Visiems Mūsų garbingiesiems broliams katalikiškojo pasaulio patriarchams, primams, arkivyskupams, vyskupams ir kitiems ordinarams, esantiems malonėje ir bendrystėje su Apaštalų Sostu

I. Įvadas

1. Bažnyčia yra religijos mokytoja

Amžinojo Tėvo vienatinis Sūnus, atėjęs į žemę atnešti žmonijai išganymą ir dieviškosios išminties šviesą, suteikė pasauliui didžiulę ir nuostabią malonę, kai žengdamas į dangų įsakė apaštalams eiti ir mokyti visas tautas (Mt 28, 19) ir paliko savo įkurtą Bažnyčią kaip bendrą ir vyriausią visų tautų mokytoją. Nes kaip tiesa išlaisvino žmones, taip tiesa turėjo juos ir saugoti; ir dangiškųjų doktrinų vaisiai, kurie žmonijai buvo išganymo vaisiai, nebūtų buvę ilgalaikiai, jei mūsų Viešpats Kristus nebūtų paskyręs nuolatinio magisteriumo, kuris mokytų žmonių protus tikėjimo. Palaikoma pažadų, atkartodama savo dieviškojo Įkūrėjo meilę, Bažnyčia ištikimai vykdė gautąjį įsakymą, niekada neišleisdama iš akių ir iš visų jėgų siekdama šio tikslo: mokyti religijos ir be atvangos kovoti su klaida. Į tai nukreipti visų vyskupų darbai ir budrumas; į šį tikslą veda Susirinkimų nutarimai ir dekretai, ir juo labiau tai yra kasdienio Romos pontifikų rūpinimosi objektas, nes jie, būdami apaštalų kunigaikščio šv. Petro primato įpėdiniai, turi teisę ir pareigą mokyti savo brolius ir stiprinti juos tikėjime.

2. Filosofija turi būti dėstoma vadovaujantis katalikų tikėjimu

Kaip mus įspėja Apaštalas, būtent „per filosofiją ir tuščius samprotavimus“ (Kol 2, 8) tikinčiųjų Kristumi protai dažniausiai leidžiasi suklaidinami, ir žmonėse pažeidžiamas tikėjimo grynumas. Todėl aukščiausieji Bažnyčios ganytojai visuomet manė, kad jų postas juos taip pat įpareigoja iš visų jėgų prisidėti prie tikrojo mokslo pažangos ir kartu ypač uoliai rūpintis, kad pagal katalikiškojo tikėjimo taisykles būtų visur mokoma visų žmogiškųjų mokslų, bet labiausiai filosofijos, nes nuo jos daugiausia priklauso išmintinga mokslų kryptis. Mes patys jau pirmojoje jums, Garbingieji Broliai, skirtoje enciklikoje be daugybės kitų klausimų palietėme ir šį; bet šiandien temos svarba ir aplinkybės Mus įpareigoja iš naujo su jumis panagrinėti filosofinio mokymo, gerbiančio ir tikėjimo taisykles, ir žmogiškųjų mokslų kilnumą, prigimtį.

3. Mūsų amžiaus blogio šaltinis yra klaidinga filosofija

Jeigu atkreipsime dėmesį į tai, kokiais blogais laikais gyvename, jei mintimis apžvelgsime tiek viešųjų, tiek privačiųjų dalykų būklę, lengvai suprasime: mus slegiančių, kaip ir mums gresiančių blogybių priežastis yra ta, kad klaidingos nuomonės apie dieviškuosius ir žmogiškuosius dalykus iš filosofų mokyklų, iš kurių kadaise kilo, pamažu įsiskverbė į visus visuomenės sluoksnius; joms pavyko būti priimtoms labai didelio skaičiaus protų. Kadangi žmogui iš tiesų yra natūralu savo veiksmų vedliu laikyti protą, tai proto nukrypimai lengvai sukelia valios nukrypimus; ir šitaip prote įsitvirtinusių nuomonių klaidingumas paveikia žmogaus veiksmus ir juos sugadina. Ir priešingai: jeigu mąstymas bus sveikas ir tvirtai pagrįstas teisingais principais, jis tiek visuomenei, tiek atskiriems jos nariams bus didelių pasiekimų, nesuskaičiuojamų gėrybių šaltinis.

Be abejo, Mes nemanome, kad žmogiškoji filosofija turi tiek jėgos ir galios, kad pati viena sugebėtų atmesti arba sunaikinti absoliučiai visas klaidas. Iš tiesų, kaip krikščionių religijos įsitvirtinimo pradžioje nuostabi tikėjimo šviesa, paskleista ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios galybės parodymu (1 Kor 2, 4), sugrąžino pasaulį į jo pirmykštį kilnumą, taip ir dabartiniais laikais Mes pirmiausia tikimės, kad galingai Dievo pagalbai veikiant, žmonių protai, pagaliau išplėšti iš klaidos tamsybių, bus sugrąžinti prie teisingo supratimo. Bet mes neturėtume menkinti arba nepaisyti natūralių priemonių, žmonėms suteiktų visa galingai ir švelniai sutvarkančios dieviškosios išminties malonės; o iš visų šių priemonių neabejotinai galingiausia yra tinkamas naudojimasis filosofija. Dievas ne šiaip sau įžiebė žmogaus sieloje proto šviesą; prie jos pridėta tikėjimo šviesa neužgesina ir nenuslopina proto galios; priešingai, ji jį ištobulina ir padidindama jo jėgas, padaro jį tinkamą sudėtingiausiems abstraktiems samprotavimams.

Taigi visiškai atitinka dieviškosios Apvaizdos tvarką tai, kad norėdami sugrąžinti žmones į tikėjimą ir išganymą, ieškome taip pat ir žmogiškojo mokslo pagalbos: tai yra išmintinga ir pagirtina priemonė, kuria, kaip liudija senovės paminklai, dažnai naudojosi žymiausi Bažnyčios Tėvai. Tie patys Tėvai vieningai priskyrė protui aktyvų ir svarbų vaidmenį, kurį apibendrina šv. Augustinas, priskirdamas žmogiškajam mokslui tai, per ką išganingas tikėjimas yra gimdomas, maitinamas, ginamas ir stiprinamas (De Trinitate, XIV, c. 1).

II. Teisinga filosofija yra vaistai nuo tikėjimo klaidų

1. Filosofija parengia Evangelijos doktrinai

Ir pirmiausia filosofija, suprasta teisingai, kaip ją supranta išmintingi žmonės, gali praskinti ir išlyginti kelią, vedantį į tikrąjį tikėjimą, tinkamai nuteikdama savo mokinių protus priimti Apreiškimą: todėl senovės rašytojai ją išmintingai vadina kartais krikščioniškajam tikėjimui paruošiančia institucija (Klemensas Aleksandrietis, Stromata, lib. 1, c. 16), kartais įžanga į krikščionybę ir jos pagalbininke (Origenas, Epist. ad Greg.), kartais rengėja Evangelijos doktrinai (Stromata, lib. 1, c. 5).

a) Filosofija gali įrodyti kai kurias apreikštąsias tiesas

Ir tikrai Dievas dėl savo begalinio gerumo dieviškųjų dalykų tvarkoje mums per tikėjimo šviesą parodė ne tik tas tiesas, kurių žmogiškasis protas pats negali pasiekti, bet ir daug kitų, kurios protui nėra visiškai neprieinamos, kad patvirtintos dieviškuoju autoritetu, jos be jokių klaidos priemaišų galėtų būti visų pažintos.

Todėl kai kurios tiesos, kurias mūsų tikėjimui pateikia dieviškasis mokymas, arba kurios glaudžiai siejasi su tikėjimo doktrina, buvo pripažintos, deramai įrodytos ir ginamos pačių pagonių filosofų, kuriuos apšvietė vien tik prigimtinis protas, nes kaip sako Apaštalas, „Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos protu iš Jo kūrinių“ (Rom 1, 20); ir „įstatymo neturintys pagonys [...] įrodo, kad įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse“ (Rom 2, 14–15). Šias tiesas, pripažintas netgi pagonių filosofų, labai dera pakreipti apreikštosios doktrinos naudai ir tikslams, akivaizdžiai parodant, jog ir žmogiškoji išmintis, ir mūsų priešininkų liudijimas patvirtina krikščioniškojo tikėjimo teisingumą.

Ši taktika nėra sugalvota ką tik, ji yra labai sena ir dažnai naudota Bažnyčios Tėvų. Maža to, šie garbingi religinių tradicijų liudytojai ir saugotojai kaip šio metodo pavyzdį, beveik kaip jo provaizdį, atpažino tame, kad hebrajai išeidami iš Egipto gavo įsakymą išsinešti egiptiečių auksinius ir sidabrinius indus bei brangius drabužius, kad šis grobis, iki tol tarnavęs gėdingoms apeigoms ir tuštiems prietarams, netrukus būtų pašvęstas tikrojo Dievo religijai. Šv. Grigalius iš Neocezarėjos šlovina Origeną (Orat. paneg. ad Origen., 6) už tai, kad pasigriebdamas kai kurias apsukriai išsirinktas pagonių idėjas, kaip iš priešo atimtas ietis, jis jas nepaprastai vikriai nukreipė į krikščioniškosios išminties gynybą ir prietarų griovimą. Grigalius Nazianzietis (Carm. I. lamb. 3.) bei Grigalius Nysietis (Vita Moysis) giria ir patvirtina tą metodą, kurį diskusijose naudoja šv. Bazilijus Didysis; jį, naudojamą apaštalų mokinio Kvadrato, Aristido, Justino, Ireniejaus ir daugybės kitų, labai giria šv. Jeronimas (Epistola ad Magnum, 4). Šv. Augustinas sako: „Ar mes nematome, su kokiu aukso, sidabro ir brangių drabužių nešuliu iš Egipto išėjo Kiprijonas, švelniausias mokytojas ir palaimintas kankinys? O Laktancijus, Viktorinas, Optatas, Hilarijus? O nesuskaičiuojami graikai, jau nekalbant apie dabar gyvenančius?“ (De doctr. christ. 1. II, c. 40) Taigi jei dar nepraturtintas Kristaus galia prigimtinis protas galėjo duoti tokį gausų derlių, tai tikrai daug daugiau jis jo duos dabar, kai Išganytojo malonė atstatė ir padidino prigimtines žmogaus proto galias. O kas nemato to patogaus ir lengvo kelio, kurį šis filosofinis metodas atveria į tikėjimą?

b) Filosofija gali įrodyti tikėjimo racionalumą

Vis dėlto šio filosofinio metodo naudingumas tuo neapsiriboja. Ir iš tiesų dieviškosios išminties žodžiai rimtai priekaištauja kvailumui tų žmonių, kurie „per regimas gėrybes nesugebėjo suvokti Esančiojo ir matydami darbus, nepajėgė atpažinti juos nudirbusio“ (Išm 13, 1). Vadinasi, pirmasis žmogaus proto vaisius, didelis ir brangus tarp kitų proto vaisių, yra Dievo buvimo įrodymas: „Juk iš kūrinių didingumo ir grožio panašiai suvokiamas ir jų Kūrėjas“ (Išm 13, 5). Protas mums parodo ir nepaprastą tobulumą šio Dievo, kuriame jungiasi visos tobulybės, pirmiausia begalinė išmintis, pro kurią niekas negali prasprūsti, ir aukščiausias teisingumas, kurio joks ydingas nusiteikimas negali įveikti; protas mums taip pat leidžia suprasti, kad Dievas yra ne tik teisingas, bet kad Jis yra pati tiesa, negalinti nei klysti, nei klaidinti. Todėl suprantama, kad žmogaus protas turi su visišku pasitikėjimu priimti Dievo žodį ir pripažinti jo didžiausią autoritetą. Panašiai protas mums sako, kad nuo pat pradžių evangelinė doktrina suspindėjo stebuklingais ženklais, tikrais tikros tiesos argumentais; todėl tie, kurie su tikėjimu priima Evangeliją, nedaro to neapgalvotai, tarsi atsiduotų apgaulingoms pasakoms (2 Pt 1, 16), bet su protui nė kiek neprieštaraujančiu paklusnumu palenkia savo mąstymą ir sprendimus dieviškajam autoritetui. Pagaliau, kas yra ne mažiau svarbu, protas parodo, kaip Jėzaus Kristaus įsteigtoji Bažnyčia, pasak Vatikano Susirinkimo formuluotės, „savo nuostabiu išplitimu, dideliu šventumu ir neišsenkamu vaisingumu visokiam gėriui, savo katalikiška vienybe ir nepajudinamu tvirtumu mums duoda didį ir amžiną savo patikimumo įrodymą ir savo dieviškosios misijos nenuginčijamą liudijimą“ (Dei Filius, cap. 3).

c) Filosofija teikia gilesnį tikėjimo supratimą

Kai šie pamatai yra taip tvirtai pakloti, iš filosofijos galima gauti dar daugiau neišmatuojamos naudos: iš jos šventoji teologija turi gauti ir priimti tikrojo mokslo prigimtį, formą ir charakterį. Iš tiesų yra būtina, kad šiame pastarajame moksle, kilniausiame iš visų, gausios ir įvairios dangiškųjų doktrinų dalys būtų sutelktos kaip viename kūne taip, kad tvarkingai sudėliotos kiekviena į savo vietą ir išvestos iš savų principų, būtų tvirtai tarpusavyje susijusios; pagaliau reikia, kad visos šios dalys kartu ir atskirai būtų patvirtintos deramais ir tvirtais įrodymais. Taip pat negalima nutylėti nei nuvertinti šio tikslesnio ir pilnesnio mūsų tikimų dalykų pažinimo bei kiek įmanoma aiškesnio pačių tikėjimo paslapčių supratimo, kurį šv. Augustinas bei kiti Bažnyčios Tėvai nesiliovė gyrę ir stengėsi įgyti, o Vatikano Susirinkimas (Dei Filius, cap. 4) paskelbė esant labai naudingą. Be abejo, daugiau ir lengviau šio pažinimo ir supratimo įgis tie, kurie prie papročių dorumo ir tikėjimo uolumo pridurs filosofijos mokslų išlavintą protą; ir ši mintis yra to paties Vatikano Susirinkimo, kuomet jis moko, kad šio šventųjų dogmų supratimo reikia ieškoti „tiek per analogiją dalykų, kurie pažįstami natūraliai, tiek iš paslapčių tarpusavio ryšio ir jų ryšio su galutiniu žmogaus tikslu“ (Dei Filius, cap. 4).

d) Ji gina tikėjimą

Pagaliau filosofijos mokslai turi pagarbiai ginti Dievo apreikštas tiesas ir pasipriešinti jas puolančiųjų įžūlumui. Štai čia yra garbingas titulas filosofijai – būti vadinama tikėjimo pylimu ir tvirtu religijos ramsčiu. „Tai tiesa, – liudija Klemensas Aleksandrietis, – kad Išganytojo doktrina yra tobula pati savaime ir jai nereikia niekieno pagalbos, nes ji yra Dievo jėga ir išmintis. Graikų filosofija savo parama nieko neprideda prie tiesos galios; bet kadangi ji griauna šiai tiesai priešingus sofistų argumentus ir ardo jai paspęstas žabangas, ji buvo pavadinta tvora ir žiogriu, pastatytu vynmedžiui paremti.“ (Stromata, lib. l, c. 20) Iš tiesų kaip katalikų priešai, kovodami prieš religiją, teigia iš filosofinio metodo besiskolinantys daugumą ginklų, kuriais naudojasi, taip ir dieviškųjų mokslų gynėjai filosofijos arsenale ieško daugumos priemonių apreikštosioms dogmoms apginti. Ir nereikia manyti, kad krikščioniškajam tikėjimui nėra didelė pergalė tai, jog religijos priešų ginklus, pasiskolintus iš žmogaus proto gudrybių, tas pats žmogaus protas galingai ir lengvai atmuša.

Ši religinių grumtynių rūšis, kaip primena šv. Jeronimas savo laiške Magnusui, buvo naudojama paties Tautų apaštalo. Ši kovos rūšis Tautų apaštalui buvo pažįstama: „Paulius, krikščionių armijos vedlys, neįveikiamas oratorius, gindamas Kristaus bylą, meistriškai pakreipia tikėjimo naudai atsitiktinai pamatytą įrašą, nes iš paties Dovydo išmoko išplėšti kalaviją iš priešo rankų ir pasinaudoti išpuikusio Galijoto ginklu, kad nukirstų jam galvą.“ (Epistola ad Magnum, 2) Pati Bažnyčia ne tik pataria, bet ir įsako krikščionims mokytojams pasitelkti į pagalbą filosofiją. Penktasis Laterano Susirinkimas, nustatęs, kad bet koks „teiginys, priešingas antgamtinio tikėjimo tiesai, yra absoliučiai klaidingas, kadangi tai, kas teisinga, negali prieštarauti tam, kas teisinga“ (Apostolici regiminis), įsako filosofijos mokytojams stengtis uoliai griauti klastingus argumentus, nes, šv. Augustino liudijimu, „bet kokie prieš Šv. Rašto autoritetą nukreipti motyvai, kad ir kokie viliojantys jie būtų, gali tik apgaudinėti tiesos regimybe; nes teisingi jie negali būti“ (Epist. 147 Ad Marcellinum, n. 7).

2. Filosofija turi kaip tarnaitė sekti dieviškuoju mokslu

Bet kad filosofija galėtų duoti tų brangių vaisių, apie kuriuos ką tik kalbėjome, žūtbūt reikia, kad ji niekada nenukryptų nuo to kelio, kuriuo senovėje ėjo garbinga šventųjų Bažnyčios Tėvų svita, ir kurį kitados Vatikano Susirinkimas iškilmingai patvirtino savo autoritetu.

a) Ji negali nepaisyti tikėjimo tiesų

Kadangi dauguma antgamtinių tiesų, mūsų tikėjimo objektas, smarkiai pranoksta bet kokio suvokimo galimybes, vadinasi, žmogaus protas, žinodamas savo silpnumą, turi saugotis, kad nesiektų to, ko nepajėgia, ir neneigtų tų tiesų, jų nevertintų remdamasis savo jėgomis, neaiškintų pagal savo įgeidžius; veikiau jis jas turi priimti su nuolankiu ir visišku tikėjimu ir laikyti save be galo pagerbtu dėl to, kad jam buvo leista atlikti dangiškųjų mokslų tarno pareigas ir iš Dievo malonės nors truputį prie jų priartėti. Ir priešingai, jei kalbama apie tuos doktrinos punktus, kuriuos žmogaus protas gali suvokti savo prigimtinėmis jėgomis, yra teisinga šiais klausimais palikti filosofijai jos metodą, principus ir argumentus, jei tik ji niekada nedrįs atmesti dieviškojo autoriteto. Maža to: tai, ko Apreiškimas mus moko, tikrai yra tiesa, o kadangi tai, kas prieštarauja tikėjimui, drauge prieštarauja ir protui, katalikiškoji filosofija turi žinoti, kad ji pažeis proto, taip pat ir tikėjimo teises, jei sutiks su išvada, kurią žinos esant priešingą apreikštajai doktrinai.

b) Ji nėra neklystanti

Mes žinome, kad yra tokių, kurie, be saiko aukštindami žmogaus prigimties galias, teigia, jog, pasiduodamas dieviškajam autoritetui, žmogaus protas praranda įgimtą orumą ir, palenktas tokios vergovės jungo, labai atsilieka ir sunkiai kopia į tiesos ir tobulumą viršūnę. Bet šie suvedžiojantys teiginiai yra pilni klaidų; galų gale jie nuveda žmones į kvailumo viršūnę ir priverčia juos nusikalsti nedėkingumu atmetant aukščiausias tiesas ir neapgalvotai atstumiant dieviškąją tikėjimo malonę, kuri buvo visų gėrybių šaltinis netgi pačiai civilinei visuomenei. Iš tiesų žmogaus protui, apibrėžtam nustatytų ir netgi gana siaurų ribų, gresia gausių klaidų ir daugybės dalykų nežinojimo pavojus. O krikščioniškasis tikėjimas, besiremdamas Dievo autoritetu, yra labai patikimas tiesos mokytojas: kas juo seka, nesileidžia įpainiojamas į klaidos tinklus nei siūbuojamas abejotinų nuomonių bangų. Tad sujungti filosofijos studijas su paklusnumu krikščioniškajam tikėjimui, vadinasi, pasirodyti esant puikiu filosofu; nes dieviškųjų tiesų spindesys, įsiskverbdamas į sielą, ateina į pagalbą pačiam protui ir nieko neatimdamas iš jo orumo, labai padidina jo kilnumą, skvarbumą, tvirtumą.

Naudodami proto įžvalgumą paneigti tikėjimui prieštaraujančioms nuomonėms ir įrodyti jį atitinkančioms pažiūroms, žmonės oriai ir naudingai lavina savo protą: pirmuoju atveju jie atskleidžia klaidos priežastis, išryškina argumentų, kuriais ji remiasi, ydingumą, antruoju atveju randa svarių argumentų, tvirtai įrodančių tiesą ir galinčių įtikinti kiekvieną išmintingą žmogų.

c) Tikėjimas neprieštarauja protui

Kas neigtų, jog toks proto pritaikymas bei lavinimas didina jo pajėgumus ir vysto jo gebėjimus, tas teigtų absurdišką dalyką, būtent: kad skyrimas to, kas teisinga, nuo to, kas klaidinga, neduoda jokios naudos proto pažangai. Tad Vatikano Susirinkimas šiais žodžiais pagrįstai nusako didelę naudą, kurią tikėjimas teikia protui: „Tikėjimas išlaisvina ir apsaugo protą nuo įvairiausių klaidų ir praturtina jį gausiu pažinimu.“ (Dei Filius, cap. 4) Todėl jei žmogus yra išmintingas, jis neturi kaltinti tikėjimo esant proto ir natūralių tiesų priešu, bet veikiau deramai dėkoti Dievui ir nuoširdžiai džiūgauti dėl to, kad tokios daugybės neišmanymo pavyzdžių apsuptyje ir šiame klaidų vandenyne šventoji tikėjimo šviesa apšviečia jo žvilgsnį ir kaip laiminga žvaigždė, saugodama nuo bet kokio klaidos pavojaus, rodo jam tiesos uostą.

3. Filosofijos istorija rodo, kad:

a) Filosofija be tikėjimo klysta

Jei dabar, Garbingieji Broliai, peržvelgsite filosofijos istoriją, joje rasite viso to, ką Mes ką tik sakėme, įrodymą. Ir tikrai netgi tie senovės filosofai, kurie buvo laikomi išmintingiausiais, bet neturėjo tikėjimo malonės, daugeliu klausimų įpuolė į siaubingas klaidas. Jums ne paslaptis, kaip dažnai jie tarp teisingų teiginių pripainiodavo daugybę klaidingų ir absurdiškų dalykų; kokias miglotas ir abejotinas nuomones skleidė apie dieviškumo prigimtį, pirmąją daiktų priežastį, pasaulio valdymą, Dievo ateities žinojimą, blogio priežastį ir kilmę, žmogaus galutinį tikslą ir amžinąją laimę, dorybes, ydas bei kitus doktrinos punktus, kurių teisingas ir užtikrintas pažinimas yra būtinas žmonijai.

b) Bendradarbiaudama su tikėjimu ji pasiekė puikių rezultatų

Ir priešingai, pirmieji Bažnyčios Tėvai ir mokytojai, gerai suprasdami, kad dieviškosios valios sumanymuose Kristus yra mokslo atstatytojas, nes Jis yra Dievo galybė ir išmintis (1 Kor 1, 24) ir „Jame yra paslėpti visi išminties ir pažinimo lobiai“ (Kol 2, 3), ėmėsi tyrinėti senovės filosofų knygas ir lyginti jų mintis su apreikštosiomis doktrinomis; protingai atrinkdami jie priėmė tas mintis, kurios jiems pasirodė atitinkančios tiesą ir išmintį, o iš to, kas liko, atmetė tai, ko negalėjo pataisyti. Nes kaip Dievas savo nuostabia apvaizda paskatino herojiškus ir kilniai savo gyvybę aukojančius kankinius ginti Bažnyčią nuo tironų žiaurumo, taip ir sofistams bei eretikams Jis priešpriešino gilios išminties žmones, kurie stengėsi apginti, netgi pasitelkdami pagalbon žmogiškąjį protą, apreikštųjų tiesų lobį. Nuo pat Bažnyčios lopšio katalikiškoji doktrina susidūrė su įnirtingais priešininkais, kurie, tyčiodamiesi iš krikščionių dogmų ir principų, tvirtino, kad yra daug dievų, kad materialusis pasaulis neturi nei pradžios, nei priežasties, kad dalykų eiga nėra valdoma dieviškosios Apvaizdos įsikišimu, bet yra judinama nežinia kokios aklos jėgos ir neišvengiamos būtinybės.

α) Apologetai

Prieš šiuos beprotiškų mokymų skelbėjus sukilo mokyti žmonės, vadinami apologetais, kurie, vadovaudamiesi tikėjimu, esant reikalui naudodamiesi iš žmogiškosios išminties pasiskolintais argumentais, įrodė, kad privalu garbinti tik vieną Dievą, pasižymintį aukščiausiu visokių rūšių tobulumo laipsniu, kad Jo visagalybe visi dalykai yra sukurti iš nieko, kad jie yra palaikomi Jo išminties ir jos judinami bei kreipiami kiekvienas į savo tikslą.

Pirmosiose šių apologetų gretose sutinkame šv. kankinį Justiną. Apėjęs, tarsi norėdamas patikrinti, įžymiausias graikų mokyklas, įsitikinęs, kad visą tiesą galima rasti tik apreikštosiose doktrinose, Justinas su visu sielos įkarščiu prisirišo prie šių pastarųjų, gynė jas nuo šmeižtų, kurie buvo į jas nukreipti, sklandžiai ir įtikinamai aiškino jas Romos imperatoriams bei parodė neretai egzistuojantį sutarimą tarp jų ir pagonių filosofų minčių.

Tuo pat metu Kvadratas ir Aristidas, Hermijas ir Atenagoras sėkmingai ėjo tuo pačiu keliu. Ši byla pažadino ne mažiau garsų gynėją, nenugalimą kankinį Ireniejų, Liono Bažnyčios vyskupą; drąsiai paneigdamas iškrypusias nuomones, gnostikų atneštas iš Rytų ir išplatintas po visą imperiją, jis drauge paaiškino, kaip sako šv. Jeronimas, „visų erezijų šaknis ir filosofų raštuose atskleidė šaltinius, iš kurių jos teka“ (Epistola ad Magnum, 4).

Visi žino Klemenso Aleksandriečio vedamas diskusijas, apie kurias šv. Jeronimas susižavėjęs sušunka: „Ką silpno jose galima rasti? Ar jose yra kas nors, kas plauktų ne iš pačios filosofijos šerdies?“ (Epist. ad Magn., 4) Klemensas rašė neįtikėtinai įvairiomis temomis labai naudingus dalykus tiek filosofijos istorijai, tiek dialektikos menui ir pratyboms, tiek santarvės tarp tikėjimo ir proto įtvirtinimui. Po jo atėjo Origenas. Šis garsus Aleksandrijos mokyklos mokytojas, labai gerai susipažinęs su graikų ir Rytų filosofų mokymais, išleido daug mokslingų knygų, nepaprastai naudingų Šv. Rašto interpretavimui ir šventųjų dogmų aiškinimui; nors jo darbai, bent jau tie, kurie mus pasiekė, nėra visiškai laisvi nuo klaidų, vis dėlto juose yra daug minčių, kurios prisideda prie natūralių tiesų lobio ir sustiprina jų galią. Tertulijonas eretikams priešpriešino Šv. Rašto autoritetą; prieš filosofus jis užsidėjo kitus šarvus ir priešpriešino jiems filosofiją; šiuos pastaruosius jis įveikė taip sumaniai ir išradingai, kad net nebijojo jiems į veidą sviesti šio iššūkio: „Kad ir ką jūs manytumėte, nei mokslu, nei disciplina man neprilygstate.“ (Apologet., 46)

Ir Arnobijus savo knygose prieš pagonis, ir Laktancijus, labiausiai veikale Epitome Divinarium Institutionum (Dieviškųjų mokslų santrauka), uoliai siekdami žmonėms įskiepyti katalikiškosios išminties dogmas ir nurodymus, pasitelkia vienodą iškalbą ir vienodą jėgą; anaiptol nežongliruodami filosofija taip, kaip tai daro akademikai, įtikinimui jie naudoja kartais savus ginklus, kartais tuos, kuriuos jiems teikia filosofų tarpusavio ginčai (Epit. Divin. Inst. VII, cap. 7). Visi sutaria, kad raštai, kuriuos mums paliko didysis Atanazas ir oratorių kunigaikštis Auksaburnis (Chrizostomas) apie žmogaus sielą, dieviškuosius atributus ir kitus didžiausios svarbos klausimus, yra tokie tobuli, kad atrodo neįmanoma norėti ko nors išsamesnio ir gilesnio. Nenorėdami be galo tęsti šios vardų eilės, vis dėlto Mes pridėsime prie tų paminėtų didžių žmonių vardų Bazilijų Didįjį ir abu Grigalius. Jie atėjo iš Atėnų, šios visų menų buveinės, kurioje gausiai apsirūpino visais filosofijos turtais; ir šiuos mokslo lobius, kuriuos kiekvienas iš jų užkariavo su tokiu gyvu užsidegimu, panaudojo įveikti eretikams ir mokyti krikščionims.

Bet atrodo, kad palmės šakelė priklauso šv. Augustinui, šiam galingam genijui, kuris iš pagrindų įsigilinęs į visus dieviškuosius bei žmogiškuosius mokslus, apsiginklavęs didžiausiu tikėjimu ir ne mažiau didžia doktrina, be atokvėpio kovėsi su visomis savo laikų klaidomis. Ir kokio tik filosofijos klausimo jis nepalietė, nepagilino: tiek atskleisdamas tikintiesiems aukščiausias tikėjimo paslaptis ir drauge gindamas jas nuo įnirtingų priešininkų puolimų, tiek sugriaudamas akademikų ir manichėjų prasimanymus, pastatydamas ir įtvirtindamas žmogiškojo mokslo pamatus arba ieškodamas blogybių, nuo kurių naštos vaitoja žmonija, pagrindo, šaltinio ir priežasties. Su kokiu pakilimu ir gilumu jis kalbėjo apie angelus, sielą, žmogaus protą, valią ir laisvą pasirinkimą, religiją ir palaimintąjį gyvenimą, laiką ir amžinybę, taip pat kaitai pavaldžių kūnų prigimtį! Vėliau Rytuose Jonas Damaskietis, eidamas Grigaliaus Nazianziečio pėdomis, o Vakaruose Boecijus ir Anzelmas, sekdami Augustino mokymu, savo ruožtu praturtino filosofijos paveldą.

β) scholastai

Vėliau viduramžių mokytojai, žinomi kaip scholastai, imasi milžiniško darbo: jie rūpestingai renka sveikus ir gausius doktrinos grūdus, pasklidusius šen bei ten nesuskaičiuojamuose Tėvų darbuose, ir kuria iš jų vieną lobyną ateinančioms kartoms naudoti.

Ir čia, Garbingieji Broliai, Mes norėtume pasiskolinti žodžius, kuriais Sikstas V, Mūsų pirmtakas, gilios išminties žmogus, išdėsto scholastinės doktrinos kilmę, charakterį ir tobulumą: „Dėl dieviško kilnumo To, kuris vienintelis teikia išminties dvasią ir kuris, bėgant amžiams, pagal poreikius nesiliauja turtinęs savo Bažnyčios naujomis malonėmis ir aprūpinęs jos naujomis gynybos priemonėmis, mūsų protėviai, gilaus mokslingumo žmonės, išrado scholastinę teologiją. Bet ypač du šlovingieji daktarai, angeliškasis šv. Tomas ir serafiškasis šv. Bonaventūra, abu garsūs šio fakulteto profesoriai, <...> kurie savo neprilygstamu talentu, neišsenkamu uolumu, savo didžiais darbais ir budėjimais vystė šį mokslą, jį praturtino ir tobulai sutvarkytą, plačiai ir puikiai išplėtotą paliko ateičiai.

Ir žinoma, tokio išganingo mokslo, kuris teka iš sraunaus Šv. Rašto, Popiežių, Bažnyčios Tėvų ir Susirinkimų šaltinio, pažinimas ir pritaikymas visais laikais galėjo būti labai didelė paspirtis Bažnyčiai: tiek Šv. Rašto sveikam suvokimui ir teisingam aiškinimui, tiek tam, kad būtų galima patikimiau ir naudingiau skaityti ir aiškinti Bažnyčios Tėvus bei demaskuoti ir sugriauti įvairias klaidas bei erezijas; bet šiomis dienomis, kai atėjo tie apaštalo išpranašauti kritiniai laikai, kuriais piktžodžiautojai, išpuikėliai, suvedžiotojai eina vis blogyn, klysdami patys ir be vargo įtraukdami į klaidas kitus, norint sutvirtinti katalikiškojo tikėjimo dogmas ir įveikti erezijas, tas mokslas, apie kurį kalbame, yra reikalingas kaip niekada.“

Ši panegirika, nors atrodo skirta tik scholastinei teologijai, tačiau, kaip matome, gali būti pritaikyta pačiai filosofijai. Iš tiesų tos puikios scholastinės teologijos savybės, kurios ją daro tokią baisią tiesos priešams, būtent, kaip priduria tas pats popiežius, „tas glaudus ir tobulas pasekmių ir priežasčių sąryšis, ta simetrija ir tvarka, panašios į mūšiui pasirengusios armijos simetriją ir tvarką, tos aiškios definicijos ir distinkcijos, tas argumentacijos tvirtumas ir debatų išmoningumas, kuriais šviesa atskiriama nuo tamsos, tai, kas teisinga – nuo to, kas klaidinga, ir erezijos melai, išvilkti iš juos gaubusių prasimanymų ir apgaulingo žavesio, lieka atviri ir nuogi“ (bulė Triumphantis); visos šios puikios ir nuostabios savybės, sakome Mes, atsirado vien tik dėl tinkamo filosofijos, kurią scholastai mokytojai buvo įpratę rūpestingai ir išmintingai pritaikyti netgi teologiniuose debatuose, naudojimo. Be to, kadangi scholastikos teologų skiriamasis bruožas buvo glaudžiausiai tarpusavyje susieti dieviškąjį ir žmogiškąjį mokslą, tai teologija, kurioje jie sublizgėjo, tikrai nebūtų galėjusi pasiekti tokios šlovės ir užsitarnauti tokios pagarbos žmonių akyse, jei šie mokytojai būtų naudojęsi neišbaigta, iškraipyta ar paviršutiniška filosofija.

III. Scholastikos kunigaikštis yra šv. Tomas Akvinietis

1. Jis gerai išmanė visas filosofijos sritis

Bet tarp visų šių scholastikos mokytojų labiausiai spindi jų kunigaikštis ir visų mokytojų mokytojas Tomas Akvinietis, kuris, kaip pastebi Kajetonas, „didžiai gerbdamas prieš jį gyvenusius šventuosius Bažnyčios mokytojus, tam tikra prasme paveldėjo jų visų išmintį“ (Komentaras Teologijos sumai, in IIa-IIae q. 148, a. 4). Tomas surinko jų mokymus kaip išbarstytus to paties kūno narius; jis juos sujungė, nuostabiai sutvarkė ir taip praturtino, kad yra visiškai pelnytai laikomas ypatingu Bažnyčios gynėju ir pasididžiavimu. Turėjęs atvirą ir skvarbų protą, gerą ir patikimą atmintį, pasižymėjęs nepriekaištingu elgesiu, neturėjęs jokios kitos meilės kaip tik meilę tiesai, labai gerai išmanęs tiek dieviškuosius, tiek žmogiškuosius mokslus, jis pagrįstai lyginamas su saule, nes sušildė žemę savo dorybių spinduliais ir pripildė ją savo mokymo šviesos. Nėra nė vienos filosofijos srities, kurios jis nebūtų skvarbiai ir rimtai nagrinėjęs: protavimo taisyklės, Dievas ir bekūnės substancijos, žmogus ir kiti materialūs kūriniai, žmogaus aktai ir jų principai pakaitomis tampa objektais jo ginamų tezių, kurioms nieko netrūksta – nei gausaus tyrinėjimų derliaus, nei harmoningo dalių sutvarkymo, nei puikios manieros plėtoti temą, nei principų tvirtumo ar argumentų stiprumo, nei stiliaus aiškumo ar posakių tikslumo, nei gilumo bei lankstumo, su kuriais jis išsprendžia sunkiausius klausimus.

2. Jis įrodė, kad tarp proto ir tikėjimo yra harmonija

Dar pridėkime, kad Angeliškasis Daktaras darė filosofines išvadas iš pačių dalykų priežasčių ir principų: taigi jo prielaidų apimtis ir jose slypinčios nesuskaičiuojamos tiesos suteikė vėlesnių laikų mokytojams gausios medžiagos naudingai plėtotei, kuri savo laiku ir įvyko. Naudodamas tą patį metodą klaidoms paneigti, didysis Daktaras pasiekė dvigubą rezultatą: pats vienas atmetė visas ankstesnių laikų klaidas ir davė neįveikiamus ginklus išsklaidyti toms klaidoms, kurios neišvengiamai atsiras ateityje. Maža to, tobulai atskirdamas, kaip ir dera, protą nuo tikėjimo, tuo pat metu jis juos jungia abipusės draugystės ryšiais: jis išsaugo kiekvieno teises ir kilnumą taip, kad protas, nešamas ant šv. Tomo sparnų iki pat žmogiškojo intelekto viršūnės, turbūt nebegali pakilti aukščiau, ir kad tikėjimas vargiai gali tikėtis gausesnės ir galingesnės proto pagalbos už tą, kurią šv. Tomas jam užtikrino.

3. Visos filosofijos mokyklos teikia jam pagarbą

Todėl, ypač ankstesniais amžiais, žymiausi teologai ir filosofai, neįtikėtinai godžiai ištyrinėję nemirtinguosius didžiojo Daktaro kūrinius, visa širdimi ėmėsi ne apdoroti jo angeliškosios išminties, bet ją gerai pažinti ir ja maitintis.

Yra žinoma, kad beveik visi vienuolinių ordinų įkūrėjai ir regulų leidėjai nurodė savo vienuoliams studijuoti šv. Tomo mokymą ir pamaldžiai prie jo prisirišti, ir kad jie iš anksto pasirūpino, kad nė vienam iš vienuolių nebūtų leista nebaudžiamam netgi menkiausiu klausimu nutolti nuo šio didžio žmogaus palikimo; jau nebekalbant apie dominikonų šeimą, kuri savinasi šį žymųjį mokytoją kaip sau priklausančią garbę; benediktinų, karmelitų, augustinų, jėzuitų ir daug kitų vienuolinių ordinų paklūsta šiam įstatymui, kaip liudija jų gerbtini statutai.

Ir čia mintys su didžiausiu malonumu krypsta į tas garsias ir kadaise taip klestėjusias Paryžiaus, Salamankos, Elzaso, Duė, Tulūzos, Liuveno, Paduvos, Bolonijos, Neapolio, Koimbros ir daugybės kitų miestų mokyklas bei akademijas. Visiems žinoma, kad šių akademijų šlovė laikui bėgant augo ir patarimai, kurių iš jų buvo prašoma svarbiausiuose reikaluose, visur turėjo didžiausią autoritetą. Taip pat yra žinoma, kad šiuose kilniuose žmogiškosios išminties prieglobsčiuose šv. Tomas viešpatavo kaip valdovas savoje imperijoje ir kad visi protai – tiek mokytojų, tiek klausytojų – nuostabiai sutartinai pasikliovė vien tiktai Angeliškojo Daktaro mokymu ir autoritetu.

4. Jį giria popiežiai

Maža to: Romos popiežiai, Mūsų pirmtakai, pagerbė Tomo Akviniečio išmintį įsimintinomis panegirikomis ir palankiausiais pasisakymais.

Klemensas VI, Mikalojus V, Benediktas XIII ir kiti liudija apie tą spindesį, kurį jo nuostabus mokymas teikia visuotinei Bažnyčiai. Šv. Pijus V pripažįsta, kad šis mokymas sužlugdo, parbloškia ir išsklaido erezijas, ir kad kiekvieną dieną jis išgelbsti visą pasaulį nuo pražūtingų erezijų; kiti, pritardami Klemensui XII, teigia, kad iš jo raštų į visuotinę Bažnyčią išsiliejo gausios malonės ir kad jis nusipelnė tokios pat pagarbos ir kulto, kokį Bažnyčia teikia savo didžiausiems mokytojams – Grigaliui, Ambraziejui, Augustinui ir Jeronimui; pagaliau kiti nemanė padarysią per daug siūlydami šv. Tomą akademijoms ir aukštosioms mokykloms kaip pavyzdį ir mokytoją, kuriuo jos galėtų sekti nebijodamos būti suklaidintos. Ir čia verta priminti palaimintojo Urbono V žodžius, skirtus Tulūzos akademijai: „Mes norime ir per čia esančiuosius jums įsakome laikytis palaimintojo Tomo mokymo kaip teisingo ir katalikiško, ir iš visų jėgų stengtis jį plėtoti.“ (Bulė In ordine) Sekdami Urbono V pavyzdžiu, Inocentas XII duoda tuos pačius nurodymus Liuveno universitetui, o Benediktas XIV – Granados Šv. Dionyzo kolegijai. Užbaigdami šiuos aukščiausiųjų Pontifikų sprendimus dėl šv. Tomo Akviniečio, Mes pridursime šį Inocento VI liudijimą: „Šv. Tomo mokymas labiau negu visi kiti, neskaitant kanonų teisės, turi tokį terminų tikslumo, išraiškos saikingumo, išvadų teisingumo privalumą, kad tie, kurie jį gerai išmano, niekada nebus užklupti nutolę nuo tiesos kelio, ir kad kiekvienas, kuris jam priešinosi, visada buvo įtariamas klaida.“ (Sermo de S. Thoma)

5. Jį giria Susirinkimai

Savo ruožtu visuotiniai Susirinkimai, kuriuose spindi iš visos žemės surinktos išminties žiedas, visais laikais stengėsi teikti Tomui Akviniečiui ypatingą pagarbą. Vykstant Liono, Vienos, Florencijos, Vatikano Susirinkimams atrodė, kad šv. Tomas juose dalyvauja, netgi pirmininkauja, Tėvams priimant dekretus, ir su nenugalima jėga bei didžiausia sėkme kovoja su graikų, eretikų ir racionalistų klaidomis. Bet didžiausia pagarba šv. Tomui, skirta tik jam vienam, ir kurios jis nesidalijo nė su vienu katalikų mokytoju, buvo atiduota Tridento Susirinkimo Tėvų: jie panoro, kad per šventąjį Susirinkimą kartu su Šv. Rašto knyga ir popiežių dekretais ant to paties altoriaus būtų padėta atversta Tomo Akviniečio Suma, kad iš jos būtų galima semtis patarimų, motyvų ir įkvėpimų.

6. Bažnyčios priešai pripažįsta jo dvasios galią

Pagaliau atrodo, kad paskutinė palmės šakelė šiam neprilygstamam žmogui buvo paskirta net pačių katalikų priešų: jis mokėjo išplėšti jų pagarbos, panegirikų, susižavėjimo duoklę. Tai visiems žinoma: eretiškų grupių vadovai yra viešai pareiškę, kad jei šv. Tomo Akviniečio mokymas būtų pašalintas, jie taptų pakankamai stiprūs pradėti „pergalingą kovą su visais katalikų mokytojais ir sugriauti Bažnyčią“ (Beza-Bucerus). Tuščia viltis, be abejo, tačiau liudijimas visai netuščias.

IV. Iš naujo kilęs priešiškumas šv. Tomui

1. Nauja filosofijos rūšis

Todėl, Garbingieji Broliai, kaskart, kai apmąstome šio Mūsų Tėvų taip mylėto filosofinio mokymo gerumą, jėgą ir nuostabius pranašumus, Mes nusprendžiame, kad buvo be galo įžūlu visais laikais ir visose vietose nebeteikti jam tos garbės, kurios jis nusipelnė; tuo labiau, kad scholastinė filosofija savo naudai turi ir ilgalaikę praktiką, ir iškilių žmonių pritarimą, ir, kas svarbiausia, Bažnyčios palaikymą. Vietoje senojo mokymo šen bei ten buvo įvesta nauja filosofijos rūšis, kuri anaiptol neatnešė trokštamų ir išganingų vaisių, kurių Bažnyčia ir pati civilinė visuomenė būtų norėjusios.

2. XVI amžiaus novatoriai atsisakė šv. Tomo mokymo

XVI amžiaus novatoriams paskatinus, kai kurie pradėjo filosofuoti be jokios pagarbos tikėjimui ir vieni kitiems leido laisvai plukdyti mintis pagal savo įgeidžius ir polinkius. Iš to visai natūraliai sekė, kad be saiko padaugėjo filosofinių sistemų ir išryškėjo įvairios prieštaringos nuomonės netgi svarbiausiais žmogiškojo pažinimo klausimais. Nuomonių gausybės lengvai atveda į dvejones ir netikrumą, o kas nemato, kad nuo netikrumo lengva nusiristi į klaidą?

3. Tą patį padarė keletas katalikų mokslininkų

Kadangi žmonės mielai leidžiasi patraukiami pavyzdžio, ši naujovių aistra kai kuriose šalyse užvaldė filosofų protus. Paniekinę senosios išminties paveldą, jie panoro verčiau statyti iš naujo, negu plėsti ir gerinti senąjį pastatą. Žinoma, tai buvo nelabai išmintinga ir padarė didelę žalą mokslams. Iš tiesų šios įvairios sistemos, kurių kiekviena paremta vien tik savo atskiro mokytojo autoritetu ir požiūriu, turi tik laikiną pamatą ir todėl vietoj užtikrinto, nekintamo ir tvirto mokslo, koks buvo senasis, gali sukurti tik siūbuojančią ir laikiną filosofiją. Tad jei kartais ši filosofija tik vargais ne galais sugeba nepasiduoti priešo puolimams, tai dėl savo silpnumo ji turi kaltinti tik save pačią.

4. Naudotis dabartinio laiko pažanga nereiškia atsisakyti šv. Tomo dvasios

Tai sakydami, Mes, žinoma, neketiname išpeikti tų sumanių mokslininkų, kurie filosofijai plėtoti naudoja savo talentą, erudiciją, taip pat naujų išradimų turtus. Mes puikiai suprantame, kad visi šie elementai prisideda prie mokslo pažangos. Bet reikia rūpestingiausiai saugotis, kad šis talentas ir erudicija netaptų vieninteliu ar pagrindiniu tų pastangų tikslu. To paties reikia laikytis ir teologijoje: yra gera jai teikti įvairios erudicijos pagalbą ir šviesą; bet yra absoliučiai būtina ją traktuoti rimta scholastų maniera, kad padedant susivienijusioms Apreiškimo ir proto jėgoms, ji nesiliautų buvusi „neįveikiamas tikėjimo pylimas“ (Sikstas V, bulė Triumphantis).

V. Vyskupai turi atgaivinti šv. Tomo mokymo studijas

1. Pagyrimas tiems, kurie pradėjo skatinti šv. Tomo mokymo studijas

Taigi dėl laimingo įkvėpimo nemažai filosofijos mokslo šalininkų, šiais pastaraisiais metais trokšdami pradėti veiksmingą šio mokslo atstatymą, stengėsi ir tebesistengia sugrąžinti puikųjį šv. Tomo Akviniečio mokymą ir ankstesnį šio mokymo spindesį.

Tos pačios dvasios skatinami, daugybė jūsų, Garbingieji Broliai, luomo narių su užsidegimu žengė tuo pačiu keliu. Tai be galo džiugina Mūsų sielą. Mes juos už tai nuoširdžiai giriame ir raginame ištverti šiame kilniame sumanyme; gi visus kitus įspėjame, kad niekas Mums nėra arčiau širdies ir nieko Mes taip netrokštame, kaip matyti juos plačiai ir gausiai liejančius studijuojančiam jaunimui tyriausius išminties vandenis: tokius, kokius Angeliškasis Daktaras lieja stipria ir neišsenkančia srove.

2. Šios studijos įrodo, kad protas neprieštarauja tikėjimui

Daugybė priežasčių žadina šį karštą Mūsų troškimą. Kadangi mūsų laikais krikščioniškasis tikėjimas yra nuolatinis netikros išminties manevrų ir gudrybių taikinys, reikia, kad visi jauni žmonės, ypač tie, kurių išsilavinimas yra Bažnyčios viltis, būtų maitinami turininga ir stipria doktrina, kad pilni jėgų ir gerai apsiginklavę nuo pat jaunystės įprastų drąsiai ir išmintingai ginti religiją, pasiruošę, pasak Apaštalo, „įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie mumyse gyvenančią viltį“ (1 Pt 3, 15); taip pat kad „dėstydami sveiką mokslą sugebėtų ir paraginti, ir atremti priešgynas“ (Tit 1, 9). Be to, daug nutolusiųjų nuo tikėjimo nekenčia katalikiškų principų, teigia nežinantys kito mokytojo ir vedlio kaip protas.

Jiems išgydyti ir sugrąžinti į katalikų tikėjimą bei drauge į malonę Mes šalia antgamtinės Dievo pagalbos nematome nieko tinkamesnio už tvirtą doktriną Bažnyčios Tėvų ir scholastų, kurie, kaip Mes jau sakėme, prieš akis iškelia nepajudinamus tikėjimo pamatus, jo dievišką kilmę, jo tikrą tiesą, jo įtikinimo motyvus, jo teikiamas gėrybes žmonijai, jo tobulą sutarimą su protu; ir visa tai taip galingai ir akivaizdžiai, kad lengvai gali palenkti maištingiausius ir labiausiai užsispyrusius protus.

3. Šv. Tomo mokslas labai naudingas valstybei

Begalinis pavojus, į kurį klaidingų nuomonių užkratas įstūmė šeimą ir civilinę visuomenę, mums visiems akivaizdus. Aišku, kad ir viena ir kita mėgautųsi tobuliausia taika ir didžiausiu saugumu, jei akademijose ir mokyklose būtų dėstoma sveikiausia ir labiausiai Bažnyčios Mokymą atitinkanti doktrina, tokia, kuri randama Tomo Akviniečio raštuose.

Tai, ko šv. Tomas mus moko apie tikrąją laisvės prigimtį, kuri mūsų laikais išsigimsta į nesivaržymą, apie dievišką bet kokios valdžios kilmę, apie įstatymus ir jų galią, apie tėvišką ir teisingą valdovų valdymą, apie privalomą paklusnumą aukščiausiajai valdžiai, apie tarpusavio meilę, kuri turi viešpatauti tarp visų žmonių; tai, ką jis mums sako šiais ir kitais panašiais klausimais, turi neišmatuojamą, neįveikiamą galią sugriauti visus tuos naujosios teisės principus, kurie pilni pavojų teisingai dalykų tvarkai ir bendrajam gėriui.

4. Jis yra naudingas kiekvienam mokslui

Pagaliau visi žmogiškieji mokslai turi teisę tikėtis tikros pažangos ir privalo ieškoti veiksmingos pagalbos filosofijos mokslų atstatyme, kurį Mes ką tik pasiūlėme. Iš tiesų dailieji menai iš filosofijos, kaip iš reguliuojančio mokslo, reikalauja sau taisyklių ir metodo, ir iš jos, kaip iš bendro gyvybės šaltinio, semiasi gaivinančios dvasios. Faktai ir nuolatinė patirtis mums rodo, kad laisvieji menai ypač klestėjo tada, kai filosofija dar buvo išlaikiusi savo šlovę ir išmintį; ir priešingai, jie sunyko apleisti ir beveik užmiršti tada, kai filosofija nusmuko ir apsikrovė klaidomis ar kvailystėmis.

5. Jis neprieštarauja gamtos mokslų pažangai

Taip pat ir šiandien taip vertinami gamtos mokslai, kuriuos garsina daugybė atradimų ir kurie kelia beribį susižavėjimą, anaiptol nieko neprarastų, tik išloštų iš senosios filosofijos atstatymo. Siekiant praturtinti jų studijas ir užtikrinti jų pažangą, neužtenka apsiriboti faktų stebėjimu ir gamtos kontempliavimu; konstatavus faktus, reikia kilti aukštyn ir rūpestingai stengtis atpažinti materialiųjų dalykų prigimtį, tyrinėti tiek dėsnius, kuriems jie paklūsta, tiek ir pirmaprades priežastis, iš kurių jie kyla, bei tvarką, kurios jie tarpusavyje laikosi, ir vienybę įvairovėje, ir jų tarpusavio giminingumą skirtingume. Sunku net įsivaizduoti, kiek jėgos, šviesos ir pagalbos šiems tyrinėjimams suteiktų išmintingai dėstoma scholastinė filosofija.

Ir čia svarbu apsaugoti protus nuo didžiausios neteisybės, kuri daroma šiai filosofijai kaltinant ją trukdymu gamtos mokslų pažangai ir vystymuisi. Kadangi scholastai, šiuo klausimu laikydamiesi šv. Tėvų nuomonės, antropologijoje kiekviename žingsnyje moko, jog protas tik per apčiuopiamus dalykus gali pakilti prie bekūnės ir nematerialios būties pažinimo, tai jie patys suprato, kad filosofijai naudinga atidžiai tirti gamtos paslaptis ir skirti daug laiko stropiam fizinių reiškinių studijavimui. Kaip tik tai jie iš tiesų ir darė.

Šv. Tomas, palaimintasis Albertas Didysis ir kiti scholastikos kunigaikščiai nepasinerdavo į filosofijos kontempliaciją taip, kad nebūtų rimtai rūpinęsi ir gamtos dalykų pažinimu; maža to, šiai pažinimo sričiai yra skirtas ne vienas jų teiginys, ne vienas principas, kuriems pritaria ir kurių teisingumą pripažįsta ir dabartiniai mokytojai. Be to, mūsų laikais daugybė žymių gamtos mokslų mokytojų viešai ir atvirai paliudija, kad tarp pripažintų ir neabejotinų moderniosios fizikos išvadų ir filosofinių mokyklos principų iš tiesų nėra jokio prieštaravimo.

6. Bažnyčia visur pripažįsta pažangą

Tad skelbdami, kad reikia palankiai ir su dėkingumu priimti kiekvieną protingą mintį, kiekvieną sėkmingą išradimą, kiekvieną naudingą atradimą, nesvarbu iš kur jie beateitų, Mes jus primygtinai raginame, Garbingieji Broliai, dėl katalikų tikėjimo apgynimo ir garbės, dėl visuomenės gėrio, dėl visų mokslų pažangos – sugrąžinti ir kaip galima labiau skleisti brangųjį šv. Tomo mokymą. Mes sakome „šv. Tomo mokymą“, nes jei scholastikos mokytojų raštuose randamas koks nors pernelyg miglotas klausimas, koks nors neapdairus teiginys ar kas nors, kas prieštarauja vėlesnių amžių aprobuotiems mokymams, trumpai tariant tai, kas neturi jokios vertės, Mes anaiptol neketiname siūlyti, kad tuo būtų sekama mūsų laikais. Taip pat tegu jūsų protingu pasirinkimu paskirti mokytojai stengiasi į savo mokinių protus įdiegti šv. Tomo Akviniečio mokymą ir parodyti, kaip šis mokymas pranoksta visus kitus stiprumu ir tobulumu. Tegu akademijos, kurias jūs įsteigėte ir kurias dar įsteigsite ateityje, aiškina šį mokymą, jį gina ir naudoja svarbiausioms klaidoms paneigti. Bet kad niekas negertų vandens, įsivaizduodamas jį esant tikrą, dumblino vandens vietoj tyro, budėkite, kad šv. Tomo išmintis būtų semiama iš jo paties šaltinių, ar bent iš tų upelių, kurie, kaip tvirtai ir vienbalsiai liudija mokytojai, išplaukę iš paties šaltinio, teka dar tyri ir skaidrūs; ir priešingai, rūpestingai atitraukite jaunuolių protus nuo tų, apie kuriuos sakoma, kad jie ištekėjo iš šaltinio, bet iš tiesų yra pripildyti svetimų ir sugedusių vandenų.

VI. Pabaiga

Pasitikėjimas „Mokslų Dievu“

Bet Mes žinome, Garbingieji Broliai, kad visos mūsų pastangos bus tuščios, jei mūsų bendram žygiui netalkins Tas, kurį Šv. Raštas vadina „žinojimo Dievu“ (1 Sam 2, 3) ir taip pat įspėja mus, kad „kiekvienas geras davinys ir tobula dovana ateina iš aukštybių, nužengia nuo šviesybių Tėvo“ (Jok 1, 17). Ir dar: „Jei kuriam iš jūsų trūksta išminties, teprašo Dievą, kuris visiems dosniai duoda ir nepriekaištauja, ir jam bus suteikta.“ (Jok 1, 5)

Čia taip pat sekime pavyzdžiu Angeliškojo Daktaro, kuris niekada neatsidėdavo studijoms arba kūrybai prieš tai malda nepaprašęs Dievą palaimos ir kuris nuoširdžiai prisipažino, kad už visa tai, ką žino, yra skolingas ne tiek savo studijoms ir darbui, kiek dieviškajam apšvietimui.

Tad kreipkime į Viešpatį nuolankias ir vieningas maldas, kad Jis išlietų savo Bažnyčios sūnums žinojimo ir supratimo dvasios ir atvertų jų protus šviesai ir išminčiai. O kad išprašytumėte kaip galima gausesnių dieviškojo gerumo vaisių, melskite Švč. Mergelę Mariją, kuri yra vadinama Išminties Sostu, galingo tarpininkavimo pas Dievą; taip pat prašykite užtarimo šv. Juozapą, skaistųjį Mergelės sužadėtinį, ir didžiuosius apaštalus Petrą ir Paulių, kurie tiesa apvalė klaidos užkratu užterštą žemę ir pripildė ją dangiškosios išminties spindesio.

Pagaliau palaikomi Dievo pagalbos vilties ir pasitikėdami jūsų ganytojišku uolumu, Mes kaip dangiškų dovanų laidą ir savo ypatingo palankumo liudijimą jums visiems, Garbingieji Broliai, ir jūsų dvasininkijai bei kiekvieno iš jūsų rūpinimuisi pavestai liaudžiai iš visos širdies teikiame apaštalinį palaiminimą.

Duota Romoje, prie šv. Petro, 1879 metų rugpjūčio 4 d., antraisiais Mūsų pontifikato metais.