Mato Talboto gyvenimas – tai nepaprasta istorija apie degradavusį alkoholiką, pakeitusį savo gyvenimą ir tapusį šventuoju. Tai pasakojimas apie Dievo malonės visagalybę ir žmogaus valios stiprumą, suteikiantis viltį visiems, kenčiantiems nuo įvairių priklausomybių.
Matas Talbotas (Matthew Talbot) gimė 1856 m. Dubline, Airijoje. Jo tėvai – Čarlzas Talbotas ir Elizabet Bagnal susituokė 1853 m. mažame pajūrio kaimelyje netoli Dublino. Čarlzas, iš kitų išsiskiriantis mažu ūgiu ir šiek tiek agresyvia išvaizda, buvo paprastas Dublino dokų darbininkas. Jo dešimčia metų jaunesnė žmona didesnę laiko dalį paprastai praleisdavo namie. Per 21 jų bendro gyvenimo metus jiems gimė 12 vaikų (9 berniukai ir 3 mergaitės), iš kurių trys mirė nesulaukę pilnametystės. Matas buvo antras vaikas šeimoje. Kadangi tėvas dažnai išgėrinėjo, gausinga šeima gyveno labai skurdžiai.
Sulaukęs vienuolikos, Matas pradėjo lankyti Krikščionių brolių mokyklą. Tuo Airijos istorijos laikotarpiu, kai vaikai pradėdavo dirbti anksti, o visuotinis mokyklos lankymas dar nebuvo žinomas, Krikščionys broliai stengėsi per tuos kelerius mokslo metus kiek galėdami padėti vargingų šeimų vaikams. Jie Matą išmokė skaitymo bei rašymo pagrindų, taip pat pagrindinių tikėjimo tiesų ir maldų.
Pasimokęs viso labo metus, dvylikametis Matas stojo dirbti pasiuntiniu E & J Burke įmonėje, užsiimančia vyno bei Guiness alaus išpilstymu. Nelaimei, ten jis išsiugdė blogą įprotį – išgerdavo alaus likučius iš grąžinamų butelių. Po truputį Matas įjunko į alkoholį. Nepraėjus nė metams, kartą jis grįžo namo visiškai apgirtęs. Pamatęs tai, tėvas jį žiauriai sumušė. Vėliau sūnui surado pasiuntinio vietą dokuose, muitinės sandėliuose. Tačiau ten Matas „nuo vilko užšoko ant meškos“. Pilstykloje jo gėrimas būdavo alus, o dokuose bendradarbiai jį išmokė gerti viskį.
Mato sesuo Merė Endriu vėliau, 1931 m., paliudijo, kad tuo metu „jis išmoko gerti iki sąmonės netekimo. Jis gėrė nepaisydamas jokių mūsų tėvo pastangų jį nuo to atpratinti. Galiausiai, nenorėdamas užtraukti nešlovės savo tėvui, tada dirbusiam Uosto ir dokų valdyboje, Matas paliko šį darbą ir tapo mūrininko pameistriu. Vis dėlto jis nemetė savo gėrimo įpročių. Nors dirbo labai sunkiai, visos jo pajamos būdavo išleidžiamos alkoholiui. Tais laikais jis apleisdavo Velykų pareigą [priimti Komuniją], bet sekmadienio Mišių neužmiršdavo... Jis neturėjo nei žmonos, nei merginos, ir be girtuokliavimo ydos negalėjai nieko daugiau jam prikišti“.
Pasak ilgamečio jų šeimos draugo Pato Doilo, „Matas ir jo broliai polinkį alkoholiui paveldėjo iš tėvo“. Išimtis – vyriausias sūnus Džonas. Kita Mato sesuo Siuzan Filan tuometinį brolio gyvenimą aprašė taip:
„Jis pats man pasakojo pardavęs savo batus ir marškinius tam, kad nusipirktų gerti. Jis buvo įpratęs pirkti alkoholį skolon, nes visos jo pajamos būdavo išleidžiamos ankstesnių skolų apmokėjimui. Dažniausiai išgėręs jis būdavo romus, tik mėgdavo keiktis ir prisiekinėti. Grįžęs į namus, paprastai iškart eidavo gulti. Manau, girtuoklystė buvo vienintelė jo yda. Tiesa, jis buvo karšto būdo ir kartais išgėręs įsiveldavo į vaidus bei muštynes, bet paprastai būdavo ramus ir namuose su mumis nesipykdavo... Kartą (po atsivertimo) girdėjau jį sakant, kad net tuo metu, kai sunkiai gerdavo, jis savo mintyse išlaikydavo pamaldumą Švenčiausiajai Mergelei ir kasdien sukalbėdavo po kelias „Sveika, Marija“. Šį pamaldumą Matas laikė savo atsivertimo priežastimi“.
Nors Matas daug gerdavo, išliko geras bei patikimas darbininkas. Buvo kalbama, kad dirbdamas mūrininko pameistriu jis daugiau atlikdavo per pusvalandį, nei kiti per valandą. Darbų vykdytojas paprastai jį pastatydavo priešakyje, kad kiti darbininkai sektų jo tempu. Todėl greitai Matą pradėta vadinti „geriausiu pameistriu Dubline“. Tačiau po darbo jis eidavo su draugais į kurią nors kaimyninę smuklę ir ten girtuokliaudavo, kol ji užsidarydavo, arba kol baigdavosi pinigai. Ilgainiui alkoholis tapo vieninteliu Mato domėjimosi objektu. Jo draugai turėdavo kokį nors hobį ar užsiėmimą: vieni mėgo plaukioti, kiti – žaisti kortomis, dar kiti turėjo merginą. Mato vienintelis hobis buvo alkoholis.
Kadangi poreikis gerti viršijo jo pajamas, Matas papildydavo savo algą rinkdamas ir parduodamas tuščius butelius, taip pat dirbdamas viršvalandžius. Kai ir to neužtekdavo, jis dažnai eidavo lauk iš smuklės ir ten uždirbinėdavo arbatpinigių prižiūrėdamas klientų arklius.
Mato dukterėčia Enė Džonson pasakojo, kad vieną kartą Matui kartu su broliais sėdint smuklėje, ten grojo aklas smuikininkas. Pasibaigus pinigams, Matas per pertrauką pavogė iš muzikanto smuiką ir netrukus jį užstatė, taip prasimanydamas naujų lėšų nenumaldomam troškuliui apmalšinti. Nelaimingas smuikininkas tik vėliau pastebėjo, kad dingo bene vienintelis jo pragyvenimo šaltinis.
Sulaukęs 28 metų, Matas buvo jau chroniškas alkoholikas, praradęs savigarbą, nekreipiantis dėmesio į motinos maldavimus ir prageriantis bet kokį uždirbtą ar kitaip prasimanytą pinigą. Žmonių akimis žiūrint, jo laukė tiesus ir užtikrintas kelias į visišką asmenybės degradaciją. Bet vienas palyginti nereikšmingas įvykis visiškai pakeitė jo gyvenimą.
Mato sesuo Merė Endriu pasakojo, kad 1884 m. vieną šeštadienio rytą Matas stovėjo skersgatvyje netoli savo mėgstamos tavernos O‘Meara. Jo kišenėse švilpavo vėjai, nes tą savaitę Matas dėl neblaivumo ar dėl kitų priežasčių darbo negavo. Tačiau jis nenusiminė. Matas būdavo gana dosnus savo sugėrovams bičiuliams, todėl dabar tikėjosi, kad šie jį sušelps ir pakvies išgerti. Jo draugai kaip tik turėjo eiti pro šalį, pasiėmę užmokestį už darbo savaitę. Ir štai, vienas po kito jie praėjo pro Matą. Vieni pasisveikino, kiti apsimetė jo nepastebį. Gal jis per dažnai kaulydavo iš bičiulių pinigų, bet, šiaip ar taip, jie visi praėjo pro šalį, palikę jį stovintį skersgatvyje. Matas jautėsi priblokštas. Vėliau jis prisipažino, kad tai buvo „dūris į pačią širdį“. Vis dėlto tai buvo malonės valanda. Kiek laiko pagalvojęs apie savo beviltišką padėtį, Matas staiga suprato, kad tapo visišku alkoholio vergu. Jo galvoje pradėjo bręsti pasiryžimas.
Matas lėtai žingsniuodamas grįžo namo. Motina kaip tik ruošė pietus, kai jis įžengė pro duris. Mato seserys pasakojo, kad mama labai nustebo pamačiusi sūnų blaivą:
„Mama sušuko: „Matai, šiandien anksti grįžai... ir blaivas?!“ „Kaip matai, mama“, – atsakė šis. Po pietų jis pasiliko namuose, kas buvo labai neįprasta, ir kiek pasėdėjęs prabilo: „Aš ruošiuosi padaryti įžadą daugiau niekada nebegerti.“ Mama nudžiugo: „Pirmyn, dėl Dievo, tik jei manai, kad neišlaikysi, geriau nežadėk.“ Kai jis ėjo pro duris, ji dar pasakė: „Tegul Dievas tau suteikia jėgų įvykdyti savo pasiryžimą.“
XIX a. Airijoje buvo įprasta, kad norintieji mesti gerti kunigo akivaizdoje padaro iškilmingą pasižadėjimą tam tikrą laiką nevartoti alkoholio. Matas patraukė tiesiai į Klonlifo kolegiją, ten atliko visuotinę išpažintį ir padarė įžadą. Tiesa, kunigas jį įkalbėjo pradžiai padaryti įžadą tik trim mėnesiams. Grįžęs Matas virto tarsi kitu žmogumi. Jis ateidavo į darbą punktualiai, nebesikeikė, vengė savo buvusių draugų ir daug laiko praleisdavo bažnyčioje. Buvo kalbama, kad „jo kolegos nustebo išgirdę, jog Matas pasižadėjo nebegerti, ir dar labiau nustebo, kai jis savo įžadą išlaikė“.
Tie trys mėnesiai Matui virto tikru pragaru. Šiandien mes žinome abstinencijos simptomus – haliucinacijas, depresiją, nuovargį, pykinimą, nuolatinį diskomfortą – ir suprantame, ką turi iškentėti žmonės, mėginantys atsikratyti priklausomybės nuo alkoholio. Tačiau anais 1884 m. Mato kančių niekas nesuprato. Kartą jis prasitarė motinai: „Tikrai žinau, kad kai praeis tie trys mėnesiai, būtinai vėl pradėsiu gerti.“ Tačiau Matas turėjo geležinę valią ir nepaprastą užsispyrimą, kurie daug padėjo jam vėlesniais metais.
Norėdamas užpildyti laiką, kurį praleisdavo smuklėje, Matas po darbo eidavo pasivaikščioti. Vieno tokio pasivaikščiojimo metu jo pasiryžimas vos nežlugo. Einant pro Bushe‘s alinę toli nuo namų, jos durys staiga plačiai atsivėrė. Matas pajuto alaus kvapą ir pamatė prie baro sėdinčius žmones. Prieš savo valią jis nejučia atsidūrė viduje. Tačiau barmenas buvo užsiėmęs vietiniais klientais ir lyg tyčia nekreipė dėmesio į nepažįstamą svečią. Matas pasijuto antrą kartą pažemintas. Jis nėrė lauk iš smuklės ir nubėgo į netoliese esančią jėzuitų bažnyčią. Tą patį vakarą jis pasižadėjo niekada su savimi nesinešioti pinigų. Šį pažadą išlaikė iki gyvenimo galo.
Kasdienis bažnyčios lankymas tapo Mato įpročiu. Iki šiol jis nebuvo religingas žmogus. Tačiau kadangi pavargdavo ilgai vaikščioti, o ilsėtis aludėse ar smuklėse negalėjo, bažnyčia jam tapo patikimu uostu. Ten būdamas, ilgainiui pradėjo melstis ir prašyti Dievą pagalbos. Kad gautų jėgų išlikti blaivus, Matas nusprendė kiekvieną rytą prieš darbą dalyvauti šv. Mišiose ir priimti Komuniją. Tai atrodė labai neįprasta 1880 m., kada vidutinis padorus pilietis Mišiose lankydavosi tik sekmadieniais, o Komuniją priimdavo tik per didžiąsias šventes. Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje šv. Mišios kaip tik buvo laikomos 5.00 val., tad Matas spėdavo į darbą nuo 6.00 val. Po vakarienės Matas paprastai eidavo į Šv. Petro bažnyčią miesto šiaurėje, ten pasilikdavo iki vėlaus vakaro. Praėjus trims mėnesiams, Matas atnaujino įžadą dar šešiems mėnesiams, o po to ir visam gyvenimui.
Dabar jis su tokiu pačiu ryžtu ir energija ėmė tarnauti Dievui bei gilinti savo maldos gyvenimą. Jį pradėjo traukti ankstyvųjų Airijos vienuolių, apie kuriuos skaitė savo atsivertimo pradžioje, griežtas asketinis gyvenimas. Jam patiko jų meilė maldai, atgailos ir nusižeminimo dvasia, Dievui skirtas rankų darbas. Dar dirbdamas pameistriu, nešiodamas skiedinį bei plytas mūrininkams, Matas kiekvieną laisvą minutę skirdavo maldai. Jo sesuo Merė Endriu pasakojo, kad po darbo iki pat dešimtos valandos vakaro retai matydavo brolį neklūpintį. Jis dažnai pasninkaudavo ir miegojo ant plačios lentos, vietoj pagalvės pasidėjęs medžio gabalą. 1891 m. tapo pranciškonų Trečiojo ordino nariu. Kadangi dabar Mato pajamos nebūdavo iššvaistomos alkoholiui, jis dosniai duodavo pinigų savo motinai, vargšams bei įvairioms religinėms organizacijoms, ypač misijoms. Ilgainiui Matas paliko savo namus, nes, nepaisant jo pastangų pastūmėti savo brolius į gera, jie ir toliau girtuokliaudavo.
Liudininkai pasakojo, kad Matas kas savaitę eidavo išpažinties ir stengėsi padengti visas savo skolas, susikaupusias per ankstesnius metus. Kelis metus jis naršė po skurdžių kvartalus, ieškodamas aklo muzikanto, kurio smuiką kadaise pavogė, kad galėtų jam atlyginti žalą. Kai jo pastangos neatnešė vaisių, Matas užsakė keletą Mišių už vargšo smuikininko vėlę.
Pirmaisiais savo atsivertimo metais Matas pradėjo rinkti religinio turinio knygas. Kadangi jo išsilavinimas buvo labai menkas, Matas turėjo labai stengtis, kad išmoktų laisvai skaityti. Iš knygų pasirinkimo buvo galima spręsti, kad Matui dvasiškai vadovavo labai pamaldus ir neįprastai įžvalgus kunigas. Visos šios knygos, prirašinėtos Mato pastabų, dabar rūpestingai saugomos Dublino arkivyskupo rūmuose. Tarp jų yra kišeninis Naujojo Testamento egzempliorius, kurį Matas nešiodavosi su savimi. Iš šventųjų Matą ypač traukė šv. Teresė Avilietė, šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresė iš Lizjė ir šv. Kotryna Sienietė.
Vienoje knygų, padovanotų savo draugui Džonui Kalahanui, yra Mato užrašyti išmintingi žodžiai: „Trijų dalykų negaliu išvengti: Dievo žvilgsnio, sąžinės balso ir mirties smūgio. Kai būni draugijoje – valdyk savo liežuvį, kai būni šeimoje – valdyk savo jausmus, kai būni vienas – valdyk savo mintis.“ Kitoje knygoje jis užrašė: „Maldoje mes kalbame Dievui, dvasinių skaitymų ir pamokslų metu Dievas kalba mums.“
„Naujajam“ Matui pakeitus „senąjį“, apie jį buvo kalbama kaip apie visada linksmai nusiteikusį ir su visais draugišką žmogų. Jo įprastinis pasisveikinimas skambėjo: „Dievas su tavimi“, žmonės jį dažnai girdėdavo giedant religines giesmes. Jo kambarys buvo neištaigingas, jame galima buvo pamatyti tik paprastą lovą, stalą, kėdę, kryžių bei keletą pamaldžių paveikslėlių. Visą savo gyvenimą Matas dėvėjo tik panešiotus drabužius, kuriuos jam atiduodavo kiti. Anot Ralfo Kalahano, gerai pažinojusio Matą:
„Mato Talboto išvaizdoje nebuvo nieko įspūdingo ar nepaprasto. Savo aplinkoje jis atrodė kaip paprastas, niekuo neišsiskiriantis iš kitų darbininkas, apsirengęs prastai, bet švariai. Jis buvo žemesnio nei vidutinio ūgio, lieknas, bet raumeningas. Vaikščiojo gyvai, plačiais ritmingais žingsniais. Jo laikysena labiau atspindėjo susimąstymą, nei susirūpinimą.“
Nepaisant žemo ūgio ir prastos, nors ir tvarkingos aprangos, 1892 m. jis patraukė vienos pamaldžios katalikės merginos, dirbusios virėja anglikonų kunigui, dėmesį. Matydama jo gerus įpročius ir pagarbą moterims, su kuriomis jam tekdavo susidurti, ji užmezgė su juo pažintį ir galiausiai pasisiūlė už jo tekėti. Ji prisipažino susitaupiusi pakankamai lėšų ir galinti tinkamai aprūpinti namus. Matas apmąstė pasiūlymą, tačiau atlikęs noveną, skirtą teisingam apsisprendimui, atsakė neigiamai. Vėliau savo artimam draugui jis pasakė, kad „Švenčiausioji Mergelė man patarė nevesti“.
Metams bėgant, Mato dvasingumas gilėjo, palaipsniui jis didino ir pamaldžių praktikų skaičių. Antrasis Airijos prezidentas (1945–1959) Šonas Tomas O'Kelis (Seán Thomas O'Kelly) pasakojo, kad vaikystėje, būdamas Mišių patarnautoju, jis asmeniškai pažinojo Matą Talbotą:
„Pažinojau jį tuo metu, kai tarnaudavau Mišioms Šv. Juozapo bažnyčioje. Nuo 1890 iki 1897 m. dažnai jį matydavau ir su juo kalbėdavausi. Kartais atidaręs bažnyčios duris rytmetinėms Mišioms 7.00 val., pamatydavau jį jau laukiantį ant laiptų. Mes, patarnautojai, kreipdavomės į jį „Pone Talbotai“. Kartais jį vaikai vadindavo „šventuoju Džo“... Rytais jis būdavo įpratęs laukti šv. Mišių, klūpėdamas ant bažnyčios laiptų, melsdamasis su rožančiumi rankose. Paprastai per kiekvienas Mišias priimdavo šv. Komuniją... Dažnai jį matydavau ir vakarinėse pamaldose. Pasibaigus toms pamaldoms, jis dar eidavo Kryžiaus kelią... Jis melsdavosi labai karštai, regis, maldą nepaprastai vertino... Jis dažnai melsdavosi ištiestomis rankomis, pakėlęs akis į Nukryžiuotąjį ir visiškai nekreipdamas dėmesio į aplinkinius. Galiu teigti, kad jis buvo arčiausiai to, ką pavadinčiau ekstaze. Dažniausiai jį buvo galima rasti prie Švenčiausiosios Mergelės, kuriai jautė ypatingą pamaldumą, altoriaus... Sekmadieniais išklausydavo kelias Mišias“.
Nors Matas beveik visą savo laiką po darbo skyrė maldai bei apmąstymams, jis nebuvo abejingas savo artimųjų reikalams ir uoliai rūpinosi savo kelyje sutiktų žmonių gerove. O'Kelis pasakojo:
„Jis dažnai kalbėdavosi su manimi ir kitais berniukais. Klausinėdavo mūsų, ar mes jau kalbėjome rožančių, ir ar tai mums patinka; šią maldą jis mums labai rekomenduodavo. Dažnai mus ko nors paklausdavo iš katekizmo ir duodavo naudingų patarimų... Jis buvo draugiškas ir malonus su mumis, ir mes nebijodavome jo užkalbinti; priešingai, dažnai pas jį eidavome ir su juo kalbėdavomės. Jis buvo labai malonus.“
Netrukus po atsivertimo Matas padėjo į šalį savo pypkę ir metė rūkyti. Nuolat jausdamas nenumaldomą alkoholio troškimą, Matas kaip naują atgailą kentėjo ir atsisakymą nuo nikotino. Ponas Kalahanas atskleidė, kad Matas kartą jam prisipažinęs, jog atsisakyti rūkymo jam kainavę daugiau, nei atsisakyti alkoholio. Džonas Robinsas, gerai pažinojęs Matą trisdešimt metų, pasakojo: „Matas, mesdamas rūkyti, atliko, mano manymu, herojišką auką, nes anksčiau jis buvo užkietėjęs rūkalius, surūkydavęs per savaitę septynias uncijas (apie 200 g) tabako. Jis nuėjo pas savo nuodėmklausį Klonlifo kolegijoje ir ten padarė įžadą niekada neberūkyti.“
Po kiek laiko Matas perėjo dirbti į medienos sandėlį. Šį pasikeitimą, atrodo, lėmė vien tai, kad čia darbo valandos prasidėdavo vėliau. Tai jam leido dalyvauti rytinėse Mišiose 6.15 val. ir suteikdavo šiek tiek daugiau laiko prieš darbą – tą laiką jis skyrė maldai.
Naujoje vietoje Matas pasirodė esąs labai sąžiningas darbuotojas, neleidžiantis nė minutės laiko veltui. Jis greitai užsitarnavo „geriausio Dublino darbininko“ titulą. Jo kolegos pastebėjo, kad per pietus ar šiaip turėdamas laisvo laiko Matas skaitydavo kokią nors dvasinę knygą arba melsdavosi kur nors nuošalioje vietoje sandėlyje, kur niekas jo nematydavo. Jo pietūs buvo tokie skurdūs, kad greitai atkreipė kitų dėmesį. Jo pusryčius sudarė kakavos puodelis, paruoštas sesers iš vakaro - jį gerdavo šaltą - ir duonos riekė. Per pietus jis vėl išgerdavo šaltos kakavos, maišytos su arbata, ir užkasdavo truputėliu duonos. Jei sesuo vakarienei pataisydavo žuvies, Matas dažniausiai jos atsisakydavo, o pasitenkindavo tik duona, pamirkyta į žuvies taukus. Kolegos stebėjosi, kaip jis, tiek mažai maitindamasis, gali atlikti tokius sunkius darbus. Nepaisant apsimarinimų, jis liko sveikas ir ištvermingas, pasak draugų, „stiprus it mažas arkliukas“. Matas vengdavo girtis ar kalbėti apie save, apskritai buvo tylesnis už kitus, tačiau visada linksmos nuotaikos. „Matas šypsodavosi visada, išskyrus kai išgirsdavo nešvankų juoką“, – pastebėjo vienas jo draugas. Jis buvo gerbiamas kaip švento gyvenimo žmogus ir mėgiamas savo kolegų, nors ir priekaištaudavo jiems dėl nešvankių kalbų.
Kai Mato tėvas 1899 m. mirė, jis pasiėmė globoti savo motiną, nes jo vis dar tebegeriantys broliai buvo išsikraustę. Be abejonės, jo motina turėjo apsidžiaugti, kad savo senatvę praleis pamaldžiojo sūnaus draugijoje. Gyvendama kartu, ji greit pastebėjo, kad Matas praktikuoja daugiau apsimarinimų nei įprasta. Jis pasninkaudavo ne tik per adventą, gavėnią, metų ketvirčių dienas ir svarbiausių švenčių vigilijas, bet ir paprastomis dienomis. Jis labai mažai valgydavo, o miegodavo tik keturias valandas, rytmetį skirdamas maldai. Kita atgaila, atliekama su dvasios vadovo leidimu, buvo grandinėlių nešiojimas po drabužiais. Jos buvo taip apvyniotos apie Mato kūną, kad varžytų judesius ir nuolat keltų nepatogumų, tačiau niekas neįtardavo, kad jam sunku, ir nė vienas žmogus, išskyrus jo dvasios vadovą, iki pat jo mirties nežinojo apie tokį neįprastą jo praktikuojamą apsimarinimo būdą. Šis pamaldumas vadinamas vergyste Švč. Mergelei Marijai – jį rekomenduoja šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas savo „Traktate apie tikrąjį pamaldumą Šventajai Mergelei“. Grandinėlės nešiojamos tam, kad asmuo, tapęs dvasiniu Dievo Motinos vergu, visada liktų artimas Švč. Mergelei ir jos Sūnui Jėzui. Matas Talbotas nešiojo net tris grandinėles.
Matas nevengė ir visuomeninės veiklos: įstojo į kelias religines organizacijas, rėmė jas finansiškai ir aktyviai dalyvaudavo jų veikloje. Iš šių grupių galima paminėti Nekaltojo Prasidėjimo vyrų broliją, Švenčiausiosios Jėzaus Širdies visiškos abstinencijos pradininkų asociaciją, Maldos apaštalus, Gyvąjį rožančių bei Šv. Mykolo Arkangelo broliją. 35 metus iki pat savo mirties Matas buvo ištikimas pranciškonų Trečiojo ordino narys. 1913 m., Didžiojo streiko Dubline metu, Matas žygiavo kartu su savo kolegomis. Šiame jo veiksme nebuvo jokio kartėlio ar pasipiktinimo darbdaviais. Iš tikrųjų Mato niekada ir nekviesdavo į darbininkų piketus ir susirinkimus. Tačiau Matas mąstė kaip ir jo kolegos, kad darbininkas vertas savo užmokesčio. Jis džiaugėsi, kad mažai apmokami darbininkai pagaliau išsireikalavo tinkamesnių atlyginimų. Taip pat jis džiaugėsi savo padidėjusiomis pajamomis, nes dabar daugiau galėjo skirti labdarai ir misijoms.
Mato motina mirė 1915 m. Viena jos vaikaičių pasakojo, koks meilus ir atsidavęs Matas būdavo savo motinai ir kaip ji dažnai atsibusdavo naktį, kad pamatytų savo sūnų, besimeldžiantį prie lovos. Elizabet buvo išmintinga moteris, ji niekada neaptarinėjo ilgų sūnaus maldų, ir nėra niekur užrašyta, kad ji būtų kam nors pasakojusi apie neįprastas jo pamaldumo praktikas.
Paskutiniais gyvenimo metais Matas kentėjo nuo širdies bei inkstų negalavimo. 1923 m., likus dvejiems metams iki mirties, jam teko pagulėti Gailestingumo Motinos ligoninėje. Jį slaugiusios gailestingosios seserys taip išsigando dėl jo sveikatos būklės, jog pasirūpino, kad jam būtų suteiktas Paskutinis patepimas. Išleistas iš ligoninės, jis likusį laiką nuolat kentėjo dėl sutrikusio kvėpavimo. Matui antrą kartą atsigulus į ligoninę ses. Veronika pastebėjo, kad jis visą laisvą laiką praleisdavo koplyčioje. Vienas Mato palatos draugų pasakojo matęs jį „naktį besimeldžiantį ištiestomis rankomis, laikantį rožančių vienoje rankoje. Kai palatoje visi kalbėdavo rožančių, jis, kaip įprasta, vesdavo maldą. Už viską buvo labai dėkingas. Nors ligos priepuolių metu nepaprastai kentėdavo, niekada nesiskųsdavo. Jis valgydavo viską, kas jam būdavo patiekta. Kiek atsimenu, Matas visą savo laisvą laiką praleisdavo prie Švč. Sakramento.“
Antrą kartą paleisdamas Matą iš ligoninės, dr. Muras perspėjo jį apie staigios mirties nuo širdies smūgio pavojų.
Paskutiniais savo gyvenimo mėnesiais Matas dažnai kentėjo nuo širdies skausmų ir staiga užeinančio silpnumo. Bet kažkodėl jo sveikatos būklė pagerėjo, todėl jis net apsiėmė atlikti lengvesnius darbus tame pačiame medienos sandėlyje. Yra žinoma, kad jis ten dirbo ir mirties išvakarėse.
1925 m. birželio 7 d., Švč. Trejybės sekmadienį, apie 9.45 val., eidamas į Mišias, Matas staiga stabtelėjo ir susmuko. Žmonės puolė prie jo, vienas jų nubėgo pašaukti kunigo. Tačiau kunigui atvykus, Matas Talbotas jau buvo miręs. Kun. Volšui kalbant mirusiųjų maldas, apie dvidešimt žmonių klūpėjo šalia. Matui tuo metu buvo 69 metai. 41 iš jų buvo skirti atgailai ir maldai.
Ruošiant Mato kūną laidotuvėms, buvo atrastos jo nešiotos grandinėlės. Viena grandinėlė juosė koją žemiau kelio, po kelio girnele – ji turėjo suteikti nemažai skausmo klūpant. Liudininkai pasakojo, kad grandinėlės nebuvo įsirėžusios į kūną, tačiau jos buvo nešiojamos ilgą laiką, nes paliko odoje gilias įspaudas. Grandinės buvo nuimtos ir padėtos kartu į karstą. Nors Matas mirė sekmadienį, jo laidotuvės Glasnevino kapinėse įvyko tik ketvirtadienį. Kuklų karstą lydėjo daugybė vargšų, dažnai patirdavusių Mato dosnumą.
Mato Talboto kaip šventojo garsas greitai pasklido tarp žmonių, ir 1931 m. buvo pradėtas oficialus jo gyvenimo ir dorybių tyrimas. Antras tyrimas vyko 1948 m. Jų metu buvo apklausti 68 Matą pažinoję asmenys, jie paliudijo jo ankstesnę priklausomybę nuo alkoholio, jo herojišką atsivertimą ir tolimesnį gyvenimą, skirtą atgailai ir dorybių ugdymui. 1975 m. Šventasis Sostas jam suteikė „garbingojo“ titulą. Tai reiškia, kad, vien žmogiškuoju požiūriu vertinant, Matas turėjo visas šventojo ypatybes. 1962 m. Mato Talboto palaikai buvo perkelti į Lurdo Švč. Mergelės Marijos bažnyčią Glosesterio gatvėje, tame rajone, kur Matas ilgiausiai gyveno. Ten ir dabar galima pamatyti karstą po stiklu, o ant metalinės plokštelės užrašą: „Matas Talbotas. Dievo tarnas. 1856–1925 m“
Naudota literatūra:
Joan Carrol Cruz, „Ven. Matthew Talbot“, in: Secular Saints, TAN Books and Publishers, Inc., Rockfort, Ill., 1989;
Storry of Matt Talbot (http://www.matttalbotretreats.org/story_of_mt.html);
Mary Gaffney, Matt Talbot – the workers’ saint (http://www.catholicireland.net/pages/index.php?art=513);
Marc Abrahams, Irish in chains (http://education.guardian.co.uk/higher/research/improbable/story/0,,2209....)