniai įstatymai galėtų padėti šiai be galo rimtai Bažnyčios tarnystei, jei ką nors įsakydami jie atsižvelgtų į dieviškojo ir bažnytinio įstatymo nuostatus, o nusidėjusiems skirtų bausmes. Juk netrūksta tokių, kurie mano, kad tai, ką leidžia civiliniai įstatymai ar bent nepersekioja bausmėmis, yra leista ir moralės įstatymo; nors ir priekaištaujant sąžinei, jie atlieka tokius veiksmus, nes nei bijo Dievo, nei ko nors bijosi iš žmonių įstatymų. Todėl neretai jie ir patys puola, ir kitus veda į pražūtį.

Iš tokio bendradarbiavimo su Bažnyčia negali kilti jokio pavojaus ar pažeminimo valstybės įstatymams bei tvirtumui – bet koks įtarimas ir baimė šiuo klausimu tuščia ir beprasmė. Tai aiškiai parodė jau Leonas XIII: „Niekas neabejoja, – sakė jis, – kad Bažnyčios įsteigėjas Jėzus Kristus norėjo, jog šventoji valdžia būtų skirtinga nuo civilinės ir jog abi jos laisvai ir netrukdomai tvarkytų savo reikalus. Tačiau reikia pridėti, kad abiem joms naudinga ir tarnauja visų žmonių interesams, jei tarp jų vyrauja sąjunga ir santarvė... Jei civilinis autoritetas draugiškai sutaria su šventąja Bažnyčios valdžia, iš to tikrai kyla didelė nauda abiem pusėms. Pirmosios valdžios kilnumas tik išplečiamas, o vadovaujant religijai, jos valdymas visuomet lieka teisingas; antroji gauna tvirtą apsaugą ir globą, kad galėtų veikti viešajai tikinčiųjų gerovei“[105].

Galime pateikti naują ir aiškų pavyzdį: sėkmingai sudarius iškilmingą Konvenciją tarp Šventojo Sosto ir Italijos karalystės, buvo pasielgta laikantis teisingos tvarkos ir pagal Kristaus įstatymą, o ir santuokos srityje buvo pasiekta taikaus susitarimo ir draugiško bendravimo, kaip ir dera prisimenant šlovingą italų tautos istoriją bei jos senas ir šventas tradicijas. Išties, Laterano sutarties nutarimuose skaitome: „Italijos valstybė, norėdama atstatyti santuokos instituto, to šeimos pagrindo, kilnumą, atitinkantį tautos tradicijas, pripažįsta Santuokos sakramento, reguliuojamo kanonų teisės, civilines pasekmes“[106]; prie šios normos ir pagrindo pridėti kiti sudarytosios konvencijos straipsniai.

Tai gali visiems būti pavyzdžiu ir argumentu, netgi ir mūsų amžiuje (nors jame, deja, taip dažnai skelbiamas visiškas civilinės valdžios atskyrimas nuo Bažnyčios ir bet kokios religijos), kad viena aukščiausioji valdžia gali susivienyti ir bendrauti su kita be jokios žalos kiekvienos iš jų teisėms ir aukščiausiai galiai, išlaikant tarpusavio santarvę ir draugišką sąjungą, siekiant abiejų bendruomenių bendrojo gėrio. Abi valdžios gali bendrai rūpintis santuoka bei atitolinti tuos pražūtingus pavojus ar net žlugimą, kuris gresia krikščionims sutuoktiniams.

 

Visa tai, garbingieji Broliai, ką Mes, skatinami ganytojiško rūpesčio, su jumis atidžiai apsvarstėme, tegul bus pagal krikščioniškos išminties normas plačiai paskelbta ir išaiškinta visiems mylimiems vaikams, betarpiškai patikėtiems jūsų globai ir priklausantiems didelei Kristaus šeimai, kad visi gerai pažintų sveiką santuokos doktriną bei kruopščiai saugotųsi pavojų, kuriuos kelia klaidų šaukliai, o ypač „kad, atsisakę bedievystės ir pasaulio aistrų, santūriai, maldingai ir teisingai gyventų šiame pasaulyje, laukdami palaimintosios vilties ir mūsų didžiojo Dievo bei Gelbėtojo Jėzaus Kristaus šlovės apsireiškimo“[107].

 

Todėl tepadaro visagalis Tėvas, „nuo kurio kiekviena tėvystė danguje ir žemėje turi vardą“[108], kuris stiprina silpnuosius ir prideda drąsos ligotiems ir bailiesiems; tepadaro Viešpats ir Atpirkėjas Kristus, „garbingųjų sakramentų steigėjas ir atbaigėjas“[109], kuris panorėjo ir padarė santuoką mistiniu savo nenusakomos sąjungos su Bažnyčia paveikslu; tepadaro Šventoji Dvasia, Dievas Meilė, širdžių šviesa ir proto stiprybė, kad tai, ką Mes šiame laiške išdėstėme apie šventąjį Santuokos sakramentą, apie nuostabų Dievo įstatymą ir valią jos atžvilgiu, apie jai gresiančias klaidas ir pavojus bei apie prieš juos taikytinus vaistus, visi suvoktų protu, priimtų noria valia, padedant Dievo malonei, įgyvendintų, kad vėl suklestėtų ir gyvuotų minėtasis Dievui pašvęstas krikščioniškų santuokų vaisingumas, nepažeista ištikimybė, nesukrečiamas tvirtumas, sakramentinis šventumas ir malonių pilnatvė.

Kad Dievas, visų malonių Teikėjas, skatinantis jus ir trokšti, ir veikti[110], dėl savo gerumo ir visagalybės visa tai padarytų ir teiktųsi duoti, Mes nuolankia dvasia siunčiame prie jo malonės sosto atkaklias maldas ir su meile suteikiame jums, garbingieji Broliai, ir jūsų uoliam ir budriam rūpesčiui patikėtam klerui bei liaudžiai apaštalinį palaiminimą kaip tojo visagalio Dievo gausaus palaiminimo laidą.

Duota Romoje, prie Šventojo Petro, 1930-ųjų, Mūsų pontifikato devintųjų, metų gruodžio 31 dieną.

 

Popiežius Pijus XI

 

(Acta Apostolicae Sedis, t. XXII, n. 13, 1930 12 31. Iš lotynų k. vertė kun. Edmundas Naujokaitis)