Pranešimas Antrajame Lietuvių Tautinės Kultūros Forume, Vilniuje, 2005 05 20.
Gerbiami šio Forumo rengėjai, gerbiami dalyviai!
Dėkoju gerbiamam p. Songailai, kad įterpė mane į šio Forumo programą. Norėčiau pasakyti keletą minčių apie šeimos reikšmę gal ne tiek specifiškai tautiniame ugdyme, kiek platesnėje, tautos ugdymo srityje ir apskritai apie ugdymo reikalingumą. Kalbant apie etnokultūrinį ugdymą, galima iš esmės paklausti, ar ugdymas reikalingas.
Tauta yra šeimų šeima, tauta kyla iš šeimos ir ja remiasi – tai natūrali, Dievo nustatyta žmonių bendruomenių hierarchija, ir mes visi suvokiame, kad šeimos institucija turi esminę reikšmę visoms tautos gyvenimo sritims. Be šeimos tauta neišliks fiziškai, ir tada nebus kam nė dėstyti mirusios tautos etnokultūros... Todėl aišku, kad to tautos gyvenimo perdavimas ir vystymas, kitaip tariant, tautos ugdymas, prasideda šeimoje.
Šiandien kalbame apie tautinės savimonės perdavimą, tautiškumo ugdymą. Mes galvojame, kodėl jaunas lietuvis praranda suvokimą, jog priklauso tam tikrai tautai, nebeprisimena, kad būdamas jos narys yra atsakingas už jos gerovę, jos valstybę, jos ateitį. Visiškai aišku, kad giliausias, esminis tautiškumo ir patriotizmo priešas yra mūsų tautiečių viduje – tai individualizmas, arba apskritai bet kokios bendruomeninės tvarkos atmetimas. Šis individualizmas šiandien griauna visas bendruomenes: šeimą, tautą, valstybę ir galiausiai Bažnyčią – kam eiti į Mišias, jei galiu pasimelsti vienas kaip man patinka; kam kurti šeimą, jei tai ribos mano laisvę; kam domėtis tauta ir valstybe, jei tai dabar, šią minutę man asmeniškai neatneša jokios apčiuopiamos naudos ar malonumo?
Iš kur tas individualizmas, kur jo pradžia? Kiekvienas pedagogas atsakys: iš klaidingo auklėjimo ar išvis auklėjimo nebuvimo vaikystėje. Didelė jaunosios kartos dalis auga be tikros šeimos, o šeima juk yra pirmasis ir esminis auklėtojas. Vis daugiau vaikų nebeturi tėvo, brolių ir seserų, bet net jeigu yra ir abu tėvai, tikras, sąmoningas ir organizuotas auklėjimo darbas nebeatliekamas. Šnekant su tėvais, dažnai susidaro įspūdis, jog jie net nebetiki, kad galima vaiką auklėti. Dar daugiau, tėvai ima vaikų bijoti.
Vienas didžiausių naujųjų laikų pedagogų, saleziečių įkūrėjas šv. Jonas Bosco kalbėjo, kad savo auklėtiniuose berniukuose mato žvėris. Jis matė vilkus, kuriuos reikia paversti avinėliais Kristaus kaimenėje, o kai kuriuos netgi piemenimis (plg. Teresio Bosco, Don Bosco naujoji biografija, Katalikų pasaulis, V. 1999, p. 123). Tai yra realistinė katalikiška antropologija. Kodėl vaikas primena žvėrį? Nes jis kenčia nuo gimtosios nuodėmės, dėl kurios jo sieloje geismo ir agresijos instinktai nebeklauso proto ir valios. Todėl mažas vaikas yra tobulas individualistas ir egoistas. Daug kentėdamas jis turi išmokti gyventi šeimos bendruomenėje, kur reikia valingai apriboti savo geismus ir pyktį, kur reikalingas sutarimas, atleidimas, susivaldymas, atsakomybė, meilė ir visa kita, ką mes vadiname dorybėmis. Auklėjimo tikslas yra kantriai ugdyti šias dorybes, išmokyti vaiką suvokti, kad yra dalykų virš jo ir šalia jo, su kuriais jis privalo skaitytis, o tam reikia savarankiškai ir sąmoningai riboti geismą ir agresiją. Yra Dievas virš manęs, yra mano tėvas ir motina, kuriems turiu paklusti, yra broliai ir seserys, kuriuos turiu mylėti. Yra objektyvi, nuo manojo „aš“ nepriklausanti pasaulio tvarka, kurią turiu laisvai ir noriai priimti. Šio principo vaikas gali išmokti tik tuomet, jei tėvai sutartinai ir nuosekliai organizuoja auklėjimo darbą šeimoje. Tačiau jeigu tėvai to nesiima, jie greit praranda kontrolę ir išsigąsta. Ką darai, kai ko nors bijai? Imi nuolaidžiauti, patenkini visus kito norus, arba griebiesi paniškos prievartos. Todėl tėvai skuba prijungti savo atžalas prie žaidimų kompiuterio ir suteikti jiems kitus madingus malonumus, o kilus konfliktui tiesiog chaotiškai išlieja pyktį žodžiais ar veiksmais.
Biblijos Išminties knygoje (8, 1) skaitome, kad Dievas valdo pasaulį fortiter et suaviter, tvirtai ir švelniai. Autoritetas ir meilė, jų harmoningas derinimas yra tikros tėvystės pagrindas. Su tokiu tėviškumu Dievas auklėja žmones, tokiu tėviškumu turi remtis ir auklėjimas šeimoje. Taigi šeimoje reikia ir tvirtumo, kurio kraštutinė, bet reikalinga forma yra bausmė. Šis tvirtumas neturi nieko bendro su tėvų pykčiu ar noru valdyti, tai absoliučiai būtina pagalba vaikui, kol jis neturi jėgų pats teisingai rinktis gera. Tačiau to tvirtumo, nuolatinio tvirto vaiko vedimo dažnai pritrūksta. Visuomenėje net sudaromas įspūdis, kad jo visai nereikia, tai esą būtinai užgniaužia vaiko asmenybės saviraišką, asmenybės vystymąsi. Kartais pasitaikantis piktnaudžiavimas autoritetu sutapatinamas su pačiu autoritetu. Todėl tėvai bijo pasirodyti griežtais, senamadiškais ir net išvis ima bijoti žodžio „auklėjimas“.
Žinoma, Dievo ir tėvų autoritetu paremtas auklėjimas yra didžiulis ir sudėtingas darbas, bet kad tėvai jo išvis imtųsi, jie turi suvokti, jog auklėti reikia ir tikėti, jog įmanoma išauklėti. Savo sielovadinėje praktikoje sutinkame nemaža šeimų, kurios sėkmingai atranda auklėjimo prasmę. Pažįstu vieną jauną, modernią šeimą, kuri dėl įdomumo pabandė auklėti savo sūnų pagal katalikiškus principus, nors iš pradžių tėvai nelabai tikėjo sėkme. Jie paprasčiausiai kalbėjo vaikui apie Dievą, ėmė formuoti jo sąžinę religiniu principu. Tėvai patys buvo nustebinti rezultatų – darželio auklėtoja teigė, kad jų sūnus vienintelis iš grupės turi kažkokius principus, skiria gėrį nuo blogio. Jis vienintelis žinojo, kad Velykos yra Kristaus prisikėlimo šventė, o ne vien margučių dažymas. Auklėtoja net pakvietė tėvus pasidalinti auklėjimo patirtimi tėvų susirinkime.
Kodėl tėvai nebetiki auklėjimu? Viena iš priežasčių yra ta, kad šiandieninei švietimo sistemai didžiulę įtaką padarė XX a. vidurio taip vadinama Frankfurto filosofinė mokykla: Maxas Horkheimeris, Theodoras Adorno, Herbertas Marcuse ir kt. Šie filosofai po karo klausė, kodėl iškilo nacizmo ir fašizmo ideologijos (komunizmo jie nelaikė totalitarine ideologija!). Šiai problemai tirti jie pasitelkė marksizmo filosofiją ir S. Freudo psichoanalizę. Buvo prieita prie išvados, kad dėl nacizmo ir Italijos fašizmo iškilimo kaltas nuo vaikystės šeimoje vaikams įdiegiamas paklusnumas tėvams, tėvų autoriteto principas. Todėl norint galutinai išvaduoti žmogų iš kapitalistinės sistemos, reikia panaikinti šeimos instituciją arba bent autoritetinį auklėjimą joje. Pirmoji engiamųjų klasė esą yra vaikai. Šių idėjų įtakoje susikūrė daug pedagoginių mokyklų, atlikta daugybė eksperimentų, kurie atnešė didžiulę žalą visoje V. Europoje ir JAV.
Iš Frankfurto mokyklos palikimo reikia paminėti dvi sritis, kurios aktualios ir Lietuvoje. Tai vaikų teisių gynimo įstatymai ir lytinis švietimas mokyklose. Vaikų teisių gynimo įstatymai yra reikalingi, jei gina vaikus nuo išnaudojimo ar prievartos, tačiau jie vis dažniau panaudojami tam, kad vaikai būtų emancipuoti iš tėvų ir mokytojų valdžios. Piktnaudžiavimas vaikų teisių gynimu ir amoralus lytinis švietimas yra tikrai totalitarinis valstybės įsiveržimas į intymiausias šeimyninio gyvenimo sferas, kurio tikslas – sugriauti šeimą kaip instituciją. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose, jei motina pliaukšteli savo užsiožiavusiam vaikui, gali už tai gauti parų. Jei tėvai nenuperka vaikui televizoriaus, šis gali pasiskųsti vaikų teisių tarnybai, kad yra neaprūpinamas gyvenimui būtinais dalykais. Policija įsikiša, jei motina bando sulaikyti nepilnametę dukrą nuo aborto darymo – esą tas vaikas jau turi teisę į savo kūną. Apie visas šias „teises“ moksleiviai informuojami nuo pirmųjų klasių.
Tėvai yra visiškai atsakingi prieš Dievą už savo vaikų auklėjimą, jie tik deleguoja dalį švietimo funkcijų mokyklai ir Bažnyčiai, tačiau privalo kontroliuoti, kad vaikai nebūtų mokomi prieš tikėjimo ir doros principus. Lytinis ugdymas yra reikalingas, tačiau tai išimtinė tėvų teisė. Mokykla gali organizuoti tėvams kursus, kaip šiais klausimais auklėti vaikus, tačiau jokia mokykla neturi teisės pati šito imtis, o ypač propaguoti ištvirkimą ir šeimai priešingas idėjas.
Nepatyręs auklėjimo šeimoje, vaikas dažnai jo nepatiria ir mokykloje. Švietimo sistema palaipsniui nebetenka auklėjimo funkcijos, mokytojas jau nebesiekia formuoti mokinio būdo, įsitikinimų, bet tik padeda jam „realizuoti savo asmenybę“ bei teikia informaciją. Apie tai rašė jau prezidentas Antanas Smetona: „Mokykla turi ne tik mokyti vaiką, ne tik jo protą lavinti, bet turi jį ir auklėti, tariant, dorinti ir taurinti jo asmenį. Rusų mokykla, iš kurios esame daug ko paveldėję, negalėjo atatikti to antrojo uždavinio. Siekdama surusinti lietuvių vaikus, ji marindavo jų tautinį bei religinį jausmą. Tai buvo didelė žala, mūsų tautai daroma. Dabar yra virtę geriau, dabar sava mokykla gali tautiškai auklėti. Kas tėvų gero indiegta vaiko sielon, tai mokytojui tenka toliau ūgdyti tautiniais bei religiniais dėsniais. Bet ir čia reikalinga mokytojų ir tėvų, mokyklos ir šeimos talka.“ (Antanas Smetona, Pasakyta parašyta, Pažanga, Kaunas, 1935, p. 59). Šis elementarus principas visai pamirštamas. Visose gyvenimo srityse įsigalėjęs bevertybinis, materialistinis, technokratinis požiūris jau perkeltas ir į švietimą. Mokytojas tampa techniniu darbuotoju, kuris teikia tam tikras paslaugas mokiniams, bet ne tėvų įgaliotu auklėtoju.
Galutinis mokytojo autoriteto pakirtimas yra taip vadinamas „žinių visuomenės kūrimas“. Gryna informacija tampa kažkokia vertybe savaime, todėl nuo pradinių klasių mokinys sodinamas prie kompiuterio su internetu, kad galėtų pats susirasti ko reikia. JAV praktika parodė, kad mokyklų kompiuterizacija reiškia visišką švietimo lygio nuosmukį, nes mokiniai atpranta skaityti popierines knygas, kūrybą iškeičia į tekstų ieškojimą. Statistika rodo, kad gal 3/4 informacinių technologijų naudojama ne žinioms gauti, o dirginti žemiausiems instinktams. „Žinių visuomenė“ realybėje yra palaidumo ir agresijos visuomenė. Mašina su judančiais paveikslėliais išstumia mokytoją, tačiau tiktai mokytojas gali autoritetingai nurodyti, kokios žinios yra geros, teisingos ir vertingos, o kokios vengtinos.
Tautos ugdymas prasideda šeimoje ir didžiąja dalimi vykdomas vidurinėje mokykloje. Todėl nuo principų, kuriais vadovausis tėvai ir mokytojai priklauso visos tautos ateitis. Tegalime prisiminti Antano Smetonos žodžius: „Tauta yra stipri, kai gerai, dorai auklėjama; vyresnieji veda, o jaunesnieji klauso ir mokosi, kad patys būtų paskum vyresni ir taptų vadais“ (Pasakyta parašyta, p. 4).
Dar keletas pastabų dėl siūlomų rezoliucijų. Norėčiau nesutikti su gerb. dr. Dalia Urbanavičiene dėl I rezoliucijos, esą būtinai reikalingas atskiros etninės kultūros pamokos šalia etikos ir tikybos. Kažin, ar sustiprinsime moksleivių meilę etninei kultūrai, užkrovę jiems dar vieną papildomą discipliną. Etnokultūros integravimo į jau esamus dailės, muzikos, etikos kursus problemas būtų galima spręsti dalį valandų perduodant kompetentingam specializuotam mokytojui. Kažin, ar prasminga kurti konkurenciją tikybos pamokoms – etnokultūros pamokos gali lengvai virsti pagoniška tikyba. Kam to reikia? Beje, etnokultūrą galima darniai integruoti ir į katalikų tikybos pamokas. Juk didžioji dalis lietuvių etnokultūros yra katalikiška. Vaikams nepakenktų detaliau sužinoti, tarkim, apie sudėtingą vestuvių ar laidotuvių papročių pasaulį, kas yra sužadėtuvės, motinos įvedybos po gimdymo, Kalnų giedojimas pašarvojus numirėlį ir t. t. Katalikiška etnokultūra puikiai ištirta: plg. pavyzdžiui Alfonso Motuzo darbus (Katalikų liaudies pamaldumo praktikos Lietuvoje, VDU, Kaunas, 2004 ir kt.).
Dėkoju už dėmesį!