Tėvų klaidos auklėjant vaikus

Maištingasis rašytojas Elbertas Hubbardas, drauge su žmona žuvęs laivo Lusitania[1] katastrofoje, yra aprašęs tikrą istoriją apie vieną tėvą, kuris nepaprastai žiauriai elgdavosi su savo vaikais. Savo knygoje „Elberto Hubbardo filosofija“ autorius pasakoja apie kaimyną, turėjusį iš storos odos išrėžtą 3 pėdų ilgumo diržą su kutais, kuriuo jis kasdien mušdavo kelis iš savo dešimties vaikų. Hubbartas gyvai pavaizduoja šiurpią sceną, kai šis tėvas nusprendė nubausti savo 15 metų dukterį už tai, kad ji išleido dešimt centų žydram kaspinėliui ir juo pasidabinusi pasirodė sekmadienį bažnyčioje. Jausdamas pareigą nubausti merginą už jos puikybę, jis pradėjo mušti ją diržu, kirsdamas per galvą, pečius ir rankas. Puolimas buvo toks žiaurus, kad paauglė, stengdamasi kovoti, jos manymu, dėl savo gyvybės, gynėsi klykdama ir draskydamasi. Vargšė motina, stojusi tarp neprotingo tėvo ir isteriškos dukters, buvo parblokšta vieno iš smūgių ir susmuko be sąmonės, taip leisdama įbaugintam vaikui pabėgti nuo įniršusio tėvo pas Hubbardus.

Šį atsitikimą Hubbardas įtraukė į knygą norėdamas paremti savo teoriją, teigiančią, jog daugelis ligų, būdingų vaikams ir paaugliams, yra tik žiaurios prievartos prieš juos logiška išdava. Jo požiūriu, kai žmogiškoji būtybė patiria sukrėtimą, sielvartą, skausmą ar pyktį, jos fizinis gyvybingumas sumažėja iki tokios ribos, kai ją lengvai įveikia bet kokia pasitaikiusi liga. Pyktis, pastebi jis, sukelia nuovargį ar kitokį fizinį sutrikimą, tuo tarpu neapykanta išskiria specialų toksiną, kuris jaučiamas žmogaus kvėpavime ir net matomas ant jo naudojamų nosinių.

Visiems jo aprašytos šeimos nariams nesisekė gyvenime. Duktė, kurią tėvas mušė diržu, mirė vos 18 metų nuo sekinančios džiovos. Vienas iš berniukų vėliau tapo garsiu arkliavagiu. Keli vaikai mirė nesulaukę pilnametystės, o likę prasirgo turbūt visomis ligomis, kurios aprašytos medicinos knygose.

Visa tai patvirtina, ką kartą yra parašęs Jamesas Douglas: „Jei kada būtų parašyta žiaurumo istorija, ji pripildytų tūkstančius tomų, o didžiausią dalį sudarytų žiaurumo vaikų atžvilgiu aprašymas“. Šiandienos pasaulyje esama daugybė tokių Simonų Legree[2], tėvų ir motinų, niekada negirdėjusių arba nekreipusių dėmesio į Šventojo Rašto žodžius: „Nebūk kaip liūtas savo namuose, griaunąs savo namiškius ir slegiąs savo valdinius“ (Sir 4, 35). Naudodami žiaurius ir pasenusius metodus santykiuose su vaikais, jie padaro nepataisomą žalą – fizinę, moralinę ir socialinę.

Kita vertus, žinome nesuskaičiuojamą daugybę pavyzdžių, kai vaikų gyvenimą sužlugdo ir sugriauna per daug nuolaidūs, neišprusę, silpni tėvai. Per didelio nuolaidžiavimo vaikams klasikinis pavyzdys – Absalomo, trečiojo Dovydo sūnaus, istorija. Jokiam jaunam žmogui gyvenimas nėra žadėjęs tiek daug perspektyvų, niekas nėra teikęs tokių šviesių vilčių, kaip šis nelaimingas vaikinas.

Absalomą, reto grožio vaiką, nuo mažiausių dienų lepino jo nuolaidieji tėvai. Jis žengė saulėtu taku nuo ankstyvos jaunystės iki brandaus amžiaus, skindamas viliojančius geismų vaisius, gausiai augusius aplink jį, ir gardžiuodamasis jais iki soties. Jis nebuvo visiškai blogas. Jis buvo vienas tų nerūpestingų, beatodairiškų jaunuolių, taip gerai mums pažįstamų šiandien. Įstatymas jam nieko nereiškė. Jis pats buvo sau įstatymas. Jis buvo iš tų, ant kurių nepykstama. Savęs patenkinimas buvo jo gyvenimo taisyklė. Jis nubaudė savo brolį už savo dvynės sesers išprievartavimą nuteisdamas jį mirti ir jau rengė sąmokslą prieš savo tėvą Dovydą, trokšdamas nuversti jį nuo sosto.

Sunku sulaikyti ašaras skaitant Šventojo Rašto pasakojimą apie kovą tarp Dovydo karaliaus ir Dovydo tėvo. Nors ir pasiuntė kariauną sumušti Absalomo ir jo būrių, Dovydas pasitikdavo kiekvieną pasiuntinį iš kovos lauko šiais žodžiais: „Ar gyvas mano sūnus Absalomas?“ Ar nesušuko jis savo vadams, besiruošiantiems kautis prieš kilmingąjį jaunuolį: „Sergėkite mano sūnų Absalomą“? Daug geriau būtų buvę ir tėvui, ir sūnui, jei jis savo tėvišką meilę ir švelnumą būtų sumaišęs su sveiku disciplinos griežtumu. Tačiau Dovydas skynė karčius neišmintingo nuolaidumo vaisius, kaip skintų ir kiekvienas kitas tėvas.

Kai pasiuntinys atnešė tėvui žinią apie maištingojo Absalomo mirtį, Dovydui išsiveržė karti, sielvartinga rauda, tokia artima tūkstančiams tėvų: „Mano sūnau Absalomai! Absalomai, mano sūnau! O, kad aš būčiau miręs tavo vietoje. Absalomai, mano sūnau, Mano sūnau Absalomai!“ (2 Kar 18, 33) Taip dejuodamas jis užlipo į mažą bokšto kambarėlį virš miesto vartų ir ten karčiai verkė. Tėvui bereikia tik mažo kambarėlio, kur jis galėtų apverkti savo mylimą, nepaklusnų sūnų.

Viena Absalomo blogo charakterio priežasčių buvo tėvų nuolaidžiavimas. Dovydas, nepaisant savo dorybių, buvo per daug švelnus tėvas. Jaunuolis niekada nepatyrė griežtos disciplinos, suvaržymų, apsimarinimo ir susivaldymo – esminių dalykų tvirto ir dorybingo charakterio formavime. Absalomas buvo išlepintas vaikas, išnešiotas pataikavimo sterblėje, įpratęs visuomet elgtis savaip, tuo tarpu jo mylintis tėvas buvo beveik aklas jo ydoms iki pat paskutinės minutės. Dovydas visada liks silpnavalių tėvų klasikinis pavyzdys.

Taigi, štai du kraštutinumų auklėjant savo atžalas pavyzdžiai – žiauraus griežtos drausmės šalininko ir lepinančio savo vaikus, per daug nuolaidaus tėvo atvejai. Tarp šių dviejų kraštutinumų egzistuoja begalinės kombinacijos. Vienos atneša gerų rezultatų, kitos tragiškai žlunga. Pabandykime atrasti keletą pagrindinių principų, kurie išspręstų sunkumus auklėjant vaikus ir kartu duotų geriausių rezultatų.

 

Ankstesniais laikais vaikai buvo laikomi tėvų nuosavybe, su jais tėvai galėjo elgtis kaip nori. Spartiečiai išsigimusius ar nenorimus vaikus palikdavo kalnuose mirti. Pagoniškoje Romoje, kaip tik jos šlovės zenite, gyvavo paprotys palikti nepageidaujamus kūdikius gatvėje. Išplitus krikščionybei, ši nuostata pasikeitė. Pasaulio Išganytojas priminė, kad vaikai irgi turi teises, kai jis surinkęs apie save vaikų būrį įspėjo apaštalus šiais žodžiais: „Žiūrėkite, kad nepaniekintumėte nė vieno iš šitų mažutėlių“ (Mt 18, 10). Iš Kristaus mokymo išaugo visos vėlesnės humanitarinės pastangos gerinti vaikų likimą, ir jo mokymo pagrindu sudaryti visi šiuolaikiniai įstatymai, draudžiantys nepilnamečių išnaudojimą.

Nuo pat krikščionybės aušros Bažnyčia darė viską, ką galėjo, kad paremtų įstatymus, užtikrinančius fundamentalias tėvų ir jų vaikų teises. Bažnyčios nuomonė visada buvo ta, kad tėvai autoritetą vaikams įgyja ne iš valstybės, o tiesiogiai iš Dievo. Šeima yra ankstesnis vienetas už valstybę, kuri savo egzistenciją tiesiogiai gauna iš žmonių, arba, kitaip tariant, iš šeimų ir pavienių asmenų, ir tik galiausiai – iš Dievo. Aš tai paminėjau, nes kalbėdami apie vaikus liečiančius įstatymus, turėsime omeny tik tuos įstatymus, kurie neprieštarauja tėvų autoritetui. Jokia žmonių valdžia ir joks įstatymų leidėjas negali panaikinti, nusavinti ar pakeisti tėvų autoriteto savo vaikams bei viso to, kas būdinga šioms pareigoms. Jei tėvai nevykdo savo pareigų vaikams ar žiauriai su jais elgiasi, valstybė turi teisę ir pareigą apginti juos bei pasirūpinti jų teisėmis.

O kokių teisių vaikams gali valstybė reikalauti iš tėvų? Štai keletas jų:

1) Teisė į pamokymą ir vadovavimą.

2) Apsauga nuo kūniškų sužalojimų.

3) Dvasinis ir moralinis ugdymas.

4) Meilė ir saugumas.

5) Saugi, higieniška gyvenamoji aplinka.

6) Auklėjimas.

7) Teisė pažinti ir laisvė praktikuoti tikrąją religiją.

8) Apsauga nuo tokio darbo, kuris kenkia fiziniam ar moraliniam augimui; kuris apriboja išsilavinimą; kuris atima vaikams teisę į draugystę, žaidimus, džiaugsmą.

Šis vaikų teisių sąrašas aiškiai rodo, kad jas užtikrinti privalo tėvai. Tuo tarpu pagrindinės priežastys, kodėl tėvai nesugeba šių savo pareigų atlikti, būtų nepakankamas pasiruošimas tokiam darbui, vaikų pedagogikos nežinojimas, sveiko proto trūkumas arba visiškas tėvų abejingumas.

 

Nė vienas autorius negyvens tiek ilgai, kad sugebėtų parašyti išsamią studiją apie moralinę bei fizinę žalą, kurią vaikams padaro nekompetentingi bei neišprusę tėvai. Nėra tokios profesijos pasaulyje, kurią žmonės pasirenka taip menkai pasiruošę, kaip šeima. Kad taptų daktaru, žmogus turi praleisti kartais net iki 14 metų atkakliai studijuodamas ir praktikuodamasis. Advokatui tai užtruks panašiai tiek. Ligoninės slaugei prireiks trijų metų studijų po koledžo baigimo, vadybininkui gal užteks dviejų metų. Tačiau pažvelkime į du jaunus žmones, besiruošiančius susituokti: jie susitinka šokiuose, padraugauja kelis mėnesius ir neperskaitę nė vienut vienutėlės knygos apie santuoką, skuba prie altoriaus, tikėdamiesi, kad žinojimas, kaip tinkamai auginti vaikus, jiems bus stebuklingai įkvėptas sakramento metu arba kad užteks vien paprasto instinkto. Šekspyras yra parašęs: „Labiausiai paplitusi žmonijos blogybė yra kvailumas ir neišmanymas“ – koks jis buvo teisus! Beecheris yra pasakęs dar stipriau: „Neišprususios klasės yra pavojingos klasės. Neišprusimas gimdo monstrus“.

Įsivaizduokite, Queen Mary[3] kapitonas paprašytų jus sėsti į laivą prie Ambraziejaus švyturio[4] ir saugiai nuplukdyti jį į prieplauką Hudzono upėje. Pirmiausiai pagalvotumėte, kad jis girtas arba išprotėjęs, arba ir tai, ir tai. Tiesiog natūraliai pažvelgtumėte į visą šį reikalą kaip į pokštą, kadangi jūsų sveikas protas sakytų, kad tokiam milžiniškam laivui valdyti reikia specialių eksperto įgūdžių. Reikėtų ilgų rengimosi ir darbo stažo metų, be to, nuovokumo ir meistriškumo įvykdyti tokį žygdarbį. Jūs prisiminsite, kad neseniai nuskendo lėktuvnešis The mighty Moo dėl nepatyrusio kapitono, būtent tą dieną perėmusio vadovavimą milžiniškam laivui, kaltės. Prireikė milijonų dolerių ištraukti nuskendusį laivą. Daugelis vyrų ir moterų skuba sukurti šeimą visiškai tam nepasirengę ir nepasiruošę, ir klaidos, kurias jie daro augindami vaikus, palieka jiems nepataisomą žalą – žalą, kuri gali tęstis per kartų kartas. Tai patvirtina pavyzdžiai, kuriuos citavome šio skyriaus pradžioje.

Pasiklauskite bet kurio šiandieninio psichiatro, ir jis jums papasakos daugybę pavyzdžių apie asmenis, kuriems prireikė jo pagalbos dėl kvailų klaidų, įvykusių jų formavimosi metuose dėl jų tėvų kaltės. Aplankykite bet kuriuos pataisos namus, ir ten pamatysite kenksmingo tėvų elgesio rezultatus. Ankstesniuose skyriuose rašiau apie sugriuvusių šeimų pasekmes vaikams. Dabar pažvelkime, kas atsitinka, kai tėvai neatsižvelgia į vaikų teises arba kai dėl nežinojimo ar apsileidimo jie blogai juos auklėja, tinkamai jų nemokydami ir jiems nevadovaudami.

Neteisingą tėvų elgesį galima priskirti vienai iš trijų pagrindinių kategorijų:

1) Kai vaikai yra tėvų atstumiami.

2) Kai vaikai yra per daug tėvų lepinami.

3) Kai vaikai yra per daug tėvų globojami.

 

Iš pirmo žvilgsnio skaitytojai bus linkę manyti, kad situacija, kai vaikai jaučiasi tėvų atstumiami, pasitaiko retai, tačiau iš tiesų tai yra labai paplitę[5]. Šį tėvų trūkumą galima įžvelgti pernelyg dažnai paplitusioje tėvų elgesio su vaikais formoje, kai vaikas nuolat ujamas, graužiamas, baramas, dažnai mušamas. Tokių tėvų vaikai retai sulaukia pagyrimo žodžių, jie yra ignoruojami, ryte ir grįžę iš mokyklos jie pasveikinami akmenine tyla, jiems neleidžiama dalyvauti šeimos pokalbiuose. Nuo mažiausių dienų su tokiu vaiku elgiamasi šiurkščiai, neparodant jokio švelnumo, ir dėl to pas auką išsivysto vidinė, tačiau pati tikriausia tėvų baimė, o ilgainiui net ir neapykanta tėvams.

Agnes, mažoji didžiojo vokiečių dailininko Albrechto Diurerio duktė buvo nekalta motinos atstūmimo auka. Ponas J. R. Stodartas, rašydamas apie dailininko šeimyninį gyvenimą, sako:

„Šiuo atžvilgiu, ponia Diurer nelabai rūpinosi savo dukterimi. Ji mielai būtų pasiuntusi ją atgal pas jos dangiškąjį Tėvą, ir paprašiusi jo kito vaiko, o geriausia – išsirinkusi pati iš nesuskaičiuojamos mirtingųjų masės“.

Kadangi ponia Diurer niekino savo vyrą, ji smogė jam per jo paties dukterį. Kaip pastebi p. Stodartas, „vaikas buvo labai panašus į tėvą savo išvaizda, temperamentu, elgesiu, be to, motina pavydėjo nepaprasto mažosios prisirišimo prie tėvelio, dėl ko vaikas nebepatirdavo motiniškų bučinių ir galiausiai buvo visiškai perleistas tarnaitės globai“. Nieko nuostabaus, kad mergaitė mirė per savo antrąjį gimtadienį!

Nėra didesnės tėvų kvailystės kaip atstumti vaiką vien dėl to, kad jis nėra tos lyties, kaip norėjo jo gimdytojai. Blogiausia, kai tokie tėvai atvirai įžeidinėja nepageidaujamą atžalą, ir tai sukelia didžiulį pavojų vaikui.

Tėvai, kurie atstumia savo vaikus, gal žino, o gal ir nežino, kad tokio jų atstūmimo priežastis, tiesą sakant, yra neapykanta savo vaikams. Kadangi tokie tėvai dažniausiai yra griežti ir valdingi, jie dažnai užmaskuoja savo tikruosius motyvus sakydami, kad vaikams bus į naudą griežtas auklėjimas. Jie randa paguodos Šv. Rašto tekste: „Kas gailisi rykštės, tas nekenčia savo vaiko, o kas jį myli, tas pataiso rykšte“ (Pat 13, 24), bet neatsimena šv. Pauliaus žodžių: „Ir jūs, tėvai, neerzinkite savo vaikų, bet auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“ (Ef 6, 1). Pernelyg dažnai norime, kad mūsų vaikai atitiktų tokį gyvenimo būdą, kokį mes gyvenome prieš 25 metus. Laikai keičiasi, papročiai keičiasi, metodai keičiasi. Prisiminiau istoriją, kuri neseniai parsirodė laikraštyje Independent Forestery. Ten rašoma apie vieną berniuką, kuris grįžęs iš mokyklos pasigyrė tėvui, kad jis antras klasėje pagal mokslą. Pirmoji buvo mergaitė. „Iš tiesų, Džonai, – tarė tėvas, – juk tu nesiruoši būti aplenktas kažkokios paprastos mergaitės!“ „Na, matai, tėte, – atsakė Džonas, – mergaitės nėra jau tokios paprastos kaip atrodo“. Galime pridėti, kad ir berniukai nėra tokie paprasti kaip atrodo.

Nors nėra universalios vaikų auklėjimo formulės, vis dėlto esama tam tikrų bendrų vaikų ugdymo dėsnių ir principų, kuriuos galima pažinti studijuojant vaikus. Šie principai, kartą ištirti ir išmokti, gali būti labai naudingi auklėjant dabartinę kartą.

Kai kurie tėvai sudaro ilgalaikį planą, kaip išugdyti savo vaikus. Labai gera idėja būtų skirti tam tikrą periodą vienos kurios nors dorybės ugdymui, nei stengtis viską atlikti iš karto.

Šv. Paulius išreiškia pagrindinę tauraus vaikų auginimo mintį sakydamas: „Auklėkite juos, drausmindami ir mokydami Viešpaties vardu“. Samuelis Smilesas yra parašęs: „Pirmoji moralinės disciplinos ir visa ko gero seminarija yra šeima; po to eina bažnyčia ir mokykla; o dar po to – pasaulis, didžiausia praktinio gyvenimo mokykla. Tvarkingiausi namai yra tie, kur vyrauja tobuliausia disciplina ir kartu ji yra mažiausiai jaučiama. Moralinė disciplina veikia lyg gamtos dėsnių jėga. Tie, kurie yra pavaldūs jai, paklūsta jai nesąmoningai, ir nors ji formuoja žmogaus charakterį, kol gyvenimas tampa pavaldus geriems įpročiams, jos įtaka dažniausiai yra nematoma ir beveik nejaučiama“.

Nepaprastai svarbu, kad tėvai mokėtų skirti discipliną ir bausmę. Tai ne vienas ir tas pat, jų tikslai taip pat skirtingi. Disciplina yra apibrėžiama kaip lavinimas, kuris koreguoja, praturtina, sustiprina ir patobulina; tuo tarpu bausmė yra apibrėžiama kaip pažeidėjo nubaudimas siekiant atpildo. Taigi matome, kad šie žodžiai reiškia visai ką kitą. Bausmės tikslas yra sukelti pažeidėjui skausmą už padarytą blogį, o disciplina turėtų būti savivertės ir savikontrolės vystymas. Jei tai turėsime galvoje, vaikai bus rečiau beprasmiškai mušami. Vaikams reikia taisyklių, ir jie nori joms paklusti. Jie norėtų išgirsti, kas yra bloga ir kas yra gera, kaip daryti tai ir tai, jiems reikia švelnaus tėvų patarimo. Jei jūs užkraunate bereikalingą naštą mažų vaikų atminčiai ir tikitės iš jų savarankiško mąstymo susidūrus su sudėtingomis problemomis – jūs reikalaujate neįmanomo. Jiems trūksta teisingo nusistatymo, informacijos bei patirties. Jiems reikia vadovauti tokiose srityse kaip maistas, miegas ir bendra sveikatos priežiūra. Jie turi būti mokomi atsižvelgti į kitų teises ir paklusti tam tikriems reikalavimams, susijusiems ir su kitų žmonių laime bei patogumu.

Išlaikyti discipliną bus lengviau, jei prieš aiškindami vaikui, ko iš jo norite, žiūrėsite, kad vaikas būtų fiziškai pasiruošęs ir kad būtumėte patraukę visą vaiko dėmesį. Atsižvelkite į vaiko natūralų lėtumą. Kalbėkite aiškiai ir lėtai, kartokite, aiškinkite ir įrodykite. Padarykite paklusnumą kiek įmanoma malonesnį ir pabandykite suprasti, kad tai, kas atrodo atviras nepaklusnumas, yra paprasčiausia reakcija į kažką mažiau įdomaus ar mažiau suprantamo nei veikla, į kurią vaikas yra įsitraukęs tuo metu, kai buvo duotas įsakymas. Jei vaikas atkreipė dėmesį į jūsų reikalavimą ir atliko tai, ko buvo prašomas, nepamirškite parodyti jam savo pasitenkinimo. Padėkojimas, mažas pagyrimas daro stebuklus.

O pirmiausia, būkite nuoseklūs reikalaudami. Jei prinešti smėlio į namus pirmadienį yra tabu, to neturėtų būti leidžiama ir trečiadieniais bei penktadieniais. Nepastovumas sugriauna discipliną! Labai svarbu yra tėvų sutarimas disciplinos dalykuose. Jei vienas iš tėvų ką nors paliepia, antra pusė turi šiam paliepimui pritarti. Tai yra pagrindinė taisyklė!

Geriausi šiuolaikiniai specialistai mano, kad fizinės bausmės – pvz., pliaukštelėjimas per rankas ar per užpakalį – gali būti skirtos vaikams, nesuprantantiems paaiškinimų. Jos niekada neturi būti vykdomos iš keršto. Baudžiama gali būti vien tik dėl blogo elgesio, kuriam mes norime užkirsti kelią, bet jokiu būdu ne gero paskatinimui. Pavyzdžiui, būtų logiška pliaukštelėti vaikui, jei jis paišo ant svetainės baldų, tačiau ne dėl to, kad jis nesuvalgė visų pusryčių.

Daugelis tėvų pasiekia gerų rezultatų izoliuodami ar ignoruodami kaltininką. Kiti panašaus efekto sulaukia sulaikydami malonumus. Kitaip tariant, vaikai reaguoja skirtingai, ir galima išbandyti skirtingus metodus, kol atsirinksime geriausią. Jei baudžiate, bauskite tam, kad ištaisytumėte kaltę, o ne tam, kad suvestumėte sąskaitas su vaiku. Kun. Flanaganas, didelis vaikų psichologijos žinovas, įspėja tėvus nebausti supykus, nežeminti vaikų, nebausti dėl asmeninės savivertės patenkinimo, nesiplūsti ir neatidėlioti bausmių.

Mažiau problemų dėl disciplinos kiltų, jei tėvai labiau rūpintųsi gerais vaikų atliktais darbais nei blogais. Seras Richardas Steele‘as rašė: „Tikiu, kad sunku įsivaizduoti labiau trokštamą malonumą, kaip nuoširdų pagyrimą, nesumišusį nė su truputėliu pataikavimo“. Tuo tarpu Williamas Winteris pastebi, kad „teisumas yra iškeliamas, sustiprinamas ir pagerbiamas protingu nuopelnų pagyrimu“.

Žymus dailininkas Benjaminas Westas, kurio piešiniai kabo daugelyje pasaulio meno muziejų, kartą pasakė, kad jį dailininku padarė motinos bučinys. Kai ji pamatė pirmuosius jo vaikiškus eskizus, ji pagyrė juos. Jei ji būtų buvusi mažiau protinga, ji būtų galėjusi pasakyti: „Kvailas vaike, nešvaistyk laiko veltui ir neterliok kambario tokiomis nesąmonėmis“, ir kokios tragiškos būtų tokių žodžių pasekmės. Pagyrimas yra didžiulė jėga vaikų auklėjime. Vienas nuoširdaus pagyrimo sakinys yra vertesnis už toną barimo. Daug vaikų yra buvę priblokšti, išgąsdinti ar sugadinti šiurkštaus iniciatyvos sustabdymo.

Girkite kai tik pasitaiko proga, bauskite, jei to reikia, bet atsiminkite šias mintis iš vieno straipsnio apie vaikų auklėjimą:

„Mūsų patys geriausi pagalbininkai disciplinai išlaikyti yra meilės ir švelnumo jausmai, atidumo ir paslaugumo dvasia, pasirengimas atsiduoti ir pasiaukoti, kurie sudaro ir šeimyninio gyvenimo pagrindus. Įmanoma, kad vaikas būtų gana šiurkščiai nubaustas ir kartu taip stipriai jaustų švelnų bei šiltą tėvų rūpestį, kad tai jam nepadarytų jokios žalos. Taip pat įmanoma, kad tėvai viską darytų technine prasme korektiškai, tačiau parodydami tiek mažai meilės, kad net jų mandagūs ir kantrūs žodžiai vaiką paliks abejingą, sutrikusį ir įsižeidusį“.

Baudžiant vaikus labai svarbus protingas spendimas. Tėvai, uždarę vaiką tamsioje spintoje, gali jam padaryti nepataisomą žalą. Vėliau, kai tas vaikas užaugs, jis gali labai kentėti dėl tokios traumos, kad net negalės naudotis liftu ar lėktuvu. Vaikas, kurį tėvai dažnai ir žiauriai muša bei žemina jo bendraamžių akivaizdoje, gali savo širdyje brandinti pragaištingą neapykantą, iš kurios vėliau kils aibė psichologinių problemų.

Neišmintingi tėvai gali pridaryti daugybę kenksmingų klaidų, jei jie šeimoje nesistengia išstudijuoti ir suprasti kiekvieno vaiko individualaus charakterio. Protingi tėvai supras (ar pasistengs sužinoti), kad vienas vaikas gali būti intravertas, tuo tarpu jo sesuo ar brolis gali būti ekstravertai. Kiti šeimos nariai gali priklausyti pačiai plačiausiai grupei žmonių, kažkur viduryje tarp šių dviejų kraštutinumų. Elgtis su intravertu taip, kaip mes elgtumės su ekstravertu, būtų didžiausia kvailystė. O kaip atskirti intravertą nuo ekstraverto? Na, intravertas dažnai būna liekno ir gležno fizinio sudėjimo. Jis būna susimąstęs, ramus, kruopštus, mėgstantis vienumą ir uždaras. Jis verčiau sėdi namuose ir skaito, nei eina į lauką žaisti. Jis būna švarus ir tvarkingai apsirengęs – tvarkingai bent jau jo nuomone. Jis būna atsargus, kartais kritiškas ir išrankus, bet paprastai atkaklus.

Kita vertus, ekstravertas dažniausiai būna kresnas ir neaukšto ūgio, tačiau ūgio trūkumą jis kompensuoja triukšmu, kurį aplink save sukelia. Jis būna agresyvus, gana įžūlus, visada turintis sumanų atsakymą į bet kokį klausimą, savo kalbomis galintis nustelbti Filadelfijos advokatą. Jis būna traukos centras namuose ir dažniausiai gerai sutaria su kaimyniniais kiemo vaikais.

Nesupratingi tėvai nuolat grauš vargšą mažąjį intravertą, neigiamai jį lygindami su kitais šeimos vaikais, taip versdami jį dar labiau užsidaryti savajame kiaute. Viena vertus, ekstravertą reikia mokyti savikontrolės ir saugoti nuo pernelyg didelės veiklos, teigiamos ar neigiamos. Kita vertus, intravertą reikėtų skatinti užsiimti įvairiomis sporto šakomis ir stimuliuoti veiklai pagyrimais bei apdovanojimais. Tėvai turėtų kantriai atsakinėti į jo klausimus ir stengtis jam suplanuoti sveiką socialinį gyvenimą. Reikėtų pasirūpinti, kad intravertas atliktų daugiau vyriškų darbų namuose ir jame nesiformuotų lepūs įpročiai. Mergaitiškumą berniukuose būtina užgniaužti pačioje užuomazgoje. Pasaulyje būtų mažiau lytinių iškrypimų, jei tėvai protingai spręstų moteriškų polinkių berniukuose ir vyriškų polinkių mergaitėse problemas. Nereikia leisti vystytis mažų berniukų neįprastam susidomėjimui lėlėmis ir mergaitiškais žaidimais. Jei mergaitė akivaizdžiai elgiasi per daug berniokiškai, jai reiktų neleisti rengtis panašiai kaip berniukas, nei dalyvauti tokiuose berniukų žaidimuose, kaip futbolas, boksavimasis ar imtynės. Čia labai svarbus užjaučiamas supratimas ir nepageidaujamo elgesio slopinimas. Motinos, manančios, kad gražu savo sūnus puošti lūpų dažais ir nagų laku, nesąmoningai ruošia juos papildyti aštuonių milijonų potencialių ar faktiškų homoseksualų mūsų šalyje gretas[6].

Visuotinė taisyklė tėvams būtų išlaikyti discipliną, tačiau ne atšiaurumo ar tironijos dėka. Johnas Howardas, garsus savo užuojauta kaliniams, buvo negailestingas savo vaikams. Johnas Miltonas mokėjo viską, išskyrus kaip švelniai elgtis su savo vaikais. Jo griežtumas savo dukterims buvo tiesiog neracionalus. Valandų valandas jos pakaitomis turėjo skaityti jam keturiomis ar penkiomis kalbomis, kurias išmokti jis joms niekada neleido, nes jis sakė, kad moteriai mokėti vieną kalbą jau yra per daug. Nenuostabu, kad dėl nuolatinio šiurkštaus elgesio ir mušimo vaikai niekino jį ir troško jo mirties. Ir tai nėra pavieniai pavyzdžiai. Aš ir jūs žinome daug šeimų, kur barimas, ausų tampymas, kalčių ieškojimas yra nuolatinis dalykas, kol galiausiai nelaimingi vaikai būna taip suerzinti, kad pradeda puoselėti neapykantą ir maištauti viduje bei prisiekia vėliau atsilyginti už patirtus žiaurumus.

Jei vaikas turėjo tėvus, kurie jį „iš tikrųjų mylėjo“, jis tikriausiai galės pakęsti tam tikrą skurdo laipsnį, gerai baigs vidurinį mokslą, sukurs šeimą nesinaudodamas jokiomis konsultacijomis ir gerai išaugins vaikus be vaikų studijų ar psichiatrų pagalbos, mano dr. Spockas. Kita vertus, jo nuomone, didelė dalis suaugusiųjų, kurie jaučiasi nevykėliais ir nelaimingais, kurie ir kitus padaro nelaimingais, kurie yra žiaurūs ir pilni įtarumo, neapykantos ir baimės, kurie tampa nusikaltėliais, negali sukurti normalios santuokos, ar suserga psichiškai, „byloja apie aiškias priežastis, dažniausiai iš vaikystės laikotarpio, kurių teoriškai galima buvo išvengti, jei būtų buvę imtasi tinkamų priemonių“.

„Mes žinome, kad vaikas tarp 1 ir 3 metų amžiaus gali būti pažeidžiamas, baisiai pažeidžiamas tėvų elgesio, – sako dr. Spockas. – Jei jis nuolat gėdinamas dėl šlapinimosi į lovą, jame ilgainiui išsivysto gėdos ir menkavertiškumo jausmas. Jei jam per daug vadovaujama, jis tampa arba nepaklusnus, arba perdėm nuolankus. Jei jis nuolat įspėjamas, kad tėvai jo nemylės, jeigu jis nesielgs tinkamai, visa jo asmenybė bus apnuodyta nerimu ir priešiškumu“. Tėvai, kurie, baimindamiesi išpaikinti vaiką, nerodo jam meilės ir švelnumo, greičiausiai regės savo vaiką vėliau, paauglystėje, prisirišant prie pirmo sutikto žmogaus, kuris parodys jam šiek tiek jausmų.

Kažkas kartą yra pastebėjęs, kad „vaikystė yra toks nuostabus periodas žmogaus gyvenime, kad tiesiog gėda, jog jį eikvoja vaikai“. Tai iš tiesų yra nuostabus laikas, ir tėvai, pripildantys jį baime bei bausmėmis, yra nelaimingi žmonės. Užslopinti natūralų džiaugsmą, besiliejantį iš jaunų širdžių, yra kvailystės viršūnė. Priešakyje lauks ilgi, niūrūs metai, kai tėvai trokš atiduoti viską, kad tik vėl išgirstų tuos padūkusius, nerūpestingus balsus, ir laikys garbe surinkti išmėtytus žaislus bei drabužius. Vertinkite savo vaikus, nelaukite, kol lizdas taps tuščias. Jie gyvena nerūpestingas vaikystės dienas tik kartą, šis laikas taip greitai praeina ir niekad nebegrįš.

Radau seną straipsnį iš 1878 m. New York Evening Post, pavadintą „Užtariamasis žodis berniukui“. Tai nuostabi kiekvieno vaiko apologija, ir nors šiuo atveju jis skirta berniukams, esu tikras, kad skaitytojas gali vienodai teisingai jį pritaikyti ir mergaitėms. Štai jis:

„Berniukas yra lyg viesulas. Jis turi kažką veikti, ir kadangi dažniausiai jo rankos neužimtos naudingu darbu, jis imasi bet ko. Berniukas gali sukelti triukšmą visiškai nepaisydamas akustikos dėsnių. Apaukite jį veltiniais, išmuškite savo namus kilimais, bet jūsų vaikas sukels tokį triukšmą kulnais, kokio neišgautų joks naktinio sargo barškalas. Durys, užsitrenkdamos už jo, sudrebina visus namus, jis kasdien įvaldo spiegimo bei švilpimo meną kokiu nors visiškai nauju ir kankinančiu būdu. Jo meilė motinai tokia smarki, kad jo glaustymaisi suglamžo jos drabužius ir vos nesulaužo kaulų. Pasiryžęs mirti ją gindamas, jei prireiktų, jis vis dėlto kankina ją nuo ryto iki vakaro, neduoda jai nė truputėlio ramybės, kol miegas neužčiaupia jo burnos, neužmerkia jo vokų ir neatima iš jo rankų bei kojų jų demoniško sumanumo.

Viešumoje iš jūsų berniuko vieni nemalonumai. Vienas ar su draugais jis įžeidinėja praeivius gatvėse. Ką tik jis bedarytų, viskas yra blogai. Jis monopolizuoja erdvę ir pasisavina visą orą, skirtą akustiniams tikslams. Jį domina jūsų asmeniniai ypatumai, ir visu savo sielos atvirumu jis dalinasi įspūdžiais apie jūsų išvaizdą su savo kiemo draugu.

Vis dėlto berniukas turi ir pliusų. Jis yra medžiaga, iš kurios formuojami vyrai sekančiai kartai. Jis nėra „blogietis“ – t. y., jis nėra tyčia ir sąmoningai blogas. Nematomos spyruoklės jo rankose ir kojose verčia jį nuolat judėti, ir triukšmo demonas, matomai apsėdęs jį, kelia ausį veriančius, suaugusiuosius erzinančius garsus, kuriuos jis gali sustabdyti tiek pat, kaip liautis purvinęs savo batus ir kelnes. Dešimties akrų[7] sodyboje, toli nuo namų, berniukas yra gražus ir malonus pažiūrėti, ir tik tada, kai prieiname prie jo arčiau, jo buvimas pradeda mus kankinti, ir nejučia mūsų vaizduotėje iškyla karaliaus Erodo paveikslas. Būtent miestuose berniukas pridaro kitiems daugiausia nemalonumų, ir manau, kad tai nėra vien tik jo vieno kaltė. Taip, kaip garai, besiveržiantys iš katilo, tėra visiškai nekenksmingas debesėlis, jei tik jo aklinai neuždarysime, taip ir trykštantis energija berniukas tampa pavojingas visuomeninei tvarkai tik tada, kai jis yra įkalinamas, kai stengiamasi suspausti jį mažesnėje erdvėje, nei jo ekspansyvioji prigimtis reikalauja. Mes priverčiame jį leistis į karo taką, įsibraudami į jo medžioklės plotus; mes įtraukiame jį į karo veiksmus, elgdamiesi su juo kaip su visuomenės priešu. Mūsų santykiai su juo miestuose dažniausiai pasižymi mūsų noru užgniaužti jį, ir tai yra neišmintinga sistema. Jei jis žaisdamas kamuoliu gatvėje pradeda mus erzinti, mes paprasčiausiai uždraudžiame žaidimus gatvėse ir taip sulaukiame neišvengiamos pasekmės, kai jis, netekęs savo kamuolio, ima mėtyti akmenis į gatvės žibintus ar į policininkus. Rimtai kalbant, negerai vaikuose gesinti kibirkštis, iš kurių jie semiasi jėgos, sveikatos ir fizinės energijos. Jei tėvai skatins savo vaikų susidomėjimą sportu ir prisidės prie jų kiek įmanoma, visiems tai bus tik į naudą. Tada namuose labiau vyraus draugystė, nei barniai, mušimai, priekaištai, ir jie bus mažiau panašūs į nuolatinę kankinimų kamerą“.

Žiaurūs yra tokie tėvai, kurie užgesina bet kokią šviesą vaiko sieloje. Užuot stabdydami jo energiją, prisidėkite prie jo ir kartu palaidykite aitvarą ar pastatykite sniego pilį. Šie pečiai dar per maži nešti naštą, ši kakta dar per jauna raukšlėms, šios kojos dar per gyvos, kad nurimtų lyg gedulingoje eisenoje. Verčiau bandykite nutildyti pievų vieversius laukuose, kol jie taps tylūs lyg šikšnosparniai, verčiau sakykite pamokslus žvitriems avinėliams kalnų šlaituose, kol jie pradės ropoti it balų vėžliai, bet nesurakinkite vaikiško linksmumo grandinėmis.

 

Vienam pernelyg griežtam tėvui iš tiesų tenka dešimt, kurie yra per daug nuolaidūs, ir šis nuolaidumas yra kupinas didelių pavojų vaikams. Nestabdomos vaikiškos ydos po kiek laiko pavirs niokojančiu uraganu. Vaikiškas irzlumas išaugs į mizantropiją. Vaikiškas maištingumas išsivystys į įstatymų nepaisymą. Jei norite pražudyti vaiką, šokite pagal kiekvieną jo kaprizą. Tėvai, kurie leidžia užaugti savo vaikams taip niekada ir neišmokus didžiosios paklusnumo pareigos, ruošia savo lūpoms degančios tulžies taurę, o savo atžaloms – kelią į baisią pražūtį.

Klasikinių perdėto nuolaidžiavimo pavyzdžių galima rasti Šventajame Rašte. Tokia buvo Helio kaltė. Jo du sūnūs, Ofnis ir Finėjas, buvo blogos reputacijos žmonės, tačiau Dievas už tai apkaltino jų tėvą, kaip mes skaitome įkvėptame tekste: „Jam paskelbiau, kad jo namus pasmerksiu visam laikui už šią kaltę: nors jis žinojo, kad jo sūnūs elgėsi šventvagiškai, bet jų nesudraudė“ (1 Sam 3, 13).

Perdėtas nuolaidžiavimas buvo ir Dovydo klaida. Mes matėme, kaip ji sugriovė Absalomo gyvenimą. Jis turėjo kitą lepūnėlį, kuris taip pat sulaukė gėdingo galo. Apie jo nesugebėjimą vykdyti tėvo pareigas Adonijo atžvilgiu Šventasis Raštas sako: „Tėvas niekad nebuvo jo išbaręs ar klausęs: „Kodėl taip elgiesi?““ (1 Kar 1, 6). Helis ir Dovydas buvo geri žmonės, bet jie negalėdavo pasakyti „ne“ savo vaikams. Jie stengėsi jokiu būdu nesuerzinti jų. Užuot jiems vadovavę, jie apvertė dieviškąją tvarką ir patys buvo jų vadovaujami. Saliamonas parašė įvairiausių patarlių, išreiškiančių šį jausmą, rekomenduojančių protingą disciplinos ir net rykštės naudojimą. Jis regėjo savo brolį Adoniją tampant tėviško lepinimo auka ir todėl skambino pavojaus varpais kitiems tėvams. Šiandienos pasaulyje paplitusi nuomonė skelbia, esą Saliamonas be reikalo nerimavo, o jei ir ne be reikalo, tai jo elgesio principai buvę protingi ir tinkami tame „žiauriame amžiuje“, tačiau nebevartotini šių laikų rafinuotoje visuomenėje. Didelė dalis šiuolaikinės jaunimo kartos auga maloniai veikiami šio patobulinto elgesio kodekso, kurio pagrindinė nuostata teigia, kad tėvai gali patarti, bet jokiu būdu ne įsakinėti savo vaikams. Vis dėlto nuolat girdime skundus apie augantį jaunuolių savavališkumą ir nepaklusnumą. Nepagarba gimdytojams tapo vienu pastebimiausių šio laikmečio bruožų. Metams bėgant, tėvai tampa vis labiau paklusnūs savo vaikams!

Kažkas neseniai yra pastebėjęs, kad „mokytojai bijo direktoriaus, direktorius bijo mokyklų inspektoriaus, mokyklų inspektorius bijo Švietimo ministerijos, Švietimo ministerija bijo tėvų, tėvai bijo vaikų, o vaikai nebijo nieko!“

Tėvai užsitraukia nepagarbą ir nepaklusnumą, jei jie per daug draudžia ar įsakinėja, jei jie kažką daro vien norėdami pademonstruoti savo autoritetą. Jie taip pat gadina savo vaikus, duodami jiems viską, ko tie reikalauja, o po to daro dar vieną klaidą pripažindami pralaimėjimą auklėjimo darbe ir sakydami negalį nieko daugiau su jais padaryti! Jie patys skatina savo vaikų nepaklusnumą bausdami juos už silpnybes, tačiau toleruoja ydas, taip užsitarnaudami savo vaikų panieką ir pyktį.

Tie tėvai ir motinos, kurie negali sukontroliuoti savo vaikų, dažniausiai nėra išleidę nei vieno cento ir nėra sugaišę nė vienos valandos knygai apie vaikų auklėjimą. Nors jie lengvai gali rasti tokių knygų viešosiose, mokyklų ar parapinėse bibliotekose, jie niekada nemano, kad dėl to verta vargintis. Kiekviena gera knyga ta tema atskleis jiems šiuos minėtus auklėjimo principus.

Per daug tėvų bijo savo vaikų paniekos ir pykčio. Tiesą sakant, jie yra bailiai, ir vaikai tą greitai pastebi bei išmoksta palenkti savo naudai. Jei jūs staiga suvokiate, kad jūsų namus valdo jūsų septynmetis ar dešimtmetis, skirkite kurią popietę nueiti pas mokyklos psichologą ir pasitarti su juo, kaip atgauti savo laisvę ir autoritetą.

Tėvai, kurie sako: „Noriu, kad mano vaikai turėtų viską, ko jie trokšta; niekada nenorėčiau, kad jie kentėtų taip, kaip aš kentėjau“, yra nepaprastai kvaili. Per daug nuolaidžiauti vaikui yra lygiai taip pat blogai, kaip ir būti pernelyg griežtam. Daug geriau mokyti vaikus pasitikti ir išspręsti sunkumus, nei saugoti juos nuo bet kokių sunkumų.

 

Kartą skaičiau apie žmogų, bandžiusį padėti drugeliui išsiveržti iš savo kokono. Jis stebėjo, kaip drugelis stengiasi išsilaisvinti, ir manydamas, kad atlieka meilės darbą, prapjovė plonyčius, šilkinius siūlus, kurie rodėsi tvirtai laiką vabzdžio kūną. Giliam savo liūdesiui jis pastebėjo, kad kai išlaisvintas drugelis pabandė skristi, jos sparneliai buvo per silpni nešti naštą. Gamtos nustatyta kova turėjo tam tikrą aiškų tikslą. Privalėdamas išsivaduoti iš kokono, drugelis turėjo sustiprėti. Taip yra ir su vaikais. Be saiko juos globoti, saugoti juos nuo bet kokių sunkumų, neskatinti jų pasitikti kliūtis ir jas išspręsti, reiškia elgtis taip, kaip žmogus, bandęs padėti drugeliui. Vėliau jūs nuliūsite pamatę, kad išleidote į pasaulį dar vieną silpnavalį, dar vieną tokį, kuris papūtus žiauriems gyvenimo vėjams stokos drąsos ir ryžtingumo narsiai pasitikti gyvenimo sunkumus ir problemas, bendras visiems žmonėms. (...)

Nelaimei, daug tėvų bando vaikus paversti savo kopijomis. Jie nori, kad jų vaikai galvotų, elgtųsi ir reaguotų taip, kaip jie. Sąmoningai ar nesąmoningai, jie dažnai primeta vaikams tokį gyvenimo modelį ar pašaukimą, kurio jie patys kažkada troško, tačiau dėl vienų ar kitų priežasčių negalėjo juo sekti.

Kad išlaikytų vaikus priklausomus nuo jų, kai kurie tėvai tampa tikrais savo atžalų vergais. Jie krapšto jiems ausis, valo jų drabužius, blizgina jų batus. Išmintinga motina reikalautų, kad vaikas atliktų šiuos darbus pats. Motina turėtų prižiūrėti ir vadovauti, bet ne daryti šiuos dalykus už vaiką. (...)

Jei vaikas pasisiūlo padėti jums dirbti ką nors iš namų ruošos, net jei tai įvyksta nedažnai, leiskite jam prisidėti ir pagirkite jį už rūpestingumą. Jei bijote, kad jie sudaužys jūsų taures ar salotinę, kurią jums padovanojo teta Maja vestuvių proga, reiškia, jūs blogai orientuojatės vertybėse. Verčiau tegu jie jums padeda ir sudaužo kelias porcelianines lėkšteles, bet neatstumkite jų, sulaikydami bangą, kuri galbūt vėliau nebepakils.

Išmintingi tėvai supranta, kad jų auklėjamasis darbas vieną dieną bus apdovanotas vaikų emancipacija, ir kad palaipsnis, nuoseklus šio atsiskyrimo įvykdymas yra didelis dalykas. Tam, kad būtų gerai užbaigtas, procesas turėtų prasidėti anksti. Kai vaikas išauga iš pirmojo gryno autoriteto tarpsnio, tėvai turėtų argumentuoti įsakymus. Bet patys pirmieji metai yra labai svarbūs. Tapti savo vaiko vergu nuo pat kūdikystės reiškia padėti pagrindus tėvų vergovei vėlesniuose metuose.

Daug geriau įpratinti vaiką prisiimti šiek tiek atsakomybės, nes jei jį nuo jos saugosite, vėliau, kai jūsų arti nebus, jis negalės pats išspręsti svarbių klausimų. Pradėkite skirdami jam tam tikras pareigas, tinkamas vaiko amžiui bei fizinei būklei, pasirūpinkite, kad jos būtų atliktos, ir pagirkite už jų įvykdymą. Kai jis paaugs metais ir išmintimi, skirkite jam atsakingesnes pareigas: pvz., nusipirkti sau asmeniškai drabužių, taip pat duokite jam šiek tiek laisvės perkant maistą parduotuvėje. Žinoma, bus klaidų, tačiau jos leis jums nurodyti vaikui, kur jis klydo palyginti nesvarbiuose dalykuose, ir taip jūs turėsite galimybę vadovauti savo atžalai pasirenkant išmintingesnius veikimo ir pasirinkimo kelius.

Visada atsiminkite, kaip svarbu leisti vaikams prisiimti atsakomybę, patiems pasirūpinti savimi, būti nepriklausomiems ir patiems spręsti bei rinktis. Kuo daugiau juos lepinsite, tuo labiau sugadinsite juos visam gyvenimui. (...) Liudvikas XVI, Prancūzijos karalius, išsiskiria istorijoje kaip perdėto globojimo auka. Visa Prancūzijos ir pasaulio istorija būtų kitokia, jei tėvai būtų jį išmokę spręsti pačiam ir laikytis savo sprendimų. Tačiau jis absoliučiai nesugebėjo remtis savimi, o pasitikėdavo paeiliui ar tuo pat metu savo tėvais, savo teta, savo žmona, savo ministrais ir net savo dvariškiais. Taip geranoriškas vyras tapo vienu blogiausių valdovų.

Tėvai, laikantys savo vaikus „po padu“, išaugins infantilus. Iš besaikio globojimo kyla baimė, priklausomybė, nepasitikėjimas savimi, nepilnavertiškumo kompleksas, drovumas ir emocinis nesubrendimas. Tokie tėvai galėtų mokytis iš paukščių, kurie, instinkto vedami, kai jų jauniklių sparnai tampa pakankamai stiprūs, išmeta juos iš lizdo. Priversti jaunuolį savarankiškai gyventi, atrodo, yra gera gamtos pamoka. Per didelis globojimas atima iš vaiko sveiką požiūrį į diskomfortą, skausmą ir nepriklausomybę.

Tėvai, trokštantys valdyti savo vaikų gyvenimą, tėvai, siekiantys tapti nuolat reikalingi jiems, ar tie, kurie trokšta pasirodyti kartu su jais ant žurnalų viršelių, galėtų pasimokyti iš Kristaus Motinos gyvenimo, kaip ji, užbaigusi savo darbą, ramiai pasitraukė į šešėlį. Nuostabu pažymėti, kad po Šventosios Dvasios nusileidimo per Sekmines Marijos vardas niekada nebebuvo paminėtas Šventajame Rašte. Daugelis ne tokių didžių motinų įsižeistų taip nustumtos į antrą planą.

 

Štai glaustas keleto taisyklių rinkinys, kurį reikėtų atminti santykiuose su vaikais:

- Netikėkite, kad vaikų išauginimas yra instinktyvus. Reikalingos įgytos žinios. Viena knyga apie vaikų psichologiją jūsų šeimyninėje bibliotekoje gali padėti išvengti šiurkščių klaidų santykiuose tarp tėvų ir vaikų.

- Nenaudokite prievartos. Naudokite įtaigą. Neverskite, kai galite įtikinti. Nepamirškite atkreipti dėmesio į jūsų vaikų skirtumus, susijusius su protiniais, fiziniais bei temperamento ypatumais.

- Nebandykite palaužti jūsų vaiko valios. Palenkite ją.

- Nenusileiskite jam.

- Nekeiskite kasdieną elgesio taisyklių.

- Būkite nuoseklūs bausdami už tam tikrus prasižengimus.

- Jūsų ir sutuoktinio nurodymai vaikui neturėtų būti skirtingi.

- Neleiskite seneliams kištis į discipliną.

- Neliepkite vaikui daryti to, ko pats nenorite.

- Nežeminkite jo viešai ar jo draugų akivaizdoje.

- Neleiskite jam viešai jūsų žeminti.

- Nekeiskite savo įsakymų ar nurodymų, kad ir kiek daug ašarų būtų išlieta ar įniršio priepuolių pademonstruota. Vieną kartą pasiduosite, ir jūs pralaimėję!

- Niekada nelaužykite savo pažadų vaikams. Jei leidote jiems pusvalandį žaisti, staiga nepersigalvokite ir nepasiųskite jų į parduotuvę.

- Nepamirškite sugalvoti kokio nors apibrėžto tikslo savo vaikams, į kurį turėtų būti nukreipta disciplina ir lavinimas.

- Neaukokite savo vaiko neapgalvotiems suaugusių kaprizams.

- Neteikite pirmenybės kuriam nors vienam vaikui iš kitų.

- Nenaudokite vaikų kaip priemonės išlieti pykčiui ant sutuoktinio.

- Nesitikėkite iš vaiko, kad jis mąstys kaip suaugęs.

- Neįkyrėkite vaikams nuolat kalbėdami apie dėkingumą, kurį jie jums yra skolingi.

- Nepamirškite, kad žodis disciplina kyla iš žodžio docere – mokyti.

- Nepaverskite vaikų savo vergais.

- Neišliekite ant vaikų savo emocijų.

- Nebūkite per daug rūpestingi arba atvirkščiai – per daug aplaidūs.

- Nekelkite scenų ir triukšmo dėl nereikšmintų dalykų.

- Neįkyrėkite pasakodami, kaip griežtai jūs buvote auklėjami ir kokie dorybingi buvote vaikystėje. Vaikai žino geriau, nei jūs manote, kokie jūs esate kantrūs, malonūs, geri, kuklūs, nusižeminę.

- Nedusinkite vaikų savo meile. Paprasčiausiai dalinkitės ja.

- Neapleiskite kitų vaikų gimus naujagimiui. Gerai juos paruoškite naujo šeimos nario atvykimui.

- Nebūkite per daug griežti, per daug globėjiški, ar atšiaurūs savo vaikams.

 

Dažniau pamąstykite apie patarimus ir įspėjimus, esančius šiame skyrelyje. Jie skiria gerus, mylinčius tėvus nuo nevykėlių. Visados atminkite, kad jūs duodate pavyzdį savo vaikams, nes iš to plaukiantis gėris ar blogis tęsis kitose kartose. Tėvų nemokšiškumas ir abejingumas kris ant vaikų per kartų kartas. Vienas mano draugas teisėjas kartą pasakė, kad bent pusės bylų, kurias jis sprendė, galima buvo išvengti. Tų nusikaltėlių gyvenimo istorijos aiškiai rodė, kad jų problemos prasidėjo jau vaikystėje, ir jei jie tuo metu būtų gavę tinkamą auklėjimą, jiems būtų labiau pasisekę gyvenime. Jis net drįso spėti, kad tų nusikaltėlių tėvai patys buvo savo tėvų aukos, ir jis pacitavo seną kiniečių patarlę, kuri man taip patiko, kad ją užsirašiau ant voko. Ji skamba taip: „Tie, kurie gerai vykdė savo pareigas būdami vaikais, patys turės pareigingus vaikus. Neišauklėti ir nelaimingi vėlgi turės panašaus charakterio atžalas. Kad įsitikintumėte, paprasčiausiai stebėkite kartą šiaudinį stogą lietuj lyjant – lašas, krisdamas nuo stogo, seka ankstesnį lašą nenukrypdamas nuo trajektorijos“.

 

(Iš Charles Hugo Doyle, Sins of parents. Counsels on marriage and youth guidence. 1951, New York. 7. skyrius. Silpnavaliai arba beširdžiai tėvai. Iš anglų k. vertė Kęstutis Choromanskis.)