„Viešpatie Jėzau Kristau, pasauliui atvėsus, norėdamas mūsų širdis savo meilės ugnimi uždegti, Tu atnaujinai palaimintojo Pranciškaus kūne Tavo šventąsias stigmas. Maloningai suteik, kad jo nuopelnų ir maldų sustiprinti, kartu kryžių neštume ir pelnytume vertų atgailos vaisių.“
Taip meldžiamės šv. Pranciškaus Asyžiečio šventųjų stigmų įspaudimo minėjime rugsėjo 17 dieną. Bažnyčios istorijoje vis ateina laikai, kada net tikinčiųjų širdys lyg suledėja, tampa abejingos Dievui ir dvasiniam gyvenimui. Tuomet Dievas siunčia ypatingus šventuosius, kad jie primintų pasauliui apie Jo beribę meilę žmonėms. Tryliktame amžiuje atėjo šv. Pranciškus, jis buvo pirmasis iš šventųjų, gavęs stigmas – gyvas kraujuojančias žaizdas Išganytojo žaizdų vietose. Praėjusio šimtmečio pradžioje Dievas vėl davė ypatingą šventąjį – tėvą Pijų (Padre Pio), priklausiusį šv. Pranciškaus įsteigto ordino šakai – kapucinams. Jam taip pat dovanotos stigmos, kad ir mūsų bedieviškais laikais bent kelias širdis „uždegtų Dievo meilės ugnimi“.
Apie t. Pijų jau parašyta virš 600 knygų, dauguma jų labiau pabrėžia nepaprastąją ir antgamtinę šio šventojo gyvenimo pusę: jo stebuklus ir ypatingas malones. Visa tai atrodo kaip iššūkis mokslo ir racionalizmo epochai. Tačiau svarbiausia ne šie sensacingi fenomenai ir stebuklai, ne dėl jų t. Pijus tapo šventuoju, o dėl visiško atsidavimo Viešpačiui savo vienuoliškų ir kunigiškų pareigų vykdyme. Jis buvo sacerdos et victima, kunigas ir auka, kaip ir Viešpats Jėzus Kristus. T. Pijus gyveno nuolatinės maldos, kančių ir pasiaukojimo gyvenimą, paskendęs begalinėje nukryžiuoto Išganytojo meilėje, ir taip laimėjo daugybę sielų Dievui. Būtent jo aukos gyvenimas yra ženklas mūsų amžiui, kada žmonės vis labiau siekia laikino savęs patenkinimo ir pamiršta amžinąjį gyvenimą, kai pačioje Bažnyčioje įsigalėjo pasaulio dvasia ir net Viešpačiui pašvęstieji bijo žodžio „auka“.
Kelias į šventumą
Nuo pat pradžių t. Pijaus gyvenimas buvo pažymėtas aukos ir dvasinių kovų žyme. Būsimas šventasis gimė 1887 metais Pietrelčinos miestelyje, Italijoje, didelėje, skurdžioje, bet pamaldžioje šeimoje, kur kiekvieno šeimos nario pasiaukojimas lyg perkeisdavo sunkią kasdienio gyvenimo realybę. Jo tėvai buvo paprasti, dievobaimingi piemenys, savo vaikams įdiegę didelę meilę Dievui. Kūdikis buvo pakrikštytas kitą dieną po gimimo – lyg nuspėjant būsimąjį pašaukimą, jam buvo duotas Frančesko (Pranciškaus) vardas. Dar būdamas penkių metų amžiaus jis nusprendė visą savo gyvenimą paaukoti Dievui. Po kelių metų jį aplankė pirmasis mistinis regėjimas. Štai jo paties pasakojimas:
„Kartą, kai aš klūpėjau prieš Švenčiausiąjį Sakramentą, iš tabernakulio pasigirdo balsas, kuris man pasakė: ‚Tu būsi plakamas ir kryžiuojamas dėl mano meilės. Tačiau tu grąžinsi daug sielų į mano kaimenę‘.“
Nepaisant prasidėjusių velnio puolimų ir gundymų, Pranciškaus troškimas pasišvęsti Dievui vis augo. Sulaukęs 11 metų, jis priėmė pirmąją Komuniją. Mokykloje pasižymėjo kaip pavyzdingas mokinys – ne tiek dėl savo gabumų, kiek dėl gero elgesio ir pamokų lankymo. Į mokyklą iš namų Pranciškus išeidavo valandą anksčiau, kad spėtų patarnauti šv. Mišioms Pietrelčinos parapijos bažnytėlėje. Tai labai nepatiko jo mokytojui, Donui Dominykui Tizani, buvusiam kunigui, metusiam savo pašaukimą ir gyvenusiam nuodėmėje. Šis suteikė jaunajam Frančesko nemažai skausmo ir pažeminimų, tačiau po daugelio metų šventasis sugrąžino savo mokytoją prie tikėjimo.
Kai Pranciškui buvo jau 15 metų, kartą į namus užklydo kapucinų vienuolis, prašydamas išmaldos savo vienuolynui. Šis iš pažiūros toks nežymus įvykis turėjo lemiamos reikšmės jaunuolio pašaukimui. Jis nusprendė pasišvęsti Dievui, tapdamas šv. Pranciškaus sūnumi griežtos regulos kapucinų ordine. Tačiau šis pasirinkimas neįvyko be dvasinės kovos:
„Aš jaučiau savyje dvi jėgas, kovojančias tarpusavyje ir draskančias mano širdį: pasaulis norėjo pasilikti mane sau, o Dievas kvietė mane naujam gyvenimui. Mano priešai tyčiojosi iš manęs ir visaip kankino… Neįmanoma aprašyti, kokią kančią patyriau. Vien prisiminus tą kovą, kuri vyko mano viduje, man kraujas stingsta gyslose, nors praėjo jau 22 metai.“
1903 metais Pranciškus užsivilko kapucino abitą ir pakeitė savo vardą į Fra Pio (brolis Pijus), norėdamas pagerbti popiežių šv. Pijų V. Jo noviciatas truko keturis metus, per kuriuos jam teko patirti daug ir nepaprastų velnio puolimų. Davęs amžinuosius įžadus, paklusdamas vyresniųjų paliepimui, jis pradėjo ruošis kunigystei. Seminarijoje jo sveikata labai pašlijo dėl dažnų pasninkavimų, atgailos darbų, šalčio ir tuberkuliozės, kankinusios jį visą gyvenimą. Dar prisidėjo įvairios keistos ligos, kurių daktarai negalėjo paaiškinti. Visas šias kančias jis aukojo Dievui už sielų išganymą. 1910 m. brolis Pijus buvo įšventintas kunigu. Laiške savo dvasios vadovui jis rašė:
„Mano širdis kupina laimės, ir aš jaučiuosi vis labiau ir labiau pasiruošęs priimti bet kokius kentėjimus, jei tai patiks Jėzui.“
Čia ir glūdi t. Pijaus kunigiško dvasingumo esmė: sekti Jėzumi net tik kaip Kunigu, bet kaip ir Auka. Kunigo pašaukimas, sekant Vyriausiąjį Kunigą Kristų, yra sutaikyti žmonės su Dievu, o tai įmanoma tik per kančią ir kryžių. Kunigystės šventimų dieną t. Pijus sukūrė maldą: „Padaryk mane šventu kunigu ir tobula auka“.
Jį toliau kankino įvairios ligos, todėl vyresnieji nusprendė išsiųsti jį į kapucinų vienuolyną San Giovanni Rotondo. Ten šventasis praleido visą savo likusį gyvenimą. Pradžioje jo pareigos buvo nedidelės – padėti parapijos kunigui teikti sakramentus. Dėl silpnos sveikatos ir moralinės teologijos žinių trūkumo jam buvo uždrausta klausyti išpažinčių. Tačiau tai nesumažino jo uolumo dirbant dėl sielų išganymo. Jis pradėjo susirašinėti su keliomis pamaldžiomis sielomis ir aukojo save kaip auką už jas, taip pat už vėles skaistykloje. Jis suvokė, kad kentėjimai yra neatskiriami nuo Dievo meilės ir kad jie yra vienintelis kelias, kuriuo siela gali pakilti link Dievo. T. Pijaus maldos tapo labiau kontempliatyvios, jis vis labiau suvokė Dievo didybę ir žmogaus menkumą. Jo siela pradėjo patirti įvairius mistinius reiškinius, vienaip ar kitaip trukusius visą gyvenimą.
T. Pijus greitai atkreipė į save kitų brolių dėmesį dėl gausių ašarų, išliejamų per rytines meditacijas, kurios kapucinų namuose paprastai yra skirtos Kristaus kančiai apmąstyti. Jo ašaros buvo tokios gausios, kad dažnai prireikdavo patiesti rankšluostį ant grindų, kur jis klūpėdavo. Būtent dėl tų pilnų meilės ir užuojautos apmąstymų apie Jėzų Nukryžiuotąjį, Dievas jį, kaip ir šv. Pranciškų Asyžietį, apdovanojo skausmingomis Viešpaties stigmomis.
Tuo laiku atsinaujino dvasinės kančios. Atrodo, kad Dievas laukia iš savo išrinktųjų, kad šie ypatingu būdu, iškęsdami sunkias pagundas, atlygintų Dievo teisingumui už viešas to meto nuodėmes. Tada, kai įvairios ateistinės filosofijos, modernizmas ir psichoanalizė siekė paneigti kaltę bei nuodėmę, t. Pijus, kaip ir šv. Teresėlė iš Lizjė, turėjo iškentėti nepaprastą pagundų prieš tikėjimą ir įvairiausių skrupulų audrą. Ši audra siautė apie tris metus, o po to sekė „tamsioji sielos naktis“, užsitęsusi daugelį metų. Tai liudija jo laiškai savo dvasiniam vadovui t. Agostino:
„Aš gyvenu nuolatinėje naktyje… Mane viskas trikdo, ir aš nežinau, ar elgiuosi gerai, ar blogai. Aš žinau, kad tai ne skrupulai, tačiau abejonė, ar aš patinku Viešpačiui, ar ne, mane gniuždo… Mano protą nepaliaujamai puola šventvagystės ir klaidingos, ateistinės idėjos. Kiekvieną mano gyvenimo akimirksnį aš jaučiu savo sielą lyg persmeigtą, tai mane žudo… Mano tikėjimas palaikomas tik nuolatinėmis valios pastangomis. Ir visa tai, tėve, vyksta ne kelis kartus į dieną, aš tai patiriu nuolat! O tėve, kaip sunku yra tikėti!“
Po šios dvasinės nakties t. Pijui atėjo dar baisesnis išbandymas, trukęs septynias savaites. Šv. Kryžiaus Jonas vadina tai širdies persmeigimu Dievo meilės ietimi, kai siela neapsakomai kenčia nuo dieviškos meilės pertekliaus. Vienas t. Pijaus draugų kapucinų pasakojo, kad tuo metu „jo išvaizda buvo labai pasikeitusi, atrodė, jog jis miršta. Jis nuolat dūsavo ir verkė kalbėdamas, kad Dievas jį apleido“. Turėdami omeny tokią jo mistinę patirtį geriau suprasime kai kuriuos tėvo Pijaus posakius, pvz.: „Meilė daug nuostabesnė baimės draugijoje, nes taip ji tampa stipresnė“; „Kuo daugiau mes mylime Dievą, tuo mažiau tai patys jaučiame“. Šias baisias dvasines kovas tėvas Pijus laimėjo laikydamasis to, ko buvo išmokytas dar būdamas novicijumi. Tai vis tos pačios senos auksinės taisyklės, kurias per amžius kartodavo šventieji: ištvermingumas maldoje, apsimarinimas, nepajudinama ištikimybė luomo pareigoms ir tobulas paklusnumas savo dvasios vadovui. Galiausiai 1918 rugsėjo 20 dieną dvasios kančios staiga dingo, ir t. Pijus pajuto gilią ramybę. Ryte, atšventęs šv. Mišias, jis klūpėjo priešais Nukryžiuotąjį ir pamatė dangišką būtybę, kuri sužeidė jį Viešpaties Jėzaus žaizdomis – t. Pijus tapo vieninteliu kunigu istorijoje, gavusiu Kristaus stigmas. (Šv. Pranciškus turėjo tik subdiakono šventimus).
Iš nusižeminimo jis stengėsi slėpti stebuklingąsias žaizdas, tačiau kraujas, gausiai tekantis iš stigmų, netrukus išdavė jį. Greitai jis sulaukė didelio tikinčiųjų, taip pat daugelio medikų ir mokslininkų susidomėjimo. Po apylinkes pasklido garsas apie šventą stigmatizuotą kunigą. Jo stebuklingosios žaizdos imtos nuodugniai tyrinėti, kol visi mokslininkai pripažino, kad jų paaiškinti negali. Tačiau čia šventąjį ištiko kitas Dievo išbandymas. 1920 m. Šventasis Sostas, išgirdęs apie stigmas ir dar neturėdamas patikimų žinių apie jų autentiškumą, uždraudė tėvui Pijui klausyti išpažinčių, viešai laikyti Mišias ar suteikti kitus sakramentus už vienuolyno ribų. Po dviejų metų naujas popiežius Pijus XI, suklaidintas pavydžių kunigų opozicijos prieš tėvą Pijų, apribojimus dar labiau sugriežtino. Tėvui Pijui buvo uždrausta išeiti iš savo celės, išskyrus kai reikėdavo laikyti Mišias, jam neleista kalbėtis su niekuo, net ir su savo dvasios vadovu. Ar galima įsivaizduoti didesnę kančią šventajam, žinant, kaip jis degė uolumu dėl sielų išganymo? T. Pijus visa tai iškentė romiai, rodydamas tobulą paklusnumą vyresniesiems ir atsidavimą Dievo valiai. Savo lovą jis persinešė į biblioteką ir ten vienumoje leido laiką melsdamasis, kentėdamas bei skaitydamas teologijos, Bažnyčios istorijos ir dvasines knygas, trumpam išeidamas tik atlaikyti šv. Mišių, kurios buvo vienintelė jo paguoda.
Dvasinis vadovas
Tik 1933 m. Pijus XI, nuoširdžiai atsiprašęs šventojo kapucino, panaikino visus suvaržymus. Nuo to laiko garsas apie t. Pijų ėmė plisti visame pasaulyje. San Giovanni Rotondo tapo viena labiausiai piligrimų lankomų vietų Italijoje. Pas jį plūdo tikintieji, ieškodami patarimo, paguodos, pagalbos, stebuklo ir galiausiai – paties Dievo. Tėvas Pijus greitai pagarsėjo stebuklais bei antgamtiniais reiškiniais. Stigmos, pranašystės, įvairūs regėjimai, bilokacija (sugebėjimas vienu metu būti dviejose vietose), levitacija (pakilimas į orą), malonaus kvapo skleidimas net kelių dešimčių kilometrų atstumu, stebuklingi išgydymai, prikėlimai iš numirusiųjų, įvairiausių kalbų supratimas, įspūdingi atvertimai, nepaprastai mažas miego ir maisto poreikis (t. Pio miegodavo vos dvi valandas per parą ir maisto suvartodavo penkis kartus mažiau nei normalus žmogus, tačiau nuo to neprarasdavo svorio) – apie visa tai parašyta daug knygų, tai patvirtino daugybė liudininkų, tyrinėjo daug žymių mokslininkų.
Tačiau labiausiai žmones traukdavo jo akivaizdus šventumas, tikintieji matydavo jame antrąjį Kristų, kuris myli žmones ir kenčia už jų išganymą. Daug labiau nei stebuklai į šį nuošalų kapucinų vienuolyną traukė t. Pijaus kaip dvasinio vadovo savybės. Skausmingai įgyta patirtis dvasinių kovų metu leido jam tapti geru vadovu kitiems. Be to, jis buvo apdovanotas kai kuriomis antgamtinėmis galiomis, pvz., minčių skaitymo bei patarimo dovana. T. Pijus matydavo žmogų „kiaurai“. Sutikęs nepažįstamą žmogų, jis iš karto žinojo, kas jo širdyje. Per išpažintį jis iš anksto žinodavo visas penitento nuodėmes, tačiau norėdavo, kad šis pats jas išpažintų. Tai žmones nepaprastai paveikdavo, didelės minios plūdo atlikti išpažintį pas tėvą Pijų. Klausykla tapo vieta, kur šventasis praleisdavo daugiausia laiko (vidutiniškai 16-18 valandų per parą) ir kur jis turėdavo pajusti begalybės įvairiausių nuodėmių svorį. Dėl to žmonės jį pradėjo vadinti antruoju Arso klebonu. Iš tiesų, tėvo Pijaus gyvenimas labiau panėšėjo į šv. Jono Vianėjaus, o ne į garsiojo Asyžiaus pamokslininko gyvenimą. Tėvas Pijus suvokė, kad esminis jo pašaukimas – kunigystė.
T. Pijaus klausykloje tikintieji būdavo trumpai: išpažintis tetrukdavo kelias minutes, ir atgailaujantys išgirsdavo tik keletą žodžių, tačiau jie smigdavo į pačią širdį ir sukrėsdavo sielą iki pat gelmių. Pirmoji išpažintis pas tėvą Pijų neretai baigdavosi nuoširdžiu atsivertimu. Paprastai malonus ir gailestingas tėvas Pijus tapdavo griežtas tiems, kurie nenorėdavo gailėtis dėl savo nuodėmių. O atėjusius į klausyklą be grynos intencijos jis net išvarydavo lauk taip ir nedavęs išrišimo. Šis šventas pyktis ir uolumas dėl Dievo garbės užklupdavo ypač tuos, kurie netinkamai elgdavosi bažnyčioje. Tokiais atvejais šiaip labai romus ir mandagus su žmonėmis šventasis tapdavo rūstus. Kartą, pamatęs per daug išsiblaškiusį choro berniuką, jam tarė: „Mano vaike, jei tu nori keliauti į pragarą, tau nereikia mano parašo“. Dar griežtesnės reakcijos susilaukdavo pokarinė mada ir nepadorūs rūbai:
„Moterys, kurios tenkina savo tuštybę drabužiais, niekada negalės apsivilkti Jėzaus Kristaus gyvenimu. Dar daugiau, kai tik šis stabas užvaldo jų širdis, jų sielos iš karto praranda visą savo puošnumą.“
Tiems, kurie jam priekaištaudavo dėl tariamo meilės trūkumo, jis atsakydavo:
„Prašau jus nekritikuoti manęs pasitelkiant meilės vardą – didesnė meilė yra išvaduoti sielas iš šėtono nelaisvės ir laimėti jas Kristui.“
Daugelis tikinčiųjų iš tikrųjų įvertino tokią meilę jų sieloms ir pasivedė jo dvasinei globai, tapdami tėvo Pijaus dvasiniais vaikais. Jo globa buvo nepaprasta ir stebuklinga, ji buvo jaučiama net už tūkstančių mylių. Ko mokė t. Pijus savo dvasinius vaikus? Atrodytų, kad toks nepaprastas ir stebuklais garsėjantis šventasis turėtų ir savo mokiniams perteikti kažką nepaprasto. Deja, visa, ko jis mokė, tėra tos pačios „auksinės“ dvasinio gyvenimo taisyklės. Kaip pasakoja viena artimiausių jo dvasinių dukterų Katharina Tangari,[1] jis tereikalavo, kad jo vadovaujama siela visa širdimi mylėtų Dievą ir iš visų jėgų stengtųsi Jo neįžeisti. Dvasios dukterims jis duodavo tam tikrą regulą: išpažintis kas savaitę, kasdienė Komunija ir dvasinis skaitymas, sąžinės sąskaita kas vakarą ir apmąstymas du kartus per dieną. Ir be abejo, kasdienis Rožančius.
Apie išpažintį t. Pijus kalbėdavo:
„Išpažintis yra sielos apiplovimas. Jūs turėtumėte jos eiti bent kartą per savaitę. Aš nenoriu, kad sielos liktų be išpažinties ilgiau nei savaitę. Net švarus ir nenaudojamas kambarys prisineša dulkių. Grįžkite į jį po savaitės ir pamatysite, kad jį vėl reikia valyti.“
Tiems, kurie sakydavosi esą neverti kasdien priimti šv. Komuniją, jis atsakydavo:
„Visiškai teisingai, mes visi neverti tokios dovanos. Tačiau artintis prie Švenčiausiojo Sakramento esant mirtinos nuodėmės būsenoje yra viena, o būti nevertam jo – visai kas kita. Visi mes esame neverti, tačiau Jis pats mus kviečia. Jis to trokšta. Todėl nusižeminkime ir priimkime Jį atgailaujančia ir meilės pilna širdimi.“
T. Pijus labai rūpindavosi, ką jo dvasiniai vaikai skaito:
„Aš pradedu drebėti vien pagalvojęs apie žalą, kurią patiria sielos, neskaitydamos šventų knygų… O, kokią galią turi dvasiniai skaitiniai, jie gali pakeisti gyvenimą ir net žmones, prisirišusius prie pasaulio, paskatinti žengti į dvasinio tobulumo kelią.“
Jo patarimai, kaip atlikti meditaciją, buvo paprasti:
„Nors jums ir nesiseka daryti apmąstymų, nemeskite šios pareigos. Jei jus puola begalė blaškančių minčių, nenustokite drąsos. Iš karto nusistatykite, kiek laiko medituosite, ir nesitraukite iš savo vietos nepabaigę apmąstymo, net jei jaustumėtės lyg kas jus kryžiuotų. Kodėl jaudinatės, kad jums neišeina mąstyti taip, kaip jūs norėtumėte? Meditacija yra priemonė pasiekti Dievą, o ne tikslas pats savaime. Meditacijos tikslas yra Dievo ir artimo meilė.“
Taip reikia ir dalyvauti šventojoje Mišių aukoje. Anot t. Pijaus, daug svarbiau per Mišias stengtis sužadinti valios aktus (gailesčio, tikėjimo, meilės, dėkojimo ir t.t.), nei stebėti apeigas. Kažkas t. Pijų paklausė, ar tikintiesiems reikia sekti Mišias pagal mišiolą. Šventasis atsakė, kad tiktai kunigui reikia mišiolo, geriausias būdas dalyvauti šv. Mišiose – pilna užuojautos ir meilės širdimi vienytis su Sopulingąja Mergele, stovinčia po kryžiumi. Tiktai danguje, užtikrino jis savo pašnekovą, mes suvoksime, kokią naudą gauname dalyvaudami šv. Mišiose. Tėvas Pijus teisingai suvokė, kad tikintiesiems visai nebūtina tiksliai žinoti, ką kunigas kalba Mišių metu, nes vis tiek nei vienas žmogus iki galo nesupras šv. Mišių paslapties. Todėl suprantama jo reakcija, kai 1965 metais, dar prieš Vatikano II Susirinkimo pabaigą, jam buvo pranešta, kad greitai visi privalės švęsti Mišias pagal naują ritualą, ad experimentum gimtąja kalba. To esą reikalauja modernaus žmogaus poreikiai, „subrendęs“ ir „orus“ tikintysis nori suprasti visus žodžius ir apeigas. Iš karto, dar nematęs eksperimentinio teksto, t. Pijus parašė popiežiui Pauliui VI, prašydamas atleisti jį nuo eksperimento ir leisti toliau laikyti Mišias pagal šv. Pijaus V mišiolą lotynų kalba. Leidimas jam buvo suteiktas.
T. Pijaus Mišios
Šventoji Mišių auka buvo t. Pijaus gyvenimo centras. Šv. Mišiose jis gaudavo dvasinius ginklus ir daug malonės dovanų – vėliau klausykloje galėjo tais ginklais kovoti prieš nuodėmę ir gausiai dalinti gydančias Dievo malones. Visas jo gyvenimas sukosi aplink tas valandas, kai jis skolindavo Kristui savo rankas, akis ir lūpas Kryžiaus aukos atnaujinimui. Jis būdavo Kristaus įrankis net išoriškai, fiziškai. Kas kada nors yra matęs t. Pijaus Mišias, negalėjo pamiršti jų visą gyvenimą.
T. Pijus Mišias švęsti pradėdavo kasdien 5 val. ryto, jos trukdavo nuo dviejų iki keturių valandų. Dažnai jis patirdavo ekstazę ir išliedavo tiek daug ašarų, jog beveik turėdavo palikti altorių. Štai vienas iš begalės dalyvavusiųjų jo Mišiose pasakojimų:
„Reikėtų būti aklam, kad nematytum, jog šis žmogus, besiartinantis prie altoriaus, nepaprastai kenčia. Jis eina sunkiai ir klupinėdamas. Nelengva vaikščioti pervertomis kojomis. Jis sunkiai padeda rankas ant altoriaus ir bučiuoja jį. Jo judesiai atsargūs, kaip žmonių, kurių rankos sunkiai sužeistos. Kapucino veidas, prieš kelias minutes atrodęs linksmas ir švelnus, dabar visiškai pasikeitęs. Dabar jis išduoda viduje siaučiančias intensyvias emocijas, nematomi veikėjai ir scenos jį pripildo baime, džiaugsmu, liūdesiu, agonija… Šiose išraiškose galima įžvelgti paslaptingą dialogą. Dabar jis protestuoja, krato galvą, laukia atsakymo. O dabar jo visas kūnas sustingsta tyliame maldavime. Jau po akimirksnio aš jį matau purtomą stiprių jausmų.
Staiga ašaros paplūsta iš jo akių, jo pečiai dreba nuo kūkčiojimų, jie palinkę lyg neštų sunkią naštą. Aš staiga prisimenu žmones, karo metais tik ką pasmerktus mirti. (…) T. Pijus nevaidina kažkieno kito dramos. Dabar nebelieka skirtumo tarp jo ir Kristaus. „Aš gyvenu, tačiau jau nebe aš…“ Jei Galva atnaujina savo auką tik nekruvinu būdu, ar dėl to mes turėtume pamiršti Jo kraujo kainą? (…) Per atnašavimą paslaptingos dramos ritmas greitėja. Maldaujančiai iškeldamas pateną, į kažkokią neregimą šviesą žvelgiančiomis akimis, t. Pijus parodo savo rankų žaizdas, raudonas ir kruvinas. Jis pasilieka tokioje pozoje ilgiau nei reikia sukalbėti maldą Suscipe. Minutės teka, kaip kraujo lašai. Aš staiga suprantu, kad per Mišias mes turime priėjimą prie amžinybės. Neapsakomu būdu, visiškai neprieinamu mūsų intelekto supratimui, Kalvarijos auka vyksta kiekvienose Mišiose, ir mes atsiduriame Kalvarijoje.
Per konsekraciją, trukusią nuo penkių iki dešimties minučių, jo veido išraiška pasikeisdavo: ji tapdavo lyg nukryžiuoto žmogaus. Jo žvilgsnis būdavo toks, jog atrodydavo, kad akys iš tikrųjų mato Kristaus mirtį ant kryžiaus. Jo kančia bei kraujavimas iš stigmų per konsekraciją būdavo intensyviausi. Kartais jo veidas šviesdavo tokia šviesa, kad to pakakdavo atversti labiausiai užkietėjusius nusidėjėlius. Per Memento, kai kunigas prisimena, už ką šv. Mišios yra švenčiamos, t. Pijus patekdavo į ekstazę. Atrodydavo, lyg jis stengtųsi prisiminti visą pasaulį. Jo vyresnysis t. Agostino, tvirtina, kad t. Pijaus Memento trukdavo ne mažiau kaip penkiolika minučių. Dažnai t. Agostino turėdavo duoti tėvui Pijui tylų ženklą tęsti Mišias, kuriam šventasis tučtuojau paklusdavo. Kartą kažkas t. Pijų paklausė, kodėl per Memento jis užtruko tiek ilgai. Šis atsakė: „Aš matau visus tuos žmones, kurie šiandien prašė už juos pasimelsti. Tačiau aš dar matau daugybę sielų skaistykloje, tiek daug, kad neužtektų didžiulio kalno joms sutalpinti.“
T. Pijaus maldos už sielas nenutrūkdavo šv. Mišioms pasibaigus. Visa tolimesnė jo diena buvo lyg šv. Mišių aukos pratęsimas. „Pasaulį gali išgelbėti tiktai malda ir atgaila“– tai viena svarbiausių jo sentencijų, kuri lyg pakartoja Fatimos Dievo Motinos žodžius. Tėvą Pijų visiškai teisėtai galima vadinti „maldos vyru“: jis niekada nepavargdavo melstis. Laiškuose savo dvasiniams vyresniesiems jis skųsdavosi, kad jam niekada neužtenka laiko pasimelsti tiek, kiek norėtų. Kartą jis net rašė: „Aš norėčiau, kad diena truktų 40 valandų“. Jis melsdavosi visur: prie altoriaus, klausykloje, bažnyčios chore, lipdamas laiptais ir eidamas koridoriais, savo celėje. Melsdavosi nuolat, dieną ir naktį, išskyrus trumpas miego valandas. T. Pijus buvo sau pažadėjęs kasdien sukalbėti ne mažiau kaip penkis kartus visą Rožančių. Jis dažnai sakydavo:
„Eikite pas Švenčiausiąją Mergelę, padarykite, kad ją visi mylėtų! Visada kalbėkite Rožančių. Kalbėkite jį gerai! Kalbėkite jį taip dažnai, kiek tiktai galite!“
Troškulys maldai ir noras maldos dvasią perduodi kitiems įkvėpė jį įkurti garsiąsias maldos grupes visoje Europoje. Jis pats melsdavosi už tuos, kurie save pavedė jo maldoms ir už tuos, dažnai jam nepažįstamus žmones, už kuriuos melstis jį įkvėpė pats Viešpats. T. Pijus mums iš tiesų paliko nuostabų maldos pavyzdį. Jis mus moko, kad joks dvasinis darbas nebus užbaigtas ir vaisingas, jei dvasios žvilgsnis nebus nuolat pakeltas į Dievą maldoje.
T. Pijus ir pasikeitimai Bažnyčioje
60-ųjų pradžioje iš Romos papūtė nauji vėjai. Pradėta kalbėti apie Bažnyčios atsinaujinimą ir jos prisitaikymą prie šiuolaikinio pasaulio. Aukos dvasia tapo nebeaktuali, nemoderni. Kaip šventasis kapucinas reagavo į Jono XXIII paskelbtą aggiornamento? Apie tai skelbiama daug prasimanymų, neatitinkančių realybės. Vienintelė Lietuvoje knyga apie šį šventąjį, kun. Jakučio „T. Pijaus paslaptis“, be jokių įrodymų bando piršti mintį, kad t. Pijus labai palankiai vertinęs Vatikano II Susirinkimo dvasią ir po jo sekančius pasikeitimus. Tai paprasčiausia netiesa. Tuo metu t. Pijus kentėjo nuo antrojo Bažnyčios hierarchų persekiojimo (nuo 1960 iki 1964 m.). Jam vėl buvo uždėti įvairūs suvaržymai, kartais tikrai absurdiški: vienuolyno vyresnysis liepė net įmontuoti mikrofonus t. Pijaus klausykloje. Visa tai šventasis priėmė kaip visada romiai ir paklusniai, tačiau kartais atvirai pasakydavo savo nuomonę.
Spaudos konferencijoje 1975 m. buvęs šventojo draugas ir vyresnysis, t. Carmelo da Sessano pareiškė: „Mūsų brolis niekada nebuvo prieš Susirinkimo reikalingumą. Tačiau jis buvo labai sunerimęs dėl tos krypties, kurią Susirinkimas įgavo. Jį išgąsdino tam tikri pasikeitimai“. Kai kard. Bacci atvežė tėvui Pijui popiežiaus leidimą toliau švęsti šv. Mišias lotyniškai, šis susijaudinęs ištarė: „Dėl Dievo meilės, greičiau uždarykite Susirinkimą“. Tais pačiais metais, per pačią susirinkiminę euforiją, žadančią Bažnyčiai naują pavasarį, t. Pijus pasiguodė vienam savo dvasinių sūnų: „Šiuo tamsos laiku melskimės. Darykime atgailą už išrinktuosius“. Nebuvo jis palankus ir ordino atnaujinimui. Vieną dieną broliai diskutavo su kapucinų ordino generalinio vyresniojo patarėju apie problemas Bažnyčioje. Tarp jų buvo ir t. Pijus. Staiga jis baisiai pasipiktinęs atsistojo ir sušuko: „Kas jums visiems atsitiko ten, Romoje? Ką jūs ten rezgate? Jūs netgi norite pakeisti šv. Pranciškaus regulą!“ Vyresniojo patarėjas atsakė: „Tėve, pakeitimai buvo pasiūlyti, nes jaunimas nebenori nieko girdėti apie tonzūras, abitus, basas kojas…“ T. Pijus: „Tai vykite juos lauk! Argi jie daro šv. Pranciškui paslaugą užsivilkdami jo abitą ir sekdami jo gyvenimu? Priešingai, šv. Pranciškus jiems suteikia šią didžiulę malonę!“ „Bet tėve, reikia atsižvelgti į jaunąją kartą… jaunimas vystosi pagal savo madas… atsirado nauji poreikiai“ T. Pijus atsakė: „Vienintelio dalyko jiems trūksta, tai proto ir širdies, tai viskas. Supratimo ir meilės...“
1968 m. rugsėjo 20 d. suėjo 50 metų, kai t. Pijus gavo stigmas. Tą dieną stigmos stebuklingai išnyko. Sekančias dvi dienas t. Pijus buvo per silpnas laikyti Mišias, tačiau jis vis dar kalbėjo šv. Rožančių. Rugsėjo 22 d. jis buvo priverstas pirmą ir paskutinį kartą savo gyvenime aukoti Mišias atsisukęs į žmones. Tėvai Onoratas ir Valentinas nugabeno vargšą t. Pijų prie altoriaus, kur jis gyvas arba miręs turėjo atlaikyti šv. Mišias versus populum. Mišių pabaigoje šventasis susmuko. Tai buvo paskutinės Mišios jo gyvenime, po jų jis pasijuto labai blogai. T. Pijus mirė tą pačią naktį šventa mirtimi, turėdamas giedrą protą, kaip jis pats buvo išpranašavęs. Kai susirinkusieji aplink jo mirties patalą paprašė jį pasakyti jiems ką nors pamokančio, jis tegalėjo ištarti: „Mylėkite Švenčiausiąją Mergelę ir stenkitės, kad ji būtų mylima. Visada kalbėkite šventąjį Rožančių“.
Taip baigėsi pilnas stebuklų, nepaprastai intensyvus t. Pijaus gyvenimas. Šventasis milijonams sielų parodė kelią į dangų ir perdavė joms daugybę malonių, tačiau tai galėjo padaryti tik susivienijęs su Nukryžiuotojo kančiomis, daug metų nešiodamas Jo žaizdas savo kūne. T. Pijaus šventumas buvo tradicinis, „nemodernus“, „ne pagal Susirinkimo dvasią“. Bet būtent tokio šventumo reikia tikintiesiems, todėl greitai plito t. Pijaus garbinimas. 2002 m. birželio 16 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė t. Pijų šventuoju. Būdamas šalia Viešpaties, jis be abejo meldžiasi už Bažnyčią ir kunigus, kad jie vėl atrastų savojo pašaukimo prasmę šv. Mišių aukoje ir mokytų tikinčiuosius joje tinkamai dalyvauti.
– – – –
1967 metais po Velykų arkivyskupas M. Lefebvre‘as, tuo metu vadovavęs Šv. Dvasios Tėvų ordinui, nuvyko į San Giovanni Rotondo. Sutiko tėvą Pijų vienuolyno koridoriuje ir paprašė jį palaiminti ordiną, kuriam gresia pražūtingos reformos. T. Pijus tepasakė: „Aš turėčiau laiminti arkivyskupą? Ne ne, tai Jūs turite mane palaiminti!“ Arkivyskupas palaimino, o t. Pijus pabučiavo jo žiedą ir nuėjo klausyti išpažinčių.
[1] Catharina Tangari (+ 1989 12 02) – tėvo Pijaus dvasinė duktė, parašiusi knygą apie šventąjį. Jo pavedimu uoliai padėjo kunigams ir tikintiesiems komunistinėse šalyse, už tai ilgus metus praleido Čekoslovakijos kalėjime. Iki pat savo mirties rėmė arkivyskupo M. Lefebvre darbą ir Šv. Pijaus X broliją. Palaidota kapinėse prie Brolijos seminarijos Zaitzkofene (Vokietija).
Tema: