Pierre Édouard Frère, „Malda“ (1857)
1. Rūpinimasis vaiko siela nuo pat gimimo
Jei pamąstytume, kokie svarbūs yra pirmieji vaiko gyvenimo metai, būtume pritrenkti! Jis ne tik išmoksta valgyti, gerti, juoktis, dažnai – vaikščioti ir tarti vienskiemenius žodžius, bet ir įgauna konkrečius besiformuojančio charakterio bruožus. Nuo pat gimimo akimirkos formuojasi vaiko asmenybė ir būdas. Kai jis sulaukia šešerių metų, jau būna padėtas nesugriaunamas jo charakterio pagrindas. Todėl svarbus ne tik kiekvienas mėnuo, bet ir kiekviena diena: nors jūsų kūdikiui – tik trys mėnesiai, jo sąmonėje įsispaudžia svarbūs vaizdiniai.
Bet mes, tėvai, tokie užsiėmę! Tik tie, kurie patys yra tėvai, pajėgia suprasti, kiek rūpesčių mums pridaro vaikai. Reikia tiek daug nuveikti, o laiko, kad tai padarytum, visuomet taip maža! Teisingai prižiūrėti jų augimą ir vystymąsi yra Heraklio darbas. Tačiau tai yra pats svarbiausias tarpsnis jūsų vaiko gyvenime – nuo jo gimimo momento iki tada, kai jis pradeda eiti į pirmąją mokyklos klasę. Todėl turime atminti, kad vaiko charakterio pagrindą suformuoja pirmieji keli gyvenimo metai, o namų aplinką beveik visiškai nulemia tėvai. Kaip palenksime daigą, taip augs ir medis!
Tėvų pareiga
Šiame ir vėlesniuose skyriuose mėginsime padėti jums įvykdyti tą pareigą, kurią jums skyrė visagalis Dievas – krikščioniškai auklėti vaiką, kurį sutveriant jūs bendradarbiavote su Dievu.
O, jei galėtume suvokti savo atsakomybę, privilegiją ir galią formuojant vaiko sielą! Tėvų pareigą galima apibendrinti vienu sakiniu – turime išmokyti savo vaiką pažinti ir mylėti Dievą, taip pat Jam tarnauti šiame pasaulyje taip, kad galėtų būti laimingas su Juo būsimajame, amžinajame gyvenime.
Antgamtinė atmosfera
Kad išmokytume vaiką pažinti, mylėti Dievą ir Jam tarnauti, pirmiausia turime pripildyti savo namus antgamtine atmosfera. Mūsų tikslas yra padaryti namus katalikiškus, kad kūdikis galėtų pastebėti šventus dalykus taip anksti, kaip pastebi savo mamą ar barškutį. Kodėl nesuteikus Viešpačiui Jėzui garbės tapti vienu pirmųjų įspūdžių kūdikio atmintyje?
Tačiau kaip namai gali būti antgamtiški, jei mes didžiąją dalį laiko praleidžiame rūpindamiesi pinigais ir pakankamu uždarbiu savo vaikams išlaikyti? Negi Bažnyčia mano, kad tokie paprasti žmonės kaip mes turime būti šventi? Bet kodėl gi ne? Būti šventuoju yra ne kas kita, kaip vykdyti Dievo valią, o Dievo valios vykdymas mūsų atveju reiškia atlikti savo įprastines krikščioniškas pareigas. Dievas viską mato, Dievas viską žino, ir netgi tokia mažutė pareiga kaip buteliukų plovimas gali įgauti begalinė vertę. Tik pagalvokite! Ar esate kada nors žiūrėję į snaigę ir žavėjęsi įstabia jos forma? Tad jei Dievas tokiam mažam dalykėliui, kuris išnyks vos nukritęs, suteikė tokį gražų pavidalą – kaip jis rūpinasi vaiko siela, kurios laikini saugotojai esate jūs?
Ką daryti?
1) Katalikų filosofai paaiškina, kad antgamtinė, viršprigimtinė (lot. supernaturalis) tvarka yra statoma ant prigimtinės, arba gamtinės, (lot. naturalis) tvarkos pamato. Taigi svarbu vaiko gyvenime nuo pat pradžių įvesti tam tikrą reguliarumą, susijusį su fiziniais kūdikio poreikiais. Reguliarumas maitinant, migdant ir t. t. vėliau padės suformuoti krikščioniško charakterio pagrindą.
2) Šeima, kuri kartu meldžiasi, išlieka kartu. Patirtis rodo, kad šeima, kuri kartu meldžiasi šv. Rožančių, savo nesutarimus užglaistys pamaldumu Švenčiausiajai Mergelei.
3) Būtų nuostabu, jei kartais perskaitytume Krikšto pažadus ir kasdien juos prisimintume, kad ir maudydami kūdikį, o tada melstume Dievą, kad Jis per visus ateinančius metus išsaugotų vaiko per Krikštą gautą nekaltybę.
4) Kūdikiai stebėtinai judrūs. Jei paimsime jų mažas rankytes ir peržegnosime kryžiaus ženklu – nors jiems dar tik trys mėnesiai – jie greitai pripras prie to veiksmo.
5) Kiekviena mama turėtų būti „įvesdinta į Bažnyčią“ (tai specialus palaiminimas, duodamas po kūdikio gimimo. Jis panašus į Senojo Testamento Apsivalymo apeigas – įvedybas, kuriose dalyvavo net ir Dievo Motina). Jei to dar nepadarėte, būtų gera mintis susiruošti dabar. Tai yra Bažnyčios teikiama sakramentalija, ir ji yra tokia vertinga, kad reikėtų pasinaudoti jos teikiama dvasine nauda.
6) Tegul jūsų daina kūdikiui būna religinė, geriausia – himnas Švenčiausiajai Motinai.
7) Per tuos svarbius pirmuosius mėnesius paveskite kūdikį ypatingai Dievo Motinos ir Jėzaus Kristaus globai, taip pat galite prisegti Švč. M. Marijos arba Švč. Jėzaus Širdies medalikėlį prie jo apatinių marškinėlių kaip to pašventimo ženklą.
Dorybės, reikalingos tėvams
Niekuomet nepamirškite pasitikėti Dievo Motina. Gyvendama žemėje, ji buvo ir motina, ir žmona, todėl supranta jūsų, tėvų, vargus bei rūpesčius. Priklausykite nuo jos kaip jūsų vaikas priklauso nuo jūsų, atsiremkite į ją, gyvenkite ja! Pats Jėzus visiškai pasivedė jos globai ir gyveno su ja.
2. Šešių mėnesių kūdikis
Malonės dovanos, kurias Dievas duoda šventajame Santuokos sakramente, yra šios:
1) Dalyvauti naujų žmonių sutvėrime, laikantis Dievo įstatymų.
2) Džiaugtis ir padaryti šventais vedybinio gyvenimo malonumus (sukurtus tam, kad sušvelnintų gyvenimo sunkumus ir glaudžiau suvienytų vyrą ir žmoną).
3) Puoselėti savęs atsižadančią meilę vienas kitam ir augti joje, pakenčiant neišvengiamus trūkumus, kurių esama kiekviename žmoguje.
4) Auklėti vaikus, lavinant juos geram ir naudingam gyvenimui žemėje, kuris nuvestų juos į dangų.
Todėl atminkime, kad tėvai yra paties Dievo skirti mokytojai.
Visą laiką mokytis
Vykdydami savo kilnias mokytojų pareigas, turime atminti, kad būtent mums dera suteikti vaikui naujų idėjų. Tad jei norime, kad kūdikis būtų kupinas gerų minčių, turime jas jam įskiepyti. Dabar, kai vaikas yra „graibstymo“ stadijoje, jis, be abejonės, užgriebs mūsų nešiojamą medalikėlį kas kartą, kai keičiame jam sauskelnes ar pasilenkiame su juo pasikalbėti. Štai proga parodyti medalikėlį ir pasakyti: „Marija“, jei tai yra, pavyzdžiui, Švč. M. Marijos Stebuklingasis medalikėlis. Ar jis pažinos Dievą, Švenčiausiąją Mergelę ir šventuosius, priklauso nuo to, kaip mes juos jam pristatysime.
Žinoma, užtruks dar ilgai, kol kūdikis ims kalbėti, bet jis visą laiką priima įspūdžius. Mažame kūdikio pasaulyje tėvas ir motina jam yra beveik viskas. Nors jis nesupranta nieko, ką jūs sakote, atrodo, kad kartais jis turi šeštąjį pojūtį, kuriuo jaučia tai, ką jaučiate jūs. Kai tėvas ir mama jaudinasi dėl kokių nors šeimyninių sunkumų, vaikas būna neramus. Kai jie būna laimingi, kūdikis dažniau džiaugsmingai krykštauja.
Taigi vaikas visą laiką mokosi, o mūsų pareiga – pateikti jam minčių apie Dievą ir religiją per tai, ką jis mato ir girdi.
Planavimas
Mes, motinos, galėtume kurį nors ramų vakarą, kai įsivyrauja tyla, prisėsti prie popieriaus lapo ir pieštuku brūkštelėti keletą klausimų bei atsakymų:
Ko man reikia, kad atlikčiau savo darbą? – Mąstymo, laiko, atsakomybės jausmo, kantrybės, ištvermės ir maldos.
Su kuo pirmiausia norėčiau supažindinti savo vaiką? – Su Dievu, Švč. Mergele Marija, Kūdikėliu Jėzumi, kai kuriais šventaisiais, paklusnumu ir t. t.
Kaip galėčiau šias mintis jam pateikti dabar? – Paveikslais, dainomis, kūdikio žegnojimu ir t. t.
Apmąstę, nuspręskite kiekvieną dieną skirti truputį laiko, kad įsitikintumėte, ar vykdote savo planą. Net jeigu jums atrodytų, kad šiuo planavimu nieko nepadarote kūdikiui, jūs daug padarote sau – tiesiog tuo, kad mąstote apie savo kilnią pareigą būti motina arba tėvu ir planuojate, kaip įvykdyti tą pareigą.
Esame labai užsiėmusios, fiziškai rūpindamiesi kūdikiu, namų ruoša, virimu, kūdikio priežiūra – šimtu dalykų, kuriuos pamiršta kiti žmonės. Tėvas taip pat būna pavargęs po sunkaus dienos darbo. Todėl tėvai turi būti šventaisiais. Jie negali pabėgti nuo savo pašaukimo. Nepaisant to, kokie nuilsę ir persidirbę jie būtų, jie turi mąstyti apie tokių brangių savo vaikų sielų ugdymą.
Linksmumas
Kokie nuvargę ir išsekę ne kartą jaučiamės vakarais! Tačiau atminkime: mūsų Viešpats, duodamas kokį nors kryžių, visada suteikia pakankamai malonės jį pakelti. Jau vien šypsodamiesi jaučiamės geriau, nes nusiteikimas, sukeliantis šypseną, padaro pokytį nervų sistemoje, taigi nuvargęs kūnas ima jaustis geriau. Ši kombinacija – šypsena ir pavargusio kūno atpalaidavimas – duoda naujų jėgų tiek kūnui, tiek sielai.
Pakalbėkime apie linksmumą. Turbūt pastebėjote, kad kai kurie kūdikiai yra gyvesni už kitus: greičiau pradeda kalbėti ir t. t. Tai gali įvykti ir dėl to, kad tokių kūdikių motinos, besisukdamos savo kasdienės namų ruošos darbuose, beveik be perstojo kalbasi su savo vaiku, kai jis nemiega. Apsuptas tokios atmosferos, mažylis ugdys pageidautinas asmenybės savybes daug lengviau nei tas, kuris būna paliktas žaisti savo aptvarėlyje ir pamirštas.
Ką daryti?
1) Ir toliau kalbėkite šeimos Rožančių. Žinoma, į vakaro maldas bei Rožančių įtraukite ir kūdikį. Uždegtos žvakės ant mažo namų altorėlio patrauks kūdikio dėmesį, ir jis greitai susies šeimos maldas bei žvakių uždegimo ritualą su šilumos ir laimės jausmu, kuris peraugs į meilę maldai.
2) Visada turėkite namuose švęsto vandens. Kiekvieną rytą ir vakarą įmerkite į jį mažylio pirštukus ir su jo ranka peržegnokite jį kryžiaus ženklu.
3) Ir toliau giedokite religines giesmes kaip lopšines.
4) Ar jūsų namuose jau intronizuota[1] Švenčiausioji Jėzaus Širdis? Jeigu ne, būtų gerai tai padaryti, nes tai bene veiksmingiausia praktika, padedanti šeimos maldą padaryti reguliariu įpročiu. Švč. Jėzaus Širdies paveikslas nuolat primena, kad Dievas yra mūsų katalikiškų namų gyventojas. Malda, kuri, be kita ko, sako: „Mes pripažįstame Tave savo namų Karaliumi ir Galva“, yra pagarbos Kristui Karaliui aktas. Tai mūsų ištikimybės Jam pareiškimas mūsų kasdieniame gyvenime, visame, ką mes darome.
Dorybės, reikalingos tėvams
Būkite linksmi, kantrūs ir ištvermingai laikykitės savo plano supažindinti jūsų mažylį su Dievu. Tam prireiks laiko, bet jūsų pastangos bus gausiai atlygintos.
3. Devynių mėnesių kūdikis
Kaip bėga laikas! Iki šiol jūsų vaikas tik gėrė įspūdžius, bet jau netoli tas metas, kai jis juos išreikš. Dabar jums reikia pasiruošti lavinti vaiko charakterį ir pratinti jį prie maldos.
Charakteris
Šiame mažame padarėlyje su gražiu kūneliu, į kurį jūs taip meiliai žiūrite, glūdi jėga, stipresnė už Niagaros krioklį. Kiekvienas iš mūsų turi stiprų troškimą išreikšti save, pajėgiantį suformuoti asmenybę, galinčią statyti kitų žmonių gyvenimo ir laimės rūmą arba jį sugriauti. Niagaros krioklys, paliktas savo natūralioje būklėje, grumėdamas į bedugnę, yra labai gražus, tačiau nieko naudingo nepadaro. Pažabotas ir nukreiptas, jis gali apšviesti namus, varyti gamyklas, atlikti tūkstančius darbų, kurie padaro gyvenimą lengvesnį tūkstantį mylių aplink. Jei pabandytumėte jį visiškai užtvenkti, jis išsilietų per kraštus, sukeldamas katastrofą. Tokia yra ir jūsų vaiko sielos vidinė jėga. Išlepinus vaiką, jo gyvenimas taps visiškai nenaudingas ir jis bus našta kitiems. Kita vertus, jį „užtvenkus“ – sutramdžius jį rūstumu ir represijomis, vaikas taps neurotiku. Jūsų pareiga yra pažaboti ir nukreipti tą jėgą, kad jūsų vaikas galėtų tarnauti Dievui ir būtų naudingas kitiems.
Jūsų pačių pasiruošimas
Kol kas jūsų vaikas negali tiesiogiai reaguoti į religinį ir moralinį jo charakterio formavimą. Tačiau netiesiogiai jo charakteris labai priklausys nuo jūsiškio. Jeigu jūs kantrūs, linksmi ir patenkinti savo gyvenimu, vadinasi, turite savybių, būtinų, norint teisingai disciplinuoti vaiko elgesį. Nėra kito būdo, kaip išvengti kraštutinumų: vaiko išlepinimo arba per didelio griežtumo jam. Vienintelis būdas – ugdyti jūsų pačių charakterį.
Maldos kelias
Kantrybės, linksmumo ir pasitenkinimo savo gyvenimu kelias yra maldos kelias. Jei priklausytume vien nuo savęs, niekada negalėtume būti ramūs tokios baisios mūsų, tėvų, atsakomybės akivaizdoje. Bet pamąstykime: kaip vaikas viskuo priklauso nuo mūsų, taip ir mes visokeriopai priklausome nuo Dievo, ir kaip didžiulė meilė sieja mus su vaiku, taip ir Dievas mus myli dar didesne meile. Kai tik kelioms minutėms prisėsite arba prigulsite atsipūsti, tegul jūsų mintys sklendžia pas Dievą. Padėkokite Jam už tai, jog davė jums tokią brangią mažą sielą, kad ją ugdytumėte ir ja rūpintumėtės. Pašvęskite Jam save, kad Jis galėtų jūsų valią nukreipti Jo valios link, pasakykite Jam, kaip karštai Jį mylite. Jis toks geras! Kalbėkite savais žodžiais, ne ištardami juos balsu, bet tyliai tardami juos savo širdyje. Vidinė malda yra aukščiausia maldos forma.
Kūdikio maldos kelio pradžia
Vėliau gyvenime didelį pasitenkinimą teiks žinojimas, kad pirmieji jūsų vaiko įspūdžiai yra susiję su Dievu. Jeigu jūs kiekvieną rytą atsiklaupsite šalia savo kūdikio lovelės, pasimelsite „Sveika, Marija“ ir savo vaiko vardu sukalbėsite ryto pasiaukojimą: „Mano Dieve, aš aukoju Tau save ir savo dieną“, greitai padėsite pagrindą jo maldos gyvenimui. Prisiminkite, kaip vaikas ima verkti išvydęs gydytoją, kuris prieš kelias savaites jam suleido vaistus. Tada jam buvo padarytas stiprus ir ilgalaikis įspūdis. Taip yra ir su jo gerais maldos įpročiais, su meilės, šilumos ir Dievo artumo jausmu.
Meilės elementas
Kai jūsų kūdikis ims pastebėti jį supančius daiktus, jam labiausiai už viską reikės suvokti, kad jūs jį mylite. Juk visas vaiko patyrimas įspaus į jo sielą supratimą, kad jam trūksta jėgų ir žinių. Vienintelis mažylio turimas padrąsinimo šaltinis pasaulyje, kuris jam lieka visiška paslaptis, yra mūsų meilė jam. Vargu ar mums, mamytėms ir tėveliams, reikia priminti mylėti savo vaikus, bet mes turime leisti vaikui pamatyti mūsų meilę visada, net kai vaikas mus erzina, net kai jį baudžiame.
Ką daryti?
1) Ir toliau kalbėkite šeimos Rožančių. Vargu, ar įmanoma per daug pabrėžti jo svarbą, nes jis pasitarnauja dvejopai: sustiprina šeimos ryšius ir padidina mūsų pasišventimą Dievo Motinai.
2) Įpraskite kalbėti kasdienines maldas – prašydami Dievo pagalbos, kurios jums reikia vykdant jūsų kasdienes tėvų pareigas.
3) Dalyvaukite Mišiose, kiek tik įmanoma. Visos pasaulio maldos negali prilygti vienoms Mišioms, todėl nepraleiskime progos, kad ir šeštadienį ar kitą laisvą dieną, paaukoti savo maldas, suvienytas su Mišių auka.
4) Kiekvieną rytą šalia jūsų kūdikio lovelės sukalbėkite „Sveika, Marija“ ir paprastą ryto pasiaukojimą.
5) Kiekvieną rytą ir vakarą paimkite mažylio rankelę ir peržegnokite jį kryžiaus ženklu.
6) Ir toliau giedokite giesmes kaip lopšines kūdikiui.
Dorybės, reikalingos tėvams: vaikščiojimas Dievo akivaizdoje
Mąstymas apie mūsų meilę kūdikiui ir Dievo meilę mums sustiprins įprotį pakelti mūsų mintis į Tą, kuris mus sutvėrė. Koks laimingas būtų mūsų gyvenimas, jei paaukotume Dievui kiekvieną naują darbą! Kiekviena motina turi neįtikėtinai daug kasdienių pareigų, bet pavertusi šias pastangas aukomis, ji netrukus ims kreiptis į Dievą labai, labai dažnai. Taigi tai, kas dažniausiai buvo katorga, virs laime.
4. Vienerių metų kūdikis
Jūsų kūdikio pirmasis gimtadienis
Jūsų mažyliui – vieneri metukai! Žinoma, turėsite tortą su viena žvakute – kaip linksma matyti, koks jis laimingas, žiūrėdamas į tą ryškiai degančią žvakutę!
Kadangi švenčiate savo laimę būti tėvais, kodėl gi nenunešus savo kūdikio į bažnyčią uždegti žvakės, padėkoti už jo laimę, pasimelsti už jo nuolatinę gerą sveikatą ir pagarbiai paprašyti, kad jis augtų Dievo meilėje.
Įniršio priepuoliai
Jūsų vaikas pradeda mąstyti ir galbūt iš patirties praeityje prisimena, kad parodyti kaprizai kartais gali jam laimėti tai, ko jis nori. Nepasiduokite jo kaprizams, nekreipkite dėmesio į jo klyksmus bei smūgius ir, kai jis nurimsta bei nebesiblaško, labai ramiai duokite jam jo norėtą dėmesį.
Nekreipkite dėmesio į kitus suaugusius, kurie galbūt patars jums pasiduoti ir viską „palengvinti“. Bet jis yra jūsų kūdikis ir jūs esate atsakingi už jo teisingą auginimą; jūs turite atsakyti prieš Dievą.
Geri įpročiai
Kai jums jau pradės pavykti nugalėti vaiko kaprizus, jūs ir toliau turite likti tvirti bei daryti taip pat – tada jūsų kūdikis bus daug laimingesnis. Jūsų vaikas ims pasitikėti jumis ir per jus suras laimę. Vaikas netampa geras vien nuo to, kad sakote jam būti geram. Būti geram – tai praktikuoti dorybes. Todėl jūsų pirmoji pareiga yra įpratinti vaiką prie gerų įpročių. Kiekvienas geras antgamtinis įprotis turi būti įgyjamas pakartotiniais aktais, pasiremiant Dievo malonės pagalba. Mokykite paklusnumo, dosnumo ir ypač maldos, kartu melsdamiesi. Visas geras pastangas Dievas paremia, kai tiesiogiai į jį kreipiamės, prašydami jo malonės pagalbos, todėl turime ugdyti įprotį melstis gerai ir dažnai.
Paklusnumas
Charakterio formavimui būtinas paklusnumas. Netgi kai vaikui tik vieneri metai, jam galima paaiškinti, kodėl iš jo reikalaujama tam tikrų dalykų. Vaikas yra protingas. Įprastose situacijose jis bendradarbiaus su jumis, vykdydamas kasdienius jam keliamus reikalavimus. Kai jam atsibos rutina, kai poilsis bus netinkamas arba ištikus ligai, vaikas ims maištauti. Pasistenkite būti supratingi ir kantrūs: turite suprasti, kad bendraujate su kitu asmeniu, taigi bandykite pažvelgti iš jo požiūrio taško. Tai nereiškia, kad turite nuolaidžiauti vaikui. Uoliai tyrinėkite savąjį darbą ir melskite, kad geriau suprastumėte savo vaikus.
Būdamas 12 mėnesių, kūdikis jau yra individualybė, išsivysčiusi į aiškią asmenybę. Jis yra kitoks negu visi kiti pasaulyje. Jį reikia pritaikyti prie jo aplinkos, kad įsivyrautų ta laiminga pusiausvyra, kai nei jį pernelyg užgožia suaugusieji, nei jis valdo kaip tironas. (Kiek daug tėvų tarsi valdovo tarnai šokinėja pagal kiekvieną savo vaiko kaprizą!) Ankstyvasis kūdikystės bejėgiškumas jau praeityje. Mažylis dabar gali lengvai eiti, jei kas nors laiko jį už rankos. Jam patinka tai daryti. Kokia tai nuostabi draugystė su mamyte ir tėveliu! Neatimkite iš savęs nei vieno kūdikio vystymosi tarpsnio. Kasdieniai žemiški rūpesčiai visą laiką išliks, bet kūdikis niekada vėl nebus tokio amžiaus, kad priklausytų nuo jūsų vedančios rankos. Nepavokite iš savęs šio Dievo duoto malonumo!
Ką daryti?
1) Kasdienis ryto pasiaukojimas, kai kūdikis atsibunda: „Mano Dieve, aš aukoju Tau šią dieną, visa, ką darysiu, mąstysiu ar sakysiu.“
2) Malda prieš valgį ir po valgio – visada be išimčių. Geras įprotis, suformuotas ankstyviausiais metais, niekada nepasimirš.
3) Pasakokite istorijas. Tai gali tapti laimingu įpročiu. Pasakokite istorijas apie medžius ir paukščius: „Dievas sutvėrė juos, kad padarytų mus laimingus.“ Pasakokite istorijas, kaip Švenčiausioji Motina maudė savo sūnelį: „Ir ji plovė jo mažas kojytes taip, kaip aš tau plaunu.“ Ar kūdikis supranta? Pažvelkite į jo veidą ir pamatysite, kad kiekvienoje istorijoje jis atranda „kažką“. Kiek – niekas negali pasakyti.
4) Apsilankymai bažnyčioje, kad supažindintumėte savo vaiką su gražiais dalykais joje. Jėzus tabernakulyje, saugantis mus, mus mylinti jo Švenčiausioji Motina, norinti mums padėti, jei tik paprašysime jos užtarimo.
5) Šeimos altorius su pasikeitimais įvairiais metų laikais. Leiskite mažyliui padėti sutvarkyti gėles. Jis gali labiau trukdyti nei padėti, bet jūs bent jau darote tai kartu.
Dorybės, reikalingos tėvams
Reikėtų atsiminti, kad turime nuolatos vienyti savo kančias, nepatogumus, miego trūkumą, rūpesčius ir visus kasdienius sunkumus su mūsų Viešpaties kentėjimais.
Slegiantys vargai atrodys lengvesni, jeigu mintis apie kenčiantį Viešpatį Jėzų visada bus šalia.
5. Penkiolikos mėnesių kūdikis
Tėvų pareiga
Dievas, patikėdamas jums vaiką, tikisi, kad jūs jį išauklėsite taip, kad jis pažintų Dievą, Jį mylėtų ir Jam tarnautų. Jūsų vaikas, būdamas penkiolikos mėnesių amžiaus, jau pradės save išreikšti žodžiais ir veiksmais. Turite visada jį gerbti ir leisti jam pajausti, kad jis yra svarbus Dievo plane. Jūsų darbas susideda iš kelių dalių: tai vaiko mokymas tikėjimo tiesų, disciplinos ir maldos. Karalius Dovydas savo psalmėse sako: „Išmokyk mane gerumo, drausmės ir žinojimo“. Apsvarstykime mūsų pareigas savo vaikui trijose srityse: tikėjime, disciplinoje ir maldoje.
Tikėjimas
Didysis filosofas šv. Tomas Akvinietis sako, kad mes visko išmokstame tik naudodamiesi savo juslėmis, ypač akimis ir ausimis. Jūsų kūdikis, nors dar nemokėdamas kalbėti, gali mokytis matydamas ir girdėdamas. Apsilankymas bažnyčioje gali jį išmokyti daug dalykų apie tikėjimą. Popietė yra tam tinkamas laikas, nes tada galite vaikui viską paaiškinti, netrukdydami kitiems. Atėję į bažnyčią, persižegnokite ir paties vaiko ranka peržegnokite jį patį. Parodykite vaikui altorių su mūsų Viešpačiu Jėzumi. Parodykite jam Švenčiausiąją Dievo Motiną ir kryžiaus kelią. Atsakykite į visus jo klausimus, jei kurie nors iš jų jau suprantami.
Jūsų mažylis jau mokosi vaikščioti vienas ir pirmą kartą keliauja savo paties jėgomis. Jūs ruošėtės šiam momentui nuo pat jo gimimo, kai pradėjote ištikimai rūpintis jo fiziniais poreikiais. Kasdienės vitaminų dozės, rūpestingai suplanuotas maistas, daugybė gryno oro ir pratimų. Tos sveikos mažos kojytės yra atlygis už jūsų protingą tėvystę.
Jūsų vaikas dabar turi pradėti pats vaikščioti ir dvasine prasme. Jeigu jis kvėpuoja sveika atmosfera praktiškuose, laiminguose katalikiškuose namuose, jame išsivystys dvasingumas. Jis įgaus charakterio stabilumą ir būtinas vertybes, kad išlaikytų pusiausvyrą, apsisaugotų nuo suklupimų ir galų gale pasiektų visų žemėje gyvenančių žmonių galutinį tikslą – amžinąją laimę.
Disciplina
Disciplina yra menas išugdyti vaiko elgesį taip, kad jis atitiktų tai, ko Dievas iš jo nori. Dievas jus apginkluoja autoritetu, kad išmokytumėte vaiką daryti tai, ką jam liepsite, nes priešingu atveju jis nepatiks Dievui.
Tačiau turime teisingai suprasti autoritetą, arba valdžią, kad galėtume mokyti vaiką drausmės, kai tam ateis laikas. Valdžia yra teisė įsakinėti. Kai kurie tėvai galvoja ir veikia taip, tarsi jų valdžia vaikams būtų duota pačių tėvų labui. Tai yra piktnaudžiavimas valdžia. Ji yra suteikta vaikų, o ne tėvų labui. Visa valdžia kaip principas būtinai kyla iš Dievo ir yra geras dalykas. Jos tikslas yra padėti tiems, kam įsakinėjama, išgelbėti savo sielas. Mūsų Viešpats sako: „Tegul tie, kurie tarp jūsų yra pirmieji, tarnauja kitiems.“ Kitas dalykas, kurį reikia atsiminti apie valdžią bei autoritetą jūsų vaiko atžvilgiu, yra tai, kad pagarba autoritetui jame negimsta kartu su juo pačiu. Jis turi įgyti šią esmingai svarbią dorybę. Privalome atsiminti, kad autoritetas turi būti sukurtas ir įjungtas į mūsų vaiko gyvenimą, o vienintelis autoriteto architektas yra meilė. Meilė nugali viską: meilė Dievui, meilė artimui, tvirtai įdiegta meilė tėvams. Meilė autoritetui ateis po to.
Malda
Jeigu išmokysite savo kūdikį sukalbėti ryto pasiaukojimą, kai jis mokosi kalbėti, būsite atlikę didelį darbą. „Mano Dieve, aš aukoju Tau šią dieną, viską, ką mąstysiu, darysiu ar sakysiu.“
Atminkite, kad mokantis naudojamasi akimis ir ausimis. Pakabinkite mūsų Viešpaties arba Švč. Mergelės paveikslą ant sienos jūsų vaiko miegamajame akių lygyje. Kai rytą prieinate prie jo, pažvelkite į paveiksliuką arba Nukryžiuotąjį ir pasakykite: „Labas rytas, Jėzau“, o tada sukalbėkite ryto pasiaukojimą.
Ką daryti?
1) Savo kūdikiui prieš miegą giedokite vieną iš jūsų mėgstamų giesmių.
2) Kalbėkite šeimos Rožančių ten, kur jūsų kūdikis gali dalyvauti ar bent jau stebėti.
3) Peržegnokite savo kūdikį kiekvieną vakarą prieš apklostydami lovoje. Pakelkite jo kūdikišką rankutę ir peržegnokite jį kryžiaus ženklu, supažindindami jį su žodžiais.
4) Nepamirškite apsilankyti bažnyčioje. Nusiveskite savo mažylį prie Komunijos grotelių, pasakykite jam, kad Jėzus yra čia ir jį saugo, parodykite jam mūsų Švenčiausiosios Motinos statulą, paaiškindami apie jos nuolatinį rūpestį mumis.
Dorybės, reikalingos tėvams
Pasitikėjimas Dievu. Jeigu visa, ką turite, atiduosite Dievui, jis duos jums viską, ko jums reikia, kad darytumėte pažangą, reikalingą pasiekti dangų. Turime priimti Dievo valią ir pasitikėti, kad Jis rūpinsis mumis, kad ir kas atsitiktų.
6. Aštuoniolikos mėnesių kūdikis
Pats galingiausias motyvas pasaulyje yra meilė. Meilė yra daug galingesnis akstinas už pinigus ir netgi pranoksta baimės jėgą. Baimė, žinoma, yra būtina vaiko lavinimui – jis turi žinoti tai, kas jam žalinga. Vis dėlto vaiko mokymas būti geram motyvuojant meile yra daug geresnis nei mokymas būti geram iš baimės, kad būsi nubaustas arba prarasi kokią nors privilegiją. Mažas vaikas natūraliai jus myli, nes jūs duodate jam viską, ką jis turi. Aiškinkite jam dažnai ir nuodugniai, kad Dievas taip pat be galo mus myli. Jis duoda mums visa, ką turime, taip pat ir tėvus bei motinas. Todėl Dievas yra asmuo, kurį reikia mylėti labiau už viską. Kalbėkite su vaiku, papasakokite jam apie tą daugybę dalykų, už kuriuos jis turi dėkoti Dievui – už tėvelį, mamytę, pietus, žaislus, saulės šviesą, gėles ir visus gražius Dievo kūrinius. Mes išmokstame ką nors daryti tai darydami, įgyjame įpročius kartodami tuos pačius veiksmus. Sakydami Jėzui, kad Jį mylime, visada prašydami Jo pagalbos, su Juo kalbėdamiesi, galime išmokyti savo vaiką laikyti Jėzų draugu.
Mokymas pavyzdžiu
Būsimas kūdikio pažiūras ir sugebėjimus didele dalimi lemia mūsų pavyzdys. Mūsų veiksmai ir polinkiai bus labai panašiai mėgdžiojami, nes mes esame pavyzdžiai. Didelį dėmesį reikia skirti įpročiams ir savybėms, kuriuos norime išugdyti. Mūsų pavyzdys yra lengvas būdas be didelių sunkumų išmokyti vaiką katalikiškos dvasios. Jo amžiuje jam patinka paveiksliukai ir iliustruotos knygos. Supažindinkite jį su Jėzaus, Marijos ir šventųjų pavyzdžiais.
Fizinis įstatymas: Šiuo laikotarpiu didelį dėmesį reikia skirti fiziniam vaiko ugdymui. Jis labai anksti pratinamas prie gerų įpročių miegoti ir būti švarus. Kai tėvelis paduos ranką, tai suteiks vaikui didesnį saugumo jausmą. Pasakų sekimo laikas ir maudymo laikas yra galimybės tėvui ir kūdikiui pažinti vienas kitą. Kaip vaikui patinka pasaka „Trys lokiai“, pasakojama giliu vyrišku balsu! Kaip susidomėjęs jis klausys tėvelio pasakojimų apie Jėzaus, Marijos ir Juozapo keliones!
Dvasinis įstatymas: Lavinti savo sielą vaikas pradeda imituodamas tėvus, kai, pavyzdžiui, mato juos besimeldžiančius, kalbančius ir lyg susijungusius su Dievu. Kassavaitinė išpažintis ir šv. Komunija atrodys absoliučiai būtinas dalykas, jeigu tėvelis ir mamytė tai daro reguliariai. Vaiko pirmieji įspūdžiai lieka jame, ir jis juos prisimins. Jeigu tėvas su motina bus mandagūs ir kilnūs, tai ir vaikai bus kilniadvasiai bei pagarbūs. Matymas, kad tėvai skaito savo maldaknyges ir seka Mišias, padrąsins juos daryti tą patį. Jauni vaikai sieks sekti bet kokia krikščioniška dorybe, jeigu matys, kad ją iliustruoja jų tėvų elgesys.
Tėvai kaip pavyzdžiai: Kokia milžiniška mūsų atsakomybė! Bendraudami su savo vaikais arba ką nors darydami jų akivaizdoje, negalime sau leisti nieko daryti padrikai. Dievas mums padės, jei mes Jo prašysime. Jei kalbame šiurkščiai arba netenkame kantrybės, kūdikis tikrai ilgai nelauks ir ims mėgdžioti mūsų elgesį. Mes mokome vaiką ne tik žodžių, bet ir jų tarimo būdo bei intonacijos. Tiesiog negalime sau leisti paslysti vaikų akivaizdoje. Sėkmės kaina yra nuolatinis budrumas.
Ką daryti?
Imkite kalbėti šeimos Rožančių, jei tai dar netapo jūsų kasdiene praktika. Vaikams patinka daryti ką nors kartu su tėveliu ir mamyte. Šalia jos teikiamų dvasinių gėrybių bendra malda yra patraukliausias ir didžiausią pasitenkinimą teikiantis užsiėmimas, kada nors įsispaudęs į mažo vaiko atmintį. Tėvai, kurie bendradarbiauja su Motina Bažnyčia, padėdami jai mokyti vaiką, gauna atlygį – sielos ramybę, žinant, jog daro viską ką gali, kad apsaugotų jiems patikėtą nemirtingą sielą. Dar daugiau, jie gali atsipalaiduoti, suvokdami, kad Dievas saugo jų vaiką ir suteiks jam visas jo luomui reikalingas malones.
Nusipirkite gerą iškarpų albumą. Kol vaikas išmoks ką nors į jį įklijuoti pats, jūs galite ten lipdyti paveiksliukus, vaizduojančius liturginių metų laikus (tų paveiksliukų galima rasti kalendoriuose, kalėdiniuose bei religiniuose atvirukuose). Kiekvienas mėnuo yra skirtas vis kitai paslapčiai.
Sausis: Švenčiausiasis Jėzaus Vardas.
Vasaris: Mūsų Viešpaties kančia.
Kovas: Šv. Juozapas.
Balandis: Prisikėlimas.
Gegužė: Švenčiausioji Mergelė Marija.
Birželis: Švenčiausioji Jėzaus Širdis.
Liepa: Brangiausiasis Jėzaus Kraujas.
Rugpjūtis: Nekaltoji Marijos Širdis.
Rugsėjis: Kankinių Karalienė.
Spalis: Angelai ir šventasis Rožančius.
Lapkritis: Visi šventieji ir skaistyklos vėlės.
Gruodis: Mūsų Viešpaties gimimas.
Kiekvieną dieną galvokime apie Švenčiausiąją Mergelę ir jos gyvenimą, lygindami jos ir mūsų kelią, stengdamiesi patys tapti panašesni į išmintingą ir švelnią Dievo Motiną.
7. Dvidešimt vieno mėnesio kūdikis
Žinome, kad žmogus susideda iš kūno ir sielos, prigimtinio ir antgamtinio gyvenimo. Per sekundės dalelę jo siela gali pabendrauti su Dievu, nors jo kūnas vaikšto čia ant žemės. Daug žmonių gyvena diena iš dienos, net nepagalvodami apie tą antgamtinį gyvenimą, gyvendami beveik vien tik natūraliajame pasaulyje. Tėvai turi ypač pažinoti Dievo antgamtinį pasaulį. Jei tėvai yra arti Dievo, jie pasiims vaikus kartu su savimi.
Kai kurie žmonės visada prisimena apie Dievo buvimą, Jo rūpestį ir apsaugą. Jie mato Dievo ranką visur: gražiame pasaulyje, savo vaikų besišypsančiuose veiduose, jų džiaugsmuose ir sielvartuose, pasidalytuose su Jėzumi. Šitaip sukuriami namai, persmelkti antgamtinio požiūrio į gyvenimą – didžiulė būtinybė visoms katalikų šeimoms. Milijonai namų, padariusių Dievą savo gyvenimo centru, galėtų uždegti visą pasaulį noru geriau gyventi. Mes galime sukurti antgamtinę atmosferą mūsų pačių namuose:
1) Gyvendami arti Dievo, remdamiesi į Jį, pasitikėdami Jo pagalba;
2) rodydami gerą pavyzdį kiekvienu ištartu žodžiu ir kiekvienu veiksmu mūsų vaikų akivaizdoje;
3) puoselėdami religiją namuose maldomis, pokalbiais (įvairių šventųjų gyvenimų aptarimas yra tikrai labai įdomus);
4) turėdami namuose altorėlį ir kasdien kalbėdami prie jo šeimos Rožančių.
Ypač naudinga prisiminti pozityvų požiūrį. Duokite pavyzdį, labiau sakykite „padarykime tai“, o ne „nedaryk to“. Jeigu vaikas išmoko mylėti Dievą visa širdimi ir pasitikėti Jo gerumu, jo gyvenimo kovos bus vaisingesnės ir jis pasieks galutinį tikslą – amžinąją laimę.
Mokymas imituojant
Imitavimas yra lengviausias mokymosi būdas. Jeigu mes imituojame – sekame Kristų, tai niekas negali reikalauti daugiau. Reikia elgtis taip, kaip elgėsi Jis. Tiesa, kurios Jis mokė, yra tiesa, kuria reikia tikėti, o gyvenimas, kurį Jis gyveno, yra antgamtinis tikslas, kurį bandome pasiekti. Jėzus turi tapti mūsų vaiko gyvenimo neatskiriama dalimi. Daugeliui mamų gana gerai sekasi nuolat priminti vaikams „elgtis taip, kaip elgtųsi Jėzus“. Įteikite jiems, kad Jėzus būtų geras ir dosnus savo žaidimo draugams, o kai Jo mamytė pašaukdavo, Jis greitai bėgdavo pas ją, kad jai paklustų. Jeigu vaikai bus išmokyti mylėti Jėzų, jie mielai paklus drausmei. Drausmė yra esminis dalykas kiekvienuose namuose, bet ji nereiškia pirmiausia bausmės ir atgailos.
Tėvų valdžia yra šventa. Ji suteikiama Dievo, kad būtų gerai naudojama ir kad ja niekad nebūtų piktnaudžiaujama. Maži, kasdieniai veiksmai yra tai, kas formuoja charakterį. Rūpinkitės mažais dalykais, o dideli dalykai išplauks iš jų. Niekada nežiūrėkite pro pirštus į tai, kad esate Mamytė ir Tėvelis amžiams, o jūsų pačių įpročiai bei reakcijos yra svarbiausias veiksnys formuojant jūsų vaiko būdą.
Tėvai, kurie vadovauja su meile, gali tikėtis suformuoti vaiko sieloje kai ką pastovaus. Jie gali turėti viltį, kad duos kai ką tokio, kuo jis naudosis visą gyvenimą. Gili, pasitikinti meilė Dievui ateina pirmiausia, iš jos natūraliai seka meilė tvariniams. Vaikui tvirtai įsišaknijus meilėje, jis įgyja pagrindą prigimtiniam ir antgamtiniam gyvenimui.
Tėvų baimė veda į suktumą ir slaptumą ir skatina maištauti netgi labai jauną širdį. Meilė padidina vaikų saugumo jausmą ir turi neįkainojamos svarbos jų gyvenime. Ji padidina laisvę augti, mokytis ir veikti.
Ką daryti?
Tegul jūsų vaikas rūpinasi kokia nors jūsų šeimos altoriaus detale. Dabar, kai jis vaikšto ir galbūt pradeda kalbėti, būtų gera idėja nuleisti altorėlį iki jo lygio. Taip pat žvakės uždegimas kasdien kalbant šeimos Rožančių gali jo širdyje įspausti mintį, kad religija yra kai kas skirto jam, o ne vien suaugusiems. Vaikams patinka dainuoti ir kai jiems dainuojama. Bažnyčios himnų giedojimas padaro religiją patrauklesne ir atveria vaikams gražų muzikos pasaulį. Šiuo laiku jau galima reikalauti kalbėti ryto ir vakaro maldas. Pavyzdžiui, rytą paprasčiausiai: „Mano Dieve, aš atiduodu Tau save ir savo dieną“, o vakare: „Dievo Motina, laikyk mane savo mylinčiose rankose visą naktį“. Nusiveskite kūdikį į bažnyčią, kai einate pro šalį, visada nueidami iki pat Komunijos grotelių, paaiškindami, kad atėjote aplankyti Dievo, kuris čia vienišas yra altoriuje, kad atėjote aplankyti Jo, nes Jį mylite ir norėjote Jam tai pasakyti. Tai darydami reguliariai, išmokysite vaiką pamėgti lankytis bažnyčioje, o taip pat – būti ramiu bažnyčioje, jeigu jums reikia jį pasiimti kartu į šventąsias Mišias.
Nenustokite šypsotis: kadangi vaikai daugiausiai mokosi iš pavyzdžio, būkite tokie, kokie turėtų, jūsų nuomone, būti jūsų vaikai – malonūs ir besišypsantys. Nesvarbu, jei daug kas erzina – bandykite šypsotis ir kalbėti švelniai.
Versta iš: „Your Soul Responsibility“. The Angelus, 1998, February, August, December.
[1] Švenčiausiosios Jėzaus Širdies intronizacija (lot. pasodinimas į sostą) – apeigos, kai šeima, geriausia dalyvaujant kunigui, kalbėdama specialias tai progai skirtas maldas, pakabina Švč. Jėzaus Širdies paveikslą garbingiausioje namų vietoje ir paskelbia mūsų Viešpatį Jėzų Kristų šeimos Karaliumi, jos gyvenimo centru. (Vert. past.)