Jėzus Kristus (III)

Ištrauka iš knygos „Trumpa apologetika“.

Pirma dalis čia.

Antra dalis čia.

5. Jėzaus Prisikėlimas iš Numirusių

Už visus V. Jėzaus stebuklus, kuriais Jis tvirtina Savo pasiuntinybę, žymiausias yra prisikėlimas iš numirusių. To stebuklo svarbą pažymėjo pats Kristus prieš jį padarydamas. Fariziejams reikalaujant, kad Jėzus padarytų stebuklą, Kristus atsakė: „Pikta ir svetimoteriaujanti karta ieško ženklo, jai nebus duota kito ženklo, kaip tik pranašo Jonos ženklas“ (Mt 16, 4). Kaip tas pranašas trečią dieną sveikas išėjo iš žuvies vidurių, taip žmogaus Sūnus trečią dieną turėjo išeiti sveikas iš kapų. Šv. Povilas dar pažymi Jėzaus prisikėlimo svarbą krikščionijai, sakydamas: „Jei Kristus neprisikėlė, tai mūsų pasakojimas yra tuščias, tuščias ir jūsų tikėjimas“ (1 Kor 15, 14).

Šaltiniai. Kaip visus praeitų laikų atsitikimus, taip ir Kristaus prisikėlimą iš numirusių galime patirti tiktai tokiu būdu, kokiu istorija gauna patirti kitus praeities įvykius. Ji juos ima iš senovės raštų, vadinamų šaltiniais. Istorijos šaltiniai yra raštai žmonių, mačiusių atsitikimą arba užrašiusių tai, ką girdėjo iš mačiusiųjų.

Jėzaus prisikėlimo iš numirusių šitie yra istoriškieji šaltiniai: 1-ma, keturios Evangelijos, būtent: Mato, Morkaus, Luko ir Jono. Kristaus mirtis ir prisikėlimas labai smulkiai yra aprašyti kiekvienos Evangelijos pabaigoje. 2-ra, taip pat šaltinis yra Šv. Povilo pirmasis laiškas Korintiečiams, Kristaus prisikėlimas jame yra aprašytas 15-ame skyrime. 3-čia, Jėzaus prisikėlimą iš numirusių liudija ir 1-sis Šv. Petro laiškas 1-me skyrime. 4-ta, Juozapas Flavijus, žydas, savo veikale „Žydų Senovės Dalykai“ mini Jėzaus mirtį ir prisikėlimą iš numirusių. Taigi viso labo turime septynis rašytus Jėzaus prisikėlimo šaltinius. Jie yra septyni liudininkai: Matas, Morkas, Lukas, Jonas, Povilas, Petras ir Juozapas.

Tuos septynis liudininkus galime ketveriopai suskirstyti. Pirmas suskirstymas bus: į tuos, kurie yra patys matę Kristaus mirtį ir prisikėlimą, ir į tuos, kurie mačiusių žodžius iš jų pačių lūpų yra užrašę. Prie mačiusių priklauso: Matas, Jonas Povilas ir Petras. Prie tų, kurie mačiusių liudijimą užrašė, yra Morkus, Lukas ir Juozapas. Apie Morkų galima beveik sakyti, kad ir jis matė Jėzaus Kančią ir mirtį, bet esant šiek tiek abejojimų jį priskaitome prie antrosios rūšies.

Tuos septynis liudininkus dar galime suskaidyti į Jėzaus šalininkus ir priešus. Šalininkai buvo penki: Matas, Morkus, Lukas, Jonas ir Petras. Priešai buvo du: Povilas ir Juozapas. Fakto aiškumas Povilui padarė tokią įtekmę, kad tas liovėsi persekiojęs Kristaus šalininkus ir pats patapo jo mokiniu. Juozapo širdis buvo atsparesnė tiesai: pripažinęs ją, nebenorėjo jai tarnauti.

Peržiūrėję liudininkus, turime peržiūrėti jų liudijimus ir išrišti du klausimu: 1-a, ar Kristus buvo miręs tikrai, ir 2-a, ar jis yra prisikėlęs iš numirusių?

Jėzaus mirtis.^[1] Krikščionys tiki, kad jų religijos mokytojas buvo nužudytas mirtinai, bet medicinos mokslas žino, kaip sunku būva kartais atskirti tikroji mirtis nuo miego, vadinamo letargu. Pirm devyniolikos šimtų metų medicina buvo menkutė, o tenai, kur Jėzų nužudė ir palaidojo, gydytojų nebuvo. Šiaip žmonės galėjo apsirikti. Sargybos kareiviams nejauku buvo sergėti lavonas lauke, tamsoje. Antrą naktį prieš auštant pasitaikė stovėti bailiems. Tuo tarpu jaunas sveikas Jėzaus kūnas, kurs buvo užmigęs letargo miegu ant kryžiaus po baisių kančių, vėsiame kape pasiilsėjo, atgavo jėgas ir išėjo iš kapo. Tas kapas buvo nedidelis, bet visgi panašus į kambarį, iškaltą uoloje. Ten buvo oro. Išėjus numirėliui iš kapo ir drąsieji nusigąsta. Dar labiau nusigando baugštieji Jėzaus kūno sargai. Pasitaikė į tą tarpą dar ir žemei sudrebėti. Jeruzalė yra žemės drebėjimo šalis. Tas sudrebėjimas Jėzų pažadino iš letargo, o kareiviams dar pridėjo baimės. Jie galvotrūkčiais leidosi į miestą ir skelbė, kad Jėzus prisikėlęs iš numirusių. Jėzui ir apaštalams to ir tereikėjo. Visas pasaulis per baugių kareivių klaidą ėmė tikėti į negalimą daiktą – į žmogaus prisikėlimą iš numirusių.

Šitokia šneka kaip tik priešinga mokslui ir mokslas yra priešingas jai.

Tiesa, kad medicina šiandien daugiau žino negu pirm 19 šimtų metų, bet netiesa, kad anų laikų medicina nebūtų žinojusi letargo. Letargo vardas senas. Jį žinojo graikų gydytojai – raštininkai, gyvenusieji prieš Kristų. Bet letargą žino ne vien tik gydytojai. Lietuvoje nėra kaimo, kur žmonės nepasakotų baisių atsitikimų apie gyvus užkastus. Pasakotojai ir klausytojai nežino letargo vardo, bet žino, kad yra ligūstas miegas, sunkiai atskiriamas nuo mirties. Žmonės niekada medicinos nebaigusieji turi savo priemonių mirčiai nuo letargo atskirti. Jie žiūri, ar po lavono pečiais nesušyla paklodė, deda veidrodį ant burnos, kad pamatytų, ar nepasirodys rasos ant jo, žiūri per lavono tarpupirščius į šviesą. Jei tarpupirščiai rausvi, tai reiškia, kad žmogus gyvas. Mes nežinome, ko vertos šitos priemonės medicinos žvilgsniu, bet jos be abejo parodo, kad nežinantieji letargo vardo sodiečiai žino jo nuo mirties skirtumą. Dėl to atsitikus palaidoti ne visai numirusį žmogų, sodiečiai kaltina jo gimines.

Žydų tautos mokslininkai ir aukštieji Romos valdininkai daugiau žinojo medicinos, negu šiandien sodžių gyventojai. Tie mokslininkai su valdininkais buvo sutarę Jėzų nužudyti, taigi jie nepasitenkino vien Jo įvarymu į letargą.

Be priežasties žmogus neįpuola į letargą. Mačiusieji žmonės užrašė visus atsitikimus dviejų paskutinių Jėzaus gyvenimo dienų. Mūsų laikų medicina gali apsvarstyti tuos atsitikimus dabartinio mokslo šviesoje ir sužinoti, ar jie turėjo tiktai letargą prišaukti, ar mirtį padaryti. Pirm poros šimtų metų buvo atsiradęs spėjimas, kad Jėzus tebuvo tik letarge. Tada medicinos mokslininkai peržiūrėjo Jėzaus mirimo aplinkybes ir atrado, jog apie letargą negali būti nei kalbos.

Jėzus iš pradžių buvo romėniškai nuplaktas: ne teismo bausmės paskirtu kirčių skaičium, o beteisminių neapribotų plakimų, prie kurio pridėtas erškėčių vainikas. Jėzaus oda suplėšyta. Ant tų žaizdų buvo užmestas raudonas skarmalas, kada kareiviai užmovė ant galvos erškėčių vainiką, sveikino Jėzų karaliumi ir spjaudė jam į veidą. Ta skraistė prieš atsirandant kareivių stovykloje negalėjo būti švari. Patekus ant žaizdų, ji turėjo jas užkrėsti ir duoti pradžią kraujo sugedimui.

Paskui Jėzų prikalė prie kryžiaus. Tam tikslui pavartotos vinys nebuvo mirkytos arba virintos karštame vandenyje, kaip tat daro su chirurgų įrankiais prieš operaciją. Kraujo sugedimas turėjo prasidėti iš to, kad Jėzus kybojo tris ištisas valandas saulėje, vidudienio metu, balandžio mėnesyje, Palestinoje. Toje šalyje tuo laiku saulė jau buvo karšta. Ištemptas Jėzaus kūnas laikėsi tik ant vinių. Nuo to įtempimo gyslos turėjo trūkti viduryje, kraujas turėjo lietis į tarpą raumenų. Šiltoje pavasario saulėje Jis turėjo gesti. Tai buvo gangrena. Žmogus, gavęs gangreną, ne į letargą įpuolą, o miršta iš tiesų.

Tame pačiame Jeruzalės mieste kiek vėliau įvyko atsitikimas, parodąs, kaip naikina žmogaus gyvybę prikalimas prie kryžiaus. Romos kariuomenės vadas Titus užėmė Jeruzalę. Jo kareiviai 300 000 žydų prikalė prie kryžių. Nelaimingųjų tarpe buvo trys Juozapo Flavijaus draugai. Juozapas meldė Titaus nežudyti tų trijų asmenų. Titus paklausė Juozapo, bet kol vado įsakymas surado nelaiminguosius, jie jau buvo prikalti. Nors jie tik trumpą valandėlę tebuvo prikryžiuoti, nors juos gyvus nuėmė gydytojai ir aprišo žaizdas, tačiau nei vienas neišliko gyvas. Tas, paties Juozapo Flavijaus aprašytasis atsitikimas parodo, kad prikalimas prie kryžiaus padaro ne letargą, o mirtį.

Jėzaus buvimas ant kryžiaus buvo blogesnis negu minėtųjų trijų jeruzaliečių. Jis kybojo tris valandas. Jis buvo teismo pasmerktas mirčiai. Romos teisė reikalavo, kad mirčiai pasmerktojo kūnas nebūtų išduotas giminėms, idant jie jo neatgaivintų. Bet jeigu jie meldžia ir nori užsiimti jo palaidojimu, tai, prieš duosiant lavoną prašantiems, reikią padaryti tokią žaizdą, kad nė bandymai atgaivinti neturėtų prasmės.

Kada Juozapas iš Arimatėjos paprašė Jėzaus kūno, kareiviai nedavė, kol neperskrodė Jėzui šono ir širdies taip, kad iš ten išbėgo kraujo ir vandens. Širdies perskrodimas yra aiškiausia mirtis. Kraujas ir vanduo rodo, kad Jėzui prieš mirsiant, buvo pasidaręs pleuritas apie plaučius. Perdurti raguotine^[2] šoną žmogui, sergančiam pleuritu, yra vis tiek, ką jį užmušti.

Juozapas su Nikodemu, rengdamiesi Jėzų palaidoti, nusipirko tam tikrą drobulę. Žydų šalyje lavonų drobulės būdavo dusyk ilgesnės už žmogaus ūgį. Lavoną paguldydavo išilgai ant vieno drobulės galo, o kitą galą per galvą užlenkdavo ir juomi užklodavo veidą, krūtinę, kojas taip, kad abudu drobės galu susisiekdavo pas kojas, o vidurys apgaubdavo galvą iš visų pusių. Drobulė būdavo primirkyta įvairių kvepiančių tepalų, kad per ją nepereitų oras. Taip užkloję lavoną, žydai vyniodavo jį ilga skara, kaip vyniojamas yra siūlas ant šeivos, t. y. skersai minėtosios drobulės. Vyniojimas prasidėdavo nuo kojų ir baigdavosi pas galvą. Šitaip suvynioti lavonai ilgai nepūdavo, nes oras neprieidavo prie jų. Bet gyvam žmogui tas vyniojimas būtų buvęs mirtis.

Jėzaus mokiniai į Jo kapą iš meilės sunešė šimtą svarų kvepalų. Medicina liudija, kad pavojinga nakvoti uždarytame kambaryje, kur daug kvepiančių žiedų. Nuo šimto svarų kvepalų ir sveikiausias žmogus numirtų, pernakvojęs su jais naktį viename kambaryje. Taigi kai kurie raštininkai sako: „Jeigu Jėzus nebūtų miręs iš savo priešų rankų, tai Jį būtų nužudžiusi mokinių meilė.“ Rytų šalies kvepalai paprastai būva itin smarkūs.

Spėjimas apie Jėzaus letargą moksle nepastovi dar ir dėl to, kad Jėzus, jei būtų pabudęs iš letargo, tai nebūtų galėjęs atsistoti ant kojų, nes jos buvo perdurtos. Jis nebūtų galėjęs išeiti iš kapo, nes kapas buvo užverstas akmenimi, kurio iš oro atristi nepasitikėjo keturios sveikos moterys. Iš vidaus dar buvo sunkiau atristi, nes akmens kraštai iš vidaus nebuvo prieinami.

Žemės drebėjimas negalėjo kareivių pergąsdinti, nes Palestinoje gyvendami kareiviai buvo apsipratę su žemės drebėjimais. Jų tėvynėje Italijoje žemė kuone dažniau dreba, negu Palestinoje, tai Romos kareiviams tat ne naujiena.

Taigi Jėzus buvo numiręs iš tiesų.

Apaštalų pažiūros į Kristų Jo mirties laiku. Apaštalai ir kiti Jėzaus mokiniai, žiūrėdami į Jo stebuklus, įtikėjo, kad jis yra Mesijas. Nors Jis dažnai jiems sakydavo, kad Jo valdžia ir karalystė yra dvasinė, bet jie tikėjo, kad ji drauge bus žemiška galinga organizacija. Todėl Salomė, Jono ir Jokūbo motina, prašė Jėzaus, kad du jos sūnu būtų artimiausiu Jo pagelbininku. Nors Jis juodu subarė už tatai, bet jųdviejų ir draugų pažiūros nepersimainė.

Judas, parduodamas Jėzų, nesitikėjo, kad Jėzus mirs. Judas buvo matęs Jėzaus stebuklus ir manė, kad Jėzus, nors ir suimtas, ištruksiąs iš priešų rankų, kaip ištrūkdavo pirmiaus, kada nenorėdavo duotis suimti. Todėl Judas norėjęs tik fariziejus prigauti, paimdamas iš jų 30 pinigų ir tikėdamasis pasijuokti, kaip paskui Jėzus ištrūksiąs. Jėzus žinojo tą ir perspėjo Judą, bet tas nepasinaudojo perspėjimu.

Petras nusekęs į teismo kiemą ne vien iš meilės, bet ir tikėdamasis pamatyti, kaip Jėzus ištruks. Tenai Petro mintys persimainė. Jis įgavo baimės ir užsigynė Mokytojo. Kol Jėzų vedė surištą, tol apaštalai turėjo vilties, kad ištruks. Kada Jėzui mušė per veidą ir Jis nenubaudė mušiką mirtimi, mokiniai ėmė abejoti, begu^[3] Jėzus gali apsiginti nuo priešų. Ta abejonė dar labiau sustiprėjo, kuomet Jėzus, Erodo niekinamas, nepasipriešino. Kareivių plakimas, erškėčiais vainikavimas, už Barabą žemesniu pastatymas apaštalų ir kitų mokinių širdyse sukėlė mintį, būk Jėzus neteko galybės kaip Samsonas, plaukus jam nukirpus.

Jei dar kieno širdyje liko šiek tiek įtikėjimo, tai tas įtikėjimas išnyko, Jėzui kybant ant Kryžiaus. Kuomet priešai tyčiojosi: „Jei Jis Izraelio karalius, tegul dabar nužengia nuo kryžiaus, ir mes jam tikime“ (Mt 27, 42). Tokiose aplinkybėse nenulipti yra vis vien ką prisipažinti, negalint tai padaryti. Negana to, Jėzus dar be vilties šaukė: „Mano Dieve, mano Dieve, kam mane apleidai?“ (Mt 27, 46). Todėl Jėzui mirus, mirė ir apaštalų įsitikėjimas Juo. Jo pranašystes apie prisikėlimą iš numirusių jie užmiršo. Jei būtų neužmiršę, tai būtų priskaitę prie tų išsitarimų, kurių vertę mirtis panaikina ir Dievo apleidimas niekais paverčia.

Todėl apaštalai nedrįso pasirodyti Kalvarijos kalne. Vienas Jonas tebuvo, ir tai tik dėl to, kad giminė, o Jokūbas, nors giminė, nebuvo. Tarnas save kaltino, kad tokią didelę klaidą padaręs: trejus metus sugaišinęs bevaikščiodamas paskui mirtingą žmogų, žuvusį pačia skaudžiausia ir pačia bjauriausia mirtimi. Visi genijų geniališkumai, visų galinčių galybės baigiasi mirtimi. Jėzus numirė darbą tik pradėjęs. Apie užbaigimą negalėjo būti nė kalbos.

Taigi, nebuvo ir negali būt stipresnės minties už tą, kurią turėjo Jėzaus mokiniai Jo mirties dienoje, būtent: kad Jo veiksmas užsibaigęs kuo baisiausiu pralaimėjimu, nes Jis numiręs kaip miršta paprasti silpni žmonės, priešų įveikti, Dievo neužtarti.^[4]

Apaštalų mintys mainosi nenoromis. Apaštalų protai buvo visai pilni tos minties, kad Jėzaus mirtis esanti galutina ir kad jau daugiau nieko nebūsią. Su ta mintimi ėjo pas Jėzaus kapą keturios moterys: Marija Magdalena, Marija Jokūbienė, Salomė ir Joana. Nors joms beeinant, sudrebėjo žemė, jos to beveik nepaisė. Radusios netikėtai atristą akmenį, jos nemanė apie Jėzaus prisikėlimą. Angelo žodžiai, pranešą Jėzaus prisikėlimą iš numirusių, buvo pirmutinis kirtis, sudavęs jų netikėjimą. Bet dėl to kirčio jos neįtikėjo. Parbėgusios pasakė apaštalams. Tie taipgi neįtikėjo, tik tą kalbą pavadino plepalais. Nors moterys gerai žinojosi tiesą pasakiusios, bet jų nenoras tikėti prisikėlimą iš numirusių buvo taip stiprus, kad apaštalų žodžių išteko joms pačioms įtikėti, jog Jėzus neprisikėlęs.

Magdalena vėl grįžo pas kapą ir verkdama ėmė ieškoti, kur galėtų būti Jėzaus kūnas. Ji pamatė Jėzų bevaikščiojantį. Tai buvo antras kirtis jos netikėjimui. Bet ir to dar neužteko, kad įtikėtų Jėzaus prisikėlimą. Ji klausinėjo: „Ar ne tamsta paėmei jo kūną?“ Kada Jėzus ją prakalbino pavadindamas vardu, tik tada Marija Jį pažino ir įtikėjo prisikėlus Jį.

Jos nepažinimas Jėzaus nebuvo stebuklas. Iš to tik matyli, kad Jėzaus mirties mintis Magdalenos galvoje buvo stipresnė už jos akių įspūdį, gautą iš Jėzaus pamatymo, ir už ausų įspūdį pirmiaus gautą iš Angelo lūpų. Tas pat atsikartojo ir dviem mokiniam, ėjusiem į Emausą.

Magdalenos pranešimas apaštalams ir mokiniams buvo naujas kirtis, griovusis jų netikėjimą. Petro ir Jono sugrįžimas iš kapo ir pranešimas, kad lavono nesą grabe, kad antspaudai stebuklingai sveiki, buvo taipgi kirtis, verčiąs tikėti prisikėlimą, bet ir to dar neužteko. Tolesnis kirtis buvo, kad Petras susitiko gyvą Jėzų. Bet mokiniai, eidami į Emausą, dar vis netikėjo prisikėlimą. Jėzus ėjo su jiedviem, ir juodu jo nepažino, kaip Magdalena. Jųdviejų galvose nenoras tikėti prisikėlimą buvo daug didesnis negu Magdalenos, nes juodu ilgai kalbėjosi su Jėzumi ir Jo nepažino. Kada Jo įrodinėjimai ir Eucharistija perlaužė dviejų netikėjimą, tai buvo dar vienas kirtis, griaunąs apaštalų mintį, kad Kristaus darbas žlugęs, nė geros pradžios neturėdamas. Juodu parbėgo pas kitus apaštalus. Tie buvo patyrę, kad ir Petrui buvo apsireiškęs, bet dar nestipriai tikėjo. Jiems besišnekant, atsirado jų tarpe Kristus, ir jie dar netikėjo prisikėlimą, tik manė dvasią regį (Lk 24, 37). Tačiau tas Jėzaus pasirodymas visam būriui buvo labai smarkus kirtis, griaunąs jų netikėjimą. Kada Jėzus su jais valgė, tada jau jie įtikėjo, jog tikrai prisikėlęs.

Tačiau Tomas dar nenorėjo nė klausyti. Aštuonios dienos truko, kol jis apsiėmė grįžti prie savo draugų, protestuodamas, kad netikėsiąs prisikėlimo. Jis statė tokią sąlygą, kuri jam rodėsi visai neišpildoma: įdėti rankas į Jėzaus žaizdas. Kuomet Jėzus tą sąlygą išpildė ir privertė patį Tomą įdėti rankas į žaizdas (Jn 20, 27), tuomet jau buvo smarkiausias kirtis, bet ne paskutinis.

Jėzus dar pasirodė šešiems apaštalams pas ežerą Genasaret (Jn 21, 1–6), penkiems šimtams mokinių ant kalno Galilėjoje (1 Kor 15, 6), paskui Jokūbui, paskui visiems apaštalams (ib. 15, 7). Pagaliau prisikėlimą iš numirusių turėjo įtikėti net priešas, „pilnas keršto ir apmaudos“ – Saulius, nes ir jis sutiko Jėzų prisikėlusi iš numirusių (Apd 9, 1–18).

Taigi, ištyrus istorijos šaltinius, pasirodo, kad apaštalų mintys buvo kuo sunkiausiai prislėgtos dėl Jėzaus mirties, ir kad ilga eilė smarkių faktų, ateinančių iš lauko, verste privertė apaštalus ir mokinius įtikėti Jėzaus prisikėlimą. Ta faktų eilė susidarė tik dėl to, kad Jėzus tikrai kėlėsi iš numirusių.

Prisikėlimo priešų pažiūros. Kūno pavogimas. Kristus gyvendamas ir mirdamas turėjo priešų. Tie geriau už apaštalus atminė Jėzaus pranašystę, jog kelsiąsis iš numirusių, ir įprašė Pilotą pastatyti sargybą pas kapą. Kada Kristus kėlėsi iš numirusių, sargai tapo liudininkais. Kristaus priešams fariziejams teko savo pačių sudarytąjį liudijimą naikinti. Kareivius sargus jie papirko, kad sakytųsi miegoję, Pilotą privertė kareivių nebausti, kaip buvo privertę jį nužudyti Jėzų, mieste paleido paskalų, kad apaštalai išvogę Jėzaus lavoną ir dabar meluoją, kad Jis prisikėlęs.

Bet apaštalai kūno nevogė, nes jie nebūtų galėję tikėti į Kristaus prisikėlimą, jei būtų išvogę negyvą savo Mokytojo lavoną. Tačiau yra visai neabejotinas, šalininkų ir priešininkų vienaip pripažintas istorijos faktas, kad apaštalai su kitais pirmaisiais mokiniais nuoširdžiai tikėjo, jog Kristus prisikėlė iš numirusių.

Aukščiau išdėjome, kokiu būdu faktai privertė apaštalus pripažinti, jog Kristus kėlėsi iš numirusių. Iš to išdėjimo matytis taipgi įtikėjimo nuoširdumas. Dar labiau tas nuoširdumas matytis iš to, kad Jėzui prisikėlus iš numirusių, apaštalų širdyse įvyko permaina.

Prieš Jėzui atsikeliant, jie bijojo žydų, užsirakindavo nuo jų, slapčia ir maža tesusirinkdami. Po prisikėlimo apaštalai įgavo drąsos Kristaus Dievybei skelbti. Pasivogę Jo kūną jie nebūtų turėję kur jo dėti: juk jie buvo atkeliavę į Jeruzalę iš tolimos Galilėjos ir tik pas svetimus apsistoję, ne savo namuose. Apaštalų įtikėjimo nuoširdumą parodo jų skelbimo sėkmingumas. Vieną dieną Petras įtikino 5000 žmonių, kad Kristus kėlėsi iš numirusių. Matyt žmonėse ta Jėzaus prisikėlimo žinia jau buvo, prieš Petrui pradedant ją skelbti, kad jie taip lengvai paklausė apaštalo. Įtikėdavo Petrui ir tolimesnių miestų gyventojai, nieko nežinojusieji apie Jeruzalės atsitikimus ir Kristų vien dėl to, kad matydavo apaštalo pasielgimą, nemokantį ir negalintį meluoti. Tas žmonių įtikėjimas apaštalais būdavo taip didis, kad apaštalų klausytojai duodavosi nužudyti už apaštalų liudijimo teisingumą. Nė vienas žmogus už melą nepašvenčia savo gyvybės, nes melas negali duoti naudos didesnės už gyvybę. Visi apaštalai pašventė ne tik savo turtą, gimines, tėviškę, bet ir pačią gyvybę už Kristaus prisikėlimą iš numirusių.

Taigi esant faktui, kad apaštalai nuoširdžiai tikėjo Kristaus prisikėlimą, reikia atmesti pasakymas, kad jie išvogę Jo kūną ir pramanę prisikėlimo melą.

Haliucinacijos teorija. Haliucinacija vadinasi ta liga, kad žmogus mato arba girdi nebūtų daiktų. Ji pasitaiko kartais žmonėms beveik visai sveikiems, bet dažniausiai ligonims, ypatingai tiems, kurių smegenys nesveiki. Apaštalai buvo sveiki ir jų buvo vienuolika, tai yra gana daug. Kristų prisikėlusį iš numirusių matė jie ne vieni, bet taipgi ir moterys ir 500 vyrų Galilėjoje. Ta liudininkų įvairybė ir daugybė parodo haliucinacijos teorijos silpnumą. Kuomet akys žmogui rodo nesantį daiktą, tuomet reikia akių įspūdis patikrinti palytėjimu. Jei akyse būta haliucinacijos, tai lytėjimas parodo jų klaidą. Tuo tarpu Tomas, kuris visą savaitę ilgiau už draugus netikėjo į Kristaus prisikėlimą, tapo priverstas palytėti V. Jėzaus žaizdas (Jn 20, 27). Tuo būdu palytėjimas parodė, kad Tomo akys regėjo tikrą Jėzaus kūną, o ne haliucinacijos šmėklą. Fariziejai draudė apaštalams skelbti Jėzaus prisikėlimą iš numirusių. Jeigu apaštalai būtų tiktai haliucinacija sirgę, tai negyvo Jėzaus kūnas būtų likęs grabe. Prie to grabo stovėjo sargai ir saugojo lavoną (Mt 27, 64–65). Fariziejams nebūtų buvę reikalo drausti apaštalams, o būtų užtekę pasiųsti žmones pažiūrėti Jėzaus lavono. Tą mintį turėjo fariziejai, nes tam tikslui jie išsirūpino sargų iš Piloto. Prisikėlimo tikrenybė suardė fariziejų planus.

Spiritizmo teorija. Berlyno universiteto profesorius Adolph Harnack^[5] pripažįsta, kad tokio didelio daikto, kaip krikščionija negali būti tokia skysta priežastis, kaip haliucinacija. Todėl Harnack‘as sako, kad turėję būti kokios nors tikrenybės, jei visi apaštalai įtikėję Kristaus prisikėlimą ir jei jų mokiniai bei jie patys už tą įsitikinimą guldė galvas. Bet Kristaus kūno prisikėlimas Harnack‘ui išrodo negalimas; dėl to profesorius spėja, kad apaštalams pasirodė Kristaus dvasia, nes pasakos apie vėlių pasirodymus turbūt kartais būva netuščios.

Harnack‘o pažiūra `yra taip pat klaidinga, kaip ir haliucinacijos teorija, nes, pasirodant numirėlio dvasiai, jo kūnas tebebūva kapuose. Tačiau Jėzaus kūno jau nebuvo grabe, sekmadienio rytą, kuomet moterys atėjo galutinai prirengti lavoną, kuomet atėjo Petras su Jonu pažiūrėtų, ar tiesą moterys sakiusios (Mt 28, 1–10; Jn 20, 1–10). Fariziejai būtų veikiai sustabdę tikėjimą į Jėzaus prisikėlimą, jei jo kūnas būtų likęs grabe. Pagaliau Jėzus pažymėjo, kad Jis atėjo pas apaštalus su kūnu (Lk 24, 39) ir davė jiems progos patikrinti tą tiesą.

Keturių nepažįstamų teorija. Alfred‘as Loisy^[6], prancūzas, nepripažindamas Kristaus prisikėlimo iš numirusių, sugalvojo visai keistą sumanymą, būk apaštalai įtikėję į Jėzaus prisikėlimą dėl to, kad jiems pasirodę keturi nepažįstami. Pirmas nepažįstamas buvęs tas, kurį buvo išvydusi Marija Magdalena; antras buvęs tas, kuris su dviem mokiniais ėjęs į Emausą; trečias pasirodęs šešiems apaštalams ant ežero kranto Galilėjoje, ketvirtas pasirodęs penkiems šimtams mokinių ant kalno Galilėjoje.

Alfredo Loisy’o pažiūra yra klaidinga pirmiausiai dėl to, kad nebuvo keturių asmenų visais jo minėtais atvejais, o buvo vienas asmuo, tas pats Jėzus. Kol Jis buvo toli nuo 500 mokinių minios, tol kai kurie nepažinojo, kiti abejojo. Kuomet Jis priėjo artyn, visos abejonės išnyko. Taip pat ant ežero kranto apaštalai nepažino Jėzaus, kol Jis buvo ant kranto, o jie laivuose ežere. Kuomet jie susišnekėjo, tuomet abejonė išnyko. Prie nepažįstamo žmogaus juo arčiau prieini, juo aiškiau supranti, kad jis nepažįstamas. Todėl du mokiniu nebūtų manę apie Jėzų, jei ne Jis, tik kokis nors tikrai nepažįstamas būtų ėjęs su jiedviem 60 varstų. Ir Magdalena taip gerai buvo pažinojusi Jėzų, kad nebūtų galėjusi jo vardu vadinti tikrai nepažįstamo žmogaus. Silpniausia Loisy’o teorijos vieta yra ta, kad jis tomis pačiomis Evangelijomis tiki, kada jų žodžiai jam patinka, netiki, kada nepatinka. Jis tiki šv. Jono Evangelija, kad Magdalena, matydama Jėzų iš tolo manė, kad jis esąs daržininkas, ir netiki ta pačia šv. Jono Evangelija, kad Jėzaus lavonas buvo palaidotas naujame grabe, darže (Jn 19, 40–42). Loisy tiki šv. Matu, kad kai kurie abejojo, ar Jėzus ateina pas juos (Mt 28, 17), o netiki, kad pas Jėzau kapą buvo pastatyti sargai ir kad Jėzui prisikėlus jie išsigąs (Mt 28, 4). Taip sauvalingai apsieinant su fakto liudininkais, kaip tai daro Loisy, negalima prieiti prie tiesos, o būtinai reikia įkliūti į klaidas.

Peržiūrėję racionalistų teorijas, bandančias aiškinti krikščionijos pradžią ir apaštalų įtikėjimą be tikro Jėzaus prisikėlimo, matome, kad tos teorijos prieštarauja vienos kitoms ir aiškiems faktams. Iš to dar aiškiau pasirodo, jog Kristus iš numirusių kėlėsi tikrai.

Abejonė visgi kyla, kodėl Kristus prisikėlęs iš numirusių nepasirodė savo priešams? Negalima sakyti, kad nepasirodė, nes Sauliui pasirodė (Apd 9, 11–20), ir tas liovėsi persekiojęs krikščionis ir pats tapo apaštalu. Gal Kristus pasirodė ir kitiems savo priešams, bet tie nepripažino tiesos, nors buvo ją matę. Jie nei nepasigyrė. Kai kurie apokrifai aprašo Jėzaus ir prisikėlusių su juo pranašų atėjimą į Bažnyčią. Mes to viso neminėjome dėl to, kad apokrifų pasakojimus skaitome neužtektinai ištikimais liudininkais. Tačiau niekas negali sakyti, kad taip nėra buvę, kaip jie rašo, kad Jėzus nepasirodęs priešams. Jeigu ir iš tiesu būtų nepasirodęs, tai galėtume suprasti to nepasirodymo priežastį. Jis žinojo, kad fariziejai nepripažins tiesos, nors iš numirusių kas prisikėlęs ateitų jos skelbti. Dėl vienos pagiežos Jėzus niekad nieko nedarydavo. Todėl galėjo nenorėti rodytis žmonėms, sukietėjusiems klaidoje.

Kristaus kūnas stebuklingai perėjo per antspaudus, nesulaužęs jų, per duris, neatidarydamas jų, nes iš numirusių prisikėlęs kūnas turi ypatybių ne blogesnių už elektros srovę, valdo savo atomus sulig savo valios, dėl to lengvai juos praveda pro kitų atomų tarpus.

Pastaba. Mesianiškųjų pranašysčių išsipildymas, paties V. Jėzaus prana­-šystės ir Jo stebuklai užtektinai įrodė, kad Jėzus buvo Dievo atsiųstas skelbti žmonėms tikro dieviško tikėjimo tiesų. Jėzaus prisikėlimas iš numirusią yra reiškesnis^[7] už kitus Jo stebuklus ne vien atsitikimo turiniu, bet taipgi ir tuo, kad buvo plačiai daugelio įvairių liudininkų aprašytas. Todėl istorikui lengva Jėzaus prisikėlimo faktas ištirti. Tas faktas giliai ir plačiai įsipynė į viso pasaulio istoriją. Trijų metų nuotykiai prirengė Jėzaus mirtį, bet ta mirtis pasidarė pasaulio istorijos kerčia. Tik ta istorija ėjo veikiau ne iš mirties, o iš prisikėlimo. Mirties ir prisikėlimo susisiekimas padaro tą kerčią. Jei Kristus nebūtų kėlęs iš numirusių, krikščionijos nebūtų buvę.

Rimtas istorikas, šiek tiek pažinęs krikščionijos pradžią, negali abejoti, kad apaštalai nuoširdžiai tikėjo į Jėzaus prisikėlimą. Taip pat neabejotinas dalykas yra, kad apaštalams jų įtikėjimas į Jėzaus prisikėlimą atėjo iš šalies, o neatsirado iš vidaus. Logika verčia pripažinti, kad prisikėlimas buvo tikrai.

6. Kristus Dievo Sūnus

Jau žinome, kad yra Dievas; kad Jis, sutverdamas žmogų, įdėjo į jo prigimtį religijos jausmą; kad tam jausmui klystant, per pranašus žadėjo atsiųsti žmonėms mokytoją Mesiją; kad atsiuntė Jėzų Kristų, kuris pasisakė esąs Mesijas ir tą pasisakymą įrodė daugeliu stebuklų, itin prisikėlimu iš numirusių.

Žinodami tuos visus dalykus, negalime netikėti Kristaus žodžiais. Jei nors vieną Jo žodį atmestume, tai atmestume mokslą To, Kurį pats Dievas yra siuntęs mokinti mus, kurio žodžius gamtos Sutvėrėjas yra patvirtinęs veiksmais galingesniais už gamtą, būtent stebuklais. Mūs pačių protas ir sąžinė reikalauja, kad tikėtume tą visą, ką Kristus pasakė.

Jis pasakė gana daug tiesų. Jų visų čionai neišdėsime, bet negalime praleisti tai, kad Jis pasisakė esąs Dievo Sūnus ir lygus su Dievu Tėvu. Tą tiesą V. Jėzus skelbė, nesistatydamas didžiu, dėl to Jis ją išreikšdavo gana aiškiai norintiems ją suprasti, bet ne taip smarkiai ir stačiai, [kad] klausantieji turėtų išsyk pulti klupsti ir garbinti Jį. Garbinimo Jis nereikalavo, nes sakėsi savo pavyzdžiu norįs pamokyti, kad visi būtų meilūs ir nužemintos širdies (Mt 11, 29). Tos dvi dorybės padarė tik tiek, kad Savo Dievybę Kristus reiškė švelniai, bet jos neužtylėjo.

Savo Dievybę pirmiausia Kristus išreiškė tuo, kad pažymėjo Savo ir Dievo veikimų vienodumą. „Mano Tėvas veikia iki šiol, ir aš veikiu“, tarė Jėzus (Jn 5, 17). Vieno Dievo tėra darbas žmonėms nuodėmes atleisti. Tą vienaip pripažino Kristus ir Jo priešai. Kada žmonės, praskleidę lubas, nuleido žemyn ligonį taip, kad jo lova buvo ties Kristumi, V. Jėzus tarė: „Turėk vilties, sūnau: atleidžiu tau tavo nuodėmes.“ Mokyti raštininkai tarė, Jėzus burnojąs, nes tik Dievas tegalįs nuodėmes atleisti. Tačiau Jėzus, pažymėjęs, kad lengviaus esą padaryti stebuklą negu nuodėmės atleisti, tarė: „Bet kad žinotumėte Žmogaus Sūnų turint ant žemės valdžios atleisti nuodėmes, tuomet jis tarė stabu ištiktam: Kelkis imk savo patalą ir eik.“ Ligonis atsikėlė sveikas ir pro susikimšusią minią išsinešė savo lovą (Mt 9, 2–8). Visi buvusieji tenai suprato, kad Jėzus turi Dievo galybę ir nuodėmes tikrai atleidžia.

Apaštalas Pilypas prašė V. Jėzų, kad mokiniams parodyti Savo Tėvą. V. Jėzus atsakė: „Pilypai, kas mane mato, mato ir Tėvą“ (Jn 14, 9). Tie žodžiai reiškė, kad Dievo Tėvo ir Dievo Sūnaus arba V. Jėzaus vienos esama prigimties.

Vieną kartą Kristus su Savo apaštalais įsišneko apie tai, kas Jis esąs. Simonas tarė: „Tu esi Gyvojo Dievo Sūnus, kuris atėjai į šį pasaulį.“ V. Jėzus pagyrė už tatai Simoną, pasakė, jog jo žodžiai esą Dievo Tėvo apreikšti, ir davė Simonui aukščiausią galybę savo mokinių tarpe (Mt 16, 16).

Taigi Kristus aiškiai pasisakė apaštalams: „Aš ir Tėvas esame vienas“ (Jn 10, 30). V. Jėzus prikaišiojo Savo priešams: „Netikite, kad aš Tėve ir Tėvas yra manyje“ (Jn 14, 10) ir aiškino: „Tėvas būdamas manyje pats daro darbus“, kuriuos žmonės matė Kristų darant (Jn 14, 11).

Seno Įstatymo pranašai, sakydami Dievą atsiųsiant Mesiją, keletą kartų paminėję yra, kad tas Mesijas būsiąs Dievas. Dovydas, 109 psalmėje pradėdamas aprašyti Dievo pasikalbėjimą su būsiančiu Mesiju, sako: „Viešpats tarė mano Viešpačiui.“ Tai reiškia, kad ir Mesijas pavadintas tuo pačiu vardu, kaip ir Dievas, nes Sename Įstatyme tik Dievą valia būdavo vadinti Viešpatim. V. Jėzus šitą dalyką pažymėjo fariziejams (Mt 22, 42–45), kad ir jie pamąstytų, jog Mesijas yra Dievas: kad susiprastų, jog šiaušdamiesi prieš Jėzų, šiaušiasi prieš Dievą.

Kada fariziejai, papirkę Judą, sugavo V. Jėzų ir atvedė pas save į teismą, tuomet aukščiausias kunigas užklausė, saikdindamas gyvojo Dievo vardu: „Ar tu esi Mesijas, Dievo Sūnus.“ Iki tam laikui aukščiausias žydų teismas buvo teisėtas ir kunigų viršininkas buvo tikras jo pirmininkas. Dievo įstatytam teismui, nors teisėjai buvo nedori žmonės, V. Jėzus atsakė teisingai. Jis prisipažino esąs ir pridėjo persergėjimą: „Pamatysite Žmogaus Sūnų, sėdintį Dievo Galybės dešinėje ir ateinantį dangaus debesiais.“ Bet nedori žmonės persergėjimo nepaklausė. Aukščiausias kunigas perplėšė savo rūbus. Jis ir kiti suriko, kad V. Jėzus kaltas esąs mirties, nes savinąsis Dievybę (Mt 26, 63–68). V. Jėzus savo Dievybės pareiškimą patvirtino mirtimi ant kryžiaus. Prisikėlimas iš numirusių parodė to pareiškimo teisingumą, kaip ligonio išgydymas buvo parodęs teisę nuodėmėms atleidinėti.

Kunigams nevalia buvo nelaimėje savo rūbų plėšytis (Kun 10, 6). Kaifas tad pasielgė neteisėtai. Bet tas pasielgimas buvo Dievo leistas. Nuo tos valandos, kaip Jėzus aukščiausiam Seno Įstatymo teismui oficialiai pareiškė savo Dievybę, tas teismas neteko jėgos. Jo aukščiausias asmuo, pirmininkas, pats perplėšė savo rūbus. Jo rankomis Dievas suplėšė jo galią ir teisę.

Pastebėtina, kad V. Jėzus tais atvejais, kada parodydavo savo Dievybės teises, Jis podraugiai pasivadindavo Žmogaus Sūnumi. Tas dvilinkumas parodydavo, kad Jame esama dviejų tikrų prigimčių: Dievo ir Žmogaus. Veiksmais Jis pasirodydavo Dievybę, nes neslėpė tiesos nuo žmonių. Žodžiais Jis minėdavo mažesniąją savo asmens prigimtį, nes mėgo nusižeminimą. Gal prie to dar buvo ir gilesnė Jo vardo paslaptis, bet čia ne vieta tai gvildenti.

Mums tik reikia neužmiršti tos didžios tiesos, kad V. Jėzus yra ne vien žmogus, bet ir Dievas.