Šventė – rugsėjo 9 d.
Ispanijoje, Katalonijoje, Verdu kaime 1580 m. birželio 26 d. jauniausias iš keturių pasiturinčio krašto fermerio Petro Klavero vaikų buvo pakrikštytas kaimo bažnyčioje savo tėvo vardu. Apie jo vaikystę ir paauglystę bemaž nieko nėra žinoma, gal tik tiek, kad trylikametis Petras jau nusprendė būti kunigas. Šešiolikos metų pradėjo studijuoti Barselonos universitete ir kaip tik čia susidūrė su jėzuitais, kurie tvarkė Beleno kolegiją. Petras pasiryžo tapti jėzuitu ir su šia mintimi kreipėsi į jėzuitų provincijolą. 1602 m. Taragonoje pradėjo naujokyną. Po kelerių metų, 1604 m. rugpjūčio 8 d., davė tris įžadus – tapo Jėzaus draugijos nariu.
Naujokyno laikui pasibaigus, atėjo metas pradėti studijuoti filosofiją, todėl pasiunčiamas į Montesiono jėzuitų kolegiją Palmoje, Maljorkos saloje. Jis su viltimi žvelgė į šias permainas, nes jo ausis buvo pasiekęs gandas apie nepaprastą brolį Alfonsą Rodrigesą (Alfonso Rodriguez), Montesiono durininką, garsėjusį savo šventumu ir puikia dvasine nuovoka. Netrukus po atvykimo į Palmą 1605 m. lapkričio 11 d., dvidešimt penkerių metų scholastas Petras susipažįsta su 72 metus turinčiu broliu, ir šitaip užsimezga judviejų dvasinė draugystė. Kone kasdien Petras su Alfonsu kur nors kolegijoje ar šiaip nuošalėj susitikę kalbasi dvasinėmis temomis. Alfonsas pajuto Petro troškimą tapti šventam ir norą ką nors gera padaryti dėl Kristaus, todėl kalbėjo apie Naujojo Pasaulio laukiančią pjūtį ir didvyriškus misionierių darbus. Kartą šventasis durininkas scholastui pasakė: „Petrai, mano mielas sūnau, eik ir tu ieškoti Kristui sielų.“ Petrui labai giliai įsmigo šie žodžiai, todėl vėliau pasiprašė provincijolo išleisti jį į Naująjį Pasaulį.
Laukdamas atsakymo į savo laišką, Petras 1608 m. atsisveikina su Montesionu ir išvažiuoja į Barseloną studijuoti teologijos. Mokslus nutraukia 1610 m. sausio mėn. gautas provincijolo laiškas, kuriuo liepiama keliauti į Seviliją ir ten ruoštis kelionei į Naująjį Pasaulį. Balandžio 15 d. Petras, būsimasis vergų prekybos šventasis, kartu su kitais trim jėzuitų kunigais, palikęs Ispanijos krantus, iškeliauja ieškoti naujų nuotykių. Jų laivas 1610 m. liepą pasiekia Kartacheną (Cartagena, dabartinė Kolumbija). Iš ten vyksta į Bogotą, kur jėzuitų kolegijoje pradeda studijuoti teologiją. 1615 m. lapkritį, sėkmingai užbaigęs mokslus, sugrįžta į Kartacheną pradėti darbo su vergais, kurie gabenami į šį kraštą. Vargu ar jis numanys, kad visą likusį gyvenimą jis praleis čia su šiais nelaimingiausiais pasaulyje vargšais. 1616 m. kovo 19 d. Petras, dabar jau trisdešimt šešerių metų vyras, pirmasis Kartachenoje įšventinamas jėzuitų kunigu.
Kartachena anuomet buvo svarbus vergų prekybos miestas. Šis turtėjantis ir gerai įrengtas uostas buvo vienerios iš dviejų Ispanijos Amerikos durų, pro kurias buvo gabenami vergai iš Vakarų Afrikos. Nustatyta, jog tuo metu, kai čia atsirado Petras, per šį uostą per metus praeidavo maždaug 10 000 vergų. Kai tik žinia apie atplaukiantį su vergais laivą pasiekdavo Petrą, jo akys nušvisdavo ir veidas nuskaidrėdavo, – taip jis trokšdavo nešti Kristaus Gerąją Naujieną nelaimingiesiems. Jis pradėdavo belstis nuo durų prie durų, prašydamas paaukoti ką nors – vaisių, džiūvėsių ar saldumynų, kad galėtų pradžiuginti bėdžių širdis.
Vergų laivui įplaukus į uostą juodoji prekė būdavo neapsakomai suvargusi. Kelionė trukdavo kelis mėnesius, ir visą tą laiką negrai tūnodavo sukaustyti vienas prie kito grandinėmis. Jei oras pasitaikydavo tikrai gražus ir jūra būdavo rami, juos išleisdavo į denį, bet kiek dienų jie iškiurksodavo tuose tamsiuose laivo viduriuose! Kietas palubys jiems atstodavo lovas. Maisto būdavo duodama tiek, kad gyvoji prekė neprarastų savo kainos turguje. Čia trūko paprasčiausių higienos sąlygų, tad visokios epidemijos siauste siautė. Kelionė būdavo laikoma pasisekusia, jei išgyvendavo bent du trečdaliai gyvojo krovinio.
Kun. Klaveras visada laivo laukdavo uoste. Su savimi ant vieno peties jis nešdavosi pintinę su maistu, o iš kitos pusės eidavo vertėjas, turįs reikalingų daiktų ir kryžių. Kai jis įžengdavo į laivą, negrai išvysdavo, kad jo veidas visai nepiktas, netgi šviečia gerumu, kad jis jų nedaužo, o atneša jiems ramybę. Vertėjai – o jų Petras turėjo kelis skirtingomis Afrikos kalbomis – patys buvo vienąsyk atplukdyti į Kartacheną tais pačiais laivais. Jie visa tai išpasakodavo atplukdytiems vergams. Tuomet Petras kiekvienam vergui padalydavo vaisių, sausainių ir juos maloniai apkabindavo. Kai visus pasveikindavo ant denio, leisdavosi žemyn pas ligonius.
Laivo triumas, kur būdavo suvaromi vergai, būdavo toks įkaitęs ir dvokiantis nuo išmatų, kad nusileidus pas juos apačion jau po dešimties ar penkiolikos minučių imdavo suktis galva. Tačiau kunigas nieko nepabūgdavo – išbūdavo čionai tiek, kol viską kaip dera atlikdavo. Pirmiausia jis apžiūrėdavo mirštančiuosius ir, jiems trumpai papasakojęs apie Kristų, pakrikštydavo. Tuomet apžiūrėdavo sergančiuosius ar sukapotus bizūnais, aptvarkydavo žaizdotas jų nugaras, išvalydavo žaizdas, patepdavo vaistais ir aprišdavo, pasiūlydavo gurkšnelį gėrimo, kad nuo silpnumo atsigautų. Tiktai visus ligi vieno apžiūrėjęs, kunigas patraukdavo namo.
Per kokią dvylika dienų nuo laivo atvykimo juodoji prekė būdavo iškrauta į krantą, kur stovėdavo išsirikiavusios prie uosto vergų lūšnelės. Kun. Petras padėdavo sugabenti į naujuosius būstus ligonius ir dažnai pats nešdavo paliegusius. Kai vergai atsidurdavo pakrantėje, kunigas imdavo juos kasdien lankyti. Jiems padalydavo pintinėje atsineštų skanėstų, prižiūrėdavo sergančiuosius, besirūpindamas žaizdomis, apklausinėdavo, kuris krikštytas, o kuris ne. Visus, kurie dar būdavo nekrikštyti, sukviesdavo kartu ir per savo vertėjus arba vaizdinėmis priemonėmis – piešiniais – aiškindavo jiems tikėjimo tiesas. Kunigas nenorėdavo gaišti laiko: juk nežinia, kada vergas bus parduotas ir nugabentas kur nors į tolimą miestą. Verčiamas tokios būtinybės, kun. Petras dėstydavo labai trumpai ir krikštydavo greičiau, negu kunigų būdavo paprastai daroma. Šitaip per trumpą laiką jis suspėjo tiek daug pakrikštyti, kad prieš savo mirtį į vieno broliuko klausimą, kiek jis galėjęs tų vergų Kartachenoje pakrikštyti, kun. Petras kukliai prasitaręs, jog „gal daugiau nei 300 000“.
Kun. Klaveras visiškai nežinojo, ką reiškia poilsio diena. Tais tarpais, kai nei uoste, nei pakrantės lūšnose nebūdavo negrų, jis lankydavo dvi ligonines: vieną – paprastą, kitą – raupsuotųjų. Be to, jis dar aptarnaudavo danų ir anglų kalinius, kuriuos ispanai sugaudavo Šv. Kristoforo ir Šv. Kotrynos salose. Per 35 metus kun. Klaveras parodė nenusakomo pasiaukojimo ir paguodos kenčiantiems žmonėms. Jis save padarė vergų vergu ir savo kūną atidavė kankinystei. Jis prisimindavo broliuko Alfonso žodžius: „Įžvelk kiekviename žmoguje Kristų ir tarnauk jam kaip Dievo atvaizdui.“ Visa tai jis nuostabiai praktiškai įgyvendino.
1650 m. Kartacheną ir gretimas apylinkes nusiaubė maras. Kun. Petras buvo bejėgis kovoti su šia nelaime ir staiga pats tapo šios epidemijos auka. Nors jėzuitų bendruomenėje buvo kur kas mažiau progų užsikrėsti šia liga, ir keli išlikę tėvai rūpinosi mieste sergančiaisiais, jėzuitai pasamdė buvusį vergą, kad prižiūrėtų Petrą. Paskutinius ketverius metus kun. Klaveras buvo visiškai priklausomas nuo kitų. Visai nebegalėjo aukoti Mišių nei klausyti išpažinčių, retai kada galėdavo pats atsikelti iš lovos ir išeiti laukan. Užuot slaugęs, nusamdytasis negras jį iškoliodavo ir įžeidinėdavo, o į šventojo gerumą atsakydavo žiaurumu. Jis pats sušveisdavo kunigui skirtą valgį, o jam pakišdavo tai, kas atlikdavo. Tasai tarnas atsisakydavo netgi jį nuprausti ir nepadėdavo atlikti paprasčiausių reikalų. Kunigas niekam apie tai nesiskųsdavo ir niekas nežinojo, kiek jam teko iškentėti.
Sulaukęs 74 metų, taigi jau 52 metus išbuvęs Jėzaus draugijoje, pajuto, kad mirtis nebe už kalnų. Kartachenos gyventojai, laisvieji ir vergai, sužinoję, kad Petras aprūpinamas Ligonių sakramentais, užplūdo kunigo butą, norėdami paskutinį kartą jį pamatyti. Žmonių buvę tiek daug, jog šį vaizdą matęs liudininkas tvirtina, kad šitaip pasitaikydavę tik bažnyčioje. Norėdami ką nors išsinešti kaip relikviją iš mirštančiojo kambario, lankytojai taip viską išgrobstė, kad neliesta teliko vien tik patalynė. 1654 m. rugsėjo 7-osios naktį kun. Petras neteko sąmonės ir kitos dienos pradžioje, prasidėjus Švč. Mergelės Marijos Gimimo šventei, „visų juodųjų vergų vergas“ (taip jis pats mėgdavo save vadinti) pagaliau atidavė savo sielą į Vienintelio Mokytojo ir Viešpaties rankas.
Pop. Pijus IX Petrą Klaverą 1850 m. paskelbė palaimintuoju, o pop. Leonas XIII 1885 m. paskelbė jį šventuoju kartu su jo pranokėju broliuku Alfonsu Rodrigesu, paskatinusiu jį vykti į Naująjį Pasaulį, kad ten taptų šventuoju.
ŠALTINIS: Jozefas N. Tylenda SJ, Jėzuitai šventieji ir kankiniai, Judex: Kaunas, 1997.