Interviu su Šv. Pijaus X kunigų brolijos generaliniu vyresniuoju apie būsimus naujų vyskupų šventimus. (Versta iš prancūzų kalbos)
„Suprema lex, salus animarum – Aukščiausiasis įstatymas yra sielų išganymas.“
FSSPX.Actualités: Gerbiamasis generalini vyresnysis, Jūs viešai paskelbėte apie savo ketinimą liepos 1-ąją surengti naujų vyskupų Šv. Pijaus X brolijai šventinimus. Kodėl šį pareiškimą padarėte būtent šiandien, vasario 2-ąją?
Kun. Davide Pagliarani: Švč. Mergelės Marijos Apsivalymo šventė turi ypatingą reikšmę Brolijai. Tai diena, kai kandidatai į kunigystę gauna sutanas. Mūsų Viešpaties Paaukojimas Šventykloje, kurį šiandien švenčiame, jiems primena, kad jų formacijos ir pasirengimo šventimams pagrindas yra savęs paaukojimas, vykstantis per Marijos rankas. Tai nepaprastai svarbi marijinė šventė, nes Simeonas, išpranašaudamas Dievo Motinai skausmo kalaviją, aiškiai parodo jos, kaip bendraatpirkėjos, vaidmenį šalia jos dieviškojo Sūnaus. Matome ją susivienijusią su mūsų Viešpačiu nuo pat Jo žemiškojo gyvenimo pradžios iki Jo aukos užbaigimo Kalvarijoje. Dievo Motina taip pat lydi būsimąjį kunigą jo formacijos metu ir per visą jo gyvenimą: būtent ji jo sieloje toliau formuoja mūsų Viešpaties atvaizdą.
Gandai apie vyskupų šventimus sklandė jau kurį laiką, ypač po vyskupo Tissier de Mallerais mirties 2024 m. spalį. Kodėl laukėte iki šiol?
Kaip savo laiku vysk. Marcelis Lefebvre’as, taip ir Brolija visuomet stengiasi ne aplenkti Apvaizdą, bet ja sekti, skaityti jos ženklus. Toks svarbus sprendimas negali būti priimamas lengvabūdiškai arba skubotai. Kadangi šis reikalas akivaizdžiai liečia aukščiausiąją Bažnyčios valdžią, pirmiausia buvo būtina kreiptis į Šventąjį Sostą – ką mes ir padarėme – ir pakankamai ilgai palaukti, kol jis atsakys. Šio sprendimo negalėjome priimti, pirmiau neparodę, jog pripažįstame Šventojo Tėvo autoritetą.
Savo homilijoje Jūs iš tiesų sakėte, kad rašėte Popiežiui. Ar galėtumėte apie tai papasakoti plačiau?
Praėjusią vasarą parašiau Šventajam Tėvui, prašydamas audiencijos. Nesulaukęs atsakymo, po kelių mėnesių parašiau antrą laišką – paprastai, sūniškai ir nieko neslėpdamas apie mūsų poreikius. Paminėjau mūsų doktrininius nesutarimus, bet taip pat pabrėžiau mūsų nuoširdų troškimą nenuilstamai tarnauti Katalikų Bažnyčiai, nes esame Bažnyčios tarnai, nepaisant mūsų nereguliaraus kanoninio statuso.
Į šį antrą laišką prieš kelias dienas gavome atsakymą iš Tikėjimo mokymo dikasterijos prefekto kardinolo Fernándezo. Deja, jame visiškai neatsakoma į mūsų pateiktą pasiūlymą.
Šis mūsų pasiūlymas reiškia prašymą, kad Šventasis Sostas, atsižvelgdamas į ypatingas aplinkybes, kuriose atsidūrė Brolija, leistų mums laikinai, šiomis ypatingomis aplinkybėmis, tęsti savo darbą į mus besikreipiančių sielų labui. Mes pažadėjome Popiežiui skirti visas savo jėgas Tradicijos išsaugojimui ir išugdyti mūsų tikinčiuosius tikrais Bažnyčios vaikais. Man atrodo, kad toks pasiūlymas yra ir realistiškas, ir pagrįstas, todėl galėtų sulaukti Šventojo Tėvo pritarimo.
Tačiau jei šio pritarimo dar negavote, kodėl vis dėlto manote, kad reikia nepaisant to surengti vyskupų šventimus?
Tai kraštutinė priemonė, proporcinga realiai egzistuojančiai kraštutinei būtinybės būklei. Žinoma, vien faktas, kad iškyla pavojus sielų išganymui, dar nereiškia, jog savaime pateisinamas bet koks veiksmas. Tačiau mūsų atveju, ilgai laukę, stebėję ir besimeldę, manome, kad objektyvi rimtos būtinybės būklė, kurioje atsidūrė sielos, Brolija ir pati Bažnyčia, reikalauja tokio sprendimo.
Atsižvelgiant į popiežiaus Pranciškaus palikimą, galime teigti, kad esminės priežastys, pateisinusios 1988 m. vyskupų šventimus, išlieka ir šiandien, o daugeliu atžvilgių tapo netgi dar svaresnės. Vatikano II Susirinkimas tebėra, labiau nei kada nors, kelrodė žvaigždė, kuria vadovaujasi Bažnyčios hierarchai, ir vargu ar artimiausioje ateityje jie rinksis kitą kryptį. Pagrindinės gairės, kurių vis aiškiau laikosi naujasis pontifikas – tai ypač pasimatė per paskutinę konsistoriją – šią tendenciją tik patvirtina: matyti aiškus ryžtas išsaugoti Pranciškaus liniją kaip negrįžtamą kelią visai Bažnyčiai.
Liūdna tai konstatuoti, bet tai faktas: įprastoje parapijoje tikintieji jau neberanda priemonių, būtinų jų amžinajam išganymui. Ypač tai pasakytina apie pilnutinį katalikiškos tiesos ir moralės skelbimą, taip pat sakramentų teikimą taip, kaip Bažnyčia visada tai darė. Tai iš esmės ir sudaro būtinybės būklę. Be šių kritinių aplinkybių, mūsų vyskupai sensta, apaštalavimo apimtys nuolat auga, ir jie jau nebepajėgia patenkinti tikinčiųjų poreikių visame pasaulyje.
Kodėl manote, kad praėjusio mėnesio konsistorija patvirtino popiežiaus Pranciškaus pasirinktą kryptį?
Kardinolas Fernándezas, popiežiaus Leono vardu, joje paragino Bažnyčią grįžti prie esminės Pranciškaus idėjos, išreikštos jo pagrindiniame dokumente „Evangelii gaudium“. Šiek tiek supaprastinant, ši idėja reiškia, kad Evangeliją reikia skelbti apribojant ją iki kelių esminių ir primityvių teiginių, pateikiant ją labai glaustomis ir paveikiomis formulėmis, vadinamąja „kerigma“, siekiant „patirties“, tiesioginio susitikimo su Kristumi. Visa kita turi būti palikta nuošalyje, kad ir kaip brangu mums tai būtų. Konkrečiai kalbant, visa katalikų Tradicija laikoma antraeile ir nereikšminga. Būtent šis „naujosios evangelizacijos“ metodas ir sukūrė doktrininę tuštumą, būdingą Pranciškaus pontifikatui, tuštumą, kurią stipriai pajuto daugelis Bažnyčioje.
Be to, pabrėžiama būtinybė pateikti naujus ir tinkamus atsakymus į vis iškylančius dabarties klausimus, tačiau tai esą turi būti daroma per sinodinę reformą, o ne iš naujo atrandant klasikinius, visada galiojančius atsakymus, kuriuos teikia Bažnyčios Tradicija. Būtent taip, prisidengdamas šios sinodinės reformos „Dvasios dvelksmu“, Pranciškus sugebėjo visai Bažnyčiai primesti katastrofiškus sprendimus, pavyzdžiui, leidimą teikti Komuniją išsiskyrusiems ir antrą kartą civiliškai susituokusiems arba tos pačios lyties porų laiminimą.
Apibendrinant: per „kerigmą“ Evangelijos skelbimas atskiriamas nuo viso tradicinės doktrinos ir moralės lobio, o per sinodiškumą tradiciniai atsakymai pakeičiami abejotinais, doktriniškai nepateisinamais ar net absurdiškais sprendimais. Pats kardinolas Zenas mano, kad toks metodas yra manipuliatyvus, o jo priskyrimas Šventajai Dvasiai – šventvagiškas. Deja, bijau, kad jis teisus.
Jūs kalbate apie tarnystę Bažnyčiai, tačiau praktikoje Brolija gali sudaryti įspūdį, jog meta Bažnyčiai iššūkį, ypač jei svarstomi vyskupų šventimai. Kaip tai paaiškintumėte Popiežiui?
Bažnyčiai tarnaujama, pirmiausia tarnaujant sieloms. Tai objektyvus faktas, nepriklausantis nuo jokių kitų svarstymų. Bažnyčia iš esmės egzistuoja dėl sielų: jos tikslas – jų pašventinimas ir išganymas. Visos gražios kalbos, įvairiausi debatai, didžiosios temos, apie kurias šiandien diskutuojama, netenka prasmės, jeigu jų tikslas nėra sielų išganymas. Svarbu tai priminti, nes šiandien Bažnyčiai gresia pavojus užsiimti viskuo ir niekuo. Pavyzdžiui, rūpestis ekologija arba dėmesys mažumų, moterų arba migrantų teisėms gali užtemdyti esminę Bažnyčios misiją. Jei Šv. Pijaus X brolija kovoja, kad išsaugotų Tradiciją su viskuo, ką ji apima, tai vien todėl, kad šie lobiai yra absoliučiai būtini sielų išganymui. Ji nesiekia nieko kito, tik sielų ir kunigų, skirtų jų pašventinimui, gėrio.
Taip elgdamiesi, mes tarnaujame Bažnyčiai tuo, ką saugome. Mes siūlome Bažnyčiai ne senų, dulkėtų daiktų muziejų, bet Tradiciją visoje jos pilnatvėje ir vaisingume; Tradiciją, kuri pašventina ir perkeičia sielas, kuri gimdo pašaukimus ir tikras katalikiškas šeimas. Kitaip tariant, šį lobį saugome pačiam Šventajam Sostui, kaip tokiam, iki tos dienos, kai jo vertė vėl bus suprasta ir kai vienas iš popiežių panorės juo pasinaudoti visos Bažnyčios labui. Nes Tradicija priklauso būtent Bažnyčiai.
Jūs kalbate apie sielų gėrį, tačiau Brolija neturi jokios kanoninės misijos tikintiesiems. Priešingai – ji kanoniškai panaikinta jau daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų. Kokiu pagrindu galima pateisinti bet kokią Brolijos misiją tikinčiųjų atžvilgiu?
Tai paprasčiausiai meilės artimui klausimas. Mes nenorime sau priskirti misijos, kurios neturime, bet tuo pačiu negalime atsisakyti padėti dvasiškai vargstančioms sieloms, kurios vis labiau tampa sutrikusios, pasimetusios, pasiklydusios. Jos šaukiasi pagalbos ir po ilgų ieškojimų visiškai natūraliai randa šviesą, džiaugsmą bei paguodą Bažnyčios Tradicijos turtuose. Šių sielų atžvilgiu mes turime tikrą atsakomybę, net jei neturime oficialios misijos: jei kas nors gatvėje pamato į pavojų pakliuvusį žmogų, privalo jam pagal savo galimybes padėti, net jei nėra nei ugniagesys, nei policininkas.
Tokių į mus besikreipiančių sielų skaičius bėgant metams nuolat augo, ypač per pastarąjį dešimtmetį. Nepaisyti jų poreikių ir jas apleisti reikštų jas išduoti, o kartu – išduoti pačią Bažnyčią, nes, dar kartą kartoju, Bažnyčia egzistuoja dėl sielų, o ne tam, kad užsiimtų tuščiomis ir beprasmėmis kalbomis.
Ši meilė artimui yra pareiga, viršijanti visas kitas. Tai numato pati Bažnyčios teisė, kuri yra šios meilės juridinė išraiška. Pagal Bažnyčios teisės dvasią, sielų gėris yra aukščiau visko. Jis iš tiesų yra „įstatymų įstatymas“, kuriam visos kitos normos yra pavaldžios ir prieš kurį negali viršenybės turėti joks bažnytinis įstatymas. Aksioma „suprema lex, salus animarum – aukščiausiasis įstatymas yra sielų išganymas“ yra klasikinis kanoninės tradicijos principas, aiškiai pakartotas ir 1983 m. Kodekso baigiamajame kanone. Būtent nuo šio aukštesniojo principo priklauso visas mūsų apaštalavimo ir mūsų misijos dabartinėje būtinybės būklėje teisėtumas. Kitaip tariant, mes dėl tos pačios meilės artimui tik vykdome pakaitinę tarnystę.
Ar suvokiate, kad svarstymai apie vyskupų šventimus gali į Broliją besikreipiantiems tikintiesiems iškelti dilemą: arba visos Tradicijos pasirinkimas su visomis iš šio pasirinkimo plaukiančiomis pasekmėmis, arba „pilna“ bendrystė su Bažnyčios hierarchija?
Iš tikrųjų ši dilema yra tik tariama. Akivaizdu, kad katalikas privalo ir saugoti visą Tradiciją, ir išlaikyti bendrystę su hierarchija. Jis negali rinktis tarp šių gėrybių, nes abi jos yra būtinos.
Tačiau pernelyg dažnai pamirštama, kad bendrystė iš esmės remiasi katalikų tikėjimu ir viskuo, kas su juo susiję: pradedant tikru sakramentiniu gyvenimu ir baigiant Bažnyčios valdžia, kuri skelbia tą patį tikėjimą ir rūpinasi, kad jis būtų įgyvendinamas, kuri naudojasi savo autoritetu ne savavališkai, bet dvasinei jai patikėtų sielų gerovei.
Būtent siekdama užtikrinti šiuos pamatus, šias būtinas bendrystės Bažnyčioje sąlygas, Brolija negali priimti to, kas šiai bendrystei prieštarauja ir ją iškreipia – net tada, kai tai, paradoksaliai, ateina iš tų pačių asmenų, kurie valdo Bažnyčią.
Ar galėtumėte pateikti konkretų pavyzdį to, ko Brolija negali priimti?
Pirmasis į galvą ateinantis pavyzdys yra iš 2019 metų, kai popiežius Pranciškus, lankydamasis Arabijos pusiasalyje, kartu su didžiuoju imamu pasirašė garsiąją Abu Dabio deklaraciją. Joje, drauge su musulmonų vadovu, buvo teigiama, kad „Dievas savo išmintimi nori religijų įvairovės“.
Akivaizdu, kad bendrystė, kuri būtų grindžiama tokiu teiginiu arba jo pripažinimu, paprasčiausiai nebūtų katalikiška, nes ji reikštų nuodėmę prieš pirmąjį Dievo įsakymą ir neigtų pirmąjį Tikėjimo išpažinimo punktą. Mano įsitikinimu, toks teiginys yra daugiau nei paprasta klaida. Jis tiesiog neįsivaizduojamas. Jis negali būti katalikiškos bendrystės pamatas, veikiau – jos suardymo priežastis. Manau, kad katalikas turėtų verčiau rinktis kankinystę, negu priimti tokį teiginį.
Visame pasaulyje, ypač internete, auga suvokimas apie klaidas, kurias Brolija jau seniai demaskuoja. Ar nebūtų geriau leisti šiam judėjimui vystytis, pasitikint Apvaizda, užuot atlikus tokį kontraversišką viešą gestą kaip vyskupų įšventinimas?
Šis judėjimas neabejotinai yra teigiamas, ir tuo galima tik džiaugtis. Jis aiškiai parodo Brolijos ginamos pozicijos pagrįstumą, todėl tiesos sklaidą reikia visomis įmanomomis priemonėmis skatinti. Tačiau šis judėjimas turi savo ribas. Kova už tikėjimą negali apsiriboti diskusijomis arba savo nuomonės išdėstymu internete ir socialiniuose tinkluose.
Sielos pašventinimas, be abejo, priklauso nuo autentiško tikėjimo išpažinimo, tačiau šis turi vesti į tikrą krikščionišką gyvenimą. Sekmadieniais tikintiesiems nereikia naršyti internete. Jiems reikia kunigo, kuris išklausytų jų išpažinties, juos pamokytų, kuris aukotų šventąsias Mišias, kuris jas pašventintų ir vestų pas Dievą. Tikintiesiems reikia kunigų. O tam, kad būtų kunigų, reikia vyskupų – ne „nuomonės formuotojų“. Kitaip tariant, reikia sugrįžti prie tikrovės: prie žmonių sielų ir jų konkrečių, objektyvių dvasinių poreikių. Vyskupų šventimai neturi jokio kito tikslo, kaip tik užtikrinti, jog Tradicijai ištikimi katalikai gaus Sutvirtinimo ir Kunigystės sakramentus bei visa, kas iš to plaukia.
Ar nemanote, kad, nepaisant gerų ketinimų, Brolija galėtų tam tikra prasme pradėti save laikyti pačia Bažnyčia arba priskirti sau nepakeičiamos vaidmenį?
Brolija jokiu būdu nepretenduoja pakeisti Bažnyčios ar perimti jos misijos. Priešingai, ji gerai suvokia, kad egzistuoja tik tam, jog jai tarnautų, remdamasi vien tuo, ką pati Bažnyčia visada ir visur skelbė, tikėjo ir vykdė.
Brolija taip pat gerai suvokia, kad ne ji gelbsti Bažnyčią, nes tik mūsų Viešpats saugo ir gelbsti savo Sužadėtinę, Jis, kuris niekada nenustoja ja rūpintis.
Dėl tam tikrų aplinkybių, kurių pati nepasirinko, Brolija tiesiog yra ypatinga priemonė likti ištikimiems Bažnyčiai. Vykdydama savo Motinos, kuri dvidešimt amžių maitino savo vaikus doktrina ir sakramentais, misiją, Brolija sūniškai pasišvenčia visos Tradicijos išsaugojimui ir gynimui. Ji tai daro naudodamasi precedento neturinčia laisve, leidžiančia likti ištikimai šiam paveldui. Arkivyskupo Lefebvre’o žodžiais, Brolija yra ne kas kita kaip „Katalikų Bažnyčios kūrinys, kuris toliau perduoda doktriną“; jos vaidmuo – kaip „paštininko, nešančio laišką“. Ji nieko taip netrokšta, kaip matyti visus katalikų ganytojus drauge su ja vykdant šią pareigą.
Grįžkime prie Popiežiaus. Ar Jums atrodo realu tikėtis, kad Šventasis Tėvas priims arba bent jau toleruos tai, kad Brolija įšventins vyskupus be popiežiaus mandato?
Popiežius pirmiausia yra tėvas. Kaip toks, jis geba atpažinti teisingą intenciją, nuoširdų norą tarnauti Bažnyčiai ir, svarbiausia, tikrą sąžinės kazusą išskirtinėje situacijoje. Šie dalykai yra objektyvūs, ir visi, kurie pažįsta Broliją, gali tai suprasti, net jeigu nebūtinai pritaria jos pozicijai.
Teoriškai tai suprantama. Tačiau ar manote, kad praktikoje Roma galėtų toleruoti tokį Brolijos sprendimą?
Ateitis lieka Šventojo Tėvo ir, žinoma, Apvaizdos rankose. Vis dėlto reikia pripažinti, kad Šventasis Sostas kartais geba parodyti tam tikrą pragmatizmą, netgi stebinantį lankstumą, kai būna įsitikinęs, jog veikia sielų labui.
Paimkime labai aktualų santykių su Kinijos valdžia atvejį. Nepaisant Kinijos „patriotinės“ Bažnyčios schizmos, nepaisant nuolatinio Romai ištikimos „pogrindinės Bažnyčios“ persekiojimo, nepaisant nuolat sudaromų ir Kinijos valdžios vėl laužomų susitarimų, 2023 m. popiežius Pranciškus post factum patvirtino Šanchajaus vyskupo paskyrimą, kurį atliko Kinijos institucijos. Neseniai popiežius Leonas XIV taip pat post factum pripažino Sindziango vyskupo paskyrimą, atliktą Kinijos valdžios Apaštališkojo Sosto vakancijos metu, nors Romai ištikimas vyskupas (kelis kartus kalintas) vis dar ėjo savo pareigas. Abiem atvejais kalbama apie valdžiai akivaizdžiai lojalius dvasininkus, kuriuos Pekinas vienašališkai primetė tam, kad galėtų kontroliuoti Kinijos Katalikų Bažnyčią. Reikia pabrėžti, kad čia kalbama ne apie pagalbinius vyskupus (augziliarus), bet apie diecezinius vyskupus (ordinarus) – tai yra apie tikruosius savo vyskupijų ganytojus, turinčius jurisdikciją vietos kunigams ir tikintiesiems. Romoje labai gerai žinoma, kokiu tikslu šie ganytojai buvo parinkti ir vienašališkai paskirti.
Brolijos atvejis visiškai kitoks. Mes, žinoma, neketiname remti jokios komunistinės arba antikrikščioniškos valdžios. Siekiame vienintelio dalyko – ginti Kristaus Karaliaus ir Bažnyčios Tradicijos teises visuotinės krizės ir sumaišties metu. Intencijos ir tikslai čia akivaizdžiai nėra tie patys. Popiežius tai žino. Be to, Šventasis Tėvas puikiai supranta, kad Brolija jokiu būdu neketina suteikti savo vyskupams jokios jurisdikcijos – tai reikštų kurti paralelinę Bažnyčią.
Atvirai kalbant, nesuprantu, kaip Popiežius galėtų įžvelgti didesnį pavojų sieloms, kylantį iš Brolijos, o ne iš Pekino valdžios.
Kalbant apie tradicines Mišias, ar manote, kad padėtis šiandien tokia pat rimta kaip 1988 metais? Po įvairių išbandymų, kuriuos patyrė šv. Pijaus V apeigynas, po to, kai popiežius Benediktas XVI 2007 m. jį „išlaisvino“, o popiežius Pranciškus 2021 m. vėl apribojo – kuria kryptimi juda naujasis Popiežius?
Kiek man žinoma, popiežius Leonas XIV šiuo klausimu laikėsi tam tikro santūrumo – tai konservatyviuose sluoksniuose sukėlė didelius lūkesčius. Tačiau visai neseniai buvo paviešintas Kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos vadovo kardinolo Rocheʼo tekstas apie liturgiją, iš pradžių skirtas kardinolams, dalyvavusiems praėjusio mėnesio konsistorijoje. Nėra pagrindo abejoti, kad savo pagrindinėmis nuostatomis jis atitinka Popiežiaus norimą kryptį. Tai labai aiškus, logiškas ir nuoseklus tekstas. Deja, jis remiasi klaidinga prielaida.
Konkrečiai kalbant, šis tekstas, visiškai tęsiantis „Traditionis custodes“ liniją, pasmerkia popiežiaus Benedikto XVI liturginį projektą. Pasak Benedikto XVI, senasis ir naujasis apeigynai yra dvi iš esmės lygiavertės formos, išreiškiančios tą patį tikėjimą ir tą pačią ekleziologiją, todėl galinčios viena kitą praturtinti. Rūpindamasis Bažnyčios vienybe, Benediktas XVI siekė skatinti šių dviejų apeigynų sambūvį ir 2007 m. paskelbė „Summorum Pontificum“. Daugelis Apvaizdos dėka dėl to atrado „visų laikų Mišias“, tačiau ilgainiui tai pagimdė judėjimą, kvestionuojantį naująjį ritualą. Šis judėjimas Bažnyčios hierarchams pasirodė problemiškas ir pop. Pranciškus 2021 m. dokumentu „Traditionis custodes“ mėgino jį sustabdyti.
Ištikimas Pranciškaus linijai, kardinolas Rocheʼas taip pat skelbia Bažnyčios vienybės siekį, tačiau pagal visiškai kitą sampratą ir visiškai kitomis priemonėmis nei Benediktas XVI. Jis patvirtina, kad tarp abiejų apeigynų egzistuoja tęstinumas per reformą, bet griežtai priešinasi jų sambūviui. Jame Roche‘as mato susiskaldymo šaltinį, grėsmę vienybei, kurią reikia įveikti sugrįžtant prie „autentiškos liturginės bendrystės“. Anot jo, „esminis Bažnyčios vienybės gėris pasiekiamas ne „įšaldant“ susiskaldymą, o visiems bendrai dalijantis tuo, kuo neįmanoma nesidalyti“. Bažnyčia „turi turėti tik vieną apeigyną“.
Paskutinis teiginys visiškai suderinamas su tikrąja Tradicijos prasme. Tai teisingas ir nuoseklus principas, nes Bažnyčia, turėdama vieną tikėjimą ir vieną ekleziologiją, gali turėti tik vieną liturgiją, kuri tai tinkamai išreikštų. Tačiau šis principas taikomas neteisingai, nes, nuosekliai laikydamasis posusirinkiminės naujosios ekleziologijos, kardinolas Rocheʼas Tradiciją suvokia kaip kintančią, o naująjį apeigyną – kaip vienintelę gyvą jos išraišką mūsų laikais. Todėl tradicinis, tridentiškasis, ritualas vertintinas tik kaip seniena, o jo naudojimas – geriausiu atveju kaip „nuolaida ir jokiu būdu ne kaip skatinimas“.
Šiandien kaip niekada akivaizdu, kad tarp šių dviejų apeigynų egzistuoja ne tęstinumas, o „trūkis“ ir nesuderinamumas. Tačiau nesuklyskime: vienintelė liturgija, kuri tinkamai ir nekintamai išreiškia tradicinę Bažnyčios sampratą, krikščioniškąjį gyvenimą bei katalikišką kunigystę, yra visų laikų Mišios. Šiuo klausimu Šventojo Sosto pozicija labiau nei kada nors atrodo negrįžtama.
Vis dėlto kardinolas Rocheʼas turi pakankamai sąžiningumo pripažinti, kad liturginės reformos įgyvendinimas sukėlė tam tikrų problemų. Ar manote, kad tai galėtų paskatinti suvokti reformos ribotumą?
Nuostabu, kad net praėjus šešiasdešimčiai metų po liturginės reformos vis dar pripažįstami sunkumai ją taikant: jos „turtus“ esą dar reikia atrasti. Tai nuolat kartojamas priedainis, girdimas kaskart, kai paliečiama ši tema, ir kardinolo Rocheʼo tekstas jo neišvengia. Tačiau užuot nuoširdžiai kėlęs klausimą apie vidinius naujųjų Mišių trūkumus, taigi apie visos reformos nesėkmę, užuot pripažinęs akivaizdų faktą, kad bažnyčios tuštėja, o pašaukimų mažėja, užuot paklausęs, kodėl tradicinės Mišios ir toliau traukia tiek daug sielų, kardinolas Rocheʼas, kaip vienintelį sprendimą mato išankstinį tikinčiųjų ir seminaristų ugdymą.
Pats to nepastebėdamas, jis patenka į uždarą ratą: juk būtent pati liturgija turi formuoti sielas. Beveik du tūkstančius metų katalikai – dažnai neraštingi – buvo ugdomi ir pašventinamos pačios liturgijos, be jokio išankstinio parengimo. Neįžvelgti esminio Novus Ordo nepajėgumo ugdyti sielas ir vis dar reikalauti „geresnio parengimo“ man atrodo kaip nepagydomo aklumo ženklas. Taip prieinama prie stulbinančių paradoksų: reforma buvo sumanyta siekiant skatinti tikinčiųjų dalyvavimą, tačiau tikintieji masiškai paliko Bažnyčią, nes ši blanki liturgija jų nepamaitino, ir visa tai esą neturi nieko bendra su pačia reforma.
Šiandien daugelyje šalių su Brolija nesusijusios grupės vis dar gali naudotis 1962 metų Mišiolu. 1988-aisiais tokių galimybių beveik nebuvo. Ar šiuo metu tai nebūtų pakankama alternatyva, leidžianti manyti, kad naujų vyskupų įšventinimas yra per ankstyvas?
Klausimas, kurį turime sau užduoti, yra toks: ar šios galimybės atitinka tai, ko reikia Bažnyčiai ir sieloms? Ar jos pakankamai patenkina tikinčiųjų poreikius?
Neabejotina, kad visur, kur švenčiamos tradicinės Mišios, spinduliuoja gilus sakralumo pojūtis, kurio nerandame naujajame apeigyne. Tačiau negalima nepaisyti konteksto, kuriame vyksta šios celebracijos. Nepriklausomai nuo kai kurių ganytojų geros valios, šis kontekstas atrodo aiškus, ypač po „Traditionis custodes“ ir kardinolo Rocheʼo patvirtinimo: tai Bažnyčia, kurioje vienintelis oficialus „normalus“ apeigynas yra Pauliaus VI naujosios Mišios. Todėl tradicinių Mišių šventimas leidžiamas tik išimties tvarka: šio ritualo šalininkai vien iš geranoriškumo gauna leidimą jį celebruoti, tačiau šis leidimas atitinka naujosios ekleziologijos logiką ir suponuoja, kad tikinčiųjų pamaldumo kriterijumi ir autentiška Bažnyčios gyvenimo išraiška lieka naujoji liturgija.
Kodėl sakote, kad negalima nepaisyti šio konteksto? Argi nedaroma ir šio to gero? Kokios konkrečios neigiamos pasekmės plaukia iš šio konteksto?
Iš šios padėties plaukia mažiausiai trys žalingos pasekmės. Pati akivaizdžiausia – didelis egzistencinis netikrumas. Kunigai ir tikintieji, besinaudojantys tam tikromis privilegijomis, leidžiančiomis švęsti tradicinę liturgiją, jaučia nuolatinį nerimą ir netikrumą dėl rytojaus: privilegija nėra teisė. Kol bažnytinė valdžia juos toleruoja, jie gali ramiai gyventi savo religinį gyvenimą. Tačiau vos tik valdžia iškelia tam tikrus reikalavimus, nustato įvairias sąlygas arba staiga dėl vienokių ar kitokių priežasčių atšaukia suteiktą leidimą, kunigai ir tikintieji atsiduria konflikto situacijoje, negalėdami apsiginti ir netekdami tradicinių pagalbos priemonių, kurių jie turi teisę tikėtis. O kaip ilgainiui išvengti tokių sąžinės konfliktų, kai iš dviejų nesuderinamų Bažnyčios gyvenimo sampratų, įkūnytų dviejose nesuderinamose liturgijose, viena turi visas teises, o kita yra tik toleruojama?
Antra – ir, ko gero, rimtesnė – pasekmė yra ta, kad nebesuprantama pati šių grupių prisirišimo prie tradicinės liturgijos priežastis. Tai rimtai kenkia Bažnyčios Tradicijos teisėms ir tuo pačiu – sielų gėriui. Jei prisirišusieji prie tradicinių Mišių sutinka, kad naujosios Mišios būtų švenčiamos visoje Bažnyčioje, o sau reikalauja tik ypatingos privilegijos, susijusios su asmeniniu pasirinkimu arba tam tikra „charizma“, kaip tada būtų galima teigti, kad šios visų laikų Mišios iš esmės prieštarauja naujosioms Mišioms, kad jos lieka vienintelė tikroji visos Bažnyčios liturgija ir kad niekam negali būti uždrausta jas celebruoti? Kaip tada būtų galima teigti, kad Pauliaus VI Mišios negali būti pripažintos, nes jos reikšmingai nutolsta nuo katalikiškos šventųjų Mišių teologijos, ir kad niekas negali būti verčiamas jas švęsti? Kaip tada būtų galima atitraukti sielas nuo šios „užnuodytos“ liturgijos, kad jos galėtų semtis iš tyrų katalikiškos liturgijos šaltinių?
Galiausiai trečioji, tolimesnė, pasekmė, kylanti iš dviejų ankstesnių, yra ta, kad baimė nepažeisti trapaus stabilumo kokiu nors „trikdančiu“ elgesiu priverčia daugelį ganytojų norom nenorom laikytis tylos tada, kai reikia pasipriešinti vienam ar kitam skandalingam mokymui, griaunančiam tikėjimą arba moralę. Šitaip paralyžiuojamas būtinas Bažnyčią ardančių klaidų demaskavimas, kurio reikalauja sielų gėris – jos priverstos valgyti užnuodytą maistą. Kartais dar pavyksta vieną ar kitą asmenį apšviesti privačiai, kai įžvelgiama žalinga konkrečios klaidos prigimtis, tačiau tai jau tik drovus šnabždesys, kuriame tiesa sunkiai randa reikalingą laisvę pasireikšti – ypač tada, kai tenka kovoti su tyliai priimtais principais. Tikintieji nebėra apšviečiami, iš jų atimama doktrinos duona, kurios jie alksta. Ilgainiui tai pamažu keičia mąstyseną ir verčia nesąmoningai priimti įvairias reformas, kenkiančias Bažnyčios gyvenimui. Brolija jaučia atsakomybę šių sielų atžvilgiu, ji nori jas apšviesti ir jų neapleisti.
Aš nenoriu nieko teisti ir smerkti. Kalbu apie būtinybę atmerkti akis ir pripažinti faktus. O faktai yra tokie, kad tol, kol norint švęsti tradicinę liturgiją reikia kad ir netiesiogiai pripažinti Susirinkimo reformas, ja besinaudojančios grupės negali adekvačiai patenkinti svarbių Bažnyčios ir sielų poreikių. Priešingai, grįžtant prie jau išsakytos minties, šiandienos katalikams reikia pasiūlyti tiesą be nuolaidų ir sąlygų, kartu su priemonėmis ja gyventi pilnutinai.
Tačiau ar nemanote, kad Roma ateityje galėtų būti dosnesnė tradicinių Mišių atžvilgiu?
Neatmestina, kad Roma ateityje galėtų užimti atviresnę poziciją, kaip tai nutiko 1988 m. panašiomis aplinkybėmis, kai tam tikroms grupėms buvo suteiktas leidimas aukoti Mišias pagal senąjį mišiolą, taip siekiant atitraukti tikinčiuosius nuo Brolijos. Jei taip nutiktų dar kartą, tai būtų labai politiškas, o ne doktrininis sprendimas: tradicinio mišiolo paskirtis yra pagarbinti Dievo didybę ir maitinti tikėjimą; jis negali būti instrumentalizuojamas kaip pastoracinio „sureguliavimo“ priemonė arba „nuraminimo“ įrankis.
Tačiau net ir didesnis ar mažesnis palankumas tradicinėms Mišioms nepadarytų įtakos mano minėtam žalingam kontekstui ir iš esmės nepakeistų situacijos.
Be to, realus scenarijus dar sudėtingesnis: Popiežius Pranciškus ir kard. Rocheʼas puikiai suprato, kad šv. Pijaus V mišiolo liberalizavimas neišvengiamai skatina – nerimą keliančiu ir, svarbiausia, nebekontroliuojamu mastu – kvestionuoti liturginę reformą ir Vatikano II Susirinkimą. Todėl sunku numatyti, kas bus toliau, tačiau pavojus Romai įstrigti politinėje logikoje yra visiškai realus.
Ką ypač norėtumėte pasakyti tikintiesiems ir Brolijos nariams?
Norėčiau jiems pasakyti, kad šią akimirką pirmiausia turėtume malda parengti savo sielas, širdis ir protus. Turime pasirengti priimti tą malonę, kurią šie šventimai reiškia visai Bažnyčiai. Visa tai turi vykti susikaupus, išlaikant ramybę bei pasitikint Apvaizda, kuri niekada nepaliko Brolijos ir nepaliks jos ir dabar.
Ar vis dar tikitės susitikti su Popiežiumi?
Taip, be abejo! Man atrodo nepaprastai svarbu pasikalbėti su Šventuoju Tėvu, nes yra daug dalykų, kuriais norėčiau su juo pasidalyti ir kurių negalėjau išdėstyti raštu. Deja, kardinolo Fernándezo laiške neužsimenama apie galimybę gauti audienciją pas Popiežių. Vietoj to jame grasinama naujomis sankcijomis.
Ką darys Brolija, jei Šventasis Sostas nuspręstų ją pasmerkti?
Pirmiausia prisiminkime, kad tokiomis aplinkybėmis potencialios kanoninės bausmės neturėtų jokio realaus poveikio.
Vis dėlto, jeigu jos būtų paskelbtos, neabejotina, kad Brolija be kartėlio priimtų šią naują kančią taip, kaip priėmė ankstesnes, ir nuoširdžiai ją paaukotų pačios Bažnyčios labui. Juk Brolija dirba dėl Bažnyčios. Ji neabejoja, kad, jeigu tokia padėtis susiklostytų, ji būtų tik laikina, nes Bažnyčia yra dieviška ir mūsų Viešpats jos neapleidžia.
Todėl Brolija ir toliau, kiek tik galės, nuolankiai tarnaus Bažnyčiai ir tenkins sielų poreikius, laikydamasi ištikimybės katalikiškajai Tradicijai. Ji ir toliau sūniškai melsis už Popiežių, kaip tai darė visada, laukdama dienos, kai bus išvaduota iš šių galimų neteisingų sankcijų, kaip tai įvyko 2009 metais. Esame tikri, kad vieną dieną Roma su dėkingumu pripažins, jog šie vyskupų šventimai Apvaizdos dėka prisidėjo prie tikėjimo išsaugojimo, didesnės Dievo garbės ir sielų išganymo.
Interviu duotas 2026 m. vasario 2 d. Šv. Jono Vianėjaus seminarijoje Flavinji (Prancūzija).
Šaltinis: https://fsspx.news/fr/news/entretien-avec-le-superieur-general-la-frater...