Šv. Kamilas Lelietis

Būdamas dvidešimt ketverių metų amžiaus (1574 metais), Kamilius Lelietis (de Lellis), gimęs Italijoje, Abrucio (Abruzzo) srityje, jau buvo žuvęs žmogus.

Motina jį pagimdė būdama senyvo amžiaus, pasak kronikų, ji buvo „žila, susiraukšlėjusiu veidu”, tad kūdikio laukimo džiaugsmą trikdė sumišimas: jai buvo beveik šešiasdešimt. Prisimindami Evangeliją, žmonės lygino ją su šventąja Elzbieta. Ir šis netikėtas nėštumas jai pačiai atrodė toks stebuklas, kad, atėjus metui, nors gimdymas žadėjo būti sunkus, ji nusileido į tvartą, idant jos kūdikis „kaip Kristus ir šv. Pranciškus gimtų ėdžiose”. Ten jis ir gimė 1550 metų Sekminių sekmadienį, per pakylėjimą, gaudžiant varpams. Berniukas buvo labai stiprus ir didelis (išaugęs bus beveik galva aukštesnis už visus aplinkinius), tačiau senyvos motinos širdį maudė bloga nuojauta. Ir išties, sūnaus nebuvo kam auklėti. Jo tėvas, pėstininkų kapitonas, tik retkarčiais lankydavosi namuose.

Tėvas kariavo liūdnai pagarsėjusiame Fabricijaus Maramaldo[1] būryje, tačiau jis pats buvo laikomas padoriu žmogumi ir net kai kuriais požiūriais „geru krikščioniu”, nors kario karjerą pradėjo dalyvaudamas siaubingame Romos apiplėšime 1527 metais, o baigė analogišku „žygdarbiu” 1559-aisiais. Šiaip ar taip, jis negalėjo tapti geru tėvu. Jo žmona mirė, kai Kamiliui tebuvo trylika, ir jau tuomet vaikas buvo nepataisomas padauža. (Pasak kitų šaltinių, Kamiliaus motina mirė 1569 m. – vert. past.) Kamilius ėmė lydėti tėvą nuo vienos stovyklos iki kitos ir perėmė iš jo pražūtingą aistrą kortoms ir kauliukams, o iš kareivių – pagyrūnišką ir vulgarią elgseną. Tėvas mirė, kai, nepaisant senyvo amžiaus (jam jau buvo sukakę septyniasdešimt), bandė užsiverbuoti į žygį prieš turkus (kartu su sūnumi). Tėvas nepaliko jokio turto, sūnus tepaveldėjo špagą ir durklą.

Kamilių visi laikė „padūkusiu, pasileidusiu ir keistu”, o tos epochos kalba tai reiškė – amoraliu ir nesivaldančiu, tačiau su kilniaširdiškumo protrūkiais. Keletą metų paeiliui, išskyrus vieną neįprastą pertrauką, apie kurią dar kalbėsime, jis buvo samdomas kareivis; rizikavo gyvybe kovose ir mūšiuose, kad taip uždirbtus pinigus po to prašvilptų žaisdamas kortomis ar kauliukais. Pereidamas iš vienos kuopos į kitą, jis degradavo ir kaip kareivis, nes samdėsi į būrius, garsėjusius prasta reputacija.

1574 metais jis tik per stebuklą liko gyvas sudužus laivui. Patekęs į Neapolį, jis ėmė taip azartiškai lošti, kad neteko visko: pinigų, špagos, arkebuzos, parako, apsiausto. Jis ėmė valkatauti tarsi benamis šuo – kur papuola, suvokdamas savo pažeminimą. Jis vogė, prašė išmaldos prie bažnyčių, „labai to gėdydamasis”. Galiausiai pasisamdė dirbti kapucinų vienuolyno statyboje. Jis tapo dviejų asilų varovu, vežiojo statytojams akmenis, skiedinį ir vandenį. Visa jo esybė taip karštai priešinosi darbui, kad iš apmaudo jis kandžiojo sau rankas, ir, kaip vėliau prisipažino, kovojo su pagunda nudurti asilus ir pabėgti. Tačiau uoliųjų kapucinų, ką tik gavusių naujus įstatus, artumas nenuėjo niekais. Dar anksčiau, kai mūšyje jį apimdavo siaubas, jis duodavo lyg ir įžadą, kurį po to išsyk pasistengdavo pamiršti – įžadą tapti vienuoliu.

1575 metais, keliaudamas į šv. Jono Rotondo vienuolyną, jis sutiko vienuolį, kuris nuvedė jį nuošalėn ir tarė: „Dievas – tai viskas. Visa kita – niekas. Reikia gelbėti nemirtingą sielą...”

Grįždamas vingiuotu Gargano keliu, Kamilius visą laiką mąstė apie šiuos žodžius. Staiga jis nušoko nuo arklio ir, sukniubęs ant žemės, raudodamas sušuko: „Viešpatie, aš nusidėjau. Atleisk man, didžiam nusidėjėliui! Man, nelaimingam, tiek metų nepažinojusiam ir nemylėjusiam Tavęs. Viešpatie, duok man laiko, kad galėčiau ilgai atgailauti dėl savo nuodėmių”.

Jis pasiprašė į vienuolyną, tačiau du kartus buvo iš jo šalinamas dėl įvykio, apie kurį buvome užsiminę, žadėdami papasakoti vėliau.

Dar tėvui esant gyvam ir jiems kartu dalyvaujant karo žygiuose, Kamiliaus kojoje atsivėrė nepagydoma žaizda, kuri liks visą jo gyvenimą ir ilgainiui darysis vis baisesnė. Gydytojas, apžiūrėjęs jį Genujoje, vėliau pasakys, kad tai būta „didžiulės, dvokios, sukiožusios, gilios įdaubos”. Kai kas dabar mano, jog ji atsirado dėl baisios to meto ligos – įgimto ar įgyto sifilio, kad tai jo paties ar tėvo ydų padarinys. Tačiau dauguma jo biografų atmeta šią prielaidą ir kalba tik apie trofines[2] žaizdas. Šiaip ar taip, Kamilius buvo nepagydomas ligonis. Kurį laiką jis gulėjo Romos Šv. Jokūbo ligoninėje, kur gydė pačias baisiausias ligas, ir jis net padėjo slaugyti kitus ligonius. Tačiau jį teko išvaryti visų pirma todėl, kad „jo smegenys buvo nesveikos”. Kamilius buvo peštukas, akiplėša, nevaleika ir visą laiką ieškojo būdų patenkinti savo aistrą lošti. (Naktį jis net per langą nusileisdavo žemyn ieškoti nešikų ir valtininkų, su kuriais galėtų lošti iki ryto žaros.)

Antrą kartą į ligoninę jis grįžo jau būdamas naujokas kapucinas. Jo elgsena buvo visiškai kita – kupina gailesčio, bet santūri. Kamiliui labiausiai rūpėjo jo vienuolynas. Galiausiai jis galėjo ten grįžti, bet žaizda vėl ėmė pūliuoti. Kapucinai nutarė galutinai pašalinti jį iš vienuolyno. Ir Kamilius grįžo į ligoninę, kuri tarsi prikaustė jį.

Verta priminti, kokios buvo to meto ligoninės, o juk Romoje jos buvo geriausios pasaulyje... Į nepagydomų ligų ligoninę guldyta dėl pačių baisiausių ligų. Čia priimdavo visuomenės atmatas, padugnes; kartais jų išvaizda būdavo pasibaisėtina, šiuos nabagus tiesiog numesdavo prie ligoninės durų. Paprastai joje būdavo maždaug septyniasdešimt lovų, bet kas antri metai, kai gydytojai taikydavo radikalų gydymo metodą, jų padaugėdavo iki penkių šimtų. <...>

Nors dėl medicinos lygio to meto ligoninės buvo pelniusios gerą vardą, tačiau ligonių gyvenimo sąlygos buvo siaubingos. Buvo labai sunku rasti žmonių, kurie sutiktų rūpintis šiomis baisiomis būtybėmis – net dvasininkai vengė jiems teikti dvasinę pagalbą. Ligoniai priklausė nuo samdomo personalo malonės: nuo nusikaltėlių, kurie buvo verčiami dirbti ligoninėse, ar kitų žmonių, kitaip neįstengiančių užsidirbti. Dabar net sunku įsivaizduoti, kaip visa tai atrodė. Štai XVI a. kronikos ištrauka: „Slaugyti ligonius buvo palikta visuomenės padugnėms, tai yra nemokšiškam personalui, banditams, įvairiems nusikaltėliams, kurie už bausmę ar atgailai buvo nukreipiami į ligonines... Tikrai žinoma, kad vargšai ligoniai agonijos būsenoje dejuodavo, kankindavosi po dvi ar net tris dienas, negirdėdami nė menkiausios užuojautos ar padrąsinančio žodžio... Kiek kartų nebūdavo kam atnešti valgio, ir jie dienų dienas badaudavo? Kiek sunkiai sergančių vargšų gulėjo tarp nešvarumų ir parazitų, nes jiems nekeitė patalynės. Kiek nusilpusių ligonių, dėl būtino reikalo pakilę iš patalo, parkrisdavo ir stipriai susižalodavo? Kiek troškulio kamuojamųjų nesulaukdavo nė gurkšnelio vandens? Ir mes žinome, kad daugelis, paklaikę nuo baisaus troškulio, gerdavo šlapimą... Tačiau kas patikės tuo, ką dabar pasakysiu? Kiek merdinčių nabagų, dar nespėjusių išleisti paskutinio kvapo, šie abejingi samdiniai skubėjo nutempti nuo patalo, leisgyvius mesdavo prie lavonų ir dar gyvus palaidodavo?..”

Kamilius ir jo pagalbininkai, ėmę dirbti pagrindinėje Milano ligoninėje, pamatė, jog tualetai ten tokie, kad buvo mirtinai pavojinga ten lankytis. Rimta problema buvo ir fizinė prievarta, kurią ligoniams taikė samdomas personalas. Jis tiesiog talžė ligonius kumščiais, antausiuodavo, versdamas priimti paskirtus vaistus. Kartais sanitarai taip šiurkščiai griebdavosi kelti ligonių, kad šie jų rankose mirdavo.

Nepagydomų ligonių ligoninėje Kamilius tapo populiarus dėl savo elgsenos. Netrukus jis paskiriamas namų vyresniuoju, tiesiogiai atsakingu už personalą ir finansus. Jis imasi įvesti tvarką. Jis iš patirties žino, kokie esti „šėtono apsėsti” nusikaltėliai, žino visas veltėdžių gudrybes, nes pats toks buvo. Kamilius suspėja visur, jis pasirodo tuomet, kai niekas jo nelaukia; jis priekaištauja, įkalbinėja, verčia visus dirbti, ir gerai dirbti. Jis tikrina pirkinius, barasi su pirkliais, grąžina atgal netikusias prekes. Ten, kur negalima priversti, jis tampa pavyzdžiu.

Kalbame apie gailestingumą. Jis pats apiprausia varguolių, sergančių vėžiu, veidus ir bučiuoja juos. Jis įveda ligonių priėmimo ritualą ir pats žiūri, kad jis būtų vykdomas. Kiekvieną ligonį čia pasitinka prie durų, bučiuoja, plauna ir bučiuoja jam kojas, nuvelka jo skarmalus, aprengia naujais apatiniais drabužiais ir paguldo į švarią patalynę... Jis aiškina samdomiems sanitarams: „Sergantys vargšai – tai Dievo akies vyzdys ir širdis... tai, ką darome jiems, darome pačiam Dievui”.

Jis ima burti geriausius iš sanitarų, ima melstis su jais ir aiškinti jiems (jis, vos pramokęs skaityti ir rašyti!) pagrindinius kančios teologijos teiginius. Jį vis stipriau užvaldo mintis: visą samdomą personalą reikia keisti žmonėmis, kurie slaugytų ligonius išimtinai iš meilės jiems. Jis nori, kad ligoninėje triūstų žmonės, „kurie ne dėl naudos, o savanoriškai ir iš meilės Dievui tarnautų ligoniams taip pat gailestingai, kaip motina slaugo savo ligonį vaiką”. Toks jo planas. Ir jis išsyk sukėlė aplinkiniams rūpesčių. Tie negausūs draugai, su kuriais jis meldėsi, kuriems jis pasakė apie savo sumanymą, yra vieniši. Dalis jų bijo likti be uždarbio ar baiminasi, kad teks atsisakyti savo įpročių. Kiti įtaria, jog Kamilius nori užvaldyti ligoninę, treti laiko jo projektą nerealiu. Net Kamiliaus nuodėmklausys, pats šv. Pilypas Neris, įkalbinėja jį atsisakyti šio sumanymo, nes netiki, kad „šis nemokytas, neišprusęs žmogus galėtų vadovauti dideliam žmonių būriui”.

O Kamilius liko ramus: „Man atrodė, kad net pragaras negali... sutrukdyti sumanytam darbui”. Jis neabejoja, kad pats Nukryžiuotasis to iš jo reikalauja. Tačiau jis supranta, kad norint pelnyti pasitikėjimą jis ir jo bendražygiai turi tapti dvasininkais. Per stebuklą jam tai pasiseka, nors apie teologijos mokslus beveik nieko nenutuokia ir neįstengia parašyti nė puslapio nepadaręs aibės žiopliausių rašybos klaidų.

Jis palieka ligoninę nepagydomiems ligoniams, nes norėta juo atsikratyti, ir surenka bendražygius varganoje trobelėje, kur jie trise teturi dvi antklodes, tad naktimis tenka miegoti paeiliui.

Jie pradeda savarankiškai dirbti didelėje Romos Šventosios Dvasios ligoninėje. Tai garsioji Hospitium Apostolorum („Apaštalų prieglauda”), įkurta paties popiežiaus iniciatyva ir jo paskirta Šventosios Dvasios kongregacijos vienuolių globai. Ligoninės įkūrėjas – didis XIII a. popiežius Inocentas III; jis norėjo, kad joje prieglaudą rastų šeimininkai (t. y. ligoniai) ir tarnai (t. y. visi kiti krikščionys). Vienuoliai, dirbę ligoninėje, duodavo įžadą „visą gyvenimą būti savo ponų ligonių tarnais”. Deja, Kamiliaus laikais šių „tarnų” liko nedaug, ir jie tapo daugiau nei šeimininkais.

Popiežius Sikstas IV, liepęs nutapyti Siksto koplyčią, perstatydina ligoninę taip prašmatniai, kad jos ankstesnė šlovė bent išoriškai buvo atgaivinta... Siksto ligoninės menė – Šventosios Dvasios menė – vienas iš nuostabiausių dailės ir architektūros paminklų. Jokioje Romos bažnyčioje, net Siksto koplyčioje nėra tokio puošnaus prieangio. Toliau atsiveria milžiniška menė: 120 metrų ilgio, 12 metrų pločio ir 13 metrų aukščio; kesono lubos – su nuostabiu aštuoniabriauniu kupolu centre. Viršuje sienas puošia freskos, apačioje – raštais išdailinta oda. Išilgai sienų – dvi eilės ligonių lovų, stovinčių tarsi sostai – ant paaukštinimo; viršum kiekvienos lovos – baldakimas ant kolonų. Menės gale – nedidelė niša, įrengta pagal Paladijo (Andrea Palladio) projektą, kur saugomas Švenčiausiasis. Gilumoje – dideli vargonai, kuriais grojama du kartus per savaitę, ligoniams valgant.

Įėjimas į menę laisvas. Atėjusieji Mišių po to gali tarnauti Jėzui, kurį garbino Eucharistijoje, patarnaudami sergantiems artimiesiems. Ir iš tikrųjų, į Šventosios Dvasios ligoninę galėjo laisvai įeiti kiekvienas, norįs atlikti gailestingumo darbus... Šios ligoninės dvasia tokia, kokia, krikščionių nuomone, turėtų būti visose ligoninėse. Antai ant pagrindinės Turino ligoninės portalo buvo užrašyta: „Kristui – Dievui ir žmogui – prideramas meilės kultas – meilė sergantiems vargšams”. (Panašaus turinio užrašai buvo ir ant daugelio kitų ligoninių.) Šie tikėjimo kupini žodžiai tapo tikrove Šventosios Dvasios ligoninėje. Tačiau ten, deja, pasireiškė ne tik didis Bažnyčios tikėjimas, bet ir jos žemiškas skurdas.

Žmonės pasirodė esą neverti šios nuostabios įstaigos: samdomas personalas kėlė tas pačias problemas kaip ir kitose ligoninėse; higienos ir sanitarijos būklė toli gražu neatitiko išorinio prašmatnumo; savanoriška pagalba pavirto netvarka, o aukšti idealai – šiurkščia tikrove. Šventosios Dvasios ligoninė buvo tarsi labiausiai apčiuopiama Bažnyčios paradokso ir paslapties išraiška.

Šioje vietoje, kurios žmogaus jėgomis, regis, nebuvo įmanoma pertvarkyti, trisdešimtį metų triūsė Kamilius su savo draugais, po truputį kurdami naują religinę kongregaciją: Ligonių Tarnų Ordiną. Jiems ligoninė – viskas, jie ten perima ir atlieka visus darbus, ir triūsia kupini gailestingumo dvasios.

Kamiliui patinka muzika. Kartais jis eina į bažnyčias jos pasiklausyti. Tačiau išeidamas sako: „Man artimesnė kita muzika..., kai daug vargšų ligonių choru kviečia: Mano tėve, duok vandens, perklok patalą, sušildyk kojas...” Sykį naktį jį matė klūpantį prie vargšo, sergančio vėžiu. Auglys buvo burnoje, jis atrodė taip baisiai ir dvokė taip stipriai, kad nebuvo galima pakęsti, bet Kamilius, priartinęs veidą prie jo veido, kalbėjo tokius švelnius žodžius, kad, regis, netveria iš meilės. Pavyzdžiui, jis sakė: „Viešpatie mano, mano siela! Ką galėčiau padaryti, kad tau pasitarnaučiau?” Kamiliui šis žmogus buvo tarsi jo numylėtasis Viešpats Jėzus... Vienas liudytojas pasakoja: „Aš daug sykių mačiau, kaip jis susigraudinęs verkia, regėdamas varguolyje Kristų, kaip jis su didžia pagarba lenkiasi jam tarsi tai būtų pats Viešpats”.

Jis neleido sau nė dienos pailsėti. Kai jį priversdavo ilsėtis, kad visai nenusilptų, jis slapčia grįždavo į ligoninę. Jis visuomet nešiojosi prisirišęs prie drabužių visa, kas buvo būtina ligoniams, pradedant šventintu vandeniu ir baigiant knygele su maldomis mirštantiesiems: geriamo vandens, bosoną ir netgi „patogią, mažą, bronzinės kriauklės formos spjaudyklę”. Šių daiktų reikėjo jo savitai Liturgijai aukoti.

Kartais, maitindamas ligonius, Kamilius pasakojo apie savo nuodėmes, nes buvo tikras, kad taip išpažįsta jas pačiam Viešpačiui. Vėl pasitelkime mačiusiųjų pasakojimus: „Imdamas kurį nors ligonį ant rankų, keisdamas jam patalynę, jis darė tai taip atsargiai ir su tokia meile, tarsi keltų paties Jėzaus kūną”. Patarnavęs ligoniui, jis niekuomet nenueidavo nepabučiavęs jo rankų ir veido. Jis nežinojo, ką dar jam padaryti. Pažinojusieji jį sakė: „Jeigu jis turėtų šimtą rankų, visos jos būtų užsiėmusios ligonių slauga”.

Toli gražu ne visuomet jo paslaugos sulaukdavo padėkos. Pasenęs jis pasakys savo broliams: „Ligoniai dažnai kumščiuodavo mane, rėždavo man antausius ir visaip mane užgauliodavo; beje, tai man teikė daug džiaugsmo ir malonumo, nes ligoniai – mano teisėti šeimininkai ir gali ne tik man įsakinėti, bet ir visaip mane varginti bei nepelnytai skriausti”.

Sykį jis atėjo pas vieną iš savo jaunųjų brolių pamokyti, kaip reikia prausti ligonius, ir susitepė rankas. Brolis žiūrėjo į jas bjaurėdamasis. Pamatęs tai, Kamilius tarė: „Kai mirsiu, tesuteikia man Dievas malonę: rankas, padengtas šia šventa gailestingumo tešla”. Kitą brolį jis privertė gerai sumaigyti šiaudus čiužinyje, sakydamas: „Matai, jie aukso spalvos, ir tai tikras auksas – už jį galima nusipirkti Dangų”.

Jis atsiprašinėjo, kad negali kalbėti apie nieką, išskyrus gailestingą meilę ligoniams; pasak jo, jis panašus į kaimo kunigą, temokantį skaityti mišiolą: „Taip ir aš – negaliu kalbėti apie nieką kita”. Kartais vakarais, kai sugrįždavo į vienuolyną, jis sukviesdavo brolius į kapitulą, pastatydavo viduryje kambario lovą, dėdavo ant jos čiužinius, patalynę, paprašydavo kurį nors iš jų atsigulti ir imdavo mokyti, kaip tvarkyti patalynę, nevarginant ligonio, kaip keisti antklodę, kaip slaugyti didelių skausmų kamuojamą ligonį. Vėliau jis versdavo kitus kartoti tai, ką pats darė. Kartkartėmis jis rėkdavo: „Širdingiau, aš noriu matyti daugiau motiniškos meilės!”

Sykį į ligoninę atvyko Šventosios Dvasios kongregacijos komendantas (vyriausiasis ligoninės viršininkas) ir liepė skubiai pakviesti Kamilių. Bet šis tuo metu maitino ligonį ir paprašė perduoti: „Pasakykite monsinjorui, kad dabar aš užsiėmęs su Jėzumi Kristumi, bet, kai tik būsiu laisvas, ateisiu pas jo malonybę”. Ir Kamilius nuoširdžiai tikėjo slaugąs patį Viešpatį. Jo pirmasis biografas rašė: „Atrodė, kad jis nebegyvena savo kūne: ten teliko Jėzus ir vargšai”.

Po truputį gausėjo jaunuolių, norėjusių gyventi taip kaip jis, ir Kamilius pradeda „užgrobti” kitas ligonines. Jis ima veikti Neapolyje, Genujoje, Milane, Mantujoje. Milane Kamilius, pasinaudodamas palankia situacija, su niekuo nesitaręs, ima vadovauti ligoninei, įskaitant visą jos ūkinę veiklą. Kamiliui nėra skirtumo tarp to, kas materialu, ir to, kas dvasiška. Jis nori daryti viską, kas susiję su ligonių slauga. Jo broliai su tuo nesutinka, pagrįstai galvodami, kad šiuo atveju tai parama ne ligoniams, o valdininkams, kurie taupo brolių, tiesiog nepastovinčių ant kojų iš nuovargio, sąskaita. Tačiau Kamiliui visa, kas bent iš dalies susiję su jo nelaimingais globotiniais, yra šventa ir turi būti atlikta.

Jis pirmasis tampa nepakeliamo darbo krūvio auka. Per 1598 metų Kalėdas Tibras patvino, ir Kamilius, nepaisydamas brolių ir tarnautojų murmėjimo bei įtikinėjimų, jog pavojus ne toks didelis, kaip jam atrodo, privertė perkelti aukščiau visus ligonius (o jų buvo maždaug trys šimtai) – su jų daiktais. Perkėlus paskutinį ligonį, Tibras apsėmė apatinį ligoninės aukštą...

Žmonės kreipdavosi į Kamilių dėl visų negandų, ypač dėl bado ir maro, siautėjančio čia ten, čia šen, kai atrodydavo, kad mirusieji, kurių nespėdavo laidoti, „žudo gyvuosius”.

Iki gyvenimo pabaigos Kamilius įkūrė keturioliką vienuolynų; jo bendražygiai dirbo aštuoniose ligoninėse (keturios iš jų buvo jų žinioje), o jo kongregacijoje buvo 80 broliukų ir 242 broliai, davusieji amžinus įžadus. Senatvės slegiamas, jis atsisako visų vadovo pareigų ir prašo leidimo gyventi ir mirti Šventosios Dvasios ligoninėje, idant galėtų užmerkti akis tarp savo vargšų.

Basųjų karmelitų ordino generolui, aplankiusiam jį, Kamilius pasakė: „Aš buvau didis nusidėjėlis, lošiau ir nepadoriai elgiausi”. Tačiau jis taip pat turėjo teisę pasakyti apie save: „Nuo to laiko, kai Dievas mane apšvietė ir pašaukė Jam tarnauti, aš nepamenu, kad, Dievo malone, man būtų pasitaikę mirtinai nusidėti ar sąmoningai padaryti nemirtiną nuodėmę”.

Sykį vakare vienas iš brolių užsuko į izoliatorių, kur geso Kamilius, ir pamatė, kad šis stebi paveikslą; ten buvo pavaizduotas jis pats prie Nukryžiuotojo kojų. Į brolio klausimą Kamilius atsakė: „Ką veikiu? Laukiu geros žinios iš Viešpaties: „Ateikite, mano Tėvo palaimintieji, nes Aš buvau ligonis, ir jūs mane aplankėte”

Jis mirė sulaukęs 64 metų. Prieš mirtį parašė testamentą, privertė jį pasirašyti visus brolius ir paprašė, kad guldydami į karstą pririštų tą testamentą jam prie kaklo. Testamente jis galutinai ir visiškai paaukojo save: „Aš, Kamilius Lelietis, palieku savo kūną žemei, iš kurios jis buvo paimtas... Aš palieku velniui, šiam niekingam gundytojui, visas nuodėmes ir prasižengimus, kuriuos padariau prieš Dievo valią, ir iki širdies gelmių dėl jų gailiuosi... Aš palieku pasauliui visą jo tuštybę ir trokštu šį žemiškąjį gyvenimą iškeisti į Dievo žadėtąjį... Visa, kas man priklauso, – į amžinąsias gėrybes, visus savo draugus – į šventųjų bendruomenę, visus gimines – į mielą angelų gausybę ir visas pasaulio retenybes – į galimybę regėti Dievą akis į akį.

...Savo sielą palieku ir atiduodu mylimajam Jėzui, Jo Švenčiausiajai Motinai Marijai... ir mano Angelui sargui ...Aš perduodu savo valią Visagalio Dievo Motinos Mergelės Marijos žiniai ir nenoriu trokšti nieko, išskyrus tai, ko pageidauja Angelų Karalienė. Ir galiausiai aš palieku Nukryžiuotajam Jėzui Kristui visą save – sielą ir kūną – ir tikiuosi, kad iš savo neišsenkančios malonės ir gailestingumo Jis priims mane ir atleis man, kaip atleido Magdalietei, ir bus man toks pats maloningas kaip gerajam plėšikui ant kryžiaus...”

Ir iš tiesų, jis mirė šypsodamasis, tą akimirką, kai dvasininkas, besimeldžiąs prie jo, ištarė žodžius, linkinčius išvysti Jėzų Kristų maloningą ir džiaugsmingą.

Kamilius Lelietis savo gailestinga meile ligoniams sugebėjo apgaubti visą Italiją, bet šiandien jo veikla gali atrodyti ne itin svarbi ir reikalinga. Kaip tenka girdėti, dabar ligoninių ir ligonių būklė ne tokia baisi kaip tuomet, kai Kamilius su tokiu aistringu švelnumu ėmė slaugyti ligonius. Tačiau iš tikrųjų ir dabar ne viskas taip jau puiku. <...> Mes nežinome, kaip elgtųsi gydytojai, medicinos seserys, sanitarai vėl iškilus realiai grėsmei numirti užsikrėtus nuo slaugomų ligonių. Nėra jokių požymių, verčiančių manyti, kad tąsyk viskas išliktų kaip buvę – net modernios įstaigos ir visuomeninės organizacijos veikiai būtų apimtos panikos, nes viršų paimtų egoizmas. Prireiktų šventųjų, o jų gali duoti tik Bažnyčia.

Tačiau dar baisiau yra tai, į ką pavirsta nūdienos medicinos laimėjimai. Jeigu būtų paklausyta Bažnyčios įspėjimų ir būtų suvokta, kaip nežmoniška ir nuodėminga tai, kas dabar daroma (abortai, manipuliacijos su embrionais, eutanazija) – šie darbai atrodytų ne mažiau žiaurūs ir atgrasūs nei padėtis Kamilio Leliečio laikų ligoninėse...

Net tie ligoniai, kurie dabar gerai slaugomi, skundžiasi, kad su jais elgiamasi ne kaip su gyvais žmonėmis, o kaip su sugedusiais mechanizmais, kurie atiduodami gydytojams ir kitam personalui tikintis atsiimti juos veikiančius. Į ligonį nežiūrima kaip į asmenybę, o tie, kurie jį slaugo, neatsideda šiam darbui be išlygų: geriausiu atveju ligai priešpastatoma ją įveikianti priemonė – visa kita yra nuasmeninta, ir ligonis pasmerktas karčiai vienatvei. Tad visiškas šv. Kamiliaus atsidavimas ligoniams tebešvyti nelyginant saulė.

Vienas mūsų laikų šv. Kamiliaus Leliečio biografas teisingai pasakė, kad mūsų ligoninės nustojo buvusios žmonių kančios ir brolystės vietomis, ir dažnai tėra „išniekinti namai, apnuodyti sveikųjų savanaudiškumu, perdėta savimone ir nejautra”. Šiaip ar taip, problema nebus išspręsta tol, kol su ligoniu nebus pradėta elgtis kaip su šventa būtybe...

Baigdami pateiksime dar vieną šv. Kamiliaus Leliečio gyvenimo epizodą, kad dar sykį iškiltų ir išliktų atmintyje jo paveikslas: „Sykį... jis pamatė, kad daugelis vargšų guli ant šiaudų, paklotų ant žemės, nes stigo lovų. Jam bežiūrint, jį paklausė, kodėl jis taip susikrimtęs. Jis atsakė: „Aš valgau skausmo duoną, žvelgdamas į kenčiančius Kristaus kūno narius.“ Gyventi jam reiškė „mirti sau, kad gyventų Jėzuje Kristuje, nukryžiuotame ligoniuose”.

ŠALTINIS: Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000.