Dievo Motinos paslaptis (III)

 

MATER PULCHRAE DILECTIONIS – Gražiosios meilės Motina

Tai įvyko didžiausioje Marijos garbei skirtoje bažnyčioje – Paryžiaus Notre-Dame katedroje. Didingoji Dievo Motinos šventovė dar nebuvo išniekinta Prancūzų revoliucijos. Garsusis pamokslininkas Bourdaloue stovėjo tos bažnyčios sakykloje. Po jo kojomis bangavo tūkstantinės žmonių minios, kurias sudarė maldingi tikintieji, abejingi atšalėliai ir visiški bedieviai. Pamokslininko kalbos tema buvo karaliaus Liudviko XIII priesaika, kurios prasmę ir svarbą Bourdaloue aiškino tautai. Savo genialią kalbą jis baigė žodžiais: „Norite, mano brangūs klausytojai, kad aš jums nurodyčiau vertą jūsų maldingumo praktiką? Ji yra lengva, ir jai nerasite jokio priekaišto. Tegul kiekvienas jūsų padaro, ką yra atlikęs tas religingas valdovas... Jis savo karalystę pavedė Mergelių Karalienei. Paveskite ir jūs Jai savo šeimas bei namus! Jis pavedė Jai savo asmenį ir savo tautiečius. Jūs taip pat paveskite Jai save pačius ir savo vaikus!“

Iš Paryžiaus katedros persikelkime į Miuncheno katedrą, didžiausią Marijos bažnyčią visoje Vokietijoje. Ir čia prieš Dievo Motinos altorių klūpo valdovas, o sakykloje su kardinolo purpuru stovi pamokslininkas ir ugningais žodžiais tą valdovą bei tautą paveda Dangaus Karalienės globai. Tai įvyko Bavarijos karaliaus Liudviko laikais.

Karaliai aukojo Marijai savo valstybes. Ir mes, suklaupę prie Dievo Motinos kojų, pasekime tų valdovų pavyzdžiu, paveskime Jai save ir tas savo valstybėles, kurias mes vadiname šeimomis. Dievo santvarka tokia, kad pačią pirmutinę ir svarbiausią žmonių bendruomenę sudaro šeima. Kaip visas dangaus gyvenimas su savo garbe ir didingumu sukasi apie Švč. Trejybę, taip visas žemiškas gyvenimas su savo vargais, rūpesčiais ir džiaugsmais sukasi apie šeimos trejybę: tėvą, motiną ir vaiką. Tą žemiškąją trejybę pašventino Dievo Sūnus savo žmogiškuoju gyvenimu šeimoje. „Žmogaus sūnus“ – toks buvo Jo mėgiamiausias titulas. Tai yra pirmiausia vaiko pašventinimas. Marija yra to dieviškojo Sūnaus Motina. Todėl tai yra ir moters pašventinimas. Vyras nuo dabar nebedrįs išmesti žvėrims savo vaiko, kaip tai atsitikdavo pagonių tautose, kai tas vaikas (ypač mergaitė) jam nepatikdavo, nes toje silpnoje būtybėje dabar šviečia Dievo Sūnaus atvaizdas. Vyras nuo dabar nebedrįs pavaryti savo žmonos, kaip tai buvo priimta pagonybėje, kai moteris nebeatitiko vyro skonio, nes moters asmenyje spindi Dievo Motinos paveikslas. Taip, tiktai per Mariją su Kūdikėliu ant rankų šeima atgavo savo šventumą.

Kristus po trisdešimties metų, jau eidamas Mesijo pareigas, savo šventąją Motiną nusiveda į ką tik sudarytą šeimos židinį, į Kanos vestuves, kur Marija parodo tokį nuoširdų susirūpinimą šeimos reikalais. Nebūkime siauro akiračio! Kiekvienas Evangelijos įvykis turi gilesnę prasmę. Kristus pirmiausia ieškojo Dievo karalystės ir savo stebuklais pirmiausia norėjo parodyti mums tą karalystę. Jo ir Marijos dalyvavimas vestuvėse nereiškė vien tik svetingumą ir vaišinimąsi. Tai buvo šeimos palaiminimas. Nauja šeima pasikviečia Jėzų ir Mariją! Ar tai ne priminimas, kad kiekviena jaunavedžių pora taip turėtų daryti? Ar tas stebuklas nėra užtikrinimas, kad šeima, kurioje lankosi Dievo Sūnus ir Dievo Motina, atėjus sunkiai valandai, susilauks jų pagalbos? Taip, Marija visuomet rūpinasi krikščioniškos šeimos reikalais. Ji jau tūkstantį kartų yra kalbėjusi savo dieviškajam Sūnui: „Jie nebeturi vyno“, – jie nebeturi Tavo malonės, jie stovi ties nuodėmės praraja, jie alksta ir trokšta Tavo gailestingumo!..

Vienoje Bavarijos provincijoje yra paprotys, kad prieš Kalėdas advento metu iš kaimo į kaimą, iš namų į namus yra siuntinėjamas Dievo Motinos paveikslas. Tas paveikslas yra senas, nudėvėtas, menkos meninės vertės. Bet kokia graži ir kokia gili to papročio mintis! Tai yra priminimas, kad Dievo Motina turi aplankyti kiekvieną šeimą. Kiekviena šeima Ją turi priimti ir kiekvienoje šeimoje Jai turi būti skirta vieta. Todėl šv. Anzelmas galėjo pasakyti: „Kaip nė viena šeima, kuri yra tikrai nuoširdžiai atsidavusi Švč. Mergelei, nepražus, taip, kita vertus, mes negalime pripažinti, kad Dievo palaima būtų toje šeimoje, kur Švč. Mergelė nėra gerbiama“. Taip kalbėjo didelio mokslo ir gilaus religingumo vyras.

Štai lietuviškas kaimas. Visi jo gyventojai – nepasiturintys ūkininkai. Dideliu krikščioniškumu to kaimo žmonės nepasižymi ir gegužė, Marijos mėnuo, jiems praeina kaip ir kiekvienas kitas mėnuo. Tik vienoje šeimoje gegužės mėnesio vakarais prie Dievo Motinos atvaizdo sužiba dvi žvakutės, o jos nariai litanijos malda pagerbia dangaus Karalienę. Bėga metai po metų ir tame kaime įvyksta tokios iškilmės, apie kurias anksčiau niekas nebuvo manęs. Neturtingos šeimos sūnus, gyvenęs be namų globos, grįžta savo tėviškėn, baigęs aukštąjį mokslą ir švenčia savo kunigystės primicijas. Tai buvo tos šeimos sūnus, kuri vienintelė visame kaime gegužės mėnesį giedodavo litaniją Dievo Motinai. Kažin, ar tos primicijos nebuvo Marijos atsilyginimas už Jai reikštą pagarbą ir meilę?

O kiek auklėjamosios įtakos gali turėti šeimai Švč. Mergelės ir Dievo Motinos garbinimas! Argi berniuko bei mergaitės dvasioje gali likti be pėdsako tie dangiški vaizdai, kuriuos sudaro „Mergelių Mergelė“, „Skaisčiausioji Motina“, „Teisybės paveikslas“, „Paslaptingoji Rožė“, „Angelų Karalienė“ ir t. t.? Joks auklėtojas gražiausiais žodžiais nepasieks to, ką jaunoje sieloje padaro nuoširdi Marijos meilė. Štai ką apie tai kalbėjo garsusis šių laikų jaunimo auklėtojas prof. Tothas: „Ideali Mergelės Marijos asmenybė ypatingai tinka būti religinio garbinimo objektas, nes tai yra amžinas vaizdas kūdikiškai skaisčios, atsiduodančios, didvyriškai nusistačiusios sielos. Kas, pavyzdžiui, turėjo progos pamatyti fronte kovojančių sodalistų laiškus, tas bus nustebintas tomis paguodos ir ištvermės mintimis, kurių jaunuoliai semiasi iš Marijos garbinimo pavojingais bei kritiškais momentais.“

Tad grąžinkime į visas lietuviškas šeimas Mariją, o tada dings visas tas pakrikimas, nesantaikos, neklusnumai, išsiskyrimai, kurie yra užkrėtę mūsų šeimas. Kiekvienus namus tegul puošia pagarboj laikomas Dievo Motinos paveikslas, o tada, šv. Ambraziejaus žodžiais tariant, „kiekvienas mūsų garbins Dievą ir būsime laimingi“.

 

QUAE EST ISTA? – Kas yra Toji?

Maža teturime žinių apie ankstyvąjį Marijos gyvenimą. Tačiau kai Ji patenka į istorijos akiratį, iš karto pasirodo mums visu savo didingumu: „Sveika, malonės pilnoji, Viešpats su tavimi, tu pagirta tarp moterų.“ (Lk l, 28) Didesnių, šventesnių žodžių nėra ištaręs joks angelas apie kokį nors žmogų ar moterį. Jau daug šimtmečių Bažnyčia melsdamasi ir mąstydama vis gilinasi į šį angelo pasveikinimą, surasdama jame vis naujų Marijos privalumų. Tačiau tuo dar nesibaigia Marijos paslaptis. Evangelijos šviesoje Ji stovi prieš mus kaip toji, kuri, giliai suprasdama savo menkumą (Lk 1, 48; 52; 53), ekstaziškai džiūgauja vien tiktai savo Dieve Išganytojuje (Lk 1, 47), karštai atsiduoda Jam kaip nekalta mergaitė ir didžiame dvasios pakilime regi bei skelbia nepaprastus dalykus: „Štai nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“ (Lk 1, 48).

Jau pačioje Evangelijos pradžioje Ji, kaip niekas kitas, numato pasaulį pakeičiančią ir nugalėsiančią savo jėgą. Bažnyčia Ją vadina „Karaliene pranašų“. Toliau mes žinome, kad toksai nusižeminimas ir gyvas tikėjimas išliko Joje per visą gyvenimą. Betliejus ir Golgota nužymi Jos kelią, pilną skaudaus ir didvyriško savęs išsižadėjimo, visiško savęs „sunaikinimo“ kelią, kuriuo buvo ėjęs ir pats Jėzus (Fil 2, 7). Į jos sielą vis giliau smigo tas kalavijas, apie kurį pranašavo Simeonas (Lk 2, 35), iki pat Kryžiaus (Jn 19, 26), kai Ji visų šių įvykių akivaizdoje, vis giliau ir skaudžiau juos išgyvendama bei suprasdama, turėjo savo dievišką Sūnų atskirti nuo savo širdies ir atiduoti Tėvui – „Karalienė kankinių“.

Tačiau Jos tikėjimas buvo toks stiprus, kaip ir nusižeminimas. „Ji laikė visus šituos žodžius“, kuriuos Jos Sūnus kalbėjo, „savo širdyje“ (Lk 2, 19: 51). Taip Ji tapo brangiu, nesudrumstu Jėzaus jaunystės istorijos šaltiniu, Jo ištikima evangeliste – „Karalienė evangelistų“.

Tas pats motiniškas tikėjimas davė akstiną ir Jėzaus stebuklui Kanoje, kur Jo galybė pirmą kartą suspindėjo tarp žmonių (Jn 2, 1). Marija taip pat buvo palaiminta liudininkė Jo paskutinio didybės apreiškimo Sekminių liepsnose (Apd 1, 14). Nebuvo nė vieno apaštalo, kuris būtų patyręs ir taip ištikimai išlaikęs tiek daug ir tokių gilių dalykų apie Jėzų, kaip Ji, „Karalienė apaštalų“.

Viešpats, atkreipdamas Evangelijos moteriškės dėmesį nuo kūniškos Marijos motinystės į Jos dvasinę didybę: „Palaiminti, kurie klauso Dievo žodžio ir laikosi jo“ (Lk 11, 28), – turi omeny tą šviesų Marijos paveikslą, kurį vaizduoja šv. Lukas ir šv. Jonas. Išganymo istorijos šviesoje mums paaiškėja ši Evangelijos scena, įgaudama skaistų turinį. Visas Marijos moralinės asmenybės taurumas, Jos skaistus nuoširdus atsidavimas, Jos tikėjimo tvirtumas kulminuoja angelui pasakytuose žodžiuose: „Štai, aš Viešpaties tarnaitė, tebūnie man taip, kaip tu pasakei.“ Tai nebuvo kasdieniški, atsitiktinai ištarti žodžiai. Tai buvo žodžiai iš pačių gelmių nežemiškai tyros ir kilnios sielos, žodžiai, kurie buvo Jos esmė, Jos širdis, Jos darbas. Tuo Ji iš tikrųjų pašventino savo kūną „protingam Dievo tarnavimui“ (plg. Rom 12, 1), kuris yra Jos palaimos pagrindas. Žodžiai „palaiminta“ ir t. t., kuriais Viešpats išaukštino moterį, lyg sąmoningai jungiasi su Elžbietos toje pačioje Evangelijoje pasakytais žodžiais: „Palaiminta tu, kuri įtikėjai, nes tai, kas Viešpaties tau pasakyta, įvyks“ (Lk 1, 45). Šiame žodyje „palaiminta“ skamba atpirktųjų džiaugsmas – pirmasis Evangelijos džiaugsmo šūkis, kuris pirmiausia tenka Marijai, nes Ji savo tikinčiu „tebūnie“ prisidėjo prie išganymo kelio paruošimo ir juo pati ėjo. Be Jos sutikimo nebūtų nė išganymo. O dabar Ji tapo mums visiems „Dangaus vartais“.

Niekur kitur taip, kaip Marijoje, neiškyla aikštėn tas nuostabus faktas, kad ne tiktai Dievas, bet ir kūriniai, kiek leidžia jų ribotumas, priežastingai dalyvavo atpirkimo darbe. Tai buvo gryna malonė, kad Marija galėjo eiti šiuo keliu, kad Ji nuo amžių buvo pašaukta būti Dievo Motina ir nuo pat pradžių buvo apsupta Kristaus Išganytojo palaima, kad Ji atėjo į pasaulį gimtosios nuodėmės nesutepta. Vien tiktai malonė įdėjo Jai į širdį troškimą karštai ir visiškai atsiduoti Išganytojui, likti skaisčia taip, kad Ji „nepažino jokio vyro“ (Lk 1, 34) ir, kaip Mergelių Mergelė, būti anais užrakintais vartais, „per kuriuos niekas negali įeiti, nes per juos įėjo Viešpats, Izraelio Dievas“ (plg. Ez 44, 2). Tačiau Dievo malonė prievarta neprimetama – ją reikia laisvai įgyti. Dėl to Marijos asmens nuopelnai, nors jie Dievo meilės darbų akivaizdoje atrodo be galo menki, sudaro ir iš žmonių pusės giją dieviškosios meilės išganymo audinyje: tai yra Marijos žodžiai „tebūnie“. Todėl katalikai iškelia Mariją aukščiau už visus angelus ir šventuosius, nes Dievas teikės jai suteikti išganymo darbe tokią reikšmingą vietą.

Pradedant Justinu, Bažnyčios tėvai nenustoja kėlę aikštėn ta Marijos reikšmę išganymo istorijoje, būtent sąryšyje su pirmosios moters nusikaltimu. Kaip Ieva, patikėdama žalčio žodžiu, užtraukė nelaimę, taip Marija, priimdama angelo apreiškimo žodžius, atnešė pasauliui išganymą. Taigi Marijai tenka ne tiktai asmeniniai santykiai su Dievo Sūnumi ir Jos pačios išganymas, bet Ji taip pat turi ryšį su „daugelio“ išganymu – tų, kurie yra Jos Sūnaus atpirkti. Su Išganytoju Ji drauge pagimdė ir išganytuosius. Taigi Ji yra tikinčiųjų motina. Nors pagal savo žmogiškąją prigimtį Ji yra nuo Tėvo be galo skirtinga, tačiau per Jo ypatingą malonę Ji nepaprastai priartėjo prie Dievo. Ji, kaip Išganytojo Dievo Motina, gali skleisti gėrio ir dangaus turtų spindulius taip nuoširdžiai ir meiliai, kaip nepajėgia joks kitas kūrinys.

 

„ŠI VIETA ŠVENTA...“

Kai dangaus atstovas kalbėjo Nazareto Mergelei: „Sveika, malonės pilnoji!“, kai senutė Elžbieta reiškė savo nustebimą: „Iš kur man tai, kad mano Viešpaties motina ateina pas mane?“, kai pati Marija su šventu džiaugsmu pasakė: „Štai, nuo dabar palaiminta mane vadins visos kartos“, – tada mūsų bočiai tebegyveno neįžengiamame girių, raistų, ežerų bei upių krašte ir garbino savo pagoniškus dievus. Nei jų vaidilos, nei kriviai nežinojo, kad tolimame Rytų krašte įvyko pasaulio perversmas – Dievo Sūnus tapo Mergelės sūnumi. Ilgai dar turėjo laukti ta girių krašto tauta, kol ją pasiekė Kristaus mokslo šviesa.

Pagonybė pasikeitė į krikščionybę; bet nepasikeitė lietuviškas nusistatymas – branginti savo tikėjimą. Lietuvis pamėgo Kristaus mokslą, pamėgo jį visa širdimi. Nuoširdžiai pamilęs Sūnų, jis taip pat nuoširdžiai pamilo ir to Sūnaus motiną – Mariją.

Štai Lietuvos sostinė Vilnius. Kad tas miestas būtų saugus, jis apvedamas aukšta mūro siena. Bet kai 1506 m. Lietuvą ima smarkiai pulti totoriai, lietuviai atsimena psalmininko žodžius: „Jei Viešpats nesaugos miesto, veltui budės jo sargyba.“ Ir jie maldauja dangaus pagalbos per Mariją. Miesto mūruose įtaisomi vartai, o pačioje pavojingiausioje vietoje įstatomas Marijos paveikslas.

Daug kartų Vilnių puolė totoriai, rusai, švedai, bet taip pat daug kartų Dievo Motina padėjo lietuviams gintis. Štai 1702 m. švedai su stipriom pajėgom puola Vilnių. Bet juos prie Aušros vartų su negausia kariuomene atmuša Lietuvos karvedys A. Novosielskis.

Prie Aušros Vartų Marijos atvaizdo žmonės yra patyrę daug malonių ir stebuklų. Garsusis poetas Adomas Mickevičius sakosi taip pat esąs dėkingas Aušros Vartų Dievo Motinai, nes iš Jos jo motina išprašiusi jam sveikatos. Tas paveikslas yra taip žmonių gerbiamas, kad pro jį nė vienas nedrįsta praeiti nenusiėmęs kepurės – vis tiek, ar būtų krikščionis, ar kitatikis, ar bedievis.

Kai protestantizmas išsiliejo Europoje, Lietuvos katalikybė dar tebebuvo labai jauna, ji dar nebuvo įsišaknijusi mūsų tautos dvasioje. Todėl nieko nuostabaus, jei Lietuva per trumpą laiką pavirto protestantišku kraštu. Tą protestantizmą Lietuvoje paskleidė diduomenė, kuriai jis visur buvo malonus. Kai kur lietuviai, nebesuprasdami tos tikybinės painiavos, grįžo prie savo senųjų dievų. Ir taip visame žemaičių krašte, sako, bebuvo likusios tik septynios katalikiškos parapijos. Kristaus mokslo šviesą, kuri ką tik buvo sužibusi Lietuvoje, baigė nustelbti klaidų miglos.

Tais liūdnais laikais žūstančiai Lietuvos katalikybei ateina pagalbon Dievo Motina. Toje vietoje, kur jau du kartus buvo sudegusi Šiluvos bažnyčia, piemenėliams pasirodo Marija su Kūdikėliu ant rankų. Vaikai papasakoja, ką matę. Stebuklo gandas pasklida tarp žmonių. Jie susirenka į pasirodymo vietą.

Atvyksta ir vienas kalvinų pastorius. Vėl įvyksta stebuklingas pasirodymas. Bet apsireiškusi Marija verkia. Į klausimą: „Ko verki, moteriške?“ Marija atsako: „Tu čia ari ir sėji, kur buvo garbinamas mano Sūnus!“ Žmonės susijaudino ir suprato, ko nori Dievo Motina: Ji nori, kad grįžtų tikrasis Jos Sūnaus mokslas...

 

Tos žinios pasklido po Lietuvą. Joms patikrinti žemaičių vyskupijos kurija siunčia į Šiluvą oficijolą kun. J. Kazakevičių. Šis, norėdamas viską vietoje ištirti, nusiveda regėjimo vieton šimtametį senelį, kuris sakėsi atsimenąs ten stovėjusią bažnyčią ir užkastus jos daiktus. Tas senelis buvo aklas. Ir štai dabar, atvykęs į tą vieta, jis atgauna regėjimą. Tas stebuklas dar labiau sustiprino žmonių tikėjimą. Dideliais būriais suklaidintieji mūsų tautiečiai ėmė grįžti i katalikybę. Nuo to laiko protestantizmas ėmė nykti Lietuvoje ir mažai kur beužsiliko.

Šiluva tapo Marijos šventove, kurią dabar puošia graži Marijos garbei skirta bažnyčia. Toje vietoje, kur įvyko stebuklingas pasirodymas, dabar stovi gražaus stiliaus nepaprastai aukšta koplyčia. Iš didžiojo karo laikų apie tą koplyčią yra pasakojama, kad, rusams ją apšaudant, vienas kareivis įspėjęs: „Nešaudykim, nes Dievas gali nubausti!“ Tikrai, po to jų patranka sprogusi.

Šiluvos Marija globoja Lietuvos kraštą. Jau daugiau kaip 300 metų Lietuvos katalikai semiasi čionai ištvermės kovoje su tikėjimo ir dorovės priešais. O kiek čia per tuos 300 metų patirta malonių, kiek stebuklų Marija yra parodžiusi dvasios ir kūno reikaluose!..

Praūžus protestantizmo audrai, Lietuvos katalikybei sustiprinti vyskupai kvietėsi vienuolių. 1637 m. vysk. Tiškevičius pasikvietė dominikonus ir apgyvendino juos Garduose. Čia po dvejų metų buvo įsteigti Kryžiaus keliai arba Kalvarija, ir nuo to laiko Gardai virto Žemaičių Kalvarija.

Vienas vienuolis (Petras Pugačevskis) buvo išsiųstas studijuoti Romon. Čia jam kitas dominikonas dailininkas nutapė Marijos paveikslą ir pakabino jo kambaryje. Vienuolis Petras kartais ištisas naktis praleisdavo besimelsdamas prie to Dievo Motinos paveikslo. Kartą sunkiai susirgo jų vienuolyno brolis Romualdas. Petras prie Marijos paveikslo maldavo jam sveikatos ir įvyko stebuklas – Romualdas iš karto atsikėlė sveikas. Grįždamas Lietuvon, jis parsivežė tą paveikslą ir padovanojo savo vyresniajam, kuris netrukus jame pastebėjo stebuklingą šviesą. Tada tas paveikslas buvo iškilmingai perneštas į bažnyčią ir pakabintas didžiajame altoriuje. Čia jis tebėra ir šiandien.

Taip šalia garsiųjų Kryžiaus kelių Žemaičių Kalvarija pasidarė ir garsi Marijos šventovė, kasmet sutraukianti dešimtimis tūkstančių žmonių. Ir iš šios vietos gausiai plaukia Marijos malonės žmonėms. Knygose aprašyta daug stebuklingų įvykių, kurių tikrumas paliudytas priesaika. Bet kiek tokių įvykių liko žinoma tik patiems žmonėms ir dangui? Be šių trijų garsiųjų Marijos vietų Lietuvoje rasime dar daug Dievo Motinos statulų bei paveikslų, kurie yra apkabinėti votais. Tai vis padėkos ženklai didžiajai žmonijos Geradarei. Pažinkime tą Dievo dovaną, kuri mums suteikta Marijos asmenyje, ir pagerbkime tas šventas vietas, kuriose Ji mums dalija savo malonių turtus!

 

SALVE, REGINA – Sveika, Karaliene

Geriausia malda yra tada, kai lūpos taria ne atminties padiktuotus žodžius, bet kartoja tai, ką širdis sako. Tokia malda yra gyva, nes ji plaukia iš žmogaus dvasios gelmių. Tai yra pasikalbėjimas vaiko su Tėvu, mylimosios su Mylimuoju. Tokios maldos mėgėjai buvo šventieji. Tačiau taip melstis sekasi ne visiems. Jau apaštalai prašė savo dieviškąjį Mokytoją išmokyti juos maldų. Ir Kristus, jų prašomas, sustatė „Tėve mūsų“ – tą trumpą, paprastą, bet labai turiningą maldą.

Bažnyčia, prisitaikydama prie įvairiausių žmonių gyvenimo reikalų, vartoja labai daug maldų. Daug jų yra ir į Mariją. Bet tarp jų yra tokių, kurios pasižymi nepaprastai giliu turiniu ir yra ypatingai mėgiamos. Viena tokių maldų yra „Salve Regina“ – „Sveika, Karaliene“. Bažnyčia šią maldą vartoja dažnai: kunigai brevijoriuje ją kalba kasdien kelis kartus, visą laiką nuo Švč. Trejybės šventės iki advento. Po kiekvienų skaitytinių Mišių ji kalbama per ištisus metus. Tikinčiųjų lūpos taip pat dažnai kartoja: „Sveika, Karaliene, gailestingumo Motina, mūsų gyvybe, saldybe ir viltie, sveika!...“ Tai mūsų – šios žemės tremtinių – himnas, kuriuo išreiškiame dangaus pasiilgimą. Kartu tai nuoširdus maldavimas, kad dangaus Karalienė globotų mus žemiškojo gyvenimo kelionėje.

Pasaulyje ši Marijos malda skamba jau seniai. Apie 1000 metus Reichenau vienuolyne gyveno vienuolis iš grafų Feringenų giminės. Jis sirgo sunkia reumatizmo liga, kuri jo organizmą buvo taip sugadinusi, kad jis net gavo pravardę „Sutrauktasis“ – Hermanus Contractus (m. 1054). Šis vienuolis nuoširdžiai mylėjo Mariją. Jis dažnai daugelį valandų praleisdavo prie Dievo Motinos altoriaus ir maldaudavo pagalbos savo kentėjimuose. Viena jo vartotų maldų yra „Salve Regina“, užrašyta 1048 m. Ji baigėsi žodžiais: „Ir palaimintąjį savo įsčios vaisių – Jėzų mums po šios tremties parodyk!“

Beveik po šimto metų į Špejerį atvyko šv. Bernardas skelbti antrojo kryžiaus karo. Jo žodžiai uždegė minias. Žmonės, parpuolę ant kelių prieš Marijos paveikslą, varpams gaudžiant, šaukėsi dangaus Karalienės: „Salve Regina...“. Šv. Bernardas, įkarščio pagautas, pabaigus pridūrė: „O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!“ Šie žodžiai buvo didelėmis raidėmis išrašyti Špejerio katedroje. Pradžioje Špejeryje, o paskui ir visame katalikiškame pasaulyje jie buvo prijungti prie „Salve Regina“ maldos.

Ši plataus ir gilaus turinio malda yra sava žmogaus širdžiai, kuriai šioje žemėje tenka patirti maža džiaugsmo ir daug skausmo. „Tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje!“ Ar galima jautriau išreikšti savo jausmus?

1916 m. miręs kompozitorius Maxas Regeris gyveno atsidavęs pasauliui. Bet ligos patale jis grįžo pas Dievą. Kunigui, išklausiusiam jo išpažinties, jis pasakė: „Tamsta išgelbėjai mane... Dabar esu laimingas ir ramus. Bet štai dar kas: Vakar aš sakiau, kad kol būsiu gyvas, komponuosiu „Tėve mūsų“. Tą pažadą aš norėčiau atsiimti, nes man maloniau būtų savo laidotuvėms komponuoti „Salve Regina“. Tuo aš noriu pagerbti Dievo Motiną, kuri Tamstą atvedė pas mane, nes, nors niekuomet nesilaikiau tikėjimo, vis dėlto kartais sukalbėdavau „Sveika, Marija“.“

Štai dar įdomesnė istorija, susijusi su „Salve Regina“. Ji buvo paskutinė Paryžiaus Monmartro vienuolių malda. Tai įvyko 1794 m. Vienuolės sugiedojo mišparus ligi šios baigiamosios antifonos, ir tuo momentu buvo suimtos. Vežamos Paryžiaus gatvėmis prie ešafoto, jos toliau giedojo nebaigtą antifoną „Salve Regina“. Atvežtoms prie ešafoto, joms vienai po kitos buvo nukertamos galvos. Vis tylesnė ir tylesnė darėsi giesmė, iki pagaliau ji visiškai nutilo, kai vienuolių viršininkė, sugiedojusi „O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!“, padėjo savo galvą po giljotinos peiliu.

Kokia įspūdinga mirtis! Visų mūsų gyvenimas yra kelionė prie mirties. Mes esame laiko belaisviai ir jis veža mus prie „ešafoto“... Laimingas, kuris savo gyvenimo kelionėje gieda Marijos garbės himną ir kas savo gyvenimo vakarą baigia dangaus išsiilgimo malda: „Salve Regina“. Tokiam Marija tikrai neatsakys savo globos, nes, šv. Bernardo žodžiais tariant, „kas, o Palaimintoji, gali išmatuoti tavo gailestingumo ilgį, plotį, aukštį ir gylį?! Jo ilgis tęsiasi iki paskutiniojo teismo dienos ir pasiekia visus, kurie jo šaukiasi; jo plotis apima visą žemės rutulį taip, kad apie žemę galima pasakyti, jog ji yra pilna tavo gailestingumo; jo aukštis siekia dangų ir tarnauja amžinojo Dievo miesto statybai; pagaliau, jo gilumas siekia pragarus, skaistyklą ir tiems, kurie tebesėdi mirties šešėlyje, laimi išvadavimą“.

Todėl ir šv. Jonas Boskas savo auklėtiniams liepdavo prie vakarinių maldų pridėti tris „Sveika, Marija“ ir maldelę: „Geroji Motina, Mergele Marija, padėk man išganyti savo sielą!“ Jis pats buvo didelis Marijos garbintojas, ir jį visuose darbuose lydėjo ypatinga Marijos palaima. 1888 m. sausio 31 d., gulėdamas mirties patale, anksti rytą skambinant „Viešpaties Angelą“, jis meldėsi: „O Motina, atidaryk man rojaus vartus!“

Į tą patį rojų keliaujame ir mes. Tačiau ar mums bus atidaryti jo vartai? 1928 m. traukinio vagone sėdėjo vyras ir žmona. Ji vyrą paklausė: „Ar mes pasieksime savo kelionės tikslą?“ Vyras atsakyti nebesuspėjo, nes tuo pačiu momentu traukinys nuvažiavo nuo bėgių. Vyras buvo užmuštas, o moteris sunkiai sužeista. Tai įvyko didelės traukinio katastrofos metu Dinkelšerbene, netoli Augsburgo. „Ar mes pasieksime savo kelionės tikslą?“ Kaip baisu, jei mūsų gyvenimo traukinys nuvažiuos nuo bėgių ir mes, vietoje laimės, privažiuosime pražūtį!

Jei mums rūpi mūsų išganymas, mylėkime ir garbinkime Mariją, nes, Bažnyčios tėvų nuomone, Marijos vaikas nepražus. Su kūdikišku pasitikėjimu kalbėkime Jai:

„Sveika, Karaliene, gailestingoji Motina, mūsų gyvybe, paguoda ir viltie, sveika! Tavęs šaukiamės ištremtieji Ievos vaikai, Tavęs ilgimės, verkdami ir vaitodami šiame ašarų klonyje. Todėl Tu, mūsų Užtarėja, savo gailestingas akis į mus atkreipki ir Jėzų, palaimintąjį Tavo įsčių vaisių, mums po šios tremties parodyk. O geroji, o malonioji, o mieliausioji Mergele Marija!“

 

BENEDICAT NOS VIRGO MARIA – Telaimina mus Mergelė Marija

Pirmąjį pavasario mėnesį, gegužės mėnesį, Bažnyčia skiria dangaus Karalienės Marijos garbei. Tarp pirmųjų pavasario žiedų ir tos nekaltosios Mergelės yra kažkas bendro, todėl gegužinės pamaldos turi kažką žavingo, viliojančio. Nenuostabu, jei į gegužines pamaldas kartais ateina ir tokie žmonės, kurie šiaip netiki į antgamtinį pasaulį. Tačiau dalyvavimas Marijos pagerbime gaivinamai veikia jų dvasią ir jie, patys gal to nejausdami, pareiškia savo pagarbą Dievo Motinai.

Garsusis konvertitas Jorgensenas pasakoja šitokį įvykį. Tada, kai visa Danija buvo katalikiškas kraštas, vienoje bažnyčioje ilgus amžius buvo garbinamas Marijos paveikslas. Bet Danija patenka protestantizmo srovėn, ir Marijos atvaizdai turi pasitraukti iš bažnyčių, nes jas iš katalikų perėmė protestantai. Tačiau vienoje tokioje bažnyčioje pasiliko paprotys, kurio reikšmė, praėjus daug laiko, net nebuvo žinoma. Žmonės atsistodavo prieš baltai dažytą bažnyčios sieną, valandėlę pastovėdavo, paskui su pagarba nusilenkdavo ir pasitraukdavo. Šio žmonių elgesio prasmė paaiškėjo tik tada, kai, restauruojant bažnyčią, toje vietoje buvo rastas Švč. Mergelės paveikslas, kurį protestantai, perėmę bažnyčią, buvo užtepę. Naujo tikėjimo išpažinėjai, katalikų pavyzdžiu, lenkėsi čia, nežinodami, jog tas nusilenkimas yra Marijos pagerbimas.

Šiuo protestantų pavyzdžiu seka visi tie, kurie, negerbdami Dievo Motinos, brangina Jos garbei skirtas maldas. Už tą netiesioginę pagarbą Marija dažnai atsilygina tuo, kad grąžina prarastąjį tikėjimą ir padeda pakilti iš nuopuolio. Tai yra tiesa, patvirtinta tūkstančiais pavyzdžių.

Kai kurie iš jų rodo, kad Dievo Motinos niekinimas dažnai ir šiame pasaulyje yra griežtai Dievo baudžiamas. Kažin, ar ne tas baudžiąs Dievo pirštas yra pasireiškęs ir šitame prof. Pr. Dovydaičio pasakotame („Ateitis“, 1934 Nr. 5) įvykyje?

„Tai buvo 1908 metų gegužės mėnesio pirmomis dienomis“, – rašo profesorius. – „Tada aš, eksternu laikydamas brandos egzaminus Marijampolės (žinoma, rusiškoje) valdžios gimnazijoje, turėjau kambarį ir „stalavojausi“ bute vieno, tuomet Marijampolėje gyvenusio lietuvio inteligento, labai įžymaus veikėjo tautiniu atžvilgiu, bet, deja, jau nukatalikėjusio. Tai buvo vienas iš anuo metu save „pirmeiviais“ vadinusios inteligentijos didžiųjų šulų, vienas iš „Varpo“ veikėjų grupės. Ir jo žmona buvo lygiai tokia pat. Žinoma, ta pačia dvasia buvo auklėjami ir jųdviejų dar jauni vaikai: berniukas ir mergaitė.

Buvo, kaip sakiau, gegužės mėnuo. Bažnyčioje, kuri buvo čia pat, šalia to inteligento namų, buvo laikomos gegužinės pamaldos. Į pamaldas nubėgdavo ir mano „pirmeiviškų“ šeimininkų tarnaitė, dora mergina. Ir jų dukrelė, mokyklinio amžiaus mergaitė, prašydavosi motinos leisti jai drauge su tarnaite nubėgti į bažnyčią pamaldų pažiūrėti. Bet į nuoširdžius kūdikiškus prašymus jos „pirmeivė“ mama, inteligentiška moteris, ir taip pat nemaža visuomenės veikėja, vieną kartą, girdėjau, smarkiu balsu šitaip atrėžė: „Neleisiu! Jau nuo jaunų dienų paprasi gulėti, kaip karvė, prie bažnyčios durų!“

Taigi šių „pirmeivių“ namuose viešpatavo sąmoningas antireligiškumas. Bet ar jie kaip reikiant pažinojo tą katalikų religijos mokslą, kurio ne tik nevertino, bet ir nekentė? Anaiptol! Tai parodys vienas, vėl mano girdėtas, viešai, prie stalo valgant, įvykęs jųdviejų pašnekesys gegužinių pamaldų proga. Būtent, vienas iš jųdviejų išreiškė nusistebėjimą, kad, kai bažnyčioje atidaromas Marijos paveikslas, visa bažnyčia puolanti ant kelių. „Lyg prieš kokią Junoną“, – pridūrė taip pat šypsodamasis antrasis.

Bet gal jums bus įdomu žinoti, kaip toliau klojosi tos šeimos gyvenimas? Deja, dabar nei anos smarkios poniutės, nei jos dukrelės jau seniai nebėra gyvųjų tarpe: jas Rusijoje sušaudė bolševikai, – tie, kurie iki galo privedė ir gyvenimui pritaikė ano meto Lietuvos inteligentų „pirmeivių“ ir tokio pat plauko šių dienų mūsų inteligentų, tik kitaip besivadinančių, skelbiamą religijai priešingą arba jai abejingą ideologiją.

Vadinasi, pasekmės buvo labai liūdnos ir tragiškos: caro valdžia, su kuria ta ponia, kaip ir visi jos vienminčiai, kovojo, ją buvo tik kuriam laikui įkišusi į kalėjimą, o bolševikų valdžia ją pačią ir jos dukterį sušaudė.“

Ją sušaudė jos vienminčiai broliai! Ar tai ne Dievo bausmė už šventų dalykų niekinimą? Dievo Sūnus saugo savo Motinos garbę.

Tyrinėjant piktosios dvasios apsėstus žmones, pastebimas vienas įdomus dalykas. Tie žmonės ne kartą piktžodžiauja prieš visa, kas dora ir šventa. Bjauriausiais žodžiais jų dergiamas pats Dievas. Tačiau vieno asmens apsėstųjų piktžodžiavimai neliečia – Marijos. Dievas, matyt, yra apdraudęs tos nekalčiausios Mergelės garbę nuo nešvarios pragaro paniekos. Todėl, jeigu atsiranda žmonių, piktžodžiaujančių Marijai, jie pralenkia net patį šėtoną. Tai jau neabejotinas įrodymas, kad ant jų širdies ir proto yra uždėtas pragaro antspaudas, ir tokių žmonių atsivertimas retas. Gaila, kad tokių žmonių yra ir mūsų krašte, „Marijos žemėje“; gaila jų, nes jie vargiai išvengs pražūties. Tačiau dar skaudžiau, kad jie savo sukipšėjimo nepasilieka sau, bet nuodija juo ir tas širdis, kurios dar tebemyli Mariją. Tam tikros rūšies spauda parodo tiek begėdiškumo, kad tarp pagonių deivių ir Marijos garbinimo nedaro jokio skirtumo. Marijos garbinimas esąs ne kas kitas, kaip „krikščioniška bedievybė“.

Taip, „Marijos krašte“ jau skamba piktžodžiavimai prieš Dievo Motiną. Bet Tu, nekaltoji Mergele, kuri sutrynei žalčio galvą, pašalink iš mūsų krašto tuos, kurie niekina Tave.

 

ASSUMPTA EST – Paimta į dangų

Įdomių dalykų sukuria žmogaus vaizduotė. Jai viskas yra galima: ir aukso kalnai, ir gyvybės vanduo, ir daug kitų nuostabių dalykų. Ta stebukladarė yra pasitarnavusi ir Dievo Motinai, sukurdama apie Ją gražių pasakų, legendų. Tačiau gražiausia iš jų visų ar nebus ta, kuri vaizduoja Marijos mirtį ir Jos paėmimą į dangų. Jos turinys toks:

„Viena kartą savo kambaryje sėdi Marija, pilna ilgesio ir meilės, ir ašarotomis akimis žvelgia į dangų, kur viešpatauja Jos Sūnus. Tuomet įeina angelas. Jis atneša Jai mirties rūbus ir palmės šakelę. Marija apsitaiso įkapėms ir paskutiniam poilsiui.

Netikėtai iš tolimų kraštų prie Jos mirties lovos susirenka apaštalai; ateina ir šventosios moterys. Visi nuliūdę. Kai kurie apaštalai meldžiasi ir gieda iš didelių knygų; kiti deda smilkalus į indus. Šv. Petras su mitra ir kapa laiko šlakstyklę. Šv. Jonas duoda mirštančiai Dievo Motinai į ranką žvakę.

Tada, dangaus dvasių lydimas, pasirodo Kristus. Marija, prieš skirdamasi su šia žeme, dar maldauja savo Sūnų už žmones. Ir tada Jos šventa siela ramiai atsiskiria nuo kūno. Mirusios kūnas lieka su gyvybiniu grožiu ir skleidžia malonų kvapą aplink save. Apaštalai su šventa pagarba neša Ją į kapą. Šv. Jonas eina pirma su palmės šakele. Keturi iš jų neša kūną. Kiti poromis eina iš paskos giedodami. Jiems pritaria angelai. Verkdami apaštalai palieka kapą. Tomas ateina pavėlavęs ir būtinai nori pamatyti ir pagerbti Dievo Motinos kūną. Atidaromas karstas. Bet kūno jame nebebuvo; jis buvo pilnas gėlių, o iš dangaus girdėjosi angelų giesmės.“

Tai graži krikščioniška fantazija, duodanti daug medžiagos vaizduojamajam menui. Tačiau mums dabar rūpi ne fantazija, bet tikrovė.

 

Kaip iš tikrųjų atrodė Marijos mirtis, jokių žinių neturime. Buvo tokių, kurie manė, jog Marija mirusi kankinės mirtimi. Jie rėmėsi Simeono pranašyste: „Tavo pačios sielą pervers kalavijas“. Bet visiems aišku, kad čia kalbama apie Marijos dvasinę kankinystę po kryžiumi. Bažnyčia tiktai palaiko visų amžių krikščionišką tradiciją, kad mirusi Marija buvo paimta į dangų. Tam įvykiui paminėti kasmet rugpjūčio 15 d. švenčiama iškilmė. Koks yra tikrasis Bažnyčios mokslas tuo klausimu?

Buvo net atsiradę tokių, kurie skelbė, jog Dievo Motina nemirusi, bet buvusi gyva paimta iš šio pasaulio, panašiai kaip pranašas Elijas ir Enochas. Jie samprotavo taip: „Mirtis yra gimtosios nuodėmės pasekmė. Marija buvo be gimtosios nuodėmės. Taigi mirtis negalėjo Jos paliesti.“ Tiesa, nėra jokių istorinių Jos mirties dokumentų. Bet taip pat nėra ir istorinių įrodymų, kad Marija nemirė. Popiežius Pijus V todėl tą mokslą netiesioginiai yra pasmerkęs (Dz. 1073), ir Katalikų Bažnyčia laikosi tos tiesos, kad Marija mirė kaip ir visi žmonės, kaip ir pats Kristus.

Ne toks griežtas yra Bažnyčios nusistatymas dėl Marijos kūno perkėlimo į dangų, nors tą tiesą ji taip pat palaiko[1]. Visi istoriniai šaltiniai apie tą įvykį tyli. Tiesa, yra vienas senas raštas „Švč. Mergelės Marijos persikėlimas.“ Bet jis atsirado tik V a. Yra ir kažkieno laiškas „Apie Švč. Mergelės Marijos paėmimą“, bet visa tai – vėlesnių laikų dokumentai. Iš pirmųjų šešių amžių nėra rašyto žodžio, paliudijančio tą tiesą.

VII a. Juozapato slėnyje, Marijos bazilikoje, buvo žinomas tuščias kapas, kur, pagal padavimą, buvęs palaidotas Dievo Motinos kūnas prieš paimant į dangų. Tačiau negalima pasakyti, ar ten tikrai Marija buvo palaidota, nes nėra aišku, kur Ji prieš mirtį gyveno – Jeruzalėje ar Efeze. Rašytos žinios apie Marijos kūno paėmimą dangun prasideda nuo VII a. pradžios ir nuo to laiko jos labai gausios. Daugelis senų liturginių knygų kalba apie tą įvykį ir turi tai šventei skirtas maldas.

„Dangun Ėmimas“ yra pati seniausia Dievo Motinos šventė. Tačiau pradžioje ta šventė labiau pabrėžė Marijos mirtį ir buvo vadinama „užmigimu“. Tiesą pasakius, kiekvienam krikščioniui, tikinčiam į amžinąjį gyvenimą ir kūno prisikėlimą, mirtis yra „užmigimas“. Bet ypač tas pavadinimas tiko Jėzaus Motinos mirčiai, nes juk Ji keliavo pas tikrąjį savo Sūnų.

Tarp Kristaus ir Marijos yra labai glaudus ryšys. Marija yra Kristaus Motina, o Kristus – Jos Sūnus. Kristaus kūnas tam tikra prasme yra Marijos kūnas. Jei jau krikščioniui yra užtikrintas kūno prisikėlimas eucharistinio susijungimo su Kristumi dėka, juo labiau tas prisikėlimas turėjo būti skirtas Marijai, to eucharistinio kūno Motinai. Jai, malonės pilnajai, negalėjo atitekti tas pats Dievo dovanos saikas kaip mums.

Be to, Marija, kaip Dievo Motina, yra pažymėta išskirtomis malonėmis: Ji yra nekaltai pradėta, Ji yra amžinoji Mergelė ir Motina, Ji laisva nuo mažiausios nuodėmės ir t. t. Taigi nedera Ją visiškai gretinti su nuodėmingų žmonių likimu. Jos asmens vertumas ir dieviškojo Sūnaus meilė neleido Jos šventiems palaikams virsti dulkėmis ir laukti paskutiniojo teismo dienos. Taigi, jeigu tradicija nelieptų mums tikėti ta tiesa, mus ragintų tikėti mūsų pačių protas. Kaip Kristus miręs ir prisikėlęs garbingai nuėjo į dangų, taip ir Marija. Netiktų mums Ją vadinti dangaus Karaliene, jeigu Jos kūnas tebebūtų čia mirties vergijoje. Tad protu ir širdimi kartokime Bažnyčios žodžius: „Marija yra paimta į dangų. Džiaugiasi tuo angelai ir visi kartu garbina Viešpatį!“

 

Iš Kun. P. Jakas, Magnificat. Konferencijos apie Mariją (gegužės mėnesiui ir kitoms progoms), „Pavasario“ knygyno leidinys Nr. 18, Kaunas 1937. Tekstas sutrumpintas, kalba taisyta.