ANTRASIS PRIMINIMAS
yra dingęs, ir iš jo neliko nieko kito, tik paskutinė dalis, tai yra vien santrauka, kuri ir pateikiama.
XXIX. Jei taip yra, tuomet laikas antrojo gale padaryti šiuose abiejuose Priminimuose pasakytų dalykų santrauką.
Anksčiau sakėme, kad visados buvo ir šiandien yra katalikams įprasta sutvirtinti tikrąjį tikėjimą šiais dviem būdais: pirma – dieviškojo Kanono autoritetu, antra – Katalikų Bažnyčios tradicija. Ne dėl to, kad vien Kanono viskam neužtektų, bet todėl, kad daugelis aiškindami dieviškus žodžius kaip jiems patinka, sukuria įvairias nuomones ir klaidas. Todėl būtina, kad dangiškojo Rašto supratimas derintųsi prie vienos bažnytinės nuomonės taisyklės, ypač tuose klausimuose, kuriais remiasi visos katalikų dogmos pamatai. Taip pat sakėme, kad pačioje Bažnyčioje reikia žiūrėti visuotinumo ir kartu senumo sutarimo, kad nei nuslystume nuo sveikos vienybės į schizmos pusę, nei nusiristume nuo senovės Religijos į erezijų naujoves. Vėlgi sakėme, kad pačioje Bažnyčios senovėje reikia uoliai ir atidžiai žiūrėti dviejų dalykų, kurių ypač turi laikytis nenorintieji tapti eretikais: pirma – ar kas nors buvo nuo seno visų Katalikų Bažnyčios kunigų visuotinio Susirinkimo autoritetu nuspręsta, antra – jei iškilo koks naujas klausimas, kuriame to negalima rasti, – ar galima kreiptis į šventųjų tėvų posakius, būtent tų, kurie kiekvienas savo laikais ir savo vietose liko bendrystės bei tikėjimo vienybėje ir tapo patikimais mokytojais. Kas randama jų viena mintimi ir sutarimu besilaikius, apie tai galima be jokio skrupulo spręsti, jog tai yra Bažnyčioje teisinga ir katalikiška.
Bet kad neatrodytų, jog tai skelbiame greičiau dėl savo nusistatymo, o ne dėl bažnytinio autoriteto, pasitelksime pavyzdį švento Susirinkimo, kuris beveik prieš trejus metus buvo laikomas Azijoje, Efeze, žymiųjų vyrų Baso ir Antiocho konsulato laiku. Kai jame buvo svarstomas tikėjimo taisyklių nustatymas, kad ten neprislinktų kokia nors bedieviška naujovė Riminyje kilusios neištikimybės pavyzdžiu, visiems kunigams, kurių ten susirinko netoli dviejų šimtų, atrodė labiausiai katalikiška, ištikima ir gera, kad jų tarpe būtų perskaitytos šventųjų tėvų ištarmės. Apie šiuos buvo žinoma, jog vieni iš jų buvo kankiniai, kiti išpažinėjai, o visi kartu buvo ir pasiliko katalikų kunigai, todėl iš jų sutarimo ir sprendimų galėjo būti tinkamai ir iškilmingai patvirtinta senosios dogmos Religija bei pasmerkti bedieviškų naujovių piktžodžiavimai. Kai šitai įvyko, buvo teisėtai ir pelnytai nuspręsta, jog tas bedievis Nestorijus yra priešingas katalikų seniesiems laikams, o palaimintasis Kirilas sutinka su švenčiausia senove.
Kad nieko netrūktų dalykų patikimumui, mes pateikiame tų tėvų vardus bei skaičių (nors ir pamiršome eilės tvarką), pagal kurių darnų ir sutariantį sprendimą ten buvo ir išaiškinti šventojo Įstatymo posakiai, ir nustatytos dieviškosios dogmos taisyklės. Kad sustiprintume atmintį, visai neprošal juos čia išvardinti.
XXX. Štai šie vyrai, kurių kaip teisėjų arba kaip liudininkų raštai buvo perskaityti tame Susirinkime. Šventasis Petras, Aleksandrijos vyskupas, žymus daktaras ir šlovingas kankinys. Šventasis Atanazas, to paties miesto vyriausiasis kunigas, patikimas mokytojas ir iškilus išpažinėjas. Šventasis Teofilas, irgi to paties miesto vyskupas, pakankamai garsus savo tikėjimu, gyvenimu ir mokslu, kurio įpėdiniu buvo garbingasis Kirilas, kuris dabar puošia Aleksandrijos Bažnyčią. O kad čia nebūtų minima tik vieno miesto ar provincijos doktrina, buvo pasitelkti ir tie Kapadokijos žibintai: šventasis Grigalius, vyskupas ir išpažinėjas iš Nazianzo, šventasis Bazilijus, Cezarėjos Kapadokijoje vyskupas ir išpažinėjas, kitas taip pat šventasis Grigalius, Nisos vyskupas, savo tikėjimu, elgesiu, nekaltumu ir išmintimi labiausiai vertas savo brolio Bazilijaus. Bet kad būtų pripažinta, jog ne tik Graikija ar Rytai, tačiau ir Vakarų bei lotyniškasis pasaulis visuomet taip manė, ten buvo skaitomi ir kai kurie šventojo Felikso kankinio bei šventojo Julijaus – Romos miesto vyskupų – laiškai. Ir kad ne tik pasaulio galva, bet ir pakraščiai tam teismui duotų parodymus, iš Pietų buvo pasitelktas palaimintasis Kirilas, Kartaginos vyskupas ir kankinys, o iš Šiaurės – šventasis Ambraziejus, Milano vyskupas. Štai šie visi – pagal pašventintą Dekalogo skaičių – mokytojai, patarėjai, liudininkai ir teisėjai buvo pakviesti Efeze. Laikydamasis jų mokymo, sekdamas patarimu, tikėdamas liudijimu ir paklusdamas nuosprendžiui, tas palaimintas Sinodas be nepalankumo, išankstinio nusistatymo ar norų nutarė dėl tikėjimo taisyklių. Galėjo būti panaudotas dar didesnis protėvių skaičius, bet nebuvo reikalo, nes nereikėjo dėl liudininkų gausybės gaišti svarstymo laiką, be to, niekas neabejojo, kad tie dešimt manė ne mažiau teisingai, nei visi likę jų kolegos.
XXXI. Po viso to pridedame ir palaimintojo Kirilo žodžius, kurie yra pačiuose bažnytiniuose aktuose. Kai buvo perskaitytas šventojo Kapreolo, Kartaginos vyskupo, laiškas, kuris nieko kito nesiekė ir neprašė, tik kad būtų nugalėta naujovė ir apginta senovė, tada prakalbo vyskupas Kirilas ir padarė sprendimą. Jį įterpti ir čia mums atrodo neprošal: Ir šis, – tarė jis, – perskaitytasis gerbiamo ir didžiai pamaldaus Kartaginos vyskupo Kapreolo laiškas turi būti prisegtas prie liudijimo aktų. Jo nuomonė yra aiški. Jis juk nori, kad būtų patvirtintos senojo tikėjimo dogmos, o atmestos ir pasmerktos naujovės, nereikalingos išmonės ir bedieviški pareiškimai. Visi vyskupai ėmė šaukti: Tai visų balsas! Tai sakome visi! Taip visi norim! Kas buvo tas visų balsas, tie visų norai, jei ne iš senovės perduotų dalykų išlaikymas ir neseniai išgalvotų nušvilpimas?
Po to mes stebėjomės ir kitiems skelbėme, koks buvo to Susirinkimo nuolankumas ir šventumas, kad tokia daugybė kunigų, beveik didesne dalimi metropolitų, taip išsilavinusių ir tiek mokytų, jog beveik visi galėjo vesti dogmatinius disputus, kuriems jau pats suėjimas į vieną vietą, atrodo, turėjo įkvėpti drąsos kam nors ryžtis ar ką nors nustatyti, – kad nepaisant to jie nieko neatnaujino, niekam neužbėgo už akių, nieko nesisavino, bet visais būdais saugojosi, kad neperduotų palikuonims ko nors, ko patys nėra iš tėvų gavę. Jie ne tik šiandien viską gerai sutvarkė, bet ir ateinantiems davė pavyzdį, kad ir tie gerbtų pašventintos senovės dogmas bei smerktų bedieviškos naujovės išradimus. Mes užsipuolėme ir nedorą Nestorijaus įžūlumą, kuris gyrėsi, kad jis pirmas ir vienintelis supranta Šventąjį Raštą, o nesuprato visi tie, kurie prieš jį, įgalioti mokymo tarnybai, aptarinėjo dieviškus žodžius, – būtent, visi kunigai, visi išpažinėjai ir kankiniai, iš kurių vieni aiškino Dievo įstatymą, kiti pritarė ir patikėjo aiškinusiais. Galiausiai jis tvirtino, kad Bažnyčia net dabar klysta ir visados klydo, kadangi, kaip jam atrodo, ji sekė ir dabar seka neišmanančiais bei klystančiais mokytojais.
XXXII. Nors viso to gausiai ir pakankamai užtenka sugriauti ir išnaikinti visas bedieviškas naujoves, bet kad neatrodytų, jog ko nors šiai pilnatvei trūksta, galiausiai pridėsime dvigubą Apaštalų sosto autoritetą: vieną šventojo popiežiaus Siksto, kuris dabar garbingai apšviečia Romos Bažnyčią, kitą – jo pirmtako, palaimintos atminties popiežiaus Celestino, kuriuos čia įterpti nutarėme esant reikalinga.
Taigi šventasis popiežius Ksistas laiške, kurį dėl Nestorijaus bylos nusiuntė Antiochijos vyskupui, sako: Kadangi, – teigia jis, – kaip sako Apaštalas, yra vienas tikėjimas, kuris akivaizdžiai pasilieka, tai tikėkime tuo, kas sakoma ir sakykime tai, ko laikomasi. Kas yra tai, kuo reikia tikėti ir ką sakyti? Jis tęsia ir kalba: Nieko daugiau, – sako, – negalima leisti naujovei, nes nieko nedera pridėti prie senovės. Skaidrus senolių tikėjimas ir patiklumas negali būti aptemdytas jokiomis purvo priemaišomis. Visai apaštališkai senolių patiklumą jis papuošė žodžiu šviesos skaidrumas, o bedieviškas naujoves aprašė kaip purvo priemaišas.
Bet ir šventasis popiežius Celestinas kalba panašiu būdu ir tokia pačia mintimi. Laiške, kurį pasiuntė Galijos kunigams, jis kalba, bardamas jų nuolaidumą, dėl kurio jie tylomis apleidžia senąjį tikėjimą ir pakenčia bedieviškų naujovių iškilimą: Pelnytai, – sako, – byla tenka mums, jei tylomis skatiname klaidą. Todėl anie turi būti sudrausti, jiems negalima suteikti laisvės kalbėti kada panorėjus. Gal čia kas nors suabejos: kas gi yra tie, kuriems draudžia kada panorėjus kalbėti – senovės skelbėjai ar naujovės išradėjai? Tegul jis pats pasako, pats išsklaido skaitytojų abejones! Juk toliau seka: Tegul liaujasi, – sako, – jeigu taip yra (tai reiškia, jeigu taip yra, kaip kai kurie jūsų miestai ir provincijos man skundžiasi, kad jūs savo žalingu nedėmesingumu verčiate jas pritarti naujovėms), tegul liaujasi, – sako, – jeigu taip yra, naujovės užpuldinėti senovę! Tokia buvo palaiminto Celestino palaiminta ištarmė, kad ne senovė liautųsi pulti naujovę, bet kad naujovė nustotų užpuldinėti senovę.
XXXIII. Jei kas nors dar priešinasi tiems apaštališkiems ir katalikiškiems nutarimams, tas pirmiausia būtinai įžeidžia šventojo Celestino atminimą, kuris nusprendė, kad naujovė turi liautis puldinėti senovę. Po to išjuokia sprendimus šventojo Ksisto, pareiškusio, jog toliau nieko nebūtų leidžiama naujovei, nes negalima nieko pridėti prie senovės. Be to, jis paniekina nuostatą palaimintojo Kirilo, kuris pamokslaudamas didžiai šlovino garbingojo Kapreolo uolumą, troškusio patvirtinti senas tikėjimo dogmas ir pasmerkti išgalvotas naujoves. Galiausiai jis sutrypia Efezo sinodą, tai yra sprendimus beveik visų Rytų šventųjų vyskupų, kurie dievišku įkvėpimu teikėsi nutarti, jog palikuonys neturi niekuo kitu tikėti, tik tuo, ko laikėsi pašventintoji tarpusavyje Kristuje sutariančių šventųjų tėvų senovė, kurie net pakėlę balsą ir šaukdami vienu balsu patvirtino, jog tai yra visų balsas, visi tam pritaria, visi taip mano. Todėl kaip beveik visi eretikai iki Nestorijaus, niekinę senovę ir teigę naujovę, buvo pasmerkti, taip turi būti pasmerktas ir pats Nestorijus – naujovės pradininkas ir kovotojas prieš senovę.
Tad jeigu kam nors nepatinka jų sutarimas, įkvėptas švenčiausios dieviškos malonės dovanų, tai ką kita jis turėtų daryti, jei ne teigti, kad Nestorijaus bedievystė buvo neteisingai pasmerkta? Galiausiai jis turėtų lyg kokias atmatas paniekinti visą Kristaus Bažnyčią, jos mokytojus apaštalus ir pranašus, ypač palaimintąjį apaštalą Paulių: ją [Bažnyčią], nes ji niekad nesitraukė nuo Religijos ir vienąkart jai perduoto tikėjimo puoselėjimo bei vystymo, o jį [Paulių], nes jis rašė: O Timotiejau, sergėk tau patikėtą turtą, vengdamas pasaulio tuščiažodžiavimo naujovių (1 Tim 6, 20) ir vėl: Jei kas jums skelbia kitokią evangeliją, negu esate priėmę, tebūnie prakeiktas! (Gal 1, 9). Todėl jei negalima pažeisti nei apaštališkų nutarimų, nei bažnytinių sprendimų, kuriais pagal švenčiausią visuotinumo ir senovės sutarimą buvo teisėtai ir pelnytai pasmerkti visi eretikai, galiausiai Pelagijus, Celestijus ir Nestorijus, tuomet neabejotinai reikia, kad visi katalikai, kurie stengiasi pasirodyti teisėtais Motinos Bažnyčios vaikais, toliau laikytųsi šventųjų tėvų švento tikėjimo, prie jo jungtųsi, jame mirtų, o bedieviškas bedievių žmonių naujoves niekintų, jomis bjaurėtųsi, prieš jas kovotų ir jas persekiotų.
Tai ir yra, kas plačiau išdėstyta abiejuose Priminimuose, o čia kaip santrauka trumpiau surašyta, kad mano atmintis, kurios parėmimui tai sutraukėme, būtų ir uoliu priminimu atitaisyta, ir nuobodaus išplėtojimo neprislėgta.