Kiekvieną kartą, kai Bažnyčią ima blaškyti audros ir ji atsiduria sunkioje krizėje, Dievas siunčia į pasaulį didžių šventųjų. Kai XVI a. per Europą persirito ir ją suskaldė protestantizmas, sielų gelbėti pakilo tokie apaštalai kaip šv. Ignacas Lojola, šv. Robertas Belarminas, popiežius šv. Pijus V, šv. Petras Kanizijus, šv. Vincentas Paulietis, šv. Pilypas Neris ir kiti. Vienas iš žymiausių to laikotarpio šventųjų buvo ir Šv. Pranciškus Salezas (François de Sales, 1567–1622), Ženevos vyskupas, Bažnyčios mokytojas, žurnalistų globėjas. Savo nenuilstamu darbu ir apaštalavimu jis grąžino į Bažnyčios glėbį tūkstančius protestantų, ir visiems davė romumo, Dievo meilės, ištikimybės savo pareigoms, kuklumo bei kitų krikščioniškų dorybių pavyzdį.
Būsimas šventasis gimė Salio pilyje (Château de Sales), Torane (Thorans), Savojos kunigaikštystėje, netoli Ženevos, Vakarų Alpių apsuptyje. Jo tėvai Fransua de Salis de Buazi (François de Sales de Boisy) ir Fransuaza de Siona (Françoise de Sionnaz) priklausė garsioms savojiečių aristokratų giminėms. Iš viso pora sulaukė 13 vaikų, o Pranciškus buvo vyriausias iš šešių sūnų.
Berniukas gimė anksčiau laiko, tik septynių mėnesių, ir buvo toks silpnas, kad gydytojai nebeturėjo vilties jį išgelbėti. Vis dėlto vaikas ilgainiui sustiprėjo, ir mirtis jam nebegrėsė. Jis buvo toks gražus ir mielas, kad visi, jį pamatę, iš karto pamildavo. Be to, buvo kuklus ir paklusnus, o tai daug vertingesnės savybės. Jo charakterio formavimuisi didžiulę įtaką turėjo jo giliai pamaldi motina. Kai grafienė jį dar nešiojo įsčiose, paaukojo jį Dievui, prašydama apsaugoti jį nuo pasaulio sugedimo ir niekada neleisti jam tapti Dievo priešu. Vėliau, jam gimus, rūpestingai saugojo jį nuo pasaulio ydų ir stengėsi nuo mažens jam įdiegti meilę Dievui, užuojautą vargšams ir pagarbą Bažnyčiai bei visiems šventiems dalykams. Ji skaitydavo jam apie šventųjų gyvenimą ir mokė mąstymo maldos. Kartodavo žodžius, kuriuos karalienė Blanka sakydavo savo sūnui, būsimam Prancūzijos karaliui šv. Liudvikui IX: „Verčiau norėčiau, kad mirtum, nei padarytum nors vienintelę mirtiną nuodėmę.“ Taip pat imdavo jį kartu su savimi lankyti vargšų ir pavesdavo jam dalyti jiems išmaldą ar kaip nors kitaip jiems padėti. Didelei jos paguodai, Pranciškus ne pagal savo amžių buvo rimtas ir pamaldus. Jis nuo mažens taip bodėjosi melu, kad verčiau rinkdavosi didžiausią negarbę ar bausmę, nei pasakydavo nors ir menkiausią netiesą. Dažnai palikdavo skanesnę savo valgio dalį, kad galėtų ją atiduoti varguoliams, o kai nieko neturėdavo, prašydavo ką nors duoti savo giminaičių. Aštuonerių metų priėmė Pirmąją Komuniją ir gavo Sutvirtinimą.
Nors motina norėjo jį matyti dvasininku, tėvas Pranciškui, kaip vyriausiajam sūnui, buvo numatęs pasaulietinę teisininko karjerą. Jis tikėjosi, kad sūnaus dorybingumas ir kuklumas, Dievui padedant, pakankamai apsaugos jį nuo pasaulio vilionių. Taigi, nesulaukęs nė dešimties metų, berniukas buvo pasiųstas mokytis į Ansi (Annecy) miestą, maždaug už 20 km nuo namų. Turėdamas gerą atmintį ir būdamas darbštus, jaunasis Pranciškus greitai darė pažangą. Laisvu laiku studijavo šventųjų gyvenimus bei kitą dvasinę literatūrą ir gana anksti ėmė rodyti polinkį pašvęstajam gyvenimui. Nors ir nenoriai, tėvas sutiko, kad sūnus vienuolikos metų priimtų tonzūrą[1].
Baigęs mokyklą, jis šešiolikos metų buvo išsiųstas tęsti mokslus Paryžiaus universitete. Skirtingai nuo bendraamžių, Pranciškus pasirinko mokytis ne kuriame nors prestižiniame, kilmingų jaunuolių lankomame fakultete, o jėzuitų Klermono kolegijoje, garsėjusioje aukštu mokslo lygiu ir dvasingumu. Ten su pagyrimu baigė retoriką ir filosofiją. Paklusdamas tėvui, taip pat mokėsi joti, šokti ir fechtuotis. Šie įgūdžiai vėliau jam pravertė randant bendrą kalbą su aukštuomene. Vis dėlto Pranciškaus širdį labiau traukė dvasiniai dalykai, todėl daug uoliau atsidėjo teologijos, Šv. Rašto, senovės hebrajų ir graikų kalbų studijoms, lankydamas tokių garsių ano meto teologų kaip Genebrardas ir Maldonatas paskaitas. Nemažai laiko skirdavo maldai, apmąstymams ir dvasinių knygų skaitymui. Visada su savimi nešiojosi puikią kun. Lorenco Skupolio asketinę knygelę „Dvasinė kova“. Stengėsi bendrauti su dorais ir šventais žmonėmis, pavyzdžiui, tėvu Angelu, buvusiu Prancūzijos kunigaikščiu ir maršalu, tapusiu kapucinu vienuoliu. Dažnos šio dvasininko kalbos apie apsimarinimo būtinybę paskatino jaunąjį grafą, be įprastinių apsimarinimų, dar ir tris kartus per savaitę dėvėti ašutinę. Gyvendamas Paryžiuje, labiausiai mėgdavo lankytis bažnyčiose, ypač senoje ir atokioje Šv. Stepono bažnytėlėje. Čia priešais Švč. Mergelės Marijos statulą padarė amžinos skaistybės įžadą ir pasivedė Dievo Motinos globai.
Tuo metu Dievas, norėdamas dar labiau apvalyti Pranciškaus širdį, leido, kad jo sielą užgultų didžiulė tamsa, dvasinė sausra ir melancholija. Galbūt nuo pervargimo, o gal nuo dažnų to meto teologų diskusijų apie predestinaciją, jį ėmė kankinti tokios abejonės dėl savo išganymo, kad jis nebegalėjo nei valgyti, nei miegoti. Pokalbiai su savo dvasios vadovu ir draugais šia tema tik dar labiau varė į neviltį. Jis vis labiau jautėsi „tikras“, kad yra pasmerktas. Vienintelė išeitis atrodė pasitikėti Dievu nepaisant visko. Todėl ėmė melstis tokiais žodžiais: „Viešpatie, jei niekada nepamatysiu Tavęs danguje, bent jau suteik man malonę, kad niekada Tau nepiktžodžiaučiau ir nekeikčiau Tavo Šventojo Vardo. Jei negalėsiu Tavęs mylėti kitame pasaulyje – nes pragare niekas Tavęs nemyli – bent jau padaryk, kad kiekvieną šio dabartinio trumpo gyvenimo akimirką mylėčiau Tave taip, kaip tik galiu.“ Tada, parpuolęs priešais Marijos paveikslą toje pačioje Šv. Stepono bažnytėlėje, sukalbėjo šv. Bernardo maldą „Atsimink...“ ir visiškai pasivedė Švč. Mergelės užtarimui. Staiga tarsi sunki našta nukrito nuo jo pečių, ir jis pajuto, kaip dingo visas liūdesys ir grįžo buvusi sielos ramybė. Nuo to laiko Pranciškaus nebekankino jokios abejonės. Ši patirtis leido jam ateityje švelniai ir supratingai spręsti kitų patiriamas dvasines krizes.
Kai Pranciškus sulaukė aštuoniolikos metu, jo tėvas atšaukė jį iš Paryžiaus ir pasiuntė mokytis teisės į Paduvos universitetą pas garsųjį Gidą Pančirolą. Ten savo dvasiniu vadovu jaunuolis pasirinko mokytą ir pamaldų jėzuitą tėvą Antaną Poseviną. Šis jį supažindino su šv. Tomo Akviniečio ir šv. Roberto Belarmino raštais. Po ketverių metų mokslų Pranciškus baigė Paduvos universitetą ir 1592 m. gavo teisės daktaro laipsnį. Jis leidosi į kelionę po Italiją aplankyti Romos bei kitų šventų vietų, o grįžus namo, tėvas jam parūpino Šamberi (Chambery) miesto senato advokato vietą ir vienos labai kilmingos merginos ranką. Pranciškus nuolankiai, bet tvirtai atsisakė abiejų pasiūlymų, ir per tarpininkus išsakė savo norą tapti kunigu. Tėvas nenorėjo sutikti, bet tada Ženevos vyskupas Klodas de Garnjė (Claude de Granier) jam nežinant iš paties popiežiaus išrūpino jam Ženevos kapitulos rektoriaus postą. Tai buvo aukščiausios pareigos diecezijoje, neskaitant paties vyskupo. Tėvui teko sutikti. Pranciškus iš pradžių kratėsi siūlomų pareigų, bet galiausiai nusileido ir, būdamas dvidešimt šešerių metų, gavo dvasininko šventimus. Vos tik buvo įšventintas, vyskupas Garnjė pasiuntė jį pamokslauti.
Tuo metu vyskupijos centras dar nuo Reformacijos laikų buvo Ansi, nes Ženevą buvo užėmę protestantai. Jau pirmieji Pranciškaus pamokslai sulaukė neįtikėtinos sėkmės. Jis turėjo stiprų, švelnų balsą ir geras manieras, bet labiausiai klausytojus patraukdavo jo nuolankumas ir nuoširdumas. Prieš sakydamas pamokslą, jis sužadindavo savo uolumą slaptais atodūsiais ir malda. Buvo įsitikinęs, kad esminė pamokslautojo savybė yra pamaldumas. Kiekvieną rytą pagarbiai laikydavo šv. Mišias, tada klausydavo išpažinčių, paskui pamokslaudavo. Rūpestingai vengė visko, kas galėtų jį iškelti žmonių akyse ir siekė tik patikti Dievui. Dėl šios priežasties daugiausia lankydavosi tik kaimuose ir nuošaliuose vienkiemiuose, mokydamas paprastus, neraštingus žmones. Visus traukė jo pamaldumas, vargšų meilė, nesavanaudiškumas, rūpestis ligoniais ir kaliniais, o labiausiai – jo romumas, kurio negalėdavo sutrikdyti jokios provokacijos. Iš prigimties Pranciškus, kaip pats prisipažįsta, buvo karšto būdo ir linkęs į pyktį. Todėl nuo jaunystės ėmė mokytis iš Viešpaties Jėzaus Kristaus, kuris buvo „romus ir nuolankios širdies“, ir padarė tokią pažangą, kad savo didžiausią ydą pavertė savo būdingiausia dorybe. Patys protestantai pripažino, kad būtent romumas buvo pagrindinė daugelio stebuklingų jų atsivertimų priežastis.
Po metus trukusio vaisingo darbo, Pranciškui atsivėrė nauja veiklos sritis. Savojos kunigaikštis kaip tik atkovojo Šablė (Chablais) regioną, kurį beveik 60 metų valdė Ženevos kalvinistai, ir nusprendė ten sugrąžinti katalikų tikėjimą. Šiuo klausimu jis 1594 m. kreipėsi į Ansi reziduojantį Ženevos vyskupą. Šis ėmė ieškoti savanorių, bet visi baidėsi su misija susijusių sunkumų ir pavojų. Daugelis šią užduotį laikė neįmanoma. Vienintelis, kuris pasisiūlė ten vykti, buvo Pranciškus. Tėvai ir draugai su ašaromis mėgino jį atkalbėti, tačiau veltui. Jį lydėti pasiryžo jo pusbrolis Liudvikas Salezas. Jie iškeliavo tų pačių metų ankstyvą rudenį. Pasiekę Šablė ribas, nulipo nuo arklių ir toliau ėjo pėstute, kad būtų panašesni į apaštalus. Atvykę į Šablė sostinę Tononą (Thonon) prie Ženevos ežero, ten rado tik septynis katalikus. Pavedę juos Dievo globai, jie buvo priversti apsistoti apie 10 km nuo Tonono stovėjusioje Alanžo pilyje, kurios komendantas ir įgula buvo katalikai. Iš ten jie kasdien, nepaisydami kartais atšiauraus oro ir laukinių žvėrių, keliaudavo lankyti apylinkių.
Pirmuosius ketverius metus Pranciškaus veiklos vaisiai Šablė buvo menki. Iš pradžių kalvinistai Pranciškaus vengė, vėliau kai kurie mėgino jį nužudyti. Kartą du samdomi žudikai tykojo jo grįžtančio į pilį, bet pilies komendantas, sužinojęs apie sąmokslą, pasiuntė kareivius jo parlydėti. Tie sučiupo piktadarius, bet Pranciškus įkalbėjo komendantą jų pasigailėti – jie, paveikti jo gerumo bei pamokymų, vėliau atsivertė ir tapo karštais jo sekėjais. Norėdamas lengviau pasiekti žmonių protus, jis pasinaudojo tais laikais neregėta priemone – skrajutėmis, kitaip tariant, lapeliais, kuriuose trumpai, aiškiai ir patraukliai pristatydavo katalikų tikėjimo grožį. Jas klijuodavo ant namų sienų arba dalydavo gatvėse. Lapeliai keliavo iš rankų į rankas ir pamažu davė vaisių. Tai buvo katalikiškos žurnalistikos pradžia. Dėl šios „spaudos akcijos“, praėjus 300 metams nuo Pranciškaus Salezo mirties, jis buvo popiežiaus Pijaus XI paskirtas rašytojų ir žurnalistų globėju.
Tuo tarpu artimieji nesiliovė prašę jo grįžti į gimtinę. Jo tėvas, norėdamas parvilioti sūnų atgal, jo draugams netgi uždraudė jam rašyti ir siųsti bet kokias atsargas. Tačiau Pranciškus buvo neperkalbamas, ir ilgainiui jo kantrybė, uolumas bei dorybės paveikė netgi labiausiai užkietėjusius eretikus, ir jie vienas po kito atsikratė išankstinių neigiamų nuostatų. Vieni iš pirmųjų, atmetusių klaidą, buvo kareiviai. Jie ne tik grįžo prie katalikų tikėjimo, bet ir visiškai pakeitė savo elgesį – liovėsi keikęsi, girtuokliavę ir kovęsi dvikovose. Jų pavyzdžiu pasekė kiti, ir atsivertusiųjų ėmė daugėti taip greitai, kad Pranciškui prireikė daugiau pagalbininkų. Vyskupas iš Ansi pasiuntė jėzuitų ir kapucinų padėti Pranciškui. 1597 m. Tonone kilo maro epidemija. Pranciškus, nebijodamas mirties, slaugė sergančius ir išlydėdavo juos į kitą pasaulį. Liga pasiglemžė kelis jo bendradarbius, tačiau patį Pranciškų Dievas apsaugojo nuo užsikrėtimo.
Ženevos kalvinistai siuntė savo pamokslininkus viešai su juo ginčytis, bet šie visada diskusiją pralaimėdavo. Neberasdami argumentų, jie imdavo Pranciškų visaip keikti ir įžeidinėti, bet šis visa tai priimdavo romiai. Popiežiaus pavedimu jis netgi pats nukeliavo į Ženevą pasikalbėti su žymiausiu kalvinistų pamokslininku Teodoru Beza ir, jei įmanoma, grąžinti jį į katalikų tikėjimą. Šis Pranciškų sutiko maloniai, keturis kartus priėmė jį į savo namus ir netgi atrodė ketinąs atmesti kalvinizmą, bet miestiečiai daugiau nebeleido Pranciškui prie jo prisiartinti, ir Beza netrukus mirė. 1598 m. dauguma Šablė gyventojų jau buvo katalikai. Pranciškus įkūrė daugybę parapijų ir aprūpino jas uoliais ganytojais. Savojos kunigaikštis sugrąžino katalikų religijai oficialios religijos statusą, o kalvinizmą – uždraudė.
Pagarba, kurios Pranciškus sulaukė iš popiežiaus, Savojos kunigaikščio ir visos Bažnyčios, nedarė jokio įspūdžio jo nuolankiai sielai. Garbingesnes pareigas visada palikdavo kitiems, o pats rinkdavosi kuklesnes ir vargingesnes. Visi troško turėti jį savo dvasiniu vadovu. Ženevos vyskupas Garnjė, jausdamas artėjančią mirtį, paskyrė jį savo padėjėju ir įpėdiniu. Pranciškus, jausdamas didžiulę atsakomybę, nenorėjo priimti šių pareigų, tačiau, spaudžiamas popiežiaus, savo vyskupo, ir Savojos kunigaikščio, galiausiai sutiko ir išvyko į Romą prisistatyti Šventajam Tėvui. Popiežius Klemensas VIII pavedė keliems kardinolams užduoti jaunajam kunigui 35 teologinius klausimus. Pranciškus atsakė į juos išmintingai ir paprastai, todėl patenkintas popiežius patvirtino jo kandidatūrą.
Grįžęs į Ansi, jis buvo vyskupijos reikalais pasiųstas į Paryžių. Ten jį sutiko labai pagarbiai ir paprašė pravesti gavėnios pamokslų ciklą karaliaus dvarui Luvro koplyčioje. Jo pamokslai visiems patiko, daug dvariškių atsivertė. Pasinaudodamas proga, Pranciškus pasakė pamokslą, demaskuojantį tariamą Reformaciją. Tai padarė tokį poveikį, kad nemažai jo klausiusių kilmingų kalvinistų grįžo į katalikybę su visomis savo šeimomis. Garsus to meto polemistas su protestantais kard. Peronas pasakė: „Aš galiu įveikti kalvinistus diskusijoje, tačiau jei norite juos įtikinti ir atversti, nuveskite juos pas Ženevos vyskupo padėjėją.“ Netgi protestantams prijaučiantis Prancūzijos karalius Henrikas IV buvo sužavėtas jo pamokslų ir kelis kartus konsultavosi su juo dvasiniais reikalais. Jis prašė Pranciškaus pasilikti Paryžiuje ir siūlė jam dosnią pensiją bei aukštas dvasines pareigas, tačiau Pranciškus atsakė, kad jam užtenka to, ką turi, be to, jis negalįs laužyti Ženevos vyskupui duoto pažado.
Išbuvęs Paryžiuje devynis mėnesius, jis iškeliavo atgal ir grįžęs į Ansi rado vyskupą Garnjė jau mirusį. Atėjo laikas perimti velionio ganytojo pareigas. Ruošdamasis įšventinimui, Pranciškus atliko dvidešimties dienų rekolekcijas, visuotinę išpažintį ir pasirašė gyvenimo planą, kurio vėliau ištikimai laikėsi. Tarp pasiryžimų buvo: nevilkėti šilkinių ar kitokių prabangių rūbų; savo namuose nekabinti jokių paveikslų, išskyrus religinius; neturėti brangių baldų; nekeliauti karieta ar ant neštuvų, o tik pėsčiomis; savo namuose valgyti paprastų žmonių maistą; dalyvauti visose šventinėse pamaldose savo miesto bažnyčiose; asmeniškai lankyti vargšus ir ligonius. Jo dienotvarkė buvo tokia: kėlimasis 4 val. ryto, valandos trukmės apmąstymas, brevijoriaus maldos, ryto malda kartu su namiškiais (keliais kartu gyvenančiais kunigais ir tarnais), Šventojo Rašto studijos iki 7 val. ryto, kasdienės šv. Mišios, reikalų tvarkymas iki pietų, po pietų valanda pokalbių, paskui visokie darbai, po vakarienės knygų skaitymas ir vakaro maldos. Jis pasninkaudavo penktadieniais ir šeštadieniais, taip pat per Švč. Mergelės švenčių vigilijas. Privačiai dėvėjo ašutinę ir retkarčiais plakdavosi, tačiau vengė bet kokių demonstratyvių ar į akis krentančių askezės praktikų. Didžiausias jo apsimarinimas buvo ištikimas dienotvarkės laikymasis, tobulas savo pareigų pildymas ir vidinis apsimarinimas. 1602 m. gruodžio 3 d. įšventintas vyskupu, iš karto ėmė pamokslauti ir vykdyti kitas savo pareigas.
Pranciškus itin atsakingai žiūrėjo į kunigystės šventimus ir taikė griežtą atranką. Per visą savo vyskupavimą įšventino nedaug kandidatų, ir tik po kruopštaus jų patikrinimo. Labai rūpinosi mokyti katekizmo vaikus ir neišsilavinusius žmones. Darė tai pats asmeniškai ir ragino tai daryti savo kunigus. Siekdamas pagerinti krikščioniško ugdymo kokybę, vyskupas Pranciškus parengė daug katechetų pasauliečių, subūręs juos į Krikščioniškojo mokymo draugiją. Kas valandą mušant laikrodžiui, pamaldžiai persižegnodavo, prisimindamas Kristaus kančią. Kovojo su kai kuriais nelabai padoriais Valentino dienos įpročiais. Aktyviai lankė visas, net ir pačias atokiausias savo vyskupystės parapijas, reformavo vienuolijas. Kartą vieną slėnį užgriuvo akmenų ir sniego lavina, palaidodama ten esančius kaimelius bei galvijų kaimenes. Vyskupas pats per nepraeinamus takus nusigavo ten ir visaip guodė bei aprūpino pastogės, turto bei maisto netekusius kaimiečius.
Pranciškų dažnai kvietė pamokslauti į kitas vyskupijas bei didikų rūmus, jis mielai ten vykdavo ir rinkdavo gausių vaisių. Ne kartą skaitė advento ir gavėnios pamokslų ciklus Dižone, Šamberi, Grenoblyje, Lione, Paryžiuje ir kitose Prancūzijos vietose. Visur jo pamokslai ir paskaitos sulaukdavo didžiulio pasisekimo. Vis dėlto labiau mėgo lankytis skurdesnėse vietovėse bei kaimeliuose ir bendrauti su vargšais. Kartą pasiėmė pas save į namus kurčnebylį, išmokė jį ženklų kalbos ir taip paskatino jį atlikti išpažintį. Dėl Pranciškaus dosnumo vargšams jo ūkvedys vos įstengė sudurti galą su galu ir ne kartą grasino išeisiąs iš darbo, bet Ženevos ganytojas tik parodydavo į kryžių ir tardavo: „Kaip galime ką nors atsakyti Dievui, kuris iš meilės mums nusižemino iki tokios varganos padėties.“ Kartą vienas iš jo kunigų dėl viešos nuodėmės buvo įmestas į kalėjimą. Nuėjęs jo aplankyti, Pranciškus puolė prieš jį ant kelių ir maldavo pasigailėti savo ganytojo, savo tikėjimo ir savo sielos. Nusidėjusį kunigą taip sujaudino jo vyskupo elgesys, kad jis ėmė nuoširdžiai atgailauti ir visiškai pakeitė savo gyvenimą.
Vyskupas Pranciškus artimai bendravo su daug to meto šviesiausių žmonių: vysk. Žanu Pjeru Kamiu (Jean-Pierre Camus), šv. Vincentu Pauliečiu, vysk. Beruliu (Berulle), Joana Pranciška Šantaliete (su ja kartu įsteigė Švč. Marijos Apsilankymo seserų (vizitiečių) vienuoliją). Skelbė tikėjimą ne tik žodžiu, bet ir raštu. Iš viso šventasis parašė apie 20 tūkst. laiškų, daugybę pamokslų, dvasinių knygų bei teologinių traktatų. Jo kūrinių kalba paprasta, nuoširdi, bet kartu elegantiška. Jis buvo vienas iš tų, kurie XVII a. pradžioje formavo literatūrinę prancūzų kalbą. Pijus IX, paskelbdamas jį Bažnyčios mokytoju, pavadino jį „Šventosios iškalbos meistru ir atkūrėju“. Jo šūkis buvo: „Norint gerai kalbėti, užtenka gerai mylėti.“
Ypatingą vietą tarp vyskupo Pranciškaus kūrinių užima knygelė „Filiotėja” (išvertus – Dievą mylinti). Iš pradžių tai buvo laiškai vienai kilmingai moteriai, juose pateikiami praktiniai žingsniai, kaip galima siekti šventumo kasdieniame ir profesiniame gyvenime. Tačiau draugai paskatino juos sudėti į vieną knygą ir išleisti. Ji tuoj buvo išversta į daugelį Europos kalbų ir greitai paplito visame pasaulyje. Knygelė labai patiko Prancūzijos karaliui Henrikui IV ir jo žmonai Marijai Mediči. Ši vieną brangiai įrištą ir brangakmeniais papuoštą egzempliorių nusiuntė Anglijos karaliui Jokūbui I. Karaliui ji taip pat patiko, ir jis paklausė savo anglikonų vyskupų, kodėl nė vienas iš jų nesugeba taip gražiai ir įtaigiai rašyti. Ir šiais laikais „Filiotėja“ laikoma krikščioniškosios literatūros šedevru.
Kitas Pranciškaus Salezo dvasingumo perlas yra „Traktatas apie Dievo meilę“, pelnęs jam Bažnyčios mokytojo vardą. Parašyti šią knygą jam kainavo kur kas daugiau studijų, maldų ir apmąstymų. Joje jis išlieja visą savo sielą. Pasitelkęs filosofiją ir savo paties patirtį, jis aprašo sielos meilę Dievui ir įvairias jos būsenas: pakylėjimą, uolumą, sausrą, išbandymus, tamsą, kančią. Knyga netruko pelnyti jam pasaulinį garsą. Ji taip patiko Anglijos karaliai Jokūbui I, kad jis išsakė didžiulį norą pamatyti šventąjį vyskupą. Tai išgirdęs, Pranciškus sušuko: „O, kas man duos erelio sparnus, kad aš nuskrisčiau pas Anglijos karalių, į tą didžią salą, kuri anksčiau buvo šventųjų šalis, o dabar apgaubta klaidos tamsybių. Jei kunigaikštis man leis, aš vyksiu į tą Ninevę, aš prabilsiu į karalių ir, nepaisydamas pavojaus savo gyvybei, skelbsiu jam Viešpaties žodį.“ Tačiau pavydus Savojos kunigaikštis jo neleido, bijodamas, kad vyskupą gali pervilioti kita šalis. Tiesą sakant, jis labai nenoriai ir ne visada leisdavo jam keliauti ir po Prancūziją.
Pranciškus, matydamas, kad jo sveikata vis prastėja, o reikalų daugėja, savo įpėdiniu paskyrė savo paties brolį Joną Salezą, šis buvo įšventintas vyskupu 1618 m. Vis dėlto Pranciškus ir po to nenustojo dirbęs bei pamokslavęs. Paskutinius kelerius savo gyvenimo metus daug pamokslavo visoje Prancūzijoje, o į jo paskaitas netilpdavo visi norintieji. Jo žodžiai, o dar labiau jo pavyzdys ir švelnumas, traukė ne tik tikinčiuosius, bet ir protestantus, laisvamanius bei ateistus. Vienas Paryžiaus vyskupas prašė jo patausoti sveikatą ir apsiriboti vienu pamokslu per dieną. Į tai Pranciškus atsakė: „Brangus drauge. Man daug lengviau pasakyti dar vieną pamokslą, nei rasti priežastį to nedaryti, kai mane kas nors kviečia. Dievas paskyrė mane ganytoju ir pamokslininku, o ar ne kiekvienas turi dirbti pagal savo profesiją? Man tik keista, kad šio miesto žmonės taip pas mane plūsta, nes esu lėto mąstymo ir man sunku rasti gražių posakių bei palyginimų.“ Į tai anas atsakė: „Ar manote, kad žmonės jūsų pamoksluose ieško iškalbos? Jiems užtenka jus pamatyti sakykloje. Jiems kalba jūsų veidas, jūsų akys. Patys paprasčiausi žodžiai, vien malda „Tėve mūsų“ persmelkia ir ištirpdo jų širdis. Jumyse yra kai kas nepaprasto, jūsų kiekvienas žodis turi gilią prasmę ir krenta tiesiai į sielą. Jūs pasakote be galo daug netgi tada, kai nieko nepasakote. Jūsų iškalba yra ne iš šio pasaulio, o iš dangaus; jos galia stulbinanti.“
Prancūzijos karaliaus Liudviko XIII sesuo princesė Kristina pasirinko jį savo dvasiniu vadovu ir pagrindiniu išmaldos dalytoju, tačiau Pranciškus atsisakė palikti savo vyskupiją, nepaisydamas to, kad jau turėjo padėjėją. Jis liko ištikimas savo pažadui iki galo. Princesė padovanojo jam brangų deimantą, prašydama jį pasilikti jos atminimui. Pranciškus jį pardavė ir išdalijo pinigus Turino vargšams. Ji padovanojo jam dar brangesnį deimantą, bet ir šį šventasis pardavė ir išdalijo pinigus Ženevos elgetoms. Jis visada pasitikėjo Dievo apvaizda ir buvo pilnas džiaugsmo. Niekino visus žemiškus dalykus, ar tai būtų turtai, garbė, pavojai, ar kančios. Visur ir visada siekė tik Dievo ir Jo garbės. Jo siela kvėpavo meile Dievui, ir jis negalėjo šios ugnies nuslėpti – ji šviesdavo iš jo veido, akių, ypač jam laikant šv. Mišias ar dalijant Šv. Komuniją.
1622 m. jis turėjo lydėti karalių ir Savojos kunigaikštį į Lioną. Ten apsistojo ne jam siūlomame prabangiame būste, bet paprastame sodininko kambarėlyje vizitiečių vienuolyne. Nors jo sveikata su kiekviena diena prastėjo, Pranciškus nenustojo sakęs pamokslus Liono bažnyčiose. Lipo į klausyklą ir per šv. Kalėdas bei šv. apaštalo Jono iškilmę. Tai buvo jo paskutinis pamokslas. Gruodžio 27 d. po pietų Pranciškų ištiko apopleksijos priepuolis. Jis buvo paguldytas į lovą ir priėmė Paskutinį patepimą. Gydytojai mėgino jam padėti, naudodami tais laikais įprastas drastiškas priemones: įkaitintą geležį ir rūgštį. Šventasis kentė visus skausmus ir meldėsi psalmių žodžiais. Kažkas pasiūlė jam sukalbėti šv. Martyno maldą: „Viešpatie, jei aš dar galiu būti naudingas tavo kaimenei, neatsisakau dirbti“, tačiau Pranciškus sutriko, jog buvo palygintas su tokiu didžiu šventuoju, ir pasakė, kad per gyvenimą nieko naudingo nėra nuveikęs. Jis išliko nuolankus iki galo. Netrukus prarado sąmonę, o kitą dieną, gruodžio 28-ąją iškeliavo pas Viešpatį, būdamas vos 55 metų ir išvyskupavęs 20 metų. Jo kūnas buvo išbalzamuotas ir iškilmingai nugabentas į Ansi. Ten jis buvo palaidotas pirmojo vizitiečių vienuolyno bažnyčioje, šalia didžiojo altoriaus. 1661 m. popiežius Aleksandras VII paskelbė Pranciškų Salezą palaimintuoju, o 1665 m. – šventuoju. Jo širdis laikoma auksinėje skrynelėje vizitiečių bažnyčioje Lione. Prie jo relikvijų vėliau įvyko daug Bažnyčios patvirtintų stebuklų.
Kaip teigia ano meto šaltiniai, šv. Pranciškus Salezas per savo gyvenimą atvertė ne mažiau kaip 72 tūkst. protestantų. Tai jis padarė savo pavyzdžiu, meilumu ir ypač romumu. Tarp daugelio įsimintinų jo posakių yra šis: „Tiesa turi būti sakoma su švelnumu ir meile, nes kartus ir kietas uolumas atneša daugiau žalos nei naudos. Papeikimai yra kaip sunkiai virškinamas maistas, jie turi būti paruošti ant degančios meilės ugnies taip gerai, kad iš jų dingtų bet koks kartumas, kitaip nuo jų, kaip nuo neprinokusių vaisių, skrandį suims diegliai. Neprotingai panaudotas vaistas gali tapti nuodais.“
Naudota literatūra:
Rev. Alban Butler, The Lives of the Saints, 1866, https://www.bartleby.com/lit-hub/lives-of-the-saints/volume-i-january/st...
New Advent: The Catholic Encyclopedia, https://www.newadvent.org/cathen/06220a.htm
Fr. Francis Gallagher, „St. Francis de Sales: Patron and Hero of Journalists“, The Angelus, 2012 January.
Br. Pier Manzo SDB, „Šv. Pranciškus Salezas“, Magnificat, https://www.magnificat.lt/sv-pranciskus-salezas-2/
[1] Tonzūrà (lot. tonsura – kirpimas) – priėmimo į dvasininkų luomą apeiga – kuokštelio plaukų nukirpimas arba nuskutimas nuo viršugalvio. Katalikų Bažnyčioje tai reiškia pirmąjį žingsnelį į dvasininkų luomą, šventimų įvadą.