Šv. Elžbieta Vengrė gimė 1207 m. Sarospatako mieste, Vengrijoje; pasak kitų šaltinių ‒ Presburge (dab. Bratislava, Slovakija). Ji buvo Vengrijos karaliaus Andriaus II (vald. 1205‒1235) ir jo žmonos Gertrūdos duktė. Elžbietos brolis iš tėvo paveldėjo Vengrijos sostą kaip Bela IV (vald. 1235‒1270). Jos teta iš mamos pusės buvo šv. Jadvyga (1174‒1243), Silezijos kunigaikščio Henriko I Barzdotojo žmona. Kita šventoji, šv. Elžbieta Portugalė (1271‒1336) buvo jos produkterėčia.
1211 m. Tiuringijos landgrafas Hermanas I pasiuntė į Vengriją pasiuntinius, kad šie susitartų, kaip tais laikais buvo įprasta, dėl sužadėtuvių tarp jo vyriausio sūnaus Hermano ir Elžbietos, tuo metu buvusios tik ketverių metų amžiaus. Taip buvo norima sudaryti koaliciją prieš vokiečių imperatorių Otoną IV, gvelfų šeimos narį, nesutarusį su Bažnyčia. Neilgai trukus mergaitė buvo išsiųsta į Tiuringijos dvarą, kad išaugtų kartu su savo sužadėtiniu ir laikui atėjus už jo ištekėtų. Reikia manyti, kad dar vaikystėje palikti savo gimtinę mažajai Elžbietai buvo labai skaudu.
Tais laikais Tiuringijos dvaras garsėjo savo didingumu. Jos centras buvo įspūdinga Vartburgo pilis, stūksanti ant kalno Tiuringijos miškuose netoli Eizenacho. Joje gyveno pats landgrafas, apsuptas poetų ir minezingerių. Nepaisant dvaro šurmulio, pasaulietiškos atmosferos ir ją supusios prabangos, Elžbieta išaugo labai religinga mergaitė, rodžiusi akivaizdų polinkį maldai ir apsimarinimui. Jos religinius jausmus, ko gero, dar labiau sustiprino skaudūs vaikystės išgyvenimai. 1213 m. vengrai nužudė jos mamą Gertrūdą, veikiausiai iš neapykantos vokiečiams. Po to, kai 1216 m. mirė jos sužadėtinis Hermanas, mergaitė buvo sužieduota su antruoju landgrafo sūnumi Liudviku. Tuo metu Elžbietai teko patirti daug patyčių iš lengvabūdiškesnių dvaro gyventojų, nes mąsli ir pamaldi mergaitė jiems buvo tarsi nuolatinis priekaištas. Vis dėlto Liudvikas visuomet stengėsi ją apginti nuo užgauliojimų.
Senasis landgrafas dėl savo nuolatinių politinių projektų patyrė daug sunkumų ir nesėkmių: jis buvo ekskomunikuotas, į gyvenimo galą išprotėjo ir 1217 m. mirė, taip ir nesusitaikęs su Bažnyčia. Jo įpėdiniu 1221 m. tapo jos antrasis sūnus Liudvikas IV. Tais pačiais metais jis susituokė su Elžbieta. Jaunikiui buvo dvidešimt vieneri, o nuotakai ‒ tik keturiolika. Jų santuoka visais atžvilgiais atrodė laiminga ir pavyzdinga, sutuoktiniai buvo labai atsidavę vienas kitam. Liudvikas pritarė Elžbietos gailestingumo darbams, apsimarinimams ir vigilijoms ‒ dažnai netgi palaikydavo jos rankas, kai ji naktį melsdavosi prie jų lovos. Be to, jis buvo sumanus valdytojas ir drąsus karys. Vokiečiai laiko jį šventuoju ir vienu iš geriausių viduramžių karalių. Pora susilaukė trijų vaikų: Hermano, Sofijos ir Gertrūdos ‒ ši vėliau tapo Altenbergo vienuolyno abate.
Gyvendama prabangioje ir dvasiniam gyvenimui nepalankioje dvaro atmosferoje, šv. Elžbieta surasdavo laiko maldai, įvairiems apsimarinimams ir gailestingumo darbams. Labai dažnai atsisakydavo puošnių drabužių, papuošalų. Kartą bažnyčioje, įsižiūrėjusi į nukryžiuotąjį Jėzų, nusiėmė nuo galvos auksinę karūną. Ypatingą meilę ji jautė raupsuotiesiems. Sykį parsivedusi į pilį raupsuotąjį, jį išmaudė, jo žaizdas patepė aliejumi ir paguldė į savo lovą. Įvyko stebuklas: vietoje raupsuotojo buvo pats nukryžiuotasis Jėzus.
Užrašytas ir kitas stebuklas: kartą slaugydama neturtingus ligonius ji užmiršo, jog atėjo pietų metas. Nenorėdama savo vėlavimu padaryti gėdos vyrui ir matydama, kad nespės persirengti, ji įžengė į salę tais pačiais paprastais pilkais drabužiais, kuriais apsirengusi ji paprastai rūpindavosi vargšais. Tačiau nespėjus peržengti slenksčio iš dangaus nusileido trys angelai, savo rankose laikydami karalienės vertus rūbus. Vienas turėjo karūną, kitas ‒ aukso spalvos suknelę, o trečias ‒ nuostabaus grožio mantiją. Kai Elžbieta atsisėdo į savo vietą, visiems ji pasirodė kaip pati Dangaus Karalienė.
1221 m. šv. Pranciškaus Asyžiečio (1181‒1226) mažieji broliai įsikūrė Vokietijoje ‒ šis įvykis turės didelę reikšmę tolesniam Elžbietos gyvenimui. Brolis Rodegeris, pirmasis pranciškonas vokietis, tapo jaunosios našlės nuodėmklausiu ir dvasiniu vadovu Vartburge. Jis atskleidė jai šv. Pranciškaus idealus, ir šie ją stipriai paveikė. Su Elžbietos pagalba pranciškonai 1225 m. įkūrė vienuolyną Eizenache. Elžbieta pakluso brolio Rodegerio raginimams ugdyti skaistybę, nuolankumą, kantrybę, pamaldumą ir meilę.
Po kiek laiko brolio Rodegerio postą perėmė jokiam ordinui nepriklausęs Konradas iš Marburgo, labai asketiškas ir, reikia pripažinti, perdėm šiurkštus ir reiklus žmogus. Konradas su Elžbieta elgėsi be galo griežtai, tačiau savo tvirta ranka jis vedė ją apsimarinimo keliu šventumo link, o po jos mirties itin aktyviai prisidėjo prie jos kanonizavimo. Jis uždraudė jai sekti šv. Pranciškumi praktikuojant visišką neturtą, kita vertus, jo įsakymas pasilikti kraitį leido jai atlikti daug meilės darbų vargšams.
Liudvikas IV palaikė labai gerus santykius su imperatoriumi Frydrichu II ir dažnai padėdavo jo reikaluose. Kai 1226 m. jis buvo išvykęs į Italiją, kad imperatoriaus vardu dalyvautų suvažiavime Kremonoje, Tiuringiją ištiko potvyniai, badas ir maro epidemija. Tokiomis sunkiomis aplinkybėmis devyniolikmetė Elžbieta perėmė grafystės valdymą ir išdalijo daug turto vargšams, atiduodama netgi karališkus rūbus ir papuošalus. Kad galėtų asmeniškai rūpintis nelaimių ištiktaisiais, ji pastatė Vartburge dvidešimt aštuonių vietų ligoninę ir kasdien lankydavo sergančiuosius, tenkindama jų poreikius. Tuo pat metu ji kasdien priimdavo ir sušelpdavo apie devynis šimtus vargšų. Grįžęs iš Italijos, vyras pritarė viskam, ką ji buvo padariusi. Kitais metais (1227) jis kartu su imperatoriumi Frydrichu II leidosi kryžiaus žygin į Šventąją žemę, tačiau belaukdamas laivo Otrante (Italija) mirė nuo maro. Liūdna žinia Elžbietą pasiekė tik po mėnesio, praėjus kelioms dienoms po to, kai jai gimė trečiasis vaikas. Pasakojama, kad išgirdusi apie savo vyro mirtį jaunoji žmona sušuko: „Nuo šiol pasaulis ir viso jo džiaugsmai man yra mirę.“
Tų pačių metų žiemą jį buvo išvaryta iš Vartburgo, greičiausiai, jos svainio Heinricho Raspės iniciatyva. Iš jos buvo atimta ir Marburgo pilis, priklausiusi jai kaip kraitis. Valdovo įsakymu buvo uždrausta kam nors ją priimti. Ji turėjo klaidžioti gatvėmis su savo vaikais, kęsdama alkį ir šaltį. Tačiau atsirado vienas geraširdis viešbučio savininkas, kuris šv. Elžbietą apgyvendino tvarte. Šv. Elžbieta dėkojo Dievui už tokį likimą ir toliau ugdė dorybes, atsilygindama Dievui už prabangų gyvenimą.
Jos draugai ją paliko. Atsirado elgetų, kurie tyčiojosi iš jos nelaimės. Dievas ją bandė kaip auksą liejykloje. Dangiškasis Tėvas tarsi norėjo būti jos vieninteliu globėju. Galiausiai įvyko lūžis: nelaimingąja našle pasirūpino jos teta Matilda, benediktinių vienuolyno abatė. Ji nusiuntė Elžbietą pas jos dėdę Ekbertą, Bambergo vyskupą. Ekbertas tuoj pat ėmė kurti planus ją ištekinti antrą kartą, atsirado daug potencialių jaunikių, tačiau Elžbieta jau anksčiau buvo davusi amžinos skaistybės įžadą tuo atveju, jeigu jos vyras mirtų.
Su Konrado pagalba ji atgavo savo kraitį pinigais ‒ viso du tūkstančius markių, ir tuoj pat per vieną dieną išdalijo penkis šimtus markių vargšams. 1228 m. Didįjį Penktadienį Eizenacho pranciškonų vienuolyne Elžbieta oficialiai išsižadėjo pasaulio, tuomet nuvykusi į Marburgą ji su savo tarnaitėmis iš Konrado gavo Šv. Pranciškaus Trečiojo ordino rūbus, šitaip tapdamos pirmosiomis tretininkėmis Vokietijoje. Tų pačių metų vasarą ji pastatė pranciškonų ligoninę Marburge ir, pati apsigyvenusi paprastame namelyje, visiškai pasišventė ligonių slaugymui. Ypač ji rūpinosi tais, kurie sirgo labiausiai atstumiančiomis ligomis.
Nuolatiniai darbai ir rūpesčiai išsekino Elžbietos jėgas, ir 1231 m. lapkričio 17 d. ji mirė, būdama tik dvidešimt ketverių ‒ tokio amžiaus, kai daugumai žmonių gyvenimas tik prasideda.
Po Elžbietos mirties labai greitai prie jos kapo ėmė vykti stebuklai, ypač stebuklingi išgijimai. Konradas pasistengė, kad būtų pradėtas jos kanonizavimo procesas. Popiežiaus įsakymu buvo atlikti trys stebuklingai pagijusiųjų tyrimai: 1232, 1233 ir 1234 metais. Galiausiai 1235 m. per Sekminių šventę popiežius Grigalius IX Perudžoje atliko iškilmingą Elžbietos kanonizavimo ceremoniją. Tais pačiais metais Marburge buvo padėtas pamatinis Šv. Elžbietos bažnyčios akmuo. Šventosios palaikai į ją buvo pernešti 1249 m., ir labai greitai ši nuostabi gotikinė bažnyčia ėmė traukti visų šalių piligrimus. Vienu metu savo populiarumu ji lenkė netgi garsiąją Santjago de Kompostelos šventovę. Piligrimystės baigėsi 1539 m., kai protestantu tapęs landgrafas Pilypas Didžiadvasiškasis pašalino iš bažnyčios Šv. Elžbietos relikvijas.
Šv. Elžbieta paprastai vaizduojama kaip princesė, duodanti išmaldą vargšams arba sterblėje laikanti rožes. Mat pasak vienos legendos, kartą, dar vaikystėje, Elžbieta, nešdama vargšams maisto, sutiko tėvą. Karalius paklausė: „Ką neši, mano dukrele?“ Elžbieta atsakė: „Nešu rožes.“ Ji atskleidė prijuostę ir tėvas pamatė rožes. Tuo metu jos dar niekur nežydėjo.