TĖVAS PETRAS KANIZIJUS, garsus teologas, rašytojas, pamokslininkas ir administratorius, taip sumaniai sugebėjęs panaudoti savo gabumus katalikybės atgaivinimui Vokietijoje, gimė Nijmegene (Nijmegen), Olandijoje 1521 m. gegužės 8 d. Petras Kanis (Canisius – sulotyninta jo pavardė) pradžiamokslį baigė gimtajame mieste, o 1536 m. sausio mėn. išsirengęs į Vokietiją, Kelne įstoja į universitetą. 1540 gegužės mėn. gavo magistro laipsnį. Rimtai panūdęs tapti kunigu, liko universitete studijuoti teologijos. Dievo Žodis jam įkvėpė troškimą pasirinkti anuomet vos tik įsikūrusią Jėzaus Draugiją. Įsigeidęs apie ją daugiau sužinoti, Petras nuvažiuoja į Maincą (Mainz) pas t. Petrą Faberį, vieną iš šio ordino įkūrėjų. Po ilgų pašnekesių t. Faberis nusprendė, kad jaunuolis galėtų būti kandidatu, ir supažindina jį su Ignaco Lojolos „Dvasinėmis pratybomis“. Jau antrąją dvasinio susitelkimo savaitę svetys nusprendžia būti jėzuitu, todėl t. Faberis jį mielai priėmė naujoku. Šitai nutiko 1543 m. gegužės 8 d., kai kandidatas šventė dvidešimt antrąjį gimtadienį.
Grįžęs į Kelną, baigia teologijos studijas ir 1546 m. birželio 12 d. gavo kunigystės šventimus. Prieš juos jis gerokai pamąstė apie Šv. Raštą. Be to, išspausdino dvitomį savo darbą „Bažnyčios tėvai“, kur sudėti Kirilo Aleksandriečio ir Leono Didžiojo tekstai. 1547 m. vasario–rugsėjo mėn. buvo kardinolo Tručesio (Truchesess) teologijos patarėjas Tridento Susirinkime. Iš čia jis nuvažiavo į Romą, kur t. Ignacas jį paskyrė pirmosios jėzuitų mokyklos Mesinoje, Sicilijoje, dėstytoju. Iš Mesinos Šventasis Tėvas Paulius III 1549 rugsėjo mėn. ji pasiunčia į Vokietiją ginti nuo reformacijos Katalikų Bažnyčios. Dvidešimt penkerius metus Bažnyčia buvo daužoma tai silpnesnių, tai stipresnių protestantizmo bangų. Kanizijus buvo prašytas lyginti tarp katalikų atsirandančius nukrypimus ir grąžinti Bažnyčiai tuos, kurie pasiklydo. Atrodė, kad šitokį milžinišką uždavinį vienam žmogui išspręsti neįmanoma, bet t. Petras Kanizijus jį išsprendė sėkmingai.
1549 m. lapkričio 13 d. atvažiuoja į Ingolštatą (Ingolstadt). Su savo bičiuliais tučtuojau suskato kurti mokyklą. Dideliam savo liūdesiui jie įsitikino, kad katalikai čionai tiktai iš vardo – jau metai iš metų jie savo tikėjimo nepraktikuoja. Tiktai pamokslais juos tebuvo galima laimėti, todėl, vis atitrūkdamas nuo darbų universitete, t. Petras iš sakyklos kuo nuoširdžiausiai dėsto svarbiausias tikėjimo tiesas. Jau po mėnesio Mišių klausytojų padaugėjo, užtat, nuoširdžiai padėkojęs už visa Dievui, imasi dar daugiau šnekėti apie tikėjimo dalykus. 1552 m. tėvas Kanizijus tuo pačiu tikslu siunčiamas Vienon – įkurti jėzuitų kolegiją ir vėlei įžiebti katalikų širdyse tikėjimo ugnį. Austrijos sostinėje jis rado daug bažnyčių, turinčių maža lankytojų, o nemažai ir tokių, kurias reikėjo visai uždaryti dėl kunigų stokos. Ėmęs ieškoti kandidatų kunigystei, prie kolegijos įsteigia seminariją. Be įvairių švietimo rūpesčių, jis dar paskiriamas karaliaus dvaro pamokslininku. Vienoje jam taip sekėsi, kad, prisireikus Austrijos sostinei naujo vyskupo, tiek popiežius, tiek ir karalius rengėsi į šią vietą skirti trisdešimt dvejų metų Kanizijų, tik kadangi jėzuitams privalu vengti bažnytinių hierarchų sosto, jis sutiko pabūti vyskupijos valdytoju, kolei bus surastas tinkamas kandidatas.
Būdamas Vienoje, t. Kanizijus parašo savo garsųjį „Katekizmą“, tapusį Vokietijoje populiariausia knyga, mat jinai patenkino anuometinius būtiniausius poreikius. Parašytas lotyniškai, šis veikalas išspausdintas 1555 m. balandžio mėn. tokiu pavadinimu: „Krikščioniškojo mokslo santrauka“. Sudarytas klausimų–atsakymų forma, buvo pritaikytas kaip vadovėlis kolegijos studentams. Katekizmo tezės neužkliūdavo protestantams dėl trumpų atsakymų, o šie gi mėgdavo savo disputuose labai išsiplėsti. 1556 m. knyga išversta į vokiečių kalbą ir sutrumpintai spausdinama vidurinei mokyklai pavadinimu: „Trumpas katekizmas“. Netrukus pasirodė kitas, taip pat sutrumpintas leidimas „Katalikų katekizmas“ vaikams. Šitaip prie gyvos Kanizijaus galvos katekizmo išleista apie 200 laidų, ir jis tebebuvo spausdinamas iki pat XIX a. Vokietijoje Kanizijaus pavardė tapo lyg šio katekizmo sinonimu.
1555 m. liepos mėn. t. Petras jau Prahoje ima steigti kolegiją. 1556 m. birželio mėn. skiriamas Vokietijos provincijolu, tad jam reikėjo rūpintis Švabija, Bavarija, Austrija, Bohemija ir Vengrija. Šios pareigos vertė aplankyti daugelį jėzuitams priklausančių namų, kurie buvo jo žinioje, todėl rinkdavosi tuos miestus, kur derėdavo kurti mokslo įstaigas. Užtat t. Kanizijus ne vien tik skatindavo Draugijos plitimą, bet tuo pačiu telkė galingą atspirtį prieš Vokietijos reformacinį judėjimą.
Būdamas provincijolu, jis atstovavo Bažnyčiai ekumeniniame susirinkime su protestantais Ratisbonoje (Ratisbon), 1556–1557 m. 1559–1566 m. gyveno Augsburge ir sakė katedroje pamokslus. Jo iškalba drungniausius katalikus paversdavo uoliausiais tikinčiaisiais. 1562 gegužės mėn. jis – Tridento Susirinkimo teologijos ekspertas, bet tik priverstas iš čia anksčiau, negu buvo numatęs, išvažiuoti. Mat tuomet, kai jo nebūta Augsburge, protestantai atkuto, todėl katalikai nedelsiant prašė grįžti.
T. Kanizijus provincijolu išbuvo 14 metų. 1569 m. išsivadavęs nuo šios naštos ir nukeliavęs į Insbruką (Innsbruck), rašė mokslo knygas ir sakė pamokslus. 1573 m. pavasarį apsilankęs Romoje, su šv. Tėvu aptarė Bažnyčios padėtį Vokietijoje ir pasiūlė kuo daugiau čia steigti seminarijų. Jo supratimu, juo bus geriau parengti kunigai, tuo parapijiečiai bus geresni katalikai. Grįžęs į Insbruką, toliau rašė knygas ir sakė pamokslus.
1580 m. lapkričio mėn. kviečiamas Šveicarijon į Fribūrą (Friebourg) steigti naujos kolegijos. Čia jis pats turėjo susirinkti lėšų, apsižiūrėti sklypą ir netgi prižiūrėti statybas. Mokykla atidaryta 1582 m. ir pavadinta Šv. Mikalojaus, vieno iš mylimiausių statytojo šventųjų, vardu. Ir čia jis imasi pamokslų, kasdien kyla sakyklon Šv. Mikalojaus bažnyčioje. Pamokslus sakė ligi 1589 m. pavasario, kol sukrypusi sveikata toliau nebeleido pamokslauti, – mat jau sulaukė šešiasdešimt aštuonerių metų amžiaus. 1591 m. smarkiai kankina paralyžius; reikėjo net lazdžiuke pasiramsčiuoti, bet rankraščius spaudai dar vis vien rengė. 1597 m. rugsėjį prisidėjo dar kelios fizinės negalios: įsimetė vandenligė, plaučių trombozė, o gerklėje atsirado piktžaizdžių. Daugiau jau nebeįstengė aukoti Mišių. 1597 m. gruodžio 21 d., eidamas septyniasdešimt šeštuosius metus, ramiai užmigo Viešpatyje. Per savo gyvenimą įkūrė 18 kolegijų ir parašė 37 knygas. Tačiau didžiausias jo nuopelnas Bažnyčiai – pamokslai, padėję šiuo apaštališku būdu prikelti katalikybę Vokietijoje.
T. Kanizijus buvo palaidotas Fribūro Šv. Mikalojaus bažnyčioje. 1625 m. jo palaikai perkelti į naująją Šv. Mikalojaus bažnyčią, kur padėti viduryje choro. 1864 m. lapkričio 20 d. paskelbtas palaimintuoju, o 1925 m. – šventuoju ir Bažnyčios mokytoju.
ŠALTINIS: Jozefas N. Tylenda SJ, Jėzuitai šventieji ir kankiniai, Judex: Kaunas, 1997.