Kun. Mykolas Olševskis, Vartai, atverti amžinybėn

[...] Ecce mundus sacerdotibus plenus est, sed tamen in messe DEI, rarus valde invenitur operator: quia officium quidem sacerdotale suscipimus, sed opus officii non implemus. Fructus quippe S. Ecclesiae in stipendio quotidiano percipimus, sed tamen pro aeterna Ecclesia minime in praedicatione laboramus (S. Gregorius, Hom. 17).
 
[Štai pasaulis pilnas kunigų, tačiau Dievo pjūtyje retas randamas darbininkas, nes nors ir prisiimame kunigo tarnybą, bet tarnybos darbo nevykdome. Nors šv. Bažnyčios vaisius pasiimame kaip kasdienę stipendiją, bet amžinajai Bažnyčiai visai nesidarbuojame pamokslavimu.]
 
Vartai, atverti amžinybėn
 
Ši knygelė turi visą reikalingą mokymą, žmonių Mokytojau, tegul tą mokymą žino tie, kuriuos privalai mokyti. Jis bus naudingas sielos išganymui – jei tiktai žinodami išpildys ir jo laikysis, bus ta knygelė vartais į laimingą amžinybę.
 
VARTAI AMŽINYBĖN
PIRMAS SKYRIUS
Apie kasdienį amžinybės prisiminimą
 
„Palaimintas žmogus, kuris kas dieną, kiekvienoje vietoje prisimena paskutinę savo gyvenimo valandą“, – nuolat skaitome amžinybės Knygoje arba Įstatyme. Statutum est hominibus semel mori, – yra priimtas nutarimas žmonėms vieną kartą numirti. Post hoc autem judicium [Hebr 9, 27], – po to stoti prieš baisų teismą, kur reikės duoti apyskaitą iš visų minčių, žodžių ir darbų. Šv. Dvasia mus moko visados širdyje ir mintyse turėti amžinybės vartus, arba paskutinius dalykus. Memorare novissima tua et in aeternum non peccabis [Eccli 7, 40], – atmink paskutinius dalykus, ir niekados nenusidėsi. Atmink, jog esi mirtingas, turėsi numirti, nes žinom: kas užgimė, tas turi numirti, qui contigit nasci, restat mori [Seneca, Ep. 99]. Atmink, jog geriems žmonėms mirtis yra vartai į amžiną gyvenimą, o piktiems, tai yra nusidėjėliams, – į amžiną pragarą, pragaro kančioms, begalinėms ugnims, iš kurių niekas tavęs neišpirks per visas amžinybes. Ex inferno nulla redemptio (Ex Officio defunctorum), – iš pragaro nėra išpirkimo, nors už vieną mirtiną nuodėmę, bet [žmogus] jau niekad nebeatsilygins. Kaip kalba Šventasis Raštas: Anima quae peccaverit, ipsa morietur (Ez 18, 4), – siela, kuri nusidėjo, numirs, tai yra – amžina mirtimi, o kuri yra Viešpaties Dievo malonėje, ta numirs dangaus linksmybei.
Pagonių poetas liepia prisiminti mirtį: Omnem crede diem tibi illuxisse si premium, – kiekvieną dieną tikėk, jog ji yra paskutinė tavo gyvenime. Regi užtekančią saulę – galvok, ar besulauksi nusileidimo. Eini gulti – mąstyk, ar atsikelsi rytą. Ad lectum ad lethum, – į lovą kaip į grabą. Omni momento mortis memento, – kiekvieną momentą prisimink mirtį: eidamas, dirbdamas atmink, jog reikės pradėti amžinybės kelią. Ibit homo in domum aeternitatis (Eccl 12, 5), – eis žmogus į amžinybės namus. Paliksi visus papuošalus, visas gėrybes ir turtus, tavo tarnais bus geri arba pikti darbai. Opera enim illorum sequuntur illos [Apoc 14, 13], – jų darbai eis su jais. O žmonės, žmonės! Vargšai, paskandinti to pasaulio tuštybėse, turtuose, kodėl nemąstot, kokios amžinybės kelią pradėsit? Filii hominum, usquequo gravi corde, ut quid diligitis vanitatem et quaeritis mendacium? (Ps 4, 3) – žmonių sūnūs, kiek dar mylėsite šio pasaulio tuštybes ir ieškosite neteisybės?
Šv. Jobas išpažino, jog trumpas žmogaus amžius. Breves dies hominis, et numerus mensium ejus apud te est (Job 14, 5), – trumpos žmogaus dienos, ir jo mėnesiai yra suskaityti pas tave. Baisi yra mirties valanda, baisus tasai amžinybės kelias, bet mums visiems jį reikės nueiti. Est mala sed cunctis ista terenda via (S. Prosperus [iš tikrųjų – Sextus Propertius, Elegiae, l. 3]), – jis bjaurus, bet visiems reiks eiti tuo keliu: popiežiams, ciesoriams, vyskupams, karaliams, kunigams, ponams ir paprastiems žmonėms, – vienas kelias per mirtį į amžinybę. Est commune mori, mors parcit nulli honori, debilis et fortis veniunt ad funera mortis (Claudianus), – viena priedermė visiems numirti, mirtis neaplenkia garbės, silpnas ir stiprus ateina į mirtinas laidotuves.
 
ANTRAS SKYRIUS
Apie mirtį
 
Mirtis yra sielos ir kūno atsiskyrimas, tai vartai arba durys į amžinybę: Janua aeternitatis. Ir tau reikės stotis tuose vartuose arba duryse, kalba Raštas. Morieris tu et non vives (Is 38, 1), – mirsi tu ir negyvensi. Tačiau tu nežinai, kurią dieną numirsi, kurioje vietoje, kokia mirtimi, su kokiu pasiruošimu. Ach, o gal amžina mirtimi? Jei be išpažinties mirtinose nuodėmėse, [tuomet] niekada jau nebeatgysi Viešpaties Dievo malonėje! Morieris tu et non vives. Nuo užgimimo kasdien artinamės prie amžinybės vartų, tai yra link mirties. Nascendo morimur finisque ab origine pendet (Martialis [iš tikrųjų – Marcus Manilius]), – gimdami mirštame, ir nuo pradžios yra nustatytas gyvenimo galas. Cardanes, lib. 10: „Mirtingieji netoli nuo žemės“. Pas maskolius yra žuvis, vadinta Mors, mirtis [morž – jūrų vėplys]: iš jos dantų daro kardų makštis. O mortales, o žmonės! Mes patys esam tokios žuvys, Mors, kai mirštame. Mors sua cuique domi est, [mirtis yra pas save kiekvienuose namuose]. Mes gyvenam lyg būtume nemirtingi, Non est respectus morti eorum (Ps 72, 4), – neatsimenam savo mirties.
Kažkas klausė pirklio: „Kokia mirtimi numirė tavo tėvas?“ Šis atsakė: „Nuskendo mariose“. „O tavo tėvo tėvas kur numirė?“ Atsakė: „Taipogi mariose nuskendo“. Toliau klausia: „Ar ir tu pirkliauji, drįsti keliauti per marias su prekėmis?“ Atsakė: „Tokiu pirkliavimu aš gyvenu“. Dabar jau klausia tas pirklys: „O tavo tėvas kur numirė?“ Atsakė: „Lovoje, taip pat ir tėvo tėvas.“ Tarė pirklys toliau: „O kaip tu drįsti gultis į mirtiną lovą, kurioje tiek žmonių mirė? Ar nebijai numirti?“ Kada ateis nustatyta valanda, mirtis bus pasiruošusi kiekvienoje vietoje. Et pace et bello, cunctis fiat terminus aevi, – ir taikos metu, ir karo metu, kiekvienam yra nustatytas laikino gyvenimo galas. Nėra tokių namų, kuriuose negulėjo numirėlis – ach, reiks ir mums gultis į tą vietą, ant mirties lentos, užspaus ir mūsų akis gyvieji! In aeternum claudentur lumina noctem, – amžinai nakčiai užtems akių šviesybė. Ir duos pagalvėlę ne pūkų, bet skiedrų ilgam miegui, apvilks numirėlio marškiniais, sušals rankos, kojos ir visas kūnas. Dabar netelpam namuose, kaip Aleksandrui nebuvo gana vieno pasaulio. Alexandro unus non sufficit mundus, – Aleksandrui negana vieno pasaulio, bet bus gana mažų grabo namelių. Sepulcrum domus illorum in aeternum [Ps 48, 12], – grabas yra jų amžinas gyvenimas. Dabar išeini iš namų ir vėl į namus pareini – tave išneš iš namų, į kuriuos jau nebesugrįši. Vieni verks, kiti dalinsis tavo gėrybes. Dabar girdi skambinant po kitų mirties – skambins ir po tavęs: din dan, buvo žmogus, jau nebėra! Lyg būtų nebuvęs ant žemės, iš gyvenimo į grabą perneštasis: Fuissem quasi non essem, de utero translatus ad tumulum (Job 10, 19). Apie tai mąstydamas, šv. Jobas kalba: Putredini dixi: Pater meus es, Mater mea et soror mea, vermibus [Job 17, 14], – pūliams sakiau: „Tėvas mano esi, motina mano ir sesuo mano – kirmėlėms“.
Makedonų karalius [Aleksandro tėvas] liepė savo tarnui kasdien atėjus į rūmus kalbėti tuos žodžius: Memento Philippe homo es, – atmink, karaliau Pilypai, esi mirtingas žmogus. Ir tu kalbėk sau kasdieną: Memento Michael homo es, – atmink, Mykolai, Jonai, Ona ir t. t., jog esi žmogus, reikės numirti, pamesti to pasaulio tuštybes! Vive, ut mox moriturus, – gyvenk, gyvenk, lyg turėtumei tuojau numirti.
 
TREČIAS SKYRIUS
 
Šventasis Raštas šlovina gerų žmonių mirtį. Pretiosa in conspectu Domini mors Sanctorum ejus [Ps 115, 15], – brangi Viešpaties akyse Jo šventųjų mirtis. Šventasis Bernardas skaito: „Išties brangi pamaldžių žmonių mirtis, nes žinau, kad ji yra galas visokių bėdų, pagundų, sopulių ir t. t.“ Išvadavusi iš to mirtingo kūno nelaisvės, ji atveria duris į amžinas dangaus linksmybes.
Šventoji Marija Agnes paskutiniais savo gyvenimo metais nuolatos kalbėjo tuos žodžius: „O maloningiausias mano Dieve, nenoriu ilgiau čionai gyventi, noriu paskubėti į amžinybės namus!“ Mirdama ji pradėjo linksmai giedoti tuos žodžius: „O koks visagalis esi, mūsų Karaliau, Viešpatie Dieve, aleliuja!“ Tuos žodžius tardama, ji atidavė sielą Viešpačiui Dievui. Šventasis Ričardas išsiskyrė su šiuo pasauliu bučiuodamas Viešpaties JĖZAUS žaizdas ir prašydamas Švenčiausiosios Mergelės užtarimo.
Šventasis Antoninas, Florencijos arkivyskupas, mirdamas kalbėjo: Servire DEO regnare est [šv. Augustinas], – tarnauti Dievui, reiškia karaliauti. Po to, kalbėdamas tuos žodžius: Laudate Dominum de caelis [Ps 148, 1], – garbinkit Viešpatį Dievą iš dangaus, pabaigė žemiškąjį gyvenimą.
Šventasis vyskupas Anzelmas liepė save paguldyti ant žemės ir apipilti pelenais, ir taip pradėjo amžinąjį gyvenimą – trečiadienį prieš Velykas išėjo su linksmu aleliuja.
Šventasis vyskupas Augustinas, šventosios Bažnyčios mokytojas, regulinių kanauninkų ordino steigėjas, pataria visiems prieš mirtį nuoširdžiai atlikti išpažintį. Jis pats sirgdamas skaitė Atgailos psalmes [Ps 6, 31, 37, 50, 101, 129 ir 142] ir per 10 dienų niekam neleido prie savęs prieiti, vien tiktai gydytojui. Per tą laiką jis mąstė apie amžinybę ir meldėsi.
Šventasis vyskupas Martynas, pakėlęs į dangų rankas ir akis, laukė paskutinės valandos. Kai mirštant pasirodė velnias, jis nuvarė jį tais žodžiais: „Ko čia stovi, bestija, nieko pikta manyje tu nerasi!“
Šventasis Edmundas, bučiuodamas Viešpaties JĖZAUS šoną, kalbėjo tuos žodžius: „Esi man liudininkas, esi man liudininkas, saldžiausias JĖZAU, jog niekuomet neieškojau nieko kita, kaip tik Tavęs ir Tavo malonės!“
Robertas, Societatis JESU [Jėzaus draugijos, jėzuitų] kardinolas, mirdamas kalbėjo: „O, kaip save apgaudinėja žmonės, kurie, piktai gyvendami, nori numirti gera mirtimi!“ Jis pats bučiuodamas glaudė kryželį prie savo širdies, o kai sužinojo, kad mirs, pradėjo linksmai kalbėti: „O, linksma naujiena! O, ilgai laukta naujiena!“
Šventasis Liudvikas, prancūzų karalius, laimingai numirė, tuos žodžius kalbėdamas: „Ir eisiu į mano Viešpaties Dievo namus, ir nusilenksiu Tavo šventojoje bažnyčioje, ir garbinsiu Tavo vardą“ [Plg. Ps 5, 8].
Šventasis Dominykas, Pamokslininkų ordino įkūrėjas, kai buvo prie mirties, kalbėjo kunigui: Haec requies mea in saeculum saeculi [Ps 131, 14], – čia mano atilsis per amžių amžius, linksmai parodė pirštu į dangų ir pats tenai nuėjo.
Šventasis Hiliaras mirdamas kalbėjo: „Mano siela, išeik iš kūno, kodėl bijai? Septynias dešimtis metų tarnavai Viešpačiui Dievui, o bijai mirties?“
Didžio šventumo ir mokytas Beda [Garbingasis] mirdamas linksmai giedojo: Gloria Patri, et Filio, et Spiritui Sancto, – tebūna garbė Dievui Tėvui, ir Sūnui, ir Šv. Dvasiai. Po to prašė, kad už jo sielą būtų atlaikytos Mišios, ir melsdamasis su šventa viltimi Viešpačiui Dievui atidavė sielą.
Šventasis Ignacas, Societatis JESU įkūrėjas, mirdamas pakėlė į dangų rankas ir akis, kalbėdamas tuos žodžius: JĖZUS, JĖZUS, atidavė sielą JĖZUI.
Šventasis Pranciškus Ksaveras, Societatis JESU, sveikas būdamas, kasdien atlikdavo išpažintį, jei turėdavo nuodėmklausį, o kartais ir dukart per dieną. Jis kasdien dvidešimt keturis kartus ruošdavosi mirčiai, o tą dieną, kai laimingai išsiskyrė su šiuo pasauliu, du kartus išpažino nuodėmes.
Ex Vita ejus [iš jos gyvenimo aprašymo]: šventoji Kotryna Sienietė kasdien priimdavo Švenčiausiąjį Sakramentą. Mirdama didžiuliuose skausmuose, ji mokė žmones, kad iš visos širdies mylėtų savo Dievą.
Engelbertus [rašo]: kai šventoji Jadvyga, lenkų kunigaikštienė, mirtinai susirgo, jos paguosti iš dangaus atėjo šv. Marija Magdalena ir šventoji Uršulė, su kuriomis ji nuėjo į amžinąsias linksmybes.
Šventoji Elzbieta Našlė, vengrų karalienė, prieš ligą girdėjo tuos žodžius: Veni electa mea, – eik, paskubėk pas mane, mano išrinktoji! Kai po to ji susirgo, atlikusi išpažintį iš viso gyvenimo, priėmusi Švč. Sakramentą ir Paskutinį patepimą išsiskyrė su šiuo pasauliu.
Turi tiek daug laimingos mirties pavyzdžių, žmogau krikščioni, žinau, kad ir tu sau trokšti laimingos mirties. Tuomet gyvenk taip, kaip gyvena šventieji, mylėk V. Dievą visa širdimi, atmesk šio pasaulio tuštybes, atmesk kūno malonumus, nuodėmes, nuoširdžiai atlik išpažintį (kokiu būdu reikia ruoštis mirčiai – vėliau bus apie tai pamokymas), ir taip iš Viešpaties Dievo malonės numirsi laiminga mirtimi. Qualis vita, mors est ita, – koksai gyvenimas, tokia yra ir mirtis. Save apgaudinėja tas, kas nori gerai numirti, o gyvena blogai. Būtų keistas dalykas, jei eidamas į Vilnių pataikytum į Karaliaučių – taip pat yra sunku, jei tu, eidamas prakeiktųjų keliu, nusidėdamas, nori nueiti į dangaus karalystę. Non potest bene mori qui male vixit [Augustinas, De doctrina christiana], – negali pamaldžiai numirti, kas gyveno bedieviškai. [...]
 
PENKTAS SKYRIUS
Kokiu būdu reikia ruoštis gerai mirčiai
 
Žinome, jog V. Dievas nenori mūsų sielų pražūties. Jis yra pasirengęs duoti savo švč. malonę, kad gerai numirtumėm. Taip jis kalba per pranašą: Nolo mortem morientis, dicit Dominus; Revertimini et vivetis [Ezech 18, 32], – nenoriu amžinos mirštančiųjų mirties, kalba Viešpats. Sugrįžkite per atgailą ir V. Dievo malonę, ir amžinai gyvensite. Vult DEUS salvare omnes, nullique paravit poenas ante scelus [plg. 1 Tim 2, 4], – Dievas nori visus išganyti, jis niekam prieš nuodėmę nepriruošė pragaro. Tai nelaiminga nuodėmė užmuša sielą amžina mirtimi. Todėl: Primus modus bonae mortis:
 
PIRMAS BŪDAS
Pasiruošimo gerai mirčiai
 
Tai yra saugotis nuodėmių, o ypač mirtinų. Jei nusidėjai – eik išpažinties, nedrįsk eiti gulti su mirtinomis nuodėmėmis, nes jei nesikelsi iš lovos – užmigsi amžinu miegu, po laiko pasijusi pragaro ugnyse. Jei negali tą dieną atlikti išpažinties ar neturi nuodėmklausio – nuoširdžiai gailėkis, kad įžeidei begalinį V. Dievo gerumą, turėk intenciją, arba gerą norą daugiau nebenusidėti ir kuo greičiau atlikti išpažintį, kai bus kunigas. [...]
Ex Spec. Exem. In Speculo Exemplorum [Pavyzdžių veidrodyje] skaitome: vienas jaunikaitis, palaidai gyvendamas, kalbėjo: „Prieš mirtį pasakysiu tris žodžius: „Viešpatie, pasigailėk manęs!“, ir būsiu išganytas“. Todėl buvo atsidavęs visokioms nedorybėms. Kai jojo per tiltą, tiltas perlūžo – jis skęsdamas turėjo pasakyti: „Viešpatie, pasigailėk manęs!“, o pasakė: Daemones rapiunt animam meam, – velniai teima mano sielą. Taip ir nuskendo siela ir kūnu.
Ing. Blank. Kunigas Blank rašo: buvo kartą ištekėjusi moteris, kuri, būdama sveika, nenorėjo eiti išpažinties. Kai apsirgo, norėjo išpažinti nuodėmes, bet nebuvo laiko, nes V. Dievas taip ją nubaudė, kad jos liežuvis įkrito į gerklę – negalėdama kalbėti, ji numirė be išpažinties ir be sielos išganymo vilties.
Tūkstančiais eina sielos į pragarą, nes nenori laiku eiti išpažinties, o prie mirties lyg ir nori, bet nebeturi laiko, galimybių ir Viešpaties Dievo malonės dėl tų savo bjaurybių, kuriose buvo paniręs gyvendamas. Turėk tyrą širdį, ir nebijosi mirties, net netikėta mirtis bus laiminga, jei būsi V. Dievo malonėje ir neturėsi nuodėmės, ypač mirtinos. Bedieviai tie žmonės, kurie tik tada veda kunigą pas ligonį, kai jau jo siela gerklėje, mirtis ant nosies, protas maišosi, akys temsta, liežuvis neapsiverčia.
2dus modus – antras būdas: stenkis laiku priimti šv. sakramentus ir pasistenk, kad ligoniai nenumirtų be šv. sakramentų, bet juos pamaldžiai priimdami laiku pasirūpintų savo siela.
3. būdas: Parašyk testamentą, kad po mirties vaikai ir draugai nekeiktų ir neapsunkintų tavo sielos. Jei esi kaltas – atiduok, jei neturi – prašyk, kad po tavo mirties atiduotų dovanai. Testamentas tavęs nenumarins, bet sutvarkys visus dalykus. Turėsi laiko ruoštis amžinybei, daugiau nebegalvodamas apie to pasaulio tuštybes.
4. būdas: Kasdien prisimink mirtį. Jei girdi, kad kas nors mirė, galvok, jog ir tu numirsi, nes esi mirtingas žmogus. Pamąstyk: jei numirtum šią dieną, šią valandą, ar būtum pasiruošęs stoti į baisingą V. Dievo teismą? Jei kas apsunkina tavo sąžinę, stenkis ją apvalyti išpažintimi, nuoširdžiu gailesčiu.
5. būdas: Pasirink sau globėja Švč. M. Mariją, kasdien prašyk, kad ji mirties valandą ateitų į pagalbą, nuolat kalbėdamas: „Šv. Marija, Dievo Motina, melskis už mus, nusidėjėlius, dabar ir mūsų mirties valandą“.
Kunigas Jonas Akempis kasdien kalbėdavo vainikėlį, o mirdamas kunigui, kuris prie jo buvo, pasakė tuos žodžius: „O Tėve, kad žinotumei, kokią paguodą mirdami turi tie, kas tarnavo Švč. Mergelei!“ Taip pat pasirink sau laimingos mirties globėju šv. Juozapą.
Lanc. Soc. J. [Mikalojus Lęczyckis (Lancicius) iš Jėzaus draugijos]. Kunigas Lancicius rašo: Konstantinui, gyvenusiam palaidai, pasirodė šv. Juozapas labai gražiu pavidalu. Tasai norėjo regėti jo veidą, bet šv. Juozapas pradėjo kalbėti: „Nesi vertas regėti mano veidą, kadangi nesi pamaldus, o tarnauji kūniškiems malonumams“. Konstantinas, pametęs pasaulio tuštybes, pradėjo gyventi pamaldžiai. Po 22 metų šv. Juozapas vėl pasirodė, kalbėdamas: „Ruoškis mirčiai, nes po trejų metų numirsi“. Tasai tuos trejus metus gyveno didžioje atgailoje. Verbų dieną vėl pasirodė šv. Juozapas, kalbėdamas: „Rytoj apie dvyliktą valandą numirsi“. Taip ir atsitiko: jis priėmė visus sakramentus, o kai atėjo dvylikta valanda, ore pasirodė šv. Juozapas, laikydamas rankoje balandėlį, tai yra Konstantino sielą. Po jo mirties skrynioje nerado lobių, tik atgailos ženklus, discipliną ir grandinę. Šv. Eustachijus kalba, kad nė vienas žmogus nenueina į pragarą ir nemiršta bloga mirtimi, jei ištikimai tarnaudamas V. Dievui turi globėju šv. Juozapą. S. Eustach.: A saeculo non est auditum, quemquam a B. Joseph derelictum, – nuo amžių negirdėta, kad ištikimas tarnas būtų apleistas šv. Juozapo. Taip pat pasirink sau laimingos mirties globėja šv. Barborą, šv. Mykolą Arkangelą, kuris po mirties priims tavo sielą ir teis. Taip gieda šv. Bažnyčia: Archangele Michael, constitui te Principem super omnes animas suscipiendas [Šv. Mykolo Arkangelo bazilikos pašventinimo šventės mišparų 3 antifona], – Arkangele Mykolai, skiriu tave kunigaikščiu priėmimui visų mirštančių žmonių sielų. Mylime tuos žmones, kurie daro gera mums, gyvenantiems žemėje – o kaip reikia mylėti ir stengtis gauti malonę tų šv., kurie mus gelbės baisią mirties valandą, priims mūsų sielą ir pristatys V. Dievo didybei? Tad stenkis kasdien sukalbėti nors vienus poterius laimingos mirties globėjų garbei.
6. būdas: Prisimink mirštančius ir už juos prašyk V. Dievą, kad mirštantiems suteiktų savo paskutinę malonę. Nėra tos valandos, kurią įvairiose šalyse nemirtų žmonės. Rodyk mirštantiems krikščionišką meilę, ištikimai tarnauk sergantiems, atmindamas, kad ir tu prie to prieisi. Prisimink Viešpaties Jėzaus sopulius, kuris labiau kentėjo mirdamas ant kryžiaus, ir aukok savo skausmus su Jėzaus ir Švč. Mergelės sopuliais, savo mirtį – su Jėzaus mirtimi. Nusižeminusia širdimi žvelgdamas į Jėzaus kančią, kalbėk: „O Jėzau maloningiausias! Jėzau saldžiausias, tegul tavo kančia ir mirtis bus mano sielai gyvenimu ir išganymu“.
7. būdas: Prašyk Angelą Sargą ir jam atsiduok su siela ir su kūnu, kad dabar sergėtų nuo nuodėmių, o mirties valandą – nuo sielos priešų ir nuo amžinos prapulties. Nedaug mirties valandą tavo sielai tepadės broliai, seserys, tėvas, motina, o Angelas Sargas bus tavo sielos paguoda, pagalba ir paskutiniu draugu.
Alber. lib. 65 [šv. Albertino 65 knyga]. Albertinas liudija: buvo vienas miestietis, kuris pykosi su savo kaimynu. Kitas kaimynas jį pamokė, kad aną, su kuriuo pykosi, užmuštų, kalbėdamas: „Ir aš tau padėsiu užmušti“. Susitarė vakare eiti tenai ir užmušti. Kai tas žmogus ruošė šautuvą savo artimui užmušti, prie jo priėjo gražus jaunikaitis ir paklausė: „Ką tu čia darai? Kur rengiesi eiti?“ Tačiau tas labai nusigandęs nenorėjo sakyti. Bet jaunikaitis tarė: „Aš esu tavo Angelas Sargas, žinau tavo piktą ketinimą. O, vargšas žmogau! Tu nenori savo artimui dovanoti skriaudos, rūstybės, o V. Dievas iš tavęs kenčia tiek daug skriaudų ir laukia tavo pasitaisymo. Jis nenori pražudyti tavo sielos ir kūno. Dėl savo sunkių nuodėmių būtumei vertas, kad tave prarytų pragaras, dėl tavo bjaurybių nutrenktų perkūnija. Tačiau jis nebaudžia tavęs, yra pasiruošęs tau dovanoti nuodėmes“. Tai girdėdamas, tas pradėjo verkti, gailėtis dėl savo nuodėmių. Po to atėjo kaimynas, atsistojęs prie lango klausia, ar jau pasirengęs eiti. Tas atsakė: „Dėkui tau už kompaniją, jau nebeisiu užmušti žmogaus, atleidžiu, iš visos širdies dovanoju skriaudą“. Po to su dideliu gailesčiu atliko visų nuodėmių išpažintį ir viską pasakė kunigui nuodėmklausiui. Visuomet atmink, kad Angelas Sargas yra prie tavęs. Ar tu miegi, ar valgai, jis tau ištikimai tarnauja. Būk ir tu jam ištikimas, nenusidėk, nerūstink Angelo Sargo, pamaldžiai prašyk, kad jis tave sergėtų dabar ir mirties valandą nuo visokių nelaimių, o ypač nuo amžinos prapulties, kad tavo sielą po mirties nuvestų į dangaus linksmybes.
 
ŠEŠTAS SKYRIUS
Pamokymas, kaip mirštančiam padėti ruoštis mirčiai
 
Reikia visuomet gelbėti savo artimą, kaip sako šv. Paulius: Alter alterius onera portate, et sic adimplebitis legem Christi [Gal 6, 2], – vienas kito naštas nešiokit, tai yra vienas antram nusileiskit, dovanokit, vienas kitam pagelbėkit nelaimėse ir bėdose, ir taip įvykdysit Dievo Įstatymą. Labiausiai reikia padėti mirties valandą, kai žmogus nebegali sau pagelbėti: protas nebetarnauja, akys temsta ir visas kūnas apmiršta. Os habent et non loquentur, manus habent et non palpabunt [Ps 134, 16–17], – turi liežuvį, bet nekalba, turi rankas, bet nepakelia. Ir tau ateis ta nelaimė ir tie skausmai, norėsi, kad tau padėtų, todėl ir tu dabar pagelbėk kitiems mirštantiems. Pirmiausiai klausk:
K. Ar priimi tą ligą kaip iš V. Dievo rankos, noriai?
A. Ach, priimu linksma širdimi ir laisva valia. Paratum cor meum [Ps 107, 2], – pasirengusi mano širdis, pasirengusi vykdyti tavo šv. valią.
K. Ar dėkoji V. Dievui, jog numiršti šv. katalikų tikėjime, be kurio nė vienas nebus išganytas?
A. Dėkoju ir garbinu Švč. Trejybę, ir noriu amžinai garbinti.
K. Ar gailiesi dėl savo nuodėmių? Ar nori jų atsikratyti?
A. Gailiuosi ne tiek dėl to, kad praradau dangų ir nusipelniau pragaro, bet labiausiai dėl to, kad įžeidžiau begalinį savo Dievo gerumą. Renkuosi geriau šimtą kartų mirti, nei grįžti prie ankstesnių nuodėmių. S. Casim. [šv. Kazimieras]: Malo mori quam foedari, – verčiau mirti, nei sutepti savo sielą nuodėmėmis.
K. Ar turi savo sielos išganymo viltį?
A. Turiu begaliniame V. Dievo gailestingume.
K. Ar dėl savo gerų darbų tikiesi dangaus?
A. Ne, bet dėl Viešpaties Dievo malonės, dėl V. Jėzaus nuopelnų ir žaizdų, dėl Švč. Mergelės ir visų šv. užtarimo. Savo mažus nuopelnus ir darbus, jei kokių turiu, aukoju ir jungiu su V. Jėzaus ir visų šv. nuopelnais.
K. Ar tiki, kad be V. Jėzaus kančios nė vienas negali būti išganytas?
A. Tikiu ir dėkoju V. Jėzui, kad iš begalinio gerumo ir gailestingumo atpirko mane savo Švč. Krauju. Aukoju nors ir mažus savo sopulius Viešpaties Jėzaus žaizdoms.
Jei ligonis priklauso kokiai brolijai, tegul prašo išrišimo su visuotiniais atlaidais, tegul turi intenciją atsilyginti už visokias nuodėmes, kaltes ir nusikaltimus per Jėzaus ir visų šv. kančias.
K. Jei esi kam kaltas, ar nori atiduoti?
A. Noriu, ir jei ko dar neprisimenu, prašau po mirties atiduoti.
K. Ar neturi ant ko nors piktos širdies ir rūstybės?
A. Neturiu, atleidžiu visiems savo priešams, prašau, kad ir man atleistų, jei kurį aš užrūstinau savo žodžiais ir darbais. [...]
K. Ar neturi rūpesčio ar sunkumo sieloje? Ar nenori išpažinti, ką atsimeni? Turėk viltį V. Jėzaus žaizdose, Švč. Mergelės, šv. Juozapo, šv. Angelo Sargo ir visų šv. užtarime. Kalbėk pamaldžiai: „JĖZAU, MARIJA, JUOZAPAI!“
Tarnaudamas ligoniui, pat saugokis pasaulietiškų žodžių, bet kalbėk apie V. Dievą, apie amžinojo gyvenimo linksmybes ir sielos nemirtingumą. Didelė dorybė žinoti, kada verkti, o kada linksmintis: Flere cum flentibus, gaudere cum gaudentibus [Rom 12, 15], – linksmintis su linksmais, verkti su verkiančiais.
1. Kai ligonis pradeda mirti, kalbėk: Maloningiausias mano V. Dieve, mano Sutvėrėjau, priimk mano sielą į savo malonę!
2. Tikiu, jog esi vienas Dievas Švč. Trejybėje. Dovanok amžinąjį išganymą mano sielai!
3. Turiu viltį į begalinę tavo malonę, gelbėk mane nuo amžino prapuolimo!
4. Myliu tave iš visos savo širdies, mano V. Dieve, pasigailėk mano sielos!
5. O mano Dieve, mano visa gėrybe, nenoriu niekados daugiau tavęs įžeisti, trokštu tave regėti su tavo šventaisiais.
6. O dangaus ir žemės Karaliau, o mano Dieve, tegul įvyksta man tavo brangiausia valia!
7. O dangiškojo Tėvo galybe, gelbėk mane! O amžinoji Sūnaus išmintie, apšviesk mane! O begalinis Šv. Dvasios gerume, uždek mano širdį savo meile!
8. O mano išganytojo Jėzaus Motina, Švč. M. Marija, gelbėk mane tą baisią valandą ir rodyk mane savo mieliausiojo Sūnaus akims! Per tavo užtarimą jis tegul manęs neteisia pagal nuodėmių sunkumą, bet pagal savo begalinį gailestingumą.
9. O šv. Juozapai, mano sielos globėjau, būk dar didesniu mano globėju tą baisingą mano mirties valandą!
10. O šv. Mykolai Arkangele, šv. Angele, mano ištikimiausias Sarge, ir visi angelų chorai, visos dangiškosios dvasios, ateikit man padėti, gelbėkit mano sielą nuo priešų, kurie nori praryti mano vargšę sielą!
11. O mano šv. globėjai N. N., duoti man per Krikštą ir Sutvirtinimą, parodykit dabar, kad esat globėjai, išprašykit laimingą sielos atsiskyrimą nuo kūno! Po to, duodamas mirštančiajam bučiuoti kryželį, kalbėk:
12. O Jėzau, mano Išganytojau, aukoju mirties skausmus su tavo brangiausiomis žaizdomis ir sopuliais, kuriuos kentėjai dėl ano sielos išganymo! O, kaip mažai kenčiu už savo nuodėmes, per kurias nusipelniau pragaro! Esu vertas visokių ligų ir skausmų, duok tik savo malonę man kenčiant!
13. O kad galėčiau iškentėti visas kančias, vis tiek būtų maža dėl tavo meilės ir dėl amžinų linksmybių, kurių viliuosi per tavo kančia ir švenčiausiąją malonę.
14. O Jėzau, dėl tavo meilės kenčiu ir noriu dar daugiau kentėti!
15. O Jėzau, mirštu iš meilės tau!
16. O Jėzau, Jėzau, Jėzau, mano paskutine viltie, noriu amžinai gyventi tavo švč. žaizdose!
17. O Jėzau, pasirodyk dabar man kaip Jėzus – mano sielos Išganytojas!
18. Jėzau, Marija, Juozapai, atiduodu savo sielą į jūsų rankas. Amen.
Tuos trumpus aktus linkiu kalbėti ir sveikiems, kad dažnai kalbėdami išmoktų mintinai. Kai jau pats nebegalėsi skaityti, prašyk kitą, kad tau paskaitytų – to klausydamasis turėsi sielos paguodą ir viltį Viešpaties Dievo gailestingumu.
Perspėk ligonį, kad neabejotų tikėjimu, nes mirties valandą čia šėtonas labiausiai gundo. Tegul nediskutuoja su savo mintimis ir pagundomis, bet kalba: Tikrai tikiu kaip šv. Romos Bažnyčia ir noriu tame šv. tikėjime numirti. Pavyzdys apie pagundas:
Buvo du didžiai mokyti teologai. Jie sutarė: kuris pirmas numirs, pasirodys antrajam, kokiame kelyje yra. Vienas numirė pirmas ir, kaip sutarta, pasirodė draugui visas ugnyse ir pranešė: „Esu amžinai prakeiktas!“ Draugas klausia: „Už kokią nuodėmę esi pragare?“ Tas atsakė: „Už tai, jog mirštant man pasirodė šėtonas ir pradėjo su manimi diskutuoti apie Švč. Trejybę tais žodžiais: Pater quidem DEUS semper, sed non semper Pater, prius DEUS, et postea Pater extitit [Nors Tėvas visuomet DIEVAS, bet ne visuomet Tėvas – pirmiau buvo DIEVAS, o po to tapo Tėvu (eretikų arijonų mokymas)]. Tais žodžiais jis mane apgavo, praradau tikėjimą ir už tai esu pragare.
Perspėju tave: kai mirsi, o šėtonas kvies diskutuoti, sakyk taip: Tikiu tik taip, kaip šv. Katalikų Bažnyčia, o jei klaus: Kaip gi tiki Katalikų Bažnyčia? atsakyk: Taip, kaip aš tikiu“.
Antrasis teologas susirgo, atėjo šėtonas ir klausia: „Kaip tu tiki į Švč. Trejybę?“ Tas atsakė: „Taip, kaip Katalikų Bažnyčia“. „O kaip Katalikų Bažnyčia?“ Atsakė: „Taip, kaip ir aš“. Ir taip šėtonas nieko nepadarė, o teologas laimingai numirė.
Visai neturėtų proto tas žmogus, kuris dabar abejotų dėl tikėjimo. Šv. Augustinas kalba: „Aš pirmiau abejočiau, ar esu gyvas, o ne ar teisingas tikėjimas“. Kas tu esi, menkas žmogau, jei nenori tikėti šv. Bažnyčia? Ar esi protingesnis už visus žmones, ar nori įsteigti naują tikėjimą? Dabar yra tiek milijonų šv. vyskupų, daktarų, vienuolių teologų, kurie yra pasirengę už šv. tikėjimą pralieti kraują, ir tiek tūkstančių jau praliejo už šv. tikėjimo išpažinimą. Tačiau reikia žinoti, jog ne visados yra nuodėmė abejoti dėl tikėjimo: žmogus nori tikėti tikrai, o šėtonas įkvepia minčių prieš tikėjimą. Tokias pagundas yra kentėję šv. žmonės ir mokytojai, bet jie neleisdavo tokioms mintims kilti, todėl [tokios pagundos] ne tik nėra nuodėmė, bet už jas danguje gaus vainiką tas, kas jas tikrai kenčia ir atmeta. Nuolatinis karas yra žmogaus gyvenimas žemėje: Ex Spec. exem. [Iš Pavyzdžių veidrodžio] Militia est vita hominis super terram [Job 7, 1].
Buvo vienas jaunas vienuolis, kuris kentėjo pagundas ir norėjo, metęs vienuolyną, grįžti į pasaulį. Kai jis tas pagundas pasakė senam vienuoliui, tasai atsakė: „Sūnau, žinok, jog aš jau tame vienuolyne gyvenu 60 metų ir nebuvau nei vienos valandos laisvas nuo pagundų. O tu nori taip greitai rasti ramybę“. Tai girdėdamas, anas vienuolis pradėjo pagundas kentėti linksmai. Todėl ir ligonis tegul nepuola į neviltį, jei turi kokių nors minčių ar pagundų, bet tegul jas atmeta, kalbėdamas: „Eik šalin nuo manęs, aš tikiu kaip šv. Katalikų Bažnyčia“.
 
SEPTINTAS SKYRIUS
Klausimai apie mirtį
 
K. Ar visi žmonės turės numirti?
A. Visi, tačiau Enochas [plg. Pr 5, 24, Sir 44, 16, Žyd 11,5] ir Elijas [plg. 4 Kar 2, 11] dar nenumirė. Jie numirs prieš teismo dieną – juos nukankins Antikristas.
K. Ar V. Jėzus numirė?
A. Numirė pagal žmogišką prigimtį ir trečią dieną kėlėsi iš numirusių bei įžengė į savo garbę danguje.
K. Ar Švč. M. Marija numirė?
A. Savo Sūnaus Jėzaus pavyzdžiu numirė ir jos šv. kūnas tris dienas gulėjo kape, kur buvo girdėti angelų giedojimas ir dangaus muzika. Po to, trečią dieną, siela sugrįžo į kūną ir ji buvo paimta į dangų su didžiulėmis linksmybėmis, kur dabar karaliauja su kūnu ir su siela.
K. Jei Adomas nebūtų nusidėjęs, ar žmonės mirtų?
A. Nemirtų, bet su kūnu ir su siela būtų paimti į dangų, kaip ir mes iš V. Dievo malonės viliamės eiti į dangų po teismo dienos.
K. Kas toks buvo Adomas?
A. Tai buvo pirmasis žmogus, kurį V. Dievas, sutvėręs iš molio, davė nemirtingą sielą, apgyvendino jį rojuje, leido naudotis visokiais malonumais, tik uždraudė valgyti vieną vaisių. Po to sutvėrė moterį Ievą iš miegančio Adomo šono. Ji, paklususi velniui, nuskynė obuolį, valgė ir davė vyrui. Per tą nusižengimą jie pelnė mums dvejopą mirtį: sielos, nes mirštam prarasdami V. Dievo malonę, ir kūno, nes esam tapę mirtingi.
K. Ex Tr. PP. [Iš Bažnyčios tėvų tradicijos]: Ar mirė Enochas ir Elijas?
A. Nemirė, bet su kūnu yra rojuje. Jie prieš teismo dieną ateis į pasaulį mokyti žmonių, kad tie netikėtų į Antikristą, ir bus jo užmušti [plg. Apr 11, 3].
K. Kas tai yra mirtis?
A. Tai sielos atsiskyrimas nuo kūno.
K. Ar mirtis yra tokia, kaip ją tapo: su kaulais, su dalgiu?
A. Ne tokia: mirtis neturi nei kūno, nei kaulų, nei dalgio, nes ją taip tapo dėl panašumo: kaip dalgis pakerta žolę, taip mirtis – žmogaus gyvenimą.
K. Keleriopa yra mirtis?
A. Dvejopa: laiminga ir nelaiminga, laukta ir netikėta.
K. Kas yra laiminga mirtis?
A. Tai reiškia mirti V. Dievo malonėje, be mirtinos nuodėmės.
K. Kas tai yra nelaiminga mirtis?
A. Tai reiškia numirti su mirtinomis nuodėmėmis, be išpažinties ir be gailesčio.
K. Ar visi, kurie numirė be išpažinties, yra nelaimingi?
A. Ne visi, bet tie, kurie miršta mirtinose nuodėmėse be gailesčio.
K. Jei mirštant nebūtų kunigo, ar reikia atlikti išpažintį paprastam žmogui, ne kunigui?
A. Nereikia, bet reikia gailėtis dėl savo nuodėmių ir turėti intenciją atlikti išpažintį, jei nemirsi.
K. Kodėl paprastas žmogus gali krikštyti mirštantį vaiką, ir tuomet krikštas yra galiojantis, o išpažintis negalioja?
A. Nes krikštas savo galią turi ne iš kunigiško charakterio, o vien iš Jėzaus kančios, o išpažintis savo galią gauna iš Jėzaus kančios per kunigo charakterį.
K. Jei ligonis neturi mirtinos nuodėmės, ar jam reikia eiti išpažinties?
A. Reikia – dėl didesnės V. Dievo malonės, kuri duodama per sakramentus.
K. Kas tai yra laukta mirtis?
A. Tai yra, kai žmogus sirgdamas ar dėl senatvės laukia mirties. Apie tai yra priežodis: „Jaunas gali numirti, o senas turi“.
K. Kas tai yra netikėta mirtis?
A. Tai staigi mirtis, kai žmogus nesitiki, jog tai atsitiks: nueina gulti sveikas, o po to nebesikelia, taip pat kai nuskęsta arba užspringsta gerdamas, valgydamas etc. Todėl žmogui reikia visados būti pasiruošusiam mirčiai.
K. Ar leistina prašyti, kad V. Dievas saugotų žmogų nuo staigios mirties?
A. Leistina, bet su V. Dievo valia. Jei tokia jo valia, tegul miršta jo malonėje net ir staigia mirtimi. Kartais žmogus numiršta staiga todėl, kad mirdamas neturėtų pagundų iš sielos priešo.
K. Ar nusideda tie žmonės, kurie mirdami, netekę proto piktžodžiauja prieš tikėjimą ir V. Dievą?
A. Nenusideda, jei protas visai pasimaišęs dėl ligos, ypač dėl didelio karščiavimo. Taip pat kitiems V. Dievas atima protą, kad nenusidėtų mirdami. Kitiems atima dėl sunkių nuodėmių, kurie sveiki būdami nenorėjo atgailauti ir nuoširdžiai atlikti išpažintį – po to norėtų, bet nėra laiko. Taip kalba Šv. Raštas: Tempus amplius non erit [Apoc 10, 6], – laiko daugiau nebebus.
K. Jei kas dėl sunkios ligos nusižudo, ar galima jį laidoti prie Bažnyčios šv. vietoje?
A. Galima, jei krikščioniškai gyveno tuo metu buvo visai praradęs protą, taipogi jei yra buvęs velykinės išpažinties ir priėmęs Švč. Sakramentą. Tokiose ligose sveikieji turi jį saugoti.
K. Ar leistina sau prašyti mirties?
A. Leistina, bet tik trokštant kuo greičiau regėti V. Dievo Veidą. Iš bėdos ar ligos – neleistina. Jei kas prašo mirties nenorėdamas kentėti, nežino, jog tenai kentės sunkesnes kančias dėl savo nekantrumo.
Ir šv. Paulius yra prašęs sau mirties, bet ne iš nekantrumo, o iš V. Dievo meilės. Ad Phil. c. 1 [Fil 1, 23]: Cupio dissolvi et esse cum Christo, – noriu išsiskirti su kūnu ir būti su V. Kristumi.
 
AŠTUNTAS SKYRIUS
Apie Viešpaties Dievo teismą
 
Šv. tikėjimas moko, jog po mirties reikės stoti prieš baisų V. Dievo teismą, kur būsime teisiami dėl minčių, žodžių ir darbų, kaip liudija šv. Bažnyčia: Nil inultum remanebit; quidquid latet, apparebit [Gedulinių Mišių sekvencija Dies irae], – nė viena nuodėmė neliks be bausmės, slaptos nuodėmės pasirodys visam pasauliui, kad nusidėjėlis būtų amžiams sugėdintas.
Kunigaikštis Pšemislovas, uždegęs žvakę prie altoriaus, kalbėjo: Paratus sum ad judicium, paratus, – esu pasiruošęs teismui, esu pasirengęs teismui.
Šv. Ignacas [„Dvasinėse pratybose“] įsako tris kartus ruoštis V. Dievo teismui, tai yra: anksti, po pietų ir vakare, egzaminuoti žodžius, mintis ir darbus. Patsai šv. Ignacas kasdien ruošdavosi v. Dievo teismui, Ach, o mes gyvenam lyg nebūtų V. Dievo teismo! Ar neatsimeni, kad jei dabar kokią nors nuodėmę gėdijies išpažinti vienam kunigui, tai tuomet visi angelai, visi šv. regės darbus, mintis, žodžius – gerus ir blogus?
K. Keleriopas bus V. Dievo teismas?
A. Dvejopas: vienas tuoj po mirties, o antras bus pasaulio pabaigoje, kai kelsimės iš numirusių. Tasai teismas bus Juozapato slėnyje netoli nuo Jeruzalės.
K. Kuris Švč. Trejybės Asmuo teis žmones pasaulio pabaigoje?
A. Antrasis, tai yra Dievo Sūnus: kaip jis atpirko būdamas žmogaus kūne, taip ir teis būdamas žmogaus kūne.
K. Kodėl teis ne pirmas, ne trečias, bet vidurinis Asmuo – Dievo Sūnus?
A. Todėl, kad Dievui Tėvui priskiriam galybę, Dievui Dvasiai – gerumą o Dievui Sūnui – išmintį, kuri priklauso teisėjams. Taip pat dėl to, kad kaip Dievo Sūnus žmogaus kūne buvo paniekintas kančios laiku, taip dera, kad jis būtų žmogaus kūne ir išaukštintas, kai teis ir neteisingus savo teisėjus: Aną, Kajafą etc.
K. Kurie žmonės teismo dieną bus labiau sugėdinti?
A. Tie, kurie dabar dėl gėdos slepia nuodėmes išpažintyje ir kurie nusidėdavo žinodami, iš piktybės.
K. Kur bus po teismo dienos žmogaus kūnas ir siela?
A. Gerų žmonių kūnas ir siela bus danguje, o piktų – pragare.
K. Taigi, kėlusis iš numirusių, ar bus numirštama vėl?
A. Nebemirsime: kaip siela, taip ir kūnas bus nemirtingas.
K. Ar kūnas norės gerti ir valgyti?
A. Nenorės: palaimintas kūnas bus pasotintas Švč. Trejybės regėjimu, o prakeiktųjų kūnai turės vietoj valgio ir gėrimo gyvates ir smalą.
K. Kam bus tas paskutinis teismas, jei jau po mirties siela yra nuteista eiti į dangų arba į pragarą?
A. Dėl didesnės šventųjų garbės, kad pasirodytų jų dorybės, geri darbai, o prakeiktųjų nuodėmės jų sugėdijimui. Be to, po mirties teisiama tik siela, o teismo dieną bus teisiami ir siela, ir kūnas.
K. Ką turi omeny šie žodžiai [Apaštalų tikybos išpažinime]:
Ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti?
A. „Gyvieji“ reiškia – šventieji, kurie yra amžinai V. Dievo malonėje. O „mirusieji“ reiškia – prakeiktieji, kurie numirė V. Dievo nemalonėje.
K. Ar teismo dieną kelsis tie, kuriuos suėdė žvėrys arba kurie nuskendo?
A. V. Dievo galybe jie kelsis.
K. Ar tie, kurie miršta maži arba seni, iš numirusių kelsis su barzdomis?
A. Ir maži, ir suaugę bus vienų metų, turės 33 metus, kiek turėjo Jėzus, gyvendamas žemėje su žmonėmis.
K. Ar prakeiktųjų kūnas bus toks pat, kaip šventųjų?
A. Ne: šventųjų kūnas žibės kaip saulė, o prakeiktųjų bus baisus.
K. Ar kelsimės iš numirusių tame pačiame kūne, ar Dievas sutvers kitą?
A. Kelsimės tame pačiame, kurį turime dabar. Taip kalba šv. Bažnyčia: Et in carne mea videbo Deum Salvatorem meum [Job 19, 26], – savo kūne regėsiu Dievą, savo Išganytoją.
K. Ar bus ten gailestis, kai regėsi tėvą arba motiną, einančius į pragarą?
A. Nebus, bet sūnus teis bedievį tėvą, kad nenorėjo ištikimai tarnauti V. Dievui, o įžeidė jį sunkiomis nuodėmėmis. Tenai šventieji bus vienos valios iš meilės V. Dievui – ką tiktai Dievas darys, to ir jie norės ir tuo bus patenkinti.
K. Ar teismo dieną pažinsime vienas kitą arba savo gimdytojus?
A. Pažinsime – ne tiktai savo draugus, gimines, bet ir visus šv., kurių niekada neregėjome.
K. Kada bus paskutinis teismas?
A. Žinome, jog gus pasaulio pabaigoje, bet nežinom, kuriais metais, apie tai nėra Šv. Rašte. Nescivi horam, neque diem [plg. Mt 25, 13], – nežinote dienos nei valandos.
Girb. in Con. Kiti mano, kad teismo diena bus per užgavėnes, kai žmonės puotaus, užmirš V. Dievo baimę, atsiduos nuodėmėms.
K. Ar žmonės gyvens žemėje po teismo dienos?
A. Niekas negyvens, nes nebus saulės, mėnulio ir žvaigždžių, ir todėl nebus vaisiaus, nes neturės pagalbos iš dangaus. Nors žmonės kalba, kad vaikai, kurie numirė be krikšto, po teismo dienos gyvens [žemėje], bet apie tai nėra jokios žinios Šv. Rašte, o tikėjimas taip moko, kad nekrikštytieji bus amžinai pragaro tamsybėse – nors kitų kančių kūne nepatirs, bet tą didžiausią kančią, kad amžinai neregės savo V. Dievo maloniausiojo veido, dėl ko buvo sutverti. Iš to imk sau tokį naudingą pamokymą:
1. Visados atmink, jog būsi teisiamas dėl visų darbų, žodžių ir minčių.
2. Dabar neteisk nei vieno žmogaus, ką girdi ir regi apie kitų gyvenimą – Dievas teis tave ir jį.
3. Nuoširdžiai atlik išpažintį, neslėpk savo nuodėmių, jei nenori turėti gėdos viso pasaulio ir visų šv. akyse.
4. Rytą ir vakarą tirk savo sąžinę: visos dienos mintis, žodžius ir darbus, o jei nusidėjai – gailėkis, turėk intenciją nuoširdžiai išpažinti. Tokiu būdu turėsi lengvą teismą, amžinai džiaugsiesi su šv., kur jau nebus baimės, bet begalinė ramybė.
 
DEVINTAS SKYRIUS
Apie pragarą
 
Visi tikim, jog yra pragaras, bet ne visi bijomės pragaro kančių ir todėl drąsiai nusidedam, lyg mums jau nebebūtų pragare vietos. Viename pragaro kalėjime yra parengta vieta ir tau, girtuokli, ir tau, turtuoli, ir tau, kuris dėl nešvarios garbės apsunkini vargšus žmones – kiekvienam nusidėjėliui yra paruošta kančios vieta.
In vit. PP. 6, 3. Vienas pamaldus vienuolis, pamatęs jauną vienuolį nederamai juokiantis, pradėjo jį drausti tais žodžiais: Coram coeli et terrae Domino rationem totius vitae reddituri sumus, et tu reddes [turi būti ridis], – reikės stotis dangaus ir žemės Karaliaus akivaizdon ir atiduoti apyskaitą iš viso gyvenimo, o tu pokštauji, juokus kreti.
Nėra laiko džiaugtis su pasauliu tam, kas prisimena baisų V. Dievo teismą, pragaro kančias. Ach, prakeikti nusidėjėliai, kurie dabar turi paguodą nuodėmėse, džiaugiasi bedieviškais darbais: Exsultant in rebus pessimis [Prov 2, 14]. Neprisimenat, koks bus jūsų galas – jūsų laukia pragaro liepsnos, amžinas verkimas. Mar. 8 [Mt 13, 50]: Ibi erit fletus et stridor dentium, – tenai bus verksmas ir dantų griežimas.
Juokitės, džiaukitės, pasaulietiški žmonės, duokit valią savo nelaimingam kūnui! Quorum Deus venter [Fil 3, 19: kurių dievas yra pilvas], kurį kaip kokį dievą mylit, o po to dantimis plėšysit, degdami pragare su velniais! Paklausykit šv. Jono žodžių: Cruciabuntur die ac nocte, in saecula saeculorum [Apoc 20, 10], – prakeiktieji bus kankinami dieną naktį, per amžių amžius. Praeis tiek tūkstantmečių, kiek yra lapų ant medžių, kiek vandens lašų mariose, o galo niekuomet nebus.
Šv. Bonaventūra kalba, kad vienas nusidėjėlis, paskandintas pragare, nors savo išlietomis ašaromis pripildytų net marias, bet jau neužgesins pragaro ugnies! O žmogau nusidėjėli, dabar dėl V. Dievo malonės gali viena ašara užlieti pragaro kančias, jei nuoširdžiai atliksi išpažintį ir pasitaisysi, o po to nors šimtą pasaulių pripildytum ašaromis, jau nebeužliesi pragaro kančių ir ugnies, tenai nebenuvalysi ašaromis savo sąžinės. Dabar turi laiko už savo nuodėmes lieti ašaras. Ecce nunc tempus acceptabile, nunc dies salutis [2 Cor 6, 2], – šiandien geras laikas atgailai, dabar išganymo diena.
Aringo Fol. 211. Viena ponia prašė V. Dievą, norėdama sužinoti, už kokias nuodėmes žmonės labiausiai eina į pragarą. Jai V. Dievas parodė pragarą. Ji tenai pamatė vieną pažįstamą ponią, degančią pragaro ugnyje, ir klausia: „Už kokias nuodėmes esi pasmerkta toms pragaro kančioms?“ Ta atsakė: „Už svieto tuštybę, kad labai mėgau puošnius rūbus – ir už tai amžinai degu pragaro ugnyse“.
Klausykit to pavyzdžio apie puikybę, jūs, pasaulietiškos moterys, ponios ir panelės! Nelaikote nuodėme dieną naktį galvoti apie pasaulio tuštybes, kaip pasipuikuoti, žmonėms patikti, o dėl to neprisimenat, kad po to jūsų grožis bus pragaro ugnies liepsnomis. Iš tų kančių, kurias nusipelnėt, jus nori vaduoti šv. Tomas Vilanovietis, tokį jums duodamas pamokymą: „Vargas jums, vargšės ištekėjusios moterys, kurios vargšą kūną šveičiat muilu ir dažotės. Per tą laiką sukalbėtumėt poterius, rožančių ar vainikėlį. Kadangi veltui švaistot laiką, žiūrėdamos į veidrodį, apie jūsų kaklą apsivynios žalčiai ir gyvatės, šėtonai plėšys jūsų kūną, degins smala ir siera, jūsų netyras akis valys ugnimi“. Visas kūnas turės savo bausmę ir kančią pagal nuodėmes: tenai į turtuolio nasrus pils karštą auksą, girtuoklius girdys karšta smala ir siera, netyrus keps ant grotų, apie ką kalba šv. Grigalius: Praesentia hujus vitae gaudia, sequentur perpetua lamenta. Hic fratres vanam laetitiam fugite, si illic flere et lugere formidatis. S. Greg. – po trumpų to pasaulio malonumų ir linksmybių artinas amžinas verksmas. Krikščioniškos sielos, sergėkitės šio pasaulio linksmybių, jei nenorit amžinai verkti.
S. Hier. [Šv. Jeronimas]: Difficile nimium imo impossibile, ut quis praesentibus fruantur bonis et aeternis ut de deliciis ad delicias transeat, ut hic ventrem illic mentem repleat, – sunkus dalykas ir neįmanomas, kad kas nors ir žemėje turėtų gėrybes, ir po mirties, kad iš malonumų nueitų prie malonumų, kad čia kūnas būtų pripildytas pasaulio paguodomis, o danguje siela – angelų linksmybe.
Pirma prakeiktųjų kančia, 1ma poena: nenusakomo karštumo ugnis. Dabar neiškenti, kai tave įkanda musė, ir keikiesi, o kaip galėsi gyventi, varganas nusidėjėli, nuo galvos iki kojų apipiltas ugnimis? Isa. 33 capi. [Is 33, 14]: Quis poterit de vobis habitare cum igne devorante, – kas iš jūsų galės gyventi pragaro ugnyse?
2. kančia: didis šaltis. Ne tiktai ugnis degins, bet kankins ir didelis šaltis. Šv. Augustinas, aiškindamas Viešpaties žodžius, kalba: Ibi erit fletus et stridor dentium [Mt 13, 50: Ten bus verksmas ir dantų griežimas]. Verksmas bus iš pragaro ugnies ir dūmų, dantų griežimas – iš didelio šalčio. Tai patvirtina šv. Jobas, kalbėdamas: Ad nimium calorem transeat ab aquis nivium. Job c. 24 [24, 19], – prakeiktieji iš vandenų šaltybės bus kepami liepsnose ir vėl iš ugnies bus pernešami į ežerus, šaltą vandenį. Kaip nusidėjėliai, gyvendami žemėje, būna užšalę meilėje V. Dievui ir dega geidulių ugnimi, taip po mirties jie kenčia šaltį ir karštybes.
3. pragaro kančia: baisių kirmėlių, gyvačių kandimas ir baimė. Ubi vermis eorum non moritur. Maer. 9 [Mc 9, 45], – jų kirmėlė nenumirs. Vindicta carnis impii, ignis et vermis. Eccl. 7 cap. [Eccli 7, 19], – nedoro kūno bausmė yra ugnis ir kirmėlė. Dabit enim ignem et vermes eorum, ut urantur et sentiant usque in sempiternum. Judit 16 [Judith 16, 21], – duok ugnį ir kirmėlę jų kūnui, kad degtų ir amžinai turėtų skausmą.
4. kančia: Po teismo dienos bus baisi smarvė iš sieros ir iš kūnų. Ascendit fumus puelli [turi būti putei], sicut fumus fornacis magnae et obscuratus est sol et aer de fumo putei [Apoc 9, 2], – išėjo iš šulinio pragaro dūmas kaip iš didelės krosnies, nuo kurios dūmų užtemsta saulė ir oras.
5. kančia bus: Didelį badą ir troškimą labiausiai kenčia tie, kurie gyvendami leido savo kūnui visokių malonumų. Ecce servi mei comedent et vos esurietis. Ecce servi mei bibent, et vos sitietis. Ego cibo eos absinthio, et potabo eos felle [Is 65, 13], – mano tarnai gers [turi būti: valgys] dangaus linksmybes, o jūs, nusidėjėliai, pragare kentėsite badą. Tarnai mano gers dangaus linksmybes, o jūs trokšite. Prakeiktuosius maitinsiu kartybėmis, girdysiu tulžimi.
6. bausmė bus: didžiulės tamsybės pragare. Apie tą kančią rašo šv. Grigalius: Ignis infernalis concremationem habet, sed lumen non habet, flamma illa comburit, sed tenebras non expellit, – pragaro ugnis turi didelę karštybę, ji degina, bet nešviečia, savo kaitra degina, o tamsos neatitolina. Ir šv. Tomas kalba, kad yra pragaro ugnis skiriasi nuo skaistyklos ugnies: pragaro ugnis yra tamsi, o skaistyklos ugnis turi šviesumo, nors savo karštumu yra tokia pati, kaip ir pragaro ugnis.
7. bausmė bus: Šėtonų regėjimas baisiausiais pavidalais, kuriuos matantys turės didžią baimę ir kančią, taip pat iš kitų prakeiktųjų regėjimo.
8. kančia bus už visas kančias didesnė, tai yra kad jie per amžius neregės savo Viešpaties Dievo Veido. Tą kančią teologai vadina poena damni – tai amžinos v. Dievo Veido regėjimo gėrybės praradimas. S. Chryzost. Dom. 24 [Šv. Jono Auksaburnio sekmadienio pamokslas Nr. 24]. Šv. Auksaburnis patvirtina: Intolerabilis quidem res est gehenna, sed tamen si mille poenas gehennae nihil tale dicturus est, quale est a beatae illius gloriae honore expelli, – sunkus yra pragaras, bet už tūkstantį pragarų didesnė kančia prarasti dangaus linksmybes ir V. Dievo Veido regėjimą. Prakeiktieji ieškos mirties, bet neras, nes po teismo dienos tiek siela, tiek kūnas bus nemirtingi. Apoc [9, 6]: Degs, bet nesudegs: Querent mortem et non invenient eam, desiderabunt mori, et mors fugiet ab eis [Ieškos mirties ir jos neras, trokš numirti, bet mirtis bėgs nuo jų]. Apie tai girdėdamas ir skaitydamas pagalvok ir tu apie savo sunkias nuodėmes. Gali ateiti iki tokio nelaimingo galo ir tikrai amžinai prapulti, jei neatgailausi, nepamesi papratimo į bjaurias nuodėmes. Si poenitentiam non egeritis, omnes similiter peribitis [Lc 13, 5], – jei neatgailausite, visi vienodai prapulsite.
K. Kas tai yra pragaras?
A. Tai vieta, pilna visokių kančių, prakeiktoms sieloms ir šėtonui.
K. Ar pragaro ugnis yra tokia, kaip mūsų?
A. Tokia, tiktai karštesnė: Calor intensissimus [stipriausia kaitra].
K. Kokiu būdu tokia ugnis gali deginti sielas, kurios yra dvasinės, taip pat velnius, kurie neturi ir neturės kūno?
A. V. Dievas prideda šią galią, ir taip ji degina. Per super additam virtutem [per pridėtą galią], kaip sako teologai.
K. Jei šėtonai išeina iš pragaro, ar kenčia kančias ir ugnį?
A. Jie kenčia visados, niekada negali išsivaduoti nuo pragaro kančių ir ugnies. S. Tom. cum Mol. [šv. Tomas Akvinietis]
K. Už kokias nuodėmes šėtonai yra paskandinti į pragarą?
A. Už puikybės nuodėmę, tai yra, nes nusidėjo mintimis, norėdami būti lygiais pačiam V. Dievui, ir už tą vieną nuodėmę yra pasmerkti amžinoms kančioms.
K. Jei kuri siela eina į pragarą už vieną mirtiną nuodėmę, ar ji kada nors išeis iš pragaro?
A. Ji niekada neišeis ir nebeatgailaus. Ex inferno nulla redemptio [Iš pragaro nėra atpirkimo].
K. Ar visų prakeiktųjų kančios pragare bus lygios?
A. Visų bus lygios extensive [pagal trukmę], tai yra niekada nebus kentėjimų galo ir jie neregės V. Dievo Veido. Intensive [pagal stiprumą] sopuliai bus nelygūs – kas daugiau turėjo nuodėmių, tas kentės didesnes kančias.
K. Kam yra sutvertas pragaras?
A. Šėtonams ir nusidėjėliams.
K. Kada buvo sutverti šėtonai?
A. Kai Dievas sutvėrė dangų ir žemę.
K. Iš kur yra šėtonai, ar jie tokiais buvo sutverti?
A. Ne, jie buvo sutverti angelais, bet per nuodėmę tapo velniais.
K. Kur nusidėjo šėtonai?
A. Danguje.
K. Kaip jie galėjo danguje nusidėti?
A. Todėl, kad dar neregėjo V. Dievo Veido, buvo malonės ir galėjimo nupelnyti būklėje – in statu meriti.
K. Kokia nuodėme nusidėjo šėtonai?
A. Norėjo save išaukštinti ir būti lygiais V. Dievui.
K. Ar daug angelų nupuolė iš dangaus į pragarą?
A. Visi trys chorai.
K. O dabar angelai ir šv. ar gali danguje nusidėti?
A. Negali, nes regi V. Dievo Veidą.
K. Ar leistina melstis į V. Dievą už tas sielas, kurios yra pragare?
A. Neleistina, be to, jau niekas joms nieko neišmels dėl nuosprendžio, paskelbto V. Dievo.
K. Kaip reikia suprasti, kad šv. Grigalius ir kiti šv. maldomis sugrąžino sielas iš pragaro?
A. Toms sieloms nebuvo paskelbtas paskutinės prapulties nuosprendis [plg. šv. Tomo Akviniečio Summa th., Suppl. q. 71 a. 5 ad 5].
K. Ar nebus kada nors kančių galo, ar V. Dievas kada nors nepasigailės?
A. Per visą amžinybę niekuomet nebus galo, jie degs, bet nesudegs.
K. Ar V. Dievas elgiasi teisingai, kad už vieną mirtiną nuodėmę baudžia tokiomis ilgomis kančiomis?
A. Teisingai, nes už mirtiną nuodėmę nėra gana vieno pragaro. Ir pragare V. Dievas baudžia gailestingai, nes dėl nuodėmių sunkumo reikėtų didesnių bausmių.
K. Ar prakeiktieji pragare geria ir valgo?
A. [Geria] smalą su siera, ypač girtuokliai, o valgo gyvates. Po teismo dienos prakeiktieji iš bado rys, plėšys savo kūnus ir vienas kitą.
K. Ar dabar sielos pragare yra su kūnu?
A. Nėra, nors kartais paima sielą su kūnu, bet kūną kur nors pameta į balą. Jei nuneštų į pragarą, jis sudegtų, nes dabar kūnas yra mirtingas.
K. O po teismo dienos ar kūnai nesudegs?
A. Nesudegs, bet bus nemirtingi kaip ir siela. Tačiau prakeiktųjų kūnas kentės kančias, neturės to negalėjimo kentėti palaiminimo.
K. Ar pažins tenai vienas kitą prakeiktieji?
A. Pažins ir iš to pažinimo bus didelė gėda – su tais, su kuriais nusidėjo, jie bus vienose kančiose. Sūnus tenai keiks tėvą, tėvas – sūnų, motina – dukterį, duktė – motiną.
K. Kas iš žmonių pirmasis nuėjo į pragarą?
A. Kainas, Adomo sūnus, kuris užmušė savo brolį ir pradėjo netekti vilties, nenorėjo atgailauti.
K. Ar nori V. Dievas, kad kuri nors siela būtų pragare?
A. Nenori, jis nori, kad visos būtų danguje, nes dėl visų praliejo savo Švč. Kraują.
K. Kodėl ne visos sielos eina į dangų?
A. Todėl, kad sunkiai nusidėjo, nesilaikydamos V. Dievo Įsakymų, nenuoširdžiai atlikdavo išpažintį arba po išpažinties grįžo į ankstesnes nuodėmes ir nesitaiso, neturi tikro gailesčio.
K. Ar daug sielų eina į pragarą?
A. Ar daug – sunku pasakyti. Nadazi. rašo: šv. Bernardas 15 dieną po mirties pasirodė vienam kunigui vienuoliui. Tas vienuolis klausė šv. Bernardą: Utrum difficile sit salvari? – ar sunku yra išganyti savo sielą? Tas atsakė: Ita est, ita est, – taip yra, taip yra, ir pasakė anam vienuoliui: „Tą dieną, kai aš numiriau, mirė 43 tūkstančiai, ir mes visi buvom kartu teisiami. Iš tų 43 tūkstančių iš V. Dievo malonės į dangų nuėjau aš su vienu atsiskyrėliu ir su dar vienu žmogumi, pasauliečiu, kuris gyveno gerai. O visi kiti 43 tūkstančiai be trijų buvo pasmerkti amžinoms pragaro kančioms“.
S. Nilus: šv. Nilas viename pamoksle pasakė: Ex decem milibus vix reperitur una anima his temporibus quae salvetur, – iš dešimties tūkstančių gal rastųsi bent viena siela, kuri šiais laikais bus išganyta. Aug.: šv. Augustinas kalba: Arbitror tres mundi partes fore damnandas, de 4-ta autem quid dicam nisi quod Joan.: totus mundus in maligno positus! [1 Jn 5, 19] – manau, kad trys dalys žmonių iš pasaulio eis į amžinas pragaro kančias, o apie ketvirtą dalį žmonių ką besakyti, jei ne šv. Jono žodžiais: visas pasaulis užsidegė netyro pykčio ugnimi, etc. [De vero cultu] l. 6, 101. Šv. Brigitai pasirodęs patsai Jėzus pasakė tokią naujieną: Si sapientissimus in mundo posset considerare, quot animae descendunt quotidie ad infernum, plures essent quam arena maris dinumerata, et lapilli riparum. S. Brigi. – jei protingas žmogus suvoktų, kiek sielų kasdien eina į pragarą, jų būtų daugiau, nei yra smilčių mariose ir akmenėlių ant marių krašto. Jei mums pasakytų, kad tik vienas bus pragare, visiems reikėtų verkti ir drebėti: „Ach, bene aš esu tas nelaimingasis?“ O dabar kaip sniegas iš debesų, taip sielos eina į amžinas kančias. O tu? Ir tu, bedievi nusidėjėli, gyveni taip, lyg būtum jau suderėjęs sau dangų. Tu taip nesisaugodamas nusidedi, o jei galvoji atgailauti, tai neatgailauji nuoširdžiai.
 
NAUDA iš to PAMOKYMO
 
Pirma: Jei Dievas tave aplankys kokia nelaime ar liga, atmink, kad pragare kančios, kurių pelnei nusidėdamas, yra sunkesnės. Dėkok V. Dievui, jog dar šiame pasaulyje tave gailestingai baudžia iš meilės.
2. nauda: Sergėkis nuodėmių, o ypač mirtinų. Žinok, kad už vieną mirtiną nuodėmę pragare yra amžinos kančios.
3. nauda: Gelbėk kitus žmones kaip tik gali nuo tos amžino prapuolimo nelaimės. Pamokymais, geru pavyzdžiu vesk juos į nuoširdžią atgailą. Tačiau pirmiausia nuo tos prapulties gelbėk savo sielą, neduok valios savo kūnui, apmarink jį pasninkais, plakimusi, trumpu miegu, darbais, kad nekentėtumei amžinai.
4. nauda: Širdyje ir mintyse visuomet turėk pragaro kančias, ypač kentėjimo metu. Memorare novissima [tua, et in aeternum non peccabis – atmink savo paskutinius dalykus, ir per amžius nenusidėsi (Eccli 7, 40)], – atmink tą nelaimingą nusidėjėlių galą, statyk sau prieš akis tas ugnies liepsnas ir sierą, kuriose po nuodėmės degsi. Kalbėk: Momentaneum quod delectat, aeternum quod cruciat [šv. Grigalius], – už vieną malonumo momentą yra amžina kankynė.
 
PAVYZDYS
 
S. Bern. fol. 294. Bernardas rašo: Paryžiaus mieste buvo vienas protingas studentas, kuris čia mokėsi. Pradėjęs klausytis filosofijos, jis susirgo. Jo išpažinties klausėsi ir jį mirčiai paruošė jo mokytojas, garsus filosofijos profesorius daktaras Silo [anot kitų autorių, šv. Brunonas, kartūzų įkūrėjas]. Netrukus po to tas numirė jaunystės matuose. Mirdamas jis verkė, ir tai matydamas jo mokytojas turėjo gerą viltį, kad jo siela nuėjo tiesiai į dangų. Kai pradėjo galvoti, kokią garbę danguje turi jo siela, jo akyse staiga pasirodė tas studentas – nelaimingas, apgaubtas ugnies apsiaustu. Silo pradėjo drebėti, išvydęs tokį baisų pavidalą, bet atsitokėjęs paklausė: „Kas tu esi?“ Tas atsakė: „Aš esu tavo mokinys, pasmerktas amžinam pragarui“. Tai girdėdamas, Silo klausia toliau: „Ach, kas su tavimi atsitiko?“ Prakeiktas studentas atsakė: „Ko manęs klausi, juk matai, kad esu amžinai prapuolęs“. Po to pradėjo piktžodžiauti: „Prakeiktas aš ir ta diena, kai gimiau šiame pasaulyje, kai buvau pakrikštytas ir kai pažinau tave! Tegul bus prakeiktas Dievas, kuris mane taip negailestingai kankina ir nusiuntė į amžiną pragarą! Prakeikti angelai, kurie tarnauja V. Dievui! Prakeikti šv., kurie danguje ir žemėje garbina V. Dievą!“ Kai baigė piktžodžiauti, Silo klausia: „Kodėl esi pragare? Juk mirdamas atlikai išpažintį ir verkei?“ Tas atsakė: „Atlikau, bet be gailesčio, verkiau ne dėl nuodėmių, o dėl to, kad jaunas turiu mirti, gailėdamasis pasaulio ir jo malonumų. Žinok, mano mokytojau, jog tas apsiaustas, kurį regi ant manęs, yra toks sunkus, lyg ant manęs būtų viso pasaulio sunkenybės“. Po to prakeiktasis ant savo mokytojo rankos užlašino vieną lašą – tas lašas perdegino jo ranką kiaurai. Silo tuoj apalpo. Atsivėrė pragaras, ir šėtonai paėmė nelaimingą studentą. Silo atrado vos gyvą, daktarai jį atgaivino eteriniu aliejumi. Vėliau, atėjęs į mokyklą, jis papasakojo, kas dėjosi, parodė pradegintą ranką. Po to, metęs pasaulietišką gyvenimą, tapo vienuoliu. Su juo pasaulio malonumus paliko ir daug kitų mokytojų. Kitų pamokymui jis paliko parašęs šias eilutes: Linquo coax ranis, cras corvis, vanaque vanis ad Logicam pergo, quae [mortis non timet] ergo [Palieku varlėms kurkti, varnams krankti ir tuštiems tuštybes, todėl pereinu prie logikos, kuri nebijo mirties], – aš pametu pasaulį ir jo trumpas paguodas, kaip ėmėt iš manęs pasaulio tuštybių pavyzdį, taip dabar imkit atgailos pavyzdį. O tie mokiniai, kurie su juo nemetė pasaulietiško gyvenimo, visi vargingai prapuolė kūnu ir siela.
Wega rašo: Egipte yra žvėris, vadinamas krokodilu. Jis suėda žmogų ir, žiūrėdamas į jo kaulus, verkia. Tai matydamas galvotum, kad jis verkia iš gailesčio, jog suėdė žmogų. Bet jis verkia todėl, kad daugiau nebeturi žmogaus mėsos. Taip verkia ir nusidėjėliai, kurie, visą gyvenimą darę sunkias nuodėmes, mirdami verkia dėl savo nuodėmių be gailesčio, o todėl, kad miršta jauni, kad reikia mesti tuštybės pasaulį, turtus ir gėrybes.
Liekit ašaras laiku, o mirštant nebus laiko atgailauti, kai pasimaišys protas. Tada išvysi užrūstintą V. Dievą, atsivėrusį pragarą, pulkus šėtonų. Dabar viena tikro gailesčio ašara per išpažintį gali užgesinti pragaro ugnis ir liepsnas, kurių nusipelnei, o po to kad ir visą pasaulį pripildytumei ašaromis, vis tiek neužliesi pragaro ugnies. Tempus amplius non erit [Apoc 10, 6], – laiko daugiau nebeturėsi. Iš tiesų tie paskutiniai metai tau yra duoti atgailai, paskutinis mėnuo, savaitė ir diena. Ach, nejaugi paskutinę valandą pripildysi savo bjaurybių saiką? Bijokis ano perkūno, baisaus V. Dievo dekreto, kuris ragina nusidėjėlius atgailai ir pasitaisymui. S. Aug. in Psal. 148 [Komentaras 148 psalmei]. Šv. Augustinas kalba: Ecce deserit peccatorem, ecce non vocat, ecce non aperit sensum, ecce non infundit gratiam, – štai atmeta nuo savo malonės nusidėjėlį, štai nekviečia atgailauti, štai neapšviečia savo malone, štai neduoda iš dangaus savo malonės. Bijokis ir tu, nusidėjėli, kad dėl savo sunkių nuodėmių neprarastumei paskutinės malonės, kad jis neatstumtų tavęs nuo savo gerumo! Nereikia pulti į neviltį, bet ir nebenusidėti, o bijoti siaubingo V. Dievo teismo: Cum timore et tremore [Efez 6, 5: su baime ir drebėjimu] reikia gyventi žemėje. Turėk viltį Jėzaus žaizdose, palik girtybės ir godumo nuodėmes, kitas pasaulio tuštybes ir blogus papročius. Neduok valios dabar savo kūnui, jei nori amžinai būti laisvas su šv., jei nenori būti pragaro belaisviu. Šv. Remigijus taip moko: Nisi resistas adversariis animae tuae, aeternum plorabis mancipium, – jei dabar klausysi savo sielos priešų, tai yra kūno, pasaulio ir velnio, amžinai verksi ir būsi pragaro belaisviu.