Gimė 1090 m. Fonteno mieste, netoli Dižono, Prancūzijoje; mirė Klervo, 1153 m. rugpjūčio 21 d.
Jo tėvai buvo Teselinas, Fonteno (Fontaines) valdytojas, ir Aleta iš Monbaro (Montbard), abu priklausę kilmingiausiai Burgundijos aukštuomenei. Bernardas, trečias iš septynių jų vaikų (šeši iš jų – sūnūs), buvo auklėjamas ypač rūpestingai, nes jam dar negimus vienas pamaldus žmogus išpranašavo jam didį likimą. Sulaukęs devynerių metų, Bernardas buvo išsiųstas į garsią pasauliečių teisininkų mokyklą Šatijone prie Senos (Chatillon-sur-Seine). Jis turėjo puikų literatūrinį skonį ir kurį laiką atsidėjo poezijai. Sėkmingos studijos pelnė jo mokytojų susižavėjimą, o kartu su išsilavinimu augo ir jo dorybės. Bernardo troško tobulinti literatūros žinias, kad galėtų pradėti studijuoti Šventąjį Raštą. „Pamaldumas jam buvo viskas“, – sako Bosiuė. Jis buvo ypač pamaldus Švenčiausiajai Mergelei, ir nėra nė vieno, kuris būtų kilniau kalbėjęs apie Dangaus Karalienę.
Bernardui buvo vos devyniolika metų, kai mirė jo motina. Jaunystėje neišvengė sunkių pagundų, tačiau visas jas nugalėjo, dažnai didvyriškai, ir nuo to laiko ėmė svarstyti pasitraukti iš pasaulio ir gyventi vienatvės bei maldos gyvenimą.
Šventasis Robertas, Molemo (Molesmes) abatas, 1098 m. buvo įkūręs Sito (Cîteaux) vienuolyną, apie 12 km nuo Dižono, siekdamas atkurti Šv. Benedikto regulą visu jos griežtumu. Grįžęs į Molemą, naujosios abatijos valdymą paliko šv. Alberikui, tačiau šis mirė 1109 m. Kada trečiuoju Sito abatu 1113 m. tapo šv. Steponas, Bernardas su trisdešimčia jaunų Burgundijos kilmingųjų atvyko pas jį norėdami įstoti į ordiną. Dar po trejų metų šv. Steponas išsiuntė jaunąjį Bernardą su būriu vienuolių įkurti naujo vienuolyno į Aitrųjį slėnį (Vallée d'Absinthe), esantį Langro (Langres) vyskupijoje.
Bernardas 1115 m. birželio 25 d. jį pervadino į Šviesųjį slėnį (Claire Vallée), arba Klervo (Clairvaux), nuo tada Bernardo ir Klervo vardai tapo neatsiejami. Langro vyskupijai stokojant vyskupo, Bernardą abatu paskyrė Viljamas iš Šampo (Champeaux), Šalono prie Marnos (Châlons-sur-Marne) vyskupas, Paryžiaus Dievo Motinos katedros mokyklos teologijos profesorius ir Šv. Viktoro vienuolyno įkūrėjas. Nuo to laiko tarp abato ir vyskupo užsimezgė stipri draugystė.
Klervo vienuolyno pradžia buvo sunki ir skausminga. Regulos buvo laikomasi taip griežtai, kad dėl to pašlijo Bernardo sveikata, ir tik jo draugo Viljamo iš Šampo bei generalinės kapitulos įtaka privertė jį sušvelninti savo askezę. Vis dėlto pats vienuolynas sparčiai augo, į jį plūdo daugybė mokinių, trokštančių pasivesti Bernardo vadovavimui. Prisijungė ir senyvas Bernardo tėvas Teselinas kartu su visais jo broliais – pasaulyje liko tik sesuo Humbelina, o ir ji, sutikus vyrui, netrukus įstojo į Žiuli (Jully) benediktinių vienuolyną.
Greitai Klervo tapo per mažas ten plūstantiems vienuoliams, todėl teko išsiųsti grupes naujų vienuolynų įkūrimui. 1118 m. Šalono (Châlons) vyskupijoje buvo įkurtas Trijų fontanų vienuolynas; 1119 m. Otono vyskupijoje (dabar Dižonas) – Fontene (Fontenay) vienuolynas; 1121 m. Laono vyskupijoje (dabar Suasonas) – Fuani (Foigny) vienuolynas. Nepaisant šios sėkmės, Klervo abatui netrūko išbandymų. Jam išvykus, Didysis Kliuni (Cluny) prioras nuvyko į Klervo ir nuviliojo abato pusbrolį Robertą iš Šatijono. Bernardas ta proga parašė ilgiausią ir labiausiai jaudinantį iš savo laiškų.
1119 m. Bernardas dalyvavo pirmajame visuotiniame ordino kapitulos susirinkime, kurį sušaukė šv. Steponas. Nors dar neturėjo nė trisdešimties metų, Bernardo buvo klausomasi su didžiausiu dėmesiu ir pagarba, ypač kai jis dėstė savo mintis apie tai, kaip reikėtų atgaivinti pirmykštę regulos laikymosi ir uolumo dvasią visuose vienuolynuose. Būtent šis visuotinis susirinkimas suteikė galutinę formą ordino įstatams ir „Meilės chartijos“ nuostatoms, kurias popiežius Kalikstas II patvirtino 1119 m. gruodžio 23 d.
1120 m. Bernardas parašė savo pirmąjį kūrinį „De Gradibus Superbiae et Humilitatis“ (liet. „Apie puikybės ir nuolankumo laipsnius“) ir pamokslus, kuriuos pavadino „De Laudibus Mariae“ (liet. „Marijos pašlovinimai“). Kliuni vienuoliams nepatiko, kad Sito vienuoliai pirmauja regulos laikymųsi ir uolumu. Tad dalis „juodųjų vienuolių“ mėgino įrodyti, kad naujojo ordino taisyklės neįgyvendinamos. Paragintas Viljamo iš Sen Tjeri, Bernardas apsigynė išleisdamas savo „Apologiją“, kuri yra padalinta į dvi dalis. Pirmoje dalyje jis įrodinėja esąs nekaltas dėl jam priskiriamų užgaulių žodžių Kliuni atžvilgiu, o antrojoje nurodo savo kovojimo su piktnaudžiavimais priežastis. Jis pareiškė be galo gerbiąs Kliuni benediktinus ir mylįs juos taip pat, kaip ir kitus vienuolių ordinus. Kliuni abatas Petras Garbingasis parašė malonų atsakymą ir užtikrino Bernardą, kad jaučia jam didžiulę pagarbą ir nuoširdžią draugystę. Kartu jis pradėjo savo vienuolyno reformą, ir netgi pats Sugeras, Liudviko VI (Storojo) patarėjas ir Sen Deni abatas, dėl šios Bernardo apologijos atsivertė. Jis tuoj pat nutraukė savo pasaulietišką gyvenimą ir atkūrė drausmę savo vienuolyne.
Bernardo uolumas čia nesustojo – jis pasiekė vyskupus, dvasininkus ir tikinčiuosius, o vienas iš jo darbo vaisių buvo nuostabus supasaulėjusių žmonių atsivertimas. Bernardo laiškas Sanso arkivyskupui „De Officiis Episcoporum“ (liet. „Apie vyskupų tarnybą“) yra tikras traktatas. Maždaug tuo pačiu metu jis parašė kūrinį „De gratia et libero arbitrio“ (liet. „Apie malonę ir laisvą valią“).
1128 metais Bernardas dalyvavo Trua (Troyes) Susirinkime, kurį sušaukė popiežius Honorijus II ir kuriam vadovavo kardinolas Matas. Šio susirinkimo tikslas buvo išspręsti tam tikrus Paryžiaus vyskupų ginčus ir reglamentuoti kitus Prancūzijos Bažnyčios klausimus. Vyskupai paskyrė Bernardą Susirinkimo sekretoriumi ir įpareigojo jį parengti sinodo įstatus. Po Susirinkimo buvo nušalintas Verdeno vyskupas. Dėl to Bernardui buvo iškelti neteisingi kaltinimai, ir jis buvo pasmerktas netgi Romoje kaip vienuolis, besikišąs į jam nederamus reikalus. Kardinolas Harmerikas popiežiaus vardu parašė Bernardui priekaištaujantį laišką. „Netinka, – rašė jis, – kad triukšmingos ir barnios varlės išlįstų iš savo pelkių ir vargintų Šventąjį Sostą bei kardinolus“. Bernardas atsakė pareikšdamas, jog tik todėl dalyvavo Susirinkime, kad buvo ten nutemptas beveik jėga. „Tačiau, šlovingasis Harmerikai, – pridūrė jis, – kas gi kitas, jei ne tu, būtum galėjęs mane išlaisvinti nuo būtinybės dalyvauti Susirinkime? Uždrausk toms triukšmingoms varlėms lįsti iš savo urvų ir palikti pelkes... Tada tavo draugas nebebus kaltinamas išdidumu ir arogancija.“ Šis laiškas padarė didelį įspūdį kardinolui ir išteisino jo autorių tiek jo, tiek Šventojo Sosto akyse. Būtent šiame Susirinkime Bernardas nubrėžė Tamplierių riterių įstatų kontūrus. Ordinas netrukus tapo prancūzų kilmingųjų idealu ir buvo Bernardo išgirtas veikale „De Laudibus Novae Militiae“ (liet. „Naujosios kariaunos pagyrimas“).
Klervo abato įtaka netrukus pasijuto visoje provincijoje. Jis gynė Bažnyčios teises nuo karalių ir kunigaikščių godumo ir priminė Sanso arkivyskupui Henrikui bei Paryžiaus vyskupui Steponui jų pareigas.
1130 m. mirus Honorijui II Bažnyčioje įvyko skilimas. Buvo išrinkti du popiežiai – Inocentas II ir Anakletas II. Inocentas II, Anakleto ištremtas iš Romos, prisiglaudė Prancūzijoje. Karalius Liudvikas Storasis Etampe sušaukė vietinį prancūzų vyskupų susirinkimą, ir Bernardas, iškviestas ten vyskupų sutikimu, buvo pasirinktas tarpininkauti tarp besivaržančių popiežių. Jis apsisprendė Inocento II naudai ir pasirūpino, kad jį pripažintų visos didžiosios katalikiškos valstybės. Paskui kartu su juo išvyko į Italiją, nuramino šalį kamuojančius neramumus, sutaikė Pizą su Genuja, o Milaną – su popiežiumi ir imperatoriumi Lotaru. Pastarojo pageidavimu, popiežius nuvyko į Lježą pasitarti su imperatoriumi dėl geriausio būdo sugrįžti į Romą, nes būtent ten Lotaras iš popiežiaus rankų turėjo gauti imperatoriškąją karūną. Iš Lježo popiežius grįžo į Prancūziją, aplankė Sen Deni abatiją, paskui nuvyko į Klervo, kur jo priėmimas buvo labai paprastas ir grynai religinis. Visą popiežiaus palydą sujaudino šventas šios vienuolių bendrijos elgesys. Virtuvėje popiežiui buvo rastos tik kelios paprastos žuvys, o vietoj vyno, kaip rašo Sito metraštininkas, buvo patiektas žolelių gėrimas. Popiežiui ir jo pasekėjams buvo surengtos ne stalo vaišės, o dorybių šventė. Tais pačiais metais Bernardas Reimso Susirinkime vėl buvo Inocento II pusėje, vėliau Akvitanijoje jam kurį laiką pavyko įkalbėti Puatjė grafą Viljamą nepalaikyti Anakleto.
1132 m. Bernardas lydėjo Inocentą II į Italiją, o Kliuni vienuolyne popiežius panaikino mokesčius, kuriuos Klervo mokėjo šiai šventai abatijai – šis veiksmas sukėlė kivirčą tarp „baltųjų vienuolių“ ir „juodųjų vienuolių“, trukusį dvidešimt metų. Gegužės mėnesį popiežius, remiamas Lotaro armijos, įžengė į Romą, tačiau Lotaras, pasijutęs per silpnas pasipriešinti Anakleto šalininkams, pasitraukė už Alpių ir jau rugsėjį Inocentas ieškojo prieglobsčio Pizoje. Tuo tarpu abatas birželio mėnesį grįžo į Prancūziją ir tęsė taikdario darbus, kuriuos buvo pradėjęs 1130 m.
1134 m. pabaigoje jis antrą kartą nuvyko į Akvitaniją, kur grafas Viljamas X vėl atsimetė į schizmą. Bernardas pakvietė Viljamą į Mišias, kurias laikė La Kuldo (La Couldre) bažnyčioje. Komunijos metu, uždėjęs ant patenos Šventąją Ostiją, jis nuėjo prie bažnyčios durų, kur stovėjo Viljamas, ir rodydamas į Ostiją įsakė grafui neniekinti Dievo taip, kaip jis niekina Jo tarnus. Viljamas pasidavė, ir schizma baigėsi.
Grįžęs į Klervo ir tikėdamasis, kad pagaliau savo vienuolyne yra saugus, Bernardas su nauja jėga atsidavė tų pamaldžių ir mokslingų kūrinių, kurie jam pelnė Bažnyčios mokytojo vardą, rašymui. Tuo metu jis parašė savo pamokslus apie Giesmių giesmę.
1137 m. jis vėl buvo priverstas palikti savo celę ir popiežiaus įsakymu nutraukti Lotaro ir Sicilijos karaliaus Rogerio kivirčą. Palerme vykusioje konferencijoje Bernardui pavyko įtikinti Rogerį, kad Inocentas II yra teisėtas popiežius, ir nutildyti Petrą iš Pizos, palaikiusį Anakletą. Pastarasis mirė iš sielvarto ir nusivylimo 1138 m., o kartu su juo baigėsi ir schizma.
Grįžęs į Klervo ir matydamas, kad vienuolynas visiškai perpildytas, Bernardas ėmė siųsti brolių grupeles į Vokietiją, Švediją, Angliją, Airiją, Portugaliją, Šveicariją ir Italiją. Taip pat tęsė savo komentarus Giesmių giesmei, padėjo 1139 m. vykusiame Antrajame Laterano (dešimtajame visuotiniame) Susirinkime, kuriame buvo galutinai pasmerkti likę schizmos šalininkai.
Maždaug tuo pačiu metu Bernardą jo vienuolyne aplankė Airijos Bažnyčios metropolitas Šv. Malachijus, ir tarp jų užsimezgė labai artima draugystė. Šventasis Malachijus mielai būtų priėmęs cistersų abitą, tačiau popiežius nedavė jam leidimo. Vis dėlto 1148 m. jis mirė Klervo vienuolyne.
1140 m. Bernardas užsiėmė kitais reikalais, trukdančiais Bažnyčios taikai. XI a. pabaigoje filosofijos ir teologijos mokyklos, kuriose vyravo aistra diskusijoms ir nepriklausomybės dvasia, tapo tikra vieša arena be jokio kito tikslo, išskyrus ambicijas. Šis žmogiškojo proto išaukštinimas ir racionalizmas rado aistringą ir galingą šalininką – Pjerą Abelarą, iškalbingiausią ir mokslingiausią to amžiaus žmogų, neskaitant paties Bernardo. „Jo nelaimių istorija ir šv. Bernardo parašytas jo doktrinos paneigimas, – sako Ratisbonas, – yra garsiausi XII amžiaus įvykiai.“ Abelaro traktatas apie Trejybę buvo pasmerktas 1121 m., ir jis sudegino knygą savo paties rankomis. Tačiau 1139 m. Abelaras pradėjo skleisti naujas klaidas. Sužinojęs apie tai iš Viljamo iš Sen Tjeri, Bernardas parašė Abelarui, tačiau šis atsakė įžeidžiančiu laišku. Tada Bernardas pranešė apie jį popiežiui, ir Šventasis Tėvas surengė visuotinį susirinkimą Sanse. Abelaras paprašė viešos diskusijos su Bernardu; pastarasis savo oponento klaidas parodė taip aiškiai ir logiškai, kad šis nieko negalėjo atsakyti ir buvo priverstas pasitraukti. Popiežius patvirtino susirinkimo sprendimą, Abelaras pakluso nesipriešindamas ir pasitraukė gyventi į Kliuni pas Petrą Garbingąjį, kur po dvejų metų ir mirė.
Inocentas II mirė 1143 m. Du jo įpėdiniai – Celestinas II ir Liucijus valdė tik trumpą laiką, o tada Bernardas pamatė į Petro sostą sėdantį vieną iš savo mokinių – Bernardą iš Pizos, Trijų fontanų vienuolyno abatą, vėliau žinomą kaip Eugenijus III. Bernardas jam, jo paties prašymu, išsiuntė įvairius nurodymus, kurie sudaro „Apmąstymų knygą“. Joje vyrauja mintis, kad Bažnyčios reforma turėtų prasidėti nuo jos galvos šventumo. Laikinieji reikalai yra tik priedai; pagrindiniai dalykai yra malda ir apmąstymas, turintys vykti prieš bet kokį veiksmą. Knygoje yra labai gražus skyrius apie popiežystę, jį pontifikai visada labai vertino, o daugelis jį skaitydavo kasdien.
Tuo metu iš Rytų atėjo nerimą keliančios naujienos. Edesa pateko į musulmonų rankas, Jeruzalei ir Antiochijai grėsė panašus likimas. Armėnijos vyskupų pasiuntiniai paprašė popiežiaus pagalbos, Prancūzijos karalius taip pat atsiuntė savo ambasadorius.
Popiežius įpareigojo Bernardą skelbti naują kryžiaus žygį ir už jį suteikė tuos pačius atlaidus, kuriuos Urbonas II suteikė pirmajam. 1146 m. Vėzle (Vézelay) mieste Burgundijoje buvo sušauktas pasitarimas, o Bernardas pamokslavo prieš susirinkimą. Karalius Liudvikas VII (Jaunasis), karalienė Eleonora, įvairūs kunigaikščiai bei senjorai išsitiesė kniūbsti prie Klervo abato kojų, kad priimtų kryžių. Šventajam teko panaudoti dalį savo abito kryžių gamybai, kad patenkintų visų, norinčių dalyvauti kryžiaus žygyje, norą. Bernardas išvyko į Vokietiją, o stebuklai, kurių gausėjo beveik kiekviename jo žingsnyje, neabejotinai prisidėjo prie jo misijos sėkmės.
Imperatorius Konradas ir jo sūnėnas Frydrichas Barbarosa gavo piligriminį kryžių iš Bernardo rankos, o popiežius Eugenijus, norėdamas paremti žygį, asmeniškai atvyko į Prancūziją. Būtent šio vizito proga 1147 m. Paryžiuje buvo sušaukta taryba, kurioje buvo ištirtos Puatjė vyskupo Gilberto iš Porė klaidos. Jis, be kitų absurdų, teigė, kad Dievo esmė ir savybės nėra Dievas, kad Trejybės Asmenų savybės nėra patys asmenys; galiausiai, kad Dieviškoji prigimtis iš tiesų neįsikūnijo. Diskusija buvo karšta. Sprendimas buvo paliktas susirinkimui, kuris įvyko Reimse kitais metais. Taryba pasirinko Bernardą, kad šis sudarytų tikėjimo išpažinimą, priešingą nei Gilberto, kuris savo pasisakymą tėvams baigė taip: „Jei tikite ir tvirtinate kitaip nei aš, esu pasirengęs tikėti ir kalbėti taip, kaip jūs“ . Šios deklaracijos pasekmė buvo ta, kad popiežius pasmerkė Gilberto teiginius, bet ne jį patį asmeniškai. Po susirinkimo popiežius apsilankė Klervo vienuolyne, kur surengė generalinį ordino susirinkimą ir galėjo suvokti bendruomenės, kurios siela buvo Bernardas, klestėjimą.
Paskutinius Bernardo gyvenimo metus apkartino jo skelbto kryžiaus žygio nesėkmė, už kurią visa atsakomybė krito jam. Jis patvirtino žygio teisėtumą stebuklais, tačiau negarantavo, kad jo nesužlugdys netinkamas jo dalyvių elgesys ir neapdairumas. Atrodo, kad nepavykusio žygio priežastys buvo drausmės stoka, pernelyg didelis Vokietijos karių pasitikėjimas, Antiochijos kunigaikščio ir karalienės Eleonoros intrigos, galiausiai – Sirijos krikščionių didikų godumas ir išdavystė, dėl kurių nepavyko užimti Damasko. Bernardas laikė savo pareiga išsiųsti popiežiui atsiprašymą, jis yra įterptas į jo „Apmąstymų knygos“ antrąją dalį. Ten jis paaiškina, kad kryžiuočių, kaip ir žydų tautos, dėl kurių Viešpats padarė daugybę stebuklų, nelaimių ir vargų priežastis buvo jų nuodėmės.
Jo amžininkų mirtis buvo įspėjimas Bernardui apie artėjančią jo paties mirtį. Pirmasis mirė Sugeras (1152 m.), apie kurį abatas Eugenijui III rašė: „Jei yra kokia nors brangi vaza, puošianti Karalių karaliaus rūmus, tai yra garbingojo Sugero siela.“ Tais pačiais metais mirė Vokietijos imperatorius Konradas, Šampanės grafas Tibodas ir jo sūnus Henrikas. Nuo 1153 metų pradžios Bernardas jautė artėjančią mirtį. Popiežiaus Eugenijaus mirtis, atėmusi tą, kurį jis laikė didžiausiu savo draugu ir guodėju, jam buvo tarsi mirtinas smūgis. Bernardas iškeliavo pas Viešpatį šešiasdešimt trečiaisiais savo gyvenimo metais, po keturiasdešimties vienuolyne praleistų metų. Jis pats įkūrė šimtą šešiasdešimt tris vienuolynus įvairiose Europos vietose; jam mirštant, jų jau buvo trys šimtai keturiasdešimt trys. Jis buvo pirmasis cistersų vienuolis, įtrauktas į šventųjų kalendorių. Popiežius Aleksandras III 1174 m. sausio 18 d. paskelbė jį šventuoju, o popiežius Pijus VIII jam suteikė Bažnyčios mokytojo titulą. Dėl nuostabių ir didžiulių nuopelnų Sito ordinui cistersai jį gerbia taip, kaip gerbiami tik ordinų įkūrėjai.
ŠALTINIS: The Catholic Encyclopedia (https://www.newadvent.org/cathen/)