Penkiasdešimt Šv. Pijaus X brolijos veiklos metų
„Sustiprinti mūsų ištikimybę tam, ką esame gavę.“
1. DICI: Ką Tradicijos judėjimui reiškia penkiasdešimtosios Šv. Pijaus X brolijos įkūrimo metinės?
Visų pirma, šis jubiliejus duoda mums galimybę padėkoti Dievo Apvaizdai už viską, ką Ji mums per šiuos penkiasdešimt metų suteikė, nes jei šis darbas nebūtų iš Dievo, laikui bėgant būtų išsikvėpęs. Taigi už visa tai pirmiausia turime dėkoti Jam.
Taip pat šis jubiliejus yra proga atgaivinti mūsų ištikimybę tam, ką esame gavę. Suprantama, po tiek daug metų gali apimti tam tikras nuovargis. Todėl svarbu vėl sužadinti savo uolumą kovojant už Kristaus Karaliaus viešpatavimą – pirmiausia mūsų sielose, o tada aplink mus. Būtent šio konkretaus tikslo ir turime siekti, sekdami arkivysk. Lefebvre‘o pavyzdžiu.
2. DICI: Kodėl, jūsų nuomone, arkivysk. Lefebvre‘o palikimą apibendrina jo troškimas atkurti Kristaus Karaliaus viešpatavimą?
Mano galva, atsakymas labai paprastas: Ne kas kita, o meilė mūsų brangiam Viešpačiui pavertė arkivysk. Lefebvre‘ą šventu vyskupu ir didžiu misionieriumi, aistringai siekiančiu išplėsti aplink save viešpatavimą to, kuris visų pirma viešpatavo jo sieloje. Būtent ši meilė paskatino jį ryžtingai atmesti visa, kas buvo jai priešinga. O geriausia priemonė plėsti šį viešpatavimą ir kovoti prieš jo priešus yra šventoji Mišių auka. Arkivysk. Lefebvre‘o balsas jausmingai sudrebėdavo tariant šiuos jo meilę Mišioms ir Kristui Karaliui apibendrinančius nuostabius liturgijos žodžius: „Regnavit a ligno Deus“ („Dievas valdo nuo kryžiaus medžio“ iš himno „Vexilla Regis“). Prieš pat mirtį parašytame laiške savo buvusiam konfratrui [iš Šventosios Dvasios Tėvų kongregacijos, kurios vadovu Arkivyskupas anksčiau buvo – red. p.] Jo Ekscelencija pabrėžė, kad visą gyvenimą jis dirbo tik dėl mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus karalystės. Tai apibendrina visa, kas jis buvo pats ir ką mums perdavė kaip savo palikimą.
3. DICI: Rugsėjo 24 d. jūsų reikalavimu arkivysk. Lefebvre‘o kūnas buvo perkeltas į Ekono seminarijos bažnyčios kriptą. Nepaisant koronaviruso krizės, ceremonijoje dalyvavo daug kunigų, seminaristų, vienuolių ir tikinčiųjų. Ką tądien jautėte?
Tiesą sakant, šio perkėlimo dar 2018 m. pareikalavo paskutinė Generalinė Kapitula, ir aš esu labai laimingas, kad tai pavyko padaryti vos per dvejus metus. Net jei teisę kanonizuoti arkivysk. Lefebvre‘ą turi tik Bažnyčia (o tai vieną dieną tikrai įvyks), manau, kad jis jau nusipelno mūsų pagarbos ir švento vyskupo verto kapo. Atliekant šį gestą per Brolijos jubiliejų norėta išreikšti visų Šv. Pijaus X brolijos narių dėkingumą tam, kurį Dievo Apvaizda pasirinko įrankiu apsaugoti Katalikų Bažnyčios tradicijas, katalikų tikėjimą bei šventąją Mišių auką ir perduoti visas šias gėrybes mums. Buvo itin graudu po trisdešimties metų vėl matyti, kaip mūsų kunigai ant savo pečių neša mūsų brangaus įkūrėjo karstą, kaip tai darė jo laidotuvių dieną. Kai kurie vyresni mano konfratrai buvo sujaudinti iki ašarų.
Šv. Pijaus X brolijos gyvenimas
„Brolija turi stengtis įleisti gilesnes šaknis ten, kur jau yra įsikūrusi.“
4. DICI: Kai Šv. Pijaus X brolija buvo įkurta, žiniasklaida ją laikė „prancūzų reiškiniu“, tokiu, kuriam lemta apsiriboti viena šalimi. Šiandien Brolija išplitusi visame pasaulyje. Ką tai reiškia jos administravimui?
Tai reiškia, kad Brolijos vadovybė turi gebėti derinti daugybę skirtingų situacijų. Pati Tradicija skirtingose šalyse buvo atrasta skirtingai. Žmonės ją kartais išgyvena irgi labai skirtingai. Tai paaiškina, kodėl Brolija ne visur vystėsi taip pat ir ne visur įsitvirtino tuo pat metu. Nereikia nė sakyti, kad tokios apimties ir įvairovės darbą generalinis vyresnysis atlieka ne vienas. Jam talkina distriktų vyresnieji, dirbantys skirtingose šalyse.
Vis dėlto ši didžiulė situacijų įvairovė neturėtų paskatinti mūsų nuvertinti fakto, kad Šv. Pijaus X brolijos vienybė pagrįsta visiems jos nariams ir tikintiesiems be išimties bendru idealu ir bendrais principais. Kaip tik ši vienybė ir yra mūsų jėga nepaisant pagrįstų ir neišvengiamų skirtumų. Be to, kadangi Šv. Pijaus X brolija yra Bažnyčios kūrinys, ji tam tikru mastu turi atkartoti Bažnyčios gebėjimą pateikti viso pasaulio tikintiesiems tuos pačius principus ir tą patį tikėjimą.
5. DICI: Išbuvęs dvejus metus Brolijos vyresniuoju, kaip vertintumėte jos raidą?
FSSPX jau ilgai veikia visame pasaulyje. Nemanau, kad dabartiniu metu Apvaizda mums lieptų steigti naujus prioratus ir plėstis toliau. Taip darydami galbūt elgtumėmės neišmintingai. Mano nuomone, vietoje to Brolija turi stengtis įleisti gilesnes šaknis ten, kur jau yra įsikūrusi. Tai padės bendruomenėms sutvirtėti, o jauniems kunigams – subręsti, užbaigti savo formaciją ir tapti geriau pasirengusiems įvairioms užduotims, ypač prioro darbui, kad vieną dieną jie taptų tikrais tėvais savo konfratrams ir jiems patikėtoms sieloms.
6. DICI: Ar jau pažįstate visas šalis, kuriose yra įsikūrusi FSSPX? Kaip dabartinėmis aplinkybėmis Brolija perduoda „lobį“, apie kurį kalbėjote iš karto po jūsų išrinkimo generaliniu vyresniuoju?
Dėl Covid-19 kai kurių distriktų negalėjau aplankyti ir dėl to labai apgailestauju. Šiuo „lobiu“ Brolijos kunigai dalijasi situacijose, kurios viena nuo kitos skiriasi, tačiau visada leidžia parodyti tikrą kunigišką uolumą. Mane labai įkvėpia mano konfratrų išradingumas – kartais jie randa genialių sprendimų, kaip per karantiną teikti sakramentus. Maža to, kai kurie iš mūsų kunigų net keletą mėnesių liko atskirti nuo bendravimo su savo kolegomis. Aš sveikinu juos ir laikau tai didžiuliu nuopelnu.
Kartu mane sujaudino mūsų tikinčiųjų reakcija. Jie taip troško priimti sakramentus, kad nepaisė įvairių sunkumų ir ryžosi didelėms aukoms, trokšdami parodyti savo prisirišimą prie mūsų Viešpaties. Ši krizė be jokios abejonės padėjo mums išsilaisvinti iš rutinos ir imti labiau vertinti tas gėrybes, kuriomis paprastai mėgaudavomės.
Antra vertus, daug katalikų, iki šiol stebėjusių mus iš tam tikro atstumo, ėmė lankytis mūsų koplyčiose, nes jiems tai buvo vienintelė galimybė priimti sakramentus. Tai tapo gana paplitusiu reiškiniu, ir visi šie žmonės dabar labai dėkoja Brolijai.
7. DICI: Kokie yra jūsų planai dabarčiai ir ateičiai?
Šiuo metu mūsų planai yra labiau moralinės prigimties, t. y. tokie, kurių įgyvendinimo išoriškai nepamatysi. Dabar mums svarbiausia kiek įmanoma stengtis, kad Brolija taptų stipri, vieninga, prisirišusi prie Dievo, ištikima ją palaikančioms malonėms ir, drįsčiau sakyti, tvirta kaip kovai išsirikiavusi armija, gebanti visomis turimomis priemonėmis apginti Dievo jai patikėtas gėrybes. Taip pat galinti pulti visa, kas jai priešinasi, ir, kaip tikra, savo vardo verta armija, galinti pasirūpinti silpniausiais savo nariais – sužeistais, prislėgtais ir itin kenčiančiais.
8. DICI: Jūs esate ketvirtasis Šv. Pijaus X brolijos generalinis vyresnysis po arkivysk. Marcelio Lefebvre‘o, kun. Franzo Schmidbergerio ir vysk. Bernardo Fellay. Ar jūsų valdymo stilius skiriasi nuo jų?
Manau, kad kiekvienas asmuo yra skirtingas ir su savimi atsineša skirtingą patirtį. Maža to, kiekvienas FSSPX istorijos periodas yra skirtingas, nes po penkiasdešimties metų tiek aplinkybės, tiek žmonės yra nebe tokie patys.
Nepaisant to Brolija visada liko ištikima tam, ko arkivysk. Lefebvre‘as mus mokė ir ką mums paliko. Išsaugoti mūsų garbingojo įkūrėjo palikimą ir būti ištikimam jo dvasiai turėtų būti svarbiausias bet kurio generalinio vyresniojo rūpestis. Antra vertus, tęstinumą užtikrina ir faktas, kad kiekvienas generalinis vyresnysis siekia to paties tikslo: išsaugoti katalikų kunigystę ir Bažnyčios Tradiciją sielų ir pačios Bažnyčios labui. Tai viršija bet kokius valdymo stiliaus skirtumus ir užtikrina, kad vyresniojo pasikeitimas nekelia grėsmės Brolijos veiklos pastovumui.
Man šį tęstinumą palaikyti yra juo lengviau, nes turiu neįkainojamą privilegiją pasinaudoti dviejų savo pirmtakų, vyskupo Fellay ir kun. Schmidbergerio, parama – paskutinė Generalinė Kapitula juos išrinko generalinio vyresniojo patarėjais. Man šis išrinkimas reiškia ne vien paprastą administracinį formalumą, bet ir puikią galimybę pasiremti dviem savo buvusiais generaliniais vyresniaisiais, dešimtmečius pažinojusiais mūsų įkūrėją bei pačią Broliją ir visomis jėgomis jai tarnavusiais. Jie nusipelnė didžiausios pagarbos. Ypač džiaugiuosi, kad galėjau pasinaudoti brangiais vysk. Fellay patarimais, nes jis Generaliniuose namuose gyveno dar dvejus metus. Mane žavėjo nepaprastas jo noras man padėti, sujungtas su nuostabiu taktiškumu. Be šių dviejų mano pirmtakų pagalbos aš tikrai būčiau ką nors praleidęs.
9. DICI: Brolijos įstatai generaliniam vyresniajam iškelia du dvasinius tikslus:
1) Padaryti viską, ką mano esant naudinga, siekiant Brolijos narių širdyse išsaugoti ir sustiprinti „didžiulį kilniaširdiškumą, gilią tikėjimo dvasią ir karštą uolumą tarnauti Bažnyčiai bei sieloms“.
2) Padėti Brolijos nariams „nepasiduoti dvasiniam atšalimui ir nedaryti kompromisų su pasaulio dvasia“.
Kaip mėginate šiuos tikslus pasiekti?
Visų pirmiausia generalinis vyresnysis turi prisiminti, kad šių tikslų nepasieks be Dievo malonės pagalbos. Jis labai klystų, jei manytų galįs tai pasiekti vien laiškais, priminimais ar kitokiais paraginimais.
Savo ruožtu esu giliai įsitikinęs, kad mūsų ištikimybės šiems tikslams pagrindas yra neturto dorybė. Reikia pripažinti, jog laikui bėgant Brolijos nariams neišvengiamai kyla pavojus įprasti prie tam tikrų patogumų, o per tai į mūsų bendruomenes nepastebimai gali įsiskverbti pasaulio dvasia. Tokiu atveju tai neigiamai paveiktų mūsų narių didžiadvasiškumą bei apaštališkąjį uolumą, taigi ir mūsų veiklos vaisingumą.
Santykiai su Roma
„Pats Vatikanas nusprendė kol kas neatnaujinti doktrininių diskusijų.“
10. DICI: Ketvirtasis Brolijos įstatų punktas teigia: „Kai tik Brolija įsikurs keliose vyskupijose, ji imsis būtinų žingsnių, kad gautų popiežiškosios teisės instituto statusą.“ Tai verčia mus užduoti klausimą: kaip šį mūsų garbingojo įkūrėjo norą įmanoma išpildyti dabartinės Bažnyčios krizės sąlygomis?
Šv. Pijaus X brolijos įstatai buvo patvirtinti 1970 m. vyskupijos lygmeniu [vietos ordinaro, diecezijos vyskupo – red. p.]. Natūralu, kad mūsų įkūrėjas galvojo apie pripažinimą aukščiausiu lygmeniu, nes Brolijai buvo skirta išplisti visame pasaulyje.
Tačiau, kaip visi žino, nepaisant arkivysk. Lefebvre‘o pastangų šiuo klausimu, užuot gavus popiežiaus pripažinimą, Brolijos teisės 1975 m. buvo paprasčiausiai panaikintos. Nuo to meto Brolijos vyresnieji, pradedant pačiu arkivysk. Lefebvre‘u, ieškojo įvairių sprendimų, bet jie visi sistemingai susidurdavo su visiškai nepriimtinais doktrininiais Šventojo Sosto reikalavimais. Žinoma, priėmusi juos, Brolija būtų gavusi kanoninį pripažinimą, tačiau kartu praradusi savo moralinę vertę. Paimkime neseną pavyzdį: 2017 m. Tikėjimo mokymo kongregacija norėjo priversti Broliją priimti visą Vatikano II Susirinkimo mokymą ir pripažinti naujųjų Mišių teisėtumą. Jei Brolija būtų sutikusi su šiomis sąlygomis, ji paprasčiausiai būtų paneigusi visa, už ką kovojo ir ką iš visos širdies vertina.
Todėl man atrodo, kad protingiau yra sekti dieviškosios Apvaizdos ženklais, o ne užbėgti jiems už akių. Tokia visada buvo mūsų įkūrėjo nuostata.
11. DICI: Ar todėl ryšiai su Vatikanu toliau stringa?
Tai priklauso ne nuo FSSPX ar jos generalinio vyresniojo. Pats Vatikanas nusprendė kol kas neatnaujinti doktrininių diskusijų, kurias pasiūlėme tam, kad aiškiau išdėstytume savo poziciją ir parodytume savo prisirišimą prie katalikų tikėjimo bei Petro Sosto.
Stebina tai, kad tuo pat metu Vatikanas reikalauja iš mūsų pirmiau sureguliuoti Brolijos kanoninę padėtį. Šis reikalavimas sukuria neišsprendžiamą ir iš esmės prieštaringą situaciją, nes kanoniniam Brolijos pripažinimui nuolat iškeliamos tam tikros doktrininės sąlygos, kurios mums būna visiškai nepriimtinos.
Norėčiau pridurti, kad, nepriklausomai nuo asmeninio požiūrio į šią [kanoninio pripažinimo – red. p.] problemą, svarbu nepasiduoti perdėtam susirūpinimui šiais jautriais klausimais, kaip jau ne kartą yra atsitikę.
Turime prisiminti, kad kaip dieviškoji Apvaizda mus vedė ir mums padėjo nuo pat Brolijos įkūrimo, taip atėjus tinkamui metui Ji mums duos pakankamai akivaizdžių ženklų, leisiančių mums priimti sprendimus, kurių reikalauja aplinkybės. Šie ženklai bus tokie, kad per juos aiškiai pasirodys Apvaizdos valia.
Bažnyčios padėtis
„Bet kokios hermeneutinės pastangos „klaidą“ interpretuoti kaip „blogai suprastą tiesą“ nepataisomai žlunga.“
12. DICI: Per šiuos 2020-uosius metus su Covid-19 susijusi krizė paveikė ir Bažnyčią bei apribojo jos veiklą. Kaip jūs tai vertinate?
Įdomu pažymėti, kad per Covid-19 krizę Bažnyčios hierarchai praleido auksinę galimybę paskatinti katalikus tikrai atsiversti ir daryti atgailą, o tai visada būna daug lengviau, kai žmonės, taip sakant, vėl prisimena esą mirtingi. Be to, tai buvo proga priminti išsigandusiai ir pasimetusiai žmonijai, kad mūsų palaimintasis Viešpats yra „prisikėlimas ir gyvenimas“.
Vietoj to hierarchai nusprendė šią epidemiją sieti pirmiausia su ekologija, šitaip visiškai atkartodami popiežiaus Pranciškaus mėgstamas idėjas. Anot jų, Covid-19 yra ne kas kita, kaip žemės maišto prieš žmoniją ženklas, nes žmonės pernelyg ja piktnaudžiauja, nesaikingai naudodami jos išteklius, užteršdami jūras, naikindami miškus ir t. t. Tai siaubinga ir visiškai absurdiška elementaraus tikėjimo požiūriu, ypač suvokiant, kas yra nuodėmė – ji turi būti vertinama atsižvelgiant į įžeistą Dievo didybę, o ne į žemės užterštumą!
Savo pranešime, skirtame Pasaulinei maldos už rūpinimąsi kūrinija diena (Žemės jubiliejus), 2020 m. rugsėjo 1 d. pats popiežius mus moko, kokią moralinę išvadą pandemija mus turėtų paskatinti padaryti:
„Tam tikra prasme dabartinė pandemija paskatino mus iš naujo atrasti paprastesnį ir tvaresnį gyvenimo būdą. [...] Jau matome, kaip žemė gali atsigauti, jei tik leidžiame jai pailsėti: oras tampa švaresnis, jūros skaidresnės, gyvūnai grįžo į daugelį vietų, iš kurių anksčiau buvo dingę. Pandemija atvedė mus prie kryžkelės. Turime pasinaudoti šiuo lemiamu momentu ir atsisakyti savo nereikalingų bei žalingų tikslų ir veiklos kartu puoselėjant gyvybę teikiančias vertybes, ryšius ir veiklą.“
Kitaip tariant, Covid-19 krizė vėl stumia mus prie „ekologinio atsivertimo“, kertinio enciklikos „Laudato si“ akmens. Tarsi šventumą apibendrintų pagarba planetai.
13. DICI: Per paskutinius dvejus metus įvyko Amazonijai skirtas sinodas, taip pat buvo pasirašyta Abu Dabio deklaracija, į kurią reagavote 2019 m. vasario 24 d. oficialiu pareiškimu. Kaip vertinate dabartinę situaciją šių dviejų įvykių šviesoje?
Naujausi popiežiaus Pranciškaus dokumentai, deja, galutinai patvirtina neteisingą jo pontifikato pradžioje pasirinktą kryptį. 2020 m. spalio 3 d. Šventasis Tėvas pasirašė encikliką „Fratelli tutti“, kuri laikoma antrosios jo pontifikato pusės švyturiu. (Pirmosios jo valdymo pusės atskaitos taškas buvo „Laudato si“.) Ši enciklika toliau vysto Abu Dabio deklaracijos temą ir iš jos semiasi įkvėpimo. Prisiminkime, ta deklaracija teigė, kad religijų įvairovė yra Dievo valios išraiška ir kad jos visos pašauktos kurti taiką. Čia turime katastrofišką ekumenizmo, tarpreliginio dialogo ir religijos laisvės rezultatą, o svarbiausia – visuotinio Jėzaus Kristaus karališkumo ir Jo neliečiamų teisių paneigimą.
„Fratelli tutti“ yra ilgas dokumentas, nagrinėjantis daugybę skirtingų dalykų, tačiau juos vienija gana aiški pagrindinė mintis. Ši popiežiaus enciklika tvarkingai ir nuosekliai plėtoja vieną esminę idėją, būtent – iliuziją, kad gali egzistuoti tikra visuotinė brolybė be jokio, tiesioginio ar netiesioginio, ryšio su Jėzumi Kristumi ir Jo Bažnyčia. Kitaip tariant, ji kalba vien apie natūralią „meilę“, apie kažkokią miglotą krikščionišką filantropiją, kurios šviesoje reikią iš naujo perskaityti evangelijas. Tiesą sakant, skaitant šią encikliką susidaro įspūdis, kad būtent filantropija suteikia mums raktą aiškinti evangelijas, o ne Evangelija suteikia mums šviesos, kuria turime apšviesti žmones. Deja, ši visuotinė brolybė yra liberali, natūralistinė ir masoniška idėja. Remiantis šia ateistine utopija ir buvo pastatyta šiuolaikinė visuomenė.
14. DICI: Tokie vyskupai kaip Schneideris ir Viganò pabrėžė priežastinį ryšį tarp Vatikano II Susirinkimo ir dabartinės krizės. Kaip vertinate jų nuomonę? Ar Susirinkimas turėtų būti „pataisytas“ (kaip siūlo vyskupas Schneideris), ar „pamirštas“ (kaip siūlo vyskupas Viganò)?
Savaime suprantama, mes džiaugiamės, kad vyskupai, nepriklausantys Brolijai ir neturintys su ja jokio tiesioginio ryšio, nors ir kitomis priemonėmis bei skirtingais keliais, pagaliau priėjo prie tokių pačių išvadų, kaip ir mes. O svarbiausia, kad šios išvados gali apšviesti arba priversti susimąstyti daugelį sumišusių tikinčiųjų. Tai labai džiugina.
Deja, manau, kad negalima tiesiog „užmiršti“ Susirinkimą, nes tai svarbus istorinis įvykis, kaip ir Romos imperijos žlugimas ar Pirmasis pasaulinis karas. Būtina rimtai jį išnagrinėti ir, žinoma, ištaisyti viską, kas jame yra nesuderinama su tikėjimu ir Bažnyčios Tradicija.
Pati Bažnyčia išspręs opų šio netipiško ir keisto Susirinkimo autoriteto klausimą ir nuspręs, kaip geriausiai jį pataisyti. Tačiau galime ir privalome labai aiškiai pasakyti: bet kokia klaida, kaip tokia – o Vatikano II Susirinkime jų yra keletas – jokiu būdu negali būti laikoma Bažnyčios balsu. Be to, pastarųjų metų įvykiai, pradedant popiežiaus Benedikto XVI pontifikatu, geros valios žmonėms parodė, kad bet kokios hermeneutinės pastangos „klaidą“ interpretuoti kaip „blogai suprastą tiesą“ nepataisomai žlunga. Šis kelias veda į aklavietę, ir juo leistis yra beprasmiška.
15. DICI: Ar arkivyskupo Lefebvre‘o knygoje „Aš kaltinu Susirinkimą“ (1976) ir laiške kardinolui Ottaviani“ui (1966) pateiktas Susirinkimo ir posusirinkiminių reformų įvertinimas vis dar aktualus?
Jo įvertinimas atitinka poziciją, kurios visada laikėsi ir visada laikysis Šv. Pijaus X brolija. Ji negali keistis, todėl ir nesikeis. Kuo toliau rutuliojasi dabartiniai įvykiai, tuo labiau jie patvirtina šį įvertinimą ir atskleidžia ypatingą, antgamtinę mūsų įkūrėjo įžvalgą.
16. DICI: Vyskupas Schneideris savo knygoje „Christus vincit“ (10 skyriuje) prisipažįsta, kad jo nuomonė apie FSSPX argumentus pasikeitė į teigiamą pusę. Kaip vertinate šį pokytį ir ar manote, kad taip gali atsitikti ir su kitais Bažnyčios ganytojais?
Vysk. Schneideris visada buvo geranoriškas ganytojas, pasižymintis nuolankumu ir intelektualiniu sąžiningumu. Ypač stebina jo romumas, sujungtas su drąsa viešai ginti Tradiciją. Manau, kad būtent šios – nūdien, deja, labai retos – jo charakterio savybės ir leido jam prieiti prie tų pačių išvadų, kurių laikomės mes.
Kalbant apie kitus ganytojus, esu įsitikinęs, kad jie irgi gali atlikti tokį intelektualinį žygį, bet tai įmanoma tik turint tokią pačią moralinę laisvę ir meilę tiesai. Tai, be abejo, būtų labai gera maldos intencija mums visiems.
17. DICI: Šiandien tradicines Mišias aukoja ne tik FSSPX, bet ir kitos religinės bendruomenės. To nebuvo Brolijos veiklos pradžios metais. Taip pat vis daugiau pavienių kunigų atranda šį Mišių ritualą. Kaip vertinate šią tendenciją?
Matome, ypač paskutiniais metais, nemažą skaičių kunigų, kurie, atradę tradicines Mišias, pamažu ima suvokti ir savo kunigystės didybę bei katalikų Tradicijos lobius apskritai. Tai labai įdomus reiškinys. Iš tikrųjų, šv. Mišios su savimi atsineša visą katalikų Tradiciją. Labai gerai prisimenu vieno kunigo, kuris, nepaisydamas didžiulių jam daromų kliūčių, nusprendė aukoti vien tradicines Mišias, liudijimą. Jis pabrėžė, kad laikydamas tradicines Mišias iš naujo permastė savo kunigystę ir visa tai, ką jis, kaip kunigas, yra pašauktas daryti: pamokslavimą, dvasinį vadovavimą, tikėjimo mokymą ir t. t. Tai nuostabu, ir galime tik džiaugtis šio kunigo sieloje įvykusiu jo pašaukimo atgimimu.
Taigi būtina išsaugoti tradicines Mišias vien dėl tos priežasties, kad jos yra mūsų katalikiško tikėjimo, ypač tikėjimo mūsų Viešpaties dieviškumu, Jo atperkamąja auka ir Jo visuotiniu karališkumu, išraiška. Svarbu išgyventi Mišias, visiškai pasineriant į visas šias paslaptis, ypač į jose glūdinčią Dievo meilės paslaptį. Tai nesuderinama su drungnu, į žmogų orientuotu, sentimentaliu, ekumeniniu tikėjimu. Taip pat tai nedera su vien estetiniu Romos ritualo turtų vertinimu, kartais, deja, randamu tarp tų, kurie pasiduoda pagundai atskirti tradicinių Mišių šventimą nuo būtinybės jomis gyventi, įsigilinti į jų svarbą ir stengtis supanašėti su mūsų Viešpačiu bei Jo meile.
Pagaliau reikia pasakyti, kad Mišios tampa nevaisingos, jeigu jos neskatina mūsų gyventi Kristuje: per Ipsum, et cum Ipso, et in Ipso. Jos duoda mažai naudos, jeigu nepagimdo mumyse troškimo sekti mūsų Viešpačiu ir visiškai Jam pasiaukoti. Turime būti didžiadvasiški, o tai neįmanoma, jei pasiduodame pasaulio dvasiai arba einame su ja į kompromisą. Mišios būna tuo vaisingesnės, kuo labiau persiimame pasiaukojimo dvasia ir kilniaširdiškai atsiduodame mūsų Viešpačiui Jėzui Kristui.
18. DICI: Pastaruoju metu žiniasklaida daug dėmesio skyrė skandalui, susijusiam su kardinolu Becciu. Kokios jūsų mintys šiuo klausimu?
Savaime suprantama, ne FSSPX turi vertinti ar tirti į šį reikalą įsivėlusių žmonių atsakomybę. Tačiau, būdami Katalikų Bažnyčios vaikai, tegalime apgailestauti dėl šio Bažnyčią paveikusio ir žeminančio skandalo. Tai neabejotinai mus liūdina, nes tokie dalykai užtemdo Bažnyčios šventumą. Vis dėlto turime atminti, kad panašių skandalų Bažnyčioje, deja, visada bus, ir kad Dievas, remdamasis savo Išmintimi, leidžia jiems mums nesuprantamu būdu kilti dėl teisiųjų šventėjimo. Todėl nedera perdėtai ir fariziejiškai piktintis, kaip tai daro kai kurie protestantai.
Be to, svarbu pabrėžti, kokį dėmesį pasaulietinė žiniasklaida tokiais klausimais skiria Bažnyčiai. Šis dėmesys viršija tą, kurį jos skiria kitiems Bažnyčios gyvenimo įvykiams, ar kokį Viduramžių imperatoriai skirdavo savo meto popiežiams. Skaitant daugelį šiai temai skirtų straipsnių, tarp eilučių galima nesunkiai atpažinti tam tikrą piktdžiugą, tam tikrą liguistą pasitenkinimą. Atrodo, kad pasaulietinė spauda, nors ir tvirtina esanti nešališka, tiesiog negali praleisti progos spjauti į veidą Kristaus Sužadėtinei. Tai turėtų priversti mus susimąstyti, o labiausiai – pažadinti tuos, kurie gyvena iliuzijoje, neva šiandien Bažnyčia gali taikiai sugyventi su pasauliu, teoriškai gerbiančiu visas religijas, o praktiškai tapusiu sekuliariu. Tai netiesa. Po liberalia retorika visada slepiasi noras matyti Katalikų Bažnyčią ne apvalytą, o diskredituotą ir sunaikintą. Su šiuo pasauliu negali būti jokio draugiško sutarimo.
Šv. Pijaus X brolijos vieta dabartinėje situacijoje
„Mišios, jei iš tiesų jomis gyvename, leisdamos mums suvokti Kryžiaus paslaptį neišvengiamai tampa apaštališkos.“
19. DICI: Kuo FSSPX galėtų prisidėti prie dabartinės krizės sprendimo?
Kalbant apie doktriną, visų pirma Brolija puikiai supranta, kad negali keisti savo pozicijos. Patinka mums tai ar ne, ši pozicija yra tarsi atskaitos taškas visiems, kurie ieško Tradicijos. Todėl, norėdami pasitarnauti kitiems ir pačiai Bažnyčiai, privalome neslėpti po gaubtu šio žibinto, bet tvirtai laikyti jį iškėlę.
Kalbant apie praktinį lygmenį, Brolijos nariai turi parodyti, kad jų prisirišimas prie šventosios Mišių aukos yra prisirišimas prie meilės paslapties, turinčios įkvėpti visą Bažnyčią. Tai reiškia, kad Mišios, jei iš tiesų jomis gyvename, leisdamos mums suvokti Kryžiaus paslaptį neišvengiamai tampa apaštališkos: jos skatins mus siekti visų žmonių be išimties, netgi gyvenančių toliausiai, gėrio. Visus mūsų veiksmus turi persmelkti ši pamatinė geranoriškumo nuostata.
20. DICI: Brolijos tikslas yra katalikų kunigystė ir visa, kas su ja susiję. Todėl jums svarbiausia yra pašaukimai, kunigų pašventinimas ir ištikimybė visų laikų Mišioms. Kokie yra jūsų dabartiniai rūpesčiai?
Mums rūpi būtent tai, ką išvardijote. Esu asmeniškai įsitikinęs, kad jei mums pavyks iš visos širdies siekti visų šių trijų tikslų, atėjus tinkamam metui mums bus duotos mūsų ateičiai ir būsimiems sprendimams reikalingos malonės.
Rūpindamiesi kunigyste mes rūpinamės tuo, ką labiausiai brangina FSSPX ir Bažnyčia. Iš tikrųjų kiekvienas pašaukimas turi begalinę vertę. Be jokios abejonės, pašaukimas į kunigystę yra pati brangiausia dovana, kokią gerasis Dievas gali duoti žmogaus sielai ir savo Bažnyčiai. Todėl seminarija yra pati švenčiausia vieta, kokią tik galime įsivaizduoti ar rasti šioje žemėje. Seminarijose Šventoji Dvasia tęsia Paskutinės vakarienės namuose pradėtą darbą, pakeisdama kandidatų sielas ir paversdama juos tikrais apaštalais. Štai kodėl ir toliau privalome seminarijoms skirti visas savo jėgas, moralinius ir žmogiškuosius išteklius. Visa, ką grindžiame mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kunigyste, ir visa, ką darome siekdami išsaugoti šią kunigystę, išlieka amžinybėje.
21. DICI: Kokį padrąsinantį žodį tarsite Tradicijai ištikimiems kunigams ir tikintiesiems?
Noriu jiems visiems priminti, kad Dievo Apvaizda visada vedė Šv. Pijaus X broliją ir visada ją saugojo nepaisant nesuskaičiuojamų sunkumų. Dievas visada ištikimas savo pažadams, Jis visada rūpestingas ir dosnus. Todėl Jis mūsų nepaliks ir ateityje, kitaip nustotų buvęs toks, koks yra, o tai neįmanoma, nes Dievas keistis negali. Jis visada lieka toks pat.
Trumpai tariant, po penkiasdešimties Brolijos gyvavimo metų mūsų pasitikėjimas Dievu yra dar stipresnis, matant tiek daug per šiuos metus parodytų dieviškojo Gerumo ženklų.
Tačiau norėčiau užbaigti paties mūsų Viešpaties žodžiais: „Nebijok, mažoji kaimene: jūsų Tėvas panorėjo atiduoti jums karalystę!“ (Lk 12, 32)
Mencingenas, 2020 m. spalio 11 d.
Švč. Mergelės Marijos Motinystės šventę.
Don Davide Pagliarani, generalinis vyresnysis