Šv. Jono Krikštytojo gimimas. Apie pirmtako pareigas
I. Pirmoji pareiga yra skelbti Kristų
Iš visų šventųjų, išskyrus Švenčiausiąją Mergelę, niekas nėra taip išaukštintas danguje ir žemėje, kaip šv. Jonas. Pranašų jis yra pavadintas angelu, angelų – pranašu, o Kristus iškelia jį virš visų pranašų ir net virš visų žmonių: „Nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją“ (Mt 11, 11). Visas šis išaukštinimas išreiškiamas vienu žodžiu „pirmtakas“. Šv. Jonas pranoko Viešpatį, t. y. atėjo pirma Jo, kad paskelbtų žmonijai Išganytojo atėjimą ir paruoštų Jam kelią. Jis pažįsta dar negimusį Išganytoją ir sulaukęs Jo gimimo, skelbia Jį kaip Dievo Siųstąjį. Tokia laimė nebuvo suteikta nė vienam pranašui. Jis žydams pirštu rodyte rodė į atsiųstąjį Išganytoją: „Tarp jūsų stovi tas, kurio jūs nepažįstate, kuris po manęs ateis, – jam aš nevertas atrišti kurpių dirželio“ (Jn 1, 27). Mus daro garbingais ir dideliais žmonėmis ne mūsų pareigų prakilnumas, bet geras jų atlikimas. Visi mes privalome skelbti Kristų panaudodami mums duotas dovanas. Vieni žodžiais, kiti darbais ir pavyzdžiu, kiekvienas tomis Dievo malonėmis, kurios yra jam duotos, privalo skelbti Viešpatį Jėzų ir Jo šv. mokslą. Paklausk dabar savęs, kaip sunaudojai Dievo duotas dovanas? Ar neįkasei jų į žemę? Ar nepaslėpei jų, kad pasauliui atrodytum skaistus ir nesuteptas? O, nedėkingas ir negeras tarne, jeigu nepanaudojai Dievo duotų malonių Jo didesnei garbei ir žmonių išganymui? Iš to reikės duoti Dievui smulkią atskaitą.
II. Antroji pareiga yra paruošti Kristui šventumo kelią
Kristus turėjo mokyti žmones surasti visus kelius, kuriais eidami jie galėtų tapti šventi. Šventasis pirmtakas, kad tinkamai atliktų savo pašaukimą, turėjo pranokti Kristų ir pirmas eiti tais šventumo keliais. Ir tą savo pareigą šv. Jonas atliko kuo geriausiai, jungdamas nekaltybę su atgaila, maldingumą su darbštumu, Dievo žodžio skelbimą su atsiskyrimu nuo žmonių, neapykantą pasauliui su karštu noru jį atversti ir padaryti šventą. Jis pranoko Išganytoją; mes gi privalome Juo sekti. Ar seki Kristaus gyvenimu? Ar nepasitenkini tik stebėjimusi Jo stebuklingais darbais? Tas Dieviškasis Mokytojas reikalauja iš mūsų, kad mes Juo sektume ne dėl ko kito, tik dėl mūsų pačių naudos. Žinok, jog būti krikščioniu reiškia būti panašiam į Kristų.
III. Trečioji pareiga yra mirti prieš Kristų ir dėl Kristaus
Tai tik ir beliko šv. Jonui, kad užsitarnautų aukštą pirmtako vardą. Jis dėl Kristaus kentėjo ir mirė pirmiau negu Kristus. Tokią auką iš savęs padarė šv. Jonas ne savo, bet savo Dieviškojo Išganytojo garbei. Jo žemės gyvenimo vaisiai buvo persekiojimai, kalėjimas ir pagaliau kankinio mirtis. Toks, bet ne kitoks, privalo būti ir mūsų gyvenimas, jeigu norime save visiškai paaukoti Dievui. Privalome ištikimai eiti savo kasdienes pareigas ir gyventi taip, kaip to iš mūsų reikalauja mūsų pašaukimas. Už tokį gyvenimą yra pažadėtas amžinas garbės vainikas.
„ ...eisi pirma Viešpaties jam kelio nutiesti.“ (Lk 1, 76)
Apie šv. Jono Krikštytojo atgailą
I. Šv. Jonas yra nekalčiausias iš visų žmonių
Tai, kas šv. Jono atgailą daro garbingą, yra jo nekaltybė. Dar negimęs, buvo apdovanotas Dievo malone, nes dar būdamas savo motinos Elzbietos įsčiose buvo išvaduotas iš piktosios dvasios pančių. Jis išsižadėjo pragaro dvasios, pats dar tos dvasios nepažinęs ir nebuvęs jos valdžioje. Apie nekaltą šv. Jono gyvenimą liudija fariziejai. Jie save laikė žmonių vadais, manė esą maldingi ir pavyzdingi žmonės. Šventasis Dievo pirmtakas išdrįso nuplėšti nuo jų veidmainystės kaukę, prikišdamas jiems slapčiausias jų gyvenimo ydas. Jeigu šventasis būtų turėjęs nors mažiausią juodą krislą savo gyvenime, tai, be abejo, nebūtų galėjęs pasislėpti nuo fariziejų neapykantos. Tuo tarpu iš fariziejų lūpų negirdime nė vieno priekaišto šv. Jonui, priešingai, jie mato jame tokį aukštą nekaltybės laipsnį, jog mano jį esant atsiųstuoju Mesiju. Netikėk savo draugų pagyroms, nes jos dažnai yra suvedžiotojos. Kai jie tave giria ir aukština tavo dorybes, tikėk, jog tavo sąžinė nėra visiškai švari. Tiesa, yra geras ženklas, jeigu žmonių piktumas ir neapykanta neranda prie ko prikibti. Tačiau tai dar nėra ženklas, jog mes esame nekalti. Mūsų priešų tylėjimo priežastis yra arba mūsų gyvenimo nepažinimas, arba mūsų veidmainiavimas, kuriuo rodomės esą geri ir nekalti žmonės. Vienintelis ir tikriausias nekaltybės ženklas yra būti nekaltu akyse To, kuris pažįsta slapčiausius mūsų širdies jausmus.
II. Šv. Jonas labai rimtai atgailavo
Kokia man gėda, o Viešpatie! Tavo pirmtakas, nors buvo laisvas nuo mažiausios kaltės, tačiau atliko kiečiausią atgailą. Ją pradėjo dar būdamas vystykluose ir baigė savo mirtimi. Aš gi, kuris tiek kartų taip sunkiai Tave užrūstinau, vengiu kiekvieno savęs varžymo! Šv. Jonas, būdamas toks skaistus ir nekaltas, visą savo amžių gyveno taip susivaldęs, lyg būtų buvęs didžiausias nusidėjėlis. O Viešpatie, kokia nepaprasta Kryžiaus meilė, to Kryžiaus, kurio Tu dar ant savo pečių nenešei. Gėda man, kad aš jo vengiu ir šalinuosi jo sunkumo, kada Tu, o Išganytojau, jau esi ant savo pečių nešęs kryžių ir savo Brangiausiuoju Krauju jį apšlakstęs, to Kryžiaus vaisiais ir mane gausiai apdovanojęs. Kas, matydamas kaip aš gyvenu, pasakys, jog myliu kryžių ir darau atgailą? Niekas. Todėl nuo šiol, o mano Jėzau, gyvensiu prikaltas prie kryžiaus ir ant jo trokšiu mirti!
Šv. Jonas – Dievo žodžio skelbėjas
I. Šv. Jonas yra atsiskyrėlių tėvas
Šv. Jonas, kaip Dievo žodžio skelbėjas, dvejopu būdu pasirengė savo pašaukimui: mąstymo malda ir vienuma. Šv. Jonas visų pirma atsiskyrė nuo šio pasaulio žmonių ir nuo savo artimųjų: nuo tėvų ir draugų, ir nuėjo į dykumą. Ten šventasis, neturėdamas jokios žmonių pagalbos, gyveno vien tik Dievo apvaizdos dėka. Trisdešimt metų jis praleido gyvendamas po atviru dangumi, gulėdamas ant plikos žemės, nešiodamas kietą kupranugario kailį, misdamas prasčiausiu maistu. Per visą tą laiką nei jis matė žmonių, nei žmonės jį matė. Nors žinojo apie atėjusį Išganytoją, bet jam nerūpėjo Jį pamatyti; jis liepė Juo tikėti ir sekti Jo priesakais. Kyla klausimas, ką šv. Jonas veikė dykumoje? Jis pildė antrąją savo pašaukimo pareigą, t. y. meldėsi ir gyveno sutapęs su Dievu. To sutapimo vaisius buvo toks, kad šv. Jonas, dar mažas būdamas, pagarsėjo ir kaip vienas iš žymiausių ir iškalbingiausių pranašų ir Dievo skelbėjų.
Nesitikėk susilaukti nė mažiausio savo darbų vaisiaus, jeigu nesimeldi ir nemyli vienumos. Ne tu pasaulį, bet pasaulis tave atvers.
II. Šv. Jonas yra pirmasis apaštalas
Įsivaizduok, kaip šv. Jonas skelbia atėjusį Išganytoją. Štai iš tolimos dykumos ateina pranašas, nuvargintas pasninkų, apsidengęs kupranugario kailiu, ir skelbia žmonėms, kad darytų atgailos darbus, tokius darbus, kuriuos jis pirmasis išbandė savo kietu gyvenimu. Jo uolumas einant savo pašaukimo pareigas yra karštas, nes jis aplanko visą Jordano apylinkę, moko ir krikštija visus žmones. Jo uolumas ištvermingas, nes išlaiko nedorus fariziejų priekaištus ir drįsta viešai peikti karaliaus Erodo paleistuvišką gyvenimą. Uolumas atneša vaisių, nes sujudina visus žydų žemės žmones ir daugumą jų patraukia į atgailą. Uolumas laisvas nuo asmeninių patogumų; šv. Jonas, skelbdamas atgailos darbus, turėjo galvoje ne savo naudą, bet žiūrėjo Kristaus garbės ir žmonių naudos. Ar taip mes elgiamės? Mes taip pat skelbiame Kristų ir išpažįstame Jo šventąjį mokslą. Bet ar nedarome tai tik iš tuščios garbės arba dėl savo naudos, kad įgytume žmonėse gerą vardą arba kad atkreiptume į save savo viršininkų dėmesį. Ar tų patarimų ir pamokymų, kuriuos duodi kitiems, pats laikaisi savo gyvenime? Jeigu nesi nusižeminęs, nevaržai savęs, jeigu pataikauji savo palinkimams, tai nenaudingas yra tavo uolumas.
Iš knygos „Kiekvienos metų dienos apmąstymai"