Kun. Gérard Mura, Trečioji Fatimos paslaptis

 

 

 

Italų teologo tėvo Cagliari nuomone, apsireiškimai Fatimoje yra svarbiausias XX amžiaus įvykis. Šalia iškart paskelbtos Fatimos žinios yra trys paslaptys. Trečioji paslaptis Švč. M. Marijos valia buvo slepiama ilgiau nei kitos, todėl labai svarbu žinoti jos tikrąjį turinį. 2000 m. birželio 26 d. trečiosios paslapties tekstas buvo Vatikano paskelbtas. Tačiau gaila, kad šio teksto publikavimas neduoda atsakymo – kurio buvo tikėtasi – į klausimus, kylančius dėl trečiosios paslapties.

Apie ką kalbėjo Marija tuose šešiuose apsireiškimuose, kurie vyko 1917 m. kiekvieną mėnesį nuo gegužės iki spalio 13-tomis dienomis? Atvira Fatimos žinia buvo kvietimas atsiversti, nedelsiant išsakytas ir daug kartų pakartotas prašymas kasdien kalbėti Rožančių ir aukotis atsiteisiant už Dievo įžeidimus.

Apie ką gi Švč. M. Marija kalba paslaptyse? Pirmoji paslaptis kalba apie asmeninį išganymą. Būsimais laikais, pilnais pavojų tikėjimui, jį bus galima pasiekti asmeniškai garbinant Mariją ir praktikuojant atsiteisimo šeštadienius, pašvęstus jos Nekaltajai Širdžiai. Paslaptyje, kurią Marija atskleidė jau birželį, sakoma: „Jėzus nori tavimi pasinaudoti, kad žmonės mane pažintų ir pamiltų. Jis nori žemėje įsteigti mano Nekaltosios Širdies garbinimą. Kas jį priims, tam aš pažadu išganymą“. Pragaro vizija, parodyta Liucijai, Jacintai ir Pranciškui, leidžia suprasti šį išganingą Marijos pažadą ir jo reikšmingumą. Jau pirmoji paslaptis turi didžiulę reikšmę sielų išganymui. Apsireiškusi seseriai Liucijai Pontevedroje (Ispanija) 1925 metų gruodžio 10 d., Marija patikslino pirmąją paslaptį. Vėliau sesuo Liucija užrašė šio regėjimo tekstą savo nuodėmklausiui ir savo dvasios vadovui. Greitai išplito pirmųjų penkių atsiteisimo šeštadienių praktikavimas.

Bet Fatimos reikšmė yra dar platesnė – tai parodo antroji paslaptis. Antroji paslaptis buvo patikslinta 1929 metų liepos 13 d. Tuy vienuolyne (Ispanija, netoli šiaurinės Portugalijos sienos), kai Dievo Motina apsireiškė seseriai Liucijai. 1930 m. sesuo užrašė paslaptį, bent jau dalį jos, kreipdamasi į popiežių Pijų XI su prašymu pašvęsti Rusiją Nekaltajai Marijos Širdžiai, o taip pat 1940 m., pakartodama tą patį prašymą popiežiui Pijui XII. 1940 m. vasarį ir balandį nuodėmklausys perdavė Pijui XII šį prašymą, birželį jis buvo pakartotas, gruodį sesuo Liucija savo ranka parašė popiežiui[1]. „Trečiajame atsiminime“ (1941 m. gruodis), o taip pat „Ketvirtajame atsiminime“ (1941 m. rugpjūtis), kuriame yra pridėtas vienas sakinys iš trečiosios paslapties, sesuo Liucija, paklusdama savo vyresniųjų potvarkiams, pažodžiui išdėstė dviejų paslapčių turinį, o taip pat paskelbė apie trečiosios paslapties egzistavimą[2]. 1942 m., sutikus popiežiui Pijui XII, antroji paslaptis, susijusi su Rusija, buvo pirmą kartą pristatyta visuomenei, tačiau gaila, kad labai iškraipytu pavidalu[3].

Kodėl Dievo valia Paslaptis nebuvo viešai atskleista iš karto, 1917 metais? Laukimas iki 1930 (ir net iki 1941) metų visiškai suprantamas, kadangi iki to laiko turėjo dar ryškiau atsiskleisti Fatimos antgamtiškumas (pavyzdžiui, užtenka prisiminti negirdėto masto atsivertimų bangą), o taip pat tapo daug akivaizdesnė tikroji rusiškojo komunizmo prigimtis Stalino GULAGe.

Dėl panašių priežasčių taip pat ir trečioji paslaptis turėjo būti sesers Liucijos užrašyta tiktai 1944 metais, o paskelbta ne vėliau kaip 1960 metais.

Pradžiai pateiksime tekstą, paskelbtą 2000 m. birželio 26 d. Paprastai yra žinomi jo aiškinimai ar santraukos, o ne pažodinis turinys.

 

 

Nepaisant Tikėjimo mokymo kongregacijos bandymo sušvelninti aprašytos vizijos turinį, lieka aišku, kad šis regėjimas liudija apie tokius dalykus: popiežius mirs kankinio mirtimi, o su juo – didelis skaičius vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų. Kardinolas Ratzingeris mieliau aiškina tai kaip pasikėsinimą į popiežių 1981 m. Tačiau nei po paties pasikėsinimo, nei dėl jo priežasties nežuvo didelis skaičius vyskupų, kunigų ir tikinčiųjų. Taip pat ir popiežius nebuvo kareivių užmuštas. Kareiviai ir sugriautas miestas nurodo į karą ar į jį panašią padėtį (pilietinį karą?), bet visa tai visiškai nesusiję su pasikėsinimu, įvykdytu 1981 gegužės 13 d. Visi iki tol buvę Fatimos apsireiškimų posakiai visada buvo labai realistiški, tiksliai išsipildydavo ir nebuvo simboliniai (bent jau pažodine prasme). Štai, pavyzdžiui, Marija kalbėjo konkrečiai, o ne simboliškai, turėdama omenyje kitą karą, kuris įvyks po Pirmojo pasaulinio; tiksliai minėjo Rusiją ir netgi Pijų XI ir t. t. O čia kalbama būtent apie baisų krikščionių persekiojimą, kuris pasieks net popiežių, bet kuriam akivaizdžiai lemta įvykti tik ateityje.

Kamštinio ąžuolo paminėjimas trečiojoje Fatimos paslaptyje atrodo keistai, be to, daugumas nežino, kas jis yra. Kamštinis ąžuolas (Quercus suber) – tai viena iš nedaugelio europinių ąžuolo rūšių, kuri yra panaši į uolinį ąžuolą ir yra naudojama kamščių gamybai. Tai nacionalinis Portugalijos medis, jis sutinkamas ir visame Viduržemio jūros regione. Jo pagrindinė paplitimo sritis – Portugalija ir Vakarų Ispanija, Prancūzijos pietvakariai, Tunisas, Alžyras, Korsika, Sardinija ir vakarinės Italijos bei Dalmatijos (Kroatijoje) pakrantės[4]. Taigi Romos regionas taip pat priklauso pagrindinei kamštinio ąžuolo paplitimo sričiai (jis, beje, sutinkamas ir Fatimoje). Dėl tos priežasties šiame tekste nėra jokio reikalo ieškoti simbolinio išraiškos būdo, kadangi greičiausiai mes ir vėl susiduriame su labai konkrečiu tikrovės aprašymu.

Strėlės iki šiol naudojamos Tolimųjų Rytų tautų, todėl nėra reikalo suprasti jas simboliškai. Dabartiniame musulmonų džihade („šventajame“ kare) prieš krikščionis reikalui esant naudojami lankai ir strėlės. Askri džihado dalyviai Indonezijoje, be kita ko, yra ginkluoti lankais ir strėlėmis[5]. Pilietinio karo metu, kai ginklai prieinami toli gražu ne kiekvienam, tyliojo ginklo, tokio kaip lankas ir strėlės naudojimas yra visiškai suprantamas.

 

 

Tokią labai realistišką su trečiąja paslaptimi susijusio regėjimo interpretaciją, aiškinant tai kaip ateities įvykius, patvirtina kiti pamaldžių asmenų regėjimai.

1909 metais, vykstant pranciškonų generalinės kapitulos audiencijai, šventąjį popiežių Pijų X ištiko (kaip dažnai pasakojama) būsena, panaši į ekstazę. Kai jis atsipeikėjo, jo žvilgsnis buvo pilnas siaubo. „Tai, ką aš mačiau, buvo siaubinga, – pasakė jis. – Šventasis Tėvas paliks Romą ir, išeidamas iš Vatikano, jis turės žengti per mirusių savo kunigų lavonus“[6].

Panašus krikščionių persekiojimas, apimsiantis net ir hierarchiją, pranašaujamas kai kuriose šventojo Don Bosko vizijose, paslaptyje – tikrai teisingoje – atskleistoje La Salette, Bažnyčios pripažintose motinos Marianos Franciscos vizijose Quito mieste (1594 metais), susijusiose su XX amžiumi (o taip pat su ankstesniais ir vėlesniais už jį laikais).

Ir palaimintoji Kotryna Emmerich sako: „Aš mačiau didžiulę minią žmonių, bandančių nugriauti Šv. Petro bažnyčią. [...] Mano siaubui, tarp tų masonų buvo ir katalikų kunigų. [...] Visa priekinė bažnyčios dalis jau buvo sugriauta, tik Švenčiausiasis dar buvo vietoje. [...] Visa bažnyčia buvo kraujo raudonumo spalvos, kaip ir angelas. Man buvo pasakyta: „Bažnyčia skęs kraujyje““[7]. Akivaizdu, kad Bažnyčios hierarchiją ištiko bausmė už neištikimybę ir paklusimą masoniškiems principams.

Jacinta iš Fatimos taip pat labai aiškiai išpranašavo būsimą pilietinį karą, kuris Portugalijoje vis dėlto nepasieks trokštamų rezultatų. Bet apie tai bus kalbama vėliau, aptariant priešingus argumentus.

Ar realistiška laikyti tokį pilietinį karą įmanomu? Mūsų visuomenė tampa vis labiau antikrikščioniška. Neapykantos krikščionybei apraiškų daugėja. Atmetamas ne tik Apreiškimas ir jo galimybė, bet netgi doroviniai prigimties įstatymai ir, kaip matyti, Bažnyčia neskuba imtis tikrųjų išsigelbėjimo priemonių. Po tokio plintančio Kristaus atsižadėjimo visuomeniniame lygmenyje neįmanomas tikras ir ilgalaikis visuomenės atsivertimas, jeigu nebus naudojamos antgamtinės priemonės. Todėl netgi žmogiškai vertinant aišku, kad vargu ar pavyks išvengti tos dienos, kai neapykanta druskos sūrumo netekusiai krikščionybei pasireikš su nepaprasta jėga. Fatimoje Dievo Motina perspėjo mus ir nurodė išsigelbėjimo priemones.

 

 

Ganytojiškame laiške 2000 m. lapkričio 12 d. Zalcburgo (Austrija) vyskupas G. Ederis liepė visose savo vyskupijos parapijose perskaityti laišką, kuriame aptariama dabartinė tikėjimo būklė ir aprašoma ateitis, kurios galima laukti. Štai to laiško fragmentas:

„Tam [bendrų su protestantais Mišių kritikai] prieštaraujama, kad bendros pamaldos jau yra „įprasta praktika“. Jeigu evangelikų „vyskupė“ Maria Jepsen Romoje pranešė, kad evangelikai ir katalikai bažnytinėse parapijose jau rengia bendrą Vakarienę (ji sąmoningai nepavartojo žodžio „Eucharistija“, nes jos protestantai neturi), tai turėtų išgąsdinti visus vyskupus. Bet jeigu „Bažnyčia iš apačios“, anot jos pačios pareiškimų, 2003 m. Ekumeninėse Bažnyčios dienose planuoja (ir vykdo) „atvirą Komuniją“ su bendra Vakariene, tada jau turbūt per vėlu. [...] Labai apgailestauju, kad daugelis iš mūsų ištikimų bažnytinių mokesčių mokėtojų, o taip pat ir daugelis tų, kurie kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią, jau beveik nieko nežino apie šventųjų Mišių esmę. Kaip tai galėjo atsitikti? Kas buvo apie tai pamokslaujama per pastaruosius tris dešimtmečius? Kodėl, nepaisant liturgijos atnaujinimo, nyksta Eucharistijos supratimas? Klausimai po klausimų. Visiškai aišku, kad jau daugiau nei 90% žmonių nesupranta, apie ką čia ginčijamasi“.

Toliau vyskupas Ederis prieina temą, betarpiškai susijusią su trečiosios Fatimos paslapties turiniu, nors jis tiesiogiai nekalba apie šią paslaptį:

„Jeigu situacija yra tokia (o aš galėčiau pateikti dar daug akivaizdžių pavyzdžių), tuomet tai rodo, kad daugelį metų ganytojai nevykdė savo užduočių. Mes, Viešpaties paskirti sargai, blogai atlikome savo pareigas, mes tapome vangūs. Mes, vyskupai, per mažai rūpinomės savo ganomaisiais, mes leidome plėšriems vilkams įsiskverbti į mūsų kaimenes. Katalikiškuose universitetų fakultetuose dešimtmečius dėstė profesoriai, kurie paralyžiavo katalikišką dogmą apie Eucharistiją ir kitas katalikiškas tiesas. Paskaitose apie religiją Eucharistinės tiesos buvo ir yra dėstomos su rimtais trūkumais. Taip, ganytojai kalti, kad druska prarado savo sūrumą. Greitai ji bus sutrypta“[8].

Susimąstę apie tai, kad atsakingi asmenys kol kas nesiruošia panaudoti veiksmingų išsigelbėjimo priemonių prieš tikėjimo krizę ir kad to negalima tikėtis artimiausiu metu, pamatysime – Kristaus žodžiai tikrai nurodo, kad netrukus ateis sunkūs laikai: „Jūs žemės druska. Jei druska išsidvoktų, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti“ (Mt 5, 13).

 

 

Sesers Faustinos kanonizavimo proga (2000 m. balandžio 30 d.) popiežius Jonas Paulius II paskelbė Dievo Gailestingumo šventės, kurios Kristus prašė sesers Faustinos, įsteigimą. Ši šventė buvo oficialiai įsteigta Romos dekretu 1999 m. gegužės 30 d., sekmadienį. Savo kreipimesi balandžio 30 d. Romoje popiežius nukrypo nuo paruošto kalbos raštiško teksto ir pasakė: „Visame pasaulyje antrasis Velykų sekmadienis vadinamas Dievo Gailestingumo sekmadieniu. Tai nenutrūkstamas kvietimas krikščioniškai taikai – priimti visus sunkumus ir išmėginimus, su kuriais žmonija susidurs per ateinančius metus, pasitikint Dievo Gailestingumu“[9].

Stebina, kad popiežius kalba ne apskritai apie sekantį dešimtmetį arba sekantį šimtmetį, bet būtent apie kelis ateinančius metus. Toks pareiškimas turi turėti tam tikrą pagrindą.

Šie ypatingi žodžiai buvo pasakyti tuo metu, kai Tikėjimo mokymo kongregacija įtemptai dirbo, ruošdama paaiškinimą, sušvelninantį paskelbtą trečiosios paslapties viziją. Tada popiežius dar buvo labai sujaudintas paslapties bei jos paskelbimo. Tuo metu paaiškėjo, jog jis pats nelabai tiki tuo, kad katastrofos aprašymas kalba apie praeitį. Kelis metus prieš publikuojant paslaptį popiežius daug kartų panašiai pasisakė ir dar konkrečiau užsiminė apie būsimą Bažnyčios atnaujinimą kraujyje.

Žvilgsnis į artimiausią ateitį leidžia suprasti, kad ištikimų krikščionių laukia labai sunkūs laikai. Jeigu Marija mums apie tai kalba, tai visai ne dėl to, kad mes prarastume viltį. Tuo ji nori įkvėpti mus, kad ieškotume prieglobsčio, kalbėdami Rožančių ir garbindami jos Nekaltąją Širdį.

 

 

Perskaičius publikuotą trečiosios paslapties tekstą, vis tiek lieka nemalonus jausmas. Daug kas čia harmoningai nedera su likusiais Fatimos įvykiais ir paslaptimis. Netgi jeigu paskelbta paslapties dalis visiškai pateisina lūkesčius, susijusius su regėjimu, neduoda ramybės įspūdis, kad paskelbta ne viskas. Štai, pavyzdžiui, Nekaltoji Marijos Širdis, kuri yra visos Fatimos žinios centras, šiame kulminaciniame visų trijų paslapčių momente neminima nei karto. Tekste tiesiog kalbama apie didžiulę negirdėtą bausmę Bažnyčiai – tikintiesiems ir hierarchijai, tačiau apie priežastis, sukėlusias šią ypatingą bausmę, neužsimenama nei vienu žodžiu. Taip užkertamas kelias galimybei pasitaisyti ir sulaikyti bausmę, o dieviškos pranašystės visada būdavo įspėjamojo pobūdžio. Kitas punktas: parodoma didžiulė bausmė, bet įtikinamai neaprašomas to baisaus Bažnyčios persekiojimo pergalingas įveikimas. Yra dar nemaža punktų, kurie duoda pagrindo susirūpinimui ir iškelia klausimą, ar paskelbtas visas tekstas.

 

 

1. Sesuo Liucija patikino, kad esą jokios paslapties daugiau nėra

 

2000 metais, pirmiausia romaniškuose kraštuose, išplito įtarimai, kad Vatikanas paskelbė tik dalį paslapties teksto. Stengdamasis paneigti tuos spėjimus, kardinolas Bertone 2001 m. lapkričio 17 d. Tikėjimo mokymo kongregacijos akivaizdoje paėmė interviu iš sesers Liucijos, kurio tekstas buvo publikuotas gruodžio 20 d. ir anot kurio sesuo esą pasakiusi: „Paskelbta viskas. Daugiau nebėra jokios paslapties“.

Savo „Ketvirtajame atsiminime“ sesuo Liucija pridėjo prie jau publikuotų Dievo Motinos žodžių, ištartų 1917 m. liepos 13 d., dar vieną sakinį: „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“. Todėl nekyla abejonių, kad šie Marijos žodžiai turi tęsinį. Aišku, kad tai buvo parašyta sesers Liucijos plunksna. Būtų neprotinga priskirti tą „ir t. t.“ Dievo Motinai. Tokiu būdu sesuo Liucija nurodo, kad Marija kalbėjo toliau, tačiau apie ką – ji čia kol kas nepraneša.

Todėl, jeigu, arkivyskupo Bertonės žodžiais, sesuo Liucija tikrai būtų pasakiusi: „Paskelbta viskas. Daugiau nebėra jokios paslapties“, mes tiesiog susidurtume su prieštaravimu.

Argumentas, esą visiškai nenustatyta, ar žodžiai, esantys po „ir t. t.“ priklauso trečiajai paslapčiai, yra tuščias. Lengva įrodyti, kad prieštaravimas lieka akivaizdus, net jei žodžiai, kurių tikimasi, ir nesusiję su trečiąja paslaptimi. Tas prieštaravimas yra toks ryškus, jog tampa rimtu pagrindu abejoti arkivyskupo Bertonės žodžiais.

 

2. Roma bando paslėpti prieštaravimą

 

Įtarimą kelia ir faktas, kad Roma aiškiai bando paslėpti cituojamus žodžius apie tikėjimo dogmą. Dokumente, kuriame paskelbiama trečioji paslaptis, ištisai pateikiamas pirmųjų dviejų paslapčių tekstas. Tačiau keista, kad nenurodant priežasčių atiduodama pirmenybė variantui iš sesers Liucijos „Trečiojo prisiminimo“, nors „Ketvirtasis prisiminimas“ yra papildytas keliomis pastabomis. Taigi sakinys „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ minimas tik išnašoje. Kodėl? Matyt, šis sakinys nemalonus, nes jis nurodo į tolesnę paslapties dalį. Visiškas jo pašalinimas galbūt atkreiptų daug daugiau dėmesio, negu kai kam norėtųsi.

 

 

Faktų konstatavimas, kurį čia pateiksime, padidina mūsų argumentų svarumą: 2000 m. birželio 26 d. Romos paskelbtas paslapties tekstas nesiderina su sakiniu: „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ nei gramatiškai, nei turinio atžvilgiu. Tačiau esama dar didesnės nesąmonės: aukščiau minėtas sakinys – tai Marijos žodžiai, o paskelbtame tekste nei vieno Marijos žodžio nėra, jame pateikiamas vien vizijos aprašymas. Šis argumentas yra labai svarus, vargu, ar įmanoma surasti kokį nors argumentą prieš šias išvadas.

Kai Vatikanas gana neįprastu būdu – per portugalų agentūrą A. N. I. Romoje – 1960 m vasario 8 d. pareiškė, kad paslaptis niekada nebus paskelbta, nuskambėjo tokie žodžiai: „...laiškas, kuriame sesuo Liucija užrašė Dievo Motinos žodžius, patikėtus jiems kaip paslaptis, niekada nebus atskleistas [visuomenei]“[10]. Tai kurgi tie Dievo Motinos žodžiai? Pranašautoji tikėjimo krizė tikrai prasidėjo 1960 m., pasibaigus Dievo Motinos duotam paslapties atskleidimo terminui.

Tai, kad trečiojoje paslaptyje kalbama apie Marijos žodžius, dar kartą pabrėžia ir tokia aplinkybė. Savo „Ketvirtajame prisiminime“ sesuo Liucija papildė liepos 13 d. žinios tekstą žodžiais „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“. Iškart po to ji pridūrė dar kelis Dievo Motinos žodžius (jie taip pat buvo pridėti tik „Ketvirtajame prisiminime“): „Nesakykite to niekam. Tik Pranciškui galite pasakyti“. Tuo sesuo Liucija aiškiai pabrėžė, kad minėtoje trečiojoje paslaptyje esama Marijos žodžių. Pranciškus, nors ir matė visa tai, ką regėjo Liucija ir Jacinta, negirdėjo Dievo Motinos balso.

 

 

Nuo pat pradžių Fatimos paslaptis tapo suklupimo akmeniu. Dangus pareikalavo iš Bažnyčios hierarchijos to, ką įvykdyti jai pasirodė, taip sakant, netinkama (dėl diplomatinio, o vėliau – dėl progresistiško atsargumo). Bet kuriuo atveju, galima pamatyti, kad nuo pat pradžių Bažnyčios hierarchijos atstovai nederamu ir tiesiog nesąžiningu būdu atlikdavo paslapties pritaikymus ir keitimus. Tai darydami, jie nesigėdijo objektyviai melagingų tvirtinimų.

 

1. Pirmosios dvi paslaptys

 

1925 m. (kaip buvo pranešta 1917 m. liepos 13 d.) dangus paprašė įsteigti praktiką pašvęsti penkis pirmuosius mėnesių šeštadienius atsiteisimui už įžeidimus Marijos Širdžiai ir pažadėjo amžinąjį išganymą tiems, kas tai išpildys. Vyskupas da Silva ryžosi pripažinti šias apeigas tik daug vėliau – būtent 1939 metų rugsėjo 13 d., kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, kurį jam pranašavo sesuo Liucija[11]. Gaila, bet Fatimos vyskupas da Silva iškreiptai perdavė reikalavimus, būtinus pirmųjų šeštadienių praktikos įvykdymui[12]. Jis manė, kad apmąstymai jau ir taip įtraukti į Rožančiaus maldą, todėl juos nutylėjo – bet dangus prašė atskiro ketvirčio valandos apmąstymo.

1940 m gruodį sesuo Liucija, susitarusi su vyskupu da Silva, parašė popiežiui Pijui XII. Tada vyskupas pareikalavo iš regėtojos, kad ji išdėstytų Rusijos ir pasaulio pašventimo Nekaltajai Marijos Širdžiai sąlygas ir atitinkamus pažadus ne taip, kaip to prašė dangus. Jis norėjo viską padaryti diplomatiškiau, supaprastintai, kad neišprovokuotų popiežiaus pasipriešinimo. Todėl jis susiejo pažadą apie Rusijos atsivertimą su pašventimu, kuris buvo įvykdytas nedalyvaujant vyskupams[13]. Tai labai rimtas iškraipymas, kuris vėliau sukėlė bergždžias viltis ir nusivylimus.

1942 m. buvo paskelbtos pirmosios dvi paslaptys, beje, dviem leidimais (kun. Da Fonseca‘os ir L. Morecos). Tačiau kiekviename iš jų esama trijų rimtų paslapties iškraipymų: Rusijos pašventimas pakeistas pasaulio pašventimu, „Rusijos klaidos“ – „ateistine propaganda“, o Rusijos atsivertimas susietas ne su Rusijos pašventimu, bet su pasaulio pašventimu. Popiežius Pijus XII tikriausiai diplomatiniais sumetimais leido tuos pakeitimus. Viena iš pasekmių buvo Fatimos žinios panaudojimas, siekiant įtraukti Ameriką į karą Rusijos pusėje[14].

 

2. Interviu su tėvu Fuentesu

 

1957 m. gruodžio 26 d. tėvas Fuentesas paėmė iš sesers Liucijos interviu, kuriame ji pranešė apie būsimą didžiulę bausmę. Čia ji paminėjo dangaus bausmę Bažnyčiai ir pasauliui. Kalbėdama apie Bažnyčią, sesuo užsiminė apie nevykusią hierarchijos laikyseną. Daugeliu pokalbių tėvas Fuentesas oficialiai ruošėsi postulatoriaus Fatimos vaikų beatifikacijos byloje vaidmeniui. Interviu buvo publikuotas tiktai 1958 metų viduryje, beje, su leidimu spaudai bei visomis bažnytinėmis (taip pat ir Fatimos vyskupo) garantijomis. 1959 m. liepos 2 dieną Koimbros (t. y. ne Leirijos-Fatimos!) kurija paskelbė tekstą, kuriame tvirtinama, kad interviu – grynas tėvo Fuenteso prasimanymas. Ten cituojami žodžiai iš sesers Liucijos bažnytinės apklausos, kuriais ji esą netgi patvirtino, kad tėvas Fuentesas jokiu būdu nepalietė temos, aptariamos publikuotame interviu. Tada vyskupai stojo ginti tėvo Fuenteso teisumo. Tačiau jis buvo pašalintas iš pareigų, o jo vietoje paskirtas tėvas Kondoras. Taip pat ir sesuo Liucija nuo to momento tapo visiškai neprieinama. Ji akivaizdžiai per daug papasakojo. Netgi tėvas Aparicio, kuris daugelį metų buvo sesers Liucijos nuodėmklausys, nei karto negalėjo kalbėtis su ja, kai grįžo iš Pietų Amerikos. Žinomas Fatimos apsireiškimų ekspertas tėvas Alonso po pokalbio su seserimi Liucija vėl ėmė aiškiai ginti minėto interviu teisingumą. Matome, kad Koimbros vyskupijos kurija (palaikant ir skatinant Romai) publikavo falsifikuotą interviu su seserimi Liucija[15]. Taigi regime pažodžiui perduotą interviu su seserimi Liucija, kurį vyskupijos kurija iškreipė (ir Roma tam pritarė). Ar arkivyskupo Tarcisio Bertone [2000 m. paskelbtos paslapties dalies] paaiškinimas nėra paprasčiausiai naujas to paties išsisukinėjimo variantas? Labai daug kas parodo, kad taip ir yra.

Įdomu sužinoti, kad 1980 m. kovo mėnesį kardinolas Šeperis, kardinolo Ratzingerio pirmtakas Tikėjimo mokymo kongregacijos vadovo poste, pokalbyje apie trečiąją paslaptį su kunigu Antonio Maria Martinsu pasakė, kad paslaptyje „kalbama apie išsivadavimo karus Afrikoje“[16]. Publikuotame paslapties tekste apie tai nėra nei žodžio, todėl tampa aišku, kad Vatikanas ir ypač Tikėjimo mokymo kongregacija gali būti linkę į melagingus tvirtinimus, kai kalbama apie trečiąją paslaptį. Dėl to Vatikano pareiškimus šia tema reikia vertinti su didžiausiu atsargumu.

 

3. Vyskupas Amaralas Vienoje

 

Tęsiant melagingų liudijimų istoriją, reikia iš anksto numatyti ir daryti prielaidą dėl to, kas bus išaiškinta vėliau. Taps aišku, kad trūkstamoje paslapties dalyje pranašaujama apie siaubingą tikėjimo krizę Bažnyčioje. Šis užbėgimas už akių būtinas, kad būtų galima paaiškinti Fatimos vyskupo Amaralo ir teologo Laurentino tyčinius neteisingus pasisakymus.

Kunigas Messias de Coelho savo žurnale publikavo Fatimos vyskupo Amaralo pareiškimą, kurį jis padarė 1984 m. rugsėjo 10 d. Vienos technologijos universiteto salėje: „Fatimos Paslaptyje neminimos nei atominės bombos, nei branduolinės kovinės galvutės, nei raketos SS-20. Jos turinys yra susirūpinimas dėl tikėjimo. Sutapatinti paslaptį su katastrofų ar branduolinio holokausto pranašavimu, reikštų iškreipti žinios turinį. Tikėjimo praradimas visame žemyne – tai daug pavojingesnis įvykis, nei visos tautos sunaikinimas: tiesa yra ta, kad Europoje tikėjimas palaipsniui gęsta“[17].

1986 metų sausį jo Ekscelencija Amaralas atsižadėjo Vienoje išsakytų aiškiai pagrįstų savo pastabų. Brolis Michelis de la Sainte Trinité susidūrė su šimtais problemų, kai bandė įrodyti tų pasisakymų teisingumą. Po dešimties metų problemų nebebuvo. Mons. Amaralas, buvęs dieceziniu vyskupu, išėjo į pensiją, ir jo per daug atviri pasisakymai nustojo būti grėsmingi. Kai 1995 m. kovo 2 d. brolis Michelis vėl jį sutiko, vyskupas prisipažino: „Prieš pareikšdamas Vienoje, kad trečioji paslaptis mini tik mūsų tikėjimą ir jo praradimą, aš pasikonsultavau su seserimi Liucija ir gavau jos sutikimą“[18]. Sukrečia tai, kad vyskupas Amaralas absoliučiai pamiršo, jog prieš dešimtį metų jis atsižadėjo savo žodžių.

Be to, žinomas mariologas kunigas Laurentinas 1997 metais viešai paskelbė tezę, kad trečioji paslaptis kalba apie Bažnyčios krizę, bet vėliau jis tikriausiai pasidavė bažnytinės valdžios spaudimui ir atsižadėjo pasakytų žodžių. Tačiau netrukus prieš laukiamą trečiosios paslapties paskelbimą 2000 metų gegužę, jis vėl rado savyje drąsos ginti savo pradinius įsitikinimus[19].

 

4. Arkivyskupas Bertone

 

Dar kartą sugrįžkime prie arkivyskupo Bertonės. Nesvarbu, ar yra dar koks nors nepublikuotas trečiosios paslapties dokumentas, ar jo nėra (iš tikrųjų jis yra) – šiuo atveju netiesą pasakė vienas iš Romos atstovų: arba arkivyskupas Bertone, arba mons. Capovilla, kuris tiksliai žino paslapties turinį. Būtent: 1997 metais ir vėliau, 2000 metų gegužę[20] mons. Capovilla pabrėžė, kad trečiojoje paslaptyje kalbama apie antgamtinį ir absoliučiai išskirtinį įvykį Bažnyčios gyvenime. Arkivysk. Bertonės publikuotame tekste to aiškiai nėra. Tai reiškia, kad bet kuriuo atveju vienas iš Vatikano atstovų mus apgavo. Greičiausiai mons. Capovilla pasakė teisybę, kadangi galima daryti prielaidą, kad nepublikuotame tekste iš tikrųjų kalbama ne tik apie tikėjimo krizę, bet ir apie jos įveikimą: Rusijos atsivertimą ir po to įvyksiantį kitų tautų atsivertimą. Fatimos apsireiškimuose apie tai aiškiai užsimenama.

2000 metų birželio 26 d. paskelbtas trečiosios paslapties tekstas nurodo į tai, kad arkivyskupo Bertonės pasisakymai yra mažų mažiausiai įtartini. Tačiau čia bus kalbama apie antrąją paslaptį. Bandydamas įrodyti, kad sesuo Liucija esą sutiko su tuo, jog Rusijos pašventimas įvyko reikiamu būdu 1984 metais, mons. Bertone oficialiai cituoja Liucijos 1989 lapkričio 8 d. laišką portugalų kalba. Čia krenta į akis, kad jis net nenurodo adresato, nepaisant ryžtingo nusiteikimo baigti visus ginčus dėl to, ar šis pašventimas atitinka dangaus reikalavimus. Tolimesni tyrinėjimai parodė, kad šis laiškas yra būtent vienas iš tų penkių laiškų (adresuotų Walteriui Noelkeriui), kurių tikrumu dėl rimtų priežasčių buvo labai stipriai abejojama[21]. Aišku, kad šis laiškas buvo rašytas kompiuteriu (arba elektronine rašomąja mašinėle). Visi likusieji sesers Liucijos laiškai buvo rašyti ranka. Argi 82 metų karmelitė vienuolė ims mokytis naudotis tokiais prietaisais? Taip pat turinyje esama atvirai matomų klaidų. Būtent: laiške kalbama, kad popiežiaus Pauliaus VI įvykdytas pašventimas Vatikano II Susirinkimo metu yra negaliojantis, nes vyskupai turėjo būti susivieniję su popiežiumi, būdami savo vyskupijose, o ne Susirinkime. Sesuo Liucija niekada nekalbėjo apie tokią sąlygą, atvirkščiai – ji tvirtino priešingai. Fatimą gerai išstudijavę teologai bei „Mėlynoji armija“ taip pat visada kalbėjo apie priešingą dalyką. Dar daugiau, šiame laiške minimas Rusijos pašventimas, kurį popiežius Paulius VI įvykdė Fatimoje, yra gryniausias pramanas[22]. Tame laiške sesuo Liucija prisipažįsta, kad ji nuo pat pradžių laikė Rusijos pašventimą, įvykusį 1984 metais, galiojančiu, kas be jokios abejonės yra netiesa. Aišku, kad šis laiškas – falsifikatas. Apie tai taip pat buvo viešai rašoma Portugalijos spaudoje.

Kodėl gi arkivyskupas Bertone cituoja tokį seną ir abejotiną laišką, jeigu jis pats ir popiežius asmeniškai kalbėjosi su seserimi Liucija? Iš visko sprendžiant, jie negalėjo iš jos išgauti trokštamų parodymų. Tai galima būtų pagrįsti dar tiksliau. Taigi arkivyskupas Bertone ryžosi panaudoti padirbtą laišką. Jeigu jis neišsigando tokio kelio 2000 metais, kodėl gi jis turi jausti sąžinės graužimą 2002 metais? Kadangi ėmė plisti abejonės apie jo pasisakymus, jis tikriausiai nusprendė bėgti pirmyn.

Jeigu paskelbtoji ir komentuotoji paslaptis – tai viskas, kas egzistuoja, kodėl sesuo Liucija maždaug nuo interviu su tėvu Fuentesu laikų iki šiol taip griežtai saugoma, kad niekas (išskyrus kardinolus), net Fatimos vyskupas negali su ja kalbėtis be ypatingo Tikėjimo mokymo kongregacijos leidimo? Tai sunku suprasti. Kodėl iki šiol neatšauktos tos konspiracinės priemonės, jeigu jokios paslapties daugiau nebėra[23]?

 

5. Palyginimas su La Salette paslaptimi

 

Kad prie šitos klaidinimo istorijos būtų pridėtas dar vienas, paskutinis elementas, reikia susipažinti su La Salette paslapties istorija. Prieš šią paslaptį kai kurie Bažnyčios atstovai taip pat sukėlė didžiulę kovą. Priežastis buvo ta pati kaip ir Fatimos paslapties atveju (pasakysime tai užbėgdami už akių argumentams): paslaptis priekaištavo kunigams, vyskupams arba Bažnyčios hierarchijai dėl sunkių nusižengimų. Peršasi šio Prancūzijos hierarchijos sukilimo palyginimas su fariziejų sukilimu prieš rimtus Kristaus priekaištus. Nepaisant paplitusių priešingų nuomonių, kruopšti faktų studija parodo, kad trečioji Mélanie paslaptis buvo perduota Dievo Motinos La Salette. Popiežiai Pijus XI ir Leonas XIII dėl paslapties nekėlė jokių abejonių. Bet tikriausiai Troyes (Prancūzija) vyskupas raštu pagrasino Romai, kad jis ateityje atsisakys mokėti Petro skatiką, jei paslaptis nebus pasmerkta. Ko gero tokiu pačiu stiliumi parašė ir kiti vyskupai, perspėdami, kad nuo mokesčių Romai atsižadės visa Prancūzija. Tai padarė poveikį. Taip atsirado (kaip paaiškėjo, be popiežiaus žinios) kardinolo Caterini laiškas, kuris dalinai patenkino prancūzų vyskupų reikalavimus.

Vėliau tas kardinolas parpuolęs ant kelių prašys atleidimo vyskupą Zola iš Lecce (dabar sprendžiamas Zola beatifikacijos klausimas), paslapties teksto paskelbėją, kurį žiauriai palietė tie įvykiai. Kardinolo žodžiais, kalnai laiškų iš Prancūzijos privertė jį atsiprašyti...[24] Panašus Fatimos paslapties istorijos ištyrimas atskleidžia daug kitų hierarchijos machinacijų.

Nustačius, kad yra rimto pagrindo abejonėms dėl kardinolo Bertonės seseriai Liucijai priskirtų pasisakymų, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad nusveria argumentai, jog tekstas dar galutinai nepaskelbtas, reikia užduoti sau klausimą: kas gi parašyta toje paslaptyje? Tada hierarchijos pasipriešinimas taps labiau suprantamas.

2000 gruodžio 13 d. pasaulį išvydo nauja sesers Liucijos knyga „Apelos da mensagem da Fatima“. Joje 300 puslapių, bet dalis knygos buvo bažnytinės cenzūros atmesta. O tai reiškia, kad Romai yra ką slėpti!

 

 

1. Tyčinis bandymas suklaidinti tradicionalistus?

 

Dėl aukščiau minėtų priežasčių svarbu atkreipti dėmesį į tai, su kokiu tikslu Vatikanas paskelbė trečiąją paslaptį. Suteikime žodį Vatikano atstovui spaudai Navarro-Vallsui: „Trečiosios Paslapties paskelbimas jokiu būdu nereiškia, kad popiežius palaiko antiekumeninį tradicionalizmą, kuris neteisingai pasisavino kai kuriuos Fatimos žinios aspektus [...]. Sprendimas dėl paskelbimo kilo įsitikinus tuo, kad Fatima negali likti koziriu šios ardančiosios pozicijos besilaikančiųjų rankose“[25]. Iš tiesų, jau daugelį metų Tradicijai ištikimi katalikai tvirtina, kad trečiojoje paslaptyje kalbama apie tikėjimo krizę Bažnyčioje. Šie pagrįsti pareiškimai Bažnyčios atstovams Romoje akivaizdžiai buvo krislas akyje. Dabar svarbus tas faktas (kuris dar bus iškeltas aikštėn), kad šis katalikų įsitikinimas pirmiausia yra pagrįstas fragmentu „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“. Tuo remdamasis, Vatikanas, atrodytų, turėtų būti suinteresuotas išsiaiškinti, kodėl katalikai tradicionalistai kartu su dauguma Fatimos teologų klysta savo atliktuose to sakinio tyrimuose. Bet vietoje to daroma priešingai – šį pasisakymą bandoma dar ir nuslėpti. Jis turi likti be dėmesio. Nebuvo imtasi nei vieno bandymo paaiškinti, kodėl Fatimos teologai daugelį metų klydo.

Jeigu susimąstytume, kokiomis nesąžiningomis priemonėmis Roma persekiojo katalikus tradicionalistus aštuntame ir devintame dešimtmetyje, tuomet turėtų veikiau stebinti, jeigu dabar, vykdydama šią operaciją prieš Tradiciją, ji rimtai išsigąstų (eilinės) netiesos. Taip, pavyzdžiui, kadaise buvo suklaidintas popiežius Paulius VI, kai jį užtikrino, kad arkivyskupas Marcelis Lefebvre‘as verčia savo seminaristus duoti priesaiką prieš popiežių. Šis melas buvo demaskuotas per pirmąjį popiežiaus susitikimą su arkivyskupu Lefebvre‘u.

 

2. Perdėtas sesers Liucijos paklusnumas?

 

Tikriausiai kalbant ir apie tą atvejį, kai sesuo Liucija buvo apklausta kardinolo Bertonės, reikia susimąstyti, ar sesuo iš paklusnumo Romos valdžiai neištarė to, ko priešingu atveju niekada nebūtų ištarusi. Kaip jau matėme, iš paklusnumo Leirijos ir Fatimos vyskupui da Silvai sesuo Liucija leido rimtai pakeisti Marijos žodžius laiške popiežiui Pijui XII. Lengva pastebėti ir tai, kad santykiuose su seserimi Liucija Bažnyčios hierarchija visada pabrėždavo didžiausią paklusnumo svarbą.

2000 metų pavasarį Leirijos ir Fatimos vyskupas kartu su seserimi Liucija davė interviu Portugalijos televizijai. Šiame pokalbyje jis, cituodamas šv. Augustiną, pasakė: „Kas paklūsta, tas niekad neklysta“. Sesuo Liucija ryžtingai su tuo sutiko. Remiantis tuo, galima tikrai pasakyti, kad seseriai Liucijai buvo daromas didelis moralinis spaudimas. Yra ir duomenų kad karmelyje uždarytą seserį buvo bandoma valdyti naudojant melagingą informaciją. Dėl to nieko nuostabaus, kad žymiajame interviu su C. Evaristo (1992 m. spalio 11 d.) sesuo tvirtino, kad Gorbačiovas, puolęs ant kelių prieš popiežių, prašė atleidimo (vėliau Vatikanas kategoriškai paneigė šią informaciją).

Taigi logiška tikėtis paslapties tęsinio, kuris savo prasme skambėtų maždaug taip: „daugelyje krikščioniškų šalių bus kitaip“ (kadangi katalikai neįvykdė Marijos reikalavimų). Tuo pačiu čia aiškiai atsiskleistų Dievo Motinos žodžiai apie didelę Bažnyčios krizę XX amžiaus antrojoje pusėje.

 

1. Tai patvirtina bendra teologų nuomonė

Tėvas Alonso (ispanas klaretinas, m. 1981), pripažintas mariologas ir nuo 1966 m. – visų dokumentų, susijusių su Fatima oficialusis archyvaras, jau 1976 metais savo aiškinime ypač pabrėžė, kad trečiojoje paslaptyje kalbama apie tikėjimo krizę. Jis tvirtino, kad vėliau sesers Liucijos pridėtas sakinys antrosios paslapties pabaigoje savo esme yra sakinys iš trečiosios paslapties[26]. Jis patvirtina tai, kas pasakyta: „„Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ – ši frazė aiškiai nurodo į tai, kad tuo metu, kai kitos tautos patiria tikėjimo krizę, Portugalija išsaugos savo tikėjimą [...]. Taigi laikotarpyje, būsiančiame prieš didįjį Nekaltosios Marijos Širdies triumfą, atsitiks baisūs įvykiai – ir apie tai kalbama trečiojoje paslapties dalyje. Kas gi tai per įvykiai? Jeigu Portugalijoje tikėjimo dogmos bus išsaugotos, galima padaryti išvadą, kad kitose šalyse Bažnyčią užgrius tikėjimo aptemimas ir net praradimas. Paslapties turinys – baisios pranašystės apie būklę Bažnyčios viduje“[27].

 

Ši interpretacija, nepaisant savo menko populiarumo, vis dėlto tam tikru laipsniu paplito tarp Fatimos teologų dar iki to momento, kai 2000 buvo oficialiai paskelbta trečioji paslaptis. Vieni pripažino tai absoliučiai atvirai, kiti – santūriau. Iš tų, kurie atvirai kalbėjo apie tai, žinomiausi yra: kunigas Antonio Maria Martinsas (žymus knygų apie Fatimą autorius), kunigas Messias Dias Coelho (žurnalo „Mensagem de Fatima“ leidėjas), vyskupas Amaralas (iš Leirijos-Fatimos, 1972–1993 m.).

Jau 1967 metais (t. y. iki kunigo Alonso) kunigas Antonio Maria Martinsas savo knygoje „Kritinė sintezė“ („Sintese critica“) rašė: „Viskas, kas buvo pasakyta [apie trečiąją paslaptį] [...] – tik fantazija ir blogo skonio požymiai, išskyrus tai, kas kalbama apie „tikėjimo dogmos“ krizę įvairiose šalyse ir – mažesniu laipsniu – Portugalijoje“[28]. 1970 metais prie jo prisijungė kunigas Messias Dias Coelho ir savo žurnale „Mensagem de Fatima“ 1985 metais atvirai išreiškė tą pačią nuomonę.

Kiek santūriau šio požiūrio laikėsi: kanauninkas daktaras José Galamba de Oliveira (tarptautinės „Mėlynosios armijos“ prezidentas), vyskupas João Venancio (iš Leirijos-Fatimos, 1957–72), kunigas Ludwigas Kondoras (Fatimos vaikų beatifikacijos postulatorius)[29]. Tokios pat nuomonės buvo kardinolas Silvio Oddi dar 1990 m.: „Švenčiausioji Mergelė įspėja mus dėl apostazės Bažnyčioje“[30].

Panašiai ir dar aiškiau pasisakė kardinolas Mario Luigi Ciappi (pranešimas profesoriui Baumgartneriui, Zalcburgas). Kardinolas Ciappi (1909–1996) buvo šviesaus proto žmogus. Valdant penkiems popiežiams, nuo Pijaus X iki Jono XXIII, jis ėjo Magister Sacri Palatii [Šventųjų rūmų magistro] pareigas. Ir jis pasakė štai ką: „Trečiojoje paslapties dalyje pranašaujama taip pat ir tai, kad didelis tikėjimo smukimas Bažnyčioje prasidės nuo jos viršūnių!“ Taigi kardinolo nuomonė yra dar atviresnė nei įprastinis teologų požiūris. Aišku, jog bus imamasi visokiausių priemonių, kad būtų nuslėpta tokia paslaptis, kadangi joje kalbama būtent tai, ką taip atkakliai tvirtino ir kuo vadovavosi nemylimieji tradicionalistai. Jei kardinolas kalba taip aiškiai, užtikrintai ir bekompromisiškai, tai nebus klaida daryti prielaidą, kad tai nėra išvada, padaryta vien tiktai iš žinomų sesers Liucijos pastabų. Priešingai, savo žinių kardinolas Ciappi sėmėsi iš popiežių, su kuriais jis buvo toks artimas, nuorodų. Netgi Fatimos šventovės rektorius mons. Luciano Guerra 1992 m. kovo 14 d. viešai išsakė tą pačią nuomonę[31].

Čia dar kartą pateiksime tai, kas jau buvo pasakyta apie mariologą tėvą Laurentiną. Jis 1997 metais viešai paskelbė tezę, kad trečioji paslaptis kalba apie Bažnyčios krizę.

Netrukus iki Romos įvykdyto paslapties „paskelbimo“, 2000 m. gegužę-birželį tokią pačią nuomonę išsakė ir sesers Liucijos giminaitis (vyresniosios sesers sūnus), portugalas tėvas salezietis José dos Santos Valinho, kuris be abejonės prieš tai viską aptarė su seserimi Liucija (artimiems giminaičiams apsilankymai buvo leidžiami). Jis išdėstė tą požiūrį interviu, o taip pat ir Italijoje (dar iki 2000 gegužės) išleistoje knygoje: Renzo e Roberto Allegri, Reportage su Fatima, Ancora, Milano, 2000. Tėvas José yra tas žmogus, kuriam sesuo Liucija 1971 m. rašė apie šėtonišką bangą, užliejusią pasaulį ir apakinusią visus tuos, kurie nepakankamai meldėsi ir dėl to prarado sugebėjimą atpažinti paklydimus.

Toks yra teologų liudijimas, kuris patvirtina, kad anksčiau pateiktos išvados apie trečiosios paslapties turinį, padarytos remiantis fraze „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ yra protingos, logiškos ir tiesiog neišvengiamos. Šis liudijimas taip pat rodo, kad išvados apie tikėjimo krizę visiškai nėra sąlygotos katalikiško tradicionalistinio mąstymo.

Nors didesnės dalies teologų liudijimai pagrįsti proto išvadomis, visuotinai žinomais sesers Liucijos pasisakymais ir apsireiškimų aplinkybėmis, vis dėlto kai kurie teologai (pvz., tėvas Alonso, tėvas Valinho arba Fatimos vyskupas, apie kurį dar bus kalbama) dar ir tiksliai konsultavosi su seserimi, prieš oficialiai išsakydami savo tvirtinimus.

 

2. Tie, kas yra susipažinę su paslaptimi, tvirtina tą patį

 

Prie išvados, kad trečiojoje paslapties dalyje kalbama apie tikėjimo krizę, veda ne tik teologų protu pasiekti sprendimai. Kai kurių asmenų, betarpiškai susipažinusių su paslapties turiniu, užuominos patvirtina tą patį.

 

Kunigas Malachi Martinas žymus dėl savo 16 knygų, kuriuose jis plaka progresistinius reiškinius Bažnyčioje. Dar dirbdamas ties viena iš knygų, kuri, autoriais žodžiais, turėjo būti pati reikšmingiausia, jis žuvo autokatastrofoje (1999 07 27). Kunigo draugai mano, kad šis įvykis yra tyčia kažkieno iš šalies suorganizuotas. Tėvas Martinas 1958–64 metais buvo kardinolo Bea patikėtinis Vatikane ir jam (o taip pat popiežiui Jonui XXIII) pavedus vykdė kai kurias delikačias užduotis.

Žurnale „The Fatima Crusader“ apie tėvą Martiną rašoma: „Mes turime kun. Malachi Martino liudijimą, kad Garabandalio žinioje yra pakartojama trečioji [Fatimos] paslaptis ar jos dalis. Kunigas Malachi Martinas, kuris yra susipažinęs su paslaptimi (nes pats ją skaitė) ir su Garabandalio žinia, tikina, kad po to, kai Vatikanas nusprendė 1960 metais nepublikuoti trečiosios Fatimos paslapties, Dievo Motina 1961 m. pasirodė Garabandalyje ir perdavė paslaptį. Kokia gi yra Garabandalio žinia? Toje žinioje be kita ko kalbama, kad daug kardinolų, vyskupų bei kunigų yra kelyje į pragarą ir patrauks paskui save daugybę kitų sielų“[32]. Kunigas Malachi Martinas pranešė apie tai laidoje „Art Bell Radio Show“ prieš pat savo mirtį. Kokie tikslūs žodžiai nuskambėjo Garabandalio apsireiškime (antroji 1965 06 18 dienos žinia)? „Daug kardinolų, vyskupų bei kunigų eina keliu, vedančiu į pražūtį pragare ir vilioja paskui save daugybę sielų“[33]. Vėliau dar kartą minimi panašūs dalykai: „Kadangi ateina tokios didelės sumaišties laikas, kai jūs negalėsite pasitikėti netgi daugeliu iš jūsų (taip pat ir gerų) kunigų“[34]. Kunigo Martino pasisakymai apie trečiąją paslaptį patvirtina mūsų iki šiol atliktą tyrimą. Jo žodžiai liks galioti ir tuo atveju, jei apsireiškimai Garabandalyje pasirodys besą melagingi – o yra nemaža priežasčių abejoti jų tikrumu.

Daktaras Martinas taip pat tvirtina, kad popiežius Jonas XXIII leido kardinolui Bea susipažinti su paslaptimi. Po susitikimo kardinolas grįžo sukrėstas ir išsakė dr. Martinui savo susirūpinimą, kad popiežius neatskleidžia pasauliui paslapties. Dr. Martinas tikina, kad trečiosios paslapties turinys yra iki tol neregėto masto krizė šių laikų Katalikų Bažnyčioje, o taip pat patvirtina, kad hierarchija nesugeba rasti tinkamo atsakymo[35].

Čia dar kartą priminsime reikšmingus Fatimos vyskupo Amaralo žodžius, jo ištartus 1984 m. rugsėjo 10 d. Vienoje: „Fatimos paslaptyje neminimos nei atominės bombos, nei branduolinės kovinės galvutės, nei raketos SS–20... Tikėjimo praradimas visame žemyne – tai daug pavojingesnis įvykis, nei visos tautos sunaikinimas: tiesa yra ta, kad Europoje tikėjimas palaipsniui gęsta“. Svarbu tai, kad prieš padarydamas tą pareiškimą vyskupas Amaralas konsultavosi su seserimi Liucija.

 

Tik nedaugeliui sesers Liucijos laiškų, parašytų Bažnyčios reformų metu [po Vatikano II Susirinkimo], buvo nuimtas draudimas. Skaitant laiškus, datuotus 1970 metais, krenta į akis, kaip aiškiai sesuo Liucija perspėja apie šėtonišką sumaištį tikėjimo klausimuose, ypač apėmusią Bažnyčios autoritetus. Dėl to daug kartų sutinkami žodžiai, panašūs į šiuos: „...tarsi norėdama mus perspėti tomis dienomis, pilnomis velniškos sumaišties, kad mes nesileistume suviliojami melagingų mokymų“[36]. „Pats baisiausias dalykas yra tai, kad šėtonui pavyko įstumti į paklydimą sielas, turinčias didelę atsakomybę dėl savo užimamos aukštos padėties!.. Aklieji veda paskui save akluosius“[37]. Sunku įsivaizduoti, kad labai paklusni sesuo Liucija daro tokius priekaištus remdamasi savo pačios autoritetu. Ir priešingai, tai lengva paaiškinti, jei trečiojoje paslaptyje kalbama apie tikėjimo krizę (kylančią iš Bažnyčios hierarchų). Nuo šeštojo dešimtmečio pabaigos (kai Romos potvarkiu sesers Liucijos lankymas buvo stipriai apribotas) iki 1970 metų nebuvo publikuota nei vieno laiško, kuris leistų susipažinti su sesers Liucijos mintimis tuo laikotarpiu.

Jau 1957 metais tėvo Fuenteso publikuotame interviu sesuo Liucija pasakė: „Mano tėve, štai priežastis, dėl kurios mano misijos prasmė yra ne paaiškinti pasauliui apie materialias bausmes, kurios bus pasiųstos, jei žmonės nesimels ir neatgailaus. Ne, mano misija glūdi tame, kad visiems parodyčiau tą betarpišką pavojų, kuriame mes esame: pavojų visiems laikams pražudyti sielą, jeigu užsispyrę laikysimės savo nuodėmių“[38].

Vienas iš interviu, paimtų iš sesers Liucijos paskutiniame XX amžiaus dešimtmetyje, vėl patvirtina svarstymų dėl trečiosios paslapties ir tikėjimo krizės teisingumą: „Kunigas Pacheco: „Ar trečioji paslaptis susijusi su Vatikano II Susirinkimu?“ Liucija: „Aš negaliu atsakyti““[39]. Lengva pastebėti, kad į visus iškart po to buvusius klausimus apie Vatikano II Susirinkimą ir Bažnyčios krizę sesuo Liucija atsako užuolankomis. Jeigu trečioji paslaptis nebūtų niekaip susijusi su II Vatikanu, tai sesuo Liucija be abejonės būtų atsakiusi.

Vėliau interviu dalyvavęs kunigas Pacheco pareiškė, kad tas interviu buvo perteikiant iškraipytas. Jeigu tekstas tikrai iškraipytas, tada tai greičiausiai susiję su pakeitimais, kad popiežius, iki šiol delsęs pašvęsti Rusiją, būtų parodytas geresnėje šviesoje. Tokios išvados galima prieiti perskaičius straipsnį, išspausdintą paskutiniame žurnalo, kuriame buvo interviu tekstas, puslapyje. Be abejonės, seseriai Liucijai išsprūdusi Vatikano II Susirinkimo kritika buvo veikiau sušvelninta, nei padidinta. Dėl to aukščiau pateikti kun. Pacheco žodžiai vis dėlto turi būti teisingi.

Ar įmanoma, kad pats popiežius Jonas Paulius II vieno iš pašventimo bandymų metu minėjo ką nors apie trečiosios paslapties tikrąjį turinį? O taip! Pirmojo tokio bandymo 1981 m. gegužės 13 d. Fatimoje metu popiežiaus kalbėjo, kad visuomenei gresia atkritimas nuo tikėjimo[40]. Po metų, 1982 gegužės 13 d., savo pamoksle Fatimoje popiežius Jonas Paulius II pasakė: „Argi gali Motina, pilna Šventosios Dvasios meilės ir karštai trokštanti išgelbėti kiekvieną, likti abejinga, kai griaunamas tikras jos vaikų išgelbėjimo pamatas? [...] Ne, ji negali likti sudėjusi rankų“[41]. Šis išgelbėjimo pamatas yra ne kas kita kaip tikėjimas. Todėl galima padaryti išvadą, kad Marija Fatimoje vis dėlto nenutylėjo tikėjimo krizės. Šių popiežiaus žodžių neįmanoma suprasti, jei 2000 metais iš tiesų buvo publikuota visa paslaptis.

Kaip mes dar matysime, kardinolas Ratzingeris, kuris yra susipažinęs su paslaptimi, pasisako panašiai.

 

3. Kritikos neatlaikantis alternatyvinis kunigo Freire aiškinimas

 

Kiek man žinoma, egzistuoja tik viena vienintelė rimta alternatyvi traktuotė Marijos žodžiams: „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ Tai yra kunigo Freire paaiškinimas, kuris buvo publikuotas 1977 metais, netrukus po to, kai tapo žinomomis tėvo Alonso pateiktos tezės (1976 m.). Brolis Michelis aštriai kritikavo šį aiškinimą[42]. Čia tegalime pateikti trumpą šio požiūrio santrauką. Kunigas Freire, kuris griežtai neigiamai vertino ilgametį Portugalijos prezidento Salazaro valdymą, bandė surasti tokį paaiškinimą tai frazei: jis tvirtina, kad tame sakinyje svarbiausias žodis – „Portugalijoje“. Tuo jis nori pasakyti, kad Portugalijoje pavyks visada išsaugoti tikėjimo dogmą, nepaisant to, kad jai iškils didelis pavojus (dėl, kunigo Freire manymu, neteisingų Salazaro sprendimų).

Todėl paslaptis esą aprėpianti tik įvykius Portugalijoje, būtent: septintojo dešimtmečio kolonijinius karus ir komunizmo pavojų buvusiose Portugalijos kolonijose, o vėliau (1974–1975) – ir pačioje metropolijoje (Portugalijoje), pavojų, kurį galų gale Portugalijoje pavyks nugalėti su Dievo Motinos pagalba.

Esama daug priežasčių prieštarauti tiems svarstymams. Pirmųjų dviejų paslapčių kontekstas buvo visaapimantis. Todėl prielaida apie paslapties reikšmingumą tik vienai tautai nedera prie bendro konteksto. Kitas prieštaravimas: kaip Salazaras gali būti „didysis piktadarys“, jeigu jo valdymo metais masoniškoji-revoliucinė Portugalija, persekiojusi Bažnyčią, pavirto į valstybę, tvarkomą pagal katalikiškus principus? Jeigu tai yra trečiosios paslapties turinys, tada kodėl sesuo Liucija palaikė tokius gerus santykius su Salazaru? Be to, kunigas Freire neįstengė įtikinamai susieti sakinio apie Portugaliją, kaip išeities taško, su likusiu tekstu. Jeigu tėvo Freire teiginiai teisingi, tada taip pat sunku suprasti, kodėl pagal Dievo Motinos valią trečioji paslaptis turėjo ilgiau nei kitos būti saugoma paslaptyje ir kodėl Roma nepaskelbė paslapties net ir po to, kai tie įvykiai jau atsitiko. Nėra nieko, kas būtų tikrai kažkas naujo, palyginus su kitomis dviem paslaptimis. O kalbant apie komunizmo grėsmę, tai ar popiežius Paulius VI nenusikalto labiau nei Salazaras, kai 1970 metais priėmė privačiai audiencijai teroristų vadovus iš Gvinėjos, Angolos ir Mozambiko (Portugalijos kolonijų)? Fatimos vyskupas Amaralas buvo susipažinęs su kunigo Freire tezėmis ir vis dėlto 1984 metais pasakė, kad paslaptis kalba tik apie mūsų tikėjimą. Tačiau šis teorinis paneigimas yra nebebūtinas, kadangi kunigo Freire tezės nesutampa su 2000 metais Vatikano paskelbtu tekstu. Taigi neegzistuoja jokių sveiku protu pagrįstų paaiškinimų sakiniui „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“ Taip pat ir Vatikanas 2000 m. birželio 26 dieną nedavė ir net nebandė duoti kokių nors alternatyvių frazės apie Portugaliją paaiškinimų.

Taip pat priminsime pastabą dėl kardinolo Šeperio, kuris kalbėjo apie „išsivadavimo karus Afrikoje“. Lieka aišku, kad tikrasis trečiosios paslapties turinys Vatikanui turi būti be galo nemalonus.

 

4. Fatimos žinia kaip visuma: nesuderinamumas su tikėjimo krize ir priemonėmis prieš ją

 

Fatimos žinia yra iš esmės priešinga progresistinėms srovėms Katalikų Bažnyčioje. Tikėjimo krizė Bažnyčioje ir progresizmas daug kur sutampa.

Progresizmas gimdo tikėjimo krizę dvasininkijoje. Iš pradžių jis sukėlė tam tikrą tikėjimo nusilpimą tarp daugelio pasauliečių ir kai kurių klero atstovų. Antra, jis privertė daugelį visiškai atsižadėti tikėjimo. Progresizmas daug prisidėjo ir prie to, kad Bažnyčios priešai dirba taip sėkmingai ir kad jie turi tiek daug šalininkų. Trumpai tariant, progresizmas yra tikėjimo krizės daugelyje krikščioniškų šalių esmė. Nuosmukis prasideda nuo krizės Bažnyčios hierarchijos sluoksniuose.

Net nežiūrint į trečiąją paslaptį, tarp Fatimos ir progresizmo vyksta neišsprendžiamas konfliktas.

Pragaro vizija, kurią matė Fatimos vaikai 1917 metų liepos 13 d., ir Marijos perspėjimas, kad daug žmonių pateks į pragarą, jeigu nesimels ir neatgailaus – tai pirmasis dalykas, kuris yra aiškiai antiprogresistinis.

Reikalavimas kalbėti Rožančių taip pat vargu ar atitinka progresistinę liniją.

Nekaltosios Marijos Širdies garbinimas, apie kurį kalbama neatsiejamai nuo Rusijos pašventimo, yra aukščiausiu laipsniu neekumeniškas. Jis nepatinka nei protestantų, nei stačiatikių skoniui, nes paplito Bažnyčioje tik paskutiniais šimtmečiais. Dabartiniais laikais imamasi bandymų susivienyti su schizmatikais ir eretikais, pabrėžiant bendras tiesas ir nutylint labai daug specifiškai katalikiškų dalykų. Ir tai laikoma vienintele įmanoma išeitimi. Ekumenizmas yra progresizmo šerdis.

Švč. M. Marijos prašyme pašvęsti Rusiją jos Nekaltajai Širdžiai, su kuriuo yra susijęs, atrodytų, neįtikėtinas pažadas apie Rusijos atsivertimą (į katalikų tikėjimą), glūdi daug teologinių tiesų.

Šis Dievo Motinos reikalautas pašventimas yra visiškai neekumeniškas, kadangi atsakomybė už tai, kad būtų pasiektas Rusijos atsivertimas, uždedama ne stačiatikių, o Romos katalikų hierarchijai. Šis Marijos prašymas yra nedemokratiškas, kitaip tariant, jis atmeta kolegialumo dvasią, kuri įsiskverbė į Bažnyčią nuo Vatikano II Susirinkimo laikų, nes popiežius, vykdydamas Dievo Motinos prašymą, bus priverstas vyskupų atžvilgiu panaudoti savo apaštališkąjį autoritetą. Kitaip šiuo klausimu būtų neįmanoma pasiekti, kad viso pasaulio vyskupai veiktų vieningai.

Šis pašventimas aiškiai pažeidžia dešimtmečiais nusistovėjusius Rytų politikos diplomatinius principus, taikytus tiek praeityje buvusio komunistinio režimo, tiek dabar stačiatikių religinių bendruomenių atžvilgiu.

Fatimoje dangus pažadėjo stačiatikių atsivertimą į katalikų tikėjimą ir užsiminė apie kitų eretikų atsivertimą. Šis pažadas aiškiai primena tiesą apie Mariją – visų Dievo malonių Tarpininkę. Juk jis tikrai pranoksta pažadus, dangaus duotus paprastiems šventiesiems. Švč. M. Marija kaip visų Dievo malonių Tarpininkė ekumeniškiems ir protestantiškiems progresistams tam tikra prasme kelia pasibjaurėjimą.

Tarp dangaus pažadėtų priemonių, būtinų pasiekti šį visuotinį atsivertimą, ypač pabrėžiamos tos tiesos, kurių nepripažįsta nei viena eretiška arba schizmatiška bendruomenė. Ir tai yra ne kokios nors antraeilės, o ypač svarbios ir antgamtinius vaisius nešančios tiesos. Nekaltosios Marijos Širdies ir Švenčiausiosios Jėzaus Širdies garbinimas[43], popiežiaus kaip Bažnyčios galvos vaidmuo, Švč. M. Marijos Nekaltasis Prasidėjimas, Švč. M. Marija – visų Dievo malonių Tarpininkė ir Bendraatpirkėja – tai tiesos, kurios būtų išpažįstamos pašvenčiant Rusiją. Ir tuo pat metu tai praktiškai pilnas sąrašas tų tiesų, kurios yra išskirtinai katalikiškos. Tuo būdu atsivertimas įvyks ne paslepiant tas tiesas, o jų ypatingo išryškinimo ir pritaikymo dėka.

Prieštaravimą tarp Fatimos ir ekumeninės-progrestinės dvasios simboliškai išreiškia įvykis, atsitikęs Asyžiuje 1986 metais, vykstant tarpreliginiam susitikimui, į kurį popiežius pakvietė visų įmanomų religijų atstovus, turėjusius ten sukalbėti savo maldas. Pakviestųjų spektras buvo platus: nuo kultiškai garbinančių vandenį iki katalikų popiežiaus.

„O paskutinį kartą Fatimoje ji netgi pasakė paslaptį ir norėjo, kad 1960 metais ji būtų paskelbta. Kodėl popiežiai išsisukinėjo nuo šios paslapties paskelbimo? Nežinau, ar jums žinoma, kad Asyžiaus susitikimo metu tikintieji katalikai (net ir nesantys iš tų, kurie ypač ištikimi Tradicijai) norėjo, kad to žymaus susitikimo proga Fatimos Dievo Motina taip pat būtų Asyžiuje. Tikintieji iš Italijos sudarė procesiją ir atvyko į Asyžių su Švenčiausiosios Mergelės Marijos statula. Jų nepraleido! Asyžiuje nenorėta matyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos!“ (Iš J. E. arkivyskupo Marcelio Lefebvre‘o pamokslo 1989 m. gegužės 14 d. Econe).

Kalbėti ten buvo galima visiems, bet Fatimos Dievo Motinos balsas turėjo likti neišgirstas, nes jis netinkamai skambėjo tame chore.

 

 

Ar įmanoma, kad Roma paskelbė tik vieną paslapties dalį, jeigu buvo išplatinta dokumento fotokopija? Kunigas Schweiglis sufleruoja mums šios mįslės sprendimą: trečioji paslaptis susidėjo iš dviejų dalių – dviejų pagal turinį aiškiai atskirų dalių arba netgi dviejų atskirų rankraščių.

Citata: „Mes žinome, kad kunigas Schweiglis, kuris ryžosi vykti į Portugaliją, kad ten atliktų išsamų tyrimą apie Fatimą, buvo popiežiaus Pijaus XII išsiųstas pas seserį Liuciją su slaptu pavedimu. 1952 m. rugsėjo 2 d. jis apklausė seserį Liuciją Koimbros karmelyje. Šventoji Tarnyba neleido publikuoti to pokalbio teksto, bet grįžęs į „Russicum“[44] kunigas Schweiglis į vieno iš savo artimųjų žmonių klausimą apie paslaptį atsakė: „Aš nieko negaliu pasakoti apie paslaptį, galiu tik pasakyti, kad ji susideda iš dviejų dalių: viena dalis kalba apie popiežių. Kita dalis (nors man nieko negalima sakyti) yra logiškas tęsinys žodžiams „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.““[45].

Taigi matyti, kad viena dalis yra būtent tai, kas neseniai buvo paskelbta Romos. Joje tikrai kalbama apie popiežių (tegul ir ne tiktai apie jį). O antroji dalis, anot kunigo Schweiglio, susijusi būtent su tuo, ko mes galime visiškai pagrįstai tikėtis: minėtos frazės apie Portugaliją tęsiniu, o tuo pačiu ir su tikėjimo krize. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad kunigo Schweiglio liudijimas duotas šeštame dešimtmetyje ir negali būti vėlesnis papildymas. Taip pat jis negali būti vienos iš pusių palaikymo apraiška vėliau kilusioje įtemptoje situacijoje tarp tradicionalistų ir progresistų.

1984 metais greitai po trečiosios paslapties perskaitymo kardinolas Ratzingeris paskelbė V. Messoriui duotą interviu, kuris patvirtina mūsų teoriją apie dvi teksto dalis: „Kodėl paslaptis nepaskelbiama? Todėl, kad popiežių nuomone, ji neprideda nieko naujo prie to, ką krikščionys turėtų žinoti apie Apreiškimą: ryžtingas raginimas atgailai, ypatinga įvykių svarba; pavojai, gresiantys krikščionių tikėjimui bei gyvybei, o tuo pačiu ir visam pasauliui ir ypatinga paskutinių laikų reikšmė“[46]. Taip nurodoma, kad Biblijoje aprašyti paskutiniai laikai kelia dvigubą grėsmę. Grėsmė krikščionių gyvybei aprašoma paskelbtoje paslapties dalyje. Pavojai, gresiantys krikščionių tikėjimui, kaip galima matyti, aprašomi dar nepublikuotoje trečiosios paslapties dalyje. Kardinolo Ratzingerio pasisakymas puikiai dera su kunigo Schweiglio teigimu apie dvi paslapties dalis ir jį patvirtina.

 

 

Esama dar daug kitų argumentų, patvirtinančių dviejų paslapties dalių egzistavimą. Tačiau kyla klausimas, ar paslapties dalys skiriasi tiesiog skirtingu turiniu, ar egzistuoja du skirtingi dokumentai? Pirmiausia aptarkime pirmąjį variantą. Ar jis įmanomas? Juk Vatikanas išplatino sesers Liucijos rankraščio fotokopiją.

 

1. Kompiuterinės manipuliacijos su vienu ir tuo pačiu tekstu

 

Ne problema kompiuteriu išpjauti dalį teksto, o likusias – sujungti; nesudėtinga ir sukeisti vietomis parašytus žodžius.

Tikslus to laiško eilutės tyrimas tikrai nušviečia šitą nedidelę mįslę, kurios sprendimo atrodytų neįmanoma surasti, nedarant prielaidos, kad dirbant su tekstu buvo pasitelktos kompiuterinės manipuliacijos. Atstumas tarp eilučių sesers Liucijos rankraštyje absoliučiai vienodas, visuose keturiuose puslapiuose eilutės išdėstytos tiksliai viena virš kitos. Iš to seka, kad linijos nebuvo nubrėžtos ranka, bet buvo jau išspausdintos ant pašto popieriaus. O paskutiniame puslapyje nėra pirmosios eilutės, bet ji pridėta apačioje (tuo tarpu nuotolis išlaikytas absoliučiai tiksliai). Ši linija nebuvo pridėta ranka. Todėl yra pagrindo susimąstyti apie galimas kompiuterines manipuliacijas. Tai nėra falsifikavimo įrodymas, o tik nurodo galimus variantus atsakymo į klausimą, kokiu būdu tapo įmanoma publikuoti tik vieną teksto dalį.

 

2. Du skirtingi rankraščiai: su Marijos žodžiais – viename, ir sesers Liucijos užrašytu regėjimu – kitame?

O galbūt turime reikalą su dviem skirtingais rankraščiais? Bet tada kyla klausimas: kodėl visą laiką buvo kalbama apie vieną (vienintelį) dokumentą, jeigu esama dviejų? Ar yra konkrečių nuorodų į du rankraščius? Vyskupas per kanauninką daktarą José Galamba pasiūlė seseriai Liucijai išdėstyti paslapties turinį arba jos dvasiniame dienoraštyje (kurį ji paklusniai vedė), arba laiške su vaško antspaudu[47]. 1944 m. sausio 9 d. užrašiusi ir perdavusi paslapties tekstą, sesuo Liucija pranešė (Fatimos-Leirijos) vyskupui da Silva: „Rašiau tai, apie ką Jūs mane prašėte papasakoti. [...] Liudijimo tekstas yra užantspauduotame voke, kurį aš įdėjau į dienoraštį...“[48]. Labiausiai tikėtina, kad sesuo Liucija ryžosi perduoti paslaptį tokiu kombinuotu būdu. Juk vis dėlto galima daryti prielaidą, kad sesuo kažką užrašė taipogi ir dienoraštyje, kitaip ji nebūtų perdavusi jo vyskupui kartu su voku.

Taigi vienoje dalyje aprašoma vizija, o kitoje pateikiami jį paaiškinantys Dievo Motinos žodžiai (t. y. parodoma aprašytos negirdėtos bausmės priežastis, būtent: prieš ją [bausmę] įvykęs tikėjimo nuosmukis). Panašiai buvo jau antrojoje paslaptyje: tai buvo po vizijos sekęs jos paaiškinimas.

Dabar išaiškėja daug prieštaravimų, kurių, atrodytų, būta pasisakymuose apie trečiąją paslaptį: pavyzdžiui, kai kuriuose (taip pat kardinolo Ratzingerio) liudijimuose minimas laiškas, bet paskelbtas tekstas tikrai nėra laiškas. Anksčiau buvo kalbama apie popieriaus lapą ir 25 eilutes, dabar gi publikuoti 4 puslapiai ir 60 eilučių ir t. t.

Publikuotas raštas nėra nei adresuotas, nei pasirašytas. Visais kitais atvejais sesuo Liucija visada pasirašydavo savo laiškus. Apskritai, daugiau negu keista, kad tokios išskirtinės svarbos dokumentas neturi parašo ir kad tame laiške net neminimas sesers Liucijos vardas.

A. Cesanekas žurnale „The Fatima Crusader“ publikavo straipsnį, kuriame tyrinėja įvairius neatitikimus ir prieštaravimus, sutinkamus bažnytinių sluoksnių liudijimuose apie trečiąją paslaptį. Atlikęs klausimo apie dvigubą dokumentą tyrimą, Cesanekas padarė tokią išvadą: „Apskritai reikia pasakyti, kad įrodymai, pagrindžiantys dviejų dokumentų egzistavimą, yra labai įtikinantys. Viename yra 62 eilutės, išdėstytos keturiuose puslapiuose, kurie yra dienoraščio (o ne laiško) kopijos. To dokumento tekste aprašomas regėjimas, kurio liudininkais buvo Fatimos vaikai. Jame nėra Dievo Motinos žodžių. Tekstas buvo sesers Liucijos parašytas 1944 m. sausio 3 d. ir perduotas Šventajai Tarnybai 1957 m. balandžio 4 d., popiežius Jonas Paulius II perskaitė jį 1981 m. liepos 18 d. (tačiau tai buvo ne tas tekstas , kuris įkvėpė jį pašvęsti pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai 1981 m. birželio 7 d.). Tekstas buvo saugomas Šventosios Tarnybos pastate ir Vatikano publikuotas 2000 m. birželio 26 d. Antrasis dokumentas – tai vieno puslapio apie 25 teksto eilučių ilgio laiškas, kuriame užrašyti Dievo Motinos žodžiai. Tas tekstas buvo sesers Liucijos užrašytas 1944 m. sausio 9 d. (ar prieš pat tą datą) ir perduotas Vatikanui 1957 m. balandžio 16 d. bei perskaitytas popiežiaus Jono Pauliaus II 1978 m. Jis įkvėpė popiežių pašvęsti pasaulį Nekaltajai Marijos Širdžiai 1981 m. birželio 7 d. Laiškas buvo saugomas prie popiežiaus lovos ir iki šiol nėra Vatikano publikuotas“[49].

Tačiau ne visi Cesaneko argumentai vienodai reikšmingi. Galbūt jie tiksliai neįrodo, kad egzistuoja du atskiri rankraščiai, bet bent jau iškelia tokią galimybę. Apskritai Cesaneko tyrimai nurodo, kad dviejų skirtingų dokumentų egzistavimo galimybė yra didelė, bet tai ne visada paremiama įrodymais.

Netgi jeigu kas nors kategoriškai neigia dviejų rankraščių egzistavimą, vis dėlto lieka visai realistiška hipotezė apie teksto padalinimą į dvi skirtingo turinio dalis. Vienas iš šių variantų turi būti tiesa, kadangi tai, kad paskelbtas nepilnas tekstas – aišku tiksliai.

Šio skyriaus tikslas buvo ne tik parodyti, kad turi egzistuoti dar viena trečiosios paslapties dalis, bet ir konkrečiai pagrįsti tvirtinimus apie nepublikuotą tekstą.

Darant išvadas, galima pasakyti štai ką: nepaisant rimtų arkivyskupo Tarcisio Bertonės patikinimų, nelieka abejonių, kad Vatikano publikuotas tekstas yra nepilnas. Esama rimtų priežasčių daryti prielaidą, kad mons. Bertone pratęsė nesąžiningų poelgių su Fatimos paslaptimi sąrašą ir netgi ėmė jame pirmauti. Nuslėptame tekste kalbama apie tikėjimo ir Bažnyčios krizę ir galbūt apie hierarchijos atsakomybę. Tikėtina, kad trečioji paslaptis susideda iš dviejų atskirų dokumentų arba bent jau iš dviejų skirtingo turinio dalių. Paskelbtoje dalyje – vizija, nepaskelbtoje – Dievo Motinos žodžiai (paaiškinantys viziją, kuri priešingu atveju liktų neužbaigta).

 

 

Aukščiau pateiktąją interpretaciją patvirtina ir regėjimai, kuriuos matė Jacinta Marto ir pasakojo: „Aš nežinau kaip tai atsitiko, aš mačiau Šventąjį Tėvą. Labai dideliame name jis klūpėjo priešais stalą, paslėpęs veidą delnuose ir verkė. Lauke stovėjo daugybė žmonių: vieni mėtė į jį akmenis, kiti keikė jį ir kalbėjo šiurkščius žodžius. Vargšas Šventasis Tėvas, mes turime daug už jį melstis“. Šis regėjimas dera su trečiąja paslaptimi, bet, kaip matyti, taipogi dar neišsipildė.

„Nustatyta, kad sirgdama mažoji Jacinta Marto papasakojo ligoninės vyresniajai motinai Godinho, kad Lisabonos ir Portugalijos laukia bausmė. Abatė perdavė tai kunigui Formigao, kuris 1920 metais nedelsdamas užrašė šiuos žodžius: „Išganytojas užrūstintas nuodėmių bei nusikaltimų, daromų Portugalijoje. Todėl šaliai ir ypač Lisabonai gresia baisi visuomeninė katastrofa. Panašu, kad kils anarchistinio ir komunistinio pobūdžio pilietinis karas, kurį lydės plėšikavimas, žudynės, padegimai ir įvairūs niokojimai. Sostinė pavirs tikru pragaro paveikslu. Jeigu įžeistas dieviškasis teisingumas įvykdys tą baisią bausmę, tegul kiekvienas, kas tik gali, palieka miestą. Būtina su reikiamu apdairumu palaipsniui pasakoti apie šią pranašautą bausmę“. Apie tai pranešė motina Godinho, ji taip pat pridūrė, kad Jacinta daug kartų sušukdavo: „Vargšė Madona! O, man taip gaila Madonos! (taip Dievo Motiną vadina pietų šalių gyventojai)“[50]. Lisabonoje ši pranašystė dar neišsipildė. Galbūt ji sąlygiška, tačiau labai tiksliai sutampa su pranašystėmis, paskelbtomis La Salette ir kalbančiomis apie kitas Europos šalis.

Galbūt šis Jacintos pranašavimas yra raktas suprasti Marijos žodžiams „Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“? Galima daryti prielaidą, kad aukščiau aprašytoje kovoje Portugalijoje antikrikščioniškos jėgos nepajėgs laimėti, todėl tikėjimo dogma išsilaikys, kai tuo tarpu likusiose Europos valstybėse toms jėgoms pasiseks nugalėti. Nepaisant to, kas pasakyta, pranašystė, kalbanti apie tikėjimą Portugalijoje, praktiškai gali turėti omeny tik ateitį, kadangi tikėjimo krizės požiūriu skirtumas tarp Portugalijos ir kitų šalių dabar yra nedidelis.

 

 

Ar esama kitų Bažnyčios pripažintų apsireiškimų, kuriuose pranašaujama dabartinė tikėjimo krizė? Daugiau nei prieš šimtą metų iki visiško šios krizės įsigalėjimo Dievo Motina labai aštriai apibūdino ją La Salette: „Tikrasis tikėjimas yra užgesęs, ir klaidinga šviesa apakina pasaulį... Roma praras tikėjimą ir taps Antikristo sostu“. „Bažnyčia aptems [L’Église sera éclipsée – užtems lyg saulė]“.

Iškart kyla klausimas apie La Salette’o paslapties bažnytinį pripažinimą. Dabartiniais laikais paprastai pateikiama informacija, kad apsireiškimai La Salette Bažnyčios pripažinti, o paslaptis – ne, kadangi knygelė, kurioje yra tos paslapties tekstas, buvo įtraukta į Bažnyčios uždraustų knygų sąrašą (Indeksą). Kaipgi yra iš tikrųjų? Kaip ir Fatimos paslapties atveju, La Salette’o paslaptis susidūrė su galingu kai kurių prelatų (pavyzdžiui, daugumos Prancūzijos vyskupų) pasipriešinimu. Turint omenyje aukščiau pateiktas citatas, tokia opozicija lengvai paaiškinama. La Salette’o paslaptyje negailestingai ištraukiami į dienos šviesą visi tuometiniai ir būsimi klaidingi klero nukrypimai. Nuo pat pirmosios dienos vaikai piemenėliai Mélanie ir Maximinas tikino, kad Dievo Motina kiekvienam iš jų patikėjo paslaptį. Taigi ji yra neatskiriama apsireiškimų La Salette dalis, o pirmasis Bažnyčios pripažinimas gautas tuo metu, kai paslaptis jau egzistavo.

Beje: apsireiškimai La Salette buvo pripažinti 1851 metų rugsėjo 19 d. vyskupo Philiberto de Bruillardo (1852 m. pabaigoje jis atsistatydino, kad galėtų visiškai atsiduoti maldai; mirė 1860 metais). Jis labai tiksliai ištyrė visus įvykius ir objektyviai pasvėrė visus „už“ ir „prieš“. Pavyzdžiui, patikrinimui jis sudarė dvi nepriklausomas teologines komisijas, kurios pasiekė vieną ir tą patį teigiamą rezultatą. Vyskupas Bruillardas nesidavė nugalimas apsireiškimo ir Mélanie priešininkų; jiems nepavyko mons. de Bruillardo suklaidinti ir tada, kai jis paliko diecezinio vyskupo postą. Vyskupijos sostą Grenoblyje perėmė mons. Ginoulhiacas, o vėliau – vysk. Fava. Jie buvo ypač priešiški paslapčiai ir pasirūpino, kad Mélanie išvažiuotų iš šalies ir negalėtų platinti žinios savo tėvynėje. Apie tiesiogines ir netiesiogines priežastis dar bus kalbama. Pirmąjį vyskupą galima įvertinti taip, kaip negalima apibūdinti abiejų įpėdinių: mons. de Bruillardas – viena iš pačių nuostabiausių asmenybių aukštosios Prancūzijos dvasininkijos tarpe, kilni išimtis tarp ypač prisitaikėliško ir subiurokratėjusio to meto episkopato. Ne tik La Salette‘o apsireiškimas apskritai, bet ir jo paslaptis konkrečiai buvo daug kartų pritariamai įvertinti Bažnyčios atstovų, kurie rekomendavo toliau tai platinti. 1851 metų liepą Mélanie ir Maximinas užrašė paslaptį, norėdami ją perduoti tiktai popiežiui Pijui IX, kadangi pagal Dievo Motinos valią Mélanie turėjo viešai paskelbti paslaptį tik 1858 metais. Tuomet prasidėjo jos antroji dangiškoji misija. Raštu išdėstyti paslaptį Mélanie faktiškai įstengė tik 1860 metais. Tą tekstą pirmą kartą publikavo kunigas Bliardas 1873 metais, sutikus Neapolio arkivyskupui. Antroji versija, kurioje skirtingai nuo pirmosios buvo perkelti į kitą vietą kai kurie skyriai, tačiau nepakeitus turinio, buvo išleista 1879 metais, su vyskupo Zola (iš Lecce Italijoje) Imprimatur [leidimu spaudai]. Šis vyskupas ilgą laiką buvo Mélanie nuodėmklausys (reikia priminti, kad Romoje pradėtas jo beatifikacijos procesas). Visi 1879 leidimo skyriai buvo ir ankstesnėje versijoje, bet ten jie buvo šiek tiek nesutvarkyti. Pirmoji versija buvo publikuota asmenine iniciatyva be oficialaus Bažnyčios potvarkio, todėl ji yra daugiau apibendrinančio pobūdžio. Palyginimas su Fatima rodo, kad sesuo Liucija ne visada vartojo tuos pačius žodžius, bet, nepaisant to, dalyko esmė likdavo ta pati. Panašus stilius randamas ir keturiose Evangelijose. 1922 metais brošiūra su La Salette’o paslaptimi ir atitinkamu komentaru buvo, teigiamai įvertinus, patvirtinta ir pasirašyta spaudai – tai padarė tėvas Lipidi iš Indekso kongregacijos Romoje. Be kita ko, jis rašė: „Šie puslapiai parašyti grynos tiesos vardan“. Beje, tėvas Lipidi buvo labai aukštas pareigas užimantis asmuo Bažnyčios hierarchijoje ir užėmė Sacri Palatii Magister [Šventųjų rūmų magistro] (dabar: Praefectum Domus Apostolicae – Apaštalinių namų prefekto) pareigas.

Žinoma netgi tai, kad popiežiai Pijus IX ir Leonas XIII atvirai teigiamai vertino La Salette’o paslaptį – tai praneša Lecce vyskupas Zola[51]. Netgi žinoma, kad 1880 m. Didįjį šeštadienį popiežius Leonas XIII davė paliepimą ponui Amédée Nicolas išleisti brošiūrą apie visą paslaptį, kad ji būtų gerai suprantama žmonėms. Savo darbe ponas Nicolas puikiai apgynė paslaptį. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad Šventieji Tėvai pripažino paslaptį, nepaisydami to, kad ir prieš tai ir po to jiems buvo daromas didžiulis spaudimas, siekiant išgauti paslapties pasmerkimą[52]. Kaipgi galima ir toliau tvirtinti, kad paslaptis buvo pasmerkta?

Iš pradžių La Salette’o paslaptį visur gerai priėmė tiek tikintieji, tiek ir daugelis kunigų bei vyskupų, ypač Italijoje. Tačiau vėliau kilo pasipriešinimas iš Prancūzijos dvasininkijos, ypač vyskupų, pusės (dingstimi tapo Grenoblio vyskupo Ginoulhiaco kritiška pozicija). Priežastis kiekvienu atveju buvo viena ir ta pati: gana aštri klero kritika paslaptyje. Kritika taikė ir to meto dvasininkijai, kadangi, nepaisant išorinio klestėjimo, moralės smukimas ir kunigų, palikusių savo luomą, skaičius tapo reikšmingas. Vyskupai nenorėjo tos kritikos, nes, jų nuomone, ji tiktai skatino netikinčiuosius, nusistačiusius prieš Bažnyčią. Bet argi smukę kunigų idealai, o taip pat tuomet beprasidedanti modernistinė tikėjimo krizė Bažnyčioje netapo priešiško netikinčiųjų nusistatymo priežastimi? Iš vyskupų į Romą atėjo grasinimas, kad visa Prancūzija visiškai atsižadės mokėti Petro skatiko mokestį. Reakcija į tai buvo kardinolo Caterini laiškas.

Mons. Cortet, Troyes vyskupas, parašė į Romą, ryžtingai nusiteikęs išgauti paslapties pasmerkimą. Matyt jis ir kiti vyskupai prigrasino Romai atsisakysią mokėti Petro skatiką. Po to toksai kardinolas Caterini laiške pranešė vyskupui Cortet, kad jis nenorįs, jog paslaptis patektų į tikinčiųjų rankas. Šis laiškas vėliau buvo visur pristatinėjamas kaip oficialus pasmerkimas. Bet apie ką nors panašaus negali būti nei kalbos, kadangi tam nėra popiežiaus patvirtinimo, ir laiškas buvo adresuotas tiktai Troyes vyskupui. Be to, kardinolas tebuvo Šventosios Tarnybos sekretorius, o ne prefektas, kaip rašyta Prancūzijoje. Aišku, kad šio privataus laiško Šventasis Sostas negalėjo panaudoti, siekdamas užkirsti kelią ateistų kurstymui. Vėliau, kai kardinolas Caterini priekaištavo vyskupui Zola, davusiam leidimą žinomiausiam paslapties leidimui, vyskupas aplankė kardinolą ir pranešė jam, kad kreipėsi į popiežių, prašydamas atsistatydinimo. Kardinolas Caterini pabandė tai sustabdyti ir teisino savo veiksmus didžiuliu skaičiumi laiškų iš Prancūzijos, reikalaujančių pasmerkti paslaptį. Kaip dar vienas argumentas prieš paslapties priešininkus cituojamas Romos Šventosios Tarnybos 1915 12 21 dekretas, kuriame uždraudžiamos visos diskusijos šia tema.

Knygoje apie La Salette su tėvo Lipidi parašu spaudai randame tokį minėto dekreto paaiškinimą: „Šis dekretas, nors ir draudžia tyrimus ir diskusijas La Salette’o tema, bet neuždeda Mélanie knygai ar pačiai paslapčiai cenzūros, nedraudžia jos įsigyti, skaityti ar platinti“.

Pagalvojus, kad tėvo Lipidi iš Indekso kongregacijos teigiamas įvertinimas buvo pateiktas 1922 metais (t. y. po 1915 metų), tampa visiškai aišku, kad bažnytinė cenzūra paslapties neliečia. Be to, tas dekretas, išleistas 1915 metais, buvo publikuotas rinkinyje „Acta Apostolicae Sedis“ nusižengiant visoms Bažnyčios įstatymų leidybos taisyklėms tik su notaro parašu, be pontifiko aprobacijos (o tai labai neįprasta)[53].

Čia akivaizdžiai susiduriame su machinacijomis. 1923 metais, kai paslaptis esą buvo įtraukta į Indeksą, šis dviprasmiškų nesąžiningų kėslų pobūdis pasirodė dar ryškiau. Kas įvyko? Dalis knygų, gavusių puikią tėvo Lipidi aprobaciją, buvo išleista su priedu, pavadintu „Laiškai kunigui Z., 1923 m. vasario 2 d.“. Laiškai pasirašyti Mariavé, bet iš tikrųjų jų autorius yra daktaras Grémillonas. Būtent dėl to papildymo knyga buvo Romoje įtraukta į Indeksą (1923 05 09), bet tai darant nebuvo atkreiptas dėmesys į skirtumą tarp dviejų leidimų, o taip pat buvo nutylima, kad istorija su papildymu įvyko prieš autoriaus valią; jis imtas persekioti, kai tik sužinojo, kas atsitiko. Bet tai dar ne viskas... Uždraustų knygų Indekso kongregacijos kataloge absoliučiai neleistinu būdu pakeistas knygos pavadinimas. Pilnas knygos titulas skamba taip (tuo metu tokie ilgi pavadinimai nebuvo kažkas neįprasto):

„L‘Apparition de la Très Sainte Vierge sur la Montagne de la Salette le samedi 19 septembre 1846; simple réimpression du texte intégral publié par Mélanie. Avec l’imprimatur de Sa Gr. Mgr Sauveur Louis, Cte Zola Évêque de Lecce, en 1879, suivi de quelques pièces justificatives. Le Tout publié avec l‘imprimatur du R. P. Lepidi, O. P., Maître du Sacré-Palais, Assistant Perpétuel de la Congrégation de l‘Index. Délivré à Rome le, 6 juin 1922 (Société Saint-Augustin, Paris-ROME-Bruges)“. – „Švenčiausiosios Mergelės Marijos apsireiškimas ant La Salette’o kalno 1846 rugsėjo 19 d.; paprastas viso Mélanie publikuoto teksto perspausdinimas. Su Jo Ekscelencijos mons. Sauveur Louis, pav. Zola, Lecce vyskupo leidimu spausdinti, 1879 m. pratęstas kai kuriais patikslinančiais fragmentais. Viskas kartu publikuota su garbingojo tėvo Lipidi, OP, Šventųjų rūmų magistro, Indekso kongregacijos nuolatinio asistento, leidimu spausdinti. Išleista Romoje 1922 birželio 6 d. (Šventojo Augustino Draugija, Paryžius-Roma-Briugė)“.

O kaip buvo cituojamas knygos pavadinimas, ją pasmerkiant uždraustų knygų Indekse?

„La Salette. – L’apparition de la Très Sainte Vierge, décret du 9/3/23“. Tai reiškia: „La Salette. – Švenčiausiosios Mergelės apsireiškimas, 23 03 09 dekretas“.

Taigi knygos pavadinime nėra minėto fakto – tėvo Lipidi suteikto aprobavimo, pavadinimas iškraipytas tokiu būdu, tartum būtų pasmerktas pats Dievo Motinos apsireiškimas La Salette (tai absoliučiai neįeina į Indekso kongregacijos įgaliojimus). Bet koks bibliografinis citavimas turi pateikti pilną ir vienareikšmę kūrinio charakteristiką: visą pavadinimą, leidimo vietą ir datą, puslapių skaičių ir t. t. Jeigu išrašas būtų tikslesnis ir būtų nurodytas puslapių skaičius, tai skirtumas tarp tikrojo ir falsifikuotojo leidimo taptų akivaizdus.

Iš dekreto priėmimo būdo ir aplinkybių tampa aišku, kad jis galioja ne apsireiškimui, o pačiai knygelei. Kadangi tikrąją knygą pasirašė spaudai Indekso kongregacija ir šis faktas neminimas, galima tikrai daryti prielaidą, kad kalbama apie pakeistą leidinį. Pavyzdžiui, paslapčiai priešingas leidinys „Fiche Salettine“, Nr. 5 išjuokia subtilų skyrimą tarp pačios paslapties ir kai kurių blogų pastraipų jos komentaruose (jais kažkas bandė gelbėti paslaptį). Tai rodo, kad norima Indekso pasmerkimą priskirti ir nepakeistam, ir iškreiptam leidimui.

Būtina pastebėti, kad du kartus, 1873 ir 1879 metais pakartotas leidimas spausdinti paslaptį, be abejonės, niekada nebuvo anuliuotas. Tuo tarpu 1922 metų dekretas prieš knygelę prarado savo galią (kaip jau paaiškėjo) pats savaime dėl to, kad buvo akivaizdžiai dviprasmiškas. Prie to reikia pridėti, kad Bažnyčios teisėje galioja įstatymas: In dubio pro reo – abejonės atveju traktuoti padėtį kaltinamojo naudai.

Tokiu būdu išaiškėja nemažai prieš paslaptį nukreiptų machinacijų, kurias galima paaiškinti tuo, kad paslaptyje esama priekaištų dvasininkijai, kurie yra ne mažiau nemalonūs, nei Viešpaties priekaištai fariziejams. Paslapčiai buvo prikišama ir tai, kad ji buvo apokaliptinio pobūdžio, bet dabartiniais laikais tai būtų veikiau apgynimas nei priekaištas.

Dėl asmeninių priekaištų regėtojai Mélanie, kuri gyveno labai pamaldžiai ir buvo labai persekiojama, norėtųsi pažymėti, kad praėjus šešiems mėnesiams po jos mirties jos kūnas buvo negendantis ir lankstus. Jeigu Mélanie nebūtų mirusi šventumo šlovėje, tai argi Bažnyčios hierarchai būtų leidę ant jos kapo pastatyti bažnyčią ir joje įrengti nuostabų karstą?

Paslapties naudai kalba dar vienas argumentas. Vaikai iš La Salette’o (arba viena Mélanie), dar ilgai iki paslapties užrašymo, perdavė atskiras jos dalis žodžiu. Viena iš tiksliausių pranašysčių kalbėjo apie Napoleoną III. Paslaptyje Mélanie užsimena, kad jis turi veidmainišką širdį: „Tegul [Pijus IX] nepasitiki Napoleonu, jo širdis dviveidė, o kai užsinorės būti kartu popiežiumi ir imperatoriumi, Dievas tuoj nusigręš nuo jo; jis yra kaip tas erelis, kuris nori nuolat kilti, bet nukris po kalaviju, kurį pats norėjo panaudoti, kad priverstų tautas pripažinti jo didybę“.

1852 m. lapkričio 4 d. atvirame laiške apie La Salette vyskupas Ginoulhiacas (iš Grenoblio) praneša, kad pavojingose La Salette’o vaikų pranašystėse kalbama apie Prancūzijos vadovą, apie šalies ir Bažnyčios likimą. Jis tikina, kad tos pranašystės niekaip nesusijusios su Dievo Motinos apsireiškimais ir buvo vaikams įteigtos vėliau. Vyskupas (gavęs savo vyskupiją per Napoleoną III ir todėl jam labai uoliai tarnavęs) užtikrino ir tai, kad jis asmeniškai informavo Napoleoną apie įvykius. Tuo pačiu jis atvirai nurodė priežastis, dėl kurių jis, pataikaudamas Napoleonui (ir neabejotinai su juo suderinęs) neseniai (rugsėjį) išsiuntė arba išvijo Mélanie į Angliją – tą pačią Mélanie, apie kurią jis tais pačiais metais atsiliepė kaip apie suklaidintą ir pasipūtusią.

Istorija patvirtino, kad pranašystė apie erelį su veidmainiška širdimi buvo daugiau negu teisinga. 1870 metais, kai popiežiaus valstybė buvo ypač dideliame pavojuje, Napoleonas III išsiuntė pagalbines pajėgas, davęs joms užduotį atvykti per vėlai. Taip žuvo Bažnyčios valstybė. Jis (Napoleonas) dovanojo Bažnyčiai dideles dovanas ir kartu finansiškai rėmė daug žalos tikėjimui padariusią Renano knygą „Jėzaus gyvenimas“. Jis apdovanojo La Salette’o tėvus garbės kalavijais ir kartu grasino uždaryti jų baziliką ir t. t. Renanas praneša, kad Mélanie apibūdino Napoleoną trimis žodžiais: veidmainystė, nedėkingumas ir išdavystė.

Šitaip labai priešiškai paslapties atžvilgiu nusistatęs vyskupas Ginoulhiacas tapo liudininku fakto, kad paslaptis nėra vėlesnis prasimanymas, kaip tvirtino priešininkai.

Būdama išvyta į Angliją, Mélanie prieš išvažiuodama ant stalo pas Apvaizdos seseris Corence, kur ji gyveno, išraižė: „Prūsai 1870“. Tikrai, 1870 m. rugsėjo 19 d., t. y. pranašautais metais, o taip pat apsireiškimų La Salette dieną prūsai užėmė Paryžių. Viena diena vėliau tokia pat lemtis ištiko Romą. Bet Paryžius buvo okupuotas ne tik svetimšalių. Tais pačiais metais, dar daugybę metų prieš Lenino organizuotą revoliuciją, susikūrė (paskatinta ir išorinės netvarkos) Paryžiaus Komuna, pirmoji komunistinė vyriausybė. Fatimoje Marija vėl iškils kaip komunizmo priešininkė.

Jeigu XIX amžiaus viduryje La Salette‘o paslaptyje taip nedviprasmiškai kalbama apie tikėjimo krizę, tai argi būtų keista, jeigu apsireiškusi Fatimoje Dievo Motina, taip smulkiai pasakodama apie pavojus, gresiančius krikščionims, užsimintų apie tą krizę? Jeigu jos žinia jau tada buvo sutikta tokia žiauria ir negarbinga kova, tai trečioji Fatimos paslaptis nuo pat pradžių negalėjo susilaukti ko nors geresnio.

 

 

Tikriausiai kalbant apie trečiąją Fatimos paslaptį bus naudinga paminėti įvykius Carpegna‘oje, kad būtų galima pagrįsti La Salette’o ir Fatimos paslapčių pranašystes apie būsimąjį krikščionių persekiojimą.

Carpegnos gyvenvietėje (Aukštutinė Italija) nuo 1970 metų lapkričio 1 d. ėmė patys skambėti pranciškonų vienuolyno varpai. Jie skambėjo kasdien, daugelį mėnesių, vieną ar kelis kartus per dieną, paprastai vis skirtingu laiku. Tačiau varpininko nebuvo. Dar labiau stebina tai, kad skambinimo metu varpai nejudėdavo. Arti jų įtaisyti įrašantys prietaisai fiksavo tiktai tylą. Varpai buvo girdimi tiktai iš tam tikro nuotolio. Moksliniai įrašyto garso tyrimai parodė, kad reiškinys vyksta būtent su šios šventovės varpais. Daugelis mokslininkų bandė ištirti šį fenomeną. Buvo imtasi įvairių bandymų, siekiant nustatyti, ar šis reiškinys nėra tyčinė gudrybė. Vieną kartą netgi visoje vietovėje atjungta elektra. Kitą kartą visoje apylinkėje neskambinta varpais, kad šitaip būtų išvengta aido nuo kalnų ir t. t. Galų gale šiam fenomenui nesurasta jokio prigimtinio paaiškinimo. O varpai vis skambėjo.

Jeigu šis reiškinys tikrai turi antgamtinį pradą, tai kokia gali būti jo žinia?

„Vieną rytą parapijos klebonas nusileido į šventovę ir rado paruoštą altorių: taurė, manipulas, Romos arnotas, atverstas šv. Pijaus V Mišiolas... Nieko netrūko. Priblokštas kunigas greitai apklausė savo brolius kunigystėje, bet iš visų gavo neigiamą atsakymą. Niekas neruošė altoriaus, naudodamas daiktus, kurie jau seniai nevartojami. Ne, tai nebuvo pokštas.

Ankstų sekančios dienos rytą – tas pats siurprizas. Ir taip keturias dienas, tik kiekvieną kartą buvo kita taurė. Vieną dieną nežinoma ranka paruošė altorių Mišioms už mirusiuosius: juodi liturginiai rūbai ir t. t. Galbūt tai turėjo priminti klebonui, kaip jis į tikinčiųjų prašymą paaukoti Mišias už mirusį jų artimąjį atsakė, kad už mirusiuosius nėra reikalo melstis?

Kaip ten bebūtų, nuodugniai ištyręs, kunigas aptiko, kad visi daiktai, esantys ant altoriaus, buvo paimti iš spintos, kurioje jie buvo uždaryti jau ilgą laiką. Bet raktas? Niekas jo neturėjo ir niekas nežinojo, kur jo ieškoti. Visi buvo pritrenkti.

(...) Metų pabaigoje atsitiko tai, kas visus pribloškė. Vieną nuostabų, arba baisų, rytą ant altoriaus buvo rastas popieriaus lapelis, kuriame gražiu dailyraščiu buvo išvedžioti lotyniški žodžiai: „Nolite obdurare corda vestra“ – „Neužkietinkite savo širdžių...!“ Aha! Tai dalis 94 Dovydo psalmės. Ši psalmė yra garbinimo giesmė: „Hodie si vocem Eius audieritis, nolite obdurare corda vestra, sicut in exacerbatione secundum diem tentationis in deserto, ubi tentaverunt me patres vestri, probaverunt et viderunt opera mea...“ – „O, kad šiandien išgirstumėte Jo balsą! Neužkietinkite savo širdžių, kaip maišto metu, kaip gundymo dieną dykumoje, kur gundė mane jūsų protėviai, – jie mane bandė, ir matė mano darbus. Per keturias dešimtis metų kokti man buvo toji giminė ir tariau: „Jie yra žmonės, kurių širdis klysta, jie negerbia mano kelių“. Užtat įniršęs prisiekiau: „Į mano poilsio kraštą jie neįeis““.

Broliai mokėjo lotyniškai, turėjo mintinai mokėti ir psalmę, kuri kalbama Aušrinėje. „Neužkietinkite savo širdžių“ – tai visuotinis perspėjimas, pamokantys žodžiai, veikiausiai ne tik broliams iš Carpegnos (nėra blogesnio kurčiojo už tą, kuris nenori girdėti). Tai šauksmas į visų sąžinę: į sąžinę to, kuris išdrįso parduoti viduramžių darbo Sopulingosios Dievo Motinos statulą, kurios veidas ir rankos buvo labai dailiai padarytos; tą statulą, kuri neprileido choleros prie Carpegnos vartų, kai ją procesijoje kaip Globėją nešė per kaimo gatves. Tai šauksmas į sąžinę to, kuris pasakė vienai pamaldžiai moteriai, besimeldžiančiai Rožančių: „Išmesk lauk šitą niekalą“; taip pat į sąžinę to kunigo, kuris nematė reikalo aukoti Mišių už mirusiuosius; į sąžinę falsifikatoriams, vykdžiusiems liturginę reformą, kuri akivaizdžiai nepatinka Viešpačiui. Kiekvieną rytą broliai rasdavo bažnyčios suolus chaotiškoje netvarkoje ir buvo priversti greitai statyti juos atgal į vietas. (...)

Dabar varpai skambina kiekvieną kartą šventosioms Mišioms, kai kas nors miršta, ir jie girdimi iš toli. Bet tai dar ne viskas. Į Carpegną buvo iškviestas pranciškonų ordino generalinis vyresnysis iš Romos, o taip pat provincijos vyresnysis, kadangi neseniai įvyko kažkas negirdėto. Šalia nežinomos rankos pėdsakų ir raštelio su žodžiais „In die judicii“ („Teismo dieną“) ant altoriaus rasta kruvina taurė... Buvo nuspręsta nuslėpti tai, kas atsitiko. Broliams uždrausta ką nors apie tai pasakoti, bet apie įvykį vis tiek sužinota. Galbūt pradėjo pildytis La Salette‘o ir Fatimos pranašystės?“[54]

Šie paskutiniai įvykiai, atrodo, kalba, kad ant altoriaus kris kruvina ranka. Taip buvo 1936 metais Ispanijoje, kai buvo užmušta daugybė kunigų. Kodėl? Varpų žinia akivaizdi: dėl naujai įvestos progresistinės liturgijos ir teologijos.

O dabar, atrodo, esmė: ką reiškia data 1970 lapkričio 1 d. [tada ėmė skambėti varpai Carpegnoje]? Tą dieną buvo įkurta Šv. Pijaus X kunigų brolija! Viso pasaulio akivaizdoje ji nuosekliai ir tuo pat metu nuosaikiai kovoja prieš progresistinę liturgiją ir teologiją. Varpai perspėja apie tą patį.

Ši žinia puikiai dera su aukščiau aprašytomis pranašystėmis apie persekiojimus, kurie veikiausiai dar įvyks ateityje.

Nepaisant pateiktų faktų, sprendimas apie aprašytų įvykių stebuklingą ir antgamtinį pobūdį čia nepriimamas.

 

 

Sesuo Liucija pranešė, kad trečioji paslaptis turi būti atskleista ne vėliau kaip 1960 metais, kadangi tuo metu ji bus labiau suprantama[55]. Tėvo Fuenteso interviu, kuris, nepaisant dėl jo užsiliepsnojusios polemikos, yra tikras bei teisingas, patvirtina tą patį[56]. Šią datą nustatė pati Dievo Motina. apie tai vienareikšmiai atsiliepė Leirijos vyskupas ir sesuo Liucija, kai 1946 m. spalio 17–18 jos to klausė kanauninkas Barthas.

Kokie reikšmingi (religiniu atžvilgiu) įvykiai vyko maždaug tuo metu? Tuojau atmintyje iškyla Vatikano II Susirinkimas – sunku surasti ką nors įvykusio tuo metu, ką savo reikšmingumu būtų galima palyginti su šiuo įvykiu. Septintojo dešimtmečio pradžioje Susirinkimas suteikė Bažnyčiai visiškai kitą veidą. Nors Vatikano II Susirinkimo atidarymas įvyko 1961 metais, pasiruošimas prasidėjo jau anksčiau. Savo 1960 sausio 5 d. Motu proprio „Superno Dei nutu“ popiežius Jonas XXIII patvirtino parengiamąją komisiją, kuri turėjo paruošti pirmuosius Susirinkimo tekstų apmatus.

Tai, kad tikėjimo krizė Bažnyčioje iš tikrųjų prasidėjo nuo Susirinkimo laikų, rodo dar vieną aiškią patvirtinančią nuorodą apie trečiosios paslapties turinį.

Taip pat ir tėvo Fuenteso interviu sesuo Liucija mini 1960 metus. Jos žodžiai: „Patikėkite manimi, tėve, Viešpats siaubingai nubaus pasaulį. Bausmė, ateinanti iš dangaus, jau artėja. Kas neišvengiama 1960 metais, kas įvyks? Tai bus visiems labai liūdna ir tikrai ne džiaugsminga, jeigu pasaulis nesimels ir nedarys atgailos. Aš negaliu smulkiau kalbėti apie tai, kadangi tai dar paslaptis. Tiktai Šventasis Tėvas ir Fatimos vyskupas pagal Dievo Motinos valią galėjo viską sužinoti. Bet jie nepanorėjo“[57]. Akivaizdu, kad čia nekalbama apie pasaulinį karą, nes 1960 metais jis neįvyko. Tai negali būti ir pasikėsinimas į popiežių, kadangi jis buvo įvykdytas tiktai po daugiau nei dvidešimties metų. Tą sielvartą belieka susieti tik su Susirinkimo laikais prasidėjusiu tikėjimo griuvimu, kuris apėmė beveik visas krikščioniškas šalis, kuris negali džiuginti nei vieno tikinčiojo krikščionio.

Kardinolas Silvio Oddi, kuris Paryžiuje buvo būsimojo popiežiaus Jono XXIII sekretorius ir turėjo jo pasitikėjimą, pasakė viename interviu: „Švenčiausioji Mergelė mus perspėja apie apostazę Bažnyčioje“. Ir patikslino: „Mano požiūriu, trečiojoje Fatimos paslaptyje slypi liūdna pranašystė apie Bažnyčią, ir tai yra priežastis, dėl kurios Jonas XXIII jos nepaskelbė, o Paulius VI bei Jonas Paulius II pasielgė taip pat. Man atrodo, kad joje sakoma maždaug tai, kad 1960 metais popiežius sušauks Susirinkimą, kuris, nepaisant visų lūkesčių, taps daugelio sunkumų Bažnyčioje priežastimi“[58].

Savo kalboje Vatikano II Susirinkimo atidarymo proga popiežius Jonas XXIII atmetė visus „nelaimių pranašus“[59], kadangi jie prieštarauja Aggiornamento [„atsinaujinimo“] dvasiai. Ar šis savotiškas pastebėjimas neturėjo omenyje pirmiausia trečiosios Fatimos paslapties? 2000 m. gegužės 16 d. Don Gianni Baget Bozzo žymiame Italijos laikraštyje „Il Giornale“ rašė: „Dabar mes žinome, kad tarp „nelaimių pranašų“ buvo turimas omenyje ir sesers Liucijos laiškas, o dėl to – ir asmeninis Dievo Motinos apsireiškimas“.

Bet yra dar vienas akivaizdus ryšys tarp Susirinkimo ir Fatimos, kuris ir vėl pasirodo datoje: pirmoji Susirinkimo darbo diena (pirmasis generalinis susirinkimas) įvyko 1962 metų spalio 13 d. [paskutiniojo Dievo Motinos apsireiškimo Fatimoje diena – vert. past.]![60] Tačiau tai nebuvo suplanuota. Oficialus Susirinkimo atidarymas su pontifikalinėmis Mišiomis įvyko spalio 11 d. Ketinimų Susirinkimą surengti Fatimos dvasioje, žinoma, nebuvo.

1962 m. spalio 13 d. data turi dar vieną reikšmę. Tą dieną kardinolo A. Liénard‘o įsikišimo dėka liberali (progresistinė) frakcija pirmą kartą Susirinkime laimėjo pergalę prieš konservatyvius vyskupus: jai pavyko pasiekti, kad būtų atidėti dešimties Susirinkimo komisijų rinkimai, o taip pat kad liberalų naudai būtų pakeistas Romos paruoštas kandidatų sąrašas (arba rinkimų procedūros pobūdis)[61]. Šių pakeitimų buvo pasiekta dėl to, kad kardinolas Liénard‘as ėmė kalbėti, neturėdamas tam teisės pagal Susirinkimo tvarką. Tai buvo savotiškas sukilimas, kurį po to palaikė kardinolas Fringsas (taip pat be prašymo). Aišku, kad šie įvykiai stipriai paveikė tolesnę Susirinkimo eigą.

Tuoj po pirmosios dvigubos pergalės (tai buvo akivaizdu dar spalio 13 d.) buvo paruošta antroji jų pergalė. Dešimties Susirinkimo pirmininkų susitikime liberalūs kardinolai Fringsas, Liénard’as, Alfrinkas pareikalavo, kad ta iš paruoštų liturgijos schemų, kuri buvo pati progresyviausia, būtų svarstoma pirmoji. Keturių dogmatinių konstitucijų tekstai buvo jiems per daug konservatyvūs, ir jie tikėjosi dar daugiau juos pakeisti.

Galima paminėti ir tai, kad lygiai po septynių metų (vėl spalio 13 d.) pasaulis išvydo kito darbo pradžią. Freiburge (Šveicarija) 1969 m. spalio 13 d., pirmadienį, arkivyskupas Lefebvre‘as pradėjo pirmąją paskaitą savo įkurtoje kunigų seminarijoje „Convict international St. Pie X“. Šis darbas turi padėti Fatimos dvasioje įveikti neteisingu keliu nukrypusio Vatikano II Susirinkimo pasekmes.

Spalio 13-sios data primena Dievo Motinos pažadą Fatimoje: „Galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos“. Šis triumfas pranoks visus žmogiškus lūkesčius. Tėvas Caillon, gilus Fatimos žinovas nuolat kartoja (kartu su tėvu Messias de Coelho), kad trys įvykiai yra glaudžiai susiję tarpusavyje: Rusijos pašventimas, Rusijos atsivertimas (sugrįžtant į Romos Bažnyčią) ir pasaulinis Nekaltosios Marijos Širdies triumfas. Tačiau kad įvyktų paskutinis dalykas, reikia pirmųjų dviejų. Šiam pasauliniam triumfui būtinas taip pat tikėjimo krizės Bažnyčioje įveikimas, nuo paprasto tikinčiojo iki pat Bažnyčios viršūnės. Taigi melskime pilno ir teisingai paaiškinto trečiosios Fatimos paslapties paskelbimo, kuris padėtų pagrindus Bažnyčios krizės įveikimui ir pagreitintų vis dar neįvykdytą pasaulinį iškilmingą Rusijos pašventimą.

 

2000–2004 m.

(Vertė Šarūnas Pusčius.)

 

 

Marija parodė vaikams siaubingą pragaro viziją. Liucija pasakoja: „...Ties šiais paskutiniais žodžiais ji [Marija] vėl atvėrė savo rankas, kaip ir dviem praėjusiais mėnesiais. Atrodė, kad spindulys perveria žemę, ir mes išvydome lyg ugnies jūrą, o šioje ugnyje panardintus velnius ir sielas, lyg jos būtų perregimos, juodos ir bronzinės degančios žmogaus pavidalo anglys. Jos plaukiojo toje ugnyje, mėtomos liepsnų, kurios su dūmų debesimis veržėsi iš jų pačių. Jos krito į visas puses lyg žiežirbos dideliuose gaisruose, be svorio ir pusiausvyros, rėkdamos bei staugdamos iš skausmo ir nevilties, dėl ko mes sudrebėjome ir nustėrome (aš tai regėdama tikriausiai sušukau „ai“, kaip girdėjo keletas žmonių).

Velniai skyrėsi savo baisia ir bjauria atstumiančių, nežinomų gyvių išvaizda. Bet jie buvo permatomi kaip juodos, degančios anglys. Persigandę ir lyg prašydami pagalbos, mes pakėlėme akis į Mūsų Mieląją Ponią, kuri pilna gerumo ir liūdesio mums kalbėjo:“

 

 

Jūs matėte pragarą, į kurį eina vargšų nusidėjėlių sielos. Kad jas išgelbėtų, Dievas nori pasaulyje įsteigti pamaldumą mano Nekaltajai Širdžiai. Jei bus daroma, ką jums sakau, daug sielų bus išgelbėta, ir bus taika. [I pasaulinis] Karas artėja į pabaigą, tačiau jei nebus liautasi įžeidinėti Dievą, Pijaus XI valdymo metu prasidės kitas, dar blogesnis karas. Kai pamatysite vieną naktį, nušviestą nežinomos šviesos, žinokite, kad tai didelis ženklas, duodamas jums Dievo, jog Jis dabar baus pasaulį už jo nusikaltimus karu, badu ir Bažnyčios bei Šventojo Tėvo persekiojimu.

Kad apsaugočiau nuo to, aš ateisiu prašyti Rusijos paaukojimo mano Nekaltajai Širdžiai ir atgailos Komunijos pirmaisiais [mėnesių] šeštadieniais. Jei mano norų bus klausoma, Rusija atsivers, ir bus taika; jei ne, tuomet jinai išplatins savo klaidas visame pasaulyje, sukels karus ir Bažnyčios persekiojimus, gerieji bus kankinami ir Šventasis Tėvas daug kentės. Atskiros tautos bus sunaikintos. Bet galiausiai mano Nekaltoji Širdis triumfuos. Šventasis Tėvas paaukos man Rusiją, kuri atsivers, ir pasauliui bus dovanotas taikos laikotarpis. Portugalijoje tikėjimo dogma visados išsilaikys ir t. t.“

 

 

Mélanie, tai, ką tau sakau, neliks paslaptimi visuomet: gali tai paskelbti 1858 m.

Kunigai, mano Sūnaus tarnai, kunigai dėl blogo gyvenimo, dėl savo nepagarbos ir nepamaldumo celebruojant šventąsias Paslaptis, dėl meilės pinigams, dėl meilės garbei ir malonumams – kunigai yra tapę netyrumo kloakomis.

Taip, kunigai nusipelnė keršto, ir kerštas pakibo virš jų galvų. Vargas kunigams ir pašvęstiesiems Dievui, kurie savo neištikimybe ir savo blogu gyvenimu iš naujo kryžiuoja mano Sūnų!

Pašvęstųjų Dievui nuodėmės šaukiasi Dangaus ir prašo keršto, ir štai kerštas laukia prie jų durų, nes nėra žmonių, kurie melstų gailestingumo ir atleidimo liaudžiai; jau nebėra kilnių sielų, jau nebėra žmonių, vertų aukoti Amžinajam Auką be dėmės už pasaulį.

Dievas ruošiasi plakti taip, kaip dar nebuvo.

Vargas žemės gyventojams! Dievas išlies savo pyktį, ir žmonės negalės pabėgti nuo tiek susivienijusių blogybių.

Vyresnieji, Dievo tautos vadovai apleido maldą ir atgailą, ir demonas aptemdė jų protus; jie tapo tomis klaidžiojančiomis žvaigždėmis, kurias senasis velnias savo uodega tempia į pražūtį.

- Dievas leidžia, kad senasis žaltys sukeltų pasidalinimus tarp valdančiųjų, visose visuomenėse ir visose šeimose; žmonės kentės fizines ir moralines kančias: Dievas paliks juos vienus ir pasiųs bausmes, kurios ateis viena po kitos daugiau kaip per trisdešimt penkis metus.

- Visuomenė yra dar baisesnių nelaimių ir dar didesnių įvykių išvakarėse; reikia laukti ateinant laiko, kai vyriausybes ištiks geležies lazda ir jos gers iš dieviško pykčio taurės.

- Tegul mano Sūnaus vikaras, Aukščiausiasis Pontifikas Pijus IX nepalieka Romos po 1859 metų; tebūna jis tvirtas ir sveikas, tekovoja tikėjimo ir meilės ginklais; aš būsiu su juo.

- Tegul nepasitiki Napoleonu, jo širdis dviveidė, o kai užsinorės būti kartu popiežiumi ir imperatoriumi, Dievas tuoj nusigręš nuo jo; jis yra kaip tas erelis, kuris nori nuolat kilti, bet nukris po kalaviju, kurį pats norėjo panaudoti, kad priverstų tautas pripažinti jo didybę.

- Italija bus nubausta dėl jos išpuikusio noro nusimesti Viešpaties jungą; taip pat ji bus įtraukta į karą; kraujas tekės iš visų pusių; bažnyčios bus uždarytos ar išniekintos.

- Kunigai, vienuolės bus išvyti; jie bus žudomi, ir žudomi žiauria mirtimi. Daugelis paliks tikėjimą, ir skaičius kunigų bei vienuolių, kurie atsižadės tikrosios religijos, bus didelis; tarp tų žmonių bus ir vyskupų.

- Tegul Popiežius saugosi darančių stebuklus, nes atėjo laikas, kai žemėje ir ore dėsis patys keisčiausi ženklai.

- 1864 metais Liuciferis ir didelis skaičius demonų bus išleisti iš pragaro; jie žingsnis po žingsnio sunaikins Dievui pašvęstųjų tikėjimą; jie apakins juos taip, kad išskyrus ypatingos malonės atvejus tie žmonės persiims piktųjų angelų dvasia; daug vienuolynų visiškai praras tikėjimą ir pražudys daug sielų.

- Blogos knygos paplis žemėje, ir tamsybių dvasios visur platins visuotinį pakrikimą tuose dalykuose, kurie priklauso Dievo tarnybai; jos turės didelę valdžią prigimčiai; įsikurs bažnyčios tarnavimui piktosioms dvasioms. Tos piktosios dvasios perkels žmones iš vienos vietos į kitą, net kunigus, nes jų nebeves geroji Evangelijos dvasia, kuri yra nuolankumo, meilės ir uolumo Dievo garbei dvasia. Jos prikels mirusius ir teisiuosius[62].

- Kiekvienoje vietoje rodysis neeiliniai ženklai, nes tikrasis tikėjimas yra užgesęs, ir klaidinga šviesa apšviečia pasaulį.

Vargas tiems Bažnyčios Kunigaikščiams, kurie bus užsiėmę vien turtų kaupimu, kurie rūpinsis vien savo autoritetu ir valdys pasipūtę!

- Mano Sūnaus vikaras turės daug iškentėti, kadangi tam tikram laikui Bažnyčia bus palikta dideliems persekiojimams; tai bus tamsybių laikas; Bažnyčia patirs baisią krizę.

- Šventasis Dievo Tikėjimas bus pamirštas, ir kiekvienas norės elgtis pagal savo valią bei būti aukštesnis tarp panašių į save.

Jie niekins civilinę ir bažnytinę valdžią, visokia tvarka ir teisingumas bus sutrypti; bus matomos tik žmogžudystės, neapykanta, pavydas, melas ir nesutarimai, be tėvynės ir šeimos meilės.

Šventasis Tėvas daug kentės. Aš būsiu su juo iki galo, kad priimčiau jo auką.

- Nedorėliai daug kartų kėsinsis į jo gyvybę, bet nepajėgs jam pakenkti; tačiau nei jis, nei jo įpėdinis nepamatys Dievo Bažnyčios triumfo.

- Visos civilinės vyriausybės turės tokį patį ketinimą, būtent, panaikinti ir išsklaidyti patį religinį principą, kad sukurtų vietą materializmui, ateizmui, spiritizmui ir visų rūšių ydoms.

1865 metais pasirodys baisybės šventose vietose; vienuolynuose pus Bažnyčios gėlės, ir demonas taps širdžių karaliumi.

Tie, kas vadovauja vienuolių bendruomenėms, tegul būna atsargūs su prašančiais priimti, nes demonas naudoja visą savo piktumą, kad atvestų į vienuolynus žmones, atsidavusius nuodėmei, kad netvarka ir kūniškų malonumų meilė išplistų visoje žemėje.

Prancūzija, Italija, Ispanija ir Anglija bus apimtos karo; kraujas tekės gatvėmis; prancūzas kariaus prieš prancūzą, italas prieš italą; po to bus visuotinis karas, kuris bus siaubingas.

Kurį laiką Dievas lyg pamirš Prancūziją ir Italiją, nes ten jau nebus žinoma Jėzaus Kristaus Evangelija.

Blogieji rodys visą savo blogumą; žmonės žudys ir pjaus vienas kitą netgi namuose.

Pirmąkart kirtus ugniniam Dievo kalavijui, kalnai ir visa gamta sudrebės iš siaubo, nes žmonių prasižengimai ir nusikaltimai perveria net dangaus skliautą.

Paryžius bus sudegintas, o Marselis prarytas; daug didelių miestų bus sugriauti ir praryti drebančios žemės; atrodys, kad viskas prarasta; bus matomos tik žmogžudystės, girdėsis tik ginklų žvangėjimas ir piktžodžiavimai.

Teisieji daug kentės; jų maldos, atgailos darbai ir ašaros pasieks Dangų, ir visa Dievo tauta mels atleidimo bei pasigailėjimo, maldaus mano pagalbos ir mano užtarimo.

Tuomet Jėzus Kristus teisingumo ir savo gailestingumo teisiesiems aktu įsakys savo angelams, kad visi jo priešai būtų pasiųsti mirti.

Staiga Jėzaus Kristaus Bažnyčios persekiotojai ir visi žmonės, atsidavę nuodėmei, pražus, ir žemė taps lyg dykyne.

Tada ateis taika, Dievo susitaikymas su žmonėmis; Jėzui Kristui bus tarnaujama, jis bus garbinamas ir aukštinamas; visur suklestės meilė.

Nauji karaliai bus Šventosios Bažnyčios dešiniąja ranka, jie bus tvirti, nuolankūs, pamaldūs, neturtingi, uolūs ir Jėzaus Kristaus dorybių sekėjai.

Visur bus skelbiama Evangelija, ir žmonės darys didelę pažangą tikėjime, nes įsigalės vienybė tarp Jėzaus Kristaus darbininkų, o žmonės gyvens Dievo baimėje.

Ta taika tarp žmonių netruks ilgai; dvidešimt penki metai gausaus derliaus padarys, kad žmonės užmirš, jog jų nuodėmės yra visų žemei tenkančių bausmių priežastis.

Antikristo pirmtakas su armijomis iš daugelio tautų pakils į kovą prieš tikrąjį Kristų, vienintelį pasaulio Išganytoją; jis pralies daug kraujo ir norės sunaikinti Dievo kultą, kad jį patį pripažintų dievu.

Žemė bus ištikta visokiomis nelaimėmis (be maro ir bado, kurie taps visuotiniai); bus karų iki pat paskutinio karo, sukelto dešimties Antikristo karalių – tie karaliai turės tą patį tikslą ir bus vieninteliai pasaulio valdovai.

Kai tai prasidės, pasaulyje įsigalės tam tikra apgaulinga taika; nebebus galvojama apie nieką daugiau, tik apie linksminimąsi; blogieji leis sau visokias nuodėmes; bet Šventosios Bažnyčios vaikai, tikėjimo vaikai, tikrieji mano sekėjai augs Dievo meilėje ir dorybėse, kurios man yra brangiausios.

Laimingos nuolankios sielos, vedamos Šventosios Dvasios! Aš kovosiu kartu su jomis, kol jos pasieks amžiaus pilnatvę.

Gamta reikalauja keršto žmonėms ir dreba iš baimės, laukdama to, kas turi ateiti į žemę, suterštą nusikaltimais.

Drebėk, žeme, ir jūs, kurie liudijate, kad esate Jėzaus Kristaus tarnai, o viduje garbinate save pačius; drebėkite, nes Dievas išduos jus savo priešui, kad šventosios vietos būtų atiduotos sugedimui; daug vienuolynų jau nebėra Dievo namai, bet Asmodėjaus[63] ir jo tarnų ganyklos.

Būtent tuo metu gims Antikristas, iš vienos hebrajės vienuolės, netikros mergelės, bendravusios su senuoju žalčiu – netyrumo mokytoju; jo tėvas bus vyskupas. Gimdamas jis spjaudysis piktžodžiavimais, turės dantis; trumpai tariant, jis bus įsikūnijęs velnias; jis skleis baisius garsus, darys stebuklus, maitinsis tik bjauriais dalykais.

Jis turės brolių, kurie, nors ir nebūdami įsikūniję demonai, bus blogio vaikai; turėdami dvylika metų, jie taps žinomi dėl didelių pergalių, kurias pasieks; trumpai tariant, kiekvienas iš jų ims vadovauti armijai, kurioms padės pragaro legionai.

Pasikeis metų laikai, žemė augins tik blogus vaisius, žvaigždės praras savo tvarkingą judėjimą, mėnulis atspindės tik blankią rausvą šviesą; vanduo ir ugnis sukels trūkčiojantį žemės rutulio judėjimą ir baisius žemės drebėjimus, kurie prarys kalnus, miestus ir t. t.

Oro demonai su Antikristu darys didelius ženklus žemėje ir ore, ir žmonės taps vis labiau iškrypę.

Tačiau Dievas rūpinsis savo ištikimais tarnais ir geros valios žmonėmis; Evangelija bus visur skelbiama; visos tautos ir visos nacijos pažins tiesą!

Siunčiu žemei primygtinį kreipimąsi; kviečiu tikruosius gyvojo ir danguje viešpataujančio Dievo mokinius; kviečiu tikruosius žmogumi tapusio Kristaus sekėjus; kviečiu savo vaikus, mano tikruosius garbintojus, tuos, kurie atsidavė man, kad juos vesčiau pas savo dieviškąjį Sūnų, tuos, kuriuos lyg nešioju savo rankose, tuos, kurie gyvena mano dvasia.

Galiausiai kviečiu paskutiniųjų laikų apaštalus, ištikimus Jėzaus Kristaus mokinius, kurie gyvena niekindami pasaulį ir save pačius, neturte ir nusižeminime, užmiršime ir tylėjime, maldoje ir apsimarinime, tyrume ir susivieniję su Dievu, kantrūs ir pasaulio nežinomi.

Atėjo laikas, kad jie pasirodytų ir neštų šviesą pasauliui. Eikite ir pasirodykite kaip mano mylimi vaikai; esu su jumis ir jumyse, kad jūsų tikėjimas būtų šviesa, kuri jus apšvies tomis blogomis dienomis.

Tegul jūsų uolumas pažadina jumyse Jėzaus Kristaus garbės ir šlovės alkį.

Kariaukite, šviesos vaikai, neskaitlingi, bet matomi; nes tai visų laikų laikas, visokios pabaigos pabaiga.

Bažnyčia aptems, pasaulis bus pasimetęs. Tačiau štai Enochas ir Elijas, pilni Dievo Dvasios; jie pamokslaus su Dievo galybe, ir geros valios žmonės įtikės Dievą, ir daug sielų bus paguostos; Šventosios Dvasios galia jie darys didelę pažangą ir pasmerks velniškas Antikristo klaidas.

Vargas žemės gyventojams! Bus kruvinų karų ir badmečių, maro ir užkrečiamų ligų; kris siaubinga kruša; griaustiniai sudrebins miestus; žemės drebėjimai prarys ištisus kraštus; pasigirs balsai ore; žmonės daužys galva sieną; jie šauksis mirties, o mirtis suteiks jiems dar daugiau kančių; visur tekės kraujas.

Kas tai ištvertų, jei Dievas nesutrumpintų išbandymo laiko?

Dievas leisis numaldomas krauju, ašaromis ir teisiųjų maldomis; Enochas ir Elijas bus pasmerkti mirti; pagoniškoji Roma išnyks; kris ugnis iš Dangaus ir prarys tris miestus; visą pasaulį apims siaubas, ir daugelis leisis suvedžiojami, nes neatidavė dieviškos pagarbos tikrajam Kristui, gyvenančiam su mumis.

Atėjo laikas; saulė aptemsta; gyvas tik tikėjimas.

Jau laikas; praraja atsiveria.

Štai tamsybių karalių karalius.

Štai žvėris su savo valdiniais, pasiskelbiantis pasaulio išganytoju.

Jis iš puikybės pakils į orą, kad pasiektų patį Dangų; jis bus numalšintas, papūtus šventajam arkangelui Mykolui. Jis kris žemyn, ir žemė, kuri tris dienas be perstojo keisis, atvers savo gelmes, pilnas ugnies; jis su savo sekėjais bus visiems laikams nublokštas į amžinąją pragaro bedugnę.

Tuomet vanduo ir ugnis apvalys žemę ir prarys visus žmogaus puikybės darbus, ir visa bus atnaujinta: visa tarnaus Dievui ir jį garbins.

 

(Versta iš: Arnaud de Lassus, Sekret Matki Bozej z La Salette o czasach ostatecznych, Antyk, Warszawa, 1997, p. 29, lyginta su pranc. tekstu iš: http://www.jesusmarie.com/apparitions_salette_secret.html. Vertė kun. Edmundas Naujokaitis.)

 

 

---

[1] Frère Michel de la Sainte Trinité, Toute la vérité sur Fatima (toliau: TVF), t. 3, p. 89.

[2] TVF, t. 3, p. 31.

[3] TVF, t. 3, p. 97.

[4] Walter Rytz, Unsere Bäume, Bern, 1984, p. 60.

[5] „La contre-réforme catholique au XXI siècle“ (toliau: CRC), Nr. 10, 2001 spalis, p. 5.

[6] Damian Thompson, Das Ende der Zeiten. Apokalyptik und Zeitenwende, Hildesheim, 1997, p. 240; Jean Yacauiè, Bénédictions et malédictions. Prophéties de la révélation privée, Paris, 1987.

[7] Karl Wagner, Katharina Emmerich. Ihr Leben und ihre Visionen. Išleista kaip rankraštis. Viena, 1969. Cituojama Klemenso von Brentano užrašuose, p. 160, 163.

[8] Schwieriger und langer Weg zur vollen Einheit. Hirtenwort von Erzbischof Dr. Georg Eder über die Einheit in der Eucharistie, 2000 m. spalis. Tekstas paimtas iš vyskupijos interneto puslapio. Vėliau tekstas buvo kiek sušvelnintas, nes, matyt, jis sukėlė šiuolaikinių katalikų pasipiktinimą.

[9] www.zenit.org; plg. A. A. S. 2000, p. 62.

[10] „The Fatima Crusader“, Nr. 64, p. 5.

[11] TVF, t. 2, p. 422, 431.

[12] TVF, t. 2, p. 456.

[13] TVF, t. 2, p. 470, 474.

[14] TVF, t. 3, p. 97–98.

[15] Frère François de saints Anges, Fatima joie intime, Saint-Parres-les-Vaudes, 1994 (toliau: FJI), p. 283–287; TVF, t. 3, p. 503–506.

[16] TVF, t. 3, p. 495.

[17] FJI, p. 400.

[18] CRC, 1997 m. gruodis.

[19] Žr. Padre Laurentin, teologo: si annunciano tempi bui. „La crisi della fede sconvolgerà le grandi nazioni cattoliche“ // „Il Messagero“, 2000 gegužės 14 d.

[20] Žr. „Corriere de la Sera“, 2000 05 14.

[21] Plg. FJI, p. 377; CRC, 1990 gegužė, p. 8 ir toliau; „The Fatima Crusader“, Nr. 64, p. 53.

[22] CRC, ten pat.

[23] Autoriui rašant straipsnį, sesuo Liucija dar buvo gyva – vert. past.

[24] Žr.: Max le Hidec, Les Secrets de la Salette, Paris 1969; Fernand Corteville, La Bergère de Notre Dame de la Salette et de Serviteur de Dieu Mgr Zola Evèque de Lecce; taip pat: Jean-Baptiste Wilfrid, Une defense du secret de la Salette, Paris, 1946.

[25] Žr., pvz., Portugalijos mėnraštį „Christus“, 2000 birželis, p. 27.

[26] TVF, t. 3, p. 460.

[27] FJI, p. 399.

[28] Ten pat.

[29] Žr.: TVF, t. 3, p. 460 ir toliau, 463; FJI, p. 399 ir toliau.

[30] „Il Sabbato“, 1990 03 17.

[31] Žr.: Frère François de Marie des Anges, Fatima 75 aniversaire. „Personne ne fait cas de son message“ // CRC, 1992 m. rugpjūtis-rugsėjis, p. 7; cit. iš: „Sol de Fatima“, 1992 gegužė-birželis, p. 15.

[32] „The Fatima Crusader“, Nr. 67, p. 55.

[33] Albrecht Weber, Garabandal, der Zeigefinger Gottes, Meersburg, 1993, p. 104.

[34] Ten pat, p. 195.

[35] Žr. interneto svetainėje „The Fatima Crusader“: Satanism is practised in Vatican! // www.fatima.org/satanism.html, update 1997 02 01.

[36] TVF, t. 3, p. 509.

[37] TVF, t. 3, p. 512.

[38] FJI, p. 402.

[39] Carlos Evaristo, Two Hours with Sister Lucia, p. 11.

[40] FJI, p 419.

[41] „The Fatima Crusader“, Nr. 67, p. 3.

[42] TVF, t. 3, p. 494–501.

[43] Plg. FJI, p. 209.

[44] „Russicum“ – popiežiškoji kolegija Romoje Rusijos ir graikų-slavų apeigų katalikams – vert. past.

[45] TVF, t. 3, p. 475 ir toliau; FJI, p. 407.

[46] TVF, t. 3, p. 554.

[47] TVF, t. 3, p. 36.

[48] TVF, t. 3, p. 38, p. 40.

[49] Andrew M. Cesanek // „Fatima Crusader“, Nr. 64, p. 97 ir toliau. [Plg. „Pulkim ant kelių“ Nr. 11 – vert. past.].

[50] Ferdinand Baumann, Fatima und Rettung die Welt, Kavelaer, 1951, p. 94; TVF, t. 2, p. 112-1 ir 112-5.

[51] Jean-Baptiste Wilfrid, Une défense du Secret de La Salette, Kap. 1. VIII.

[52] Ten pat.

[53] Žr.: Acta Apostolicae Sedis, 1915, p. 594.

[54] Gabriela de Montemayor, „Karpenjos varpai“, versta iš: „Vigilia Romana“, Organo dell Associazione Amici della Civilta Cristiana, Anno III, Nr. 4, 1971 balandis // „Das Zeichen Mariens“, Nr. 3, 5 metai, 1971 liepa, p. 1259–1260.

[55] TVF, t. 3, p. 446, 451; plg.: CRC, 1997 gruodis, Nr. 341, p. 6.

[56] FJI, p. 283.

[57] TVF, t. 3, p. 336.

[58] Interviu, duotas laikraščiui „Soggiorni“, Nr. 11, 1990 lapkritis // „Mitteilungsblat der Priesterbruderschaft St. Pius X für den deutschen Sprachraum“, 1991 gruodis, p. 24. Žr. taip pat „30 giorni“, 1990 lapkritis, p. 69.

[59] „Documentation Catholique“, 1960 lapkričio 4 d., col. 1380.

[60] Ralph Wiltgen, Der Rhein fließt in den Tiber, Lins, 1988, p. 15.

[61] Žr.: Ralph Wiltgen, Der Rhein..., p. 15–17; Marcel Lefebvre, Sie haben Ihn entthront, Stuttgart, p. 164; CRC, 1997 gruodis, Nr. 341, p. 9.

[62] Daugelyje paslapties publikacijų čia pridedamas paaiškinimas, priskiriamas regėtojai Mélanie: „Tai reiškia, kad tie mirusieji prisiims teisiųjų sielų, gyvenusių žemėje, pavidalą, kad dar labiau suklaidintų žmones; tie regimai prikelti mirusieji, kurie bus ne kas kita kaip demonai jų pavidalais, ims skelbti kitą Evangeliją, priešingą tikrajai Jėzaus Kristaus Evangelijai, neigs Dangaus buvimą, taip pat kad yra pasmerktų sielų. Visos tos sielos rodysis kaip susivienijusios su savo kūnais“.

[63] Žr. Tob 3, 8: demonas, varginęs Tobijo sužadėtinę Sarą. Anot žydų tradicijos, ypač gundo nusidėti netyrumu. – vert. past.