TERESĖ AVILIETĖ
„...Gyventi man buvo didžiausia kančia, kokią tik galima įsivaizduoti, nes aš neieškojau Dievo meilės ir nepatyriau pasaulietiškos laimės... Aš troškau gyventi, nes gerai mačiau, kad negyvenu, o kovoju su mirties šešėliu... Mano siela pavargo ir, nors aš troškau ramybės, mano ankstesni įpročiai nedavė nė minutės ramybės...” (Gyvenimas, jos pačios aprašytas, 8.2, 12; 9.1).
Moteris, begalinio dvasinio nuovargio minutę taip kalbanti apie save – tai Teresė Avilietė. Tuomet jai buvo maždaug keturiasdešimt metų, ir ji dar neatsidavė Dievui be išlygų, nors jau dvidešimt metų buvo vienuolė karmelitė. Apie šį, pirmąjį savo vienuoliško gyvenimo tarpsnį ji rašo taip: „Aš blaškiausi beveik dvidešimtį metų šioje audringoje jūroje, čia leisdamasi žemyn, čia vėl pakildama, bet, deja, neilgam, nes nuolat vėl galiausiai nupuldavau.” (8.2) „...Tai tokia atstumianti istorija, ir aš norėčiau, kad mano skaitytojai pasibaisėtų išvydę paveikslą tokios užkietėjusios sielos: ji buvo tokia nedėkinga Tam, kuris jai suteikė tiek daug malonės dovanų.” (8.1)
Tad kas gi įvyko Aviloje, Įsikūnijimo (Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai) vienuolyne, kur Teresė de Ahumada jau praleido ilgus dvidešimt metų? „Aš – silpniausia ir niekingiausia iš visų žmonių” (7.22), – prisipažįsta ji, ir mes tegalime spėlioti, kokią gilią vidinę dramą išgyveno jos siela. Tačiau ši drama mums, žinoma, nėra įprastas dalykas; mes galime įsivaizduoti, kokios esti kūniškos, iš esmės banalios pagundos, kokie čia gali būti nuopuoliai ir atgaila, tačiau sunku įsivaizduoti dvasinę kovą – tikrą mūšį, kur viskas susiję su Dievo meile. Teresė kalba apie savo „tuščią”, „pražūtingą”, „nedorą” to meto gyvenimą, nors, pabandę ten rasti tai, ką vadiname „sunkiąja nuodėme” nieko panašaus neaptiktume. Ji pati apie tai įspėja: „Į tuštybės pinkles patekusi mano siela sirgo... Bet nemanau, kad buvau blogiausia iš visų... Net didžiausio išsiblaškymo valandėlėmis nebuvau mirtinai nusidėjusi... Jeigu sąžinė būtų pasufleravusi, kad man tai gresia, jokiu būdu nebūčiau susitaikiusi su tokia būsena.” (7.11)
Vadinasi, jos gyvenime būta kažin ko, ko net nebuvo galima pavadinti nuodėme (negana to, kai kurie nuodėmklausiai ją ramino sakydami, kad jos elgesys – sektinas pavyzdys kitiems), tačiau Teresei susiklosčiusi situacija atrodė tokia rimta, kad ji apie save sakė: „Aš buvau žmogus, savyje brandinąs sau pražūtį.”
Viso to pakanka mūsų smalsumui sužadinti ir, negana to – sąžinei pažadinti, o ji taip lengvai susitaiko su tuo, kas įprasta, atbunka ir tampa neveiksni. Kad suprastume, apie kokią dramą kalbame, reikės grįžti į Teresės vaikystę. Teresa de Cepeda y Ahumada gimė 1515 metais Aviloje, Kastilijoje. XVI a. pradžioje tai buvo jau ne tik grafystė ir ne tik karalystė. Ėmus valdyti Karoliui V, Kastilija atsiveria pasauliui: ji taps imperijos, kurioje niekuomet nenusileisdavo saulė, centru. Teresei dar nebuvo sukakę 16 metų, kai jos mažas miestelis, Avila, kur stovėjo nuostabi pilis, priėmė karalienę. Ši atvyko ten drauge su ketverių metukų Pilypu II. Buvo pavasaris, ir trys šimtai porų mergaičių iš kilmingų šeimų (tarp jų, aišku, buvo ir Teresė) šoko šventėje, surengtoje jų karališkųjų didenybių atvykimo proga. Praėjus keleriems metams pats Karolis V iškilmingai įžengė į Avilą...
Donas Alfonsas de Čepeda (Alfons Sanchez de Cepeda) turėjo šešis sūnus ir tris dukteris. Jų motina mirė, kai Teresei tebuvo sukakę dvylika metų. Vienas po kito sūnūs išplaukdavo už okeano į Naująjį Pasaulį, atrastą Kristoforo Kolumbo. Juos įkvėpė noras padaryti karjerą, užkariavimų troškimas, o iš dalies – misionieriškas uolumas. Namuose liko trys dukterys, iš kurių labiausiai impulsyvaus būdo, be abejo, buvo Teresė.
Būdama šešerių ji jau mokėjo skaityti – anuomet! – ir jos mėgstamiausia knyga buvo „Šventųjų žiedas” (Flos sanctorum), kur šalia Kristaus gyvenimo aprašymo buvo ir kai kurių šventųjų herojiškos gyvenimo istorijos. Ilgais vakarais šeima skaitydavo šią knygą, o po to Teresė ją pasiimdavo ir drauge su aštuonmečiu broliu Rodrigu kalbėdavo apie tai, kas ten rašoma. Jie imdavo žaisti pačių sugalvotą „žaidimą”. „Yra amžinas, amžinas, amžinas gyvenimas!” – sakydavo Teresė. O Rodrigas turėjo tiksliai pakartoti: „Taip, Terese, – amžinas, amžinas, amžinas!” Po to mergaitė neišvengiamai tęsdavo: „Ir yra amžina kančia – amžina, amžina, amžina!” Ir Rodrigas klusniai kartojo: „Taip, Terese, – amžina, amžina, amžina!” Abu vaikai nutildavo, bandydami įsivaizduoti rūsčią amžinybę – su tam tikra baime, bet ir jausdami šiokį tokį pasitenkinimą.
Žaidimas tapo toks rimtas, kad vieną ankstų rytą abu vaikai pabėgo iš namų; jie panoro iškeliauti į paslaptingą „maurų kraštą” (Ispanija tik neseniai buvo išsivadavusi iš arabų jungo), kad galėtų ten tapti tikėjimo kankiniais ir įžengtų į amžinąjį gyvenimą, kuris juos taip viliojo. Dėdei pavyko juos surasti (tuo tarpu namiškiai dėl jų gedėjo, manydami, kad vaikai žuvo įsmukę į vieną iš gausybės sode buvusių šulinių). Į dėdės ir susirūpinusios motinos priekaištus Rodrigas verkdamas atsakė paklausęs Teresės, o ši užsispyrusi entuziastingai kartojo: „Aš noriu pamatyti Dievą!”
Savo autobiografijoje ji vėliau su švelniu humoru rašė, kad „Mūsų pasiryžimui įvykdyti labiausiai kliudė tai, kad turėjome tėvus” (žiūr. 1.3). Vis dėlto mergaitė nepasidavė: jeigu negalima tapti kankiniais, jie bent galėtų gyventi kaip atsiskyrėliai; ir ji įtikino broliuką pastatyti sode iš akmenų kažką panašaus į celes: „Mes bandėme statyti sienas, kraudami vieną ant kito mažus akmenėlius, bet jos beveik išsyk subyrėdavo” (1.3). Be abejo, šis vaikų uolumas gali kelti atlaidžią šypseną, tačiau jau tuomet Teresei buvo duota didi mistinė patirtis. Prisimindama šiuos ankstyvos vaikystės epizodus, ji rašo: „Aš su didžiu švelnumu galvoju apie tai, kad Dievas išsyk, iš pat pradžių, dovanojo man tai, ką vėliau per savo kaltę praradau” (1.4). Iš esmės tą patį galėtų pasakyti kiekvienas iš mūsų – pakanka pagalvoti apie krikštą.
Šventoji teikė daug reikšmės minėtiems įvykiams, aiškindama juos kiek neįprastais, bet labai reikšmingais žodžiais: „Viešpats panoro, kad mano sieloje nuo kūdikystės būtų įspaustas tiesos kelias” (1.3). Tiesa, giliai analizuodama save ji visiškai atvirai nurodo ne itin tyrus motyvus, kuriais ji anuomet vadovavosi ir kurie vėliau neigiamai paveikė jos dvasinį gyvenimą. Ji sako: „Aš karštai troškau taip numirti (tai yra kankinės mirtimi), tačiau ne tiek iš tikros meilės Dievui, kiek iš noro kuo greičiau ir be ypatingo vargo pelnyti Dangaus palaimą, apie kurią skaičiau knygoje” (1.4).
Kokia reikli Teresė sau dar vaikui! Tačiau būtent tai ir yra dramos, kankinusios ją visą gyvenimą, ištakos: tuomet jai labiau patiko „žaisti” Rojų nei mylėti Dievą. Paaugusi, pradėjusi bręsti ji, aišku, ėmė suprasti mylinti Dievą – mylinti grožį, laimę, amžinybę, bet ėmė suprasti ir tai, kad myli gyvenimą, myli savo kūną, vertina žmonių prisirišimą ir sėkmę. Jeigu galima taip pasakyti, ji mylėjo ir dangų, ir žemę, nelabai suvokdama, kaip galima suderinti šiuos dalykus.
Jeigu šešerių metukų Teresė vis iš naujo skaitė „Šventųjų žiedą”, ankstyvoje jaunystėje ji slapčia skaitė romanus apie riterius, užtvindžiusius Ispaniją ir teikusius pramogą jos motinai, prikaustytai prie ligos patalo... Teresė romanus skaitė didelę dalį dienos ir nakties, slėpdamasi nuo tėvo. Romanai taip ją užvaldė, jog kartu su tuo pačiu broliu Rodrigu ji parašė riterių romaną. Jis, regis, labai patiko jos broliams ir pusbroliams.
Teresė jau buvo tapusi žavia mergaite, beje, ir visą likusį gyvenimą ji sužavėdavo visus, kurie su ja bendraudavo. Apie ją sakydavo: „Teresė yra nelyginant auksaspalvis šilkas, kuris gerai derinasi su visais audiniais ir visais atspalviais”. Ir pati ji atviraširdiškai pareikšdavo: „Viešpats panoro, kad būčiau visų ir visuomet mylima”.
Ji ėmė pernelyg kruopščiai – ne pagal savo amžių ir savo padėtį – rūpintis savo išore. „Aš pradėjau itin puošniai rengtis ir stengiausi... kuo dažniau bendrauti su žmonėmis. Aš nepaprastai daug dėmesio skyriau savo rankoms ir plaukams. Kvėpinausi, naudojau visokias kitas tuštybei tarnaujančias priemones, bet, kadangi buvau labai išlepinta, man jų nuolat stigo” (žiūr. 2.2). Tuo metu ji tapo centru, apie kurį sukosi artimieji ir pusbroliai. Ji žinojo, kas prie ko prisirišęs, jai visi patikėdavo savo mažas meilės paslaptis. Ji atviraširdiškai, su įgimtu taurumu atlikdavo šias pareigas, bet jos amžiuje tai buvo gana pavojinga; tai, ką ji stebėjo ir ką tekdavo išklausyti, paliko gilų pėdsaką jos širdyje.
Taip brendo ta drama, apie kurią užsiminėme šio pasakojimo pradžioje, ir kuri nusipelno gilesnės psichologinės ir teologinės analizės. Čia tegalime aptarti esminius jos bruožus. Viena vertus, Teresė tebetroško visiškai pasišvęsti amžinoms, tikroms vertybėms (o tai reiškė vienuolės kelią, ypač tuo metu). Kita vertus, ją viliojo visa, kas pasaulyje yra nuostabaus, malonaus, tauraus, subtilaus. Kartais ją žavėdavo mintis atsižadėti tuštybės užsidarius vienuolyne, o kartais tai kėlė „didžiausią pasibjaurėjimą”. Kartu jai atrodė, kad vedybos taip pat varžys jos poreikį aprėpti tai, kas didu.
Ji buvo kilminga ispanė, jos broliai iškeliavo užkariauti Naujojo Pasaulio. Ir dvidešimtmetė Teresė nutarė viską pastatyti ant vienos kortos: slapčia nuo tėvo, kuris nė girdėti nenorėjo apie vienuolės pašaukimą, 1535 metų lapkričio 2 dieną, ankstyvą rytą ji pabėgo iš namų į Įsikūnijimo vienuolyną. Beje, kadangi Teresė buvo visai jaunutė, ji prikalbėjo vieną iš brolių pabėgti kartu ir įstoti į dominikonų vienuolyną. Vėliau ji rašė: „Vis dar prisimenu ir manau, kad sakau tikrą teisybę: tą akimirką, kai palikau tėvo namus, aš pajutau tokį širdį veriantį skausmą, kad man atrodė, jog net mirdama nebūčiau labiau kentėjusi – atrodė, tarsi kas būtų paeiliui laužęs visus mano kaulus” (4.1). Savo nuostabia ispanų kalba, kurios beveik neįmanoma išversti, ji rašė: „no creo sera mas el sentimiento cuando me muera” („nemanau, kad mirties valandą jausiu stipresnę širdgėlą”).
Taigi „sukaupusi drąsą”, ji, jeigu galima taip pasakyti, priėmė sprendimą Dievo naudai. Teresės jautrumas, sugebėjimas jausti „amžiną” gyvenimą (gyvenimas – tai, kas amžina) privertė ją žengti ryžtingą ir taurų žingsnį – pasirinkti vienuolės dalią. Tačiau ji šį gyvenimą laikė tarsi „skaistykla” (3.6), pereinamuoju periodu, slegiančio laukimo laikotarpiu, kai reikia pakentėti, kad po to patektum į Dangų.
Tiesą sakant, vienuolės gyvenimas jai patiko, ir ji išsyk uoliai ėmėsi askezės pratybų, visiškai atsižadėdama savęs. Tačiau gali būti, kad šis perdėtas uolumas, nauja, visiškai nepanaši į ankstesnę gyvensena, o gal ir pernelyg didelė nervinė įtampa pakenkė jos sveikatai. Ji susirgo keista liga, ir niekas nežinojo, kaip ją gydyti. Teresė rašo: „Visas mano kūnas nuo galvos iki pėdų buvo vien tik sopulys”. Neteisingas, alinantis gydymas dar labiau apsunkino jos būklę: Teresės gyvybei iškilo pavojus. Ir keletą dienų ją jau laikė mirusia. Galiausiai ji atgavo sąmonę, bet buvo visiškai paralyžiuota, ir ją kankino mirties baimė.
Tiems, kurie šią ligą bandė aiškinti isterija, visuomet tekdavo trauktis susidūrus su dokumentais, vienareikšmiškai liudijančiais, kad Teresė buvo santūri, susivaldanti, žavi, gera; ji mokėjo paguosti kitus, buvo švelni, maloni net tuomet, kai pati labai kentėjo. Kita vertus, jos gyvenime vėliau visuomet reikšdavosi ši slėpininga nedermė: liepsnojanti siela ir trapus kūnas, kuris tarsi nepajėgė išlaikyti spaudimo iš vidaus. Tačiau Teresei pavyks jį padaryti paklusnų varginančiais išbandymais (kelionėmis, nepatogumais, rūpesčiais).
Ji po truputį ėmė atgauti jėgas; ji tapo išmintinga, patyrusi vienuolė, ji išmoko melstis; ji buvo mylima, su ja norėta bendrauti tiek vienuolyne, tiek už jo ribų – ji ypač patiko tiems, kurie troško siekti šventumo. Net Teresės tėvas dažnai atvažiuodavo gauti jos dvasinių patarimų, ir jos vadovaujamas pasiekė tokios brandos, kad mirė kaip šventasis. Apie Avilos vienuolę netrukus susibūrė grupė draugų, kuriuos ji žavėjo tvirtu švelnumu ir švelniu griežtumu. (Nepamirškime, kad ji gyveno tuomet, kai dvasinės problemos domino net į pasaulietiškus rūpesčius ir į tuštybę panirusius žmones. Tuomet ir hercogienių salonuose kalbėta apie maldą ir dvasinį gyvenimą.)
Taip Teresei vėl iškilo sena problema. Ji rašo: „Aš turėjau didelę ydą, kuri man labai rimtai pakenkė: pastebėjusi, kad man patinkantis asmuo mane myli, aš prisirišdavau prie jo taip stipriai, kad nuolat prisimindavau šį žmogų. Aišku, nė nemaniau kuo nors įžeisti Dievą, bet aš džiaugdavausi matydama šį asmenį, prisimindama jį ir galvodama apie jo gerus bruožus. Tai tikrai galėjo pražudyti mano sielą...” (37.3).
Pasistenkime gerai suprasti šių išgyvenimų gelmę: Teresė kalba ne apie tuos kiek dviprasmiškus, liguistus santykius, kuriuos kartais užmezga net dvasininkai, kai jie nėra visiškai tikri dėl savo pašaukimo. Santykiai, apie kuriuos rašo Teresė – tai tikra, gili dvasinė draugystė (praėjus daugeliui metų, vienos savo noviciatės paklausta apie lyties pagundas, Teresė nuoširdžiai atsakė, nežinanti, kas tai yra). Ir vis dėlto ji pasijuto esanti „neverta Dievo”, neverta melstis.
Norėdama paaiškinti savo dramą, ji, viena vertus, sako nedariusi nieko bloga (ir jos nuodėmklausiai ne tik kad tam pritarė, bet ir ragino ją tęsti savo „apaštališką tarnystę”), o, kita vertus, ji teigė „pasmerkusi save pražūčiai”, aiškindama: „man stigo nuoseklumo, vientisumo”, „aš negalėjau ryžtis visiškai atsiduoti Dievui”, „man nepavykdavo užsisklęsti savyje (maldai), atsiribojus nuo savo tuštybės šleifo”.
Trumpai sakant, Teresė suprato, kad jos dvasiniame kelyje atėjo metas, kai iš dviejų didžių įsakymų – įsakymo mylėti Dievą visa širdimi ir įsakymo mylėti artimą, Dievą reikia iškelti ne į pirmą, bet į vienintelę vietą (pamilus Jį „visa širdimi”); atsisakant visų kitų, visų meilės ryšių, kad vėliau gautum viską, net artimą, kurį reikia mylėti, iš Jo rankų.
Teresė išgirdo šį kvietimą (Dievas jį siunčia žmogui, jau pasiekusiam tikėjimo brandos), bet ji bijojo visko atsižadėti, ji vis dar negalėjo kaip reikiant patikėti, kad visą jos širdį užpildys vien Dievo meilė. Gal todėl, kad nesiryžo atsiduoti Dievui? Apsispręsti jai padėjo toks atsitikimas. Sykį, grįždama po vieno iš dvasingų pokalbių, kurie nuo tol tik trikdė ją ir alino, ji praėjo šalia plakamo Kristaus paveikslo, kuris buvo atvežtas į vienuolyną šventinėms pamaldoms. Štai ką ji apie tai rašo: „...Vos tik aš į Jį pažvelgiau, pajutau tokią gėlą dėl savo nedėkingumo, kuriuo Jam atsilyginu už Jo meilę, kad atrodė, jog širdis plyš iš skausmo. Aš parpuoliau prieš Jį ant kelių, liejau gausias ašaras ir maldavau Jį suteikti man malonę – niekuomet daugiau Jo neįžeisti” (žiūr. 9.1).
Beveik tuo pat metu Teresė susipažino su jaunu kunigu, kuris, klausydamas jos išpažinties, padėjo jai įvertinti save ne jos daromo ar nedaromo blogio, bet gėrio, kuriam ji galėjo užkirsti kelią, priešindamasi gausioms Dievo malonėms, požiūriu. Tai buvo nelyginant antras gimimas. Teresė vadina tai „naujo gyvenimo” pradžia. Ji patyrė didį atsivertimą, kurį sunku aprašyti, bet paprastais žodžiais apie jį būtų galima pasakoti taip: staiga neliko amžino prieštaravimo tarp Dievo ir žmonių pasaulio, tarp amžinybės ir laiko, tarp meilės Viešpačiui ir meilės artimui. Jai tarsi nuo akių žvynai nukrito, ir ji suvokė, kad Kristus – tai kartu ir Dievas, ir mūsų artimas: amžinybė, įžengusi į laiko tėkmę, draugas, šalia kurio galima gyventi, su kuriuo galima kalbėti, leisti laiką – taip pat maloniai kaip su bet kuriuo kitu draugu ir net geriau. Be to, ji suprato, kad Kristus – tai centras, apie kurį ir kuriame vėl viskas turi susitelkti.
Nuo to laiko ji visiškai atsidavė maldai, kurią ji suvokė savitai – kaip pastangas sekti Kristumi Jo žemiškojo gyvenimo slėpiniuose. Ji troško kiek įmanoma realistiškesnių vizijų (ypač Eucharistijos). Jos sielą užplūdo regėjimai, mistiniai išgyvenimai – tarsi iš tikrųjų būtų perplyšusi skraistė, nuolat skirianti nuo Kristaus ir visuomet kelianti pagundą laikyti Jį abstrakčia idėja, jausmu, įvaizdžiu. Teresė rašė: „Man atrodė, kad Kristus nuolat yra greta... Aš aiškiai jutau, kad Jis yra man iš dešinės ir mato, ką aš veikiu. Man pakakdavo susikaupti ar nebūti labai išsiblaškiusiai, kad apimtų Jo artumo pojūtis”.
Sykį Jėzus jai pasakė: „Aš noriu, kad nuo šiol tu nekalbėtum su žmonėmis”, ir Teresė pakluso. Tačiau tai nebuvo dvasinis atsiribojimas (priešingai, jos gyvenime kaip niekuomet anksčiau buvo gausu žmonių, pokalbių, veiklos), tai buvo vidinė, gili tyla – tyla, persmelkianti žmogų, kuris visuomet, kad ir ką veiktų ar kalbėtų, mena tai, kas jam nutiko... „Ir prisiminimas pripildo jo širdį tylos” (atsiskyrėlis Laurynas). Taigi viską vėl galima „sakyti”, vėl galima „pamilti”, bet „Kristuje”.
Regis, atsitiktiniai dalykai privertė ją vėl iš naujo apmąstyti savo pašaukimą. Tikriausiai pamenate, kad ji stojo į karmeličių vienuolyną tarsi į skaistyklą, norėdama apsivalyti. Kristaus artumas, Jo meilė padėjo suvokti seną tiesą: jau būnant žemėje reikia mokėti nujausti Dangų ir šimteriopą atlygį, kurį pats Kristus žadėjo tiems, kurie seks paskui Jį (žiūr. Mt 19,29).
Teresė gyveno vienuolyne kartu su beveik dviem šimtais vienuolių; ten nestigo nei finansinių, nei kitų problemų (pavyzdžiui, disciplinos). Ir visa tai buvo nelyginant skaistykla, tačiau vėliau ji sakė, kad gausus vienuolių būrys netrukdė jai bendrauti su Dievu, ji tarsi buvo vienumoje. Ir vis dėlto Teresė paklausė draugių patarimų kurti nedidelį, skurdų vienuolyną, kur tebūtų dvylika seserų (tiek, kiek buvo apaštalų); kur viešpatautų rimtis, tyla ir tikras skurdas – tai būtų „Rojaus kampelis”.
Įveikusi daugybę sunkumų, Teresė įkūrė tokį vienuolyną. Jame apsigyveno ir keletas mergaičių iš Avilos. Teresė tapo jų dvasios motina, ir ten ji gyveno, neabejodama pasiekusi ramų užutekį, džiaugdamasi, kad pagaliau pavyko suderinti amžinybę ir laiką, meile Dievui su meile tiems kūriniams, kuriuos Jis pats jai patikėjo.
Aišku, Teresė buvo labai laiminga ne todėl, kad pati buvo šventa. Apie tai ji nė negalvojo – ji džiaugėsi gyvenanti su „tokiomis šventomis ir tyromis sielomis, kurios trokšta tarnauti Dievui ir šlovinti Jį... Jis teikė mums visa, kas būtina, nors mes to ir neprašėme, o jeigu, Jam leidus, jausdavome stygių (taip būdavo retai) – mūsų džiaugsmas tik dar sustiprėdavo”.
Tai jos knygos „Pagrindai” pradžia. Pirmuose jos skyriuose Teresė pateikia karmelitų dvasingumo „žiedelius”, panašius į pranciškonų.
Regis, viskas užbaigta, bet iš tikrųjų yra priešingai – viskas tik prasideda. Tuo tarpu Teresė „miršta iš noro numirti”, tai yra, jos žodžiais, džiūgauja sulig kiekvienu laikrodžio dūžiu, pagalvojusi, kad dar šiek tiek priartėjo galutinis susitikimas su Kristumi. Pagaliau Teresė gali rašyti: „Šie namai – dangus, jeigu tik žemėje gali būti dangus”. Nuo šiol ji visiškai priklauso Kristui ir pasirengusi viskam. Tiesa, kartais jai atrodo, kad kažin kas dar neatlikta. Ji rašo: „...Man dažnai ateidavo mintis, kad Dievas, davęs šioms sieloms tiek dovanų (ji kalba apie savo seseris), turėjo omenyje kažin kokį didį tikslą”. Be to, ji jaučia vis stiprėjantį norą perteikti kitiems tuos įstabius dalykus, kuriuos pati patyrė: „...man dažnai atrodė, kad esu nelyginant žmogus, sukaupęs didžiulius turtus ir norįs pasidalyti jais su visais...” (Pagrindai, 1.6).
Apie tai, kas turėjo įvykti, galime iš anksto pasakyti štai ką: iki šiol kartais skausmingi, bet nuostabūs Teresės santykiai su Kristumi buvo jos asmeninė drama, o dabar Kristus panoro Teresės patirtį padaryti visos Bažnyčios savastimi.
Kiekvienai Ispanijos vienuolei Bažnyčia buvo realybė, su kuria visi taikiai sugyveno… Nors Liuteris sugriovė katalikiškojo pasaulio vienovę, Teresė nieko apie tai nežinojo, o Ispanija tuomet buvo vieninga šalis. Ir štai staiga jai tapo akivaizdus tragiškas ir liūdnas to meto Bažnyčios paveikslas. Būtent tuomet, kai ji įkūrė savo pirmą naujo tipo karmeličių vienuolyną, Prancūzijoje prasidėjo religiniai karai; mažąjį Teresės vienuolyną žinios apie tai pasiekė iš dviejų šaltinių: iš Teresės draugų dvasininkų – kai kurie iš jų dalyvavo Tridento (Trydent) Bažnyčios susirinkime kaip teologai ir iš Pilypo II laiško, išsiuntinėto visiems vienuolynams. Karalius pasakojo, kas vyksta, ir prašė uoliai melstis. Teresė dvasios akimis išvydo neregėtą dalyką: krikščionys kaunasi su krikščionimis ir juos žudo; degina, plėšia bažnyčias, vienuolynus, užimtus šturmu, tyčiojasi iš Eucharistijos, jaučia neapykantą ir panieką popiežiui, vyskupams. Mums dabar net sunku įsivaizduoti, kokie žiaurūs dalykai lydėjo religinę nesantaiką: krikščioniškajai Europai grėsė sunaikinimas.
Teresė buvo pakankamai protinga, kad išsyk suprastų, jog šie „didūs Bažnyčios vargai”, kaip ji juos vadino – tai liūdni anksčiau buvusios itin apgailėtinos situacijos padariniai: buvo pernelyg daug krikščionių, nevertų savo pašaukimo, ypač iš tų, kurie turėjo visiškai pasišvęsti Kristui ir Bažnyčiai, Jo Nuotakai; susikaupė pernelyg daug jai padarytų blogybių. Beje, apie vienuolijos nuosmukį ji žinojo ir anksčiau.
Ji dar nespėjo atsigauti po šio sukrėtimo, dėl kurio patyrė net fizinių kančių, ją pasiekė nauja, ko gero, dar baisesnė žinia. Į jos vienuolyną atvyko pranciškonų vienuolis, grįžęs iš „Indijos”, tai yra iš naujų, Kolumbo atrastų žemių. Teresė džiaugėsi ir didžiavosi, iš tolo stebėdama jų užkariavimą. Tai buvo visos liaudies reikalas, kuriame dalyvavo ir jos broliai. Ji laikė tai garbinga riteriška misija. Prieš keletą metų jai buvo pranešta, kad jos vaikystės nuotykių draugas Rodrigas, kaip ir ji linkęs į mistinius išgyvenimus, žuvo, kovodamas dėl Rio dėl Plato. Ji aptarė tai su kitomis vienuolėmis ir neabejojo turinti brolį kankinį, „nes jis žuvo, gindamas tikėjimą”. Ir jos brolis Antanas (Antonijus – tas, kurį ji įtikino tapti vienuoliu) mirė kaudamasis.
Pranciškonas, atnešęs naujienų iš Naujojo Pasaulio, buvo garsusis tėvas Maldonadas, vienas iš karščiausių vyskupo Baltramiejaus Las Kaso (Casas) sekėjų. Šis didis dominikonas ir vyskupas tuomet jau merdėjo nualintas nepakeliamo darbo, ir tėvas Maldonadas jį pavadavo. Jis atvežė į Ispaniją paskutinį savo vyskupo „Memorialą”, skirtą karaliui, Indijų Tarybai ir Vyriausiajam kunigui.
Maldonado broliai sakė, kad jis ištisą dieną galėtų kalbėti apie tai, kas slegia jo širdį; būtent tai jis ir darė prie mažo vienuolyno vartų. Prieš Teresės dvasios akis iškilo baisios scenos: naujos tautos ne tik kad nesupažindintos su Kristumi, bet ir tapo negailestingų užkariautojų ispanų grobiu. Daugelis čiabuvių buvo išžudyta. Be abejo, ne visi taip žiauriai elgėsi, tačiau kaip reikėjo reaguoti, girdint žodžius, primenančius tuos, kurie priskiriami Las Kasui: „Aš mačiau, kaip indėnai mirdami su ašaromis atsisakydavo paskutiniosios Komunijos, nes nenorėjo patekti į ispanų rojų”.
Gali būti, kad tai tėra skambi frazė, vis dėlto situacija buvo tokia, kad ispanai nusipelnė šio kaltinimo. Teresės sąžinė kentėjo. Vėliau ji pasakojo: „Aš taip susikrimtau, kad ėjau raudodama”. „Broliui Laurynui, dar tebebuvusiam už okeano, ji rašė: „Brangiai man atsieina tie indėnai – kiek nelaimių ir čia, pas mus, ir ten, pas jus... Daugelis man apie tai pasakoja, ir dažnai aš neturiu ką atsakyti, nebent tai, kad mes esame blogesni už laukinius žvėris...” Tačiau nepamirškime, kad Teresė buvo ne iš tų žmonių, kurie, klausydami siaubingų žinių, jaudinasi, o vėliau... tiesiog ima ta tema plepėti (taip dažnai mums pasitaiko): visa, ką ji girdėdavo, įeidavo į jos maldas, tapdavo pokalbių su Kristumi tema, paskata imtis konkrečių žygių.
Trumpumo dėlei esame priversti pasakoti tik apie svarbiausius, esminius Teresės dvasinės raidos momentus. Pirmiausia joje subrendo asmeninės atsakomybės jausmas, būdingas šventiesiems (jie visuomet jaučiasi susiję su tuo, kas vyksta aplink). Tai – ne tariamas nuolankumas ir ne gailestis sau, bet itin gilus Bažnyčios kaip vientiso Kristaus kūno suvokimas. Tai itin stipriai juntama praraja, į kurią nusirita žmogus, darąs blogus darbus (net jeigu jie, paviršutiniškai žvelgiant, ir neatrodo tokie). Autobiografijoje Teresė rašė: „Man atrodė, kad esu tokia sugedusi, jog visas pasaulio blogis ir visos erezijos yra mano nuodėmių padariniai” (30.6). Panašių minčių rasime ir šv. Kotrynos Sienietės bei kitų mistikų kūriniuose. Tačiau Teresė nenusiminė, nepuolė į neviltį, o ėmė energingai veikti.
Antroji išvada, kurią padarė Teresė, buvo ta, kad žemėje nėra didesnių kančių nei tos, kurias patyrė Bažnyčia. Ji pasakė: „Man atrodė, kad neleistina liūdėti dėl ko nors kito”. Ir mes galime įsivaizduoti, koks laisvas tampa žmogus, žinąs, kad jis kenčia tik dėl to, dėl ko verta kentėti, nesikrimsdamas dėl nesibaigiančių mažmožių.
Trečia Teresės išvada buvo ta, kad, jos žodžiais tariant, ji privalo atlikti tą mažmožį, kuris nuo jos priklauso. Tačiau šis „mažmožis” stulbina: Teresė davė Dievui įžadą veikti kiek galėdama tobuliau, tai yra ji žadėjo kiekvienoje situacijoje rinktis tai, kas jai atrodo tobuliausia. Žmogui, kurio siela nėra tikrai didi, įsigilinus į šį pažadą, jis atrodys baisus, nes gali sukaustyti sielą sunkiais pančiais. Nenuostabu, kad Teresės nuodėmklausiai atleido ją nuo šio įžado ir privertė pakeisti jį švelnesniu.
Galiausiai, aplinkybėms taip susiklosčius ir dvasinių vadovų prašoma, ji suprato, kad nevalia tenkintis tuo, kad ji yra pačios įkurto mažo vienuolyno vyresnioji, o turi įkurti daug tokių vienuolynų visoje Ispanijoje ir kartu reformuoti (kai kurie sako – atkurti) patį karmelitų Ordiną.
Iki savo mirties Teresė įkūrė 16 naujų vienuolynų, sumanytų ir veikiančių kaip mažos bendruomenės. Čia geriausiai, tobuliausiai reiškėsi Bažnyčios – Sužadėtinės, Mergelės ir Motinos – paslaptis. Nuosekliai apie šį didį darbą pasakojama jos knygoje „Pagrindai”. Čia tik norime atkreipti dėmesį į tai, kad dėl to meto Bažnyčios padėties, dėl kai kurių karmelitų Ordino patiriamų sunkumų ir dėl gana sudėtingos situacijos Ispanijos visuomenėje bei Bažnyčioje, Teresei teko įveikti daug įvairių kliūčių. Jai ne tik teko vykti į ilgas, alinančias keliones, tartis dėl naujų bendruomenių įkūrimo, bet ir imtis sunkios užduoties: įsigilinti ir suderinti aibę skirtingų, dažnai vienas kitam prieštaraujančių nurodymų ir patarimų, kuriuos duodavo įvairūs asmenys, kalbantys tos pačios Bažnyčios vardu. Galiausiai ji net pateko į inkvizicijos rankas; popiežiaus nuncijus išvadino ją „nepaklusnia moterimi, valkata, pažeidžiančia Tridento Susirinkimo nurodymus”, o Romoje karmelitų Ordino generolas susierzindavo vien išgirdęs ką nors, kas buvo susiję su Terese. Teresė nenusiminė, ji visa tai ramiai kentė, elgėsi protingai, neprarasdama moteriško orumo (iki mūsų laikų išlikę jos kūrinių, kurie labai patiktų protingiausioms iš feminisčių).
Be galo mylėdama Kristų, Teresė perteikė visiems aplinkiniams naują maldos slėpinių suvokimą ir patirtį. Iki Teresės dažnai manyta, kad malda – aukščiausioji ir giliausioji jos forma, vadinama kontempliacija, meditacija, „įsižiūrėjimu” – tai bandymas visiškai atsiriboti nuo žemiškų rūpesčių ir panirti į ramų, tyrą Dievo pasaulį. O Teresė savo vienuoles mokė, kad įsižiūrėti – tai nukreipti dvasios akis į šventąjį Kristaus žmogiškumą, o kartu – į šio žmogiškumo paslaptį: į Jo šlovingąjį Prisikėlimą, į Jo Kančią, suvokiant tai ne tik kaip istorinį įvykį, bet ir kaip dabar tebevykstančią mistinio Kristaus Kūno – Bažnyčios kančią.
Bažnyčia ir visos jos bei konkrečių ją sudarančių žmonių konkrečios problemos, dramos, rūpesčiai, skausmai – ne tik tai, dėl ko reikia melstis (o Teresė mokė savo vienuoles, kad be šių maldų jos neatliks savo pašaukimo, net jeigu visą laiką skirtų Dievo slėpinių meditacijai); visa tai kartu yra, jeigu taip galima pasakyti, – maldos materija, teikianti peno bendravimui su Dievu.
Tuo metu Teresės gyvenimas buvo kupinas, regis, karštligiškos veiklos, tačiau ji nė kiek netrikdė gilios vidinės rimties, kurios ištakos buvo dvasinė santuoka su Kristumi (ji patyrė itin stiprius mistinius išgyvenimus, kuriuos pavadino „dvasine santuoka”; ji suvokė, kad Kristaus meilė tikrai sužeidė jos širdį).
Beveik prieš savo valią ji ėmėsi sudėtingo teologės ir pedagogės darbo. Ir tam verta skirti daugiau dėmesio.
Bažnyčia jau gyvavo penkiolika amžių, bet, pabandę įsivaizduoti to meto biblioteką, kur būtų visi krikščionių autorių darbai, kažin ar rastume bent vieną moters rašytą teologijos veikalą. Tebuvo keletas kūrinių, sukurtų daugiausia ekstazės būsenoje. Teresė – pirmoji Bažnyčios istorijoje teologė tikrąja šio žodžio prasme.
Teresė buvo pakankamai išsimokslinusi, ji buvo gerai išstudijavusi Bibliją, kai kurių Bažnyčios tėvų raštus, daugelį Viduramžių ir kitų laikų žymiausius dvasinės tematikos kūrinius. Paradoksalu, bet Teresė gyveno būtent tuomet, kai inkvizicija, visur įžvelgianti paklydimus ir pavojus, įtraukė į draudžiamų knygų sąrašą ir įsakė sunaikinti beveik visas dvasinės tematikos knygas ispanų kalba, kurias turėjo Teresė. Ji klusniai įvykdė šį nurodymą (Kristus jai pasakė: „Aš būsiu tavo gyva knyga”.) Tad štai šiai moteriai, kuri būtų mieliau ramiai sėdėjusi su verpste, paskutinį jos gyvenimo tarpsnį (nuo 50 iki 67 metų) teko iš klusnumo rašyti. Turint omenyje to meto vidutinę gyvenimo trukmę, jos amžius atitiktų nūdienos 70–80 metų. Jos braižas toks ryžtingas, kad grafologus stebina jaunatviška energija, su kuria ji rašė.
Ji ėmėsi rašyti savo „Gyvenimą”, kur pirmiausia pasakojo apie tai, kas dėjosi jos širdyje. Tai buvo tarsi kelionė į jos sielos gelmes. Ji aprašė ir ilgas keliones Ispanijos keliais, ir visa, ką ji patyrė steigdama vienuolynus. Ji rašė dvasinės tematikos kūrinius („Tobulybės kelias”), norėdama išmokyti savo seseris ir draugus melstis. Ji kūrė naujas knygas, atsiliepdama į inkvizitoriaus įsakymą sudeginti ankstesnes. Ji parašė tūkstančius laiškų įvairiausiems žmonėms (karaliui, namiškiams, vienuoliams ir vienuolėms). Šie laiškai piešia nuostabų paveikslą, kuriame atsispindi ne tik jos veikla ir jos interesai, bet ir ryšiai, kuriuos ji ilgam užmezgė su įvairiais žmonėmis (tuo metu nebuvo nė vieno religinio sąjūdžio, kuris nebūtų sulaukęs jos geranoriško dėmesio). Kaip rašė vienas jos amžininkas, net karalius Pilypas II iš jos „laiškų gaudavo daug naudos”. Ir galiausiai ji parašė savo šedevrą – „Sielos pilį”.
Ji ėmėsi šio kūrinio nenoromis, iš klusnumo. Ji sakė: „Kodėl jie nori, kad aš rašyčiau? Tegul to imasi išsimokslinę žmonės, o aš – nemokyta ir nenoriu rašyti; ... tegul man leidžia sėdėti prie verpstės, užsiimti choru ir kartu su kitomis seserimis vykdyti vienuolės pareigas. Aš negimusi rašyti: šiam darbui man stinga ir sveikatos, ir proto...” Išties, jos sveikata buvo prasta: vis dažniau vargino galvos skausmai. Tuo tarpu rūpesčių vis daugėjo ir ne menkiausias iš jų buvo inkvizicijos baimė (ši tuo metu kruopščiai tyrinėjo jos „Gyvenimo knygą” – „Autobiografiją”).
„Sielos pilį” Teresė parašė per penkis mėnesius: dalį – išsyk, o dalį – nuolat darydama pertraukas dėl nenumatytų kliūčių ir kelionių. Daugelis iš jūsų tikriausiai žinote, kad ir mūsų amžiuje buvo parašyta garsi knyga, kuri vadinasi „Pilis”. Tai Kafkos romanas; pilies valdovas pasikviečia dirbti pagrindinį herojų. Jis viską palieka ir vyksta į pilį, bet čia patenka į absurdišką situaciją: jis negali įeiti į pilį, ir negali grįžti atgal. Jis priklauso piliai, nes jį saisto sutartis, bet negali įeiti, nes jo niekam nereikia ir į pilį, matyt, nėra įėjimo. Pilis nepasiekiama.
Šia baisia alegorija Kafka norėjo pavaizduoti absurdišką nūdienos žmogaus būseną.
O štai prieš tris šimtus penkiasdešimt metų Teresė Avilietė aprašė sielos pilį, kur daug buveinių ir tūkstančiai kambarių; visi jie išdėstyti koncentriškai aplink pagrindinę buveinę – pačią slėpiningiausią, kurioje yra Dieviškoji Trejybė, ir ši buveinė skleidžia ryškiausią šviesą, nušviečiančią visą pilį. Juo toliau esi nuo centro, juo migločiau viską regi, o juo labiau artėji prie centro, juo giliau suvoki Dievo ir pačios buveinės grožį – tarsi artėji prie saulės. Durys vidun – vienos visiems, net tiems, kurie tebetūno lauke, varginami nuodėmių šalčio ir tamsos, žvėrių ir reptilijų knibždėlyne. Šios durys – tai malda. Tam, kuris meldžiasi, kuris net apniktas nuodėmių nenustoja meldęsis, šios durys tebėra atviros, ir jame teberusena noras žengti tokiu keliu, kuriu jis turėtų eiti. Ir pirmiausia malda palieka atviras duris Dievui, ir Jis visuomet gali pakviesti žmogų, o šiam raginimui neįmanoma atsispirti.
Sykį peržengęs slenkstį žmogus pajunta vis didesnį pasitikėjimą, šilumą ir grožį, ir visa tai skatina jį tęsti kelionę, kol jau šioje žemėje jis susitiks su pilies Valdovu. Teresė nuodugniai aprašo visus šio kelio etapus. Ji pasitelkia įspūdingus poetiškus įvaizdžius, kuriuos paeiliui aiškina. Pavyzdžiui, žmogui pasiekus buveinę, kur siela turi visiškai atsiduoti Dievui, leisdama, kad Jis ją atmainytų, šventoji pasakoja palyginimą apie mažą šilkverpio vikšrą, kuris vis auga, kol galės išskirti šilko siūlą, iš kurio aplink save pastatys namelį. Ten jis galės pasislėpti ir mirti – tam, kad atgimtų įgavęs nuostabų baltos peteliškės pavidalą. Teresė aiškina palyginimą: „Šis namas – Kristus... Išties, mūsų gyvenimas slypi Kristuje... O, Dievo saldybe! Kaip aukštai iškyla siela, giliai susijusi su Dievu...!”
Teresė rašė apie tai jau pasiekusi savo sielos pilies centrą, kurį ji pavadino „paskutine buveine”. Prašydama vieną artimą jai žmogų konfidencialiai perduoti teologui paskaityti puslapius, kur aprašomas šis, paskutinis kelionės tarpsnis, Teresė nuolankiai prisipažino: „Pasakykite jam, kad jums žinomas asmuo (tai yra ji pati) pasiekė šią buveinę ir džiaugiasi ten aprašoma ramybe. Todėl šio žmogaus siela labai rami”.
Tačiau šis prisipažinimas neturėtų mūsų klaidinti. Teresė rašė: „Dievas nemyluoja sielų” – juo labiau Jis jas myli, juo ryžtingiau veda jas keliu, kuriuo žengė Jėzus Kristus – iki Kryžiaus. Taip slėpiningajai Dievo Apvaizdai lėmus, paskutines savo gyvenimo dienas ji patyrė tai, kas anksčiau jai būtų atrodę neįmanoma: jos biografas tai pavadino „kruvinu sielvartu” ir „pasimatymu su vienatve”.
Paskutinė kelionė, į kurią Teresė susiruošė iš klusnumo, prieš savo norą, nes jautėsi „labai sena ir pavargusi”, buvo kupina pažeminimų ir nusivylimų: viename vienuolyne, kur reikėjo spręsti įpėdinystės ginčus, ją blogai priėmė, vos neišvarė lauk; kitame, kurio vyresnioji paprastai būdavo labai pagarbi, šįkart sutiko ją labai priešiškai, nes buvo gavusi papeikimą. Teresė nusiminė ir negalėjo užmigti. Ryte ji išvyko karščiuodama, net neišdrįsusi paprašyti maisto kelionei. Ši buvo labai varginanti, ir Teresei pasidarė bloga; ji paprašė ko nors pavalgyti, bet ją lydinčiai vienuolei nepavyko gauti maisto, ir susikrimtusi, verkdama ji davė jai keletą maišelyje likusių figų. Teresė jai tarė: „Neverk, mano dukra, – būtent to Dievas dabar iš mūsų reikalauja”.
Jos palydovė pasakojo: „Guosdama mane ji sakė, kad nesikrimsčiau, nes figos tikrai labai skanios, o daugelis vargšų ir jų neturi”. Galiausiai ji atvyko į Alba de Tormes ir panoro išsyk gulti: „Dieve mano, – pasakė ji, – kaip aš pavargau!”. Gausūs kraujo išsiliejimai ją pribaigė. Ji gulėjo patale kaip bejėgė senutė, vis kartodama: „Dieve, nepaniekink mano nuolankios ir sugrudusios širdies!” Ji liūdėjo, prisiminusi savo nuodėmes ir prašė Dievą atleisti už tai, kad taip blogai Jam tarnavo. Savo seseris, susirinkusias prie jos patalo, ragino likti ištikimoms savo pašaukimui ir Įstatams nepaisant to blogo pavyzdžio, kurį ji joms davė. Ji žvelgė į jas sakydama: „Tebūnie palaimintas Dievas, atvedęs mane pas jus!” – tarsi jos būtų buvusios jos užuovėja ir apsauga.
Ji dažnai kartodavo – tarsi tam, kad įtikintų Viešpatį: „Iš esmės aš – Bažnyčios duktė”, ir pridurdavo: „Dėkoju Tau, Viešpatie, mano Dieve, mano sielos Sužadėtini, už tai, kad padarei mane Savo šventosios Bažnyčios dukterimi”. Ją paklausė, ar ji norėtų būti palaidota Aviloje, vienuolyne, kurį ji taip mylėjo. Ji labai nustebo: „Argi galima klausti tokių dalykų? Argi aš turiu ką nors, kas man priklauso? Argi man čia neatsiras šiek tiek žemės?”
Jos biografas pasakoja: „Vakare, penktą valandą, ji paprašė Komunijos. Jai jau buvo taip bloga, kad ji gulėjo nejudėdama... Pajutusi, kad neša Švenčiausiąjį ir pamačiusi, kad pro celės duris įžengia Viešpats, kurį ji taip mylėjo, ji, visiškai bejėgė, mirties naštos slegiama, pati, be niekieno pagalbos, pakilo ir atrodė, kad nori pulti nuo lovos žemyn, ant kelių, tad teko ją sulaikyti...” Ji sakė: „O, mano Viešpatie ir mano Sužadėtini, atėjo ilgai laukta valanda. Atėjo mūsų pasimatymo metas. Atėjo metas man eiti, atėjo metas...”
Devintą valandą vakaro, prieš pat mirtį Teresės veidas nuostabiai nušvito, ir ranka, laikiusi krucifiksą, taip stipriai suspaudė kryžių, kad jo nepavyko išimti. Ji mirė šypsodamasi ir tarsi kalbėdama su Tuo, kuris pagaliau atėjo.
Visų jos vienuolynų vienuolės pasakojo apie stebuklus, kurie vyko įvairiose vietose tuo metu, kai jų motinėlė merdėjo. Vienuolės, buvusios Alba de Tormes, papasakojo apie labiausiai jaudinantį stebuklą: lauke, celės, kur merdėjo Teresė, palangėje, kiurksojo menkas sudžiūvęs medis, kuris niekuomet nežydėjo ir nedavė vaisių. Ir štai auštant visas medis buvo nusėtas sniego baltumo žiedais. Tai įvyko spalio 5 dieną, po tos nakties, kai Teresė mirė. Ir tai įvyko ne tik todėl, kad Teresė mylėjo Jėzų kaip Sužadėtinį, bet ir todėl, kad Jėzus dar labiau mylėjo Teresę.
ŠALTINIS: Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000.