Kalvarijos kalnai

 

 

Gerasis ir gailestingasis Dieve, * štai mes nusižeminę klūpome prieš dievišką Tavo didybę; * tikime ir išpažįstame, jog Tu esi mūsų Dievas ir Viešpats; * pasitikime Tavo beribiu gerumu ir gailestingumu; * mylime Tave visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis; * gailimės, kad Tave, mūsų Kūrėją ir Tėvą, savo nusikaltimais esame įžeidę.

Pradedame begalinės Jėzaus kančios apmąstymą, * prašydami, kad stiprintum mūsų vyriausiąjį ganytoją Šventąjį Tėvą; * kad labiau išplatintum šventąjį katalikų tikėjimą; * kad atverstum nepažįstančiuosius Kristaus; * kad pataisytum nusidėjėlius * ir kad greičiau priimtum į dangų skaistyklos vėles. * Aukojame jį taip pat už savo namiškius ir gimines, * už keleivius, ligonius ir kalinius, * už vargstančius, visokiose nelaimėse esančius ir mirštančius. * Visiems jiems prašome ištvermės ir kantrybės, * taipogi kitų, jų išganymui reikalingų, malonių.

Priimk, Viešpatie Dieve, šį mūsų troškimą * didesnei savo garbei ir šlovei; * padėk mums su tikra dvasine nauda apeiti šį kryžiaus kelią (arba: apmąstyti skaudžią Tavo Sūnaus kančią). R. Amen.

V. Ateik, visagali Dieve – * Tėve, + ir Sūnau, * ir Šventoji Dvasia. R. Amen.

Atverkime savo širdis Viešpačiui, * parenkime jas šiai šventai kelionei. * Peržiūrėkime savo sąžines * ir nuoširdžiai apverkime nuodėmes, * nusižeminę prašykime jų atleidimo. * Atitraukime savo širdis nuo laikinųjų rūpesčių, * o visas mintis bei norus paveskime Dievui * per Kristų, mūsų Viešpatį. R. Amen.

Melskimės. Gerasis ir gailestingasis Jėzau, * Tu sutikai iškentėti daugybę žaizdų * ir būti paniekintas dėl mūsų nuodėmių, * kad mums Tavo randai atneštų sielos sveikatą. * Atleiski mums nuodėmes * ir išmokyk mus nuolat turėti prieš akis Tavo kančią, * kad drauge su Tavimi dirbtume ir kentėtume, * o dirbę ir kentėję, galėtume * taip pat su Tavimi amžinai būti laimingi. * Tu, būdamas Dievas, * su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

 

Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują jisai už mus liejo, * kaip jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

2 Judas jį priešams, kaip vergą, parduoda, * jų pasamdytiems kareiviams įduoda. * Petras tą naktį, labai nusiminęs, * jo išsigynė.

3 Jėzų suėmus, apaštalai dingo; * slėpės, nes buvo ir jiems pavojinga. * Vienas tik Jonas, Salomė, Marijos * sekti nebijo.

4 Džiaugėsi priešai, kai Viešpatį teisė, * mirtį kai rengė jam šitokią baisią. * Net ir bičiuliai už Jėzų nestojo – * patys bijojo.

5 Žmonės, atminkit, ką Jėzus kentėjo, * kai lyg plėšikas ant kryžiaus kabėjo. * Sumuštas visas, kraujais apiplūdęs, * mirė nuliūdęs.

6 Tyčiojos priešai iš Jėzaus begalio: * „Gelbėk save tu: sakeis viską galįs... * Ženki nuo kryžiaus: tavim įtikėsim, * kai tat regėsim!“

7 Jėzus apleistas, palikęs bejėgis: * mūsų kaltybės jį buvo prislėgę. * Nuodėmės mūsų jo šventą didybę * dengė tamsybe.

8 Mūsų kaltybę, kaip savąją, ima; * kenčia, nes trokšta visiems atpirkimo. * Taip jis mus teikės į dangų vadinti, * laimę grąžinti.

9 Meilę parodė jis mums begalinę: * mirė nekaltas, kaltuosius mus gynė... * Meilę už meilę visi jam šiandieną * duokim iš vieno.

10 Ženkim į būstą aukos velykinės, * eikim pagerbti šventos Vakarienės: * čia jis paliko visiems Testamentą – * liepė atminti.

 

PIRMOJI VIETA

V. Garbiname Tave, *Viešpatie Jėzau Kristau, * ir šloviname Tave, * kad šventuoju kryžiumi atpirkai pasaulį. R. Pasigailėk mūsų! (Taip ir prie kiekvienos vietos.)

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * per Paskutinę vakarienę įsteigtu Švenčiausiuoju Sakramentu * atidavei mums save kaip maistą * ir jame palikai mūsų atpirkimo ženklą, – * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * Švenčiausiuoju Sakramentu palikęs mums savo kančios atminimą, * išmokyk mus taip garbinti šventąsias Tavo Kūno ir Kraujo paslaptis, * kad galėtume nuolat naudotis atpirkimo vaisiais. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Dieve, mūsų Sutvėrėjau, * maloningas Atpirkėjau, * leisk Tave mums prisiminti, * Tavo meilę išpažinti.

2 Leisk atminti mums šiandieną * Tavo šventą vakarienę – * Vakarienę paskutinę; * visada ji mus graudina.

3 Nuolankumo tuokart mokei, * kad mes būtume kitokie, * nei pasaulio šio puikuoliai, * garbę mėgstantys turtuoliai.

4 Tavo pavyzdį atminsim, * pagal jį šventai gyvensim. * Te visi iš to pažįsta: * mokiniai mes esam Kristaus.

5 Tavo meilės atminimas * tegul neša sutarimą, * kad mylėtume viens kitą, * kaip mums Tavo įsakyta.

6 Leisk atminti Kūną-Kraują, * mūsų sieloms peną naują. * Sakramentas tai Švenčiausias – * palikimas mums brangiausias.

7 Čia auka nekruvinoji! * Ją mums ir dabar kartoji, * davęs naują kunigystę * savo šventajai tarnystei.

8 Ta Taurė, kurią Tu gėrei, * mums vartus dangun atvėrė; * šventas duonos Paplotėlis * mus gyvenimui prikėlė.

9 Palikai mums Testamentą – * savo Kūną-Kraują šventą. * Palikai mums savo žodį – * jis į dangų kelią rodo.

10 Dieve, mūsų Sutvėrėjau, * maloningas Atpirkėjau, * Tavo meilę atsiminę, * giedame susigraudinę.

 

ANTROJI VIETA

 

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * atsisveikindamas su Švenčiausiąja Motina ir apaštalais, * didžiausią širdgėlą kentėjęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Kantriausias mūsų Atpirkėjau! * Vykdydamas Aukščiausiojo Tėvo valią, * Tu atėjai iš dangaus į žemę * ir visus jos keleivių vargus patyrei. * Eidamas kentėti, * išgyvenai atsiskyrimo su mieląja Motina ir apaštalais liūdesį. * Prašome, kad mus stiprintum ir guostum, * kai mums tenka skirtis su savo artimaisiais, * kad mums niekuomet neleistum nuo Tavęs atsiskirti, * o mirštančius pakviestum pas save, * kur Tu, būdamas Dievas, * su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Jėzau brangiausias, kiek daug iškentėjai, * kai su savaisiais Tu skirtis turėjai; * vienas palikti ir eiti numirti, – * kaip tai ištverti?

2 Skausmo kiek buvo Mergelei Švenčiausiai, * kai ji regėjo taip liūdintį baisiai * mylimą Sūnų, kuris ją palieka, – * kas jai belieka?

3 Motiną Jėzus ramino švelniausiai, * bet ir ji Sūnų vis guodė meiliausiai. * Juodu žinojo, jog reikia aukotis, – * žmones vaduoti.

4 Skaudžiai nuliūdę, saviškiai tylėjo, * vienas tik Jėzus jiems šitaip kalbėjo: * „Mano brangieji, manim patikėkit, * taip neliūdėkit“.

5 „Aš jus mylėjau – mylėkit viens kitą, * kad iš to visas pasaulis matytų: * esate mano visi išmokinti * šitaip gyventi“.

6 „Dar valandėlė – manęs nematysit, * bet jūs nebūsit vieni, jei klausysit * Dvasios Šventosios, kurią jums atsiųsiu, * kai danguj būsiu“.

7 „Aš vyno medis, o jūs jo šakelės; * nieks atsiskyręs likt gyvas negalit. * Tad mano meilėj visad pasilikit, * Dievo klausykit“.

8 „Jeigu kas jūsų nekęs – nebijokit; * jums pasakysiu — visi tai žinokit: * pirm negu jūsų – manęs nemylėjo, * pikta norėjo“.

9 „Tik atsiminkit, ką jums aš kalbėjau... * Būkite drąsūs, nes aš nugalėjau. * Dievą kaip tikit, mane taip tikėkit, * jų nebijokit“.

10 Taip jis savuosius ramino ir guodė: * meilę nuoširdžią, gerumą jiems rodė, * pats nors kentėjo daug sielvarto, baimės: * laukė nelaimės.

11 Judas jau rinko ginkluotųjų būrį * ir klausinėjo, ar viską jie turi: * ruošėsi eiti į kalną Alyvų * naktį vėlyvą.

12 Ačiū Tau, Jėzau, už meilę karščiausią; * ačiū, Marija, už širdį jautriausią; * ačiū už skausmą, dėl mūs iškentėtą, * kančią pradėtą.

 

TREČIOJI VIETA

 

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * Alyvų sode nuliūdęs, * kruvinu prakaitu apsipylęs, * Dievui Tėvui besimeldžiąs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * pažvelk į šiuos savo žmones, * dėl kurių nesvyruodamas į kankintojų rankas pasidavei * ir kryžiaus kančią prisiėmei. * Tu, būdamas Dievas, * su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Viešpats, labai nuliūdęs, į sodą atėjo: * šventoj nakties tyloje jis melstis norėjo.

2 Čia jis, parpuolęs kniūpsčias priešais Tėvą savo, * prakaituodamas krauju, jį karštai maldavo.

3 Gaują surinkęs priešų su deglais ir ginklais, * naktį slinko Judas ten Viešpaties suimti.

4 Ėjo išduot geriausio mokytojo savo; * priėjęs šventan veidan vylingai bučiavo.

5 Tokį mat ženklą priešams Judas buvo davęs, * už skatikų trisdešimt jį buvo pardavęs.

6 Jėzus visai maloniai bučiuojamas leidos, * nuo niekšo nenugręžė švenčiausiojo veido.

7 Ženklą pamatę, priešai tuoj Jėzų nutvėrė, * lyg plėšiką suėmė, virvę jam užnėrė.

8 O mokiniai, ten buvę, gaują vos išvydę, * metė Jėzų, pabūgę pavojaus to didžio.

9 Jėzau, už mus pridengęs savąją dievystę, * padėk visiems nukeliaut dangaus karalystėn.

 

KETVIRTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * Judo pabučiavimu išduotas, * priešų suimtas ir kaip nusikaltėlis surakintas, * o artimųjų apleistas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * nedorėlių rankomis sugaunamas ir surišamas leidęsis, * sutraukyk, prašome, mūsų kaltybių pančius, * o surišk mus savo įsakymų ir meilės ryšiais, * kad mūsų jėgos niekad nebūtų panaudotos priešingai Tavo valiai. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Surištas virvėm Jėzus iš sodo išėjo, * didžio vargo ir kančios kelionę pradėjo.

2 Priešai džiugte nudžiugo, jį tenai sugavę, * taip ilgai jo tykoję, kol progą štai gavo.

3 Gavę dabar tad valią, darė, ką norėjo: * stumdė Jėzų, tampė jį – skaudžiai jis kentėjo.

4 Virvėm taip suvaržytas Viešpats ir Valdovas * ėjo naktį draskomas niekingų varovų.

5 Priekin vieni jį tempė, o kiti prilaikė – * šitaip linksminos piktai, neturėjo saiko.

6 Kumščius iškėlę, grasė, mušti net pradėjo, * siautėjo visi nakčia, kiek tik kas norėjo.

7 Takas vingiuotas, siauras vedė juos per klonį, * kuriuo tekėjo gilus upelis Kedrono.

8 Jėzų per lieptą vedė ir nuo jo nustūmė: * jiems panūdo pažiūrėt upės tos gilumo.

9 Proga puikiausia buvo žeisti Atpirkėją, * o paskui juokom sakyt: „Mes to nenorėjom...“

10 Iš gilumos į krantą Viešpatį ištraukę, * įkalnėn skubėjo tempt, kur teismas jo laukė.

11 Mūsų mieliausias Jėzus kiek prisikentėjo, * kol iš Alyvų sodo į miestą parėjo.

12 Jėzau, už mus pridengęs savąją dievystę, * nukeliaut padėk visiems dangaus karalystėn.

 

PENKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Tylusis Viešpatie Jėzau, * nedorėlių tąsytas * ir į Kedrono upelį nuo liepto nustumtas, – * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * gyvojo Dievo Sūnau, * padėk mums laimingai pereiti visus šio gyvenimo pavojus, * o paskui amžinybėje džiaugtis Tavimi. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Jėzų atvedė pas Aną, * pas Kajafo uošvį seną, * kurs nekantriai laukė jo.

2 Atsisėdęs savo soste, * Anas rodė rankos mostu: * „Vest arčiau jį prie manęs!“

3 Jis domėjosi pamokslais, * mokiniais, ženklais, stebuklais, * tartum nieko nežinąs.

4 „Ne kokioj slaptoj mokykloj – * sinagogose, šventykloj * aš kalbėjau atvirai“.

5 „Aš viešai visad kalbėjau; * žino tie, kurie girdėjo, – * klauski juos, jei nežinai“.

6 Už tikros teisybės žodį * jam į veidą vienas smogė: * „Su vyriausiu kaip kalbi?!“

7 „Jei netiesą aš kalbėjau, * tai įrodyk prieš teisėją, * o jei tiesą – kam muši?“

8 Prie ugnies kieme į ratą * su kitais prisėdo Petras. * Jį pradėjo atpažint.

9 „Štai žiūrėkit: juk tai vienas * bendras to, kurį šiandieną * teisti atvedė čionai“.

10 Petras gynės: „Nepažįstu * jokio Jėzaus, jokio Kristaus“. * Išsigandęs teisinos.

11 Ėmė jis prisiekinėti, * gaila buvo net žiūrėti; * bet pragydo štai gaidys.

12 Jėzaus žodį prisiminęs, * Petras tuoj susigraudino – * apsipylė ašarom.

13 Ir mes daugel nusidėję, * Jėzaus gal išsižadėję, * tad pravirkim su Petru.

14 Jėzau, kai akis užmerksim, * už kaltes mūs nepasmerki, * bet nuvesk dangaus garbėn!

 

ŠEŠTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * grandinėmis ir virvėmis surakintas, * pas Aną šarvuota ranka į veidą užgautas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Kantrusis Viešpatie Jėzau, * Tu leidaisi surišamas, * iš vieno neteisingo teismo į kitą vedžiojamas * ir į šventąjį veidą mušamas. * Išmokyk mus kantriai pakelti visas gyvenimo sunkenybes ir nelaimes, * kad galėtume atsilyginti už visas savo nuodėmes. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Jau susirinko taryba, * einanti teismo tarnybą, * ir laukė Jėzaus teisėjai – * jo dideli nekentėjai.

2 Jie jau iš anksto gudravo, * kai tiktai Jėzų sugavo, * kas jiems reikėsią daryti, * Jėzų kaip reiks pražudyti.

3 Niekšai ten du atkeliavo, * Viešpatį skundė, melavo: * „Jis sakė sugriausiąs šitą * šventyklą, bočių statytą“.

4 Jėzus nors to nežadėjo, – * jis apie kitką kalbėjo, – * žodžius jo ėmė kraipyti, * troško jį tuoj pražudyti.

5 Greitai Kajafas pašoko, * ant Atpirkėjo sušuko: * „Ką tu į tai pasakysi, * negi tai visa paneigsi?“

6 Jėzus jo mintį pažino, * kokio jis siekia sprendimo, * tad nieko jam neatsakė, * nors liežuviu anas plakė.

7 Kajafas sėdo ir stojo, * Jėzui net kumščiu grūmojo: * „Prisiekdinu vardu Dievo: * ar tu Sūnus amžių Tėvo?“

8 „Taip, aš tikrai Sūnus Dievo, * jūsų visų dangaus Tėvo. * Jūs dar mane pamatysit * ateinantį debesyse...“

9 Šitai Kajafas išgirdęs, * perplėšė rūbus įširdęs: * „Ausim girdėjote savo, * kaip jis dabar piktžodžiavo“.

10 „Liudytojų nebereikia! * Mūsų įstatymai teikia * bausmę už šitokią kaltę – * vertas prie kryžiaus prikalti!“

11 Tokį padarę sprendimą, * spjaudyt į Viešpatį ima. * Kiti jį mušė per veidą, * tyčiojos ir nepaleido:

12 „Jei tu tikrai Sūnus Dievo, * mums pranašauk, kas užgavo. * Sakeisi esąs Mesijas, * Dievo naujienos nešėjas“.

13 Šitaip per naktį sargyba, * kolei ilsėjos taryba, * kankino Viešpatį žiauriai – * nedavė atilsio, daužė.

14 Argi, žmogau, neraudotum, * jei tik geriau pagalvotum, * teisme ką Jėzus kentėjo * nuo tų žiaurių nekentėjų.

15 Siela krikščionio kiekvieno, * Jėzų atminki šiandieną – * kančias atmink Atpirkėjo, * kaip savo kraują jis liejo.

16 Ir atsiminki kasdieną, * jog už kaltybę kiekvieną * užtrauki sau prakeikimą, * o netenki atpirkimo.

17 Kai mes akis jau užmerksim, * mūsų, kaltų, nepasmerki: * nuvesk visus mus į dangų, * meldžiam Tave, Jėzau brangus!

 

SEPTINTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * pas vyriausiąjį kunigą Kajafą vestas * ir visą naktį be miego paliktas, * plaštakomis į veidą muštas, * apspjaudytas ir visaip išniekintas, * bet meilingai į Petrą pažvelgęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Tylusis Viešpatie Jėzau, * už mūsų kaltes Tu buvai pas Kajafą neteisingai liudytojų skundžiamas * ir apkaltintas; * duok, kad dėl Tavo meilės nė vieno žmogaus mes nesmerktume, * nė prieš vieną neteisingai neliudytume, * o patys visas neteisybes ir nešlovę * Tavo garbei už savo kaltes kantriai priimtume. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, * Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, * būk mums gailestingas, * būk mums gailestingas!

 

AŠTUNTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * nedoro Kajafo į rūsį įmestas, * kareivių išjuoktas ir niekintas, * bet kantriai visa iškentęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Jėzau, Tu esi tobulas Dievo Tėvo atspindys, * ir Tavo grožiu amžiais neatsigėri dangaus gyventojai. * Širdis mums plyšta, atsiminus, * kaip buvai niekinamas per visą naktį kalėjime. * Tos siaubingos savo nelaisvės nuopelnais apsaugok mus nuo pragaro kalėjimo * ir padaryk vertus regėti Tavo garbingąjį veidą danguje * su visais išrinktaisiais per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Teismo taryba ir susirinkimas, * rytui išaušus, padarė sprendimą: * Jėzumi reikia tuoj nusikratyti, * jį nužudyti.

2 Tokį sprendimą, kad įsigaliotų, * tvirtint turėjo valdovas Pilotas: * jis tegalėjo įsakymą duoti * Jėzų kryžiuoti.

3 Žydai nebuvo tokie visagaliai: * kryžiumi bausti ne jų buvo valioj; * tai padaryti galėjo ateiviai – * Romos kareiviai.

4 Valandą pirmą Pilotas išgirdo: * atvedė Jėzų jam žydai įširdę. * „Kuo gi žmogus šis yra nusidėjęs?“ – * klausė išėjęs.

5 Viešpaties priešai pradėjo meluoti, * neteisingiausius parodymus duoti, * kad kuo greičiausiai juo nusikratytų – * mirštant matytų.

6 „Piktadarystę ne vieną padarė: * kiršino tautą, o kartą net tarė: * „Mokesčių valdžiai jau nebemokėkit, * maištą pradėkit“.

7 „Sakosi esąs Sūnus paties Dievo, * atsiųstas žemėn mums dangiško Tėvo... * Tvirtina esąs Mesijas, Karalius – * to būt negali!“

8 Tarė Pilotas: „Jūs patys jį teiskit: * turit gi valdžią, Įstatymo teisę. * Imkit ir bauskit, jei jums prasikalto – * man jis nekaltas“.

9 Viešpatį klausė, pavedęs į šalį: * „Ar iš tikrųjų tu žydų karalius?“ * – „Taip, aš karalius tiesos, teisingumo, * meilės, šventumo“.

10 Niekas negynė, visi Jėzų smerkė; * širdį jam gėlė, iš skausmo ji verkė, * bet jis kentėjo ir tyliai aukojos, – * pelnė mums rojų.

11 Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują jisai už mus liejo, – * kaip jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

 

DEVINTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * pas Romos ciesoriaus vietininką Pilotą atvestas, * jam neteisingai apskųstas, * bet Piloto nekaltu pripažintas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * Tu nesipriešinai po teismus vedžiojamas * ir tylėjai, nekaltas skundžiamas. * Padėk mums savo malone, * kad be kalčių nueitume į Tavo teismą. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Kai jau Pilotas nebesugalvojo, * ką bedaryti toj Jėzaus byloje, * jam netikėtai mintis sušvytėjo * rasti teisėją.

2 Iš Galilėjos karalius atvyko, * buvęs jo draugas; dabar juodu pykos. * Proga puikiausia atgauti draugystę * ir bičiulystę.

3 Nusiuntė Jėzų į Erodo rūmus – * ten, kur tas laukė, sukvietęs didžiūnus. * Džiaugės karalius – norėjo išvysti * garsųjį Kristų.

4 Priešai apstoję jį skųsti pradėjo: * „Kiršina tautą nuo pat Galilėjos“. * Erodas skundų nemėgo žiūrėti – * geidė viešėti.

5 Jėzų išvydęs, tuoj ėmė prašyti, * kokį stebuklą jiems čia padaryti. * Bet Atpirkėjas nė neprakalbėjo – * lyg negirdėjo.

6 Čia tad nedoras karalius įpyko * ir prie daugybės savųjų didikų * liepė juokingu rūbu jį apvilkti, * bepročiu skelbti.

7 Šitaip išjuokę, kaip tik bemokėjo, * siuntė Pilotui atgal Atpirkėją. * Tądien Pilotas ir Erodas vėlei * tapo bičiuliai.

8 Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują jisai už mus liejo, * kaip jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

 

DEŠIMTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * Piloto pas Erodą nusiųstas, * to niekingo karaliaus paniekintas ir išjuoktas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Jėzau, Amžinoji Išmintie! * Tu leidaisi apvelkamas paniekos rūbu * ir tartum kvailas išjuokiamas nedoro karaliaus; * neduok, meldžiame, mums susivilioti šio pasaulio gudrybe, * kuri Tavo akims yra tikra paikystė, * bet mokyk mus dangiškosios išminties * ir padėk mums pasiekti Tave. * Tu, būdamas Dievas, * su Tėvu ir Šventąja Dvasia gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Valandą trečią minia susirinkus * rėkė, grūmojo ir šaukė aplinkui: * „Ciesoriui skųsim, jei šitą paleisi, * mirt nenuteisi!“

2 Klausė Pilotas: „O kuo prasikaltęs?“ * Ir nė mažiausios neradęs jo kaltės, * rykštėmis plakti jį liepė smarkiausiai, * mušti nuožmiausiai.

3 Budeliai pynė erškėčių vainiką, * juo vainikuoti jiems Jėzų patiko; * sveikino Kristų, karalium vadino, * skaudžiai kankino.

4 Kai tik pamatė jį taip iškankintą, * tuoj sugalvojo juo minią graudinti: * Jėzų Pilotas prieš žmones pastatė * ir taip pasakė:

5 „Štai jūs valdovas, – štai jūsų karalius...“ * Žmonės atsakė: „Duok jį mūsų valiai! * Mes jo nekenčiam, jis turi numirti! * Kryžių jam skirki!“

6 Taigi Pilotas, visai nusiminęs, * Jėzų vėl klausė, vidun pavadinęs: * „Ar tu karalius? Sakyk man teisybę, * gelbėk gyvybę“.

7 „Klausi patsai to, ar kas tau pasakė?“ – * „Taip, aš – karalius“, – jam Viešpats atsakė. – * „Betgi karalius ne iš šio pasaulio, * tai – ne apgaulė!“

8 „Aš toks karalius, kuris skelbia tiesą, * duoda ramybę, gyvenimo šviesą. * Jeigu tu nori atrasti ramybę, * sieki teisybės“.

9 Priešus pašaukęs, vėl sėdos valdovas, * ištarmę skelbė, rankas nusiplovęs: * „Imkit ir bauskit, kad jums nusikalto; * aš čia nekaltas“.

10 Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują jisai už mus liejo, – * kaip jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

 

VIENUOLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * erškėčiais vainikuotas, * plaštakomis muštas ir nendre daužytas, * paniekos drabužiu apvilktas, * užrištomis akimis visaip išjuoktas ir niekintas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

V. Mielasis Viešpatie Jėzau, * už piktadarį Barabą blogesniu palaikytas, * įtūžusios minios paniekintas, * nekaltu Piloto pripažintas, bet mirti pasmerktas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau, Tavo skaudus nuplakimas mus teįspėja, * kad mes niekuomet Tavęs neplaktume palaidumu ir kitomis nedorybėmis, * o Tavo baisusis vainikas * mus tepašaukia tikrai atsiversti bei atgailauti * ir tepadeda mums laimėti amžinąjį Tavo garbės vainiką. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Kryžių sunkiausią jam nuodėmės deda, * slegia pečius jam, numirti jį veda. * Mūsų Kūrėjas meilingai sau ima * tą pasmerkimą.

2 Viešpatį stumdo minia kietaširdė, * žeidžia, užgauna jautriausią jo širdį. * Dievas galybių vos eina – svyruoja, * sunkiai alsuoja.

3 Motina mato, sutikusi Sūnų, * kryžių sunkiausią ir baisią karūną. * Temsta jai akys iš to suspaudimo * ir nuliūdimo.

4 Ačiū Tau, Jėzau, už meilę karščiausią, * ačiū, Marija, už širdį jautriausią; * ačiū už skausmą dėl mūs iškentėtą, * dar neregėtą.

 

Stovi Motina ir verkia: * veda Sūnų jos pasmerkę * išrinktos tautos vadai.

2 O, kaip širdį jai skaudėjo, * kada kenčiantį regėjo * savo Sūnų mylimą.

3 Kokiu žvilgsniu jis žiūrėjo, * savo Motinos gailėjo * mūsų Išganytojas!

4 Kas iš mūsų neraudotų, * jei širdy tik pagalvotų, * ką ten juodu iškentė.

5 Koks žmogus nesudrebėtų, * koks akmuo nesuminkštėtų * nuo šios Motinos skausmų.

6 Kas pajėgtų neliūdėti * ir į ją ramiai žiūrėti, * kai ji kenčia su Sūnum.

7 Jėzaus Motina skausminga, * kelk žmoniją nelaimingą, * šelpk ją nuopelnais Sūnaus!

 

DVYLIKTOJI VIETA

 

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * savo Motiną sutikęs, * didžio liūdesio ir skausmo prislėgtas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Mieliausias Viešpatie Jėzau Kristau, * kančios kelyje sutikęs savo liūdinčią Motiną, * dėl šio graudaus susitikimo, * sužeidusio vienas kito skausmu jūsų mylinčias širdis, * išmokyk mus ištikimai mylėti Tave * ir Tavo Švenčiausiąją Motiną, * kad mes niekuomet neliūdintume jūsų * ir, nekaltai gyvendami čia, žemėje, * pasiruoštame amžinai džiaugtis su jumis danguje, * kur Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Kai Viešpats Jėzus į Golgotą ėjo, * kelios garbingos moterys lydėjo. * Širdys gailingos troško gi padėti * Jėzui kentėti.

2 Šluostė jam veidą, kruviną, dulkėtą, * ir štai išvydo daiktą neregėtą: * atvaizdas Jėzaus skepetoje liko * ir neišnyko.

3 Garbę Tau giedam, Amžinasis Žodi, * už tą stebuklą, kur Tu mums parodei. * Šlovę mes giedam Tau, šventa Trejybe, * Dieve galybių!

 

TRYLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * garbingai moteriškei Veronikai savo veido atvaizdą, * jos skepetoje atspaustą, padovanojęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * Tu šventajai Veronikai * už mažą geros širdies patarnavimą * atsilyginai nepaprasta dovana – * savo veido atvaizdu jos skepetoje. * Išmokyk mus šluostyti mūsų pavargusių tėvų ir brolių prakaitą, * verkiančių motinų ir seserų ašaras, * kad galėtume Tavo šventąjį veidą pamatyti dangaus garbėje. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Neša sau kryžių žmonių Atpirkėjas, * eina numirti gyvybės Davėjas; * griūva ant veido, labai susitrenkia, * skaudžiai jis kenčia.

2 Puola jį, drasko beširdžiai tie žmonės, * kojomis spardo visai be malonės. * Prie miesto vartų jis antrąkart virto * nuo smūgio tvirto.

3 Tu imi kryžių, o mes nuo jo bėgam: * ne Dievo valią – linksmybes pamėgom. * Mokyk mus, Jėzau, lengvesnį už Tavo * nešt kryžių savo.

 

KETURIOLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Brangusis Viešpatie Jėzau, * kryžių į Kalvarijos kalną nešantis * ir po sunkia našta svyruojantis, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, pasigailėk mūsų!

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, * mylėdamas mus, nusidėjėlius, * ant savo pečių Tu nešei sunkų kryžių; * išmokyk mus gyvenimo vargų kryžių paskui Tave nešti * ir visa širdimi Tave mylėti. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Valandą šeštą iš miesto išėjo, * nešdamas kryžių, prie kalno artėjo; * baisiai kentės ten, ant kryžiaus iškeltas, * skaudžiai prikaltas.

2 Nešė jis kryžių, vos ėjo, svyravo – * šiąja sunkybe kaltus mus vadavo. * Mūsų kaltybės jį šitaip suspaudė: * kvapą vos gaudė.

3 Budeliai Jėzų vis vertė skubėti; * kol jis dar gyvas, norėjo suspėti * baisią jam mirtį Golgotoj prirengti, * garbę atimti.

4 Tyčiojos, šaipės ir šitaip kalbėjo: * „Darė stebuklų, o taip nusilpnėjo! * Jeigu ką gali, dabar teparodo – * nepasiduoda...“

5 „Jei jis turėtų bent kiek dieviškumo, * tai nedejuotų, dėl tokio silpnumo; * jis tiktai dėjos stiprus ir melavo – * žmones prigavo“.

6 Viešpats vos ėjo ir sunkiai alsavo, * visiškai baigė jau valandas savo. * Visą pakirto to kelio sunkumas, * priešų žiaurumas.

7 Alpo širdis jam iš skausmo didžiausio, * galvą svaigino vainikas aštriausias; * akys nematė jau tako, kur eiti – * koją kur kelti.

8 Mes bent užjauskim jo kančią, atminę * baisią kelionę šią jo paskutinę. * Atsiprašykim, kad jį taip kamavom * nuodėmėm savo.

9 Broliai, atminkim, ką Jėzus kentėjo, * kai šventą kraują jisai už mus liejo, – * kaip jį sugavę baisiausiai kankino, * kol numarino.

10 Jėzau mieliausias, už mus tiek kentėjęs, * prakaito, kraujo ir ašarų liejęs, * duok mums malonę kaltes apgailėti, * pasitaisyti.

 

PENKIOLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * dėl mūsų, nusidėjėlių, kryžiumi apsunkintas * ir Simono Kireniečio nenoromis pavaduotas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Tavo, Viešpatie, kančia * mus teapsaugo nuo visokių nuodėmių, sutepančių sielą; * tegina nuo ligų, varginančių kūną; * testiprina sunkumuose, skausmuose bei nuliūdimuose. * Savo sunkiu kryžiaus nešimu * išgelbėk mus nuo visokio blogio * ir suteik kūno bei sielos sveikatą. * Pasitikėdami Tavo gerumu, * to meldžiame Tave, brangusis Išganytojau! * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Jėzus vaitojo, verk ir tu, * atmink, kiek iškentė kančių * nuo sodo kruvinos maldos * lig paskutinės valandos.

2 Kraujo lašai šventam veide * jam išsipylė prakaite; * kiek buvo baimės širdyje * toje siaubingoj naktyje.

3 Iš rūbų buvo išvilktas * ir kuo skaudžiausiai nuplaktas; * baisias kentėjo jis kančias, * kad nusidėję esam mes.

4 Dygų vainiką ant galvos * uždėjo jam dėl pajuokos; * į veidą spjaudė, į akis: * žiūrėjo, ką gi atsakys.

5 Jėzus tylėjo spjaudomas, * nesakė nieko daužomas, * kad jo kantrybe sektume, * kalčių nebedarytume.

6 Kryžių sunkiausią dėjo jam * lyg piktadariui, lyg kaltam; * žemiau Barabo statė jį, * aną paleido, teisė šį.

7 Nešė jis kryžių klupdamas, * mus į dorybę kviesdamas; * kad be kalčių mes būtume * ir amžinai nežūtume.

8 Mirė lyg koks piktadarys * mūs mylimasis Kankinys. * Atvertu šonu po mirties * parodė meilę jis širdies.

9 Kas apsakytų visa tai, * ką Jėzus iškentė tenai, * kada per vargą ir skausmus * iš pragaro vadavo mus.

10 Nieks negalės to padaryt – * visų vargų jo suskaityt... * Geriau ne juos skaičiuokime, * o nuopelnais naudokimės.

11 Jėzų mylėkim iš širdies, * kiek mūsų jėgos beišneš; * aukokim norus jam kilnius, * aukokim vargą ir džiaugsmus.

12 Jėzau, priimki mūs visus * žodžius ir darbus, ir jausmus. * Kas esame, ką turime, * Tau viską mes aukojame.

 

ŠEŠIOLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * po kryžiaus našta nuvargęs, * žemėn parpuolęs, * krauju apsipylęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Savo skaudžiu puolimu po kryžiumi * prikelk mus, Viešpatie Kristau, * iš senųjų nusikaltimų * ir neleisk mums gundomiems suklupti, * į nuodėmę įpulti * ir į amžinąją pražūtį pakliūti. * Duok mums ištvermės, * kad laimėtume gyvenimo kovą * ir galėtume danguje giedoti tą giesmę, * kuria negali atsidžiaugti Tavo išrinktieji. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Viešpatie Jėzau mieliausias, * Dievo Sūnau nekalčiausias, * teikeis ant kryžiaus numirti, * klystančius žmones atpirkti.

2 Žmonės, raudokite graudžiai: * Viešpats dėl jūsų taip skaudžiai * jau miršta, šaukiasi Tėvo... * Kaltąjį veda pas Dievą.

3 Žodis štai jo paskutinis, * svyra galva ant krūtinės. * Ir Motina verkia, kenčia * sunkią šalia kryžiaus kančią.

4 Saulė užtemsta, užgęsta; * žemė į tamsą paskęsta. * Jau skeldi uolos ir plyšta – * jos Jėzaus mirtį pažįsta.

5 Perdurtas šonas švenčiausias, * teka jo kraujas brangiausias. * Pravirkim, tai atsiminę, – * nuodėmėm Jėzų kankinę.

6 Jėzau, Tu taip mus mylėjai, * jog už mus mirti norėjai! * Kančių savųjų galybe * mus į dangaus vesk linksmybę.

 

SEPTYNIOLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * iš drabužių nuožmiai išvilktas, * iš naujo baisiai sužeistas ir sukruvintas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Atmindami drabužius nuplėšiant atnaujintas žaizdas, * apnuoginimo panieką ir gėdą, * meldžiame Tave, tyriausias Išganytojau: * sustiprink mūsų ryžtingumą atmesti visas neskaisčias viliones * ir neblaivius papročius. * Mes trokštame drauge su nekaltaisiais Tave mylėti. * Tu gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Kurs už mus kaltus kentėjai, * Jėzau Kristau, * Dieve mūsų, * būk mums gailestingas, * būk mums gailestingas! (visą eilutę 3 kartus) * Būk mums gailestingas!

 

AŠTUONIOLIKTOJI VIETA

 

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * prie kryžiaus prikaltas * ir savo brangiausiąjį Kraują už mus liejęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * ant kryžiaus tarp piktadarių iškeltas ir išjuoktas, * tulžimi su actu girdytas * ir tris valandas neapsakomai kentėjęs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * tris valandas merdėjęs, * savo sielą Dievui Tėvui už mus, nusidėjėlius, pavedęs, * paskui nuleidęs galvą ir miręs, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Gyvenk su mumis, brangusis Jėzau, * ir padaryk, kad mes Tave tikrai mylėtume, * Tavęs klausytume, Tau patiktume * ir nueitume ten, * kur Tu drauge su savimi nusivedei ant kryžiaus kentėjusį nusikaltėlį. * Užtariant Švenčiausiajai Tavo Motinai, * šventiesiems apaštalams Petrui ir Pauliui bei visiems šventiesiems, * to prašome Tave, * kuris gyveni ir viešpatauji per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Liekim ašaras visi – * graudžiai verkim širdimi: * Jėzus Kristus jau miręs, * tiek piktybių patyręs.

2 Kniūpsčia žemėn pulkime, * Jėzui garbę duokime! * Saulė gedulu dengia * visą žemę ir dangų.

3 Veidas visas kruvinas, * sudaužytas, mėlynas – * veidas Jėzaus mieliausio, * Atpirkėjo brangiausio.

4 Kas pridarė tiek skaudžių * jo šventam veide žaizdų? * Tai darbai mūs kaltybių, * kruvinų neteisybių.

5 Kniūpsčia žemėn pulkime, * Jėzaus veidą gerbkime, * dėlei mūs sužalotą, * taip žiauriai nuniokotą.

6 Kaip galva jo sužeista, * vien dygliais apipinta: * ji visa subadyta, * sumušta, sudaužyta.

7 Kas pridarė tiek skaudžių * jo šventoj galvoj žaizdų? * Tai darbai mūs puikybės, * nežabotos tuštybės.

8 Kniūpsčia žemėn pulkime, * šventą galvą gerbkime, * už mumis vainikuotą, * erškėčių sužalotą.

9 Kas jam perdūrė rankas? * Kas ištampė šitaip jas? * Kas gi kojas jo kalė? * Kas taip davė sau valią?

10 Pripažinkim atvirai – * juk tai mūsų vis darbai; * blogos mintys ir žodžiai * jo rankas, kojas skrodė.

11 Ko neverkia mūs širdis? * Ko šalta ji lieka vis? * Ar lig šiol nesupratom? * Jėzaus meilės nematom?

12 Kniūpsčia žemėn pulkime, * Jėzui garbę duokime! * Saulė gedulu dengia * visą žemę ir dangų.

 

DEVYNIOLIKTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Brangusis Viešpatie Jėzau, * nuo kryžiaus nuimtas, * Švenčiausios Motinos priglaustas, * ištikimų bičiulių kvapiais tepalais pateptas ir kape paguldytas, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Aplankyk, Viešpatie, šį pasaulį, * kurį savo visagaliu Žodžiu sutvėrei * ir to visagalio Žodžio, tapusio kūnu, kančia atpirkai; * valdyk savo šventąją Bažnyčią, * saugok vyriausiąją jos Galvą – popiežių, * laimink mūsų vyskupą, * sutaikink tautas ir jų valdovus, * atversk savo priešus, * pašalink karus ir duok mums taiką; * padaryk, kad visi žmonės ištikimai Tau tarnautų, * o nusidėjėliai atgailaudami prie Tavęs sugrįžtų * ir daugiau nebenuklystų; * panaikink mūsų kaltėmis užsitrauktas bausmes; gyviesiems duok reikalingų malonių ir meilės, * mirusiems suteik amžinąją ramybę. * Prašome per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, Tavo Sūnų, * kuris, būdamas Dievas, * su Tavimi ir Šventąja Dvasia gyvena ir viešpatauja per amžius. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

 

Kniūpsčia žemėn pulkime, * Jėzui garbę duokime, * už mus baisiai kankintam * ir ant kryžiaus marintam.

2 Pulkim Jėzui į kelius, * kad jis saugotų visus * nuo nelaimės didžiosios – * pražūties amžinosios.

3 Kniūpsčia žemėn pulkime: * Jėzui garbę duokime, * kad mus kryžiumi savo * iš kalčių išvadavo.

4 Tepravirksta mūs širdis, * te šalta nelieka vis. * Jėzaus auką supraskim ir kaltybes pameskim.

5 Atpirkti nežuvome, * nors kalčiausi buvome; * pamatykim malonę * Jėzaus pervertam šone.

6 Kniūpsčia žemėn pulkime: * Jėzui garbę duokime, * kad mus kryžiumi savo * iš kalčių išvadavo.

7 Leiski, Jėzau, mus visus * pro šventos žaizdos vartus * ir nuveski į Širdį, * kuri aimanas girdi.

8 Tavo kančios ir mirtis, * Tavo dieviška Širdis * mus tegul atgaivina * ir nuo pragaro gina.

9 Nebžudykim nuodėmėm – * meilę rodykime jam, * Jėzui Kristui mieliausiam, * Atpirkėjui brangiausiam.

10 Kryžiau šventas, tau garbė, * amžina tebus šlovė: * ant tavęs jis kentėjo, * už mus kraują praliejo.

11 Permirkęs šventu krauju, * būki ženklu mums nauju * atpirkimo pelnyto, * mums dangaus atdaryto.

12 Kryžiau šventas, stiprink mus, * kai sunku kovoti bus * su tamsybių piktuoju, * pragaran pasmerktuoju.

13 Kniūpsčia žemėn pulkime, * Kryžiui garbę duokime: * tai ant jo kančia savo * Viešpats mus išvadavo.

 

Mirdamas Tėvui save paaukojo * už mūsų kaltę, kad būtume rojuj. * Saulė ir žemė jo mirtim stebėjos, * didžiai liūdėjo.

2 Siela jo greitai į pragarus ėjo * gelbėti sielų šventų pranokėjų; * kraują išliejęs švenčiausiąjį savo, * jas atvadavo.

3 Kai saulė leidos ir vakaras temo, * Juozaps atėjo, taip pat Nikodemas. * Kūną jie Jėzaus nuo kryžiaus nukėlė * ant žemės vėlei.

4 Visą kraujuotą ir taip nukankintą * Motina ėmė glėbin kūną šventą; * ašaras liejo, raudojo, dejavo, * žaizdas bučiavo.

5 Visi ten buvę vien ašaras liejo, * tepė brangiaisiais, kvapiaisiais aliejais, * paskui į kapą nuliūdę padėjo, * namo nuėjo.

6 Ir mes, atminę, kaip jis kentė, mirė, * daugel kankynių dėl mūsų patyrė, – * verkim, raudokim prie jo kapo švento, * taip prisiminto.

 

Krikščionio siela kiekvieno, * atminki Jėzų šiandieną. * Atmink kančias Atpirkėjo, – * kiek švento kraujo išliejo.

2 Guli kape paguldytas, * kentęs kančias nematytas; * jo kūnas visas žaizdotas, * sudaužytas, sukapotas.

3 Galva spyglių subadyta, * sužalota, sudraskyta; * visi jo kaulai galimi * jau suskaityti akimi.

4 Šventas jo veidas sutinęs, * vieni randai ir mėlynės; * krauju jo akys pasruvę, * švenčiausios lūpos išdžiūvę.

5 Rankos ir kojos jo šventos * aštriom vinimis perkaltos; * jo šone matome žaizdą – * baisu regėt tokį vaizdą.

6 Visas jo kūnas žaizdotas, * mėlynėm, randais nuklotas; * tai tavo nuodėmės bjaurios * pripildė jam skausmo taurę.

7 Paskutinis kraujo lašas * tave maldauja ir prašo * nebristi pražūties balon, * o atsiduoti jo globai.

8 Reikia bent kartą suprasti, * savo kaltybes pamesti; * nuplovė jas Jėzaus kraujas: * nebežudyk jo iš naujo.

9 Ir atsiminki kasdieną, * jog už kaltybę kiekvieną * užtrauki sau pasmerkimą, * o netenki atpirkimo.

10 Kai mes akis jau užmerksim, * mūsų kaltų nepasmerki: * nuvesk visus mus į dangų, * meldžiam Tave, Jėzau brangus!

 

DVIDEŠIMTOJI VIETA

Garbiname Tave...

V. Gerasis Viešpatie Jėzau, * šventajai Elenai, beieškančiai Tavo šventojo Kryžiaus, * stebuklingai padėjęs jį atrasti, * pasigailėk mūsų! R. Pasigailėk mūsų, Viešpatie, * pasigailėk mūsų!

Melskimės. Jėzau, mūsų Viešpatie! * Tavo krauju pašventinto Kryžiaus atradimą * Tu pažymėjai didžiais stebuklais, * tuo sutvirtinai svyruojančiųjų tikėjimą*  ir parodei, kad Tavo Kryžiuje glūdi mūsų išganymas. * Tuo šventuoju Kryžiumi duok mums malonę, * kad visomis jėgomis stengtumės užsitarnauti dangaus laimę * ir, Tavo padedami, tikrai gautume ją amžių amžiams. R. Amen.

Tėve mūsų; Sveika, Marija; Garbė Dievui Tėvui.

VISŲ ŠVENTŲJŲ LITANIJA

 

 

Karaliene maloninga, * Kalvarijoj stebuklinga, * išgirski Tu mus prašančius; * malonių Tavo trokštančius.

2 Guodi visus ir globoji, * malone šelpt nenustoji; * globoki mus, vargšus vaikus, * Tavim taip pasitikinčius.

3 Kas tik Tave čia maldavo, * išmeldė malonių Tavo. * Išgelbėjai Tu visados * kiekvieną, spaudžiamą bėdos.

4 Tavo malone ligoti * yr nuo ligų išvaduoti; * šlubi, raiši, kurti, akli * pagalba Tavo stebisi.

5 Būk visada Žemaitijoj * tarsi savoj viešpatijoj. * Globok, padėk čia Tu visiems, * kaip savo kūdikiams tikriems.

6 Veski tieson klystančiuosius, * meilėj laikyk tikinčiuosius; * padėki nugalėt vaidus, * klaidas ir nesutikimus.

7 Gink mus nuo velnio žabangų, * permaldauk Tu Jėzų brangų. * Naikink visas kaltes piktas, * padėki mesti jų vietas.

8 Pragaro dvasių piktybę * tolinki savo galybe. * Tu daugel mums padėt gali, * nes Jėzaus Motina esi.

9 Atvaizde šiam stebuklingam * šlovint Tave leisk garbingą. * Tavęs kas šaukias reikale, * visus laikyki širdyje.

10 Mums išprašyk atleidimą * visų mūs nusidėjimų. * Padėki nenustot vilties * regėti Dievą po mirties.

 

Dangaus Karaliaus Motina švenčiausia, * iš kūrinijos Tu pati skaisčiausia! * Imk garbę, šlovę iš žmonių kaltųjų, * Tau paklusniųjų.

2 Tu mūsų kraštą visada mylėjai, * jį savo garbei skirti panorėjai: * garsingą vietą padarei šventove * jau nuo senovės.

3 Esi laiminga, žeme Kalvarijos, * kuriai apreikšta sopuliai Marijos * ir Jėzaus kančios prie kelių ir vietų, * kraujas kur lieta.

4 Tegul Žemaičių žemė giesmes gieda, * tegul iš džiaugsmo ašaros jai rieda: * globa Marijos ją kasdieną lydi — * meilė jos didi.

5 Tegul šventojoj žemėj džiaugsmas skamba, * nes čia kiekvienas sau malonių randa * garsiam stebuklais atvaizde Marijos, * rojaus lelijos.

6 Visi sužino, kas tik čia atvyksta, * kiek daug stebuklų nuostabių įvyksta, * kiek čia visokių kenčiančių, ligonių * gauną malonę.

7 Užtark, Marija, mus pas savo Sūnų – * mylėti trokštam jį dvasia ir kūnu; * padėk mums kalčių atleidimą gauti * ir jam tarnauti.

8 Mums leisk pagerbti Tavo vardą brangų. * Jis mus tesaugo nuo visų žabangų – * nuo bado, maro ir karų baisiųjų, * metų piktųjų.

9 Gyviesiems žemėj išprašyk sveikatą, * o mirusiesiems – rojaus laimės vietą; * tegul nė vienas amžinai nežūna, * kas tik čia būna.

10 Tegul kiekvienas gauna, ko tik prašo, * te Tavo meilė jam malonę neša; * tegul sugrįžta visi suraminti * ir atgaivinti.

11 Te Tavo vardą, jo didingą šlovę * plačiai paskelbia šitoji šventovė. * Tegul per amžius giesmės čia netilsta, * balsas neilsta.

 

Mieliausias Jėzau, dėl manęs sužeistas, * Tu gydai sielas, net numirt pasmerktas. * Vien stebėtis lieka: neimi Tu nieko – * dar užmoki dangum.

2 Nors aš toks menkas, bet išpuikęs buvau, * Tave geriausią lyg nieku vis laikiau. * Tu nori padėti man išsigelbėti, * bet Tavęs neklausiau.

3 Geriau pražūti pragare – taip maniau; * negeras buvęs, aš klaidų netaisiau. * Kurgi pasidėsiu, jei tuoj nepradėsiu * atgailaut už kaltes?

4 Nebus jau metas, kai mirtis nusives, * kai pamatysiu prakeiktąsias dvasias; * kad ir susiprasiu – laiko neberasiu, * kai dangus užsivers.

5 Dabar jau aišku, kas man rezga pinkles, * kas žada laimę, o nelaimėn nuves; * pragaro piktieji, kipšai nelabieji * užriša man akis.

6 Netyros mintys, netvarkingi jausmai, * šmeižimai, kerštai, pikti išjuokimai – * tai nusikaltimai ir nusižengimai; * jais Tave vis žeidžiau.

7 Jaučiu aiškiausiai: bemaž nepražuvau, * bausmės juk vertas daugel kartų buvau; * Marija užstojo ir mane globojo, * kad nežūčiau visai.

8 Jei negailausiu – kaltės teisman nueis, * ir jų man Dievas tenai nebeatleis. * O, kokia bus bėda: aš turėsiu gėdą * dėl slapčiausių darbų.

9 Neišdrįstu aš prie Tavęs artintis, * mane kankina nuolat baimės mintis. * Daugel kartų grįžęs, vis kaliau prie kryžiaus * aš Tave nuodėmėm.

10 Bet, nors kalčiausias, aš einu prie Tavęs, * vien to tetrokštu, kad nuplautum kaltes. * Muštis į krūtinę – viltis paskutinė, * Jėzau, tik Tavyje.

11 Švenčiausias Kraujas tenuplaun bjaurumus, * tesunaikina pragaro gudrumus. * Blogis tepralaimi, siela tenueina * į dangaus linksmybes.