Tarkime, jūs suprantate ir pripažįstate teologinį katalikiškos šeimos pagrindą, be to, norite pasinaudoti visomis prieinamomis malonėmis ir dorybėmis tam, kad galėtumėte kuo geriau gyventi kaip katalikiška šeima. Ką tradicinių katalikų šeimai psichologiškai reiškia gyventi kultūroje, kuri linkusi primesti praktikas, priešingas į Kristų orientuotam šeimos gyvenimui?
Ramus pasipriešinimas
Jei gyvenate kaip katalikas ir katalikiškos šeimos narys, vadinasi, jūs labai skiriatės nuo savo kaimynų, bendradarbių ir daugumos žmonių, su kuriais kasdien susiduriate. Paprastai jūsų sutikti žmonės greitai pastebi, kad kai kuriais svarbiais dalykais išsiskiriate iš kitų. Aplinkinių reakcija į akivaizdžiai katalikiškas šeimas svyruoja nuo linksmos nuostabos iki skaudžios paniekos. Vieni išplečia akis, kiti patylomis murma, tačiau dauguma reakcijų iš esmės nežymios. Štai keletas pavyzdžių:
· Tais retais atvejais, kai išdrįstate į parduotuvę ar restoraną nueiti su visais septyniais savo vaikais, galite išgirsti sarkastišką klausimą: „Ar jie visi jūsų?“
· Kai pas dermatologą nuvedate savo paauglį ir prašote vaistų nuo spuogų, šis nustebęs klausia: „Jis dar nepradėjo seksualinio gyvenimo? Ir neketina?“
· Panašiai elgiasi ir jūsų gydytojas, atkakliai įtikinėjantis jus naudoti kontraceptines priemones.
· Darbe kolegos nustebę žvelgia į jus, kai papasakojate apie savo atostogas: rekolekcijas, kunigų šventimus, sutuoktinio savanoriavimą savaitę La Salete.
· Per verslo pietus kiti prie stalo su atlaidžia pašaipa jus stebi, kai prieš valgį sukalbate paprastą maldą.
Kai universitete per literatūros ar istorijos paskaitas pranešate, kad esate katalikas, išgistate krizenimą ar net dejones.
Visos šios reakcijos sakyte sako: „Jūs neteisūs, jums čia ne vieta. Keiskitės arba išeikite!“ Dauguma bus abejingi, kai kurie murmės, o keli pernelyg jautrūs asmenys sakys, kad jiems dėl jūsų gėda.
Priešintis spaudimui prisitaikyti tenka kasdien, ir daugelis dėl to nekelia nei triukšmo nei dramų. Jų priešinimasis ne agresyvus, o subtilus. Tikimės, jog apie tai nerašoma žiniasklaidoje. Tačiau šis priešinimasis nesiliaus, nepriklausomai nuo to, ar norime veltis į konfliktą, ar ne. Mes, katalikai, negalime kovoti taip, kaip kovoja mūsų priešininkai. Mus spaudžia neteisingai, o mes tiesiog darome tai, ką privalome daryti. Mes net neraginame kitų sekti mumis, nebent pavyzdžiu.
Subtilus spaudimas, patiriamas vos išėjus iš namų, gali sukelti tai, ką mes, psichologai, vadiname „aukos mentalitetu“. Jam būdingas persmelkiantis jausmas, kad jus sužeidė, kad tai iš dalies jūsų, o ne kitų kaltė, kad esate bejėgiai drąsiai pasitikti sunkumus. Iš esmės tai iškreiptas požiūris į save, dėl jo būname prislėgti, pasyvūs, ciniški, netekę vilties, dirglūs ir pikti.
Dauguma mano pažįstamų šeimų šį iššūkį priima ramiai, pasigėrėtinai ir dažniausiai veiksmingai. Tai nekrinta į akis, bet tai didvyriška. Ne visada tai būna daroma tobulai, bet, kaip sakė Chestertonas, „jei ką nors verta daryti, tai verta daryti netgi blogai“.
Manau, kad daug heroizmo pareikalauja vien suvokimas, kad gyvenate pasaulyje, bet esate ne iš šio pasaulio. Tokia padėtis labai nepatogi. Esu pastebėjęs, kad tūlas katalikas ‒ ne kartą ir aš pats ‒ yra gundomas rinktis vieną iš dviejų kraštutinumų: arba atsitraukti ir pasišalinti, arba agresyviai pulti į kovą. Tas, kuris vengia pasaulio, gyvena pasinėręs į save ir vienišas, pamažu įgaudamas „geto mąstyseną“. Kitas pasirinkimas ‒ ieškoti nemalonumų baigiasi tuo, kad vien juos ir terandate.
Ką daryti katalikams tėvams?
Turėjau galimybę stebėti daug šeimų, kurioms pavyko ramiai, kukliai, atkakliai ir veiksmingai priimti iššūkį būti autentiškiems katalikams kultūroje, kuri jų nepalaiko, o kartais net aktyviai mėgina pajungti juos sau. Įdomu tai, kad dauguma šių asmenų yra gerbiami savo bendruomenėse ir vertinami kaip dori piliečiai, prisidedantys prie bendrojo gėrio. Kaip jie sugeba išlikti tokie ramūs ir didvyriški?
Sakyčiau, kad šių šeimų tėvai, prigimtiniu požiūriu, yra tvirto charakterio, atkaklūs katalikai ir katalikės. Jie nepasiduoda kultūriniam spaudimui nebūti tokiems akivaizdžiai katalikiškiems. Atsidūrę sudėtingose gyvenimo situacijose, kurios mus, žmones, paprastai prislegia, jie lieka katalikai. Ypač namuose tėvai turi tvirtą nuostatą, kaip privalo gyventi jų šeimos nariai. Jų sėkmingo auklėjimo receptą sudaro aktyvus, energingas elgesys, kuriame tvirtas reikalavimas laikytis tam tikrų elgesio normų derinasi su lanksčia užuojauta žmogiškoms silpnybėms. Kad būtų aiškiau, herojišką tėvų požiūrį apibendrinau šiais dešimčia punktų:
1. Žinokite ir nuolat aiškinkite, kodėl taip elgiatės. Kalbu apie principą, kuris yra veiksmų ar sprendimo pagrindas, o ne vien apie taisyklę, kurios dera laikytis. Norint tai daryti, reikia pažinti savo tikėjimą (katekizmą) ir rūpintis savo dvasiniu gyvenimu.
2. Būkite tvirti ir savimi pasitikintys tėvai. Žinokite ir atsirinkite, kas pakliūva į jūsų namus. Žinokite ir nustatykite, ką jūsų vaikai veikia ne namuose. Palaikykite ir raginkite šeimos narius būti katalikais išėjus į pasaulį. Nustatykite ribas. Aiškiai pasakykite, ko norite iš vaikų, tada maloniai, švelniai ir tvirtai to reikalaukite.
3. Kelkite didelius lūkesčius sau ir savo vaikams. Vaikai dažniausiai stengiasi pateisinti lūkesčius, kuriuos kelia jiems svarbūs žmonės. Taip elgiasi ir suaugusieji.
4. Siekite, kad jūsų vaikai būtų geri žmonės. Tikėtis, kad jie tiesiog bus laimingi, vadinasi, kelti per menkus reikalavimus.
5. Būkite pavyzdžiu siekiant dorybės ir šventumo.
6. Būkite nuolankūs. Kai tik gerai suprasite, kas tokie esate ir kur jūsų vieta Dievo pasaulyje, tapsite nuolankūs.
7. Nereikalaukite, kad visi pripažintų, jog esate teisūs.
8. Aukokitės. Jei ketinate gyventi katalikiškoje šeimoje, turėsite aukoti pinigus, laiką, pasaulio teikiamas paguodas ir t. t. Atlikite šias aukas noriai.
9. Nevenkite prašyti pagalbos ir klauskite kitų patarimo.
10. Leiskite žmonėms, kuriais pasitikite, padėti jums auklėti savo vaikus.
Praleiskite laiką su šeima
Vien elgiantis taip, kaip čia aprašyta, dar neužtikrins, kad jūsų vaikai taps gerais katalikais. Dievas, davęs jums laisvą valią, ją suteikė ir jūsų vaikams. Esu matęs puikių tėvų, kurie atliko puikų darbą ugdydami savo vaikus, tačiau kuris nors iš šių suaugęs nusprendžia pakartoti „Sūnaus paklydėlio“ istoriją. Vis dėlto prisiminkite, kad nedėkingasis grįžo. Manyčiau, kad tėvų pastangos kažką paliko to jaunuolio sieloje, ir tai paskatino jį grįžti namo, kai jam to labiausiai reikėjo.
Neapleiskite santykių su savo antrąja puse. Skirkite laiko suaugusiųjų pokalbiui ir mėgstamai bendrai veiklai. Jeigu jums žmona yra lobis, norėsite praleisti laiką su savo lobiu. Skirkite tam tiek laiko, kiek skiriate jo ir savo vaikams.
Lengva pamiršti šią pareigą vaikams, bet šalia to, kad jums reikia rūpintis jų materialiais poreikiais, jiems reikia leisti laiką su jumis ir žinoti, kad bet kada gali su jumis pasikalbėti. Palaikykite gerus tarpusavio santykius. Ryšys nutrūks, jei nesilaikysite tinkamo santykio tarp teigiamo ir neigiamo įvertinimo: bent trijų pagyrimų prieš vieną papeikimą. Neniekinkite jų pastangų. Dažnai ir aiškiai vaikams parodykite, kad esate jais patenkinti, kai jie stengiasi išnešti šiukšles ir padengti stalą, kad ir kaip nevykusiai jiems tai išeitų.
Būkite tvirti tėvai
Tėvai turi rūpintis ne tik dėl to, su kuo susiduria jų vaikai, išėję į pasaulį, bet ir būti pasirengę sustabdyti tai, kas parnešama į namus. Tarp JAV paauglių išmanusis telefonas yra laikomas esmine draugystės palaikymo priemone; be telefono kitiems būsi lyg parijas. Kartais įrodinėjama, kad išmanusis telefonas skatina palaikyti ryšį ir užtikrina saugumą, tarsi tai būtų būtina. Nors šis argumentas turi pagrindo, ar tam jums tikrai reikia interneto prieigos? Ar patikrinti „Facebook“, žiūrėti „YouTube“ vaizdo įrašus būtina saugumui?
Tai puiki galimybė būti tvirtais katalikiškais tėvais. Pirmas klausimas turėtų būti toks: „Ar mano vaikui tikrai reikia to skaitmeninio žaislo?“ Esama skirtumo tarp žaidimo su virtualiu žaidėju ir žaidimo su realiu žmogumi. Ar norite, kad jis žaistų futbolą vaizdo ekrane, ar kieme?
Domėkitės, ką jūsų vaikai parsineša į namus savo skaitmeniniame įrenginyje ir ką jie žiūri. Raginčiau peržiūrėti tam tikrus filmus, TV laidas, dainas ir žaidimus, kol jūsų vaikai dar į juos neįniko. Būkite pasirengę pasakyti „ne“, net jei turėsite atsisakyti mėgstamų dalykų. Įdiekite jų įrenginiuose tėvų kontrolės programas arba verčiau visiškai atsikratykite tų prietaisų.
Jei esate tvirti katalikai tėvai, išauklėsite savo vaiką kitokį nei daugelis jo bendraamžių. Nemanau, kad paaugliams ar juo labiau vaikams reikia mobiliųjų telefonų. Jei jums tikrai rūpi turėti su jais patogų ryšį, duokite jiems paprastą mygtukinį mobilųjį telefoną.
Pamokykite vaikus, kokios pramogos priimtinos svečiuose. Pasakykite jiems, kad, pastebėję ką nors netinkamo, jie turi paskambinti jums ir jūs atvažiuosite jų pasiimti. Taip pat pasakykite savo vaikams, kad jie negali svečiuotis draugų namuose, jeigu ten nėra suaugusio žmogaus, nebent jūs leistumėte. Kitaip tariant, iš vaiko tikimasi moralaus katalikiško elgesio, net jei tėvai niekada to nesužinos, nors mes beveik visada tai sužinome.
Užtikrinkite vaikams katalikišką išsilavinimą
Suteikti katalikišką išsilavinimą savo vaikams yra pagrindinė pareiga, viena iš sunkiausių tėvų užduočių, kurios negalite atlikti vieni patys. Raginu: kai tik įmanoma ir net tada, kai jums tai atrodo neįmanoma, siųskite savo vaikus į Šv. Pijaus X brolijos mokyklas. Kartais šeimos neturi tokios galimybės arba turi rimtų priežasčių rinktis alternatyvą. Pavyzdžiui, vaikui su ypatingais poreikiais reikės specialių paslaugų kitur. Tačiau teko girdėti daugybę kitokių pasiteisinimų: brangu; mano vaikas nenori ten eiti; nepakankama mokytojų parengtis; mokykla nepakankamai aprūpinta kompiuteriais, laboratorine įranga, naujausiomis knygomis, per mažai meninių užsiėmimų. Arba: „Norite pasakyti, jog negana, kad moku už mokslą, bet dar ir turiu padėti nupjauti žolę bei dažyti klasių sienas?“
Ar tai tikrai svarios priežastys nesiųsti vaiko? Iš tiesų reikės aukotis ir teks pakentėti, tačiau bus ir naudos. Iš savo gyvenimo patirties galiu pasakyti, kad visi mano vaikai lankė Brolijos mokyklas-internatus. Mes, jų tėvai, su vaikais bendravome mažiau negu mokyklos personalas. Neabejotinai jums teks aukotis, tačiau nėra geresnio pasirengimo jaunimui užaugti atspariais, tvirtais katalikais, tokiais kaip jūs. Prieš priimant galutinį sprendimą, raginčiau pasitarti su kunigu ir su kitais tėvais.
Kokie privalumai? Pirmasis ir geriausias: jauni išsilavinę katalikai ir katalikės. Nepaisant šiuolaikiškos įrangos trūkumo, mažiau pasirenkamųjų pamokų ir nedaug aukštos kvalifikacijos mokytojų, nė vienam vaikui netrukdė jų išsilavinimas, greičiau jau jie buvo geriau pasirengę nei daugelis jų bendraamžių. Jie įstojo į aukštąsias mokyklas turėdami esminių natūralių privalumų: savidrausmę, pagarbą autoritetams, gebėjimą nuosekliai rašyti ir logiškai mąstyti.
Dar svarbesnis privalumas: jei norite, kad seminarijos ir vienuolynai vėl būtų pilni pašaukimų, tai tikrai verta turėti ir remti katalikiškas mokyklas. Nors pasitaiko, kad pašaukimai kyla iš šeimų, kurios nebuvo ypač katalikiškos arba nesiuntė vaikų į Brolijos mokyklas, daugybės jaunų pavyzdingų kunigų, seserų, brolių ir uolių pasauliečių pavyzdys rodo, kad Dievo Apvaizda jūsų vaikui galėjo numatyti religinį gyvenimą, o tam labai padeda Brolijos mokyklos lankymas.
Gana nelengva būti suaugusiu kataliku, o dar sunkiau juo būti paaugliui ir jaunuoliui. Jūs, tėvai, supraskite: jei norite, kad jūsų vaikas išmoktų elgtis kaip katalikas, jo elgesys ryškiai skirsis nuo daugumos Amerikos jaunimo. Šis skirtumas gali būti skaudus paaugliams, kurie, atsižvelgiant į gyvenimo raidos etapą, nori susitapatinti su savo bendraamžiais ir jaustis pasitikintys savimi kaip asmenybės.
ŠALTINIS: The Angelus Magazine