Pranešimas Lietuvių Tautinės Kultūros Forume, Vilniuje, 2004 05 21
Didžiai gerbiama Forumo Taryba, gerbiami dalyviai!
Esu Katalikų Bažnyčios, tai yra „visuotinės“, visas tautas apimančios Bažnyčios kunigas ir priklausau tarptautinei kongregacijai – Šv. Pijaus X kunigų brolijai, tačiau taip pat esu ir lietuvis, neabejingas savosios tautos likimui ypač šiais svarbių permainų laikais. Mano senelis ir tėvas – tautininkai, aš pats iki įstojimo į seminariją aktyviai dalyvavau Tautininkų Sąjungos veikloje, todėl labai džiaugiuosi, galėdamas prisidėti prie šio Tautinės Kultūros Forumo darbo.
Lietuvis, kaip jau ne kartą savo istorijoje, stovi kryžkelėje. Politinis kelias jau pasirinktas – Lietuvos valstybė jau įstojo į tarptautinę organizaciją, vadinamą Europos Sąjunga. Tačiau ši politinė ir ekonominė organizacija, vis labiau integruodama Europos tautas, neišvengiamai plečia savo įtaką ir kultūrinėje bei dvasinėje srityse. O šiose srityse neužtenka diplomatijos ar vadybinių technologijų, čia reikia apsispręsti dėl vertybių. Lietuvis jau stovi pačios Europos vertybinėje kryžkelėje ir turi aktyviai rūpintis, į kurią pusę pasuks visa Europa.
Tautiškumas, tautinė kultūra yra vertybė, bet ji turi savo vietą bendroje vertybinėje sistemoje. Turiu suvokti, kad esu lietuvis, bet visų pirma privalau susimąstyti, kodėl ir kokiu tikslu apskritai esu. O tai jau filosofijos, pasaulėžiūros, galų gale – religijos klausimas. Tik turėdamas tam tikrą visą mano būtį paaiškinančią sistemą galiu pradėti rūpintis etnine ar nacionaline savastimi.
Paklauskime labai konkrečiai: ar galiu būti lietuviu, geru ir sąmoningu lietuvių pilietinės visuomenės nariu, jeigu mano aukštesnioji, egzistencinė vertybių sistema yra, tarkim, marksistinė, pravoslaviška, budistinė ar feministinė? Prieškario tautininkai būtų pasakę: svarbiausia – lietuvių tautos vienybė ir solidarumas, bet koks lietuvių pykimasis dėl socialinės klasės, konfesijos, ideologijos yra žalingas, nes tai silpnina tautos konsolidaciją grėsmingų kaimynų akivaizdoje. Bet, mano nuomone, toksai tautos vienybės idealas labiau tiko prieškarinės Lietuvos realijoms, šiuolaikinės lietuvių nacijos kūrimosi stadijoje. Šiandien norom nenorom įsiliejame į ES suformuotą erdvę, o joje aktualiausia yra ne tautiškumo problema, bet radikalus konfliktas tarp religinių ir ideologinių įsitikinimų. Etninė savimonė yra vertybė, bet ji nebegali būti ta aukščiausia vertybe, kuri viena garantuotų tautos vieningumą ir išlikimą. ES tikrai neims sąmoningai lietuvių vokietinti ar prancūzinti, jos biudžete turėtų atsirasti lėšų ir etninės kultūros tyrimui bei konservavimui. Tačiau uolūs eurovaldininkai kruopščiai nustatys, kaip turi būti vykdomas, tarkim, lietuvių pradinukų seksualinis švietimas. To reikalauja Briuselio koridoriuose vyraujanti liberalistinė ir feministinė vertybių sistema. Pradinukai gerai išmoks lietuvių kalbą, tapę moksleiviais ir studentais, perskaitys lietuvių literatūros klasikus ir susipažins su šlovinga Tėvynės istorija. Tačiau jie nekurs šeimos ir neturės vaikų. O po keliasdešimt metų dauguma Lietuvos pradinukų bus nebe lietuviai. Didžiojoje Britanijoje jau dabar kas aštuntas naujagimis yra neeuropietiškos kilmės, ketvirtadalis jų – juodaodžiai. Prognozuojama, kad 2020 metais Birmingemo ir Lesterio miestų gyventojų dauguma bus afrikietiškos kilmės.
Europos Sąjungos Demografinė komisija prognozuoja, kad Vokietijoje, kur šiandien gyvena 73 mln. vokiečių ir 10 mln. migrantų, 2050 metais svetimtaučių bus 25 milijonai. Į Lietuvą panašioje Danijoje, kurioje šiandien penki mln. danų ir pusė milijono imigrantų, po 50 metų pastarųjų gyvens jau du milijonai (XXI amžius. Horizontai, Nr. 5, 2004 03 03, p. 7). Socializmo ir liberalizmo ideologijos, daugumai europiečių diktuojančios vertybinę skalę, veda mūsų žemyno tautas fizinio išnykimo link. Europa, į kurią žengiame, serga kažkokia savižudiška manija. Kuo gilesnės demografinės problemos, tuo aršiau propaguojamas abortas, kontracepcija ir visų rūšių iškrypimai. Esminiai klausimai, su kuriais susidurs Lietuvos politikai Europos parlamente ir kitose institucijose bus ne lietuvių kalbos ar etninės kultūros apsauga, o negimusių kūdikių žudymas, eutanazija, vienos lyties asmenų „santuoka“, seksualinis švietimas ir, galų gale, santykis su Katalikų Bažnyčia, kuri vienintelė dar išdrįsta tarti kritišką žodį šiais klausimais.
Mano nuomone, reikėtų iš naujo atrasti ir labiau akcentuoti vieną primirštą tautininkiškos ideologijos aspektą: A. Smetonos tautininkystė nėra grynas abstraktus nacionalizmas. Nacionalistas gali būti ir komunistas (pvz. Afrikos tautose), ir religinis fundamentalistas (kaip arabų pasaulyje ar Indijoje), ir liberalas (kaip Jungtinėse Valstijose). Drįsčiau teigti, kad tikras lietuvių nacionalistas, kovotojas už tautinius interesus, yra nacionalkonservatorius. Lietuviškąją tautininkystę galima apibūdinti kaip nacionalkonservatizmą. Taigi tautininkas etninio tautiškumo vertybę įrašo į konservatyvių vertybių sistemą: tradicija, šeima, atmintis, subsidiarumas ir galiausiai – katalikiškumas. Šis aspektas su nauja jėga iškyla daugelyje Europos tautinių organizacijų, pavyzdžiui pas prancūzus ar lenkus. Rimčiausia lenkų tautinė partija „Liga Polskich Rodzin“ puikiai suderina tautiškumą, katalikišką sąmoningumą bei aktyvią šeimos ir gyvybės gynimo politiką. Partija remiasi jaunais žmonėmis, kurie stengiasi atitrūkti nuo prieškarinės problematikos ir šovinistinių tendencijų. Mielai priimamas prancūzų politiko Le Peno šūkis: „Visų tautų nacionalistai – vienykitės!“ Lietuvos politinėje scenoje kai kurias konservatyvias vertybes ir katalikiškas tendencijas bando reprezentuoti Tėvynės sąjunga, bet jos idėjinis branduolys greičiau priklauso liberalizmo stovyklai. Tikro idėjiško nacionalkonservatizmo nešėja Lietuvoje vėlgi natūraliai galėtų būti Tautininkų Sąjunga.
Pažvelkime į vieną iš konservatyviųjų vertybių, kuri yra tiesiog natūrali tautininkystės sąjungininkė. Tai mūsų tėvų ir senelių katalikiškas tikėjimas. Prieškario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona buvo geras katalikas, bet nedemonstravo didelio pamaldumo. Jis niekad nepiktnaudžiavo Dievo vardu ir religija, kaip kai kurie populistiniai Vakarų Europos diktatoriai. Jo rami, solidi valstybininko išmintis rėmėsi katalikišku sveiku protu. A. Smetona nuoširdžiai pripažino organišką lietuvybės ir katalikybės ryšį ir, nepaisant partinių ginčų su Bažnyčios vyrais ar katalikų organizacijomis, politikoje rėmėsi katalikiškos moralės principais. Leiskite pacituoti prezidento kalbą palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio laidotuvėse: „Žodis nuo darbo (Arkivyskupui Jurgiui) nesiskyrė, dėl to jis buvo didelis visuomenės organizatorius. Čia jo, bažnyčios žmogaus, darbas pasirodo vienoje srityje su darbu valstybės žmogaus. Abu jie kuria, organizuoja, tik vienas bažnytiškai, sub specie aeternitatis, antras valstybiškai, sub specie temporis. Katras gi tvirčiau kuria? Tas, katras deda amžinus pagrindus, religijos pašvęstus, siekiančius žmogaus sielos gelmių. Taip mąstė kunigas Jurgis. Jo organizacijos darbas prasideda nuo atskiros sielos organizavimo, kadangi tvarkingos sielos tegali sudaryti tvirtą visuomenę, ant kurios gali statyti Bažnyčia ir Valstybė. Tame daikte jų solidarumas, jų talka be prieštaravimų. Tik tie, kurie neišmano religijos svorio asmens ir visuomenės tvarkoje, gali kitaip manyti“ (Smetona, A., Pasakyta parašyta, Pažanga, Kaunas, 1935, p. 176).
A. Smetona kaip valstybės vadovas ir kaip lietuvybės gynėjas puikiai suprato, kad reikia „dėti pagrindus, religijos pašvęstus, siekiančius žmogaus sielos gelmių“, nes tik Dievą tikintis ir Jo įsakymus pripažįstantis lietuvis bus sveikas patriotas, šeimos augintojas ir socialinės tvarkos palaikytojas. Katalikų religija išmoko pilietį ir tautietį dorybės, virtus, kuri yra vienintelis stabilus visuomeninės tvarkos pamatas. Kai nelieka dorybės, negelbės joks socialinis menedžmentas, jokios policinės priemonės, jokia liberalistinė žmogaus teisių retorika. Tauta be savojo Dievo tegali persivalgyti, išsižudyti ir parsiduoti. Vakarų Europos tautos jau eina šiuo keliu, o šio kelio gale – beprasmybė ir neviltis. Šventasis Tėvas Jonas Paulius II savo 2003 m. birželio 28 d. Apaštališkajame paraginime „Ecclesia in Europa“ rašo apie šį baisų vilties praradimą: „...daugelis europiečių atrodo gyveną be dvasinių šaknų ir tarsi įpėdiniai, iššvaistę istorijos jiems patikėtą palikimą. Todėl nekelia nusistebėjimo mėginimai suteikti Europai veidą, kuriame neatsispindėtų religinis paveldas, pirmiausia jos gili krikščioniškoji siela, stengiantis Europos tautų teises pagrįsti taip, kad jos nebūtų įskiepytos į kamieną, gaivinamą krikščionybės syvų. (...) Vilties praradimo priežastis yra bandymas teikti viršenybę antropologijai be Dievo ir Kristaus. Tokia mąstysena skatina laikyti žmogų „absoliučiu tikrovės centru, klaidingai leidžiant jam užimti Dievo vietą ir užmirštant, kad ne žmogus kuria Dievą, bet Dievas – žmogų. Užmiršus Dievą, buvo atsisakyta ir žmogaus”, todėl „nenuostabu, kad tokiomis sąlygomis atsivėrė platus laukas nevaržomai nihilizmo plėtrai filosofijoje, reliatyvizmo – pažinimo ir moralės srityje, pragmatizmo ir net ciniško hedonizmo – kasdieniame gyvenime.“ Nesant vilties, nebereikės ir Europos Sąjungos. Naujausios visuomenės nuomonės apklausos rodo didėjantį gyventojų nusivylimą Sąjunga. Ja patenkinti ir ją remia tik 48% europiečių, tik 34% senosios ES rinkėjų ruošiasi dalyvauti ateinančiuose Europarlamento rinkimuose (Kirtiklis, Kęstas, Europoje didėja nusivylimas ES, www.bernardinai.lt, 2004 05 20).
Norėčiau baigti popiežiaus Pijaus XII žodžiais, pasakytais oficialioje kalboje naujajam Lietuvos pasiuntiniui Vatikane Stanislovui Girdvainiui 1939 metais (spalio 18 d., Acta Apostolicae Sedis, XXXI (1939), p. 611). Juos būtų galima pakartoti ir šiandien: „Europos politinėse struktūrose ir dvasiniuose tautų tarpusavio santykiuose vykstant dramatiškiems pasikeitimams, lietuvių tauta, esanti krikščionijos viduryje, lieka pasiryžusi laikytis tų įsipareigojimų ir tikslų, kuriuos jai nustato jos nacionalinė valia gyventi ir jos religinė tradicija. (...) „Šiaurinis katalikybės bastionas“ – taip, pone ministre, Jūs pavadinote šį kraštą, kurio sūnus ir aukšto rango tarnas esate. Šie žodžiai eina iš Jūsų lūpų ir iš pačios širdies Jūsų tautos, kuri tradiciškai taip atsidavusi Šventajam Sostui. Tai garbės titulas Lietuvai“. Būti šiauriniu tautinių ir katalikiškų vertybių bastionu Europoje – tik suvokusi šį savo pašaukimą, lietuvių tauta galėtų įlieti šviežio kraujo į susenusią Europą bei prisidėti prie žemyno dvasinio ir fizinio atgimimo.
Mano konkretūs pasiūlymai Lietuvių Tautinės Kultūros Forumui būtų tokie:
1. Šio Forumo deklaracijose atsižvelgti į šeimos moralės ir tautiškumo santykio su religija problematiką:
„Pareiškimo“ dalyje „reikalauja“ pridėti punktą: „- kad Lietuvos Seimas ir Vyriausybė neleistų, jog įstatymų leidybai įtaką darytų šeimos instituciją ir tautos dorovę griaunančios ideologinės grupės ir kad būtų pradėta rūpintis demografine lietuvių tautos būkle.“ „Nutarimo Nr.1“ punktą 1.3. pratęsti žodžiais: „... etninė kultūra, jungianti baltiškąsias ir krikščioniškąsias vertybes“.
2. Paskatinti tautines partijas ir organizacijas kurti „smegenų centrą“ (think tank) konkrečių europinės politikos aktualijų analizei ir aktyviau ieškoti bendraminčių Europoje.