Ištrauka iš knygos „Trumpa apologetika“.
Pirma dalis čia.
4. V. Jėzus įrodo, kad Jis yra Mesijas
V. Jėzus sakėsi esąs Mesijas. Tas pasakymas pasitvirtino tuo, kad V. Jėzaus gyvenime pranašystės apie Mesiją išsipildė. Tas Jėzaus žodžių teisingumo įrodymas yra taip svarbus, kad jo vieno užtektų kiekvienam laisvai, t. y. be prietarų protaujančiam. Bet Jėzus dar ir kitais būdais yra įrodęs, kad jis buvo Dievo siųstas mokyti žmonių. Tų tolimesnių įrodymų yra du: 1-as – Paties Jėzaus būsimų daiktų pranašavimas ir 2-as – Jo stebuklai.
Jėzaus Pranašavimai. V. Jėzaus gyvenime buvo gana daug pranašavimų: vienur jis yra pasakęs savo ateitį, kitur – savo mokinių ateitį, trečiur – savo tautos ateitį.
Savo ateitį V. Jėzus pasakė eidamas su apaštalais į Jeruzalę ir tardamas: „Ir įvyks visa, kas yra pranašų parašyta apie žmogaus sūnų. Jis bus paduotas pagonims, tyčiosis juo, bus plaktas ir apspjaudytas, nuplakę jie užmuš jį, bet trečioje dienoje Jis prisikels“ (Lk 18, 31–33). Nors ir pranašai buvo kalbėję apie tai, bet Jėzus pridėjo naujų aplinkybių prie to, ką jie buvo minėję, ir pasakė, jog visa išsipildysią Jeruzalėje po tos kelionės, kurią pradėdamas Jėzus pranašavo.
Pranašų buvo pasakyta, kad vienas mokinys Mesiją parduosiąs, bet Jėzus pasakė aiškiai, kad tą padarysiąs tas, kuris su mokytoju dažąs duoną dubenyje (Mk 14, 20). Judas paklausė: „Ar aš, Mokytojau?“ Jėzus atsakė: „Tu“ (Mt 26, 25).
Iš to matome, kad V. Jėzus apie savo ateitį žinojo daugiau ir aiškiau, negu pranašai buvo rašę, ir tą ateitį Jis yra pasakęs apaštalams. Jo žodžiai išsipildė.
Jis pranašavo taipgi ir apie mokinius. Apskritai visiems yra Jis pasakęs, kad reiksią kentėti persekiojimai. „Jei mane persekiojo ir jus persekios“ (Jn 15, 20). „Ateina net valanda, jog kiekvienas, kuris jus užmuš, tarsis tarnaująs Dievui“ (Jn 16, 2).
Pranašavo taipgi ir skyrium apie mokinius. Šv. Petrui yra pasakęs, jog jis užsiginsiąs savo Mokytojo (Mt 26, 34). Petras tą pranašystę girdėjo ir nenorėjo, kad ji išsipildytų, o ji betgi išsipildė (Mt 26, 70).
Apie moteriškę, kuri brangiais tepalais patepė Mokytojo galvą, Jis pasakė: „Kur tik visame pasaulyje bus skelbiama šita Evangelija, bus sakoma jos atsiminimui ir ką ji yra padariusi“ (Mt 26, 13). Mes patys šiandien matome, kad ta pranašystė pildosi.
Apie savo tautą V. Jėzus pranašavo, kad iš gražios ir didelės bažnyčios nebeliksią nieko, sakydamas: „Iš tikrųjų sakau jums, nebus čia palikta akmens ant akmens, kurs nebūtų išgriautas“ (Mt 24, 2). Tie žodžiai išsipildė 36 metams praėjus. Žmonės norėjo, kad jie neišsipildytų. Romos kariuomenės vadas Titus apgulė Jeruzalę 70 metais ir, leidęs naikinti visą miestą, uždraudė naikinti bažnyčią; bet vienas kareivis nepaklausė vado, sviedė degantį nuodėgulį į stogą ir bažnyčia sudegė. Praėjo 290 metų. Romos imperatoriumi tapo Julijonas. Jis pasiuntė architektus ir darbininkus, kad atstatytų sudegintą bažnyčią. Darbininkai išardė pamatus, išėmė akmenis, rengdami vietą naujiems pamatams. Bet tų naujų pamatų dėti negalėjo, nes iš žemės ėjusi ugnis ir deginusi darbininkus. Tą atsitikimą, įvykusį 361 metais, aprašė stabmeldys Ammianus Marcellinus. Taigi tie patys, kurie norėjo Jėzaus pranašystes suklaidinti, dar labiau jų tikrybę išvedė aikštėn.
V. Jėzus dar yra pranašavęs ir apie viso pasaulio ateitį, būtent, apie jo pabaigą (Mt 24, 29–41). Tos pranašystės mes nededame į Jėzaus mesianiškumo įrodymus, nes dar neatėjo laikas jai išpildyti. Mes vartojame tiktai išsipildžiusiąsias pranašystes.
Jomis V. Jėzus įrodė, kad Jo turėta išmintis nei praeitim, nei dabartim neapribojama. Tokios išminties žmogus negali turėti nei iš savęs, nei iš gamtos, o gali turėti tik iš Dievo. Jei Dievas davė Jėzui žinoti ateitį, tai Dievas buvo Jėzų siuntęs. Jei Jėzus iš savęs žinojo tuos daiktus, apie kuriuos pranašavo ir kurie išsipildė, tai Jis pats buvo Dievas.
V. Jėzaus stebuklai. V. Jėzaus stebuklai šitaip yra dalinami: vienus Jo garbei yra padaręs Dangaus Tėvas, kitus pats V. Jėzus.
Dievas Tėvas ypatingai gausiais stebuklais išaukštino V. Jėzaus įsikūnijimą. Pirmiausia Dievas pasiuntė arkangelą Gabrielių pasakyti Zacharijui, kad užgims iš senų tėvų išganytojaus pranokėjas šv. Jonas Krikštytojas. Pusei metų praėjus, tas pats garbingasis angelas apreiškė Marijai, kad Ji, neįžeisdama mergaitės skaistybės, taps motina ir pagimdys Jėzų, Dievo Sūnų. Paskui angelas sapne pranešė tą pačią paslaptį šv. Juozapui.
V. Jėzui gemant, Dievas pasiuntė Angelus giedoti padangėje; jie pranešė piemenėliams linksmą naujieną, o skaisti žvaigždė atvedė tris karalius atiduoti garbę Kūdikėliui. Kad Erodas Jo nenužudytų, angelas pamokė karalius negrįžti per Jeruzalę, o Šv. Juozapui liepė bėgti su Jėzumi ir Marija į Egiptą. Angelas taip pat pranešė šventai Šeimynėlei, kada buvo galima be baimės grįžti į gimtąjį kraštą.
Kada V. Jėzui sukako trisdešimts metų ir Jis buvo beketinąs pradėti žmones mokyti, Dangaus Tėvas vėl Sūnaus garbei padarė didį stebuklą. Jam besikrikštijant, atsidarė dangus, pasirodė Šventoji Dvasia ir Dievas Tėvas tarė balsiai: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; Tavyje sau pamėgau“ (Lk 3, 22).
Į kiek laiko po to, kada Jėzus jau turėjo išsirinkęs Apaštalus, tris jų užsivedė su savimi ant kalno Tabor. Ten Dangaus Tėvas parodė Jonui, Jokūbui ir Petrui Jėzaus garbę, duodamas pamatyti Jo veido ir rūbų spindėjimą ir – atsiųsdamas Mozę su Elijumi parodyti, kaip šiuodu gerbia Išganytoją.
Kada Jėzus buvo pabaigęs savo darbus ir kentėjimus ant žemės, Dievas Tėvas Jį prikėlė iš numirusių ir pasiėmė į dangų.[1]
Tai ir visi Evangelijose užrašyti stebuklai, kuriuos Dievas Tėvas yra padaręs Savo Sūnui, žmonėms matant.
Pats Išganytojas padarė tiek daug stebuklų, kad sunku juos visus atminti. Tačiau paskirstysime juos į tris dalis, t. y.: 1 – į stebuklus padarytus ant žmonių. 2 – į stebuklus, padarytus ant negyvų daiktų, ir 3 – piktųjų dvasių iš žmonių kūnų išvarinėjimas.
Žmonėms padarytieji Jėzaus stebuklai buvo dvejopi: vieni gyviems sveikatą grąžino, kiti numirėlius iš grabo prikėlė. Evangelijose minėta, kad Jėzus išgydęs du nebyliu, nekalbėjusiu iš prigimimo, taip pat sugrąžino regėjimą 6 akliems, vienam nudžiūvusią ranką atgaivino (Mk 3, 1–6). Pritrauktą[2] moteriškę atitiesė vienu žodžiu (Lk 13, 11–17). Toliau, ūmai sugrąžino sveikatą trims karštlige sergantiems, sustabdė kraujo bėgimą moteriškei, išgydė vienuolika raupuotų.
Iš tos daugybės ligų, kurias V. Jėzus stebuklingai yra išgydęs, ne visos buvo vienokios. Kai kurios ir gydytojų yra gan lengvai gydomos, kitos retai teišgydomos, o trečių visai negalima išgydyti.
Gydytojai lengvai gydo karštliges, bet sunkiai ir retai stabdo raupų ir įsčios ligas. Gydytojas negali ūmai nė karščio sustabdyti, o Išganytojas vienu žodžiu paliepdavo ligai atsitraukti ir ji atsitraukdavo. Nė nematęs šimtininko tarno, Jėzus pasakė, kad išgytų, tas ir išgijo. Taip pat karaliaus tarno sūnui sugrąžino sveikatą, būdamas toli nuo jo. Per 12 metų daktarai neišgydė moteriškės, o kaip tik Jėzaus rūbą ji palytėjo, taip ir sustojo jos kraujo plūdimas (Mk 5, 25–34). Nė vienam gydytojui dar nepasisekė viena diena sugrąžinti sveikata žmogui, negalėjusiam pasijudinti per 38 metus (Jn 5, 5). Jėzus pas Betsaidos kūdrą paliepė stabo ištiktajam keltis ir neštis lovą; ligonis kėlėsi ir nusinešė, nors tai buvo šabas.
Antra stebuklų rūšis, ant žmonių padarytų, tai buvo numirėlių atgaivinimas. V. Jėzus padarė tris tokius stebuklus. Sinagogos viršininko Jayro ką tik mirusią dukterį iš numirusių prikelti (Mt 9, 23–26). Vienatinį našlės sūnų iš miesto Naim, nešamą į kapus palaidoti, sulaikė, atgaivino ir atidavė nustebusiai ir nudžiugusiai motinai (Lk 7, 11–17); keturias dienas išgulėjusį kapuose ir apipuvusį Lozorių prišaukė gyvą iš kapo ir pasisodino šalia savęs valgyt, drauge su kitais sveikais (Jn 11, 1–45).
Trečioji Jėzaus padarytų stebuklų rūšis buvo tai piktų dvasių išvarinėjimas iš žmonių kūnų. Tuo būdu Kristus padarė laimės dviem Gerazeniečiam, vienam žmogui Kafarnaumo sinagogoje ir vienam, kurį piktoji dvasia buvo padariusi nebyliu. Kai Jėzus ją išvarė, žmogus prašnekėjo.
Devynioliktame ir dvidešimtame šimtmečiuose daug yra žmonių, atmetusių Viešpaties Jėzaus mokslą. Jie juokiasi katalikais, kad šie dar tebetiki buvusius piktos dvasios pristotus žmones. Tiesa nepareina nuo žmonių pašiepimo. Žmonės išjuokė Kristų, kada Jis atėjo į Jayro namus numirėlės gydyti; niekais pavirto jų juokai, kada mergaitė sveika atsikėlė. Kristus tikėjo piktą dvasią galint žmogų pristoti. Kas Juo juokiasi, tam patartina geriau įsižiūrėti į faktus.
V. Jėzaus žodžiu dukart buvo žvejonės stebuklingų padarinių (Lk 5, 1–10; Jn 21, 6–11). Vienąkart Kristaus žodžio galybę patyrė medis, nes prakeiktas – nudžiūvo (Mk 11, 12–20).
Kristus taipgi padarė stebuklų ant negyvų daiktų. Ant negyvų daiktų padarytieji stebuklai yra šitie: permainė vandenį vynu (Jn 2, 1–11), sustabdė audrą ežere (Mk 4, 36–40), vaikščiojo viršum vandens ir davė galybės mokiniui vaikščioti (Mt 14, 22–23); padaugino duonas ir žuvis taip, kad penkiomis duonelėmis pasotino 5000 žmonių (Mk 6, 33–34) ir septyniomis 4000 (Mk 8, 1–9).
Yra didelis skirtumas tarp pramanytų pasakų, iš burnos į burną einančių ir augančių, ir tarp atsitikimų, užrašytų Evangelijose, saugojamų Bažnyčioje. Tose Evangelijose nei žodžio, nei krislelio nevalia permainyti: Diokletiano laikais 303 metais, daugybė katalikų buvo išžudyta už tai, kad neišdavė imperatoriaus valdininkams tų šventų knygų, kuriose aprašytas Jėzaus gyvenimas ir Jo stebuklai.
Stebuklus gi aprašė tie patys, kurie buvo Juos matę. Matas aprašė vienus stebuklus, Jonas kitus, kai kuriuos abudu aprašė. Be tų dviejų Jėzaus mokinių, mačiusių ir aprašiusių Jėzaus stebuklus, dar buvo Morkus ir Lukas. Morkus rašė tai, ką jam šv. Petras pasakojo, o Petras buvo buvęs per trejus metus su Jėzumi drauge. Lukas buvo gydytojas. Išgirdęs, kad Jėzus neišgydomiems ligoniams lengvai grąžindavęs sveikatą, Lukas ėmė klausinėti apie Jį. Išsiklausinėjo ir patyrė, bet patyręs suprato, kad iš Jėzaus negalima daktarų mokslo mokytis, reikia mokytis tikėjimo. Taip Lukas ir padarė: tapo krikščionim ir skelbė Kristaus mokslą, aprašė Jėzaus gyvenimą ir Jo Apaštalų darbus.
Iš tokių žmonių, kokiais yra buvę Matas, Jonas, Petras ir Lukas, negali melas išeiti. Ką mes esame iš jų girdėję, tai yra tiesa. Visuose teismuose dviejų liudininkų užtenka, o Jėzaus stebuklams įrodyti yra keturi minėtieji liudininkai ir dar daugelis kitų.
Žmogus savo naudai moka netiesą pasakyti, bet Apaštalai ir Evangelijų rašytojai neturėjo naudos iš Jėzaus stebuklų skelbimo. Dargi priešingai, už tai, kad skelbė Jėzaus stebuklus ir mokslą, buvo nužudyti. Galima netikėti žmonėmis, negirdėtus daiktus pasakojančiais, bet negalima netikėti Apaštalais, kurie budelių kankinami neatsižadėjo Kristaus. Apaštalai neatsižadėjo Kristaus dėl to, kad tikėjo Jo Dievybe, o Dievybe tikėjo todėl, kad buvo matę Jo stebuklų. Kaip tad netikėsi Jėzaus stebuklų tikrenybe, kad juos yra skelbę tie žmonės, kurie buvo matę, o žmonės buvo ne tik teisingi, bet ir šventi. Negana ką yra skelbę, bet ir aprašę, ir dar savo žodžius mirties kančia patvirtinę.
Toliau, Apaštalai ne tik buvo matę stebuklų, bet ir patys juos darydavo. Lukas, gydytojas, štai ką rašo: „Kartą Petras ir Jonas ėjo apie devintą maldos valandą į bažnyčią. Tuo pat laiku atnešta vieną žmogų raišą nuo pat savo gimimo. Jį kasdien sodindavo prie bažnyčios durų, kurios vadinasi Gražiosios, kad jis prašytų išmaldos įeinančių į bažnyčią. Pamatęs Petrą ir Joną įeinančius į bažnyčią, jis paprašė jųdviejų išmaldos. Pažiūrėję į jį Petras su Jonu atsiliepė: Pažvelk į mudu. Jis žiūrėjo į juodu tikėdamas, ką nors iš jų gauti. Petras tarė: Sidabro ir aukso aš neturiu, ko gi turiu, tai tau duodu. Jėzaus Nazarėno vardu kelkis ir vaikščiok. Ir paėmęs jo dešinę ranką, jis pakėlė jį. Tuojau jo kojos ir riešai sustiprėjo. Jis pašoko, atsistojo ir vaikščiojo. Draug su jais jis įėjo į bažnyčią, vaikščiojo, šokinėjo ir garbino Dievą. Visi žmonės matė jį vaikščiojantį ir garbinantį Dievą. Jie pažino jį, kad buvo tas pats, kurs sėdėdavo dėl išmaldos prie Gražiųjų bažnyčios durų, ir visi pasidarė pilni nustebimo dėl to, kas buvo jam atsitikę“ (Apd 3, 1–10).
Mūsų dienose daug šnekama apie hipnotizmo galybę ir sakoma, kad Jėzaus stebuklai galima buvę hipnotizmu padaryti. Hipnotizmu vadinasi tai, kad žmogų užmigdo nepaprastu būdu ir paskui užmigdytam liepia būti sveikam. Yra buvę tokių atsitikimų, kad protingo gydytojo pritaikytas ligoniui hipnotizmas išgydęs ligą, bet niekad nėra buvę, kad hipnotizmu kas būtų prikėlęs numirėlį. Kas užmiega hipnotizmo miegu, tą gali gydytojas pažadinti, bet to, kuris užmiega mirties miegu, nė viso pasaulio hipnotizuotojai neprišaukia. Jėzaus galybė buvo didesnė už jų monus[3].
Hipnotizuotojas gali užmigdyti gyvą daiktą, bet negali užmigdyti įsisiūbavusių ežero bangų, nes prie negyvų daiktų hipnotizmas nekimba. Jėzus ne tik sustabdė Genezareto audrą, bet atmainė vandenį vynu, penkis kepalaičius duonos ir dvi valgiui apgaminti žuvyti padaugino tiek, kad daugiau per penkis tūkstančius žmonių užteko privalgydinti. Nors medis turi gyvybės ne tiek, kad galima būtų jis hipnotizuoti. Tačiau figa nudžiūvo, kada Jėzus jai ištarė tik vieną prakeikimo žodį.
Spiritizmas nėra galutinai ištirtas. Bet jau užtektinai yra rodyta, kad jis staiga neišgydo žaizdų, kokios susidaro raupų ligoje. Jis taipgi nė kiek neturi galybės ant audros, kad ją sustabdytų, nesvajoja apie numirėlių prikėlimą. Rimtas gydymo mokslas liovėsi rūpinęsis spiritizmu, nes jau patyrė, kad jame nėra rimtų ir pastovių gydymo priemonių. Taigi Kristaus stebuklai nepasidarė spiritizmu, nes buvo gausūs, ūmi išgydymai, staiga įvykę. Ir iš numirusių Kristaus prikeltieji gyveno iki Adrijono laikų, t. y. apie 100 metų.
Atsimindami išsipildžiusiąsias Kristaus pranašystes ir Jo padarytuosius stebuklus, mes turime suprasti, kad minties srityje Jo būta aukštesnio už gamtą, nes Jis žino ateitį. Jo būta aukštesnio už gamtą jėgos srityje, nes darė joje faktų, kuriems gamtoje nėra priežasčių. Tai darydamas Jisai sakė, jog tuo tvirtinąs savo pasiuntinybę. „Jei nenorite manim tikėti, tai tikėkite darbams, kad pažintumėte ir įsitikintumėte, kad Tėvas yra manyje ir aš Tėvuje“ (Jn 10 38).
Jeigu Dievas davė Kristui galybę stebuklams daryti, tai Dievas buvo įgaliojęs Kristų Dievo tiesoms skelbti. Jei Kristus gamtoje pats turėjo stebuklams daryti galybę, tai pats Kristus buvo Dievas, nes tiktai Dievas tėra galingesnis už gamtą ir tiktai Jis vienas joje gali daryti tai, ko nepagamina joje esančios priežastys.
Dievas buvo žadėjęs žydų tautai Mesiją. Pažadėjimo parodytu laiku toje tautoje užgimė Jėzus ir jo užgimimą Dievas pagarbino gražių stebuklų eile. Vėliau Kristus pasisakė esąs Dievo žadėtasis Mesijas ir tą pasisakymą patvirtino daugeliu stebuklų bei ne viena pilnai išsipildžiusia pranašyste. Tą patį patvirtino Jėzaus gyvenimo nuotykiai, atitinką pranašautiems Sename Įstatyme daiktams.
Kiekvienam protui, žinančiam sveikų kritikos reikalavimų ribas, tų įrodymų užtenka, kad Jėzus iš Nazareto buvo Dievo Siųstasis Mesijas.
[1] Galima ginčytis, ar pats Jėzus prisikėlė iš numirusių, ar Dievas Tėvas Jį prikėlė. Teologijos pagrindų mokslui tas klausimas nerūpi. Šio rašinėlio II-sios laidos kai kurie kritikai tą klausimą sukėlė labai skaudžiu būdu, bet jie užmiršo šv. Petro pirmojo laiško žodžius (1 Pt 1, 21) ir nežinojo kaip Hettinger’is suskirstė Jėzaus stebuklus. – Aut. past., pridėta III laidoje. [Plg. Čėsnys, p. 170–171: „Savaime, šis posakis nėra blogas: jis yra pakartojimas žodžių, randamų Apaštalų Darbų knygoje (II, 24; I, 11. 22; etc.). Nupasakojimo kontekste autoriaus pasakymas ypač yra tikęs, nes ten kalbama apie eilę stebuklų, kuriais Dangaus Tėvas yra liudijęs už Jėzų kaipo savo Pasiuntinį ir tikrą Sūnų. Betgi kalbamasis posakis reikalauja papildymo. Pilna tiesa yra ta, jog ir pats Jėzus sava dieviška galia kėlėsi iš numirusių ir žengė į dangų. Patsai autorius apie tai mums pasakys, tik daug toliau, ne tuoj (vos 79–95 psl.).“]
[2] Sutrauktą, sulinkusią.
[3] Akių dūmimą, fokusus.