Žymieji asketai

Šv. Makarijus iš Aleksandrijos
 
Dar jaunas būdamas, Makarijus paliko vaisių pardavėjo prekystalį Aleksandrijoje ir prisijungė prie šv. Antano Didžiojo. Patriarchas, stebuklingai įspėtas apie savo mokinio šventumą, paskyrė jį savo dorybių įpėdiniu. Makarijaus gyvenimas buvo viena ilga kova su savimi. „Aš varginu savo kankintoją, – kartą atsakė jis vienam žmogui, kuris užtiko jį karštą vidurdienį ir paklausė, kodėl jis stovi pasilenkęs, laikydamas rankose sunkų kibirą, pilną smėlio. – Kai tik aš nustoju ką nors veikti ir stoviu dykas, mane iš karto pradeda kamuoti įvairūs geismai“. Kai Makarijus visiškai išsekdavo, sugrįždavo į savo celę. Jis budėdavo be pertraukos dvidešimt dienų ir naktų, kol miegas jį įveikdavo. Kartą jis užmušė jam įgėlusį uodą. Keršydamas sau už tokį silpnumą, jis tol lindėjo nuogas pelkėje, kol jo kūnas ištisai pasidengė moskitų įkandimais, ir jį buvo galima atpažinti tik iš balso. Sykį, būdamas ištroškęs, jis gavo dovanų vynuogių kekę, bet nepalietė jos, o atidavė kitam atsiskyrėliui, kuris dirbo kaitroje. Šis atidavė kekę dar kitam, o anas – ketvirtam. Taip kekė keliavo ratu, kol vėl sugrįžo pas Makarijų, kuris dėkojo Dievui už savo brolių susivaldymą. Šventasis matydavo, kaip demonai puola atsiskyrėlius maldos metu. Jie vieniems kišdavo pirštus į burną, taip priversdami juos žiovauti, kitiems užmerkdavo akis, ir kai šie užmigdavo, trypdavo juos. Jie daugeliui rodydavo tuščius ir geismingus vaizdus ir tyčiodavosi iš tų, kurie jiems pasiduodavo. Niekas velnių veiksmingai nenugalėdavo, išskyrus tuos, kurie juos ryžtingai atstumdavo pačioje pradžioje. Makarijus keturis mėnesius kas dieną lankė vieną atsiskyrėlį, tačiau nė karto negalėjo su juo pasikalbėti, nes šis visada būdavo paskendęs maldoje. Šventasis dėl to pavadino jį „angelu žemėje“. Daug metų buvęs atsiskyrėlių vyresniuoju, Makarijus slapta nuvyko pas šv. Pachomijų, prašydamas priimti jį mokiniu. Bet Pachomijus, vizijos dėka atpažinęs jį, liepė grįžti pas brolius, kurie mylėjo jį kaip savo tėvą. Sulaukęs garbaus amžiaus, Makarijus nusprendė, kad jau sutramdė savo žemesniąją prigimtį ir nusprendė praleisti penkias dienas vien tik maldoje. Trečią dieną jo celę apėmė lyg liepsna, ir Makarijus išbėgo lauk. Vėliau jis pasakojo, kad Dievas leido kilti šiai iliuzijai, kad jis nepasiduotų puikybei. Kai jam suėjo 73 metai, jis buvo ištremtas iš šalies ir pakeliui žiauriai sumuštas eretikų arijonų. Jis mirė 394 metais.
 
Šv. Jonas Egiptietis
 
Iki dvidešimt penkerių metų amžiaus Jonas dirbo staliumi kartu su savo tėvu. Pajutęs Dievo šaukimą, jis paliko pasaulį ir pasivedė vienam šventam atsiskyrėliui dykumoje. Mokytojas bandė jo dvasią įvairiais neprotingais įsakymais, liepdamas jam ridenti sunkius akmenis, prižiūrėti nudžiūvusius medžius ir t. t. Jonas pakluso visuose dalykuose su vaikišku paprastumu. Šešiolika metų uoliai lavinęsis dorybėse, jis visiškai atsiskyrė nuo visų ir apsigyveno ant stačios uolos, kad mąstytų vien tik apie Dievą ir savo sielą. Kuo labiau jis save pažino, tuo labiau nepasitikėjo savimi. Todėl paskutinius penkiasdešimt metų jis niekada nesusitiko su jokia moterimi ir tik retkarčiais su vyrais. Tokio budrumo ir skaistumo padariniai buvo trejopi: šventas džiaugsmas bei linksmumas, kurie paguosdavo kiekvieną, bendravusį su juo; tobulas paklusnumas savo vyresniesiems; ir kaip atlygis už tai – valdžia kūriniams, kuriuos jis paliko dėl Dievo. Šv. Augustinas pasakoja, kad kartą jis vienai šventai moteriai sugrąžino regėjimą, pasirodydamas jai vizijoje, nes nedrįso susitikti su ja akis į akį. Velniai jį nuolat puolė, tačiau Jonas nenustodavo melstis. Po tokių ilgų pokalbių su Dievu šventasis atsigręždavo į žmones, apsirūpinęs gydymo ir pranašavimo dovanomis. Du kartus per savaitę jis šnekėdavosi per siaurą langelį su tais, kurie pas jį ateidavo, laimindamas aliejų sergantiems ir pranašaudamas ateities dalykus. Kartą pas jį atėjo persirengęs pasauliečiu diakonas, tačiau šventasis pagarbiai pabučiavo jo ranką. Imperatoriui Teodozijui jis išpranašavo būsimas pergales ir jo mirties valandą. Paskutines tris savo gyvenimo dienas Jonas visiškai pašventė Dievui. Trečią dieną jį rado atsiklaupusį lyg maldoje, tačiau jo siela jau buvo su palaimintaisiais. Jis mirė 394 metais.
 
Šv. Simonas Stulpininkas
 
Vieną žiemos dieną, apie 401 metus, Sisane, mažame Kilikijos miestelyje, buvo gausiai prisnigę. Vienas piemenėlis, dėl šalčio negalėjęs į laukus išvesti savo avių, vietoje to nuėjo į bažnyčią ir ten klausėsi tos dienos Evangelijos ištraukos apie aštuonis Palaiminimus. Jis paklausė, kaip galima įgyti šiuos Palaiminimus, ir kai jam buvo papasakota apie vienuolišką gyvenimą, jame kilo tobulumo troškulys. Jis tapo pasaulio stebuklu, didžiuoju Simonu Stulpininku. Jį įspėjo, kad tobulumas jam brangiai kainuos, ir tai buvo tiesa. Dar būdamas vaikas jis pradėjo vienuolišką gyvenimą ir keliolika metų praktikavo tiesiog antžmogišką askezę. Jis taip susiveržė juosmenį virve, kad ta vieta virto gyva pūliuojančia žaizda. Jis valgydavo tik kartą į savaitę, o kai Dievas pašaukė jį į atsiskyrėlišką gyvenimą, jo pasninkai trukdavo keturiasdešimt dienų. Trisdešimt septynerius metus jis praleido gyvendamas ant stulpų, kęsdamas karštį ir šaltį, dieną naktį garbindamas Dievo didybę. Tobulumas šv. Simonui buvo pagrindinis gyvenimo tikslas – jam buvo nesvarbu, kokiomis priemonėmis jį pasiekti, nebent Dievas ką nors ypatingo būdavo parinkęs jo atžvilgiu. Toks naujas ir keistas gyvenimo būdas sukėlė įtarimą Egipto atsiskyrėliams, ir jie pasiuntė pas šv. Simoną vieną brolį su įsakymu lipti žemyn nuo stulpo ir sugrįžti į įprastinį gyvenimą. Išgirdęs įsakymą, šventasis tučtuojau susiruošė nulipti, tačiau broliui iš Egipto užteko tokio nusižeminimo įrodymo. „Pasilik ten, kur esi, – tarė jis Simonui, – ir turėk drąsos. Tavo gyvenimo kelias yra iš Dievo“.
Jo gyvenimo griežtumas buvo persmelktas linksmumu, nusižeminimu ir paklusnumu. Žodžiai, kuriuos Dievas įdėjo į jo lūpas, atvertė minias pagonių ir paskatino atgailai daugybę nusidėjėlių. Galiausiai 460 m. susirinkę stulpo papėdėje pastebėjo, kad šv. Simonas nesujudėjo per ištisas tris dienas. Užlipę į viršų, jie pamatė senolio kūną vis dar palinkusį maldos pozoje, tačiau jo siela jau buvo pas Dievą.
Kad ir koks neįprastas mums atrodytų šv. Simono gyvenimas, jis moko mus dviejų paprastų ir praktiškų tiesų: pirma, mes turime nuolat savyje atnaujinti karštą troškimą siekti tobulumo, antra, privalome ištikimai bei drąsiai naudoti priemones, mums specialiai parinktas Dievo.
 
(Fr. Alban Butler, Lives of the Saints, TAN (originalas išleistas 1756–1759 m.). Iš anglų k. vertė Kęstutis Choromanskis.)