Šv. Matas, apaštalas ir evangelistas

Šv. Matas dviejose evangelijose vadinamas Leviu, abu šie vardai yra žydiškos kilmės. Pastaruoju vardu jis vadinosi prieš savo atsivertimą, kitą, regis, prisiėmė po atsivertimo, kad parodytų, jog atsižadėjo savo profesijos ir tapo nauju žmogumi. Šv. Morkus jį vadina Alfėjaus sūnumi; <...> Atrodo, jis gimė Galilėjoje ir pagal profesiją buvo muitininkas, kitaip tariant, mokesčių romėnams rinkėjas – ši tarnyba tarp žydų buvo nekenčiama ir gėdinga. Romėnai siuntė muitininkus į provincijas surinkti duoklės; jiems tai buvo garbę, valdžią bei pasitikėjimą reiškiantis postas, paprastai suteikiamas romėnų karininkams. Titas Flavijus Sabinas, imperatoriaus Vespasiano tėvas, buvo Azijos provincijų muitininkas. Vyriausieji romėnų muitininkai kiekvienoje provincijoje įdarbindavo vietinius gyventojus, nes šie geriausiai pažinojo savo šalies papročius. Tie vietiniai duoklių rinkėjai neretai būdavo godūs; turėdami galimybę engti kitus ir padidinti savo pačių turtą, jie įvairiais prievartos būdais prisigrobdavo ko tik galėdavo. Dėl šios priežasties netgi pagonys dažnai apie juos kalbėdavo kaip apie prievartautojus, sukčius ir viešus plėšikus.[1] Zachiejus, mokesčių rinkėjų vyriausiasis, žinojo apie šiuos sukčiavimo ir engimo atvejus, todėl buvo pasiūlęs keturgubą atlyginimą bet kuriam neteisingai nukentėjusiam.

Judėjoje muitininkai buvo ypač nekenčiami ir niekinami, nes žydų tauta žiūrėjo į juos kaip į jų prigimtinės, Dievo duotos laisvės priešus, kaip į dėl dažno bendravimo ir prekiavimo su pagonimis susiteršusius žmones ir kaip į romėnų, pevergusių jų tėvynainius, bendrininkus. Dauguma žydų jais bjaurėjosi, laikydami jų valdas ir pinigus viešai pavogtais turtais, neleido jiems kartu dalyvauti religinėse apeigose ir vengė su jais turėti kokių nors visuomeninių ar verslo reikalų. <…> Beveik neabejotina, kad šv. Matas buvo žydas, nors ir muitininkas. Kaip mini žydų rašytojai, į jo pareigas ypač įėjo muitų rinkimas nuo tų prekių, kurios atkeliaudavo Genezareto ežeru, ir mokestis, kurį mokėjo atplaukusieji keleiviai. <…> Šv. Morkus sako, kad šv. Mato postas ar muitų būdelė stovėjo šalia ežero, ten jis sėdėjo ir rinko mokesčius.

Išgydęs žinomą paralitiką, Jėzus išėjo iš Kafarnaumo ir vaikščiojo Genezareto ežero krantais, mokydamas aplink Jį besibūriuojančius žmones. Čia Jis pamatė Matą, sėdintį savo muitų būdelėje, ir pakvietė sekti paskui. Matas buvo turtingas žmogus, turėjo labai pelningą postą, buvo išmintingas bei apdairus vyras ir puikiai suvokė, ką jam kainuos jo sutikimas ir kad gerovę teks iškeisti į skurdą. Tačiau jis nepaisė šių svarstymų ir atsisakė visų savo turtų ir ryšių, kad taptų mūsų Viešpaties mokiniu ir užsiimtų dvasinio pobūdžio verslu. Vargu, ar iki tol jis buvo visiškai negirdėjęs apie mūsų Išganytojo asmenį ar mokymą – jo muitinės postas buvo netoli Kafarnaumo, o jo namai, atrodo, buvo tame pačiame mieste, kuriame kurį laiką gyveno, pamokslavo ir daugybę stebuklų padarė Kristus. Vadinasi, jis jau kažkiek buvo pasirengęs įspūdžiui, kurį jam padarė Kristaus kvietimas. Šv. Jeronimas sako, kad tam tikras bičiuliškas linksmumas ir didybė, kuriais spindėjo dieviškojo Išganytojo veidas, įsiskverbė į jo sielą ir stipriai jį patraukė. Tačiau, kaip pažymi Beda Garbingasis, pagrindinė šio stebuklingo atsivertimo priežastis buvo ta, kad „Tas, kuris jį išoriškai pašaukė savo žodžiu, tuo pat metu nematomu savo malonės veikimu paskatino jį iš vidaus“. Turime uoliai melsti savo maloningąjį Išganytoją, kad teiktųsi paliesti mūsų širdis panašiu galingu vidiniu kvietimu ir mes tobulai į Jį atsigręžtume. Jis dažnai prabyla į mus mūsų širdies slaptoje, bet, sąmoningai iškeldami kliūtis, mes būname jam kurti, ir išganymo sėkla dažnai apmiršta mūsų sielose.

Šis apaštalas jau po pirmojo kvietimo nutraukė visus pasaulietinius ryšius: paliko turtus, šeimą, žemiškus rūpesčius, malonumus ir profesiją. Mato atsivertimo tobulumą ir nuoširdumą rodo šie ženklai: pirma, jis nedvejojo ir nedelsė – juk kad ir akimirką suabejoti renkantis tarp Dievo ir nuodėmės ar pasaulio reikštų priešintis dieviškajam pašaukimui ir prarasti siūlomą malonę. Antra, jis pasielgė labai drąsiai, nugalėdamas bet kokias kliūtis, kurį jo aistros ar pasaulis galėjo sukelti jo kelyje. Trečia, jo atsivertimas buvo pastovus: nuo tos akimirkos apaštalas daugiau nebesižvalgė atgal, bet, uoliai sekdamas Kristų ir kasdien žengdamas vis į priekį, ištvėrė iki galo. Kaip pastebi šv. Grigalius, tie apaštalai, kurie paliko savo laivus ir tinklus, kad sektų Kristumi, vėliau kartais užsiimdavo žvejyba, bet šv. Matas niekada nebegrįžo į muitinę, nes tai buvo pavojinga profesija, skatinanti godumą, kitų engimą ir lupikavimą. Šv. Jeronimas ir šv. Auksaburnis atkreipia dėmesį, jog Šv. Morkus ir Šv. Lukas mūsų apaštalą vadina Levio vardu, kuomet kalba apie buvusią jo profesiją, tarsi norėdami nuslėpti jo nuodėmę ar bent jau užsiminti apie ją kuo švelniau; bet mūsų evangelistas atvirai vadina save Matu, vardu, kuriuo jis tuo metu buvo žinomas Bažnyčioje, iš nuolankumo trokšdamas paviešinti savo ankstesnį blogą elgesį ir pašlovinti dieviškąją malonę, iš mokesčių rinkėjo pavertusią jį apaštalu. Antra vertus, kiti evangelistai, aprašydami negarbingą jo gyvenimo tarpsnį, vadina jį Levio vardu todėl, kad pamokytų mus, jog į atgailaujančius nusidėjėlius turėtume žvelgti nuolankiai ir švelniai: būtų priešinga religijos, teisingumo ir artimo meilės įstatymams priekaištauti atsivertusiajam dėl jo klaidų ar nuodėmių, kurias pats Dievas jam atleido, ištrynė ir paskelbė nebeprisimenąs ir kurių pats velnias, kad ir kaip nirštų, daugiau nebegali jam prikišti.

Po savo atsivertimo šv. Matas, norėdamas parodyti, kad nebuvo nepatenkintas šiuo savo gyvenimo posūkiu, bet žiūrėjo į jį kaip į didžiausią laimę, surengė savo namuose mūsų Viešpačiui ir Jo mokiniams ištaigingus pietus. Į juos jis pakvietė ir savo draugų, ypač iš savo buvusios profesijos, neabejotinai vildamasis, kad išgirdę dieviškas mūsų Išganytojo kalbas jie taip pat atsivers. Fariziejai niurzgėjo, kad Kristus valgo kartu su muitininkais ir nusidėjėliais. Mūsų dieviškasis Išganytojas atsiliepė į jų piktas užuominas, sakydamas, jog atėjo dėl sergančiųjų, o ne dėl teisiųjų ir sveikųjų, ar tų, kurie save tokiais laiko ir mano, kad jiems nereikia gydytojo. Taip pat Jis jiems priminė, kad Dievui labiau patinka gailestingumo ir meilės darbai, ypač sugrąžinant pas Jį nusidėjėlius ir darant gera sieloms, nei ritualų paisymas, ir kad tai yra reikalingesnis ir kilnesnis įstatymas, kuriam pajungti kiti įstatymai. Žydams buvo draudžiama bendrauti su stabmeldžiais baiminantis, kad jie neužsikrėstų pagonių ydomis. Šį įstatymą pasipūtę fariziejai ne tik neleistinai išplėtė, bet netgi iškėlė virš esminių Dievo ir artimo meilės – svarbiausio dieviškojo įsakymo, priesakų. Šį skrupulingumą jie vadino tiksliu įstatymo paisymu ir tuo labai didžiavosi, bet Dievo akyse tai buvo veidmainystė ir arogantiškas išdidumas, sumišęs su panieka savo artimui. Savo tariamu teisumu jie tapo dar niekingesni už gėdingiausius nusidėjėlius, su kuriais jie vengė bendrauti, net ir siekiant juos pataisyti – šito Įstatymas toli gražu nedraudė, o priešingai, reikalavo kaip pirmo ir svarbiausio iš savo priesakų. Kristus nužengė iš dangaus ir apsivilko mūsų mirtingumu iš švelniausios užuojautos ir begalinio gailestingumo nusidėjėliams: Jis nuolatos degė karščiausiu troškimu juos išganyti, todėl didžiausias Jo malonumas buvo kalbėtis su tais, kurie buvo paskendę giliausioje bedugnėje, kad atvestų juos į atgailą ir išganymą. Kaip karštai Jis mylėjo ir kaip šiltai priėmė tuos, kurie nuoširdžiai pas Jį sugrįžo – tai Jis išreiškė jaudinančiais palyginimais, ir šv. Matas yra vienas iš nuostabiausių to pavyzdžių.

Šv. Mato pašaukimas įvyko antraisiais Kristaus viešosios tarnystės metais. Suformavęs savo apaštalų kolegiją, Viešpats netrukus priėmė jį į tą šventą dvasios karalaičių ir Jo Bažnyčios steigėjų šeimą. Mūsų šventojo nuolankumą parodo dar viena aplinkybė: nors kiti evangelistai minėdami apaštalus poromis nuolat rikiuoja jį prieš šv. Tomą, pats Matas šį apaštalą pastato prieš save ir savo vardui dar priduria muitininko epitetą. Jis džiaugėsi Muitininko Mato vardu, nes šis vardas padėjo jam labiau nusižeminti, labiau pašlovinti dieviškąjį gailestingumą bei atsivertimo malonę ir išreikšti nuoširdžią atgailos dvasią visuomet prisimenant ankstesnę savo kaltę. Eusebijus ir šv. Epifanijus pasakoja, kad mūsų Viešpačiui įžengus į dangų šv. Matas keletą metų pamokslavo Judėjoje ir kaimyninėse šalyse, kol apaštalai pasklido po visą pasaulį, ir kad šiek tiek prieš tai jis, atsivertusių žydų prašymu ir kitų apaštalų paliepimu, parašė savo evangeliją, arba trumpą mūsų šventojo Atpirkėjo istoriją. Kad jis ją parašė dar prieš apaštalams išsisklaidant, akivaizdu ne tik iš to, kad ji buvo parašyta anksčiau nei kitos evangelijos, bet ir iš to, kad šv. Baltramiejus pasiėmė jos kopiją į Indiją ir ją ten paliko. Niekur nerandame, kad Kristus būtų įpareigojęs apaštalus užrašyti Jo gyvenimo istoriją arba dieviškąjį mokymą; greičiau tam priežastį davė ypatingos aplinkybės. Šv. Matas savo evangeliją parašė, kad patenkintų Palestinos atsivertėlius; šv. Morkus – atsiliepdamas į Romos tikinčiųjų prašymus; šv. Lukas – kad paneigtų klaidingas istorijas; šv. Jonas – Azijos vyskupų prašymu, kad paliktų autentišką liudijimą prieš Kerinto ir Ebiono erezijas. Vis dėlto kiekvienas iš jų šio darbo ėmėsi ir jį užbaigė ypatingu Šventosios Dvasios įkvėpimu. Evangelijos yra nuostabiausia šventųjų raštų dalis. Per jas Kristus mus moko – ne savo pranašų, bet savo paties dieviškomis lūpomis – didžiųjų tikėjimo ir amžinojo gyvenimo pamokų; o Jo šventojo gyvenimo istorija pateikia mums tobuliausią šventumo pavyzdį, kad galėtume Jį sekti. <…> Šv. Matas savo evangelijoje plačiau išdėsto moralines Išganytojo pamokas ir aprašo Jo žemiškąją, arba žmogiškąją, kilmės liniją, kurioje išsipildė Abraomui ir Dovydui duoti pažadai, jog Mesijas gims iš jų palikuonių – šis argumentas buvo ypatingas paskatinimas žydams tikėti Kristumi.

Surinkęs puikų sielų derlių Judėjoje, šv. Matas išvyko skelbti tikėjimą barbariškoms ir necivilizuotoms Rytų tautoms. Jis buvo labai atsidavęs dangiškai kontempliacijai ir gyveno asketišką gyvenimą, maitindamasis itin negausiai ir paprastai: kaip teigia šv. Klemensas Aleksandrietis, jis nevalgė mėsos, patenkindamas kūno poreikius įvairiomis žolelėmis, šaknimis, sėklomis ir uogomis. Šv. Ambraziejus sako, kad Dievas atvėrė jam persų šalį. Rufinas ir Sokratas pasakoja, kad jis nunešė Evangeliją į Etiopiją, turėdami omenyje greičiausiai pietinę ir rytinę Azijos dalis. Šv. Paulinas mini, kad jis savo kelią baigė Partijoje. Venancijus Fortunatas pasakoja, kad Matas kentėjo kankinimus Nadabare, to krašto mieste. Pasak Dorotėjaus, jis buvo pagarbiai palaidotas Hierapolyje, Partijoje. Jo relikvijos seniai buvo nugabentos į Vakarus. Popiežius Grigalius VII laiške Salerno vyskupui 1080 m. patvirtina, kad tada jos buvo saugomos bažnyčioje, turėjusioje jo vardą tame mieste. Jos tebėra toje pačioje vietoje.

Šv. Ireniejus, šv. Jeronimas, šv. Augustinas ir kiti tėvai keturių evangelistų asmenis įžvelgia keturiuose mistiniuose gyvūnuose, kurie atvaizduoti Ezechielio knygoje ir Apreiškime Jonui. Dažniausiai sakoma, kad erelis vaizduoja šv. Joną, kuris pirmosiose savo evangelijos eilutėse kyla į amžinojo Žodžio gimimo kontempliaciją. Veršiukas reiškia šv. Luką, kuris savo evangeliją pradeda kunigystės paminėjimu. Šv. Augustinas liūtą laiko šv. Mato simboliu, nes šis paaiškina Kristaus karališką kilnumą, bet kiti šį simbolį priskiria šv. Morkui, o žmogų – šv. Matui, kuris pradeda evangeliją žmogiška Kristaus kilme.

Evangelijoje „viengimis Sūnus, esantis Tėvo prieglobstyje, atskleidė Jį“ (Jn 1, 18) ir pristatė mums pačias didingiausias tiesas. Todėl Šv. Augustinas rašo: „Klausykimės evangelijos tarsi klausytumėmės Kristaus.“ Pirmieji krikščionys visada stovėdavo ją skaitydami arba klausydami skaitant. Šv. Jeronimas sako: „Kai skaitoma evangelija, visose Rytų bažnyčiose uždegamos žvakės, net jei šviečia saulė – džiaugsmo ženklan.“ Šv. Tomas Akvinietis visada skaitė evangeliją atsiklaupęs. Šioje dieviškoje knygoje ne tik mums suteikiami mūsų Šventojo Išganytojo nurodymai, bet dar daugiau – prieš mūsų akis piešiama Jo švento gyvenimo žemėje istorija. Kaip sako Šv. Bazilijus, „kiekvienas mūsų Išganytojo Jėzaus Kristaus veiksmas ir kiekvienas žodis yra pamaldumo taisyklė. Jis prisiėmė žmogaus prigimtį, kad galėtų joje tarsi ant lentos nupiešti ir mums pateikti tobulą sektiną pavyzdį“. Taigi tyrinėkime šį pavyzdį ir melskime apaštalo Mato užtarimo, kad Kristaus dvasia, Jo nuolankumo, nusižeminimo, savęs atsižadėjimo, meilės ir tobulo neprisirišimo prie šio pasaulio dalykų dvasia būtų įspausta mūsų širdyje.