Šv. Tomas buvo žydas, tikriausiai neturtingas galilėjietis, anot Metafrasto – žvejys. Jam buvo suteikta laimė sekti Kristų ir tapti Jo apaštalu. Jei ir atrodo lėto mąstymo ir neišsilavinęs, jis tai atsvėrė savo nuoširdumu, nuolankumu, pamaldumu bei uolumu. Šv. Tomas tai įrodė, kada Jėzus nusprendė eiti į Judėją prikelti Lozoriaus, nors kunigai ir fariziejai rengėsi jį nužudyti. Mokiniai mėgino jį atkalbėti nuo tos kelionės, sakydami: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Bet šv. Tomas jiems tarė: „Eikime ir mes numirti su juo!“ Tokia karšta buvo jo meilė Dieviškajam Mokytojui dar prieš nužengiant ant jų Šventajai Dvasiai. Kai mūsų Viešpats Paskutinės Vakarienės metu atskleidė savo mokiniams greitai juos paliksiąs, bet, trokšdamas juos paguosti, pasakė, jog paruošiąs jiems vietą savo Tėvo namuose, mūsų apaštalas, karštai troškęs sekti paskui Jėzų, tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Kristus tuoj pataisė jo nesupratimą duodamas trumpą, bet įtikinantį atsakymą: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane.“ Šitaip jis leido suprasti, kad savo doktrina ir pavyzdžiu jis mokė žmones kelio į išganymą; kad jis yra šio Kelio, vedančio į gyvenimą, tiesėjas; kad jis jį mums atvėrė ir parodė; kad jis yra Tiesos, kreipiančios į šį kelią, mokytojas; kad jis yra dabartinio malonės gyvenimo ir būsimos šlovingos amžinybės davėjas – gyvenimo, įgyjamo einant šiuo keliu ir laikantis šios tiesos.
Po to, kai mūsų Viešpats kentėjo, buvo prikeltas iš numirusių ir tą pačią dieną pasirodė savo mokiniams, norėdamas įtikinti juos prisikėlimo tiesa, Tomas, kurio tada nebuvo su jais, atsisakė tikėti jų žodžiais apie jo prisikėlimą, manydamas, kad tai buvo tik iliuzija ar vaiduoklis, kol pats nepamatys vinių žymių, nepalies jo žaizdų rankose ir šone. Septintosios dienos vakare mūsų gailestingasis Viešpats su begaliniu maloningumu savo apaštalo silpnumui vėl pasirodė, kai jis ir kiti apaštalai buvo susirinkę melstis, ir po įprasto pasveikinimo „Ramybė jums“, jis atsigręžė į Tomą ir liepė jam apžiūrėti jo rankas, įdėti pirštą į jo šono žaizdą ir paliesti vinių žymes. Šv. Augustinas ir daugelis kitų neabejoja, kad šis taip ir padarė, nors evangelistas to nemini; kai kas mano, kad, jau būdamas įsitikinęs, jis susilaikė iš kuklumo ir pagarbos. Šv. Augustinas ir kiti pastebi, kad šv. Tomas nusidėjo užsispyrimu, perdėtu pasitikėjimu savimi ir netikėjimu, nes Kristaus prisikėlimą jau seniai buvo paskelbę Mozė ir pranašai. Taip pat jis pasielgė neprotingai atmesdamas liudytojų tvirtinimus; ir šis užsispyrimas galėjo nuvesti jį į neištikimybę. Vis dėlto jo nepatiklumas kilo ne iš piktos valios, ir mūsų Atpirkėjo gailestingumas ne tik atvedė jį į išganingą atgailą, bet ir pakėlė į šventos meilės bei tobulos dorybės viršūnę. Vos tik įsitikino šios paslapties realumu, šv. Tomas, persmelktas užuojautos, pagarbios baimės ir švelnios meilės, sušuko: „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ Pavesdamas jam visas savo sielos jėgas, apaštalas pripažino Jėzų vieninteliu ir aukščiausiu savo širdies Viešpačiu ir meilės objektu.
Nėra nieko lengviau, kaip pakartoti šiuos žodžius, bet ištarti juos su nuoširdžiu ir tobulu nusiteikimu yra privilegija, skirta tiems, kurie yra nukryžiuoti pasauliui ir kurių sielose Dievas viešpatauja savo tyra ir tobula meile. Kol mūsų sielas valdo puikybė, pavydas, godumas, geidulingumas ir kitos aistros, Kristus dar nėra įkūręs jose savo malonės karalystės; melagingai ir veidmainiškai vadiname jį savo Dievu ir savo Karaliumi. Darbuokimės be paliovos su gailesčiu ir šventa malda, kad pagaliau pasiektume šią laimę, kad Kristus galėtų įkurti mumyse savo karalystę ir kad galėtume iš visos širdies tarti: „Mano Viešpats ir mano Dievas.“ Šiuos žodžius šv. Tomas ištarė su tvirtu tikėjimu, tikėdamas, kad Jėzus tikrai yra Dievas, nors matė tik jo žmogystę; pripažindamas Jį visagaliu, nugalinčiu mirtį ir pragarą; pripažindamas Jo visažinystę, kuri pažino jo širdies abejones ir skrupulus. Apaštalas taip pat jais išreiškė savo meilės karštumą, kurį aiškiai parodo jo žodžiai „mano Dievas“. Jei mylime savo Dievą ir Atpirkėją, ar galime liautis meiliai, bet su pagarbia baime ir drebėjimu vadinę jį mūsų Viešpačiu ir mūsų Dievu ir maldauti su ašaromis, kad Jis vis labiau taptų mūsų širdžių Dievu ir Karaliumi?
Iš šio apaštalo netikėjimo Kristus gailestingai išgavo stipriausią savo prisikėlimo įrodymą, sutvirtindamas mūsų tikėjimą ir pašalindamas visas kliūtis bei prieštaravimus. Šv. Grigalius Didysis sako: „Šis Tomo abejojimas labiau sutvirtino mūsų tikėjimą nei kitų apaštalų tikėjimas.“ Kai kurie kiti Bažnyčios tėvai pastebi, kad mūsų apaštalas savo išpažinimu pasirodė esąs puikus teologas, pamokytas pačios Tiesos mokykloje: jis pripažino Kristuje dvi atskiras prigimtis viename asmenyje – jo žmogystę žodžiu „Viešpats“ ir dievystę žodžiu „Dievas“. Pradžioje tikėjimui buvo reikalingi stebuklai, kuriais Dievas pats patvirtino savo šventą apreiškimą. Tačiau kai kurie taip priešinasi krikščionių Apreiškimo šviesai ir tiesai, jog užmerkia savo akis prieš pačius akivaizdžiausius stebuklus. Kaip ir dabar, taip ir anksčiau būta netikinčių nepaprastais Viešpaties darbais. Taigi tiesa yra ta, kad tas, kuris netiki Moze ir pranašais, netikės ir didžiausiu iš visų stebuklų, prisikėlimu iš mirusiųjų.
Po Sekminių šv. Tomas pasiuntė Tadą apmokyti ir pakrikštyti Edesos karalių Abgarą. Šis didikas, pagal Edesos bažnyčioje saugomus įrašus, iššifruotus Euzebijaus ir minimus šv. Efremo, parašė Kristui, kviesdamas jį į savo karalystę ir prašydamas pagydyti jį nuo maro, kuriuo jis sirgo. Kristus jam atsakė, kad pirmiau jis turi įvykdyti dalykus, kuriuos atlikti buvo siųstas, ir grįžti pas Tą, kuris jį siuntė; ir kad tuoj po įžengimo į dangų jis atsiųs vieną iš savo mokinių pas karalių jį išgydyti ir suteikti jam ir jo šeimai gyvybę. Šį mūsų Viešpaties pažadą ištesėjo šv. Tomas, kuris ypatingu šv. Dvasios nukreipimu pasiuntė Tadą, vieną iš septyniasdešimt dviejų mokinių ir, pasak kai kurių, savo brolį į Edesą. Šis grąžino karaliui sveikatą, pakrikštijo jį bei daugelį kitų ir įskiepijo krikščionybę toje šalyje. Šis mokinys Tadas (tai kitas žmogus, ne apaštalas šv. Judas) yra gerbiamas graikų, kurie tvirtina jį mirus Beirute, Finikijoje.
Kalbant apie šv. Tomą, Origenas teigia, kad apaštalams skirstantis veiklos lauką Partija buvo paskirta jo apaštaline provincija. Ši tauta užėmė svarbią vietą Persų imperijoje ir kovojo dėl suvereniteto su romėnais. Po sėkmingo apaštalavimo Partijos provincijoje, Tomas pamokslavo ir kitose Persų imperijai pavaldžiose tautose, taip pat visuose Rytuose. Sofronijus mini, kad savo apaštaliniais darbais jis įtvirtino tikėjimą tarp medų, persų, karaimų, hirkanų, baktrų ir kitų Vidurio Rytų tautų. Graikai taip pat mini indus ir etiopus, bet senovėje žmonės šiuos pavadinimus kartais duodavo visoms Rytų tautoms. Šiuolaikiniai indai ir portugalai teigia, kad šv. Tomas apaštalavo brahmanams ir indams anapus didžiosios salos Taprobanos, kurią vieni laiko Ceilonu, kiti – Sumatra. Jie teigia jį mirus kankinio mirtimi Milapore (dabartinis Čenajus, arba Madrasas), Koromandelio pakrantėje, kur buvo atrastas jo kūnas su žymėmis, rodančiomis, kad jis buvo nužudytas ietimis. Taip teigia ir Rytų šalių tradicija. Euzebijus sako, kad visi apaštalai mirė kankinių mirtimi. Pasak šv. Auksaburnio, jo gyvenamuoju metu (IV a.) buvo žinomi tik apaštalų šv. Petro, šv. Pauliaus, šv. Jono ir šv. Tomo kapai. Pastarojo kūnas buvo palaidotas Edesoje.
Apaštalai buvo vargingi ir verti paniekos pasaulio akyse, jie nepasižymėjo nei kilme, nei turtais, nei draugais, nei išsimokslinimu, nei gabumais. Tačiau nors ir stokojo šių privalumų, kuriuos žmonės taip vertina, jie buvo išrinkti Kristaus, padaryti jo draugais, apdovanoti malonėmis bei Dievo meile ir išaukštinti iki jo karalystės dvasinių kunigaikščių ir pasaulio teisėjų garbės. Akli ir kvaili yra tie, kurie pervertina ir godžiai siekia šio pasaulio gėrybių, ar kurie taip jomis naudojasi, kad jų širdys tampa prie jų prirakintos. Jeigu pasaulietiški malonumai, turtai ar garbė pasidaro mūsų meilės objektu, jie tarsi pančiai pririša mus prie šios žemės ir suteršia mūsų sielas. Naudotis jais abejingai, vien dėl dorybės puoselėjimo, ir žiūrėti į juos vien kaip į pavojingą naštą yra taip sunku, jog daugelis šventųjų manė būsiant saugiau visai jų atsikratyti, o kiti džiaugdavosi jų netekę. Ar Evangelijos principų ir Kristaus, mūsų karaliaus ir vado, bei visų šventųjų pavyzdžio nepakanka įkvėpti išganingos baimės besidžiaugiantiems šio pasaulio privilegijomis, priversti juos peržvelgti visus savo prievaizdavimo įsipareigojimus ir budėjimu, laisvanorišku nusižeminimu, apsimarinimu, gailesčiu, ištverminga malda, šventu dangiškų dalykų apmąstymu bei dvasiniu skaitymu nuolat saugotis, kad pasaulio meilė ar jo puikybės, tuštybės ir malonumų užkratas neužvaldytų jų širdžių? Mūsų tikėjimas labai silpnas ir šaltas, jei į šio pasaulio dalykus žvelgiame kitokioje šviesoje, nei juos regi Evangelija; jei žemiškas gėrybes vertiname labiau už dievišką meilę ir malonę, jei nesame pasirengę visomis jėgomis jų siekti, eidami nusižeminimo, kantrybės, romumo, maldingumo keliu, sekdami šventaisiais. Šiuo atžvilgiu apaštalai turi būti mūsų pagarbos objektai, mūsų vadovai ir pavyzdžiai. Mes gerbiame juos kaip Kristaus teisės daktarus, kaip Jo Bažnyčios pamatų akmenis, kaip dvylika Dangiškosios Jeruzalės vartų ir brangakmenių ir kaip šventųjų vadovus bei kunigaikščius. Jie taip pat nusipelno mūsų dėkingumo, nes dėl jų karštos meilės sieloms, dėl jų vargų ir kentėjimų mes galime džiaugtis šventojo tikėjimo laime ir vadinti save krikščionimis – juk per juos mes gavome Evangeliją.