Kaip mums įtikinti katalikus tėvus, kad vos tik vaikas parodo polinkį mokslui, jie klaidingai nemėgintų šio polinkio užgniaužti ir pakeisti „normalesniais“ palinkimais? Arba kaip paskatinti katalikus tėvus sąmoningai ir metodiškai, remiantis konkrečiu ir kryptingu planu, pradėti ruošti savo vaikus tapti mokslininkais? (Sakydami „mokslininkas“, turime galvoje savarankiškai mąstyti galintį žmogų). Lotyniškas posakis teigia, kad negali duoti to, ko pats neturi. Katalikai tėvai, siųsdami savo vaikus į mokyklą, nesitiki, kad kai kurie iš jų taps mokslininkais. Jie to nedaro, nes paprasčiausiai patys nevertina mokslininkų.
Kad galėtumėte vertinti mokslininkus, patys turite būti patyrę, ką reiškia tyrinėti proto karalystę, ką reiškia netikėtai aplankiusi mintis, kuri nušviečia viską aplinkui. Jūs turite būti netikėtai atradę kokią nors teoriją, puikiausiai atsakiusią į daugelį klausimų, dėl kurių ilgai laužėte galvą. Pirmiausia jūs patys turite gerbti knygas ir, kaip sakė Šekspyras, dažnai „vaišintis knygoje paslėptais skanėstais“.
Praktinis pritaikymas
Suskaidykime tai į praktinius punktus ir pamatysite, kaip užduotis tampa ne tokia baisi ir lengviau įvykdoma.
1. Išmokykite vaiką klausytis. Ar kada nors esate girdėję seną posakį, kad mums buvo duotos dvi ausys ir tik vienas liežuvis, nes turime dvigubai daugiau klausytis nei kalbėti? Kita vertus, jei kalbame dvigubai daugiau nei klausomės, mes esame kaip fonografas, paverčiantys garsu neapmąstytus įspūdžius. Tai, ką sugeriame, visada turėtų viršyti tai, ką išmąstome, antraip mus ištiks intelektinis bankrotas. Ir visgi pedagogai mums sako, kad klausymo menas (o tai tikrai yra menas) yra vienas iš labiausiai neišvystytų menų šiandien. Klausymasis reikalauja imlios ausies, ir viskas, kas padidina proto aštrumą, turi būti puoselėjama. Vaikai mėgsta, kad kas nors jiems skaitytų, ir jūs galite užtikrinti, kad jie klausysis, jei nuolat užduosite keletą klausimų. (Beje, kaip vėliau matysime, vaikams taip pat patinka klausinėti.) Skaitymas su visa šeima, šiandien, deja, išnykęs, gali būti taip atgaivintas ir duoti naudos kiekvienam šeimos nariui. Klausykitės geros muzikos (klasikinės ir religinės). Kad ir kaip jūs mokytumėte vaikus klausytis, svarbiausia: mokykite!
2. Išmokykite vaiką žavėtis. Galbūt pirmiausia turėtume prisiminti, kad šio žodžio originali reikšmė yra stebėtis, ir kad ji yra glaudžiai susijusi su ilgu žiūrėjimu į ką nors, įsistebeilijimu ar kontempliacija. Nereikia nė sakyti, kad šiandien esame truputį panašūs į senovės stoikus, kurių filosofija rėmėsi nuostata „Nil admirari“ – niekuo nesistebėti (arba nesigrožėti). Kiekvieną dieną susiduriame su nuostabiais pasaulio dalykais. Vaikai turi būti mokomi su nuostaba grožėtis puikiais meno kūriniais: paveikslais, skulptūromis, muzika, poezija bei natūralaus gamtos grožio tobulumu. Niekas taip nenutolina nuo tikrosios erudicijos, kaip abejinga daugelio šiuolaikinių žmonių nuostata. Didžioji pasaulio literatūra jiems kelia tik žiovulį, koncerte jie miršta iš nuobodulio. Ir visgi kiekvienas vaikas gimsta su nuostabos jausmu. Deja, tai viena iš pirmųjų savybių, kuri išnyksta apnikus medžiaginiams rūpesčiams. Tėvai, kurie vis dar tai jaučia, pasinaudos kiekvieną proga, kad atkreiptų vaiko dėmesį į tuos dalykus, kurie yra paslaptingi ir gilūs.
3. Išmokykite jį mąstyti. Tai ypač svarbu paaugliams, kurie turi ginti savo tikėjimą nuo šiuolaikinio pasaulio išpuolių. Jūs turėtumėte išugdyti savo vaikų protuose kritinę dvasią. Pamatę laikraštyje kokį nors melą, jie turėtų sugebėti nurodyti, kur yra klaida. Tokios disciplinos, kaip, pavyzdžiui, gramatika, lotynų kalba ir geometrija tinka mokant loginio mąstymo. Esama keleto gerų knygų, kurios gali padėti šioje srityje. Nepamirškite, kad televizija sunaikina gebėjimą aiškiai mąstyti. Jei turite televizorių, geriausias būdas jį išnaudoti – žiūrėti tik senus filmus ar vaizdo įrašus. Tačiau ir tai turėtų būti daroma saikingai, pavyzdžiui, lietingą šeštadienį, kai vaikai negali žaisti lauke, arba žiūrėjimas galėtų būti kaip ypatingas atlygis už gerą elgesį. Skatinkite įdomias diskusijas tarp savo vaikų. Būkite pasirengę atsakyti į jų klausimus. Įsitikinkite, kad jie įgyja tvirtus įsitikinimus.
Baigdami norėtume paraginti jus, brangūs katalikai tėvai, ugdykite savo vaikų intelektą. Mums reikia daugiau mokslininkų, kad galėtume atgaivinti krikščionybę, t. y. jaunų vyrų ir moterų, pasinėrusių į gilias studijas, ypač katalikų filosofijos. Kaip rašo Carol Robinson savo puikioje knygoje „Mano gyvenimas su Tomu Akviniečiu“, šiandien mums reikia šventų Dominykų armijos, kuri skleistų šviesą mūsų tamsos apimtam pasauliui.
Daugelio drąsių tėvų pastangų dėka ir padedant tradicinėms katalikiškoms mokykloms bei universitetams, mes tikimės vieną dieną turėti intelektualių lyderių, kurie neštų sieloms jas gelbstinčią tiesą.
Šis straipsnis pirmą kartą paskelbtas leidinyje „Catholic Family“, Australija, 1993 m. rugsėjis – spalis.
sspx.org