Stačiatikių vardu vadinami tie krikščionys (daugiausiai iš Rytų Europos, Egipto ir Azijos), kurie priima tik septynių pirmųjų visuotinių Bažnyčios susirinkimų (nuo Nikėjos Susirinkimo 325 m. iki II Nikėjos Susirinkimo 787 m.) dogminius apibrėžimus. Vadinasi, jie nėra nestoriečių ir monofizitų erezijos išpažinėjai, tačiau dėl Fotijaus (863 m.) ir Cerularijaus (1054 m.) schizmų atsiskyrę nuo Katalikų Bažnyčios. Taigi stačiatikių bažnyčia yra schizmatinė bažnyčia, suskirstyta hierarchiškai, apimanti įvairias organizacijas, priklausančias atskirų šalių bažnyčioms. Jas jungia „bažnyčia-motina“, kuria istoriškai tapo Konstantinopolio patriarchatas.
Be to, stačiatikiai ne tik neigia Romos popiežiaus primatą. Jie taip pat, nepaisydami autentiško graikų tėvų ir Romos Bažnyčios mokymo, tvirtina, kad Šventoji Dvasia kyla ne iš Dievo Tėvo ir Sūnaus (ex Patre Filioque), bet tik iš Tėvo. Dėl to, daugelio katalikų teologų nuomone, stačiatikiai nėra „gryna“ schizma, o schizma, sumišusi su erezija.
Pagal katalikų moralinę teologiją, schizma kaip maištas prieš Dievo nustatytą hierarchiją, o ypač prieš Romos vyskupą, kuris turi primatą visam pasauliui, yra mirtina nuodėmė broliškos meilės atžvilgiu. Pagal popiežiaus Bonifaco VIII apibrėžimą, pateiktą bulėje Unam sanctam (1302 m.), niekas, kas mirs sąmoningai ir savanoriškai priklausydamas schizmai, negalės pasiekti išganymo: „Šiuo skelbiame, patvirtiname, apibrėžiame ir pranešame, kad norint pasiekti išganymą, yra būtina paklusti Romos vyskupui“.
Katalikų Bažnyčia, rūpindamasi atskilėlių stačiatikių sielų išganymu, be paliovos stengėsi atversti juos į katalikų tikėjimą. Taip ir atsirado Rytų Katalikų Bažnyčios (unitų Bažnyčios), kurios sudarė unijas su Roma ir grįžo Katalikų Bažnyčios vienybėn. Būtent jos pripažino Apaštalų sosto viršenybę ir priėmė katalikų tikėjimo išpažinimą, tuo pačiu išlaikydamos savitą hierarchijos organizaciją ir liturgiją. Didelės pastangos grąžinti Bažnyčios vienybę buvo dedamos Florencijos susirinkimo (1438–1445) metu: 1439 m. atskilusiems nuo Romos graikų apeigų krikščionims buvo pasiūlytas dekretas, kuris suteikė jiems galimybę grįžti į Katalikų Bažnyčią. Šis dekretas padėjo vėlesnės (1596 m.) Bresto bažnytinės unijos doktrinos pagrindus, kurios dėka daugelis rusinų (rytų slavų), gyvenančių rytinėse Lenkijos-Lietuvos valstybės žemėse, grįžo vienybėn su Apaštalų sostu. Dėl sudarytos unijos juos imta vadinti unitais. Tačiau save jie dažniausiai vadina daug senesniu ir tinkamesnių terminu – graikų arba Rytų apeigų katalikais. Ką tik sudaryta unija buvo pažymėta katalikų kankinių krauju: 1623 m. stačiatikiai Vitebske nužudė Juozapatą (Kuncevičių) – graikų apeigų katalikų Polocko arkivyskupą, grąžinusį katalikybėn nemažai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rusinų, ilgus metus dirbusį unitų Švč. Trejybės bažnyčioje Vilniuje. 1657 m. nuo stačiatikių rankos žuvo lenkų jėzuitas Andrius Bobola. Šie kančios vyrai už herojišką misijų tarp stačiatikių darbą Bažnyčios paskelbti šventaisiais.
Katalikų Bažnyčia per amžius pripažino tokį „uniatizmą“ vieninteliu Bažnyčios vienybės siekimo metodu ir modeliu. Atskilusieji stačiatikiai iš esmės neturėjo ir neturi kito kelio grįžti į Bažnyčios vienybę bei išganyti savo sielą, kaip tik atsiversti į katalikų tikėjimą bei paklusti Romos popiežiui. Tai pagrindžia visų Bažnyčios tėvų ir šventųjų nuo pat apaštalų laikų išpažintas principas: Extra ecclesiam nulla salus (už [Katalikų] Bažnyčios ribų nėra išganymo), kuris žemiau publikuojamoje Balamando deklaracijoje, deja, vadinamas Katalikų Bažnyčios vėliau sukurta „teologine vizija“. Jau nuo praėjusio amžiaus vidurio popiežiai susidūrė su nerimą keliančia tendencija – siekimu pakeisti „uniatizmą“ ekumenizmu, t. y. nauju Bažnyčios vienybės modeliu, kuris yra pagrįstas klaidingos doktrinos principais. 1864 m. Vatikano Šventoji Oficija pasmerkė Krikščionijos Vienybės Sąjungą, kuriai iš pradžių priklausė ir kai kurie katalikai. Ji skelbė vadinamąją „trijų šakų teoriją“, pagal kurią Kristaus Bažnyčia susideda iš trijų „šakų“ – Romos Katalikų Bažnyčios, Fotijaus schizmos (stačiatikių) ir anglikonų erezijos. Nuo tada ekumenizmo tendencija vis labiau stiprėjo. Galų gale popiežius Pijus XI ją ryžtingai pasmerkė enciklikoje Mortalium animos. Šventasis Tėvas priminė: „Darbo krikščionijos vienybės labui negalima remti kitaip, kaip tik darbu tokia dvasia, kad atskilėliai sugrįžtų į vieningos Bažnyčios, nuo kurios, deja, atsimetė, prieglobstį“.
Atrodo, kad dabartiniu metu, po Vatikano II Susirinkimo, Bažnyčia pakeitė susikompromitavusią „trijų šakų“ teoriją nauja klaidinga doktrina, vadinama „Bažnyčių-seserų“ teorija. Ji skelbia, kad Kristaus Bažnyčią sudaro dvi Bažnyčios-seserys, t. y. Romos Katalikų Bažnyčia ir stačiatikių bažnyčia. Jų dvasinė hierarchija esą yra įsteigta Šventosios Dvasios tam, kad dvasiškai globotų skirtingas tikinčiųjų grupes. Dėl to abi Bažnyčios turį nutraukti tarpusavio nesutarimus ir kartu plėsti Dievo karalystę. Jos turinčios pradėti dialogą, padėsiantį sugrąžinti vienybę, kuri, deja, nėra apibrėžta. Popiežius Jonas Paulius II enciklikoje Ut unum sint, skirtoje ekumeninei veiklai, teigia: „Kalbėdamas apie stačiatikių bažnyčias, Susirinkimo dekretas apie ekumenizmą rašo, kad „Viešpaties Eucharistijos šventimu šiose atskirose bažnyčiose yra statoma Dievo Bažnyčia ir Ji auga“. Teisingumas reikalauja visa tai pripažinti“. Priėmus „Bažnyčių-seserų“ teoriją, visiškai atsisakoma atversti schizmatikus ir eretikus į teisingą tikėjimą, o to padarinys yra atsisakymas tikėti Katalikų Bažnyčios santvarkos dieviškumu. Tačiau visais amžiais katalikų teologai kalbėjo apie vienintelę Dievo Bažnyčią, vieną Motiną Bažnyčią – Romos Katalikų Bažnyčią, o ne kelias Bažnyčias seseris. Visada buvo siekiama grąžinti į Katalikų Bažnyčią visas atskilusias bažnyčias kaip visumą, neskaldant jų, kad į Kristaus kaimenę, valdomą jo vietininko iš Romos, savo noru įsijungtų visi jų dvasininkai ir tikintieji. Deja, dėl žmogiškų ambicijų ir unijoms priešiškos politikos nemaža žmonių likdavo stačiatikiais. Tą patį konstatuoja ir Balamando deklaracija. Tačiau dėl istorijoje pasitaikiusių praktinių nesėkmių negalima daryti išvados, kad reikia atsisakyti „prozelitizmo“ – siekimo atversti stačiatikius į katalikybę, šitokiu vieninteliu būdu išgelbėjant jų sielas ir parodant tikrąją brolišką meilę. Be to, būta ir pasisekimų, pvz., dauguma graikų apeigų krikščionių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje tapo unitais – Rytų katalikais.
Deja, po Balamando deklaracijos vedama ekumeninė sielovada ne priartina atskilusiųjų nuo Bažnyčios brolių sielas prie išganymo, o užkerta joms kelią į dangaus karalystę. Skaudu, kad tokia sielovada pateisinama apaštalų mintimis apie brolybę. Apaštalai savo laiškuose skatino brolybę vienoje visuotinėje – Katalikų Bažnyčioje, kurioje yra „vienas tikėjimas ir vienas krikštas“ (Ef 4, 5). Argi šv. Juozapatas Kuncevičius ir šv. Andrius Bobola veltui liejo savo kraują, be reikalo buvo paskelbti šventaisiais?
1979 m. lapkričio 30 d. popiežius Jonas Paulius II ir Konstantinopolio patriarchas Dimitrios I iškilmingai paskelbė teologinio dialogo pradžią. 1979 metais iš Katalikų Bažnyčios ir autokefalinių bei autonominių stačiatikių Bažnyčių atstovų buvo sudaryta Jungtinė tarptautinė komisija teologiniam dialogui tarp Katalikų Bažnyčios ir Stačiatikių Bažnyčios. Jos darbuose taip pat atsispindi „Bažnyčių-seserų“ teorija, nuolat skelbiama dabartinio popiežiaus mokyme. Be kita ko, šios komisijos darbo „vaisius“ yra Balamande (Libane) 1993 m. pasirašyta Katalikų Bažnyčios ir stačiatikių bažnyčios deklaracija „uniatizmo“ klausimu.
Deklaracija iš tiesų nuosekliai priima Bažnyčių-seserų doktriną kartu su jos praktiniais padariniais. Ši sutartis gali būti pavadinta paties Kristaus įsakytos Katalikų Bažnyčios misijos – padaryti savo nariais visos žemės žmones – išdavyste. Ja atsisakoma misijinio Bažnyčios pobūdžio. Tai yra iki šiol bene didžiausias ir realiausias žingsnis tolyn nuo visuotinės Bažnyčios, siekusios apimti visą žmoniją, kad ji laikytųsi vieno, visiems bendro, pilno Kristaus mokymo, t. y. katalikiško mokymo bei paklustų Kristaus paskirtam vietininkui žemėje – Romos popiežiui. Tokia Bažnyčios samprata sutartyje vadinama „pasenusia“. Balamando sutartis – didžiausias žingsnis neteisingo antikatalikiško ekumenizmo link. Vykdant šią sutartį, prieita iki tokių absurdų, kad į katalikų tikėjimą perėję vyskupai yra nepriimami Katalikų Bažnyčion (pavyzdžiui, vysk. Sterniukui iš Ukrainos priėmus į Katalikų Bažnyčią du stačiatikių vyskupus, įsikišo Roma ir vyskupai turėjo grįžti į stačiatikybę!). Toks „dialogas“ veda į Bažnyčios misijų griovimą.
Žemiau pateikiame jūsų dėmesiui Balamando deklaracijos tekstą.