Interviu su Šv. Pijaus X kunigų brolijos generaliniu vyresniuoju.
1. FSSPX.Actualités: Gerbiamas generalini vyresnysis, kai šių metų vasario 2 d. paskelbėte apie ketinimą įšventinti naujus vyskupus, ši žinia sukėlė itin audringų reakcijų. Ką apie tai manote?
Kun. Davide Pagliarani: Tai suprantama, nes čia paliečiamas labai jautrus Bažnyčios gyvenimo klausimas. Be to, šio sprendimo motyvai yra objektyviai rimti: juk ant kortos pastatytas esminis dalykas – sielų gėris. Todėl nenuostabu, kad šis paskelbimas sukėlė plačias diskusijas – iš esmės niekas neliko abejingas. Objektyviai žiūrint, tai yra teigiamas dalykas, atitinkantis labai aktualų poreikį.
Pastaraisiais metais kartais susidarydavo įspūdis, kad konservatyvių katalikų ir tradicionalistų pasaulį (plačiąja šio žodžio prasme) sudaro vien įvairūs komentatoriai, reiškiantys – dažnai pagrįstai – analizes, lūkesčius ir abejones, kurios retai virsta realistiškomis ir nuosekliomis pozicijomis. Kai kurie vis dar laukia Šventojo Sosto atsakymo į keturių kardinolų – iš kurių du šiandien jau mirę – prieš dešimt metų pateiktas „dubia“ [abejones] dėl „Amoris lætitia“ arba galimo naujo dokumento apie tradicines Mišias paskelbimo.
Šiame kontekste sprendimas įšventinti vyskupus nepalieka abejingų. Tai nėra dar vienas oficialus pareiškimas – tai reikšmingas veiksmas, verčiantis susimąstyti, suvokti tikrąjį dabartinių problemų rimtumą ir konkrečiai apsispręsti. Šiandien nieko nėra aktualiau. Nors to visai nesiekė, Šv. Pijaus X kunigų brolija tapo išganingo sukrėtimo įrankiu – sukrėtimo, kurio galutinis šaltinis yra Dievas. Apvaizda leido Brolijai prisidėti prie to, ko Bažnyčiai – šiandien labiau nei kada nors – reikia jos pačios gėriui ir atsinaujinimui.
2. Kodėl manote, kad toks sukrėtimas šiandien yra ypač reikalingas?
Kai nuolatos kalbama ir diskutuojama apie itin rimtas, tikėjimą liečiančias problemas, pačios diskusijų temos ilgainiui pradedamos suvokti kaip ginčytinos, o neortodoksiškos nuomonės ir jautrumas tam tikriems klausimams – gerbtini. Pamažu viskas tampa reliatyvu.
Doktrininis pliuralizmas, į kurį natūraliai linksta šiuolaikinis žmogus, galiausiai užkrečia net ir sveikiausias sielas: žingsnis po žingsnio pasiduodama indiferentizmui, lėta ir neišvengiama anestezija nuslopina tikrovės pojūtį, įsikuriama komforto zonoje, prisirišama prie pastovumo ir privilegijų, kurių jokiu būdu nenorima prarasti, uolumas ir aukos dvasia nusilpsta. Vienu žodžiu, kyla pavojus priprasti prie krizės ir ją matyti kaip normalią būklę. Visa tai vyksta pamažu, to nė nepastebint. Tie, kurie neša atsakomybę už sielas, privalo šiuos procesus atidžiai išanalizuoti ir stengtis juos sustabdyti, kol jie netapo negrįžtami.
Juk tai, kas šiandien pastatyta ant kortos, nėra kieno nors nuomonė, jautrumas, pasirinkimo laisvė ar ypatinga tam tikrų bažnytinių tekstų interpretacija – ne, tai tikėjimas ir moralė, kuriuos katalikas privalo pažinti, išpažinti ir praktikuoti, kad išganytų savo sielą ir pasiektų dangų.
Kitaip tariant, amžinybės akivaizdoje ir gresiant pavojui prarasti dangų, tuščios kalbos, rašiniai ir dialogas turi užleisti vietą tikrovei.
3. Kokia yra ta tikrovė, apie kurią kalbate ir kurią gali nušviesti Brolijos veiksmai?
Ši tikrovė yra tai, kad šiandien labiau nei kada nors būtina iš naujo patvirtinti, skelbti ir išpažinti Kristaus Karaliaus teises žmonių ir tautų atžvilgiu. Reikia išdrįsti skelbti, kad Katalikų Bažnyčia yra vienintelė išganymo arka kiekvienam žmogui be išimties. Reikia tikėti Atpirkimu, sakramentais, nuodėmės sunaikinimu. Reikia priminti žmonijai, jog Bažnyčia buvo įsteigta tam, kad išplėštų sielas iš klaidos, pasaulio, šėtono ir pragaro.
Reikia liautis skatinti tuos, kurie nuolatos gyvena nuodėmėje, tuos, kurie net giriasi savo nenatūralia yda, tikėti, kad Dievas visada, bet kokiomis aplinkybėmis viską atleidžia – nereikalaudamas atsivertimo, gailesčio ir atgailos, nereikalaudamas radikaliai pakeisti savo gyvenimo. Reikia turėti nuoširdumo pripažinti, kad popiežiaus dalyvavimas Pačamamai skirtame rituale Vatikano soduose yra beprotybė ir neapsakomas skandalas. Galiausiai reikia liautis klaidinti žmones, skatinant juos tikėti, kad visos religijos garbina tą patį Dievą, tik skirtingais vardais. Vienu žodžiu, reikia liautis prašyti pasaulio atleidimo už mėginimus jį atversti ir sukrikščioninti, už pastangas šimtmečiais smerkti klaidą.
Šiame tragiškame kontekste kažkas turi pasakyti: „Gana!“ – ne tik žodžiais, bet pirmiausia konkrečiais veiksmais.
Jei dabartinėje sumaištyje Apvaizda suteikia Šv. Pijaus X kunigų brolijai priemones aiškiai skelbti amžinąsias mūsų Viešpaties teises, mes sunkiai nusidėtume išsisukdami nuo šios pareigos, kurią vykdyti mus verčia tikėjimas ir meilė. Šios prielaidos padeda suprasti, kodėl egzistuoja Šv. Pijaus X kunigų brolija ir kodėl ji nusprendė šventinti vyskupus.
Be šių prielaidų Brolijos sprendimas ir jos argumentai neturėtų prasmės. Jei nepripažįstama egzistuojančio pavojaus tikėjimui, tuomet Šv. Pijaus X kunigų brolijos veikla bus neišvengiamai suvokiama tik kaip disciplinos problema, kaip maištas arba nepaklusnumas. Šią klaidą, deja, daro tie, kurie tvirtina, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija vyskupus šventina vien tam, kad išsaugotų savo autonomiją.
Esmė yra visai kita. Artėjantys vyskupų šventimai yra ištikimybės aktas, kuriuo siekiama išsaugoti priemones, reikalingas savo ir kitų sielų išgelbėjimui. Laisvės išpažinti katalikų tikėjimą ir perduoti jį sieloms užtikrinimas nėra tas pats kaip egoistinės autonomijos siekis.
4. Tarp asmenų, pasisakiusių prieš liepos 1-osios šventimus, yra konservatyvių kardinolų, labai kritiškai vertinančių popiežių Pranciškų, pavyzdžiui, Gerhardas Ludwigas Mülleris ir Robertas Sarah. Kaip paaiškintumėte jų laikyseną?
Pirmiausia reikia pabrėžti, kad konservatyvus, popiežių Pranciškų kritikuojantis asmuo gali jausti tam tikrą baimę būti tapatinamas su Šv. Pijaus X kunigų brolija ir kartu su ja demonizuojamas. Iš to gali kilti noras aiškiai parodyti, kad su mumis neturima nieko bendra.
Be to, šie kardinolai ir vyskupai kenčia nuo kur kas rimtesnio, tipiškai modernaus negalavimo: jie nepajėgia suderinti tikėjimo reikalavimų su kanonų teisės reikalavimais. Viena vertus, tikėjimas reikalauja daryti viską, kas reikalinga jo išpažinimui, saugojimui ir perdavimui; kita vertus, teisę aiškinant pažodžiui, neatsižvelgiant į dabartines aplinkybes, vyskupų konsekravimas be popiežiaus pritarimo atrodo neįmanomas. Tad ką daryti? Šie kardinolai, kaip ir daugelis kitų, gyvena tarsi nuolatinėje dichotomijoje, kuri gali sužlugdyti jų gerus ketinimus: jie šiuos du reikalavimus stato vieną šalia kito ir galiausiai jaučiasi tarsi sugniuždyti regimos prieštaros.
Savo ruožtu Šv. Pijaus X kunigų brolija mano, kad šių dviejų principų nereikia vien gretinti – juos reikia hierarchiškai suderinti, vieną pajungiant kitam. Bažnyčioje tikėjimo grynumas ir jo išpažinimas yra aukščiau viso kito, nes visi kiti Bažnyčios gyvenimą sudarantys elementai priklauso nuo paties tikėjimo: mokomoji valdžia (magisteriumas) egzistuoja tam, kad mokytų tikėjimo, o ne jį kurtų; teisė egzistuoja tam, kad saugotų tikėjimą ir užtikrintų būtinas sąlygas krikščioniškam gyvenimui, kuris turėtų iš jo kilti. Ši pirmenybė kyla iš to, kad įsikūnydamas mūsų Viešpats pasauliui pirmiausia apreiškė Amžinąją Tiesą, o po to, kaip Įstatymų Davėjas, nurodė priemones šiai Tiesai pažinti ir ja ištikimai sekti. Tarp šių dviejų dalykų egzistuoja loginė pirmenybė.
Todėl dieviškoji Apvaizda neįsteigė Bažnyčios kaip parlamentinio susirinkimo arba kaip viena kitą papildančių ir nepriklausomų ministerijų sąjungos. Priešingai, Ji nustatė prioritetų hierarchiją, turėdama konkretų, pagrindinį tikslą – saugoti tikėjimo lobyną ir padėti katalikams tvirtai laikytis šio tikėjimo. Visa kita turi būti tvarkoma pagal šį pirminį ir esminį reikalavimą. Kanonų teisė būtent tam ir tarnauja – ji neturėtų apsunkinti ar smerkti tų, kurie nori likti katalikais, kurie nori gyventi tikėjimu.
5. Kodėl šią laikyseną laikote tipiškai modernia?
Šiuolaikiniam žmogui sunku harmoningai suderinti skirtingus tikrovės, kurioje jis gyvena, elementus. Kalbant šiek tiek specifiškesne kalba, šiuolaikinis žmogus linkęs nominalistiškai klasifikuoti jį supančios tikrovės elementus: kiekvienam jų jis priklijuoja paviršutiniškas etiketes, nesistengdamas įsigilinti į problemų esmę ir todėl nepajėgdamas suvokti viso jų sudėtingumo, iš jų plaukiančių išvadų ir jų tarpusavio priklausomybės.
Taigi kalbamu atveju įstatymo taikymas visiškai atskiriamas nuo tikrovės, kurią šis įstatymas turėtų saugoti. Būtent iš šio tikrovės ir įstatymo atskyrimo ir kyla ideologinis, tipiškai šiuolaikinis požiūris tiek religinėje, tiek civilinėje srityje. Tokia nuostata turi dvi skirtingas, viena kitą papildančias pasekmes.
Negalint išsivaduoti iš šios dichotomijos ir išspręsti šios dilemos – kaip tai nutinka konservatyviuose sluoksniuose – pasiduodama fatalizmui ir nusivylimui, nes žmogus jaučiasi pakliuvęs į aklavietę, paralyžiuotas, nepajėgus veikti pagal objektyvius Tiesos ir Gėrio reikalavimus. Tas, kuris nuolat gyvena šioje egzistencinėje prieštaroje, galiausiai tampa jos auka ir ima painioti fatalizmą su pasitikėjimu dieviškąja Apvaizda.
Kita vertus, tuos, kurie turi valdžią, ši nuostata gali vesti į nepagydomą aklumą ir širdies užkietėjimą – neišvengiamas ideologinio požiūrio pasekmes. Anot jų, „įstatymas yra įstatymas“, nepaisant jokių aplinkybių, konkrečių poreikių ar gerų ketinimų.
Būtent dėl šios priežasties tokią nuostatą griežtai pasmerkia mūsų Viešpats. „Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“ Prie jo esantys fariziejai, tai išgirdę, paklausė: „Tai gal ir mes akli?“ Jėzus atsakė: „Jei būtumėte akli, neturėtumėte nuodėmės, bet štai jūs sakote: 'Mes neakli!' – Taigi jūs kalti.“ (Jn 9, 39–41)
6. Ar manote, kad Evangelijos mokymas kaip nors gali nušviesti dabartinę situaciją?
Mūsų Viešpats yra tobulas paklusnumo Mozės Įstatymui pavyzdys: kartu su Švč. Mergele Marija Jis nuo pirmųjų savo gyvenimo dienų paraidžiui vykdo visus teisės nurodymus. Šią ištikimybę Įstatymui Jis išsaugo iki pat savo mirties: per Paskutinę vakarienę Jėzus iki smulkmenų laikosi to meto žydiško ritualo.
Vis dėlto mūsų Viešpats daro stebuklus net ir šabo dieną, taip išprovokuodamas legalistinę ir aklą fariziejų reakciją. Jėzus, didesnis Įstatymų Leidėjas nei pats Mozė, labiau už visus laikosi Įstatymo, kita vertus, labiau už visus pripažįsta egzistuojant aukštesnį gėrį, galintį atleisti nuo ažodinio įstatymo laikymosi. Jo žodžiai, kaip visada, verti daugiau nei tūkstančio traktatų:
„Kartą šabo dieną Jėzus atėjo į vieno fariziejų vyresniojo namus valgyti, o jie atidžiai stebėjo jį. Štai jį pasitiko vandenlige sergantis žmogus. Jėzus kreipėsi į Įstatymo mokytojus ir fariziejus: „Valia per šabą gydyti ar ne?“ Tie tylėjo. Tada jis ėmė, išgydė jį ir paleido. O jiems pasakė: „Jei kurio iš jūsų sūnus ar galvijas įkris į šulinį, argi tučtuojau neištrauks jų šabo dieną?!“ Ir jie nesugebėjo į tai atsakyti.“ (Lk 14, 1–6)
Šie dieviški žodžiai nereikalauja jokio komentaro. Šv. Pijaus X kunigų brolija juos taiko sau. Mes taip pat turime daryti viską, kas įmanoma, kad ištrauktume sielas iš šulinio, net jei gyventume tarsi nesibaigiančiame šabe. Mūsų Viešpats nebuvo nei legalistas, nei nominalistas: jis buvo Gerasis Ganytojas.
7. Pastaraisiais mėnesiais pasigirdo ir Broliją palaikančių balsų. Pavyzdžiui, vysk. Athanasiusas Schneideris keletą kartų palankiai atsiliepė apie vyskupų šventinimus. Kaip paaiškintumėte jo ryžtą?
Turiu pripažinti, kad ši parama Brolijai mane labai sujaudino. Savo dėkingumą ir padrąsinimą mums išreiškė keli dieceziniai kunigai, taip pat keli vyskupai. Noriu jiems visiems padėkoti.
Negalėdamas visų jų čia išvardyti, ypač norėčiau padėkoti vysk. Josephui Stricklandui už jo tvirtą, aiškų ir drąsų pareiškimą. Ir, žinoma, Athanasiusui Schneideriui: šis vyskupas parodė didelę drąsą, liudijančią, kad turime reikalą su dievobaimingu, nesavanaudžiu žmogumi, iš tikrųjų susirūpinusiu sielų gėriu. Manau, kad jo parama ir visa, ką jis pasakė per pastaruosius mėnesius, įeis į istoriją. Esu įsitikinęs, kad tai svarbu ne tik Brolijai, bet dar labiau visiems pasaulio vyskupams. Tai objektyvus vilties ženklas: jo žodžiai rodo, kad Apvaizda visais laikais gali pažadinti balsų, kurie drąsiai ir tvirtai skelbs tiesą, nebijodami galimų asmeninių pasekmių.
Įšventinti naujus vyskupus kiek anksčiau mus ragino ir vysk. Vitusas Huonderis, prieš dvejus metus iškeliavęs į amžinybę. Jį ir vysk. Schneiderį Vatikanas buvo paskyręs vesti dialogą su Brolija: skirtingai nei kiti pašnekovai, jie mokėjo klausytis ir suprasti.
8. Ar vis dar tikitės susitikti su popiežiumi prieš įšventinant vyskupus?
Žinoma, to trokštu iš visos širdies. Vis dėlto mane stebina, kad iš Šventojo Tėvo iki šiol nesulaukiau jokio atsako ar reakcijos.
Prieš galimai paskelbiant schizmatiška bendruomenę, kuri turi daugiau nei tūkstantį narių ir yra atskaitos taškas šimtams tūkstančių tikinčiųjų visame pasaulyje, būtų pravartu asmeniškai pažinti tuos, kuriuos ketini nuteisti. Numatyta sankcija palies ne tik instituciją (kuri, beje, Šventojo Sosto akimis, neegzistuoja) bet ir asmenis, stipriai prisirišusius prie popiežiaus ir Bažnyčios.
Prisipažįstu, man sunku suprasti šią tylą, juolab kad mums dažnai primenama apie būtinybę klausytis vargšų, periferijų ir net pačios Žemės balso …
9. Buvote asmeniškai susitikęs su pop. Pranciškumi. Kokius prisiminimus tai jums paliko?
Programa, kurią pop. Pranciškus primetė visai Bažnyčiai, yra pakankamai gerai žinoma, ją plačiai komentavo ir Šv. Pijaus X kunigų brolija. Deja, manau, kad žodis „katastrofa“ yra tinkamiausias jo palikimo apibūdinimas.
Nepaisant to, pop. Pranciškus savaip pripažino gėrį, kurį sieloms daro Šv. Pijaus X kunigų brolija. Iš čia regimai dviprasmiška nuostata mūsų atžvilgiu, savotiška tolerancija, nustebinusi paviršutiniškesnius stebėtojus.
Daugelis pop. Pranciškaus sprendimų stipriai nuliūdino plačius tikinčiųjų sluoksnius, tačiau būtų neteisinga teigti, kad jis griežtai ir schematiškai vertino žmones arba taikė Bažnyčios teisę. Tai ne kartą patvirtino jo elgesys. Galbūt tai smulkmena, bet kai paprašiau susitikti su juo Vatikane, vos per dvidešimt keturias valandas gavau audienciją. Šventasis Tėvas buvo itin malonus.
10. Pastaraisiais metais Vatikanas, principu paverstos tolerancijos vardan, pasielgė labai atvirai ir lanksčiai tam tikrų sudėtingų situacijų atžvilgiu. Kaip manote, ar Šv. Pijaus X kunigų brolija galėtų tuo pasinaudoti?
Bet kurios teisės taikymas galiausiai priklauso nuo įstatymų leidėjo valios. Aukščiausiajam pontifikui teks pačiam nuspręsti, kaip pasielgti su Šv. Pijaus X kunigų brolija.
Tačiau tas atvirumas, kurį demonstruoja Vatikanas, pats savaime negali būti siekiamybė, nes jis nueina taip toli, kad pateisina net absurdiškus dalykus, pavyzdžiui, laimina poras, palaikančias prigimčiai prieštaraujančius santykius, arba iškilmingai įsipareigoja nesistengti atversti kitų religijų išpažinėjų. Susiduriame su ideologine ir totalitarine tolerancijos diktatūra.
Bažnyčios Tradicija, kurią įkūnyti stengiasi Šv. Pijaus X kunigų brolija, savaime smerkia šiuos nukrypimus – tai nepakenčiama tiems, kurie tokią toleranciją propaguoja. Jei atidžiai paanalizuotume situaciją, tai prieš Šv. Pijaus X kunigų broliją nukreiptų sankcijų – tiek buvusių, tiek būsimų – priežastis yra ne tiek pats nepaklusnumo aktas, kiek tai, kad Brolija pačiu savo egzistavimu reiškia dabartinės bažnytinės krypties pasmerkimą.
Atrodo, kad vaidmuo, kurį Apvaizda skiria Šv. Pijaus X kunigų brolijai, yra labai savitas – būti prieštaravimo ženklu, arba rakštimi reformatorių pėdoje. Maža to, šios „rakšties“ ypatybė ta, kad kuo labiau stengiamasi jos atsikratyti, tuo giliau ji įsminga. Šį „terapinį“ poveikį lemia ne ji pati, o du tūkstančius metų skaičiuojanti Tradicija, kurią ji įkūnija ir kuriai atstovauja.
Šv. Pijaus X kunigų brolija gali būti baudžiama, tradicinės Mišios gali būti uždraustos, tačiau šie du tūkstantmečiai niekada negalės būti panaikinti. Tai tikroji priežastis, kodėl, nepaisant ankstesnių pasmerkimų, Brolija niekada nenustojo būti iššūkiu Bažnyčiai. Tai taip pat paaiškina, kodėl nėra taip paprasta būti jai „tolerantiškiems“.
Ateis diena, kai popiežius nuspręs šią rakštį ištraukti iš savo pėdos: tuomet galės ja pasinaudoti kaip klusniu įrankiu – toks yra mūsų giliausias troškimas – viską atnaujinant Jėzuje Kristuje.
11. Girdisi balsų, kad artėjantys šventimai gali sukelti schizmą. Tačiau kai kurie Bažnyčios ganytojai mano, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija jau yra schizmoje. Kaip paaiškinti šią prieštarą?
Ši prieštara yra reali ir atskleidžia tai, ką būtų galima pavadinti „lanksčiu“ Vatikano teisės taikymu. Pamėginsiu tai paaiškinti.
Po to, kai 1988 m. Šv. Pijaus X kunigų brolija buvo paskelbta schizmatine, ši cenzūra kanoniniu požiūriu niekada nebuvo panaikinta: 2009 m. popiežius Benedikas XVI atšaukė ekskomunikas vyskupams, bet neatšaukė ankstesnio schizmos paskelbimo. Savo ruožtu Šv. Pijaus X kunigų brolija nepakeitė savo doktrininės pozicijos ir lygiai taip pat teisino vyskupų įšventinimus – tiek buvusius, tiek būsimus. Kitaip tariant, nuosekliai laikydamasi požiūrio, kad jai pritaikytos sankcijos yra negaliojančios, ji niekada neatsisakė savo pozicijos.
Dėl šių priežasčių „griežti“ kanonistai ją vis dar laiko schizmatine. Būtent taip reikia suprasti aiškius buvusio Aukščiausiojo Apaštalinės Signatūros Tribunolo prefekto kard. Raymondo Leo Burkeʼo ir buvusio komisijos „Ecclesia Dei“ (panaikintos 2019 m.) sekretoriaus mons. Camille Perlo pareiškimus. Taip būdavo vertinami ir kunigai, kurie palikdavo Šv. Pijaus X kunigų broliją ir įsiliedavo į oficialias Bažnyčios struktūras: jiems būdavo panaikinama suspensa ir ekskomunika už schizmą, jų būdavo prašoma atlikti išpažintį, kad būtų išrišti ir nuo vidinės kaltės.
Kitokio, gerokai lankstesnio, požiūrio laikėsi kard. Dario Castrillónas Hoyosas ir ypač pop. Pranciškus, niekada nelaikęs Šv. Pijaus X kunigų brolijos schizmatine ir mums aiškiai pasakęs, kad jos niekada nepasmerks. Tiesą sakant, prie šio sąrašo būtų galima priskirti ir kard. Fernándezą bei pop. Leoną XIV: jeigu jie šiuo metu siekia išvengti schizmos, vadinasi, dar nelaiko mūsų schizmatikais. Tas pats pasakytina ir apie kardinolus bei vyskupus, kurie šiuo metu stengiasi mus atkalbėti nuo numatytų įšventinimų, kad būtų išvengta schizmos.
Tačiau čia kyla dvejopas klausimas: pirma, jeigu jie to nuoširdžiai bijo, lieka neaišku, kada, kaip ir kodėl jų akyse mes nustojome būti schizmatikais? Antra, jei pats Šventasis Sostas praktiškai nelaiko galiojančios 1988 m. deklaracijos apie schizmą, kokią vertę galėtų turėti nauja deklaracija apie schizmą, priimta dėl iš esmės analogiškų priežasčių ir panašiomis aplinkybėmis?
Aišku viena: 1988 m. Vatikanas tikėjosi, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija, paskelbta schizmatine, per kelerius metus iširs. Tačiau ji ne tik neiširo, bet ir nuolat augo. O svarbiausia, nepaisydama akivaizdžiai neteisingo kaltinimo schizma, ji niekada nenustojo būti Bažnyčios kūriniu ir dirbti Bažnyčios labui: šis faktas toks akivaizdus, kad, nepaisant 1988 m. pasmerkimo, pats Šventasis Sostas galų gale tai pripažino praktiškai.
Viena iš galimų šio kanoninio nenuoseklumo priežasčių slypi „lanksčioje“ ir modernistinėje „nepilnos bendrystės“ sampratoje, pagal kurią tas pats subjektas gali būti laikomas tuo pačiu metu ir kataliku, ir ne kataliku, Bažnyčios nariu ir ne nariu. Akivaizdu, kad jei kas nors yra Bažnyčios vaikas „iš dalies“, Bažnyčios teisė jam galės būti taikoma taip pat tik iš dalies – remiantis savavališkais ir kintančiais vertinimais bei kriterijai
Tai parodo, kaip ekleziologinė klaida neišvengiamai veda prie juridinių klaidų ar bent jau prie painių, nenuoseklių ir „lanksčių“ sprendimų.
12. Siekiant pagrįsti kaltinimą schizma, teigiama, kad vyskupo įšventinimas visais atvejais neišvengiamai reiškia jurisdikcijos galios perdavimą naujajam vyskupui, o tai, nesant popiežiaus sutikimo, neišvengiamai reikštų paralelinės hierarchijos – taigi ir paralelinės Bažnyčios – sukūrimą. Šv. Pijaus X kunigų brolija jau yra atsakiusi į šį prieštaravimą. Kadangi tai itin jautrus klausimas, ar norėtumėte pridurti dar keletą pastabų?
Šis klausimas yra visiškai esminis. Iš tikrųjų kaltinimas pagrįstas modernistine prielaida. Manau, jog verta pamėginti suprasti, kodėl Vatikano II Susirinkimo ekleziologija moko, kad naujas vyskupas visada, bet kokiomis aplinkybėmis, kartu su šventimų galia gauna ir jurisdikciją.
Prisiminkime, kad šventimų galia reiškia gebėjimą teikti sakramentus, o jurisdikcija – teisę valdyti, cum Petro et sub Petro [su Petru ir paklūstant Petrui], dalį kaimenės, paprastai vyskupiją. Pagal klasikinę teologiją, patvirtintą tradicinės kanonų teisės ir ypač nuolatinės Bažnyčios praktikos (taigi, galime sakyti, pagal Tradiciją), jurisdikciją, arba valdymo galią, vyskupui suteikia tiesiogiai popiežius, nepriklausomai nuo konsekracijos. Todėl gali būti teisėtai konsekruotų vyskupų, kuriems nesuteikiama jokia jurisdikcija, pavyzdžiui, pagalbiniai vyskupai [augziliarai] arba tie, kuriems patikėtos specifinės diplomatinės misijos.
Susirinkimo metu toks požiūris buvo laikomas pernelyg tradiciniu, pernelyg „viduramžišku“, pernelyg „romėnišku“: tiesioginis ir išskirtinis Kristaus Vikaro įsikišimas suteikiant jurisdikciją esą paversdavo paskirtus vyskupus tik paprastais popiežiaus delegatais arba atstovais. Priešingai, idėja, kad kiekvienas vyskupas įšventinimo metu iš karto gauna iš Dievo visuotinę jurisdikciją, leido jį tam tikra prasme prilyginti pačiam popiežiui, sumenkinant Kristaus Vikarą iki paprasto kolegijos pirmininko – „pirmojo tarp lygių“. Šia nauja prielaida buvo pagrįsta modernistinė kolegialumo teorija, tapusi Bažnyčios demokratizavimo pagrindu.
Be to, ši redefinicija skatino ir ekumenizmą: mat norint pripažinti schizmatinėms Rytų bendruomenėms (toms, kurios iš tikrųjų yra schizmatinės) tam tikrą „bažnytiškumą“ ir laikyti jas „Bažnyčiomis-seserimis“, taip sukuriant tvirtą pagrindą ekumeniniam dialogui, reikėjo kiek įmanoma labiau pabrėžti jų apaštališkąją sukcesiją – taigi ir pripažinti realią jų jurisdikciją savo tikinčiųjų atžvilgiu, nepaisant jų visiško atsiskyrimo nuo Romos ir popiežiaus. Tokiu būdu šių bendruomenių „Bažnyčios“ statusas kiltų iš fakto, kad jos ne tik turi galiojančiai konsekruotus vyskupus, bet ir šie vyskupai turi tikrą valdžią sieloms, kylančią iš pačios konsekracijos, nepriklausomai nuo bet kokio popiežiaus įsikišimo. Ši klaidinga prielaida leido šiose schizmatinėse bendruomenėse lengviau įžvelgti „tikros“ bažnytinės hierarchijos egzistavimą. Be tokios išankstinės ekleziologinės „klastotės“ būtų buvę neįmanoma joms pripažinti tikro „bažnytiškumo“.
Būtent su šia ekumenine perspektyva susijusi ir kita ekleziologinė „klastotė“ – elastinga „dalinės bendrystės“ samprata, minėta ankstesniame klausime. Pasak jos, visos krikščioniškos „Bažnyčios“ sudaro vieną „Superbažnyčią“ – Kristaus Bažnyčią, platesnę už Katalikų Bažnyčią – ir palaiko su ja daugiau ar mažiau pilną bendrystę, priklausomai nuo jų doktrinos trūkumų. Šia, taip pat modernistine, koncepcija siekiama skatinti tariamai besiformuojančią vienybę su kitomis „Bažnyčiomis“. Tačiau ji klaidinanti. Iš tikrųjų arba žmogus yra visais atžvilgiais bendrystėje su Katalikų Bažnyčia, arba yra nuo jos atsiskyręs – tarpinės būsenos nėra. Paradoksalu, bet ši idėja, sukurta kaip įrankis ekumeniniam dialogui, taikoma ir Šv. Pijaus X kunigų brolijos atžvilgiu, nors pastaroji ją laiko absurdiška.
Ypač liūdna tai, kad šį kaltinimą schizma arba „nepilna bendryste“, grindžiamą modernistinėmis, kolegialistinėmis ir ekumenistinėmis prielaidomis, Brolijai meta ne tik Vatikanas, bet ir kai kurių vadinamųjų „Ecclesia Dei“ bendruomenių vadovai. Paradoksalu: jie puola Šv. Pijaus X kunigų broliją remdamiesi Vatikano II Susirinkimo klaidomis! Užuot šias klaidas konstruktyviai išryškinę – teoriškai jie galėtų tai padaryti – jie jas kaip akmenis mėto į Broliją. Tačiau tai guminiai akmenys.
13. Kalbant apie jurisdikciją ir valdžią Bažnyčioje, kaip Šv. Pijaus X kunigų brolija vertina galimybę skirti vienuoles arba pasauliečius į atsakingas pareigas?
Klausimas visiškai pagrįstas, ypač turint omenyje, kad šiuo metu viena Romos dikasterijų, ta, kuris atsakinga už pašvęstojo gyvenimo institutus, yra patikėta ne kardinolui ir vyskupui, einantiems atitinkamai prefekto ir sekretoriaus pareigas, bet dviem vienuolėms.
Nenorėčiau ironizuoti, nes tai būtų nederama. Apsiribosiu pastebėdamas, kad Vatikanas savaip parodo vis dar puikiai gebantis skirti šventimų galią nuo jurisdikcijos: kiek man žinoma, sesuo Simona Brambilla, dabartinė prefektė, niekada nebuvo įšventinta nei diakone, nei kunige, nei vyskupe; ji net nėra gavusi dvasininko tonzūros. Tas pats pasakytina ir apie jos sekretorę.
14. Daugelis šiandien nuoširdžiai pripažįsta, kad Bažnyčioje egzistuoja krizė, ypač tikėjimo srityje. Tačiau kai kurie priekaištauja Šv. Pijaus X kunigų brolijai, esą ji užsisklendžia savo pačios požiūryje ir nepakankamai atsižvelgia į kitas diagnozes. Ar ši kritika jums atrodo pagrįsta?
Manau, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija šiuo konkrečiu klausimu duria tiesiai į skaudžiausią vietą. Daugelis sutinkame, kad Bažnyčioje egzistuoja krizė ir kad tai – tikėjimo krizė. Šv. Pijaus X kunigų brolija tai pripažįsta ir patvirtina.
Tačiau negalime vien apgailestauti dėl pasekmių – turime ieškoti tikrųjų jų priežasčių. Reikia turėti drąsos žengti toliau ir pripažinti, kad ši krizė kyla iš oficialių Bažnyčios dokumentų, dažnai dviprasmiškų, o kartais ir aiškiai nutolusių nuo Tradicijos. Reikia suvokti, kad dabartinės krizės ypatumas yra tas, jog ji glūdi Bažnyčios hierarchijos siūlomame mokyme.
Esant tokiai padėčiai, negalime nutylėti fakto: klaidos turi būti aiškiai įvardytos ir pasmerktos tų, kurie gali tai padaryti. Neužtenka apsimesti, kad jų nematai, arba tikėtis, kad jos ilgainiui išnyks. Tokie dokumentai kaip „Amoris laetitia“ arba „Fiducia supplicans“ sukėlė gana stiprų atgarsį; vėliau viskas aprimo, žmonių dėmesys nukrypo kitur, ir apie šiuos dokumentus beveik niekas nebekalba. Tačiau juose esančios klaidos liko galioti: jos buvo nepataisytos, tikintis, kad dauguma jas pamirš.
Šv. Pijaus X kunigų brolija egzistuoja tam, kad tai primintų – ir tikintiesiems, ir hierarchijai. Ji laiko tai savo pareiga – ne siekdama mesti iššūkį arba maištauti, bet norėdama tarnauti Bažnyčiai. Šia prasme neteisinga teigti, kad ji užsisklendžia: ji kalba visai Bažnyčiai ir kreipiasi į visus „sutrikusius“ katalikus be išimties.
Tam, kas šiuos klausimus nagrinėja be išankstinių ideologinių nuostatų, akivaizdu viena: skilimas kyla ne iš Šv. Pijaus X kunigų brolijos, o iš akivaizdaus oficialių Bažnyčios dokumentų nesuderinamumo su Tradicija ir nuolatiniu Bažnyčios mokymu.
15. Kaip oficialus Bažnyčios dokumentas galėtų turėti klaidų?
Šis klausimas itin subtilus ir sudėtingas. Tik pati Bažnyčia vieną dieną galės patenkinamai ir galutinai paaiškinti tai, kas įvyko ir kas tebevyksta iki šiol. Aišku viena: tikrasis Bažnyčios magisteriumas negali mokyti klaidų. Tačiau faktai, regis, byloja priešingai: matome, kaip skelbiamos tam tikros rimtos klaidos. Vis dėlto jei kalbame apie Vatikano II Susirinkimo tekstus (Susirinkimas pats paskelbė esąs nedogmatinis) arba apie vien pastoracinius paraginimus, homilijas ar atsitiktinius pareiškimus, juo labiau apie dialogą su pasauliu, improvizuotus interviu lėktuve arba pokalbius su žurnalistais, – tai negali būti laikoma autentišku Bažnyčios mokymu.
Pavyzdžiui, vienas aukšto rango Romos prelatas man neseniai aiškino, kad Abu Dabio deklaracija neturėtų būti laikoma magisteriumo dalimi, nes tai tik šalutinis tekstas. Manau, kad vieną dieną, parodydamas tam tikrą lankstumą ir sveiką protą, popiežius ką nors panašaus viešai pasakys apie visą eilę probleminių tekstų, kurie negali būti laikomi magisteriniais tikrąja šio žodžio prasme. Romos kurija turi neprilygstamos patirties ir subtilumo nustatant reikalingus skirtumus – jai trūksta tik valios tai padaryti.
Kad ir kaip būtų, galutinį paaiškinimą turės pateikti pati Bažnyčia, o ne Šv. Pijaus X kunigų brolija. Mūsų vaidmuo – tik atmesti visa tai, kas prieštarauja Tradicijai ir nuolatiniam magisteriumui. Taip elgdamasi, Šv. Pijaus X kunigų brolija išlieka tobuloje bendrystėje su visais popiežiais be išimties tuo, kas jiems visiems bendra: ištikimu tikėjimo lobio priėmimu, saugojimu ir perdavimu.
16. Daugelyje Bažnyčios gyvenimo sričių, pavyzdžiui, liturgijoje, akivaizdžiai pasitaiko piktnaudžiavimų. Kodėl Šv. Pijaus X kunigų brolija visada kalba apie klaidas, o ne apie piktnaudžiavimus?
Akivaizdu, kad pasitaiko piktnaudžiavimų, peržengiančių pačių reformų nustatytas ribas. Šv. Pijaus X kunigų brolija tai lengvai pripažįsta.
Tačiau nuolatinė „piktnaudžiavimo retorika“, ypač išpopuliarėjusi valdant Benediktui XVI, nepakankamai paaiškina krizę. Ji netgi sukuria sisteminį alibi, trukdantį įžvelgti problemų šaknį. Pavyzdžiui, liturginė reforma turi sunkumų, kylančių iš pačių jos principų, nepriklausomai nuo galimų piktnaudžiavimų. Kitas pavyzdys: ekumeninės ir tarpreliginės maldos. Jos išreiškia teologinę klaidą, net jei stengiamasi išvengti akivaizdžių sinkretizmo aktų, kurie būtų palaikyti piktnaudžiavimu.
Svarbiausia, kad ši „piktnaudžiavimo retorika“ linkusi kaltinti konkrečius asmenis – tuos, kurie atsakingi už šiuos piktnaudžiavimus arba nesugeba jų suvaldyti – o ne klaidingus principus, iš kurių kyla dabartinė katastrofa. Tačiau būtent šiuos principus ir reikia demaskuoti.
Prisipažinsiu, kad pastaraisiais metais mane nustebino pikta ir sisteminga tam tikrų kiek trumparegiškų konservatyvių sluoksnių reakcija popiežiaus Pranciškaus atžvilgiu. Jie labai asmeniškai puolė popiežiaus asmenį, užuot nusitaikę į Susirinkimą ir nuoseklų jo idėjų taikymą iki pat šių dienų. Tokia laikysena lemia, kad kiekvieną kartą išrinkus naują popiežių bent keletą mėnesių tikimasi padėties pagerėjimo – visai neatsižvelgiant į naujuosius principus, tarsi viskas priklausytų nuo asmeninės naujojo pontifiko valios, nuo jo noro pasmerkti arba slopinti piktnaudžiavimus. Tai paviršutiniška retorika, nebepajėgianti įtikinti atidaus ir sąžiningo stebėtojo.
17. Ar jums neatrodo perdėtas teiginys, ne kartą išsakytas Šv. Pijaus X brolijos atstovų, kad šiandien paprastoje parapijoje nebeįmanoma gyventi autentiško krikščioniško gyvenimo? Ar šį teiginį pateisinanti „būtinybės būklė“ yra tokia akivaizdi? Ar tai nėra tik patogi sąvoka, sugalvota pateisinti vyskupų šventimus, kurių Brolijai taip reikia?
Šv. Pijaus X kunigų brolija puikiai suvokia šio teiginio tragišką ir skausmingą pobūdį. Tai itin rimtas klausimas, kurį reikia tinkamai suprasti.
Pirmiausia, nesiruošiu neigti, kad, nepaisant visų problemų ir trūkumų, su kuriais susiduria įprastos parapijos, geri kunigai ir tikintieji vis dėlto gali pasiekti šventumą ir išgelbėti savo sielas. Nepaisydama iš esmės nepalankių aplinkybių, Dievo malonė gali paliesti žmogaus širdį – mes žinome tokių atvejų. Daugeliui jų šios situacijos keliamas realus skausmas tampa tikru šventėjimo šaltiniu, dažnai juos pastūmėjančiu ieškoti Tradicijos.
Vis dėlto tai, ką teigia Šv. Pijaus X kunigų brolija, reikia suprasti objektyvia, o ne subjektyvia prasme. Norint teisingai įvertinti šių parapijų padėtį, kiekvienam geros valios žmogui dera sau kelti konkrečius klausimus – Dievo akivaizdoje, maldoje, ieškant antgamtinio atsakymo, kurį lemtų ne teigiami ar neigiami įspūdžiai, ne ideologinis išankstinis nusistatymas, bet tikėjimo apšviesto proto sprendimas.
Ar Pauliaus VI Mišios gali pilnai išreikšti ir maitinti katalikų tikėjimą? Ar jos pakankamai perteikia šventumo, transcendencijos, antgamtiškumo ir dieviškumo pojūtį? Ar šis ritualas leidžia suvokti tikrąją katalikiškos kunigystės prasmę?
Ar įprastoje parapijoje arba pastoraciniame centre, tai yra ten, kur pamokslaujama pagal dabartines doktrinines gaires, dar mokoma viso neiškreipto katalikų tikėjimo? Ar katekizmas, kurio mokomi vaikai, vis dar yra katalikiškas? Ar jis gali padaryti teigiamą įtaką visam jų gyvenimui?
Ar itin subtilūs ir aktualūs santuokinės moralės klausimai vis dar sprendžiami pagal Bažnyčios įstatymą? Ar teikiama Komunija žmonėms, gyvenantiems nuodėmingose sąjungose? Ar Atgailos sakramentas teikiamas suvokiant visą Atpirkimo, nuodėmės ir jos pasekmių rimtumą?
Žvelgiant plačiau, kokius vaisius reformos išaugino konkrečiame tikinčiųjų gyvenime?
Į visus šiuos ir panašius klausimus Šv. Pijaus X kunigų brolija duoda aiškų ir nuoseklų atsakymą. Remdamasi šia analize ir atsižvelgdama į faktus, ji konstatuoja „būtinybės būklę“.
Šis Šv. Pijaus X kunigų brolijos teiginys kyla iš sveiko realizmo, o ne iš ideologinio išankstinio nusistatymo. Šio konstatavimo tragiškumas tiesiog atitinka pačios tikrovės tragizmą.
18. Ar nemanote, kad, nepaisant geriausių ketinimų, Šv. Pijaus X kunigų brolija rizikuoja dar kartą suskaldyti šeimas, Tradicijos pasaulį ir pačią Bažnyčią?
Galbūt niekada Bažnyčia nepatyrė tokio susiskaldymo kaip šiandien, ir tuo džiaugtis negali niekas.
Tačiau šis susiskaldymas kyla ne iš ištikimybės Tradicijai, bet veikiau iš nutolimo nuo jos. Magisteriumo krizė, dviprasmybės, klaidos, inkultūracija skatina viską interpretuoti ir perinterpretuoti, gausina pačius įvairiausius vertinimus – visa tai ilgainiui neišvengiamai sukelia susiskaldymus. Pasitelkiant gerai žinomą įvaizdį, būtent visa tai plėšo Kristaus tuniką. (plg. Jn 19, 23) Šv. Pijaus X kunigų brolija, būdama ištikima Tradicijai, paprasčiausiai stengiasi nuolat ją susiūti iš naujo.
Kalbant apie galimybę visiems tradicionalistams dirbti ir kovoti kartu, Šv. Pijaus X kunigų brolija to nuoširdžiai trokšta. Tačiau tai neturėtų būti pasiekta savotiško „miniatiūrinio ekumenizmo“ būdu – tai gali įvykti tik visiškoje ištikimybėje Tradicijai, jei norime, kad ši atvira kova būtų naudinga visiems, įskaitant ir tuos, kurie su mumis nesutinka.
Galiausiai, kalbant apie galimus susiskaldymus šeimose, reikia drąsiai prisiminti šiuos mūsų Viešpaties žodžius – nesipiktinant, nepasiduodant kartėliui, bet palaikant tuos, kurie kenčia:
„Nemanykite, jog aš atėjęs nešti žemei ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalavijo. Atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jam priešais. Kas myli tėvą ar motiną labiau negu mane – nevertas manęs. Kas myli sūnų ar dukterį labiau negu mane – nevertas manęs.“ (Mt 10, 34–37)
19. Retrospektyvus klausimas. Šis ypatingas laikotarpis, kurį išgyvena Šv. Pijaus X kunigų brolija, vyresniems jos nariams galbūt atgaivina 1988 metų prisiminimus ir emocijas. Ši data neabejotinai žymi lemiamą lūžį mons. Lefebvre’o veikloje. Kuri Brolijos steigėjo mintis jums pirmiausia ateina į galvą?
Per vieną privatų pokalbį mons. Lefebvre’as prisipažino, kad verčiau būtų norėjęs mirti, nei atsidurti opozicijoje Vatikanui. Tai parodo, kaip rimtai jis ruošėsi 1988 metų šventimams. Tuomet, kaip ir šiandien, tai nebuvo maištas, bet atsakas į skaudžią būtinybę: būtinas ir neišvengiamas, tačiau nenoromis priimtas sprendimas.
Kita proga mons. Lefebvre’as ramiai, tikra antgamtine dvasia pareiškė, kad jei Šv. Pijaus X kunigų brolija nebūtų Dievo kūrinys, ji greitai liautųsi gyvuoti ir jo nepergyventų. Ne mums atsakyti šį klausimą. Tačiau istorija jau tarė savo žodį.
20. Kaip manote, kada ir kaip galėtų baigtis Bažnyčios krizė, o kartu su ja – ir šis visuotinio irimo, tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje, jausmas?
Tikslų atsakymą į šį klausimą turi tik Apvaizda. Savo ruožtu manau, kad po to, kai, bergždžiai ieškoję taikos ir vienybės kolegialume, sinodiškume, ekumenizme, dialoge, „klausymesi“, įtrauktume, bendrame ekologiniame rūpestyje, žmonijos brolybėje, nuolatiniame žmogaus teisių skelbime ir t. t., jos ten neras, hierarchai galiausiai supras – deja, per vėlai – kad tikroji, tvari ir nepajudinama vienybė gali remtis tik Bažnyčios Tradicija.
Kai krizė parodys visas savo pasekmes, kai dar labiau išplis apostazė ir visiškai ištuštės bažnyčios, hierarchai pagaliau supras, kad nieko nereikėjo išradinėti: reikėjo tiesiog likti ištikimiems Kristui Karaliui ir pirmųjų kankinių pavyzdžiu skelbti Jo neliečiamas teises neopagoniško pasaulio akivaizdoje.
Viena aišku: kadangi Bažnyčios savinaika prasidėjo iš Romos – tik Romoje ir per Romą ši baisi krizė baigsis. Tačiau Bažnyčios atstatymo daigai jau dygsta: jie tyliai bręsta sielose, kurias gaivina mūsų Viešpaties Dvasia. Taip tyliai rengiamas kelias tiems, kurie vieną dieną atkurs Jėzaus Kristaus karalystę visame jos spindesyje.
Neabejotina, kad krizė tęsiasi ilgiau, nei buvo galima tikėtis. Mano kuklia nuomone, tai lemia vidinis Bažnyčios silpnumas į ją reaguojant. Sveikas organizmas gana lengvai reaguoja į jį puolančius patogenus; tačiau kuo organizmas silpnesnis, tuo jam sunkiau. Panašiai ir dabartinę krizę nulėmė pražūtingų principų puolimas prieš jau nusilpusius protus – nusilpusius dar gerokai prieš reformų pradžią.
Tačiau, kaip ir kiekviename išbandyme, reikia įžvelgti veikiančią Apvaizdą ir apsišarvuoti kantrybe. Kuo ilgiau tęsiasi krizė, kuo labiau siautėja šėtonas, tuo ryškesnis bus Tradicijos triumfas ir, svarbiausia, tuo aiškiau pasauliui bus parodyta, kad Bažnyčia yra nemirtinga ir dieviška.
Dar niekada mūsų taip nedžiugino Viešpaties pažadas: „Ir pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18).
Dar daugiau – šį būsimą triumfą pirmiausia užtikrina Ta, kuri sutrypia visas erezijas: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos.“
Interviu duotas Menzingene, 2026 m. balandžio 19 d., Gerojo Ganytojo sekmadienį
ŠALTINIS: fsspx.news