Lietuva dar laikoma katalikišku kraštu, joje dar yra katalikiškų organizacijų ir kelios krikščioniškas pažiūras deklaruojančios partijos. Tačiau Briuselyje kilus skandalui dėl R. Butiljonės kandidatūros, aktyvią krikščionišką poziciją užėmė tik mažai kam žinoma Lietuvių tautinio jaunimo lyga, vadovaujama politologo Mariaus Kundroto. Spalio 22 d. Lyga suorganizavo piketą prie Europos Komisijos atstovybės Vilniuje ir išplatino atvirą laišką Lietuvos ir ES valdžiai. Pikete dalyvavo vos keli žmonės. Lietuviai nesuvokė R. Butiljonės bylos reikšmės, nes dar nesijaučia ES nariais ir nemato, kad totalitarinės tendencijos šioje organizacijoje tuoj palies ir jų gyvenimus.
Marius Kundrotas
Kai dora tampa nuodėme
2004 10 27 – įsimintina data, virtusi precedentu tolesnėms tendencijoms Europos Sąjungoje. Dėl savo klasikinių pažiūrų į šeimą italas Rokas Butiljonė (Rocco Buttiglione) prarado teisę dirbti Europos teisingumo, pilietinių laisvių ir saugumo komisaru. Taip nusprendė Europos Parlamento Pilietinių laisvių komitetas, kairiųjų frakcija ir liberaliosios frakcijos dauguma. Motyvuota nuogąstavimu, kad R. Butiljonė negalėsiantis atstovauti homoseksualistų, kadangi viešai išsakė nepritarimą jų gyvenimo būdui. Europos Komisijos pirmininkas Manuelis Barozas (Barosso) dviejų savaičių tėkmėje nuolat reiškė savo gilią pagarbą homoseksualistams ir ieškojo kompromisų su opozicija, idant būtų patvirtinta jo vadovaujama Komisija su R. Butiljone jos sudėtyje. Tačiau homoseksualistų gynėjai laikėsi kategoriškai: R. Butiljonė neturi likti šiame poste, arba jų frakcijos vetuosiančios visą Europos Komisiją. Galiausiai, M. Barozas pasidavė spaudimui ir sutiko peržiūrėti Komisijos sudėtį. Nors R. Butiljonė liko kandidatu, bet po šitokio posūkio akivaizdu, kad M. Barozas tikrai neformuos tokios pačios sudėties Komisijos. Tai reiškia, kad nuo šiol bet kuris politikas ar kitas viešas veikėjas, išdrįsęs reikšti kritišką nuomonę apie homoseksualų gyvenimo būdą, tą pačią sekundę nulems savo karjeros pabaigą. Tokios nuomonės reiškimas nuo šiol užtraukia sankcijas, ir tai tampa visuotine Europos Sąjungos pozicija.
Iki šiol panašios tendencijos reiškėsi atskirose šalyse. Š. m. rugpjūtį Švedijos teismas pasodino į kalėjimą pastorių Åke Green, savo pamoksluose citavusį Šv. Rašto vietas, smerkiančias homoseksualizmą. Baudžiamoji atsakomybė buvo skirta vien už krikščionišką pasaulėžiūrą. Šventajame rašte homoseksualizmas aiškiai pavadintas nuodėme (Kun 18,22 ir 20,13, Rom 1,26–27, 1 Kor 6,9–10), taigi šiuo atveju įmanomos tik dvi nuoseklios pozicijos: priimti krikščionybę tokią, kokia ji yra, arba visai atmesti. Tačiau netgi atmetus, demokratinėje visuomenėje turėtų būti išsaugota teisė kitiems šios pozicijos laikytis ir ją laisvai reikšti.
Šiandien jau kyla klausimas nebe dėl tolerancijos homoseksualistams, reikia paklausti: ar bus toleruojamos priešingos pažiūros? Panašu, kad nebe. Tolerancijos principas atsisuka antru galu, parodydamas vidinį savo nenuoseklumą ir virsdamas „netolerancija netolerancijai“. Niekam neužkliuvo, kad homoseksualus pareigūnas gali netinkamai atstovauti heteroseksualius piliečius, arba ateistas – tikinčiuosius. Niekas nesusidomėjo, kiek sykių ir kokiais būdais buvo įžeisti krikščioniškų, tautinių arba šiaip konservatyvių pažiūrų žmonės: netgi reportažuose apie R. Butiljonę nestigo užgaulių epitetų. Tolerancija ir bausmė už netoleranciją imta suprasti labai vienpusiškai. Tęsiantis panašioms tendencijoms, nesunku prieiti ir iki to, kad homoseksualisto užkabintas vyras nebegalės jam atsakyti „ne“, nerizikuodamas būti nuteistas už netoleranciją. Liūdniausia, kad šitokia tikimybė jau nebeskamba absurdiškai. Prieš keliolika metų, panaikinant baudžiamojo kodekso straipsnį, numatantį baudžiamąją atsakomybę už homoseksualius santykius, daugelis net pagalvoti nedrįso, jog bus prieita iki homoseksualių „santuokų“ ir įsivaikinimo teisės. Tačiau vertybių kovoje neįmanomas joks demokratiškas status quo: užėmus vieną poziciją, visados einama toliau. Šiandien homoseksualistai – privilegijuota grupė. Į jų kritiką reaguojama išskirtinai jautriai, jiems taikomos išlygos. Vos prieš metus, homoseksualistams atsisakius tarnauti Lietuvos kariuomenėje, žiniasklaidoje kilo klausimas: ar jie kovoja už savo teises, ar už privilegijas? Šiandien tokie klausimai net nekyla. Yra lygūs ir lygesni.
(...) Lietuvai stojant į Europos Sąjungą, dalis šio stojimo priešininkų, motyvuodami tautinėmis, moralinėmis arba religinėmis vertybėmis, nuogąstavo dėl tendencingos protekcijos įvairiems destruktyviems reiškiniams šioje viršvalstybinėje struktūroje. Tarp šių reiškinių buvo minimas ir homoseksualizmas. Tuo tarpu oficialioji propaganda ramino, jog Europos Sąjunga į vertybinius klausimus nesikišanti, jog tai ir toliau būsiąs kiekvienos valstybės atskiras reikalas. Šiandien kai kurie dešinesni Lietuvos politikai, patys ne taip seniai skelbę šią propagandą ir agitavę už integraciją, lyg ir norėtų nusiplauti atsakomybę. Vienas jų, viešai deklaruojantis krikščioniškas pažiūras, net inicijavo Seimo rezoliuciją, palaikančią R. Butiljonę. Gražus žingsnis, bet pavėluotas.
(...) Prieš keletą metų, kuomet atidžiai sekdami tendencijas Europos Sąjungoje, su savo kolegomis paskelbėme keletą panašaus pobūdžio faktų, buvome apšaukti mulkintojais ir kurstytojais, o mūsų nurodytos grėsmės – prasimanytomis. Šiandien vis daugiau šių „prasimanymų“ pildosi vienas po kito, nors gali būti, jog užsispyrusių fanatikų nebeįtikins niekas, kaip neįtikino prieš pat referendumą paskelbtas Europos Parlamento nutarimas, rekomenduojantis visoms šalims – narėms įteisinti homoseksualistų „santuokas“. (...) Lietuvos europarlamentaras, priklausantis konservatorių frakcijai – vienintelei iš didžiųjų frakcijų, kuri dar teikė šiek tiek vilčių, M. Barozo bailumą pavadino „geriausiu sprendimu iš visų galimų“. Tai akivaizdžiai rodo prisitaikėlišką poziciją. Dabar jau nekelia abejonių, kad Lietuvos konservatoriai, kaip ir kitos integraciją palaikančios partijos iš kairės ir dešinės, gali skelbti šeimos, tautos, kultūros vertybes, tačiau vos pamojus balta pirštinaite iš Briuselio, nuolankiai vykdys jo valią, kaip ilgus dešimtmečius vykdyta Maskvos valia.
Nihilistinė diktatūra 2004 10 27 žengė dar vieną žingsnį. Belieka prisiminti vieno žinomo vokiečių dvasininko žodžius ir juos šiek tiek perfrazuoti: „Pirmiausia jie atėjo sunaikinti tautininkų. Aš jų negyniau – juk tautininku nebuvau. Tada jie atėjo sunaikinti krikščionių – aš tam neprieštaravau, nes nebuvau krikščionis. Po to jie atėjo sunaikinti konservatorių – aš ir jų negyniau, kadangi nebuvau konservatorius. Ir kuomet jie atėjo sunaikinti manęs, tai manęs ginti jau nebuvo kam.“
Šių metų rugsėjo 24 d. nuo infarkto mirė žymus katalikų rašytojas ir žurnalistas Michael Davies (g. 1936). Jo veikla Tradicijos labui turėjo didžiulę įtaką tikintiesiems ypač anglosaksų šalyse. Jis buvo nenuilstantis kovotojas už tradicinę liturgiją. 1966 Michael Davies tradicinių šv. Mišių gynimui įkūrė tarptautinę Una Voce federaciją, kuriai vadovavo iki pat savo mirties. Žymiausios jo knygos: „Marcelio Lefebvre’o apologija“, „Popiežiaus Pauliaus Naujosios Mišios“, „Vatikano II Susirinkimo liturginės uždelsto veikimo bombos“, „Popiežiaus Jono Susirinkimas“, „Komunija į rankas“, „Šv. Atanazas“.
Daugelį metų jis buvo arkivyskupo Lefebvre’o ir Šv. Pijaus X kunigų brolijos rėmėju. Nors po 1988 metų vyskupų konsekracijos jis, nesupratęs Econe įkūrėjo sprendimo, šiek tiek atsitolino nuo Brolijos veiklos, tačiau visados gynė ją nuo kaltinimų schizma, palaikė aktyvius ryšius su jos nariais, dalyvaudavo Brolijos rengiamose konferencijose. Requiescat in pace!
Kova dėl niekinamos Fatimos šventovės tęsiasi. Didžiausias Portugalijos dienraštis Correio da manha parašė, kad Vatikanas „kritiškai žiūri į Dalai Lamos ir indų šventiko atliktas ceremonijas Apreiškimų šventovėje Fatimoje“ ir pavedė Portugalijos vyskupų konferencijai pakeisti Fatimos vyskupą bei Šventovės rektorių. Priešingu atveju Roma perims tiesioginį Fatimos šventovės valdymą. Dienraštis toliau rašo, kad kai kurie Vatikano kurijos atstovai mano, esą šventovės vadovai nuėjo per toli, leisdami prie altoriaus įvykti induistinei ceremonijai. Fatimos šventovės direktorius Luciano Guerra pareiškė negirdėjęs apie tokius Romos ketinimus, tačiau pripažino, kad paskutinieji tarpreliginiai įvykiai sukėlė „tam tikrų neramumų konservatyviuose katalikų sluoksniuose“. Kontroversija prasidėjo 2003 spalį, kai Fatimos vyskupas bei šventovės rektorius surengė ekumeninę konferenciją, kurioje dalyvavo budistai, musulmonai bei Afrikos animistai. Konferencijoje buvo aptariamas planas paversti Fatimos šventovę „tarpreligine baze“. Konservatyvios ir tradicinės katalikų grupės, kurioms vadovauja organizacija „Fatimos centras“ organizavo seriją masinių protestų, išsiuntinėjo laiškus popiežiui ir pasaulio vyskupams. Ignoruodamas protestus, Mons. Guerra leido induistams iš Lisabonos atlikti pagonišką ritualą prie Švč. Mergelės Marijos koplyčios altoriaus kaip tik toje vietoje, kur 1917 m. apsireiškė Švč. Mergelė Marija.
Spalio 29 d. buvo padėtas kertinis akmuo didžiosios Strasbūro (Prancūzija) mečetės statybai. Musulmoniškoje ceremonijoje dalyvavo miesto meras Fabienne Keller, Strasbūro bendrijos prezidentas Robert Grossman, o taip pat Strasbūro vyskupas mons. Joseph Dore. Tarpreliginio dialogo propaguotojai jau atvirai pritaria, kad Europa taptų musulmoniška.
Šie metai Šv. Pijaus X kunigų brolijos gyvenime pasižymėjo itin gausiomis dalyvių skaičiumi piligriminėmis kelionėmis. Gegužę vykusiame piligriminiame žygyje Šartras – Paryžius dalyvavo apie 8000 tikinčiųjų. Rugsėjo 4-5 d. apie 2000 jaunų Vokietijos katalikų dalyvavo piligriminėje kelionėje pėsčiomis į Fuldą. Prie Vokietijos apaštalo šv. Bonifaco kapo buvo atnaujintas 1954 metais Vokietijos vyskupų atliktas šalies paaukojimas Nekaltajai Marijos Širdžiai. Šiandieniniai vyskupai šią 50 metų sukaktį nutylėjo ir neleido piligrimams melstis Fuldos katedroje. Kelionė užsibaigė visą naktį trukusią maldos vigilija su vidurnakčio Mišiomis. Spalio pabaigoje Lurde susirinko apie 7000 tradicinių katalikų. Šventovės valdžia maloniai priėmė piligrimus ir leido Brolijos kunigams laikyti Mišias Šv. Pijaus X bazilikoje. Dar kitoje piligriminėje kelionėje į Lizjė dalyvavo apie 3000 tikinčiųjų.
Rugsėjo 8 d. vyskupas Areas Rifan (Šv. Jono Vianėjaus brolijos, esančios Campos vyskupijoje Brazilijoje vadovas) dalyvavo iškilmingoje koncelebracijoje ultramoderniose Mišiose Aparecida šventovėje (Brazilija). Mišiose vyko teatralizuotos apeigos su pagoniškais elementais, pasirodė pusnuogė moteris, vaidinanti Ievą. Viena moteris atnešė stebuklingą Švč. M. Marijos statulą karūnavimui, moterys dalino Komuniją net kunigams. Mišių pabaigoje iš presbiterijos kalbą pasakė komunistinei partijai priklausantis ministras. Šis Šv. Jono Vianėjaus brolijos vadovo poelgis sukėlė sumišimą tarp Campos kunigų. Iš tikrųjų, kaip tai suderinti su dar visai neseniai Campos kunigų išleistu atsišaukimu „62 priežastys, kodėl nenusikalsdami savo sąžinei negalime dalyvauti Naujosiose Mišiose“? Šis įvykis patvirtina Šv. Pijaus X brolijos nepasitikėjimą Romos siūlomu santykių sureguliavimu – susitarimas neišsprendus esminių tikėjimo problemų veda į modernizmo pripažinimą. Pasirašant susitarimą tarp Campos ir Vatikano asmeninis popiežiaus teologas T. Georges Cottier pareiškė besidžiaugiąs tuo, kad Campos priėmė „principinę sąlygą – visišką Vatikano II Susirinkimo autoriteto pripažinimą“. Toliau jis pasakė, kad „tikimės iš jų ir sekančių žingsnių, pvz., kad jie ilgainiui dalyvaus koncelebracijose reformuotame rituale“. Deja, šie lūkesčiai pildosi.
Rugpjūčio 14 d., Švč. M. Marijos Ėmimo į dangų šventės išvakarėse, svarbiausioje Kanados katalikų šventovėje, Šv. Juozapo oratorijos bazilikoje Monrealyje, vyko guru Šri Šri Ravio Šankaros organizuotas renginys. Informaciniame lapelyje buvo rašoma, kad „jo šventenybė Šri Šri Ravi Šankara kalbės, mokys ir praves meditaciją“. Šankara yra sektos, pasivadinusios „Gyvojo kelio menas“ (The Art of Living Course) įkūrėjas. Jo mokymą galima pavadinti humanistiniu New Age globalizmu, diegiamas sektos įkūrėjo asmens kultas ir propaguojamas religinis indiferentizmas. Šankara moko, kad nesvarbu kokiai religijai priklausome, kadangi nė viena religija neturi tiesos pilnatvės. Jis siūlo savą aukštesnę dvasinę religiją, kuri turėtų tikti kiekvienam žmogui. Neseniai guru skaitė paskaitas ir Lietuvoje. Nepaisant daugybės protestų iš Kanados katalikų pusės, Monrealio bažnytinė valdžia šį pagonišką renginį leido. Iš Romos, kaip įprasta pastaruoju metu, jokios reakcijos nesulaukta.
Toronto arkivyskupas kard. Aloysius Ambrozic suspendavo kunigą Stephen Somerville dėl jo ryšių su Šv. Pijaus X kunigų brolija. Ilgametis tarptautinės liturginės komisijos (ICEL) tarybos narys St. Somerville yra įžymaus režisieriaus bei aktoriaus Melo Gibsono dvasinis vadovas. Kuriant garsųjį filmą „Kristaus kančia“, jis kasdieną, dalyvaujant visai filmavimo komandai, aukodavo tradicines šv. Mišias, kurioms patarnaudavo pats Melas Gibsonas. Paskutiniaisiais metais kun. Somerville viešai rėmė Šv. Pijaus X kunigų broliją ir teikdavo sakramentus bei aukodavo Mišias Brolijos tikintiesiems. Dėl to jį įspėjo kard. Ambrozic ir Vatikano komisijos „Ecclesia Dei“ sekretorius Camille Perl. Tačiau kun. Somerville bauginimams nepasidavė. Laikraščiui „The Catholic“ jis pasakė: „Mūsų tradicinis katalikų tikėjimas sveikas, duodantis pavyzdį ir todėl labiau patraukiantis negu posusirinkiminėje Bažnyčioje, esu įsitikinęs, kad Šv. Pijaus X kunigų brolija yra stipriausia to tikėjimo saugotoja“.
Spalio 2 d. vysk. Tissier de Mallerais pašventino Brolijos bendruomeninį centrą Sancta Maria Wil mieste Šveicarijoje. Čia įsikūrė Brolijos prioratas ir nuo 1995 m. veikianti šv. Dominyko Savio pradinė mokykla, kurioje šiuo metu mokosi 120 berniukų. Komplekso centre – 400 vietų Švč. Trejybės bažnyčia. Centras Sancta Maria – vienas didesnių Brolijos projektų Europoje pastaraisiais metais. Šalia priorato Varšuvoje šį pavasarį taip pat pradėtos statybos – iškilo naujoji erdvesnė koplyčia ir būsimos pradinės mokyklos pastatas. Tai turėtų būti pirmoji Tradicijos mokykla Rytų Europoje.
Spalio 17 d. Šv. Tėvas Jonas Paulius II pradėjo eucharistijos metus, kurie truks iki ateinančių metų spalio. Šia proga paskelbtame apaštaliniame laiške Mane nobiscum Domine popiežius vėl pabrėžia centrinę Eucharistijos sakramento vietą Bažnyčioje, ragina atgaivinti pamaldumą Švč. Sakramentui, rengti jo adoravimą ir ne šv. Mišių metu, vėl priminta beveik nebepraktikuojama malda atsiteisimo intencija. Pastarųjų metų popiežiaus raginimai grįžti prie Rožančiaus, Eucharistijos, „senų“ pamaldumo formų reiškia pripažinimą, kad povatikaninė liturgijos ir pamaldumo formų modernizacija reiškė pastoralinį pralaimėjimą. Eucharistijos metai galėtų atnešti didelę naudą ir sustiprinti tikinčiųjų pamaldumą, tačiau atrodo, kad jie taps proga ir naujoms „reformoms“. Štai spalio 21 d. kaimyninės Lenkijos katalikų informacijos agentūra pranešė, kad vyskupų konferencijos posėdyje nutarta nuo I advento sekmadienio leisti dalinti Komuniją ir į rankas. Kilus audringiems komentarams, episkopato spaudos atstovas paskelbė, kad informacija neatitinka tiesos. Bet po kelių dienų spaudos biuro paaiškinime pripažinta, kad Komunijos dalinimas į rankas yra „diskusijų objektas“. Manoma, kad tokiu būdu Lenkijos vyskupai tikrina viešąją nuomonę, bet ji kol kas labai nepalanki šios šventvagiškos praktikos įvedimui.