Šv. Euzebijus gimė 283 m. kilmingoje šeimoje Sardinijos saloje, kur, kaip pasakojama, jo tėvas mirė už tikėjimą surakintas grandinėmis. Likusi našle, jo motina Restituta nugabeno jį ir dukrą, abu dar kūdikius, į Romą.
Vaikystėje Euzebijui buvo įskiepyta pamaldumo dvasia ir meilė tikėjimo studijoms, vėliau šv. Silvestras įšventino jį lektoriumi. Nežinome, kokios aplinkybės jį atvedė į Verčelį, miestą Pjemonte. Čia jis taip uoliai tarnavo bažnyčioje, kad vyskupo sostui tapus laisvam kunigai ir tikintieji vieningai išrinko Euzebijų jį užimti. Jis tapo pirmuoju Verčelio vyskupu, kurio vardas mums žinomas. Šv. Ambraziejus teigia, kad Euzebijus pirmasis Vakaruose sujungė vienuolišką gyvenimą su kunigišku: jis gyveno beveik kaip Rytų vienuoliai dykumoje ir taip gyventi įkalbėjo kitus savo miesto kunigus. Šie užsidarė viename name su savo ganytoju ir dieną naktį kovojo dangiškoje kovoje, be paliovos garbindami Dievą ir neturėdami jokių kitų siekių, kaip tik numaldyti Jo rūstybę karštomis ir nuolatinėmis maldomis. Jų protas visada buvo užimtas skaitymu arba darbu. „Ar gali kas nors prilygti šitokiam gyvenimui, ‒ sušunka šv. Ambraziejus, ‒ kur išnyksta bet kokia baimė ir viskas virsta sektinu pavyzdžiu! Kur pasninko griežtumą atlygina dvasios ramybė, palaiko pavyzdys, pasaldina įprotis ir sušvelnina dorybės ugdymas! Šitokio gyvenimo nedrumsčia laikini rūpesčiai, neblaško pasaulio triukšmas, netrikdo tušti apsilankymai ir nesusilpnina pasaulietiški santykiai.“ Šventasis vyskupas suprato, kad geriausia ir svarbiausia priemonė veiksmingai darbuotis savo tikinčiųjų tobulėjimui ir šventėjimui – tai išugdyti kunigiją, kurios nekaltumu, pamaldumu ir uolia tarnyste jis galėtų pasikliauti. Jam taip gerai pavyko įgyvendinti šį sumanymą, jog kitos bažnyčios ėmė reikalauti, kad jo mokiniai taptų jų vyskupais. Ši mokykla išugdė daug šventų dvasininkų, degančių ir spindinčių Dievo Bažnyčios žiburių. Euzebijus taip pat labai rūpinosi apšviesti savo kaimenę ir uždegti ją Evangelijos principais. Daugelis žmonių, sujaudinti jo paraginimų, priėmė skaistumo įžadus, kad galėtų tarnauti Dievui tyromis širdimis, nepadalytomis šio pasaulio rūpesčių ar malonumų. Netrukus visas Verčelis užsidegė dieviškos meilės ugnimi, kurios atnešti Jėzus Kristus atėjo į žemę ir kurią Jis karštai troško matyti degant visose širdyse. Įtikinti uoliojo ganytojo skelbiamos tiesos jėgos, paveikti jo malonaus elgesio bei gerumo ir dar stipriau sujaudinti jo pavyzdžio, nusidėjėliai pasiryždavo pakeisti savo gyvenimą, o krikščionys užsidegdavo vis labiau lavintis dorybėje. Tačiau jo šventumas būtų buvęs netobulas, jeigu jo nebūtų išmėginę persekiojimai.
Valdant arijonui imperatoriui Konstancijui (337‒361) Arijaus pasekėjai, pasitelkdami prievartą, visur įgijo didžiulę valdžią. 354 m. popiežius Liberijus pasiuntė šv. Euzebijų su Liuciferiu iš Kaljario pas imperatorių, žiemojusį Arlyje, Galijoje, prašyti jo leidimo sušaukti laisvą susirinkimą. Konstancijus sutiko sušaukti susirinkimą, jis įvyko 355 m. Milane, kur imperatorius tuo metu gyveno. Suprasdamas, kad susirinkimo rezultatus nulems prievarta, kurios imsis įtakinga arijonų mažuma, Euzebijus atsisakė vykti, tačiau ilgainiui nusileido spaudžiamas paties Liberijaus ir jo legatų: Liuciferio iš Kaljario, Pankracijaus ir Hilarijaus, primygtinai reikalavusių pasipriešinti arijonams, kaip šv. Petras kadaise pasipriešino Simonui Magui. Jiems atvykus į Milaną arijonai uždraudė jam dalyvauti susirinkime pirmąsias dešimt dienų. Kai galiausiai buvo priimtas, Euzebijus padėjo ant stalo Nikėjos tikėjimo išpažinimą ir primygtinai pareikalavo, kad visi pasirašytų po šia tikėjimo taisykle prieš išklausydami šv. Atanazo bylą; mat pagrindinis eretikų tikslas buvo pasiekti, jeigu įmanoma, šio grėsmingiausio kovotojo už tikėjimą pasmerkimo. Šv. Dionizijus iš Milano pasisiūlė pasirašyti po tikėjimo išpažinimu, bet Mursijos vyskupas Valensas, pats aršiausias iš visų arijonų, išplėšė dokumentą jam iš rankų ir sulaužė jo plunksną. Siekdami išvengti išankstinio pasirašymo po Nikėjos tikėjimo išpažinimu, arijonai pasistengė, kad sinodas būtų perkeltas į imperatoriaus rūmus. Ten jie pasiekė, kad būtų atmestas pasirašymas už katalikų tikėjimą ir iškeltas šv. Atanazo pasmerkimo klausimas. Daugelis, paveikti arijonų gudrybių arba įbauginti imperatoriaus grasinimų, pasirašė Atanazo pasmerkimo nuosprendį. Tačiau Šv. Dionizijus Milanietis ir šv. Euzebijus Verčelietis griežtai atsisakė pasirašyti šmeižikišką nutarimą nekaltam ir šventam vyskupui. Imperatorius pasikvietė šv. Euzebijų, šv. Dionizijų ir Liuciferį iš Kaljario ir primygtinai pareikalavo, kad šie pasmerktų Atanazą. Bet jie gynė jo nekaltumą ir teigė, kad negalima Atanazo pasmerkti jo neišklausius. „Aš esu jo kaltintojas ‒ tarė Konstancijus, ‒ patikėkite mano žodžiu, kad jis kaltas.“ Vyskupai atsakė: „Čia ne pasaulietinė byla, kur reikalinga tavo, kaip imperatoriaus, nuomonė.“ Konstancijus nutraukė jų kalbą piktai tardamas: „Mano valia turi būti įstatymas. Sirijos vyskupai pritaria, kad taip turi būti. Pakluskite, arba būsite ištremti.“ Vyskupai jam paaiškino, kad vieną dieną jis turės duoti Dievui apyskaitą už savo valdymą. Imperatorius, pagautas pykčio, iš pradžių ketino paskirti jiems mirties bausmę, bet pasitenkino juos ištremdamas. Pamaldų metu jo kariai įžengė į šventovę, nutempė šventus vyskupus nuo altoriaus ir išvežė juos į skirtingas vietas. Šv. Dionisijų išsiuntė į Kapadokiją, kur jis ir mirė. Romos martyrologijuje jis minimas gegužės 25 d. Liuciferis buvo ištremtas į Siriją, į Germanikijos miestą, kurio vyskupu buvo garsus arijonas Eudoksijus; o mūsų šventasis – į Skitopolį Palestinoje, ten jis buvo pavestas arijonų vyskupo Patrofilijaus nuožiūrai. Jų grandinės netrukdė jiems tarnauti Bažnyčiai, ir jie pamokslavo prieš eretikus visur, kur tik nukeliaudavo. Popiežius Liberijus parašė jiems sveikinimo laišką, ragindamas neprarasti drąsos ir ištikimybės.
Pradžioje Šv. Euzebijus buvo apgyvendintas pas geros širdies kilmingą žmogų Juozapą, ten jį guodė šv. Epifanijaus ir kitų šventų vyrų apsilankymai, taip pat pasiuntiniai iš Verčelio bažnyčios, atveždavę jam dovanų pragyvenimui. Jis verkė iš džiaugsmo, girdėdamas apie savo kaimenės uolumą ir ištikimybę katalikų tikėjimui vadovaujant jo paskirtiems kunigams. Didžiąją dovanų dalį jis atiduodavo tikrojo tikėjimo išpažinėjams ir vargšams. Tačiau jo kantrybė turėjo būti išbandyta didesniais išmėginimais. Juozapui mirus, arijonai su imperatoriaus pareigūnais ėmė įžeidinėti šventąjį, valkiodavo jį žeme gatvėmis, kartais tampydavo jį atbulomis ir pusiau nuogą, pagaliau uždarė jį mažame kambarėlyje, kur keturias dienas jį žiauriausiai kankino, siekdami priversti paklusti. Šventasis nuolankiai atidavė savo kūną į jų rankas ir iškentė baisiausius kankinimus nepraverdamas burnos, tačiau kai jie uždraudė pas jį lankytis jo diakonams ir kitiems kunigams, jis, matydamas, kad iš jo atimta vienintelė paguoda ir parama, nusiuntė laišką arijonų vyskupui Patrofilijui. Trumpai išdėstęs visa, ką iškentė, jis prašė, kad jo diakonams būtų leista pas jį ateiti. Išlaikę jį keturias dienas nevalgiusį, arijonai paleido jį atgal į namus. Po dvidešimt penkių dienų jie vėl sugrįžo, apsiginklavę lazdomis, išgriovė namo sieną ir nutempė jį į nedidelę belangę kartu su kunigu vardu Tegrinas. Jie nusiaubė jo kambarėlį ir pagrobė visą jo maistą. Daug kunigų ir vienuolių: brolių ir netgi seserų buvo įmesta į viešuosius kalėjimus. Šv. Euzebijus rado būdų iš savo požeminio kalėjimo parašyti laišką savo tikintiesiems, likusiems Baronijuje (šiame laiške jis ir pamini jo suėmimo detales). Kalėjime jo kentėjimai vis didėjo, kol buvo pakeista jo ištrėmimo vieta. Iš Skitopolio Euzebijus buvo pasiųstas į Kapadokiją, o po kurio laiko ‒ į Aukštuosius Tėbus Egipte. Turime laišką, jo parašytą iš šios trečiosios tremties vietos Grigaliui, Elviro vyskupui. Laiške Euzebijus ragina jį drąsiai, nebijant karalių valdžios, pasipriešinti Ozijui (kuris, nelaimei, pasidavė) ir visiems, atsimetusiems nuo Bažnyčios tikėjimo. Jis išreiškė norą baigti savo gyvenimą kentėjimais, kad galėtų būti pašlovintas Dievo karalystėje. Šis trumpas laiškas atskleidžia švento kunigo uolumą, sujungtą su kankinio drąsa. Mirus Konstancijui 361 m. gale, imperatorius Julijonas leido visiems ištremtiems vyskupams grįžti į savo sostus. Šv. Euzebijus paliko Tėbus ir atvyko į Aleksandriją pasitarti su šv. Atanazu dėl tinkamų priemonių, reikalingų Bažnyčios blogybėms įveikti. 362 m. ten įvyko vyskupų susirinkimas, kuriame buvo nuspręsta leisti arijonų suklaidintiems atgailojantiems vyskupams, ypač Riminyje, išsaugoti savo orumą. Euzebijus dalyvavo susirinkime ir pasirašė tuoj po šv. Atanazo. Iš Aleksandrijos mūsų šventasis nuvyko į Antiochiją, siekdamas panaikinti ten buvusią didžiulę schizmą, bet ją dar labiau pagilino Liuciferis iš Kaljario, iš naujo įpūtęs beužgęstančią ugnį ir įšventinęs Pauliną vyskupu. Euzebijus nebendravo su Paulinu, bet skubiai paliko Antiochiją. Liuciferį supykdė toks jo elgesys ir jis nutraukė ryšius su juo ir visais, kurie po paskutinio Aleksandrijos susitikimo su derama pagarba priėmė arijonų vyskupus, grįžusius į tikrąjį tikėjimą. Taip kilo Liuciferio, per savo puikybę praradusio vaisius, pelnytus savo ankstesniu uolumu ir kentėjimais, schizma.
Šv. Euzebijus keliavo po Rytus ir per Ilyriją, stiprindamas svyruojančiųjų tikėjimą ir sugrąžindamas į tikėjimą daugelį nuklydusių. Jam grįžus, Italija, pasak šv. Jeronimo, nusivilko gedulo rūbus. Čia šv. Euzebijus susitiko su šv. Hilarijumi iš Puatjė ir kartu ėmė priešintis arijonams, ypač Auksentijui iš Milano, bet tas eretikas laimėjo imperatoriaus Valentiniano malonę ir jo proteguojamas laikėsi prieš šv. Hilarijaus ir šv. Euzebijaus nuoširdžiais pastangas. Šv. Jeronimas savo kronikoje šv. Euzebijaus mirties datą nurodo 371 metus. Senovės autorius sako, kad jis mirė rugpjūčio 1 d. Euzebijus yra laikomas kankiniu dvejose senose panegirikose, parašytose jo garbei, atspausdintose šv. Ambraziejaus darbų priede. Iš Euzebijaus kūrinių išliko tik 3 laiškai. Verčelio katedroje yra demonstruojama sena rankraštinė šv. Mato ir šv. Morkaus evangelijų kopija. Sakoma, kad ji rašyta Euzebijaus ranka; ji buvo beveik visai nusidėvėjusi prieš 900 metų, kai karaliaus Berengarijaus pastangomis ji buvo padengta sidabro plokštėmis. Šv. Euzebijaus palaikai ilsisi Verčelio katedroje virš šoninio altoriaus. Romos mišiolas ir brevijorius mini jį gruodžio 15 d.; tai tikriausiai yra diena, kada jo palaikai buvo pervežti, nes senuosiuose kalendoriuose jo vardas minimas rugpjūčio 1 d.
Šventieji tėvai, savo uolumu ir mokytumu išsaugoję tikrąjį tikėjimą, išvengė pavojingos klaidos uolos, nes studijuodami vadovavosi dieviškojo apreiškimo taisyklėmis ir savo literatūrinių siekių pagrindu laikė nuoširdų nusižeminimą. Suvokdami, kad gali klysti, jie buvo kuklūs, nepasitikėjo savimi ir savo nuomone ir kartu su šv. Augustinu sakė: „Aš galiu klysti, bet niekada nebūsiu eretikas.“ Šis nusižeminimas ir atsargumas apsaugojo juos nuo lemtingų klaidų religijos srityje arba pavojingų nesėkmių viešajame gyvenime, susijusių su literatūriniais bandymais, į kurias valdinga puikybė dažniausiai nuveda žmogų. Kiek daug yra tokių, kurie jos vedami tapo pedantais, pretenzingai demonstruojančiais savo nereikšmingą ar apsimestinį mokytumą! Kiek daug tokių, kurie nuolat vaidijasi ir ginčijasi, neieškodami ginče tiesos, vien pergalės, trokšdami pademonstruoti savo įsivaizduojamą pranašumą! Kiek daug tokių, kurie erzina draugiją savo įžūlumu, visada kalbėdami apie mitologiją ar metafiziką, vartoja mokyklų žargoną arba apkurtina kitus savo garsiu balsu ar valdingu autoritetingu tonu! Daugelis studijuodami vaikosi savo hipotezių ir nueina taip toli, jog praranda sveiką nuovoką ir, per daug atsidavę dalykams, apie kuriuos nieko neišmano, aptemdo ir supainioja savo protą. Daug žmonių nežabotas savo smegenų fantazijas klaidingai palaiko protu. Kaip teisingai pažymi Ciceronas, nebegalima sugalvoti nieko absurdiško ir siaubingo, kas nebūtų buvę kai kurių filosofų jau pasakyta! Kiek erezijų mokslininkai paskleidė tarp krikščionių! Šių piktnaudžiavimų šaknis yra slapta tuštybė, savęs pervertinimas arba perdėtas pasikliovimas savo žiniomis ar proto skvarbumu, kas taip įprasta mokslininkams. Kokie teisingi apaštalo žodžiai, kad mokslas pučiasi ‒ ne pats iš savęs, bet per žmogaus širdies polinkį į išdidumą. Todėl reikia, kad kiekvienas besimokantysis išmoktų, pirmiausia, niekada nepasitikėti savo sugebėjimais, o kuklumą ir nusižeminimą, padedančius žmonėms pažinti save, padarytų savo mokymosi pagrindu. Mažiausiai išmanantys mokslininkai paprastai labiausiai linkę pervertinti savo žinias ir sugebėjimus.