Šv. Antanas Didysis ir kiti žymieji asketai

 

 

Gimė 251 m. aukštutiniame Egipte. Mišiose išgirdęs žodžius „Jei nori būti tobulas, eik, parduok ką turi ir atiduok vargšams“, jis išdalijo visus savo gausius turtus. Po to ėmė maldauti senyvą atsiskyrėlį, kad išmokytų jį dvasinio gyvenimo. Taip pat mokėsi pas įvairius atsiskyrėlius, pats sekdamas kiekvieno iš jų didžiausia dorybe. Kad tobuliau tarnautų Dievui, Antanas pasitraukė į dykumą ir užsimūrijo griuvėsiuose, įrengdamas duris taip, kad niekas negalėtų įeiti. Čia jį įnirtingiausiai puolė demonai, pasirodydami kaip įvairios pabaisos ir net jį sunkiai sužeisdami, bet jam niekad nepritrūko drąsos, ir jis nugalėjo juos, pasitikėdamas Dievu ir gindamasis kryžiaus ženklu. Vieną naktį, kurią Antanas praleido vienatvėje, velniai plakė jį taip smarkiai, kad jis gulėjo tarsi miręs. Draugas jį surado tokioje būklėje ir, manydamas, kad šis jau miręs, ėmė nešti jį namo. Tačiau Antanas atsigavo ir įtikino draugą, kad šis, nepaisydamas jo žaizdų, neštų jį atgal į jo vienišą būstą. Ten, parkritęs iš silpnumo, jis metė iššūkį demonams, sakydamas: „Aš jūsų nebijau, jūs negalite manęs atskirti nuo Kristaus meilės“. Po dar kelių puolimų velniai pabėgo, ir Antanui pasirodė Kristus savo šlovėje. Antano vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, kurių jis niekada neragaudavo iki saulėlydžio, o kartais valgydavo tik kartą per dvi, tris ar keturias dienas. Jis dėvėjo ašutinę bei avikailį ir dažnai klūpėjo maldoje nuo saulėtekio iki saulėlydžio. Daug sielų plūsdavo pas jį patarimo, ir po dvidešimties vienatvės metų jis sutiko vesti jas į šventumą – taip buvo įkurtas pirmasis vienuolynas. Jo gausūs stebuklai sutraukdavo tokias minias, kad jis vėl pabėgo į vienatvę, kur gyveno iš rankų darbo. Jis mirė ramybėje, sulaukęs labai senyvo amžiaus. Jo biografas šv. Atanazas sako, kad vien žinojimas, kaip gyveno šv. Antanas, yra geras kelrodis siekiant dorybių.

 

 

IV a. pradžioje daug naujokų iš Egipto buvo pašaukti tarnauti Romos imperatoriaus armijoje. Tarp rekrūtų buvo ir Pachomijus, jaunas pagonis, tuo metu dvidešimt vienerių metų amžiaus. Keliaudamas žemyn Nilo upe, jis atėjo į vieną kaimelį, kurio gyventojai jam davė maisto ir pinigų. Kai Pachomijus pradėjo stebėtis tokiu žmonių gerumu, jam buvo pasakyta, kad jie yra krikščionys ir laukia atlyginimo kitame gyvenime. Tada jis meldė Dievą, kad parodytų jam tiesą, ir pažadėjo pašvęsti savo gyvenimą Jo garbei. Pasibaigus karinei tarnybai, grįžo į tą patį krikščionių kaimelį, ten jis buvo supažindintas su tikėjimo tiesomis ir pakrikštytas. Užuot grįžęs gimtinėn, jis susiieškojo Palemoną, seną atsiskyrėlį, kad iš jo išmoktų tobulo gyvenimo, ir su džiaugsmu ėmėsi praktikuoti pačius griežčiausius apsimarinimus. Jų vienintelis maistas buvo duona ir vanduo, kartą į dieną vasaros metu ir kartą į dvi dienas žiemą. Kartais jie į maistą įdėdavo žolelių, bet sumaišydavo jas su pelenais. Jie miegodavo tik vieną valandą per naktį, ir Pachomijus praleisdavo šią poilsio valandėlę sėdėdamas tiesiai ir į nieką nesiremdamas. Tris kartus Dievas jam apreiškė, kad jis turįs įsteigti vienuolyną Tabenoje, o angelas jam suteikė to vienuolyno regulą. Pasitikėdamas Dievu, Pachomijus pastatė vienuolyną, nors neturėjo nė vieno mokinio. Tačiau greitai pas jį ėmė plaukti didelės minios žmonių, o jis juos mokė tobulo savęs bei kūrinių atsižadėjimo. Kartą vienas brolis, vykdydamas kasdienę savo užduotį, labai stengdamasis sugebėjo nupinti du demblius vietoj vieno. Jis padėjo juos priešais celę, kad praeinantis Pachomijus pamatytų, koks uolus jis yra. Bet Pachomijus, įžvelgdamas šį poelgį paskatinusį tuščiagarbiškumą, tarė kitiems broliams: „Šis vienuolis nuo pat ryto iki vakaro nepaprastai vargo tik tam, kad atiduotų savo darbą velniui“. Tada trokšdamas išgydyti nelaimingą brolį nuo jo klaidos, jis kaip atgailą jam paskyrė penkis mėnesius nepalikti savo celės ir maitintis tik duona ir vandeniu. Pachomijaus vizijas bei stebuklus sunku būtų suskaičiuoti, jis lengvai galėdavo skaityti širdis. Jis mirė šventa mirtimi 348 m.

Šv. Makarijus iš Aleksandrijos

Dar jaunas būdamas, Makarijus paliko vaisių pardavėjo darbą Aleksandrijoje ir prisijungė prie šv. Antano Didžiojo. Patriarchas, stebuklingai įspėtas apie savo mokinio šventumą, paskyrė jį savo dorybių įpėdiniu. Makarijaus gyvenimas buvo viena ilga kova su savimi. „Aš varginu savo kankintoją, – kartą atsakė jis vienam žmogui, kuris užtiko jį karštą vidurdienį ir paklausė, kodėl jis stovi pasilenkęs, laikydamas rankose sunkų kibirą, pilną smėlio. – Kai tik nustoju ką nors veikti ir stoviu dykas, mane iš karto pradeda kamuoti įvairūs geismai“. Kai Makarijus visiškai išsekdavo, grįždavo į savo celę. Jis budėdavo be pertraukos dvidešimt dienų ir naktų, kol miegas jį įveikdavo. Kartą Makarijus užmušė jam įgėlusį uodą. Keršydamas sau už tokį silpnumą, jis tol lindėjo nuogas pelkėje, kol jo kūnas ištisai pasidengė moskitų įkandimais, ir jį buvo galima atpažinti tik iš balso. Sykį, būdamas ištroškęs, jis gavo dovanų vynuogių kekę, bet nepalietė jos, o atidavė kitam atsiskyrėliui, kuris dirbo kaitroje. Šis atidavė kekę dar kitam, o anas – ketvirtam. Taip kekė keliavo ratu, kol vėl sugrįžo pas Makarijų, ir jis ėmė dėkoti Dievui už savo brolių susivaldymą. Šventasis matydavo, kaip demonai puola atsiskyrėlius maldos metu. Vieniems jie kišdavo pirštus į burną, taip priversdami juos žiovauti, kitiems užmerkdavo akis, o kai šie užmigdavo, imdavo juos trypti. Jie daugeliui rodydavo tuščius ir geismingus vaizdus ir tyčiodavosi iš tų, kurie jiems pasiduodavo. Niekas velnių veiksmingai nenugalėdavo, išskyrus tuos, kurie juos ryžtingai atstumdavo pačioje pradžioje. Makarijus keturis mėnesius kas dieną lankė vieną atsiskyrėlį, tačiau nė karto negalėjo su juo pasikalbėti, nes šis visada būdavo paskendęs maldoje. Šventasis dėl to jį pavadino „angelu žemėje“. Daug metų buvęs atsiskyrėlių vyresniuoju, Makarijus slapta nuvyko pas šv. Pachomijų, prašydamas priimti jį mokiniu. Bet Pachomijus, per viziją jį atpažinęs, liepė grįžti pas brolius, mylėjusius jį kaip savo tėvą. Sulaukęs garbaus amžiaus, Makarijus nusprendė, kad jau sutramdė savo žemesniąją prigimtį ir nusprendė praleisti penkias dienas vien tik maldoje. Trečią dieną jo celę apėmė lyg liepsna, ir Makarijus išbėgo lauk. Vėliau jis pasakojo, kad Dievas leido kilti šiai iliuzijai, kad jis nepasiduotų puikybei. Kai jam suėjo 73 metai, jis buvo ištremtas iš šalies ir pakeliui žiauriai sumuštas eretikų arijonų. Jis mirė 394 m.

Šv. Jonas Egiptietis

Iki dvidešimt penkerių metų amžiaus Jonas dirbo staliumi kartu su savo tėvu. Pajutęs Dievo kvietimą, paliko pasaulį ir pasivedė vienam šventam atsiskyrėliui dykumoje. Mokytojas bandė jo dvasią įvairiais neprotingais įsakymais, liepdamas jam ridenti sunkius akmenis, prižiūrėti nudžiūvusius medžius ir t. t. Jonas pakluso visuose dalykuose su vaikišku paprastumu. Šešiolika metų uoliai lavinęs dorybes, jis visiškai atsiskyrė nuo visų ir apsigyveno ant stačios uolos, kad mąstytų vien tik apie Dievą ir savo sielą. Kuo labiau save pažino, tuo labiau nepasitikėjo savimi. Todėl paskutinius penkiasdešimt metų niekada nesusitiko su jokia moterimi ir tik retkarčiais - su vyrais. Tokio budrumo ir skaistumo padariniai buvo trejopi: šventas džiaugsmas bei linksmumas, kurie paguosdavo kiekvieną, su juo bendravusį; tobulas paklusnumas savo vyresniesiems; ir kaip atlygis už tai – valdžia kūriniams, kuriuos jis paliko dėl Dievo. Šv. Augustinas pasakoja, kad kartą jis vienai šventai moteriai grąžino regėjimą, pasirodydamas jai vizijoje, nes nedrįso susitikti su ja akis į akį. Velniai jį nuolat puolė, tačiau Jonas nenustodavo melstis. Po tokių ilgų pokalbių su Dievu šventasis atsigręždavo į žmones, apsirūpinęs gydymo ir pranašavimo dovanomis. Du kartus per savaitę jis šnekėdavosi per siaurą langelį su tais, kurie pas jį ateidavo, laimindamas aliejų sergantiems ir pranašaudamas ateities dalykus. Kartą pas jį atėjo persirengęs pasauliečiu diakonas, tačiau šventasis pagarbiai pabučiavo jo ranką. Imperatoriui Teodozijui jis išpranašavo būsimas pergales ir jo mirties valandą. Paskutines tris savo gyvenimo dienas Jonas visiškai pašventė Dievui. Trečią dieną jį rado atsiklaupusį lyg maldoje, tačiau jo siela jau buvo su palaimintaisiais. Jis mirė 394 m.

Šv. Simonas Stulpininkas

Vieną žiemos dieną, apie 401 metus, Sisane, mažame Kilikijos miestelyje, buvo gausiai prisnigę. Vienas piemenėlis, dėl šalčio negalėjęs į laukus išvesti savo avių, vietoje to nuėjo į bažnyčią ir ten klausėsi tos dienos Evangelijos ištraukos apie aštuonis Palaiminimus. Jis paklausė, kaip galima įgyti šiuos Palaiminimus, ir kai jam buvo papasakota apie vienuolišką gyvenimą, jame kilo tobulumo troškulys. Jis tapo pasaulio stebuklu, didžiuoju Simonu Stulpininku. Jį įspėjo, kad tobulumas jam brangiai kainuos, ir tai buvo tiesa. Dar būdamas vaikas jis pradėjo vienuolišką gyvenimą ir keliolika metų praktikavo tiesiog antžmogišką askezę. Jis taip susiveržė juosmenį virve, kad ta vieta virto gyva pūliuojančia žaizda. Jis valgydavo tik kartą į savaitę, o kai Dievas pašaukė jį į atsiskyrėlišką gyvenimą, jo pasninkai trukdavo keturiasdešimt dienų. Trisdešimt septynerius metus jis praleido gyvendamas ant stulpų, kęsdamas karštį ir šaltį, dieną naktį garbindamas Dievo didybę. Tobulumas šv. Simonui buvo pagrindinis gyvenimo tikslas – jam buvo nesvarbu, kokiomis priemonėmis jį pasiekti, nebent Dievas ką nors ypatingo būdavo parinkęs jo atžvilgiu. Toks naujas ir keistas gyvenimo būdas sukėlė įtarimą Egipto atsiskyrėliams, ir jie pasiuntė pas šv. Simoną vieną brolį su įsakymu lipti žemyn nuo stulpo ir sugrįžti į įprastinį gyvenimą. Išgirdęs įsakymą, šventasis tučtuojau susiruošė nulipti, tačiau broliui iš Egipto užteko tokio nusižeminimo įrodymo. „Pasilik ten, kur esi, – tarė jis Simonui, – ir turėk drąsos. Tavo gyvenimo kelias yra iš Dievo“.

Jo gyvenimo griežtumas buvo persmelktas linksmumu, nusižeminimu ir paklusnumu. Žodžiai, kuriuos Dievas įdėjo į jo lūpas, atvertė minias pagonių ir paskatino atgailai daugybę nusidėjėlių. Galiausiai 460 m. susirinkę stulpo papėdėje žmonės pastebėjo, kad šv. Simonas nesujudėjo ištisas tris dienas. Užlipę į viršų, jie pamatė senolio kūną vis dar palinkusį maldos pozoje, tačiau jo siela jau buvo pas Dievą.

Kad ir koks neįprastas mums atrodytų šv. Simono gyvenimas, jis moko mus dviejų paprastų ir praktiškų tiesų: pirma, mes turime nuolat savyje atnaujinti karštą troškimą siekti tobulumo, antra, privalome ištikimai bei drąsiai naudoti priemones, mums specialiai parinktas Dievo.

 

Parašyta pagal: Alban Butler, Lives of the Saints, TAN (originalas išleistas 1756–1759 m.).