Pasaulis, Bažnyčia, Tradicija. Įvykiai ir vertinimai

Lapkričio 23 d. Šv. Tėvas Benediktas XVI Vatikane priėmė anglikonų Kenterberio „arkivyskupą“ Rowaną Williamsą, lydimą žmonos ir sūnaus.
Vizitas įvyko pažymint 40-ąsias Kenterberio arkivyskupo Michaelo Ramsey ir popiežiaus Pauliaus VI susitikimo metines. 1966 m. įvykęs oficialus šių bažnyčių vadovų susitikimas buvo pirmasis nuo XVI amžiaus, kai Anglijos karalius Henrikas VIII atsiskyrė nuo Šventojo Sosto. R. Williamsas savo kalboje pažymėjo: „Žiedas, kurį nešioju šiandien, yra vyskupo žiedas, kurį popiežius Paulius davė arkivyskupui Michaelui, o šis kryžius yra popiežiaus Jono Pauliaus II dovana – mūsų bendro pasiryžimo dirbti drauge siekiant pilnos regimos vienybės krikščionių šeimoje simbolis“.
Dar 1896 m. popiežius Leonas XIII konstatavo, kad anglikonų kunigystės ir vyskupystės šventimai yra negaliojantys, todėl vyskupo regalijų dovanojimas eretikams pasauliečiams laikytinas papiktinimu.
Savo kreipimesi popiežius sakė: „Tai buvo vizitas, teikiantis daug vilčių, nes Anglikonų Bendrija ir Katalikų Bažnyčia ėmėsi žygių pradėti dialogą apie įvairius klausimus, ieškant pilnos regimos vienybės“. Tačiau tokios regimos vienybės viltis vis labiau nyksta, nes šalia tradicinių dogmatinių nesutarimų prisideda fundamentalūs moraliniai skirtumai – daugumoje anglikonų bažnyčių įvesta moterų kunigystė ir suteikiamos visos teisės gėjams. Kokia gali būti vienybė su Roma, kai vis didėja priešprieša tarp pačių anglikonų bendruomenių? Pavyzdžiui, 2003 metais Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos anglikonų vyskupai pasmerkė JAV episkopalinės bažnyčios sprendimą įšventinti aktyvų gėjų New Hampshire‘o vyskupu. Į šias rimtas moralines problemas popiežius atkreipė dėmesį savo kalboje, o R. Williamsas savojoje jų net nepaminėjo.
Susitikimo proga buvo pasirašyta bendra deklaracija. Joje kalbama apie „tikrą, bet nepilną bendrystę“ tarp Bažnyčių, sakoma, kad „vaisingo dialogo procesas buvo pažymėtas reikšmingų bendro tikėjimo elementų atradimu“. Tačiau tikėjimo dorybę teologine prasme turi tik tie, kurie priima visą katalikų tikėjimą ir visas Bažnyčios mokymo dogmas. Atmesdami daugelį šių dogmų, anglikonai yra praradę visą tikėjimą, todėl teturi žmogiškas nuomones, primenančias tikėjimo tiesas. Tačiau tai jokiu būdu nėra „bendras tikėjimas“ su katalikais. Deklaracijoje minimi bendri katalikų-anglikonų dokumentai „Autoriteto dovana“ (1999) ir „Marija: malonė ir viltis Kristuje“ (2005) – jie parašyti aptakia diplomatine kalba ir nė trupučio neprisidėjo prie anglikonų grįžimo į Katalikų Bažnyčią.
Deklaracijos pabaigoje minimas „liudijimas šventų vyrų ir moterų, bendrų mūsų tradicijoms, tokių kaip Dievo Gimdytojos Marijos, šventųjų Petro ir Pauliaus, Benedikto, Grigaliaus Didžiojo ir Augustino Kenterberiečio“. Bet anglikonai juos suvokia tik kaip „liudytojus“, tikėjimo pavyzdžius, o ne kaip užtarėjus danguje, į kuriuos kreipiamės maldomis. Todėl negalima jų vadinti šventaisiais, „bendrais mūsų tradicijoms“.
Susitikimo pabaigoje popiežius, R. Williamsas, katalikų Westminsterio arkivyskupas kard. O‘Connoras ir kiti dalyviai kartu giedojo liturgines valandas Vatikano Redemptoris Mater koplyčioje. Brevijoriaus malda yra oficiali Bažnyčios malda, todėl tai galima laikyti „communicatio in sacris“ (bendravimo šventuose dalykuose su nekatalikais) nusikaltimu, už kurį kanonų teisė numato bausmes. Pasaulietinė žiniasklaida tokias bendras maldas interpretuoja kaip skirtumo tarp religijų nebuvimą: pvz., agentūra BNS pranešė, kad „abu dvasininkai... Vatikano koplyčioje kartu aukojo mišias“.
Paskutinę vizito Romoje dieną, lapkričio 26 d., R. Williamsas celebravo anglikonišką sekmadienio Eucharistiją Romos Šv. Sabinos bazilikoje. Apžvalgininkas Shawnas Tribe stebisi: „Kaip gali būti, kad anglikonų dvasininkas gali viešai naudotis katalikų altoriumi, apsirengęs arnotu ir naudodamas vyskupo lazdą, nors galėjo nueiti į savo paties anglikonų bažnyčią Romoje?“ Net katalikų vyskupams Romos diecezijoje celebruojant draudžiama naudoti apaštalinės valdžios simbolį – vyskupo lazdą! Šių pamaldų metu Evangeliją skaito katalikų kunigas Donaldas Bolenas, prieš tai gavęs pasauliečio R. Williamso palaiminimą! Sh. Tribe rašo: „Atrodo stebėtina ir netgi skandalinga, kai šitaip nutrinamos ribos, ribos, kurias šimtmečiais savo krauju gynė Anglijos ir Velso kankiniai“. R. Williamso celebraciją galime laikyti viena iš skandalingiausių šventvagysčių, įvykusių pastaraisiais metais su popiežiaus žinia. Tiesa, kai kurie tradicionalistų interneto blogai džiaugiasi, kad pirmąkart po liturgijos reformos šioje bažnyčioje skambėjo tokia gera bažnytinė muzika ir taurės „konsekracijos“ žodžiuose buvo sakoma „už daugelį“, o ne „už visus“.
 
Katalikių vienuoles vienijanti JAV organizacija National Coalition of American Nuns spalio pabaigoje išplatino „Atvirą laišką katalikams rinkėjams“, kuriame ragina artėjančiuose rinkimuose į JAV kongresą mesti iššūkį Bažnyčios mokymui apie abortus ir gėjų santuokas.
Nepaisydama Denverio arkivyskupo Bažnyčios mokymu paremto autoritetingo paraginimo katalikams balsuojant „veikti katalikiškai“, taip pat pasisakyti prieš abortus, viena iš seserų M. A. Cunningham pareiškė: „Mes turime balsuoti taip kaip liepia mūsų sąžinė, o ne kaip arkivyskupo sąžinė liepia jam“.
Laiške sakoma: „Mes skatiname moterų moralinės brandos gerbimą ir rinksimės įstatymų leidėjus, kurie pripažins moterų teisę priimti sprendimus reprodukcijos srityje, taip pat gauti medicininę priežiūrą pagal jų privatumo ir sąžinės teises“. Sesuo Cunningham teigia: „Aš vertinu Bažnyčios hierarchų balsą, bet Evangelijose aš nerandu nieko apie abortus ar gėjų santuokas“.
 
Spalio mėnesį Kanados parlamento rinkimuose savo kandidatūrą iškėlė ir katalikų kunigas – 54 m. amžiaus Raymondas Gravelis, St. Joachim parapijos St Anne des Plaines mieste klebonas.
Jis priklauso socialdemokratinei partijai Bloc Québécois, pasisakančiai už prancūzakalbio Kvebeko atsiskyrimą nuo Kanados. Kunigas kandidatuoja nepaisant 1980 metais popiežiaus išleisto nutarimo, draudžiančio dvasininkams užimti politines pareigas. Jonas Paulius II tokį nutarimą išleido po to, kai JAV kongreso narys jėzuitas kun. Robertas Drinanas pasižymėjo kaip vienas iš proabortinių jėgų lyderių. Tuomet, nepaisant Romos įsakymo palikti postą, jis viešai gynė prezidento Clintono abortų politiką. Draudimas įrašytas į 1983 m. Kanonų teisės kodeksą bei į 1994 m. Kunigų tarnystės ir gyvenimo direktoriją. Tačiau išimties atveju vyskupai turi teisę duoti kunigui leidimą kandidatuoti.
Vienas aktyviausių kovotojų už abortus Jungtinėse Valstijose kun. R. Drinanas niekuomet nebuvo suspenduotas ar sudraustas jėzuitų ordino vadovybės. Spalio 23 d. „katalikiško“ Georgetowno universiteto Teisės centro dekanas Alexanderis Aleinikoffas iškilmingai paskelbė R. Drinaną, „didį kovotoją už žmogaus teises“, garbės daktaru.
Joliette diecezijos, kuriai priklauso kun. Gravelis, vyskupas Gillesas Lussieris pranešė, kad dėl leidimo kunigui kandidatuoti „dar svarsto“. Tai tikrai įdomu, nes R. Gravelis yra vienas aktyviausių kovotojų už gėjų teises. R. Gravelis yra aktyvus gėjus, prieš tapdamas kunigu jis dirbo gėjų bare ir teikė prostitucijos paslaugas homoseksualams.
Dar 2004 m. jis interviu radijui sakė: „Esu už pasirinkimą [daryti abortus], ir nėra vyskupo žemėje, kuris uždraus man dėl to priimti Komuniją, netgi popiežius“. 2005 birželį kunigas davė interviu gėjų žurnalui Fugues, kuriame pasakoja, kaip būdamas prostitutė, buvo sumuštas klientų. Interviu jis sako: „Manau, kad 50% Kvebeko kunigų yra homoseksualūs“. Anot kunigo, yra įmanoma pasiekti „atviresnės ir labiau revoliucinės Bažnyčios“ – „Tai ir yra pagrindinė priežastis, kuri mane skatina toliau dirbti Bažnyčioje“.
Šių metų vasarį Gravelis kartu su kitais 18 kunigų pasirašė laišką, pasmerkiantį Bažnyčios moralinį mokymą. Laiške buvo prieštaraujama dokumentams dėl tos pačios lyties asmenų „santuokų“, kuriuos Kanados Vyskupų konferencija buvo pateikusi šalies parlamentui. Nepaisant daugelio katalikų raginimų vyskupams oficialiai reaguoti į šią situaciją, jokių pasikeitimų nesulaukta. Pats Gravelis teigia: „Laimei, aš turiu savo vyskupo paramą“. Vyskupas nereagavo net į Vatikano laišką, reikalaujantį imtis priemonių.
Tačiau kai lapkričio 27 d. R. Gravelis buvo išrinktas parlamentaru, vyskupas dėl viešosios nuomonės spaudimo jį suspendavo.
 
Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2006 spalio 24–26 d. plenariniame posėdyje pasiūlyta į LKB vyskupijų liturginį kalendorių balandžio 23 d. įrašyti su Lietuva susijusius šventuosius, pvz., šv. Adalbertą Vaitiekų, bet iš jo išbraukti antrąjį Lietuvos globėją, kankinį šv. Jurgį.
Vyskupų noras išbraukti šv. Jurgį iš liturginio kalendoriaus nebuvo aptariamas nei su kunigais, nei su tikinčiaisiais. „Visas katalikų pasaulis labai gerbia šv. Jurgį. Daug šalių jį pasiėmė savo globėju. Daug bažnyčių Lietuvoje ir Amerikoje yra pavadinta šv. Jurgio vardu. Rytų krikščionys ir graikai jį garbina kaip didelį kankinį. Savo globėju jį laiko kariai, ūkininkai, prislėgtieji“ (K. A. Matulaitis, „Šventųjų gyvenimai“, Chicago 1949).
 
Lapkričio 15 d. Kauno arkivyskupijos kurijoje vyko arkivyskupijos kunigų susirinkimas. Vyskupas augziliaras dr. Jonas Ivanauskas, atsakydamas į kunigų klausimus, sakė, kad Lietuvos Vyskupų Konferencijos liturginė komisija svarstys galimybę sugražinti autentišką originalų maldos „Sveika Marija“ tekstą. Visas pasaulis meldžiasi sakant „įsčių vaisius“, tik Lietuvoje šie žodžiai buvo sovietmečiu pakeiti į „Sūnus“.
 
Spalio 2 d. Vatikane prasidėjo dvi savaites trukusi Tarptautinės teologinės komisijos plenarinė sesija, kuriai vadovauja Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas kardinolas Williamas Levada.
Komisijos posėdyje buvo diskutuojama šiais laikais užmiršta tema – koks nekrikštytų mirusių kūdikių likimas? Būtent šį klausimą komisija svarsto jau nuo 2004 metų ir dabar jau ruošia galutinį dokumento projektą. Bažnytiniai sluoksniai tvirtina, kad šis dokumentas gali formaliai paneigti tradicinį Katalikų Bažnyčios mokymą apie limbus puerorum (lot. (pragaro) paribys, pasienis kūdikiams). Savo interviu ir knygose, prieš tapdamas popiežiumi, kard. Ratzingeris teigė, kad limbo sampratos reikia atsisakyti, nes tai „tėra tik teologinė hipotezė“ ir „niekada bebuvo apibrėžta kaip tikėjimo tiesa“. Sausį popiežiaus pamokslininkas kapucinas Raniero Cantalamessa kalbėjo, kad jei Dievas atskirtų nuo savęs „nekaltus tvarinius“, kiekvienas netikintysis būtų teisus, nepriimdamas katalikų tikėjimo. Todėl „palaidokime mokymą apie limbą“, ragina Cantalamessa.
Tiesa, dar nėra dogminio dokumento, tiksliai apibrėžiančio nekrikštytųjų likimą. Tačiau Bažnyčios dogmų paskelbimas tiktai iškilmingai patvirtina kai kurias tikėjimo tiesas, kuriomis Bažnyčia visuotinai tikėjo nuo savo pradžios. Istorijoje daug pavyzdžių, kad Bažnyčia tik po daugelio amžių dogmatizuodavo tiesas, priimtas nuo senovės (pvz., Švč. M. Marijos su kūnu paėmimo į dangų dogma, paskelbta 1950 m.).
Bažnyčios tradicija (šv. popiežiai Siricijus ir Inocentas I, šv. Augustinas), kalba apie vietą, kur nėra nei dangaus džiaugsmo, nei pragaro kančių, tik kančia nematant Dievo, vietą, į kurią patenka nekrikštyti kūdikiai (limbus puerorum) ir kurioje Senojo Testamento teisuoliai laukė Kristaus atėjimo (limbus patrum). Suaugę žmonės, kurie niekuomet negirdėjo Evangelijos ir negalėjo būti pakrikštyti, gali pasiekti išganymą vadinamuoju troškimo arba kraujo krikštu (siekdami vykdyti Dievo valią arba laisvai prisiimdami kankinystę dėl Jo). Kūdikiai jo gauti negali, nes dar negali sąmoningai ieškoti Dievo, todėl vandens krikštas jiems yra vienintelė išganymo galimybė. Limbo paneigimas suduotų rimtą smūgį visai išganymo, malonės ir sakramentų teologijai, paskatintų klaidingą visuotinio išganymo teoriją.
Kūdikių Krikšto būtinybę jau nuo seno neigė tokie klaidatikiai kaip Viklifas, Buceris, Kalvinas ir Cvinglis. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių Bažnyčios tėvai prieštaravo tokiems eretiškiems mokymams. Šv. Augustinas moko: „Jei nori būti kataliku, netikėk, nesakyk, nemokyk, kad kūdikiai, kurie miršta prieš Krikštą, gali gauti gimtosios nuodėmės atleidimą“ (III de Anima), o laiške šv. Jeronimui (nr. 27) jis sako: „Kas sako, kad netgi kūdikiai gauna gyvybę Kristuje, kai jie palieka šį gyvenimą nedalyvaudami jo Sakramente [Krikšte], ne tik priešinasi apaštalų mokymui, bet ir pasmerkia visą Bažnyčią, kuri skuba krikštyti kūdikius, kadangi ji neabejodama tiki, jog kitaip jie negali gauti gyvenimo Kristuje“. Florencijos Susirinkimas moko, kad „Dėl vaikų, kuriems gali dažnai iškilti mirties pavojus, ir kadangi vienintelis vaistas, kuriuo jie gali būti išplėšti iš velnio valdžios bei priimti kaip Dievo vaikai, yra Krikšto sakramentas, ji [Bažnyčia] ragina, kad šventasis Krikštas... būtų jiems suteiktas kaip įmanoma greičiau...“ (Dekretas jakobitams, DS 1349).
Dabartinės Tarptautinės teologinės komisijos diskusijų centre bus šv. Pauliaus Pirmojo laiško Timotiejui antrajame skyriuje išdėstytas požiūris. Viena vertus, jame tvirtinama, kad „Dievas ir Gelbėtojas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti“, tačiau čia pat sakoma, kad „vienas yra Dievo ir žmonių tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus“. Toje pačioje Naujasis Testamentas patvirtina ir Bažnyčios mokymą apie Dievo troškimą visus išganyti, ir tai, kad Krikštas būtinai reikalingas sielos išganymui, nes jis nuplauna kiekvieno žmogaus iš Adomo ir Ievos paveldėtą gimtąją nuodėmę, o taip pat – kad be Katalikų Bažnyčios nėra išganymo. Būtent šiam iš Naujojo Testamento išplaukiančiam dviejų dalykų sugretinimui dabar ketinama suteikti oficialaus dokumento formą.
Pirmas žingsnis į mokymo apie limbą panaikinimą buvo 1992 m. Katekizme suformuluota mintis: „Be Krikšto mirusius kūdikius Bažnyčia gali tik pavesti Dievo gailestingumui“ (Nr. 1261). Tuo tarpu popiežiaus šv. Pijaus X patvirtintas 1904 m. Katekizmas moko: „Vaikai, kurie mirė be Krikšto, eina į limbą, kur jie nesimėgauja Dievu, bet ir nekenčia kančių, kadangi turėdami gimtąją nuodėmę, ir tiktai ją, jie nenusipelno nei rojaus, nei pragaro, nei skaistyklos“.
Dr. J. M. Schwarzas, neseniai ištyręs įvairias teorijas apie nekrikštytų kūdikių likimą, interviu portalui kath.net pasakė: „Gal ir tiesa, kad nėra galutinai apibrėžto autoritetingo pareiškimo tais klausimais, tačiau yra tvirta tradicija ordinariniame magisteriume [įprastiniame Bažnyčios mokyme], kurios negalima paprasčiausiai atsisakyti. Neužtenka pasakyti, kad limbas niekada nebuvo apibrėžtas, ir vien dėl to manyti, kad nekrikštyti vaikai yra danguje. Istorijoje doktrininė alternatyva limbui niekada nebuvo nekrikštytų kūdikių išganymas, bet griežtesnė augustiniškoji interpretacija, teigianti, kad tie vaikai patiria dar ir juslėmis jaučiamą skausmą. Tai, kad tie vaikai nepasiekia išganymo, nebuvo net diskutuojama, neskaitant labai negausių išimčių (Kajetanas ir kai kurie kiti)“. Pažymėtina, kad Kajetanui tokio neteisingo mokymo liepė atsisakyti pats popiežius šv. Pijus V. „Savo studijoje aš priėjau išvados, kad limbas yra ne tik tinkamas paaiškinimo būdas, bet ir labiau pagrįstas, nei daugelis kitų teorijų bei... remiasi ilgamete autoritetinga tradicija“, – komentuoja J. M. Schwarzas.
Šv. Tėvo Benedikto XVI žodžiai, spalio 5 d. pasakyti pamoksle tarptautinės teologinės komisijos nariams, suteikia vilties, kad Šventoji Dvasia padės Šv. Petro įpėdiniui užkirsti kelią Bažnyčios mokymo iškreipimui: „Kalbėti, kad būtum sutiktas plojimais, kalbėti, orientuojantis į tai, ką žmonės nori girdėti, kalbėti paklūstant viešosios nuomonės diktatūrai, yra tam tikra žodžio ir sielos prostitucija... Aš tikiu, kad fundamentali teologo dorybė, nors tai ir sunku, yra disciplina, paklusnumas tiesai...“ Todėl popiežius nepaskelbė jokio nutarimo dėl limbo.
 
Viso pasaulio dėmesio susilaukė popiežiaus vizitas Turkijoje, vykęs lapkričio 28 – gruodžio 1 dienomis.
Dar iki tapdamas popiežiumi, Benediktas XVI yra viešai prieštaravęs Turkijos siekiui įstoti į ES, nes, pasak jo, religiniu ir kultūriniu požiūriu skirtinga Turkija nepriklauso Europai. „Nėra blogai, kad Turkija kaip musulmoniška šalis bus ES narė, nes tai abi puses praturtins. ES negali likti vien krikščionių klubas“, – tai žadėjo pasakyti Benediktui XVI Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, ruošdamasis popiežiaus apsilankymui. Tačiau atvykęs į Turkiją, popiežius netikėtai užsiminė, kad neprieštarauja šalies narystei ES. Stambulo dienraštis Radikal rašo, kad popiežiaus pritarimas Turkijos įsijungimui į ES buvo visiems staigmena: „Šie žodžiai prilygsta popiežiaus atsisakymui vadovautis savo paties intelektualiniu raison d‘etre (egzistavimo pagrindu)... Abejoju, kad popiežius tikrai taip sakė, o jei ir sakė, abejoju, kad jis buvo nuoširdus“, – rašo dienraščio žurnalistas. Jis priduria: „Dar labiau turkus nustebino tai, kad Benediktas Šešioliktasis priėmė Turkijos vėliavėlę ir ja šypsodamasis mojavo. Juk ant šitos vėliavėlės išspausdintas kryžiaus antipodas – pusmėnulis“. „Islamas yra taikos ir proto religija“, – šiuos popiežiaus pasakytus žodžius citavo Turkijos spauda. Jie visiškai prieštarauja rugsėjį Rėgensburge Šv. Tėvo pacituotiems Manuelio Paleologo žodžiams apie Mahometo nešamą blogį, liepimą skleisti savo tikėjimą kardu. Nenuoširdi popiežiaus diplomatija sukelia įspūdį, kad Šventasis Sostas neturi aiškios politikos ir tik stengiasi bet kokia kaina išvengti konfliktų.
Dar labiau stebina popiežiaus pagarbus apsilankymas Mustafos Kemalio Atatürko (1881–1938) mauzoliejuje Ankaroje. Atatürkas buvo žiaurus nacionalistinis diktatorius, aukšto laipsnio masonas, kruvino krikščionių armėnų ir sirų ortodoksų genocido organizatorius. Turkų dienraštis Vatan straipsnyje „Kryžiuotis be kryžiaus“ pastebėjo, kad lankydamasis mauzoliejuje popiežius „iš pagarbos“ paslėpė krūtinės kryžių po rūbais.
Benediktas XVI susitikime su įvairių valstybių diplomatais Ankaros Apaštalinėje nunciatūroje pasakė, kad atvyko į Turkiją kaip draugas ir taikos bei dialogo apaštalas. Sekuliaria valstybe tapusios Turkijos valdžios užduotis yra užtikrinti kulto ir sąžinės laisvę. „Bažnyčios misija yra dvasinė, todėl ji neturi tiesiogiai dalyvauti politiniame gyvenime“, – teigė popiežius. „Mūsų laikmetyje autentiškas ir tikras religijų bei kultūrų dialogas ypač reikalingas. Per šį dialogą turime pažinti ir išmokti gerbti vienas kitą, kartu dirbti žmogaus ir jo laimės siekimo labui. Savo vizito proga, – sakė Šventasis Tėvas, – noriu dar kartą patvirtinti savo pagarbą musulmonams ir pakviesti juos, abipusėje pagarboje, skatinti visuomenėje pagarbą žmogaus orumui“. Kaip gali skirtingos religijos kartu dirbti žmogaus laimės siekimo labui, jei tą laimę supranta visiškai skirtingai? Pagyrimai humanistiniam sekuliarizmui ir religinei laisvei aiškiai prieštarauja tradiciniam Bažnyčios mokymui apie Kristaus socialinį karališkumą. O Bažnyčia teisėtos laisvės Turkijoje nė iš tolo neturi: per patį popiežiaus vizitą, lapkričio 29 d., Turkijos prezidentas A. N. Sezeras vetavo ES pasiūlytą įstatymą, skirtą pagerinti Turkijos ne musulmonų turtines teises.
Savo kalboje Turkijos religijų reikalų departamente Benediktas XVI pareiškė, kad „krikščionys ir musulmonai priklauso vieną Dievą tikinčiųjų šeimai. Vienų ir kitų tradicijų ištakos siekia Abraomą“. Tačiau religinis tikėjimas remiasi apreiškimu ir malone, o krikščionių apreiškimo Dievas (Švč. Trejybė) visiškai skiriasi nuo Alacho, esą apsireiškusio Muhamedui ir atmetančio Trejybę. Musulmonai neturi krikšto sakramentu suteikiamos antgamtinio tikėjimo malonės, jų tikėjimas yra vien žmogiška nuomonė, todėl negali būti gretinamas su krikščioniškuoju.
Popiežius Turkijoje stengėsi pabrėžti dialogą tiek su musulmonais, tiek su nuo Katalikų Bažnyčios atskilusiais krikščionimis. Benediktas XVI dalyvavo graikiškoje bizantinėje liturgijoje šv. Andriejaus garbei. Pontifikas ir stačiatikių patriarchas Baltramiejus I lapkričio 30 d. drauge surengė iškilmingas pamaldas ir dar kartą pareiškė įsipareigojimą siekti vienybės panaikinant skilimą. Pabaigoje popiežius ir patriarchas pasakė po kalbą ir abu drauge suteikė palaiminimą. Liturgijai pasibaigus, Patriarchato rūmų Sosto salėje buvo perskaitytas bendras pareiškimas, kurį pasirašė Benediktas XVI ir Baltramiejus I. Pareiškime prisimintas popiežiaus Jono Pauliaus II ir patriarcho Dimitrijaus I susitikimas, kurio metu buvo paskelbta apie mišrios teologinio dialogo komisijos sudarymą. „Joje dalyvaujančių katalikų ir stačiatikių tikslas yra visiškos vienybės atkūrimas... Kalbėdami apie Romos ir Konstantinopolio Bažnyčių santykius negalime užmiršti iškilmingo bažnytinio akto, kuriuo buvo atšauktos senosios ekskomunikos, daug amžių negatyviai veikusios katalikų ir stačiatikių santykius“. Reikia priminti, kad 1965 m. paskelbtas ekskomunikos atšaukimas yra negaliojantis, kol stačiatikiai neatsisakė savo skelbiamų tikėjimo klaidų ir nesugrįžo į pilną vienybę su Katalikų Bažnyčia.
Po to popiežius apsilankė istorinėje Hagia Sophia (Šv. Išminties) katedroje. Šiame IV amžių siekiančiame pastate iki Bizantijos žlugimo buvo Konstantinopolio patriarchų katedra. 1453 metais, turkams užkariavus Konstantinopolį, Osmanų imperijoje ji buvo paversta pagrindine mečete, o nuo 1935-ųjų pasaulietiškoje Turkijoje – muziejumi. Čia 1967 metais apsilankęs meldėsi popiežius Paulius VI, tuo sukėlęs diplomatinį incidentą. 1979 čia apsilankęs Jonas Paulius II nebesimeldė, juo pasekė ir Benediktas XVI.
Po to Benediktas XVI, nusiavęs batus, aplankė pagrindinę Stambulo mečetę – Žydrąją mečetę. Čia jis kartu su Stambulo muftijumi Mustafa Cagrici pasisuko į Kiblah – Mekos pusę, kurion atsigręžę meldžiasi musulmonai – ir kartu su muftijumi meldėsi musulmonų maldos poza, kuri vadinama „ramybės padėtimi“. Atsigręžimas link Mekos yra musulmonų religinis gestas, skirtas Alacho garbinimui. Šis popiežiaus gestas reiškia ne tik pagarbą musulmonams kaip žmonėms, tai yra jų klaidingos religijos kulto aktas. Kardinolas W. Kasperis gruodžio 2 d. vykusioje spaudos konferencijoje Romoje pareiškė nuomonę, kad po to gesto „Turkijos musulmonai pradėjo gerbti popiežių, jis pasidarė jiems simpatiškas“. Tačiau Internete paskelbtame pranešime Irako „Al Qaedos“ sparnas pasmerkė popiežiaus vizitą kaip kryžiaus žygį prieš islamą, kuriuo siekiama atskirti Turkiją nuo musulmonų pasaulio. Benedikto XVI malda mečetėje be abejo yra vienas didžiausių papiktinimų pastaraisiais metais, kurio vienintelis vaisius – klaidingas įspūdis, jog nėra esminio skirtumo tarp krikščionybės ir islamo. Šį papiktinimą bandė sušvelninti Vatikano atstovas spaudai kun. F. Lombardi, tikinęs žurnalistus, kad tai tebuvusi asmeninė meditacija, „o ne malda su išoriniais ženklais, būdingais krikščionių tikėjimui“. Taip, bet su pamaldžiu rankų sudėjimu ant krūtinės ir nusilenkimu link Mekos, būdingu musulmonų tikėjimui! Be to, gruodžio 6 d. audiencijos metu, prisimindamas savo vizitą mečetėje, pats popiežius kalbėjo: „Toje maldos vietoje aš kelias minutes buvau susitelkęs ir kreipiausi į dangaus ir žemės Viešpatį“ – ar tai buvo Alachas, ar Švč. Trejybė, lieka neaišku.
Su popiežiumi susitikęs Turkijos religijų reikalų ministras imamas Ali Bardakoglu, agentūros CWN žurnalisto paklaustas, ar jis apsilankytų ir melstųsi katalikų bažnyčioje, atsakė: „Nebūtų teisinga, jei imamas užsikabintų kryžių ir melstųsi Mergelei Marijai – taip pat nėra tinkama, jei kunigas meldžiasi mečetėje“.
Vėliau Benediktas XVI apsilankė armėnų Šventosios Marijos katedroje, kur susitiko ir kartu šventė „Dievo žodžio liturgiją“ su armėnų apaštalinės Bažnyčios patriarchu Mesrobu II. Žinoma, nė neužsiminta apie armėnų genocido problemą. Po to popiežius grįžo į Apaštalinės atstovybės buveinę, kurioje atskiruose susitikimuose priėmė sirų ortodoksų metropolitą Filuksinos Yusuf Centiną ir didįjį Turkijos rabiną Isaką Haleva.
Gruodžio 1 d. paskutinėse popiežiaus Mišiose Stambulo katalikų Šv. Dvasios katedroje dalyvavo lotynų, graikų bei armėnų apeigų katalikai. Liturgijoje dalyvavo ir nuo Katalikų Bažnyčios atskilusių bendruomenių vadovai: stačiatikių Konstantinopolio patriarchas Baltramiejus I, armėnų patriarchas, sirų stačiatikių metropolitas ir Stambulo protestantiškų bendruomenių atstovai. Mišių homilijoje Benediktas XVI pasakė, jog „ekumenizmą reikia laikyti visų mūsų bažnytinių pastangų pagrindiniu tikslu“. „Gerai žinote, kad Bažnyčia niekam nieko nenori primesti ir kad ji tik prašo gyventi laisvai“, – kalbėjo popiežius.
Taigi visas Šventojo Tėvo vizitas Turkijoje niekuo nesiskyrė nuo analogiškų Jono Pauliaus II kelionių, pažymėtų pasaulietiškos diplomatijos ir niekur nevedančio dialogo dvasia. Populiaraus turkų dienraščio Hürriyet apžvalgininkas Eminas Cölasanas pastebėjo, kad popiežius Benediktas XVI nepraleido nei vienos progos įsiteikti turkams. „Jei jo vizitas būtų trukęs dar kelias dienas ilgiau, popiežius tikrai būtų priėmęs islamo tikėjimą“, – mano žurnalistas.
 
Spalio 26 d. 15 000 Linzo (Austrija) diecezijos paauglių gavo iš vyskupijos dovanėlę – kompaktinį diską „Erdvė mano gyvenimui“ (Raum für mein Leben).
Disko medžiaga detaliai informuoja jaunuolius, kokiomis kontraceptinėmis priemonėmis jie gali pasinaudoti prieš eidami į lovą, „kad jų partneriui būtų gera“. Taip pat paaiškinama, kad „blogiausiu atveju“ pradėtą kūdikį iki trijų mėnesių amžiaus galima nužudyti. Pasipiktinę tėvai parašė vietos vyskupui Ludwigui Schwartzui: „Ką mes turime pasakyti savo vaikams. Gal būt: „Nežiūrėkite rimtai į tai, kas ateina iš Bažnyčios“?“ Iš vyskupo atsakymo negauta. Katalikų jaunimo organizacijos Insbruko skyriaus vadovas Haraldas Fleißneris laiko minėtą CD geru, o jo kritiką „nereprezentatyvia“, skleidžiama konservatyvių sluoksnių.
 
Spalio 27 d. The Detroit News pranešė, kad JAV Detroito Dievo Motinos Krikščionių pagalbos bažnyčia buvo parduota musulmonų religinei bendruomenei.
XX a. pradžioje į Detroitą plūstelėjus lenkų imigrantų bangai, jie atsinešė čia savo katalikų religiją bei kultūrą. Bet vėliau jie išsikėlė į miesto pakraščius, palikdami vis mažėjančias parapijas centre. Kita vertus, vis didėja musulmonų imigrantų banga iš Bangladešo ir kitų šalių. Tačiau katalikiško gyvenimo smukimą lėmė ne tiek natūralūs procesai, kiek Bažnyčios krizė – vis mažėjant kunigų Detroito arkivyskupijoje, kaip ir visose JAV, imta masiškai skirti po vieną kunigą aptarnauti kelioms parapijoms, sujunginėti parapijų bendruomenes, mažinti bažnyčių skaičių.
Minėta bažnyčia – pirmoji parduodama Detroito arkivyskupijoje. Stebėdamas kryžius, nuimamus nuo bažnyčios, kurioje išaugo, buvo pakrikštyti, susituokė bei buvo palaidoti tūkstančiai kelių kartų katalikų, vietos gyventojas Bartas Nowakas pasakė: „Jie sugriaus šią vietą... Tai nelinksma istorija“.
 
Lapkričio pradžioje Jungtinės Karalystės Evangelikų aljansas, vienijantis apie 1,2 mln. įvairių konfesijų protestantų, paskelbė monumentalią studiją „Tikėjimas ir nacija“ (Faith and Nation).
Tai trejus metus ruoštas 170 psl. raportas apie tikėjimo ir dorovės krizę šalyje bei visoje Europoje. Raportas nukreiptas prieš „įvairias sekuliarizuojančias jėgas, kurios jau pradėjo mesti iššūkį esamoms krikščioniškoms laisvėms ir yra nusistačiusios tai dar stipriau daryti ateityje“.
Pateikiama daugybė antikrikščioniškojo sekuliarizmo pavyzdžių. Prancūzijos mokyklose uždrausti religiniai simboliai. Didžiojoje Britanijoje siūlomi projektai įstatymų, kuriuose religinėms grupėms draudžiama protestuoti prieš „meno“ kūrinius, kurie tyčiojasi iš religijos. „Kard. Ratzingeris, dabar popiežius Benediktas XVI, Europą aprašė kaip žemyną, kuriame sekuliarios jėgos „stumia Dievą į pakraštį“, siekdamos padaryti religinį tikėjimą privačiu dalyku. Šioje Europoje R. Buttiglione už savo tradicinį katalikišką požiūrį į homoseksualumą ir lytiškumą buvo jėga priverstas palikti Europos teisingumo komisaro postą. Kard. Ratzingeris aiškino, kad tai reiškia, jog kiekvienas, kuris gina krikščioniškąją ortodoksiją, dabar dėl to yra pašalinamas iš viešojo gyvenimo – tai yra sekuliariosios netolerancijos agresyvi ideologinė forma“, – sakoma dokumente.
„Pagrindinis dalykas, – rašoma raporte, – yra tai, kad įvedimi nauji įstatymai bei politika, grįsta „lygybės“ ir „teisių“ sąvokomis, kurios kadaise buvo paimtos iš biblinės sutvėrimo doktrinos, bet dabar vis labiau panaudojamos tam, kad pavaizduotų klasikinius krikščionis kaip netolerantiškus, išskirtinius ir netinkamus pilietinei sferai“. Raportas atmeta kai kurių protestantų grupių pasitraukimo iš visuomenės idėją, kuri tik prisidėjo prie krikščioniškojo tikėjimo išstūmimo iš pilietinių institucijų į privačią sferą. G. Busho perrinkimas JAV prezidentu, remiant vadinamajai krikščioniškajai dešinei, „atpalaidavo kartais beveik isterišką reakciją iš pasaulietiškos kairiojo sparno žiniasklaidos..., reikalaujančios jėga išstumti religines grupes ir jų požiūrius iš demokratinių politinių procesų“, – pažymima raporte.
Krikščioniškas pasipriešinimas, anot raporto, yra reikalingas keliuose frontuose, kur vyriausybė pasikėsina į religijos laisvę, būtent: susiduriant su sekuliarizmu, pliuralizmu, homoseksualumu, abortu ir eutanazija. „Augant įstatymų spaudimui Evangelijos keliamų reikalavimų dėl kitų tikėjimų bei jos seksualinių-etinių imperatyvų atžvilgiu, gali prireikti politinės veiklos, kuri apimtų ir protestą bei pasipriešinimą“. Dokumente svarstomos įvairios galimybės priešintis antikrikščioniškai politikai – pradedant nuo atsisakymo bendradarbiauti su valstybės valdžia iki revoliucijos. Tačiau revoliucija raporte vertinama kaip kraštutinė pasipriešinimo forma, prieš kurią reikėtų išbandyti švelnesnes formas, tokias kaip, pvz., krikščionišku tikėjimu paremtą civilinės metrikacijos darbuotojų atsisakymą registruoti homoseksualų „santuokas“, nors ir remiamas valstybės. Dvasininkai raginami paremti pasauliečius tokiose situacijose.
Baigiant mintį, raporte pažymima: „Kaip ankstyvoji Bažnyčia nusprendė negarbinti ciesoriaus, taip XXI amžiaus Bažnyčia turės nuspręsti, kaip ir kokiomis aplinkybėmis ji priešinsis neteisingai priespaudai ar įstatymams... Bažnyčia turėtų prieiti prie suvokimo, kad tam tikrais atvejais ji turi ne tik teisę, bet ir pareigą nepaklusti valstybei“. Britanijos žiniasklaida neatkreipė dėmesio į daugiausiai nuosaikų dokumento toną ir prilygino jį radikaliųjų musulmonų protestams.
Deja, tokių karingų pareiškimų pasigirsta tik iš protestantų gretų. Katalikų vadovai ir platieji sluoksniai, gal išskyrus Lenkiją, nusiteikę pacifistiškai ir net nesvarsto pilietinio pasipriešinimo antikristinei valdžiai galimybės.
 
Spalio 21 d. Daily Telegraph korespondentė iš Vitenbergo pranešė, kad vokiečių archeologai surado išvietę, kuria turėjo naudotis didysis reformatorius Martynas Liuteris.
Akmens konstrukcija rasta Liuterio namo Vitenberge priestato liekanose. Liuterio memorialinio fondo direktorius prof. Stefanas Rheinas teigia: „Tai didelis radinys, ypač dėl to, kad kalbame apie žmogų, į kurio raštus daugelį metų buvo sutelktas visas dėmesys, mažai besidomint pačiu apčiuopiamu ir žmogišku asmeniu, kuris juos parašė. Tai yra vieta, kur gimė reformacija. Liuteris pats yra sakęs, kad jis padarė savo reformacijos atradimą in cloaca (lot. išvietėje). Mes neįsivaizdavome, kur ta išvietė buvo. O dabar tapo aišku, ką turėjo omenyje reformatorius“.
Liuteris dažnai užsimindavo kentėjęs nuo chroniško vidurių užkietėjimo ir praleisdavo daug savo apmąstymų laiko tualete. Būtent čia ir parašytos garsiosios 95 tezės, kurias anot legendos Liuteris prikalęs prie Vitenbergo bažnyčios durų.
Prof. St. Rheinas, kuris rūpinasi 80 000 lankytojų, kasmet apžiūrinčių Liuterio namus, teigia, kad turistams nebus leidžiama pasėdėti ant garsiosios išvietės. „Aš nesėsčiau ant jos. Tai taškas, kada reikia nubrėžti ribą“, – sako pagarba šiai vietai susirūpinęs muziejininkas.
 
Gruodžio pradžioje Tablighi Jamaat, islamo misionierių organizacija, paskelbė, kad įsigijo žemės sklypą mečetės, mokyklos ir parodų salės statybai bei parko įrengimui.
Sklypo plotas – 180 000 kv. m., mečetėje tilps 40 000 tikinčiųjų. Tai bus didžiausias sakralinis pastatas D. Britanijoje. Organizacija Tablighi Jamaat buvo įsteigta 1923 m. Indijoje, kad padėtų konvertitams iš induizmo į islamą tapti „pilnais musulmonais“. Jos misionieriai aktyviai veikia daugelyje Vakarų šalių.
Prieš projektą pasisakė kai kurios evangelikų organizacijos, tokios kaip Barnabas Fund ir Christian Peoples Alliance. Jų atstovai įspėjo, kad mečetė taps nauju organizacijos centru, ji visiškai pakeis plačios apylinkės demografinę situaciją, pritraukdama čia musulmonus imigrantus. „Galų gale susikurs visiškai musulmoniška bendruomenė, kuri sukurs atskirą sritį, paralelinę visuomenę“. Tokia bendruomenė neišvengiamai taps grėsme šalies saugumui.
 
Lapkričio 6–11 dienomis Šv. Pijaus X brolijos Rytų Europos srities vadovas kun. Karlas Stehlinas Taline laikė rekolekcijas pagal jėzuitų įkūrėjo šv. Ignaco Lojolos metodą. Jose dalyvavo... septyni liuteronų pastoriai.
Rekolekcijų dienomis jis galėjo kasdien celebruoti šv. Mišias vienoje iš seniausių Estijos bažnyčių, pastatytoje prieš 790 metų. Pastoriai buvo sužavėti giliu šv. Ignaco meditacijose pateiktu Šv. Rašto aiškinimu, visi uoliai dalyvavo Rožančiaus maldoje, Švč. Sakramento adoracijose. Vienas dalyvis pareiškė: „Aš atradau Mariją!“ Belieka melstis, kad šie liuteronai rastų drąsos pereiti į Katalikų Bažnyčią.
 
Lapkričio 21 d. Šv. Pijaus X brolijos Varšuvos priorate lankėsi Brolijos vyskupas Richardas Williamsonas.
Vyskupas suteikė subdiakonato ir diakonato šventimus septyniems Ukrainos graikų katalikų Šv. Juozapato kunigų brolijos seminaristams. Po to kunigais buvo įšventinti seminarijos absolventai Stefanas Rožakas ir Myronas Gnipas. Juos šių metų vasario 16 d. diakonais įšventino vyskupas B. Tissier de Mallerais. Iškilmingoje šventimų ceremonijoje dalyvavo dauguma Šv. Juozapato brolijos kunigų ir seminaristų, taip pat keli šimtai tikinčiųjų iš Vakarų Ukrainos.
Savo pamoksle ir po ceremonijos vykusioje paskaitoje vyskupas kalbėjo, kad greito susitarimo su Roma tikėtis nereikia, nes pagrindinės, doktrinos problemos dar net nepradėtos aptarti. Taip pat R. Williamsonas kalbėjo, jog vienas austrų vyskupas yra minėjęs kardinolo J. Ratzingerio žodžius, pasakytus dar prieš konklavą: „Aš gailiuosi dėl dviejų dalykų: dėl Fatimos trečiosios paslapties ir dėl Lefebvre‘o“. Pirmuoju klausimu jis nieko negalėjęs padaryti – Jono Pauliaus II valia buvo paskelbtas trečiosios paslapties tekstas, keliantis daug abejonių. Antruoju klausimu – kad nepavyko susitarti su arkiv. Lefebvre‘u dėl vyskupų šventimų – kaltas esąs jis pats.
Lapkričio 26 d. Lvovo Šv. Petro ir Pauliaus graikų katalikų parapinėje bažnyčioje, kurios klebonas yra Šv. Juozapato brolijos vyresnysis kun. Vasylis Kovpakas, įvyko iškilmingos kun. Myrono Gnipo primicijos. Jose dalyvavo ir lietuvis kunigas Edmundas Naujokaitis, dėstantis brolijos seminarijoje teologiją. Į ceremoniją susirinko apie 4000 tikinčiųjų. Iš pradžių primiciantas buvo pasitiktas Lvovo Riasne rajono aikštėje, po to su didele procesija nulydėtas į bažnyčią. Procesija, iškilminga šv. Liturgija, primicijų palaiminimo teikimas ir kitos apeigos truko penkias valandas. Kitas penkias valandas užėmė primicijų pietūs, kuriuos fabriko „Vesna“ salėje surengė šio fabriko vadovė, didelė Tradicijos geradarė ponia Marija Zabyhailo. Kito kunigo, St. Rožako primicijos įvyko gruodžio 3 d. Janivo bažnyčioje. Abu kunigai pradėjo eiti savo pareigas įvairiuose Tradicijos centruose Ukrainoje.
 
Liepos mėnesį Brolijos Vokietijos sritis pradėjo įspūdingą akciją: išleistas DVD diskas Die Zelebration der lateinischen Messe, kuriame nufilmuotos tradicinių šv. Mišių apeigos su detaliais paaiškinimais. Pasiūlymas nemokamai užsisakyti šį diską išsiuntinėtas visiems Vokietijos kunigams – tai puiki priemonė teisingai išmokti Mišių apeigas pagal tradicinio Romos Mišiolo rubrikas.
Nuo pat savo darbo Vokietijoje pradžios Brolija ieško kontaktų su dieceziniais kunigais ir seminaristais, reguliariai rengiami Tradicija besidominčių kunigų susitikimai, keturiskart per metus siuntinėjamas aplinkraštis Rundbrief an Freunde im Priesteramt. Jei anksčiau kunigai daugiausia dejuodavo dėl Bažnyčios krizės ir nostalgiškai prisimindavo praeitį, tai dabar pastebimas konkretus domėjimasis amžinąja tikėjimo ir liturgijos tradicija, užmezgama vis daugiau kontaktų su jaunais kunigais, niekuomet nemačiusiais tradicinių Mišių. Regint šią tendenciją ir ryškėjančias Vatikano simpatijas tradiciniam ritualui, nutarta ateiti kunigams į pagalbą.
Šv. Mišios, leidus klebonui, nufilmuotos vienoje parapinėje bažnyčioje prie gražaus pagrindinio altoriaus. 170 minučių filmui sumontuoti prireikė 300 valandų darbo studijoje. Rugpjūčio pradžioje Vokietijos srities vyresniojo kun. N. Pflugerio laiškas su siūlymu užsisakyti DVD išsiuntinėtas 7000 iš 16 100 Vokietijos kunigų. Rugsėjį ir spalį planuojama siųsti tokius laiškus likusiems Vokietijos, taip pat Šveicarijos ir Austrijos kunigams. Jau pirmosiomis savaitėmis po akcijos gauti šimtų kunigų padėkos laiškai ir užsakymai. Apie akciją parašė ir Vokietijos spauda, o vyskupai laikosi mirtinos tylos.
„Po dešimtmečiais trukusių liturginių ir pastoralinių eksperimentų norėtume atkreipti jūsų dėmesį į vieną pagalbos priemonę iš Bažnyčios Tradicijos, išbandytą kunigų ir katalikų liaudies pašventinimo darbe: tradicines lotyniškas Mišias“, – rašo kun. Pflugeris. Jis pateikia citatų rinkinį iš didžiausių laikraščių vokiečių kalba, iš straipsnių, skirtų Vatikano II Susirinkimo konstitucijos apie liturgiją 40-mečio jubiliejui: vienbalsiai pripažįstama, kad Susirinkimo pradėta reforma patyrė nesėkmę. Tradicinės Mišių apeigos niekuomet nebuvo panaikintos ar uždraustos, todėl vyskupai turėtų liautis persekioti tas Mišias aukojančius kunigus. „Kiekvienas kunigas, nepriklausomai nuo savo ganytojo indulto, turi neatimamą teisę jas celebruoti privačiai ir viešai“.
Interviu portalui kreuz.net kun. Pflugeris sakė: „Šios akcijos pagrindas yra įsitikinimas, kad naujasis Mišių ritualas yra ne tik mažiau geras, nei senasis, bet blogas... Mes pritariame šiandieniniam popiežiui, kad „mūsų išgyvenama Bažnyčios krizė didžiąja dalimi kyla iš liturgijos griūties“ (J. Ratzinger, Aus meinem Leben, DVA 1997, p. 174). Brošiūroje prie filmo mes surinkome kardinolo citatas, kurios įrodo, jog jis aiškiai pripažįsta: 1. Naujosios Mišios nėra organinis senųjų išvystymas, bet naujas ritualas. 2. Tokio ritualo nenorėjo nei Susirinkimo tėvai, nei II Vatikano liturgijos konstitucija. 3. Savo turiniu jis reiškia ryšių su tradicija nutraukimą ir turi griaunantį poveikį... Todėl naująjį Mišių ritualą savo esme turime pavadinti objektyviai blogu ir netinkamu: jis veda katalikus prie protestantiškos dvasinės laikysenos ir taip kelia pavojų jų tikėjimui“.
Panašų filmą lenkų kalba galima pažiūrėti ar atsisiųsti ir Brolijos svetainėje www.fsspx.lt.
 
Liepos 10–16 dienomis Lietuvoje lankėsi garsūs „katalikiško“ charizmatinio judėjimo aktyvistai sesuo Briege McKenna OSC ir kunigas Kevinas Scallonas CM.
Iš pradžių svečiai vedė rekolekcijas kunigams Vilniaus seminarijoje, po to – „eucharistines išgydymo pamaldas“ Kauno Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje ir Klaipėdoje. Renginių metu Lietuvos kunigams ir tikintiesiems buvo skiepijamas protestantiškas charizmatinis pamaldumas, paremtas jausmingu entuziazmu ir minios psichologija.
Sesuo McKenna pasakoja apie savo pačios ir daugelio jos „užtartų“ žmonių neva stebuklingą pagijimą, nors nepateikia jokių to stebuklingumo įrodymų. Laisvokai apsirengusi ir amerikietiškai besišypsanti McKenna nepalieka didelės Dievo apdovanotos šventosios įspūdžio, tačiau pretenduoja į stebuklingą gydymo dovaną. Charizmatikai mano, kad jiems nereikia griežtai tikrinti menamų antgamtinių reiškinių (regėjimų, išgijimų, stebuklų), kaip to visuomet reikalavo Bažnyčia, pvz., kanonizacijos bylose. Naudojantis psichologinėmis technologijomis, gudriai nutrinama riba tarp tikro fizinio pagijimo ir „vidinio išgydymo“.
Dar 1996 m. rugpjūtį Lietuvoje viešėjo vienas iš charizmatinio judėjimo lyderių Emiliano Tardifas. Tuo metu (dar nebuvo praėjusi „Tikėjimo žodžio“ mada) į Kauno sporto halę susirinko apie 6000 žmonių. Po Tardifo maldos žmonių, kurie  esą stebuklingai išgijo, buvo prašoma tiesiog pakelti ranką. „Kauno dienoje“ pasirodė jaunuolio, į viršų iškėlusio invalido vežimėlį, nuotrauka. Žinoma, nesivarginta pateikti faktų, kad jis tuo vežimėliu čia atvažiavo ir staiga pagijo. 1999 ir 2000 metais buvo atvykęs kitas žymus „gydytojas“: Rufus Pereira, „Tarptautinės išlaisvinimo tarnystės asociacijos“ pirmininkas.
Šiandieniniame katalikų charizmatiniame judėjime pastebimos skirtingos tendencijos. Viena vertus, vis išlaikomi „katalikiškumo“ elementai (sesuo McKenna nuolat kalba apie kunigystę, sakramentus, minima ir Marija), kita vertus, vis labiau pabrėžiamas „gydymas“. Juk keistu chaotišku šūkavimu („kalbėjimu kalbomis“) ar gitaromis gali patraukti tik nedidelę jaunimo dalį, o sveikatos sutrikimų turi visi. „Gydymo pamaldos“ labai priartina naujuosius sekmininkus ir charizmatikus prie neopagoniško New age judėjimo ir ezoterikos verslo – pakeiskite žodžius „karma“, „energija“, „čakrų pravalymas“ žodžiais „Jėzus“, „Eucharistija“, „užtarimo malda“, ir skirtumo nebeliks.
Sesuo McKenna stovi prie „marijinio charizmatizmo“ šventovės Medjugorėje ištakų. 1981 m. gegužę Romoje vyko charizmatinio judėjimo lyderių susitikimas. Jame dalyvavo ir pranciškonas kun. Tomislavas Vlasicas iš Jugoslavijos. Sesuo McKenna paskelbė, kad regėjo viziją: kun. Vlasicas sėdi apsuptas didelės minios, o iš po jo krėslo teka gyvojo vandens šaltiniai. Grįžęs į tėvynę, kun. Vlasicas ėmė „dvasiškai vadovauti“ vaikų grupei, ir štai jau birželio 24 d. šie vaikai ėmė regėti „Gospą“. „Gospa“ savo apsireiškimuose rėmė prieš vyskupą maištaujančius pranciškonus, skatino jų platinamą charizmatizmą.
 
Rugsėjo 13–16 d. Oksfordo Mertono kolegijoje įvyko vienuoliktasis tarptautinis CIEL koliokviumas tema „Romos liturgijos genijus: istorinė įvairovė ir dvasinis platumas“. Tarptautinį liturginių studijų centrą (CIEL) 1994 metais įsteigė jauni pasauliečiai Paryžiuje. Centro dvasinis patarėjas yra Popiežiškosios teologijos akademijos narys mons. dr. Rudolphas Michaelis Schmitzas. Centras susikūrė kaip pabrėžtinai nepoleminė organizacija, siekianti vien pozityviai tyrinėti ir populiarinti tradicinę Romos liturgiją. Nuo 1995 m. rengiamos tarptautinės konferencijos įvairių Romos liturgijos aspektų tyrimui, siekiama atskleisti organišką istorinį jos vystymąsi.
CIEL veiklą remia ir laimina kardinolai D. Castrillonas Hoyos, Medina Estevazas, daug Kurijos vyskupų, palaikančių tradicinės liturgijos „reabilitaciją“ ir liturginės „reformos reformos“ idėją. CIEL skyriai veikia Romoje, D. Britanijoje, JAV ir Kanadoje.
Kiekvieną koliokviumo dieną kolegijos koplyčioje buvo giedamos Laudės, po to skaitomi pranešimai, giedamos tradicinės šv. Mišios. Vakare – Mišparai ir Kompleta. Šv. Mišias laikė Šv. Petro brolijos, Čikagos Šv. Jono Kentiečio brolijos ir kitų „Ecclesia Dei“ bendruomenių kunigai. Pabaigos iškilmingas pontifikalines Mišias aukojo Birminghamo vysk. augziliaras D. McGough.
Tarp žymiausių pranešėjų buvo „naujojo liturginio judėjimo“ lyderis benediktinų abatas dr. Alcuinas Reidas, Vengrijos mokslų akademijos profesorius, choralo specialistas László Dobszay (šiais metais lankęsis ir Lietuvoje), Londono Bromptono oratorijos kunigas vokietis Uwe Michaelis Langas (2004 išleidęs knygą Conversi ad Dominum apie Mišių laikymo rytų kryptimi simboliką). Koliokviume dalyvavo 120 mokslininkų, dvasininkų, grigališkojo choralo giedotojų iš viso pasaulio (taip pat ir iš Lietuvos).
CIEL galima laikyti tradicinės liturgijos atgaivinimo šalininkų „smegenų centru“. Silpnoji organizacijos vieta: tam tikras istoricizmas, gilinimasis vien į liturgijos istorinio vystymosi etapus, nutylint teologines 1969 m. liturginės reformos problemas. Taip pat matomas pacifizmas, nenoras sieti šiandieninės liturginės reformos krizės su bendra Bažnyčios krize. Pabrėžtinai (žinoma, dažnai pagrįstai) atskleidžiami visų liturginių reformų nuo pat antikos laikų trūkumai, bet taip sudaromas įspūdis, esą Romos liturgija niekuomet nebuvo tobula, sumenkinama 1969 m. katastrofinių pakeitimų reikšmė.
Galiausiai aišku, kad CIEL nenori turėti nieko bendra su „polemiška“, „taikiam atstatymo darbui trukdančia“ Šv. Pijaus X kunigų brolija. Tačiau jei nebūtų buvę arkivyskupo M. Lefebvre‘o ir Brolijos, niekas šiandien apie tradicinę liturgiją net nekalbėtų.
 
Spalio 11 d. Italijos vyskupų konferencijos naujienų agentūra paskelbė žinią, kad „norėdamas palengvinti lotyniškų Mišių celebravimą pagal senąjį, priešsusirinkiminį šv. Pijaus V Mišiolą, Benediktas XVI greitai paskelbs Motu proprio“.
Ši žinia, kuri remiasi „žymiais šaltiniais Vatikane“, spalio 12 d. paskelbta ir Italijos vyskupų dienraštyje Avvenire. Dokumentą popiežius gali publikuoti jau lapkritį arba gruodį. Jis pakeistų 1984 m. popiežiaus Jono Pauliaus II Motu proprio, kuris leidžia vyskupams suteikti kunigams indultą tam tikromis sąlygomis laikyti tradicines šv. Mišias. Dabar tokio indulto nereikėtų, kiekvienas kunigas galėtų laisvai celebruoti pagal tradicinį ritualą. Tačiau lieka neaišku, kaip vyskupai turėtų praktiškai spręsti dėl dviejų ritualų naudojimo kylančius praktinius sunkumus. Naujasis Romos ritualas bus „ordinarinis“, „universalusis“, o tradicinis – „ekstraordinarinis“.
Spalio 12 d. Milano dienraščio Il Giornale apžvalgininkė Andrea Tornielli rašo, kad norėdami gauti senąjį indultą, kunigai dažnai susidurdavo su vyskupų priešiškumu. Vyskupai noriai atiduoda bažnyčias stačiatikiams, bet ne tradicionalistams, pastebi Tornielli. Naujasis Motu proprio nebeleis vyskupams atsisakyti duoti leidimo, jie tik galės reguliuoti tradicinių Mišių celebravimo sąlygas. Taigi naujasis dokumentas tiesiog papildys 1984 m. Motu proprio ir padarys jį efektyvesnį. Anot Tornielli, šis dokumentas nebus „traumuojantis grįžimas į praeitį“ ar „Vatikano II Susirinkimo paneigimas“, kaip kalba tradicinių Mišių priešininkai.
Spalio 12 d. Šv. Pijaus X brolijos gen. vyresnysis vysk. B. Fellay buvo pakviestas kalbėti prancūzų radijo stočiai Radio Courtoisie. Laidoje vyskupas išreiškė savo skepticizmą dėl gandų apie tradicines Mišias. Jau visus metus nuolat girdime, kad kažkoks dokumentas paruoštas, kad jis jau ant popiežiaus rašomojo stalo, bet taip nieko ir nepasirodo, teigia Brolijos vadovas. 2005 m. spalį vyko vyskupų sinodas, tai buvo puiki proga šio klausimo sprendimui, bet popiežius pasidavė opozicijos spaudimui. Popiežius yra aiškiai ribojamas savo polinkio į kolegializmą, jis nieko nedaro neatsiklausęs daugelio vyskupų nuomonės, o vyskupų dauguma priešiška Tradicijai.
B. Fellay sutinka, kad dabar žinios labiau pagrįstos: „Iš tiesų kažkas yra ruošiama“. Tačiau reikia laukti paties teksto: „Negaliu paneigti, kad Motu proprio galėtų atitikti mūsų pageidavimus“, t. y. vieną iš dviejų Brolijos išankstinių sąlygų deryboms su Roma (tradicinių Mišių leidimas visiems kunigams ir paskelbimas, kad ekskomunika Brolijos vyskupams buvo negaliojanti). Jei popiežius leistų tradicines Mišias, tai būtų tiesiog „teisingumo aktas“. Brolijos paskelbta akcija iki spalio pabaigos surinkti ir įteikti šv. Tėvui milijoną rožančių tampa dar aktualesnė – senųjų Mišių leidimas bus ne kažkoks diplomatijos aktas, o Dievo malonė visos Bažnyčios labui, kurios reikia prašyti maldoje.
Italijos laikraštis Corriere della Sera atliko savo skaitytojų apklausą, ar jie norėtų, kad būtų leista laikyti tradicines lotyniškas šv. Mišias. Iš 26 488 atsakymų 66,3% buvo teigiami.
 
Spalio ir lapkričio mėnesį patikimi šaltiniai Vatikane ne kartą patvirtino, jog jau yra parengtas ir svarstomas dokumentas, kuriuo visiems pasaulio kunigams būtų suteikiama teisė laisvai aukoti šv. Mišias, laikantis 1962 metų Mišiolo. Tai turėtų būti popiežiaus Motu proprio, t. y. savo iniciatyva išleistas nurodymas.
Spalio 10 d. Winnipego (Kanada) arkivyskupas Jamesas Weisbergeris agentūrai CNS sakė, kad apie planuojamą dokumentą su Kanados vyskupais trumpai kalbėjo Klero kongregacijos prefektas kard. D. Castrillonas Hoyos. Arkivyskupas nesutinka, kad tai būtų nuolaida pagyvenusiems tikintiesiems – žmonės, kurie prašo tradicinių Mišių jo arkivyskupijoje, yra „jauni, kurie niekuomet nėra jų patyrę“.
Spalio pabaigoje Vokietijos katalikų laikraščio Die Tagespost korespondentas Romoje Guido Horstas pranešė, kad, jo žiniomis, toks dokumentas bus paskelbtas tik kitų metų pavasarį. Atidėliojimo priežastis aiški – įnirtingas kai kurių kardinolų ir vyskupų konferencijų priešinimasis. Dokumento rengime bendradarbiauja Dievo kulto ir Klero kongregacijos – Dievo kulto kongregacijos prefektas kard. Arinze nėra palankus tradicinių Mišių leidimui, o Klero kongregacijos vadovas kard. Castrillonas Hoyos – pagrindinis jų leidimo iniciatorius. „Romos kurijos žinovai teigia, kad čia susiduria du visai skirtingi mentalitetai“, – rašo G. Horstas. Kita delsimo priežastis – sunkumai, kurie neišvengiamai iškils lygiagrečiai naudojant du ritualus, ypač skirtingi kalendoriai.
Spalio 17 d. Normandijos (Prancūzija) vyskupai iš Lisieux parašė laišką dvasininkijai. Jame teigiama, kad neseniai pradėtas dialogas su Šv. Pijaus X brolija kelia nerimą dvasininkų tarpe – aiškiai turimas omenyje tradicinių Mišių leidimo planas. Tai nereiškia, kad atsisakoma Susirinkimo – jis buvęs „Šventosios Dvasios dovana“, Jono XXIII įvestas aggiornamento ir iš jo kilusios reformos buvusios būtinos Bažnyčiai. Vyskupai kalba apie „iki šiol dar neregėtą pažangą Biblijos, liturgijos, istorijos ir teologijos studijose“, nors yra akivaizdu, kad visa povatikaninė teologų karta vis labiau tolsta nuo katalikų tikėjimo.
Spalio 25 d. 10 Prancūzijos vyskupų ir 50 kunigų Lons-le-Saunier mieste pasirašė peticiją Vatikanui, kurioje reiškiamas nepasitenkinimas dėl neseniai įsteigto Gerojo Ganytojo instituto veiklos ir planuojamo dokumento apie tradicines Mišias. Daugelis tikinčiųjų, diakonų ir kunigų esą „bijo“, kad tradicinio ritualo leidimas „nesiderins su Vatikano II Susirinkimo orientacija“. Toks leidimas „tikriausiai sukeltų pavojų vienybei tarp kunigų ir tikinčiųjų“. Spalio 31 d. Paryžiaus arkivyskupas Andre Vingt-Trois agentūrai Reuters sakė: „Prisidengus tam tikro liturgijos tipo gynimo kampanija, radikaliai kritikuojamas Vatikano II Susirinkimas, netgi įžūliai atmetant kai kuriuos jo nutarimus“. Tulūzos arkivyskupas, Prancūzijos vyskupų konferencijos liturginio komiteto pirmininkas Robertas Le Gallas mano, kad Roma kreipia pernelyg daug dėmesio pasauliečių skundams dėl liturginių skandalų. Anot jo, leisdami tradicines Mišias, „mes rizikuojame sukurti liūdesio, nusiminimo ir nusivylimo frontą prieš Šventąjį Tėvą“.
Prancūzams pritaria ir Briuselio kardinolas G. Danneelsas. Jis mano, kad tradicinio Mišių ritualo leidimas grėstų visoms II Vatikano reformoms. „Šis ritualas yra tik garvežys, svarbiausia, kokius vagonus jis traukia. Už šio garvežio yra vagonai, kurių aš nenoriu“, – kalbėjo kardinolas, turėdamas omenyje didėjančią kitų II Vatikano reformų kritiką.
Šis susirūpinimas pagrįstas: juk Roma leido įsteigti ir palaiko Gerojo Ganytojo institutą, kurio nariai nedviprasmiškai pasisako už II Vatikano nutarimų kritikavimą. Instituto kunigas Guillaume de Tanoüarnas portalui Catholic Angelqueen kalbėjo, kad bendruomenei pripažinta teisė „imtis konstruktyvios (tai yra nepoleminės) Vatikano II Susirinkimo kritikos, rodant pagarbą jo dalyviams. Iš tiesų, tokios pozicijos visuomet laikėsi arkivyskupas Lefebvre‘as, kuris norėjo skaityti Vatikano II Susirinkimą katalikų Tradicijos šviesoje“. Instituto vadovas kun. Ph. Laguerie lapkričio 1 d. interviu Le Forum Catholique patvirtino, kad „kiekvienas iš narių steigėjų asmeniškai sutinka gerbti autentišką Šv. Sosto Magisteriumą... Doktrinos požiūriu... Instituto nariai, kiek jie pajėgia, imasi rimtos ir konstruktyvios Vatikano II Susirinkimo kritikos, kad paskatintų Šv. Sostą pateikti autentišką Susirinkimo interpretaciją“.
Nepaisant šių nuotaikų Prancūzijos episkopate, spalio 27 d. Paryžiaus liturginio instituto 50-mečio proga kalbėjęs Dievo kulto kongregacijos prefektas kard. Fr. Arinze vėl skundėsi dėl „banalizavimo, desakralizacijos ir sekuliarizacijos liturgijoje“. Apie „liturgijos banalizavimo“ pavojų jau 1996 m. kalbėjo ir tuometinis kardinolas J. Ratzingeris (L‘Osservatore Romano, 1996 01 10). Kitos kardinolo pastabos: „Šventoji liturgija nėra tai, ką galima išradinėti“; „turime atsiriboti nuo to šaltumo, to horizontalizmo, kuris pastato žmogų į liturginio veiksmo centrą, taip pat nuo atvirai egocentrinės šou dvasios, kurią kartais stebi sekmadieniais susirinkusios mūsų bendruomenės“; „nelaimei, daugelis homilijų panašios į kalbas, kurių tema – sociologija, psichologija ar, dar blogiau, – politika. Dažnai jas sako pasauliečiai, kuriems netgi negalima sakyti homilijų, nes jos rezervuotos gavusiems šventimus“; „jei kunigas bando dalintis su tikinčiaisiais tą vaidmenį, kurį jis liturgijoje turi atlikti kaip kunigas ir kuris yra skirtas vien jam, tuomet matome klaidingą nuolankumą ir nepriimtiną demokratiškumo ar brolybės sampratą“; „jei susilpniname kunigo vaidmenį ar jo nevertiname, vietinė katalikų bendruomenė gali pavojingai priartėti prie idėjos, kad įmanoma bendruomenė be kunigo“. Kardinolo kalba buvo lyg šaltas dušas minėtajam arkivyskupui Vingt-Troisui, kuris savo kalboje užsipuolė Šv. Pijaus X broliją, atmetančią II Vatikano liturginę reformą.
Pasikeitimų dvasia jaučiama ir Vatikane. Šiuo metu Šv. Petro bazilikoje visos viešai aukojamos Mišios yra lotynų kalba, liaudies kalbomis skaitomi tik skaitiniai ir sakomi pamokslai. Tikintieji gauna neseniai išleistas knygeles, kuriose viename stulpelyje yra Mišių tekstas lotyniškai, kitame – viena iš liaudies kalbų.
Lapkričio 4 d. Lurde prasidėjo Prancūzijos vyskupų konferencijos plenarinė asamblėja. Nuo pat jos atidarymo buvo aišku, kad pagrindinė tema bus ruošiamas tradicinių Mišių leidimas. Atidarymo kalboje konferencijos pirmininkas, vienas iš Mišių leidimo projekto iniciatorių ir Gerojo Ganytojo instituto globėjas kard. Jean-Pierre‘as Ricard‘as ėmė raminti vyskupus, kad Motu proprio dar nepasirašytas, dar galima reikšti savo pastabas. Naujasis dokumentas tikrai nereikš Pauliaus VI liturginės reformos sumenkinimo. „Priešingai tam, ką kai kas jam priskiria, popiežius Benediktas XVI neketina nukrypti nuo kelio, kurį Bažnyčiai nurodė Vatikano II Susirinkimas. Jis iškilmingai rodo, kad eina šiuo keliu“, – kalbėjo kardinolas. Anot jo, visai aišku, kad pagrindinė Šv. Pijaus X brolijos „schizmos“ priežastis yra ne liturgija, o teologinis nesutikimas su religine laisve, ekumenizmu, tarpreliginiu dialogu. Asamblėjos kreipimesi į Šv. Tėvą sakoma: „Turime viltį, kad ir toliau bus rodomas palankumas tiems, kurie prisirišę prie „Šv. Pijaus V Mišių“. Įvairovė galima, bet ji turi būti sureguliuota. Ji turi eiti kartu su liturgijos ir visos Bažnyčios vienybe. Neturėtų būti leista vien subjektyviai rinktis vieną iš Romos ritualo formų – šv. Pijaus V arba Pauliaus VI Mišias“. Taigi Prancūzijos vyskupų konferencija aiškiai prieštarauja tradicinių Mišių visuotiniam leidimui.
Dar spalio 21 d. Prancūzijos vyskupų interneto svetainė paskelbė straipsnį, kuriame teigiama, kad dviejų Romos ritualų atsiradimas būtų pavojinga „naujovė“, kuri prieštarautų Eucharistijos vienybei. Kiekviename Bažnyčios patriarchate egzistuoja tik po vieną ritualą, o čia atsirastų du, kurie skaldytų bendruomenes. „Daugumos teologų nuomone“ (?), negalima spręsti vienos tikinčiųjų grupės (tradicionalistų) problemų, skaldant visos Bažnyčios eucharistinę vienybę. Taip pat publikuojami kelių kunigų pasisakymai: esą tikintieji parapijose pasipiktinę, kai kurie kunigai net galvoja pereiti pas protestantus. „Dėl kelių sugrįžusiųjų – kiek bus išėjusiųjų?“ – klausia vienas kunigas.
Lapkričio 8 d. CSA instituto sociologai apklausė 1007 Prancūzijos gyventojus, iš kurių 55% save laiko katalikais. Į klausimą „Ar katalikai turėtų gauti pasirinkimą eiti į tradicines Mišias lotyniškai arba į modernias Mišias prancūzų k.?“ 65% atsakė teigiamai, 13% neigiamai, iš katalikų teigiamai atsakė 87%. Kad dviejų ritualų buvimas būtų gerai ir praturtintų Bažnyčią, mano 65% apklaustųjų, kad tai būtų blogai ir skaldytų Bažnyčią – 31%. „Ar eitumėte į tradicines Mišias, jei jos būtų su popiežiaus leidimu laikomos netoli jūsų namų?“ – 6% eitų dažnai, 31% eitų kartais, eitų retai 29%, niekuomet neitų 22%. Apklausa rodo prarają tarp tikinčiųjų ir jų ganytojų nuomonės tradicinių Mišių klausimu.
 
Lapkričio 10 d. prancūzų dienraščio Le Figaro interneto svetainė organizavo skaitytojų apklausą: „Ar kunigams turėtų būti suteikta laisvė celebruoti lotyniškas Mišias?“ Iš 8500 respondentų 79% atsakė teigiamai, 21% neigiamai.
Lapkričio 22 d. tokią internetinę apklausą atliko ir Italijos dienraščio Corriere della Sera svetainė. Iš 40 022 respondentų 74,4% pasisakė už tradicinių Mišių leidimą, 25,6% buvo prieš. Dešinioji italų partija Alleanza Nazionale šiauriniame Ligūrijos regione pradėjo parašų rinkimo akciją, kad vyskupai leistų kiekvieną sekmadienį bent vienas šv. Mišias tradicinėmis apeigomis – partija, susirūpinusi dėl imigrantų keliamų problemų, mano, kad toks leidimas padėtų integruoti imigrantus iš Pietų Amerikos ir Rytų Europos.
Gruodžio 7 d. Šv. Pijaus X brolijos Prancūzijos srities vyresnysis kun. R. de Cacqueray spaudos konferencijoje pristatė DVD, kuris bus pasiūlytas visiems Prancūsijos kunigams. Jame nufilmuotas ir detaliai paaiškintas tradicinių šv. Mišių ritualas. Analogiška akcija jau įvyko Vokietijoje.
Gruodžio 12 d. įvyko komisijos Ecclesia Dei posėdis, toliau derinęs rengiamo Motu proprio dėl tradicinių Mišių leidimo detales. Po šio posėdžio kardinolas Jorge Medina tepasakė, kad dokumento paskelbimas „įvyks netrukus“.
 
Žodžiai „už daugelį“ vėl privalomi Mišių konsekracijos formulėje
 
Dievo kulto kongregacijos prefekto kard. Francis Arinze lapkričio 17 d. laiškas visų pasaulio vyskupų konferencijų pirmininkams:
 
Jūsų eminencija / Jūsų ekscelencija,
 
2005 metų liepą Dievo kulto ir sakramentų kongregacija, sutikus Tikėjimo mokslo kongregacijai, kreipėsi į visų vyskupų konferencijų pirmininkus, prašydama gerai apgalvotos nuomonės apie žodžių pro multis Brangiausiojo Kraujo konsekracijoje vertimą į įvairių kraštų kalbas.
Vyskupų konferencijų atsakymai buvo ištirti dviejų Vatikano kongregacijų ir buvo parengta ataskaita Šventajam Tėvui.
Todėl dabar popiežiaus nurodymu ši kongregacija rašo Jūsų eminencijai / Jūsų ekscelencijai:
1. Bažnyčios tradicija perduoda tekstą su formuluote pro multis. Tai žodžiai, kurie Lotynų Bažnyčios Romos rituale naudojami nuo pirmųjų amžių. Paskutinius trisdešimt metų kai kurios aprobuotos versijos krašto kalba naudojo interpretuojantį vertimą „už visus“, „per tutti“ ar jo atitikmenis.
2. Nėra jokių abejonių dėl Mišių, celebruotų pagal tvarkingai aprobuotus ritualus ir turinčių žodžius „už visus“, galiojimo, kaip Dievo kulto kongregacija jau yra išaiškinusi [1974 metais]. Žodžiai „už visus“ neabejotinai dera su korektišku mūsų Viešpaties intencijos, kaip ji išreikšta tekste, supratimu. Tai yra tikėjimo dogma, kad Kristus mirė ant kryžiaus už visus vyrus ir moteris.
3. Tačiau yra daug argumentų už tikslų tradicinės formulės pro multis vertimą.
a. Sinoptinės Evangelijos (Mt 26, 28, Mk 14, 24) pabrėžtinai kalba apie „daugelį“, už kuriuos pasiaukoja Viešpats. Įvairūs Biblijos tyrinėtojai sieja šią formuluotę su pranašo Izaijo žodžiais [„Mano tarnas, teisusis, nuteisins daugelį“, plg. Iz 53, 11]. Evangelijos tekstuose buvo galima lengvai pasakyti „už visus“ (kaip Lk 12, 41), tačiau perkeitimo žodžiai yra būtent „už daugelį“. Todėl šie žodžiai taip verčiami ir naujuosiuose Biblijos vertimuose.
b. Romos rituale taurės perkeitimo žodžiai lotynų kalba visuomet buvo pro multis ir niekuomet pro omnibus.
c. Įvairių orientalinių ritualų, tiek graikų, tiek sirų, armėnų ar slavų kalba, anaforose (Eucharistinėse maldose) yra lotyniškojo pro multis pažodiniai atitikmenys.
d. „Už daugelį“ yra tikslus žodžių pro multis vertimas, o „už visus“ – greičiau paaiškinimas, kurio tikroji vieta yra katechezė.
e. Posakis „už daugelį“ yra atviras kiekvienam žmogui ir liudija faktą, kad atpirkimas įvyksta žmogui įprastu būdu – ne be kiekvieno sutikimo ir dalyvavimo. Tikintysis greičiau kviečiamas su pasitikėjimu priimti jam siūlomą dovaną ir gauti antgamtinį gyvenimą, duodamą tiems, kurie dalyvauja šioje paslaptyje [Eucharistijoje] ir taip pat liudija ją savo gyvenime. Todėl jis yra priskaitomas prie „daugelio“, apie kuriuos kalba tekstas.
f. Laikantis instrukcijos Liturgiam authenticam reikia stengtis, kad leidimuose liaudies kalbomis būtų tiksliau laikomasi lotyniškojo teksto.
Todėl prašome kraštų, kuriuose šiuo metu naudojami žodžiai „už visus“ ar jų atitikmuo, vyskupų konferencijų, ateinančių vienų ar dvejų metų eigoje pateikti tikintiesiems būtiną katechezę šia tema ir juos paruošti tikslaus žodžių pro multis vertimo į krašto kalbą, pvz., „for many“, „per molti“ ir t. t., įvedimui. Jie bus įvesti rengiant būsimus Romos Mišiolo vertimus, kuriuos vyskupai ir Šventasis Sostas aprobuos naudojimui įvairiuose kraštuose.
 
Su didžiausia pagarba lieku
Jūsų Kristuje
Francis kardinolas Arinze, prefektas.