Tėvas Boskas (Giovanni Bosco) gimė nepraėjus nė trisdešimčiai metų nuo Prancūzų revoliucijos, 1815 metais, kai Vienos kongresas sužlugdė Napoleono mitą. Jau XVIII a., vadinamajame Švietimo amžiuje, tikėjimas buvo puolamas, iš jo buvo tyčiojamasi. Tai buvo daroma siekiant sudievinti protą, kuris ėmėsi kovoti su viskuo, ką vadino „prietarais“. XIX a. šiuos užsipuldinėjimus lydi socialinės ir tautinės problemos. Tai buvo industrializacijos pradžios, tautų atgimimo, restauracijų ir revoliucijų epocha, sukrėtimų, kuriuos mums sunku įsivaizduoti, epocha. <...>
Tuo metu tarsi ant mielių brendo idėjos, plėtojosi įvykiai, kilo protų sujudimas. Bažnyčia kartais buvo laikoma sąjungininke, bet dažniau – prieše, su kuria reikia kovoti. Neregėtai klestėjo antiklerikalizmas. Ir štai tokį metą pasireiškia tai, kas jau tuomet net priešus vertė nusilenkti: šventumas. Dosnus, įvairus šventumas; pirmiausia – vadinamasis „Evangelijų skelbėjų vargšams” šventumas. Jis atkeliavo į sparčiai augančius miestus, keldamas ten neįtikėtinus išgyvenimus ir antgamtinius reiškinius.
Pradėkime pasakojimą 1848 metais – didžių sukrėtimų ir pirmųjų kovų dėl Italijos nepriklausomybės metais... Turino seminarija ištuštėjo. Daugiau nei 80 klierikų arkivyskupo apmaudui šv. Kalėdų Mišioms išsirikiavo pasidabinę krūtines trispalviais kaspinais. Taip jie šventė karaliaus Alberto priimtą Statutą. Kitais metais arkivyskupas buvo suimtas ir pasodintas į kalėjimą. Mieste šeimininkavo antiklerikalų gaujos, puldinėjančios vienuolynus. Kunigai pasidalijo į dvi grupes: patriotų ir reakcionierių. Tuo tarpu vyriausybė rengė įstatymą, kuriuo buvo uždaromi visi vienuolynai. 1855 metais įstatymas, liepiąs uždaryti 331 vienuolių susivienijimą, kur gyveno 4540 vienuolių, bus pasirašytas.
Tai tik keli liūdni faktai. Bet tuo pat metu Turine gyvena ir veikia draugai, padedantys vienas kitam: šv. Jonas Boskas, šv. Juozapas Kafasas (Cafasso) – kalėjimo kapelionas, lydėjęs nuteistuosius į mirties bausmės vietą, Jono Bosko dvasinis vadovas šv. Juozapas Kotolengas (Cottolengo) – kunigas, globojęs nepagydomus ligonius ir vadinęs save „Apvaizdos juodadarbiu“. Kurį laiką Boskas jam talkina, bet vėliau pasuka savo keliu. Sykį, paėmęs jį už drabužių krašto, Kotolengas pranašiškai pasakė: „Jie pernelyg lengvi. Gaukite tvirtesnių drabužių, nes į juos įsikabins daugybė vaikų.“
Tėvui Boskui padėjo jauna, dvidešimčia metų už jį jaunesnė moteris, su kuria jis susipažino 1864 metais. Vėliau ji įkurs Marijos Pagalbininkės Dukterų kongregaciją: tai šventoji Macarelo (Maria Domenica Mazzarello).
1854 m. į tėvo Bosko oratoriumą įstoja itin dvasiškai apdovanotas berniukas. Tais metais buvo paskelbta Nekalto Prasidėjimo dogma. Berniukas buvo įkvėptas šios Mergelės Marijos paslapties. Jis tegyveno 15 metų ir tapo šventuoju. Tai Domininkas Savijus (Savio). Jono Bosko darbus tęs kitas jo globotinis, pal. Mykolas Rua. Dar vienas berniukas, praleidęs oratoriume trejus metus ir vėliau sakęs, kad tai buvo geriausias jo gyvenimo tarpsnis – Luidžis Orione. Būdamas 16 metų jis sužinojo, kad tėvas Boskas merdi. Luidžis paprašė Dievą paimti jo gyvybę vietoj Bosko. Vėliau Orione tapo kunigu ir įkūrė dar vieną kongregaciją vaikams auklėti. Orione taip pat paskelbtas palaimintuoju. Luidžis pasakys apie Boską: „Aš pereičiau per degančias žarijas, jeigu tik galėčiau dar sykį pamatyti ir padėkoti jam“.
Paminėjome aštuonis šventuosius, oficialiai pripažintus Bažnyčios (o juk buvo dešimtys kitų, likusių nežinomais). Jie susitikinėjo, bendravo, suprato vienas kitą kaip geri draugai. Šalia jų vyko įvairiausi antgamtiniai reiškiniai. Ir visa tai vyko būtent tuomet, kai Bažnyčia susidūrė su didžiulėmis problemomis, kai ji kentėjo dėl savo ir svetimų nuodėmių. Dievas norėjo akivaizdžiai parodyti, kad ji gyva, kad jos kūnu teka karštas kraujas, ir jos išorinę naštą iš vidaus lengvina gaivi Dvasia.
Bosko gyvenime būta daug stebuklų: pranašiški sapnai, regėjimai, bilokacija; jam buvo suteikta įžvalgos dovana, jis padaugino kalėdaičių, duonos, kito maisto, gydė ligonius ir netgi prikėlė iš mirusių. Paminėsime tik du įvykius, apie kuriuos imta plačiai kalbėti dar jam gyvam esant.
Pirmasis – ne tik liūdnas, bet ir baisus... Tuo metu, kai karalius abejojo, ar pasirašyti įstatymą, naikinantį vienuolynus (vėliau dėl šio įstatymo Šventasis Sostas pašalins jį iš Bažnyčios), Boskas sapne išvydo pažą, kuris skelbė: „Rūmuose – didelės laidotuvės.“ Boskas papasakojo šį sapną bendraminčiams ir parašė karaliui laišką, įspėdamas, kad šis pasistengtų pašalinti iškilusį jam pavojų, bet kuria kaina sutrukdydamas priimti minėtą įstatymą.
Boskas rašė 1854 metų gruodį. Kitų metų sausio 12 d. miršta karalienė motina, Marija Teresė (jai buvo 54 metai). Sausio 20 d. miršta 33 metų amžiaus karaliaus žmona, karalienė Marija Adelaidė. Vasario 11 dieną miršta 33 metų sulaukęs karaliaus brolis Ferdinandas, o gegužės 17 miršta karalaitis, kuriam tebuvo 4 mėnesiai. Karalius įsiunta ir visą savo pyktį nukreipia į Boską. Gegužės 29 d., pasitaręs su keliais kunigais, jis, nieko nepaisydamas, pasirašė įstatymą. Kiekvienas gali galvoti apie tai, ką panorėjęs, bet tuomet žmones buvo apėmęs siaubas.
Kitas atvejis, priešingai, jaudinantis. 1854 metų vasarą Turine kilo choleros epidemija, kurios židinys buvo per kelis žingsnius nuo Bosko prieglaudos, emigrantų rinkimosi vietoje. Genujoje nuo choleros jau buvo mirę 3000 žmonių. Turine per mėnesį susirgo 800 ir mirė 500. Miesto meras kreipėsi į miestiečius pagalbos, tačiau savanorių, pasiryžusių slaugyti ir vežioti ligonius į ligonines, neatsirado. Visus apėmė panika.
Per Marijos Snieginės šventę Boskas sušaukė savo globotinius ir pažadėjo: „Jeigu atsiduosite Dievo malonei ir nepadarysite jokios mirtinos nuodėmės, užtikrinu jus, nė vienas nesusirgsite cholera.“ Jis prašo jų slaugyti ligonius. Vaikinai pasiskirsto į tris grupes: vyresnieji slaugo ligonius ligoninėje ir namuose, o jaunesnieji renka ligonius, merdinčius gatvėse, paliktus vienišus namuose. Mažiausieji pasilieka oratoriume, pasirengę teikti pirmąją pagalbą. Kiekvienas turėjo stiklainį su actu, kad galėtų nusiprausti juo rankas po kontaktų su ligoniais. Visas miestas, net antiklerikališkai nusiteikusi valdžia buvo apstulbinta ir sužavėta... Epidemija pasibaigė lapkričio 21 d. Iki to laiko Turine susirgo 2500 ir mirė 1400 žmonių. Tarp jų nebuvo nė vieno Bosko globotinio.
Šie du atvejai padeda pajusti atmosferą, kurioje gyveno Boskas ir kurią net fiziškai juto jo globotiniai ir bendražygiai, bet juos traukė ne jo antgamtiniai sugebėjimai, o artumas Dievui... 1884 m. Boskas davė interviu vieno Romos laikrascio reporteriui (jis buvo pirmasis šventasis istorijoje, davęs interviu):
– Koks stebuklas padėjo jums įkurti tiek namų įvairiose šalyse?
– Man pasisekė nuveikti daugiau nei aš tikėjausi, bet ir pats nežinau, kaip tai įvyko. Švenčiausioji Mergelė, žinanti, ko reikia nūdienos pasauliui, mums padeda …
– Leiskite pateikti nekuklų klausimą: ar Jūs darėte stebuklų?
– Aš visuomet galvojau tik apie tai, kaip atlikti savo pareigą. Aš meldžiausi ir pasiklioviau Mergele Marija.
– Ką manote apie nūdienos Bažnyčios situaciją Italijoje ir Europoje. Kokia jos ateitis?
– Aš – ne pranašas. Pranašai – jūs, žurnalistai. Todėl reikėtų jūsų to klausti... Niekas, išskyrus Dievą, nežino ateities. Nepaisant to, žmogišku požiūriu, ateitis žada būti niūri. Aš nujaučiu labai liūdnus dalykus, bet nieko nebijau. Dievas visuomet gelbsti savo Bažnyčią, o Mergelė Marija, kuri regimai globoja nūdienos pasaulį, galės atskleisti jo gelbėtojus.
Tačiau kas buvo pats Boskas? Norint apie jį kalbėti, reikėtų pradėti nuo pasakojimo apie jo motiną, vargšę valstietę, nemokėjusią nei skaityti, nei rašyti. Ji liko našle, kai Jonui tebuvo dveji metukai. Jai teko, sukandus dantis, iš visų jėgų triūsti, kad šeima išgyventų nepaisant alkio ir skurdo. Ji nedaug ką teišmanė: mokėjo atmintinai keletą Senojo Testamento ir Evangelijų ištraukėlių, žinojo, kokie pagrindiniai krikščioniškojo gyvenimo principai („Dievas žino net tavo mintis“), žinojo apie Rojų ir pragarą, apie išganančią kančios prasmę, pasitikėjo Apvaizda, nutuokė apie Sakramentus ir mokėjo kalbėti Rožančių. Tačiau paklausykime, ką sako pats Boskas: „Ji rengė mane pirmajai Komunijai. Ji vedė mane į Bažnyčią: pati ėjo išpažinties, nuvedė mane jos atlikti, o vėliau kartu su manimi sakė padėkos maldą. Ji padėjo man tol, kol neįsitikino, kad jau pats įstengiu deramai eiti išpažinties.“
Boskas taip pat rašo: „Per pirmąją Komuniją vaikų ir suaugusiųjų minioje beveik nebuvo įmanoma susikaupti maldai. Ryte motina neleido man su niekuo kalbėti. Ji atlydėjo mane į Šventąją Puotą. Kartu su manimi sakė parengiamąsias ir padėkos maldas. Tądien ji uždraudė namuose dirbti. Aš skaičiau ir meldžiausi. Ji kelis kartus pakartojo: „Mano sūnau, tau tai didi diena. Aš tikiu, kad Dievas tapo tavo širdies Viešpats. Pažadėk Jam, kad pasistengsi daryti gėrio darbus visą gyvenimą.“
Kalbėdama apie galimą dvasinį sūnaus pašaukimą, ji pasakė: „Jeigu tapsi kunigu ir tave ištiks nelaimė – tu praturtėsi, aš niekuomet neįkelsiu kojos į tavo namus.“ O įšventinimo į kunigus dieną ji pasakė: „Dabar tu kunigas, tu arčiau Jėzaus. Aš neskaičiau tavųjų knygų, bet atmink, kad aukoti Mišias tolygu kentėti. Nuo šiol tu privalai galvoti tik apie sielų išganymą, nustok rūpinęsis manimi.“
Kai ji ėmė auklėti kito sūnaus anūkus ir jos gyvenimas tapo gana ramus, apsilankęs Jonas jai pasakė: „Kažkada minėjote, kad nekelsite kojos į mano namus, jeigu tapsiu turtingas. Dabar aš vargšas, spaudžiamas skolų. Ar netapsite motina mano vaikams?“ Ir motina Margarita nuolankiai atsakė: „Jeigu manai, kad tokia Dievo valia...“ Dešimtį paskutinių savo gyvenimo metų (1845–1856) ji atstojo motiną dešimtims, šimtams svetimų vaikų, kuriuos jos sūnus vedė prie Dievo. Ji dirbo iki išsekimo ir jėgų sėmėsi nuolankiai bei kantriai žvelgdama į Nukryžiuotąjį.
Taip gimsta ir išauga šventieji. Dar vaikystėje Jonas Boskas regėjo sapną, kuris jam net miegant atrodė nerealus: mažus žvėriukus jis pavertė Dievo vaikais. Nuo to laiko jį ir apėmė troškimas pašvęsti gyvenimą beglobių paauglių auklėjimui. Jis norėjo tapti kunigu dėl vaikų, ir ėmė mokytis jau būdamas suaugęs, nepaisydamas patyčių, įveikdamas daugybę kliūčių. Jam padėjo nepaprastai gera atmintis. Besimokydamas jis dar sugebėjo pabūti – dėl uždarbio ar tiesiog dėl malonumo – piemeniu, fokusininku, akrobatu, siuvėju, kalviu, barmenu, konditeriu; jis teisėjavo žaidžiant biliardą, grojo vargonais, spinetu. (Vėliau jis kurs dainas.) Jis rašė, kad rūpintis skurstančiais, neišsimokslinusiais, neišmanančiais tikybos dalykų vaikais, jo nuomone, buvo vienintelis jam tinkamas užsiėmimas šioje žemėje. Ir jis taip galvojo nuo penkerių metų amžiaus.
To meto Turiną krėtė karštinė: prasidėjus industrializacijai į miestą suplaukė dešimtys tūkstančių atvykėlių. Yra duomenų, rodančių, kad 1850 metais jų buvo mažiausiai 50000, o gal net 100000. Prasidėjo audringa gyvenamųjų namų statyba. Mieste knibždėte knibždėjo paauglių, kurie imdavosi bet kokio darbo: jie mielai dirbo klajojančiais pardavėjais, batų valytojais, kaminkrėčiais, pasiuntiniais, arklių prižiūrėtojais... Jų teisių niekas negindavo, jie susiburdavo į tikrų tikriausias gaujas, kurios šlaistėsi priemiesčiais, ypač per poilsio dienas. Daugelis paauglių manėsi vagiliavimu ir anksčiau ar vėliau patekdavo į miesto kalėjimą. Pirmieji Bosko globotiniai buvo mažieji akmentašiai, mūrininkai, gatvių grindinių klojėjai...
Kiti jauni kunigai tuo metu jau pradėjo rūpintis beglobiais paaugliais, bet jie leidosi įveliami į politiką, ir jų sumanymai žlugo. Vienas iš tų kunigų, labai žinomas Turine, būdamas tikras, kad eina išvien su liaudimi, du šimtus savo globotinių nuvedė į mūšį prie Novaro. Tai buvo visiškas pralaimėjimas.
Boskas nesileidžia klaidinamas. Jam rūpi tik jo paaugliai. Jis renka juos į oratoriumą, nuolat vedžioja su savimi, ieškodamas pakankamai didelės patalpos, kurioje visi galėtų sutilpti. Jam tenka kovoti išsyk keliais frontais. Politikos veikėjai baiminasi paauglių revoliucinio potencialo, nes šimtai paauglių pakluso Boskui. Oratoriumą nuolat stebi policija. Kai kurie „blaiviai mąstantys” žmonės laiko jį amoralumo židiniu. Miesto parapijų kunigai sunerimę, nes nepaisoma administracinio suskirstymo. Jeigu jau kuriamas oratoriumas, jis turi veikti prie parapijos. Metamas kaltinimas: „Jaunimas atitraukiamas nuo parapijų“. <...>
Kitas kovos frontas susidarė tarp Bosko ir kunigų „patriotų“, norėjusių įtraukti jo paauglius į politiką ir į kovą dėl tautos atgimimo. Jis rašė:
„1848 metais žmonių protuose buvo tokia sumaištis, kad negalėjau pasitikėti net savo pagalbininkais, tvarkančiais ūkio reikalus. Todėl visus darbus teko atlikti pačiam. Aš ruošiau maistą, tiekiau jį į stalą, šlaviau grindis, kapojau malkas, siuvau marškinius, rankšluosčius, adžiau, kai to reikėjo. Regis, gaišau laiką, tačiau ir čia radau galimybę padėti paaugliams gyventi krikščioniškai. Dalydamas duoną ar maišydamas sriubą galėjau ramiai duoti gerą patarimą, pasakyti šiltą žodį.“
Be to, teko kovoti ir su tais, kurie manė, jog Boskas išprotėjo (tarp jų kurį laiką buvo net jo draugų). Nuolat keliaudamas su paaugliais iš vienos varganos buveinės į kitą, Boskas nė trupučio neabejodamas pasakojo apie erdvius oratoriumus, bažnyčias, namus, mokyklas, laboratorijas, tūkstančius paauglių ir gausų kunigų būrį, kuris bus su jais ateityje. Paaugliai juo tikėjo, jie kartojo jo žodžius. Tuo tarpu net pačių ištikimiausių draugų rankos sviro: „Vargšas Boskas! Jis taip prisirišo prie savo vaikų, kad net jo galvelė pasimaišė”. Visas Turinas kalbėjo apie „beprotį kunigą“. Buvo net sudarytas planas, siekiant uždaryti jį į ligoninę. Artimiausias šventojo draugas, taip pat kunigas, raudodamas sakė: „Vargšas Boskas, jis tikrai išprotėjo.“ Boskas rašo: „Visi vengė manęs. Mano pagalbininkai paliko mane vieną maždaug su keturiais šimtais paauglių.“
Stebino viena: tiems, kurie atkreipdavo jo dėmesį į tai, kad tikrovė nė iš tolo nepanaši į jo kalbas (mokyklos, bažnyčios ir t. t.), ir piktai jo klausdavo: „Kurgi visa tai?”, jis atsakydavo – „Nežinau, bet visa tai yra, nes aš tai matau.“
Tuo tarpu paaugliai augo ir kėlė vis daugiau būgštavimų. „Turiu pripažinti, – rašo Boskas, – kad mano vaikinai darosi itin prisirišę ir klusnūs.“ Tačiau tai teikė peno gandams, kad Boskas su savo paaugliais gali kiekvieną minutę pradėti revoliuciją. Žinoma, tokius būgštavimus galima aiškinti to meto politiniu klimatu. Kita vertus, ar šis nepaprastas žmogus neišvedė iš kalėjimų visai poilsio dienai daugiau nei tris šimtus jaunų kalinių be jokių prižiūrėtojų, davęs garbės žodį, kad visi jie vakare sugrįš (ir jis visus iki vieno atvedė atgal).
Reikėtų suvokti, kas buvo Boskas šiems jaunuoliams, ir tai gerai atskleidžia toks atvejis. 1846 metų liepą jis ėmė kosėti kraujais ir prarado sąmonę (tai įvyko po itin varginančios dienos oratoriume). Jis buvo prie mirties slenksčio, jam buvo suteiktas paskutinis patepimas. Aštuonias dienas jis buvo tarp gyvybės ir mirties. Ir visą šį laiką kai kurie jo vaikinai dirbdami statybose, kepinant saulei, ant pastolių, negėrė nė lašo vandens: taip aukodamiesi jie meldė Dievą, kad Boskas pasveiktų. Keisdami vienas kitą, jie be perstojo, dieną ir naktį, meldėsi Mergelės Marijos Guodėjos šventovėje, o kartu, tarsi niekur nieko, po dvylika valandų kasdien dirbo. Kai kurie žadėjo visą gyvenimą kalbėti Rožančių, kiti – kelis mėnesius, metus, o kai kas – visą gyvenimą misti tik duona ir vandeniu.
Gydytojai sakė, kad artimiausią šeštadienį Boskas tikrai mirs. Jis visą laiką spjaudė kraujais. Tačiau, nepaisant visko, Boskas per stebuklą pasveiko. Bejėgis, išblyškęs jis susitiko su visais savo jaunuoliais ir tepasakė jiems: „Jūs mane išgelbėjote. Nuo šiol mano gyvenimas priklauso jums.“ Ir visą likusią dieną jis praleido su jais, vieną po kito išklausydamas ir keisdamas į lengvesnius, jų jėgas atitinkančius įžadus, vietoj tų nepakeliamų, kuriuos jie davė Dievui, melsdamiesi už jo sveikatą.
Šie jaunuoliai buvo ne šiaip sau romantiškai prisirišę, nes buvo linkę jį idealizuoti – tai buvo gyvenimo, skirto „veiksmams už veiksmą”, vaisius. Aprašyti šį gyvenimą neįmanoma. Galima tik priminti kai kuriuos faktus. 1847 metais, kai į oratoriumą ateidavo jau šimtai paauglių, kai kurie iš jų neturėjo kur sugrįžti, nes buvo benamiai. Jie apsigyveno kartu su Bosku ir jo motina Margarita. Pirmuosius įnamius įkurdino virtuvėje. Metams baigiantis jų jau buvo šeši, 1852 metais – trisdešimt penki, 1854 metais – šimtas penkiolika, 1860 – keturi šimtai šešiasdešimt, o vėliau jų skaičius išaugo iki maksimalaus – aštuonių šimtų.
1845 metais Boskas įsteigė vakarinę mokyklą, kurią lankė maždaug trys šimtai paauglių; 1847 metais atidarė antrą oratoriumą; 1850 metais įkūrė savišalpos organizaciją darbininkams; 1853 metais – batsiuvių dirbtuves ir siuvyklą; 1856 m. – stalių dirbtuves; 1861 m. – spaustuvę; 1862 m. – kalvę.
Be to, 1850 metais buvo įkurtas pensionas (bendrabutis), kur iš pradžių gyveno dvylika studentų. 1857 metais jų buvo jau šimtas dvidešimt vienas. Taigi 1862 metais oratoriumą lankė šeši šimtai paauglių, gyvenusių su juo, o dar šeši šimtai ateidavo iš savų namų. Šalia šešių dirbtuvių veikė ir sekmadieninės bei vakarinės mokyklos, dvi vokalinės ir instrumentinės muzikos mokyklos. Oratoriume dirbo trisdešimt devyni saleziečiai, kurie drauge su Bosku ir įkūrė šią religinę kongregaciją.
Kadangi vyskupijos kunigų seminarija buvo uždaryta, Boskas ėmėsi būsimų kunigų lavinimo. Iki jo mirties seminarija bus parengusi kelis šimtus „naujo tipo“ kunigų – kilusių iš varganų visuomenės sluoksnių.
Tuo metu Boskas ėmė rašyti savo berniukams – rašo šventosios istorijos vadovėlį mokykloms, Bažnyčios istoriją, Italijos istoriją, daugybę biografijų ir įvairių didaktinių kūrinių (iš viso – beveik penkiasdešimt darbų). Kiekvienas Bosko kūrinys – tai jo meilės Bažnyčiai ir jaunuoliams išraiška. (1888 metais išėjo šimtas aštuonioliktas jo knygos apie paauglių auklėjimą leidimas).
Tokia buvo Bosko veikla iki septintojo dešimtmečio pradžios. Per likusį iki mirties laiką jis suredaguos 204 „Italijos jaunimo bibliotekos“ leidinius, atidarys penkis koledžus, įkurs naują moterų kongregaciją, pastatydins Mergelės Marijos Globėjos šventovę, Švenčiausiosios Širdies bažnyčią Romoje, įkurs 64 saleziečių susivienijimus šešiose šalyse, nusiųs misionierių į Lotynų Ameriką. Jam talkins 768 saleziečiai. Jis atliks triumfališką apaštalinę kelionę po Prancūziją ir Ispaniją – šalis, kur visi norės išvysti „didžio tikėjimo žmogų“…
Jis buvo pirmasis kunigas, parengęs ekspoziciją nacionalinėje pramonės parodoje. Vienas iš istorikų rašo, kad skaičiusieji jos iškabą („TĖVAS BOSKAS: SALEZIEČIŲ POPIERIAUS FABRIKAS, SPAUSTUVĖ, KNYGRIŠYKLA IR LEIDYKLA“) iš pradžių juokėsi, manydami, kad ten tėra pagalbinių amatų dirbiniai, bet, apžiūrėję ekspoziciją, apstulbdavo: jie galėjo stebėti visą knygos atsiradimo procesą – nuo surinktų skudurų, iš kurių gaminamas popierius, iki puikiai atspausdinto, šimtais graviūrų iliustruoto, dailiai įrišto tomo. Vienas iš provincijos laikraščių rašė, kad Bosko galerija buvo viena iš nedaugelių, kur nuolat būriavosi lankytojai. <...>
Per 125 italų tautos gyvavimo metus saleziečių oratoriumuose tikrąja to žodžio prasme subrendo milijonai žmonių – beverčių, žvelgiant akimis tų, kurie kaltina Joną Boską už tai, kad jis nebuvo progresyvių politinių pažiūrų šalininkas ir netaikė savo meto visuomenei progresyvios mokslinės sociologinės analizės. Jis tiesiog matė, kam reikia paramos, ir ją teikė. Jis padėjo konkretiems žmonėms, kasdien kuriantiems istoriją... Pats Boskas pažymoje Pranciškui Krispiui rašo:
„Iš rejestrų matyti, kad buvo surinkta ir pagal šią sistemą išauklėta ne mažiau nei šimtas tūkstančių paauglių. Jie sulaukė paramos: kas mokėsi muzikos, kas rinkosi humanitarinius mokslus, kas – meną ar amatus, ir visi tapo sumaniais, darbščiais tarnautojais ar mokytojais, amatininkais, pardavėjais... Daugelis atlieka garbingas tvarkos saugotojų pareigas. Iš tų, kurie iš prigimties apdovanoti dideliais gabumais, daugelis studijavo ir tapo filologais, matematikais, medikais, juristais, inžinieriais, notarais, farmacininkais...“
Kai kurie nepalankiai vertina Boską už tai, kad, susiklosčius sudėtingai politinei situacijai, kai vyko kovos, taikyta prievarta, jis, viena vertus, laikėsi nuošaliai ir nesikišo į visuomenės gyvenimą (kaip jis sakė, jo politika – „Tėve mūsų”), o, kita vertus, jis pasirinko iš pirmo žvilgsnio patogią poziciją – liko ištikimas popiežiui. Jo paties žodžiais tariant, atplėšti jį nuo popiežiaus būtų sunkiau nei „moliuską nuo olos“. To meto istorijos kolizijų bei visuomenės veikėjų dar negaubė ta mito aureolė, kuri juos gaubia dabar; šių veikėjų elgesys buvo nenuoseklus ir ne visuomet taurus... Tėvas Boskas buvo tas žmogus, kuris, reikalui esant, galėjo tarpininkauti visiems, kai būtinai reikėjo susitarti: Bažnyčiai ir valstybei, karaliui ir popiežiui, ministrams ir kardinolams. Suvienijus Italiją, reikėjo tvarkyti vyskupijas (šešiasdešimt iš jų buvo be vyskupo), ir Boskas tarpininkavo šiose ilgose derybose. <...>
Boskas kaltinamas ir už tai, kad nesmerkė to meto socialines nelygybės, visuomenės susiskaidymo į klases, o padėjo vargšams esamos visuomenės rėmuose. Kitaip sakant, jis prašė išmaldos iš turtuolių. Bet tokie priekaištai grindžiami abstrakčiais principais, o ne konkrečiais faktais. Taip, steigiant antrąjį oratoriumą, Marksas rašė „Manifestą“. Boskas taip pat nebuvo abejingas tam, kas vyko aplink. Tačiau jis nepanoro tapti „kunigu visuomenininku“ ir politikos veikėju, nes juto, kad jo pašaukimas – tiesioginė parama, meilė, skatinusi tiesiog pasiraityti rankoves ir imtis darbo. Yra žmonių, jaučiančių pašaukimą kovoti su socialinės neteisybės priežastimis, o yra tokių, kurie pašaukti kovoti su šios neteisybės padariniais. Kiekvienam – savo... Kita vertus, net Pertinis (socialistas, buvęs Italijos prezidentas. – Vert. past.) rašė, kad jis mokėsi iš saleziečių „begalinės meilės paniekintiesiems ir prispaustiesiems“ ir kad ši meilė jam tapo suprantama susipažinus su šventojo Jono Bosko gyvenimu. Vertėtų taip pat paminėti, jog pirmuosius kontraktus Italijoje tarp pameistrių ir meistrų parašė Boskas ir tuomet tai buvo revoliucinga naujovė!
Vis dėlto vienas Bosko bruožas niekuomet nekėlė abejonių: tai jo auklėtojo talentas. <...> Žymus pedagogas Juozapas Radičė – antiklerikalas, netikintis, bet sąžiningas žmogus, savo bendražygiams rašė:
„Boskas buvo didis žmogus, kurio asmenybę turite gerai pažinti. Bažnyčios rėmuose... jis sukūrė galingą pedagoginį sąjūdį, atkurdamas nutrūkusius Bažnyčios ryšius su tauta. Mums, nepriklausantiems jokiai Bažnyčiai, jis lieka didvyris – preventyviojo auklėjimo metodo ir auklėjimo mokyklose šeimos principu didvyris. Jo sekėjai turi kuo didžiuotis.“
1877 metais Boskas paskelbė brošiūrą „Preventyvusis jaunimo auklėjimo metodas.“ Šios auklėjimo sistemos sėkmės laidas pirmiausia buvo pats auklėtojas, jo begalinis atsidavimas savo reikalui. „Aš žadėjau Dievui, kad net paskutinis mano atodūsis priklausys mano vargšams berniukams, – sakė Boskas. – Dėl jūsų aš mokausi, dėl jūsų dirbu, gyvenu, dėl jūsų aš pasiryžęs netgi atiduoti gyvybę... Atminkite, kad visas priklausau jums – dieną ir naktį, ryte ir vakare, bet kurią akimirką.“
Preventyviojoje sistemoje auklėjimas grindžiamas visišku auklėtojo atsidavimu, kurį Boskas suprato labai konkrečiai. Jis reikalavo, kad auklėtojai visą laiką būtų su auklėtiniais (net tuomet, kai šie ilsėjosi), kad nuolat būtų galima bendrauti, matyti vienas kitą. Lyginant su tuomet vyravusia auklėjimo sistema, grindžiama autoritarine auklėtojo valdžia, tai buvo tikra revoliucija: drausmės reikėjo siekti ne bausmėmis, o įtikinėjimais, ir klusnumo idealas buvo ne ideali auklėtinių rikiuotė, o minia, susibūrusi aplink auklėtoją. Vienas prancūzų korespondentas 1883 metais rašė:
„Mes matėme, kaip ši sistema veikia. Turine studentai yra tarsi didelio koledžo nariai, bet ten nėra jokios regimos struktūros: visur galima vaikščioti drauge, tarsi tai būtų šeima. Kiekviena grupė buriasi aplink savo dėstytoją. Nėra jokio triukšmo, jokio susierzinimo, jokių konfliktų. Mes matėme, kokie nerūpestingi tų paauglių veidai ir negalėjome nesušukti: „Čia – Dievo pirštas!“
Linksmumas buvo natūrali antgamtinių reiškinių išdava. Mažasis Domininkas Savijus ką tik įstojusiam draugui aiškino: „Tu turi žinoti, kad čia mūsų šventumas reiškiasi linksmumu.“ Prievartos neturėjo likti net ten, kur ji buvo įteisinta tradicijų, o tuomet visose jaunimo auklėjimo įstaigose buvo reikalaujama eiti išpažinties ir Komunijos. Visi Bosko auklėtiniai ėjo išpažinties ir Komunijos, bet niekas nevertė to daryti. Boskas savo sekėjams patarė neįkyrėti paaugliams įkalbinėjimais, o tik drąsinti, skatinti juos. Jis tiesiog rodė, kad, neįsivyravus taikai širdyje, jie negali būti tikrai laimingi, negali jaustis vaikais. Kita vertus, Boskas buvo giliai įsitikinęs, kad be Dievo, be religijos neįmanoma auklėti. Jis sakė:
„Auklėjant vadovaujamasi širdimi, o širdies viešpats – tik Dievas, ir mes negalime nieko pasiekti, jeigu Dievas neatvers mums kelio į šias širdis”.
Be to, jis pridurdavo: „Tik katalikas gali sėkmingai taikyti preventyvųjį auklėjimo metodą.“ Jam pasisekė tuo įtikinti ir kelis protestantus, atėjusius pasimokyti.
Jo teiginiai gali atrodyti nepriimtini, bet jie atspindi jo asmenybės vienovę ir darną, be kurių neįmanoma tapti geru auklėtoju. Bosko požiūriui į auklėtoją ir į patį auklėjimo procesą būdingas vientisumas. Pasak jo, nėra tokių dalykų, į kuriuos auklėtojas galėtų numoti ranka; nėra to, kas žeistų jo orumą, nesvarbu, ar kalbama apie auklėtinių maitinimą, drabužių jiems sukirpimą, dalyvavimą jų žaidimuose, amato mokymą, grojimą muzikos instrumentu, ar apie maldą, pamokslą, išpažintį. <...>
Protas, religija, meilė – štai trilypis principas, kuriuo Boskas grindė savo preventyviojo auklėjimo sistemą. Auklėtiniui turėjo būti suteikta visa gyvenimo erdvė, o ne jos dalis. Ypatingas vaidmuo čia tenka meilei. Tačiau galima išties stipriai mylėti, o mažai nuveikti. Savo garsiajame laiške iš Romos jis rašė:
„Argi aš nepakankamai myliu savo vaikus? Tu žinai, aš juos myliu. Žinai, kiek ir ką dėl jų iškentėjau per visus tuos keturiasdešimt metų... Aš padariau viską, ką mokėjau ir įstengiau, tiems, kuriuos mylėjau visą gyvenimą... Ko dar reikia?”
Atsakymas toks: „Reikia ne tik mylėti vaikus – reikia, kad jie žinotų, jog yra mylimi.“ Boskui esant šalia tai buvo toks akivaizdus dalykas, kad vienas iš jo vaikų, jau suaugęs, į klausimą, kaip juos auklėjo, atsakė: „Mes gyvenome meile.“
Čia ir glūdi Bosko genialumas: nepakanka mylėti; reikia, kad ši meilė būtų akivaizdi: kad tai būtų meilė, „besireiškianti žodžiais, poelgiais ir atsispindinti akyse, veide“.
Tokia meilė reikalauja griežtos askezės, visiško kasdienio atsidavimo... 1883 metais Boską aplankė kuklus kunigas iš Lombardijos, girdėjęs apie jį daug įdomaus. Tai buvo būsimasis popiežius Pijus XI, paskelbsiąs Boską šventuoju. Jam teko palaukti, kol Boskas kalbėjosi su sukviestais pagalbininkais. Svečias stebėjo, kas vyksta aplink. Praėjus beveik penkiasdešimčiai metų, jau būdamas popiežius, jis taip pasakojo apie šį susitikimą: „Žmonės vis ateidavo iš visur, kiekvienam rūpėjo vis kiti dalykai. Jis nesėdo, tarsi išspręsti visus tuos sunkumus būtų minutės reikalas, ir visko klausėsi, viską išsyk suvokdavo, atsakydavo į visus klausimus... Regėjos, jis įdėmiai stebi viską, kas vyksta aplink, ir kartu galima pasakyti, jog jis į nieką nekreipia dėmesio, ir jo mintys nuskriejusios toli, toli. Taip ir buvo iš tikrųjų: jis buvo toli, jis buvo su Dievu. Ir – nuostabus dalykas – jis visiems rasdavo reikalingiausių žodžių. Tokia švento ir maldingo gyvenimo galia; gyvenimo, kuris tekėjo nuolat atliekant neatidėliotinus darbus”.
Tai ir buvo auklėjimo ir saviauklos talentas, tapęs šventumu.
Paskutinius savo gyvenimo mėnesius jam buvo sunku judėti. „Kur mes eisime?“ – klausdavo jį. „Mes eisime į Rojų!“ – atsakydavo jis... Jis buvo kanonizuotas baigiantis Išganymo metams, per 1934 metų Velykas. Jis buvo pirmasis šventasis Bažnyčios istorijoje, kurio kanonizavimą lydėjo pasaulietiškos iškilmės Kapitolijuje. Ten kalbą pasakė liaudies švietimo ministras. Šios iškilmės tapo ženklu, rodančiu, kad Boskas priklauso visiems.
ŠALTINIS: Antonio Sicari, Portretai, Vilnius: S. Rudalevičiūtės indiv. leidybos įm., 2000.