Theotokos. Pamaldumas Dievo Motinai ankstyvojoje Bažnyčioje

Seniausias žinomas Marijos atvaizdas. II a., Priscilos katakombos, Roma.

 

Atidžiai skaitant Šventąjį Raštą mus gali nustebinti tai, kaip netolygiai, su dideliais pertrūkiais, jame pasirodo Švč. Mergelė Marija. Iš pradžių apie ją miglotai užsimenama Senojo Testamento pranašystėse. Paskui ji ryškiai iškyla į dienos šviesą pirmuosiuose Luko evangelijos skyriuose. Vėliau, Jėzui pradėjus viešą veiklą, ji pasitraukia į nežinią, tada sugrįžta per Jo kančią ir galiausiai šlovingai nušvinta Apokalipsėje. Tokia išryškėjimų ir užtemimų kaita tam tikra prasme atsikartoja ir pirmųjų amžių Bažnyčios mokyme apie Dievo Motiną. Kodėl taip atsitiko, jei Apreiškimas jau buvo užbaigtas, o Marijos vaidmuo išganymo ekonomijoje[1] – atskleistas?

Krikščionių mokymas apie vieną Dievą, pasaulio Kūrėją ir Išganytoją, įsikūnijusį Kristuje, buvo priešpriešinamas pagoniškam politeizmui. Todėl ankstyvuoju Evangelijos skelbimo etapu Marijos asmens pabrėžimas galėjo tikinčiuosius vesti į sumaištį, galbūt net paskatinti tapatinti ją su viena iš „motinų deivių“, kurių buvo apstu pagonių mituose. Vis dėlto Marijos dieviškoji motinystė negalėjo būti ilgai nutylima, nes reikėjo pabrėžti Įsikūnijimo tikrovę, ypač kovojant prieš pirmąsias erezijas, neigiančias Kristaus žmogystę.

Be to, nuo pat pradžių tikinčiuosius traukė Marijos asmuo, ir jie troško daugiau sužinoti apie jos gyvenimą, privilegijuotą padėtį, kilnumą bei dorybes. Deja, šis savaime geras troškimas taip pat kėlė pavojų, nes skatino tam tikros „populiariosios“ literatūros išplitimą II ir III a. Joje kartais būdavo pateikiama daugiau žinių apie Marijos gyvenimą, bet šios žinios būdavo pernelyg sumišusios su išgalvotomis legendomis ir klaidingais teiginiais, dažnai paremtais melagingais tvirtinimais, kad šias knygas parašė apaštalai ar pirmieji jų mokiniai.

Bažnyčios Tėvams teko užduotis atskirti grūdus nuo pelų ir nukreipti tikinčiųjų pamaldumą Dievo Motinai teisinga linkme.

Marija ir Bažnyčios Tėvai

II ir III a. Bažnyčios Tėvai vis labiau pabrėžė Marijos išskirtinumą, jos ypatingas privilegijas ir dovanas, kurias ji gavo iš Dievo, kad galėtų įvykdyti savo unikalią ir visuotinę misiją.

Bažnyčios Tėvai aiškiai nurodė, kad jų mokymas apie Mariją nėra perdėjimas ar tik teologinė nuomonė, bet yra būtinas tikėjimo vientisumui išsaugoti, nes Marija yra glaudžiai susijusi su dieviškosios ir žmogiškosios prigimčių susijungimo Kristuje slėpiniu. Taigi pačiuose pirmuosiuose tikėjimo išpažinimuose Kristaus išpažinimas buvo neatsiejamas nuo Marijos išskirtinumo išpažinimo.

Kadangi Bažnyčios Tėvų teologiniai apmąstymai buvo sutelkti į Kristų, iš pradžių Marija jų veikaluose buvo minima tik netiesiogiai, tačiau ilgainiui, ypač nugalėjus pirmąsias erezijas, Dievo Motinos vaidmuo buvo vis labiau nušviečiamas.[2]

Pirmosios erezijos buvo doketizmas ir gnosticizmas. Jų teigimu, materija yra viso blogio šaknis ir šaltinis, dėl to Dievo Pasiųstasis negalėjo prisiimti tikro, materialaus kūno, o tai reiškia, kad Jis negalėjo gimti iš Marijos.

Siekdami paprieštarauti šiai pirmai klaidai, ankstyviausi Bažnyčios Tėvai turėjo pabrėžti, kad Kristus yra tikras žmogus, o Jo žmogystę įrodo faktas, jog Jis gimė iš Marijos. Šv. Ignacas Antiochietis (šv. Jono mokinys, nukankintas 110 m.) Smirnos Bažnyčiai rašė: „Kūnu Viešpats iš tiesų yra kilęs iš Dovydo giminės, Dievo valia ir galybe Jis yra Dievo Sūnus, tikrai gimęs iš Mergelės.“ Šitaip jis patvirtino Marijos motinystę: Kristus yra ir Dievas, ir žmogus, nes gimė iš Marijos ir iš Dievo.

Evangelijose nurodomas antgamtiškas Kristaus gimimo pobūdis: Marija yra ne tik Motina, bet ir Mergelė. Bažnyčios tėvai atkreipė dėmesį į tai, kad tie, kas neigia jos mergystę, ima neigti ir Kristaus dieviškumą. Iš tiesų, kai kurie eretikai Jį laikė tik žmogumi, natūraliu Juozapo ir Marijos sūnumi.

Taigi Marijos mergystė visada turėjo būti minima kartu su jos motinyste. Tokia ji pasirodo pirmuosiuose tikėjimo išpažinimuose: „Kristus, Dievas ir žmogus, gimęs iš Mergelės Marijos.“ Šv. Justinas (filosofas, atsivertęs iš pagonybės, nukankintas 165 m.), diskutuodamas su žydu Trifonu ir aiškindamas Izaijo pranašystės prasmę, nurodė, kad graikiškas žodis „parthenos“ („mergelė“) negali būti verčiamas tiesiog kaip „jauna mergina“, taip nepalikdamas abejonių, kad Marija, būdama Kristaus Motina, kartu yra ir Mergelė.[3]

Pirmasis didis teologas šv. Ireniejus Lionietis (vyskupas, nukankintas 202 m.) išryškino paralelizmą tarp Marijos ir Ievos, teigdamas, kad Dievas nori atkurti pirminį išganymo planą, sugadintą Adomo nuodėmės. Šis išganymo planas atkartoja tuos pačius Nuopuolio žingsnius ir jame naudojamos tos pačios priemonės. Kadangi dėl pirmosios nuodėmės pražuvo kūnas ir kraujas, Kristus dabar prisiėmė kūną ir kraują:

„Viešpaties paklusnumas ant kryžiaus medžio atsvėrė aną nepaklusnumą prie rojaus medžio; geroji tiesos naujiena, angelo pranešta savo vyrui paklusniai mergelei Marijai, panaikino piktą melą, sugundžiusį už vyro ištekėjusią mergelę Ievą. Kaip Ieva buvo suviliota piktojo angelo žodžių ir atsiskyrė nuo Dievo, nepaklususi Jo įsakymui, taip Marija išklausė gerojo angelo žodžių ir pagimdė Dievą, paklususi Jo įsakymui. Kaip Ieva buvo įkalbėta nepaklusti Dievui, taip Marija buvo įkalbėta paklusti Dievui. Šitaip Mergelė Marija tapo mergelės Ievos užtarėja.“[4]

Anot šv. Ireniejaus, dėl paklusnumo Marija tapo išganymo priežastimi sau ir visai žmonijai – „Maria sibi et universo generi humano causa facta est salutis“. Šią temą III a. viduryje toliau rutuliojo Origenas. Jis Mariją vadino ne tik „Dievo Motina“, bet ir „Naująja Ieva“ bei „Tikinčiųjų Motina“. Būdama dvigubai pašventinta (Šventosios Dvasios nusileidimu į jos sielą ir Dievo Sūnaus atėjimu į jos įsčias), ji tapo kanalu, per kurį Šventoji Dvasia pašventina žmones.

Posakis „Dievo Motina“ labiau būdingas tolesniam doktrinos vystymosi laikotarpiui, užsibaigusiam oficialiu šio titulo pripažinimu visuotiniame Efezo Susirinkime, tačiau juo išreiškiama tikrovė – dieviškoji Marijos motinystė – buvo aiškiai suprantama nuo pat pradžių: iš Marijos gimė vienas ir tas pats Asmuo, Dievas ir Žmogus.

Netiesiogiai apie tai kalbama jau Naujajame Testamente. Marijai apsireiškęs angelas sako, kad jai gimsiantis vaikas vadinsis „Aukščiausiojo Sūnus“ (Lk 1, 32). Šv. Elžbieta ją aplankiusiai Marijai sušunka: „Iš kur man ta garbė, kad mano Viešpaties motina aplanko mane?!“ Tačiau kadangi pirmosios erezijos dar tiesiogiai neneigė Marijos dieviškosios motinystės, ji nebuvo aiškiai suformuluota.

Eretikams buvo sunku suprasti, kaip dvi tokios visiškai skirtingos prigimtys galėjo būti susivienijusios vienoje ir toje pačioje būtybėje. Problemą jie sprendė paprastai – paneigdami kurią nors vieną iš tų dviejų prigimčių. Priklausomai nuo to, prieš kokius eretikus kovodavo, Bažnyčios tėvai pabrėždavo arba Kristaus dievystę, arba Jo žmogystę, tačiau visi jie tvirtino, kad abi prigimtys susijungė vienoje Būtybėje, gimusioje iš Marijos.

Marija Romos katakombose

Kartu su doktrinos raida pirmaisiais amžiais augo ir tikinčiųjų pamaldumas. Tai labiausiai atsispindi krikščionių kapų puošyboje ir įrašuose.[5]

Teologai stengėsi rasti terminus, kuriais galėtų nedviprasmiškai išreikšti krikščionybės tiesas. Panašiai ir dailininkams reikėjo sukurti krikščionišką vaizdinę kalbą. Iš pradžių jie naudojo įprastus vaizdavimo būdus bei stilius, atėjusius iš pagoniškojo meno, išsirinkdami tuos, kurie pasirodė tinkamesni krikščioniškoms idėjoms išreikšti. Vis dėlto palyginę šiuos atvaizdus su tų laikų Bažnyčios Tėvų teologiniais paaiškinimais, pamatysime, kad jie vieni kitus atitinka, kad tie atvaizdai yra (kartais naivi) katalikų tikėjimo, kurį teologiniais terminais plėtojo ir aiškino Bažnyčios Tėvai, vizualizacija.

Svarbiausi ir seniausi Dievo Motinos atvaizdai randami Priscilos katakombose Romoje. Seniausiame atvaizde, datuojamame II a. viduriu, vaizduojama Mergelė su Kūdikiu, o šalia jos – vyras su ritiniu rankoje (tai reiškia, kad jis neša ar perduoda žinią; galbūt tai pranašas Izaijas), rodantis į žvaigždę. Tose pačiose katakombose esančiame Severos kapo įraše, datuojamame III a., yra panašus atvaizdas, šį kartą neabejotinai vaizduojantis Rytų išminčius (tris vyrus rytietiškais drabužiais ir kepurėmis), atnešančius dovanas Mergelei, kuri, kaip kokia Romos matrona, sėdi ant kėdės aukštu atlošu, ant rankų laikydama Kūdikį, o už jos stovi vyras (galbūt šv. Juozapas arba pranašas), rodantis į žvaigždę.

Paauksuotoje stiklinėje taurėje iš šventųjų Petro ir Marcelino katakombų (III a.) vaizduojama besimeldžianti mergelė (lot. Virgo Orans), aiškiai įvardijama kaip „Marija“, stovinti tarp dviejų vyrų, įvardijamų kaip šv. Petras ir šv. Paulius.

Romos Didžiosiose kapinėse (lot. Coemeterium Majus) esančioje IV a. pradžios freskoje Marija pavaizduota taip pat kaip Virgo Orans, su Kūdikiu ir graikiška anagrama XP, reiškiančia Kristų.

Reikia pažymėti, kad šiuose atvaizduose nėra jokių abstrakcijų, jokio simbolizmo, nepaisant ankstyvųjų krikščionių menininkų pomėgio jam. Priešingai, tai tiesmuki, „pažodiniai“ evangelinių ištraukų ir Motinos su Kūdikiu atvaizdai – tai padaryta sąmoningai, doktrininiais tikslais.

Šie tikslūs atvaizdai tiesiogiai nurodo į Įsikūnijimo paslaptį. Jie patvirtino tai, ką neigė doketistų erezija – Kristaus žmogiškąją prigimtį ir Marijos dieviškąją motinystę.

Be to, reikia pažymėti, kad šie atvaizdai nebuvo garbinimo objektas. Tai buvo papuošimai ir, dar svarbiau, pripažinimo ženklas – tikėjimo ir vilties išpažinimas, kvietimas lankytojams melstis už ten palaidotus žmones.

Seniausia malda į Mariją

Viename egiptiečių papiruso fragmente, dabar saugomame Johno Rylandso tyrimų institute ir bibliotekoje Mančesteryje, Jungtinėje Karalystėje, yra mūsų tebevartojamos maldos „Sub tuum praesidium“ versija senovės graikų kalba: „Tavo gailestingumo šaukiamės, Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk, vienintele tyroji ir palaimintoji.“

Fragmentas datuojamas apie 250-280 m., t. y. laikotarpiu, kai vyko vis žiauresni ir metodiškesni krikščionių persekiojimai ir kai Romos katakombose buvo tapomi Dievo Motinos atvaizdai.

Maldoje išreiškiamas Bažnyčios tikėjimas dieviškąja Marijos motinyste. Ji yra Theotokos (gr.), Dei Genetrix (lot.), „Dievo gimdytoja“. Taip pat pabrėžiama Marijos užtarimo galia, nes ji atlieka Tarpininkės funkciją. Ji yra ypatingai išrinkta – „vienintelė tyroji ir palaimintoji“.

Marija IV amžiuje

III a. Naujojo Testamento rankraščiuose Marijos vardas buvo trumpinamas kaip MP, gr. Meter (Motina) – panašūs trumpinimai buvo vartojami tik rašant šventuosius Dievo ir Kristaus vardus, todėl jį reikia suprasti kaip Meter Theou (Dievo Motina).

IV a. vykusioje kovoje prieš arijonizmą Aleksandrijos Tėvai, gindami Kristaus dieviškumą, vartojo Theotokos titulą.

Šventasis Grigalius Nazianzietis (†395 m.) tvirtino: „Jei kas nors nesutinka, kad šventoji Marija yra Dievo Motina, tas prieštarauja Dievui.“ Maždaug tuo pačiu metu šv. Grigalius Nysietis (†390 m.) pranešė apie pirmąjį Marijos apsireiškimą – šventajam Grigaliui Stebukladariui, III a. šventajam.

IV a. įvairiose Rytuose naudotose liturginėse maldose rytietišku papročiu šlovinama Švč. Mergelė ir šaukiamasi jos užtarimo. Pavyzdžiui, Antiochijos Dvylikos apaštalų liturgijoje yra tokie žodžiai: „Atminkime švenčiausiąją, nekaltąją, didžiai šlovingą, palaimintąją Dievo Motiną, visada Mergelę Mariją, kurios maldomis ir užtarimu būkime apsaugoti nuo pikto ir sulaukime gailestingumo šiame ir kitame pasaulyje.“

Be to, IV a. pabaigoje Rytų Romos imperijoje antrąją Kalėdų dieną buvo švenčiama pirmoji užfiksuota liturginė šventė Dievo Motinos garbei.

Tikinčiųjų pagarba ir pamaldumas Marijai taip išaugo bei išplito, kad kai kuriais atvejais, pamirštant Bažnyčios doktriną ir sveiką protą, tai privedė prie neprotingų kraštutinumų ir net erezijos. Štai šv. Epifanijus Salaminietis rašė apie Arabijoje egzistavusią sektą, kuri garbino Mariją beveik kaip deivę ir dėl to turėjo moteris kuniges. Jis padarė tokią išvadą: „Tegul Marija būna gerbiama. Tegul būna garbinamas Dievas Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia, bet tegul niekas negarbina Marijos.“

Efezo susirinkimas

Kai 428 m. vienuolis iš Antiochijos Nestorijus tapo Konstantinopolio patriarchu, jį nustebino pamaldumo Marijai mastas mieste ir labai papiktino Dievo Motinos titulo vartojimas.

Nestorijaus mąstymą suformavo Antiochijos teologinė mokykla, kuri, priešindamasi arijonų erezijai, pabrėžė dviejų prigimčių Kristuje skirtumus. Tačiau teologinės kalbos netikslumai užtemdė žmogiškosios ir dieviškosios prigimčių susijungimą viename Kristaus Asmenyje Įsikūnijimo metu. Nestorijui Jėzus nėra tapatus Dievo Sūnui, bet atskiras žmogiškasis asmuo, susivienijęs su Dievo Sūnumi. Abu tik veikia kaip vienas asmuo, todėl abu gali būti vadinami bendru vardu ir turi būti garbinami kartu.

Dėl šios priežasties jis griežtai pasisakė prieš terminą Theotokos, laikydamas jį Kristaus visaverčio žmogiškumo neigimu, ir kaip tinkamesnį titulą pasiūlė terminą Christotokos (Kristaus gimdytoja) – Marija gali būti pripažinta kaip „Dievo Žodžio Šventyklos motina“, bet ne kaip „Dievo Žodžio motina“.

Nepaisydamas paplitusio šio titulo vartojimo liturgijoje ir žmonių sensus fidei, Nestorijus netruko parodyti savo priešiškumą ir šiam titului, ir tam, ką laikė pamaldumo perdėjimais. Jo mokymas sukėlė stiprų pasipriešinimą Konstantinopolyje ir kitose Bažnyčiose, ypač Aleksandrijoje, kur „Dievo Motinos“ titulas jau buvo priimtas kaip tikėjimo depozito dalis ir buvo plačiai vartojamas liturgijoje bei privačiose tikinčiųjų maldose.

Aleksandrijos patriarchas šv. Kirilas, aiškiai įžvelgdamas Nestorijaus klaidą ir jos keliamą pavojų, nesiryžo pats oficialiai jos pasmerkti. Vietoj to jis kreipėsi į Apaštalų sostą, į popiežių šv. Celestiną I, prašydamas paskelbti galutinį šios doktrinos įvertinimą. Popiežius Romos sinode pasmerkė Nestorijaus klaidą ir pavedė šv. Kirilui pasistengti sugrąžinti Nestorijų į tikrąjį tikėjimą arba, jei to padaryti nepavyks, paskelbti jam ekskomuniką.

Tuo metu Nestorijus savo ruožtu paprašė imperatoriaus sušaukti visuotinį susirinkimą, kuriame jis galėtų būti išteisintas. Susirinkimas įvyko 431 m. Efeze. Popiežius delegavo šventąjį Kirilą pirmininkauti jo vardu.

Jau pirmąją Susirinkimo dieną buvo priimta išvada ir išreikšta pirmąja anatema (oficialus doktrininio teiginio pasmerkimas):

„Jei kas nors neišpažįsta, kad Emanuelis iš tiesų yra Dievas ir todėl Švenčiausioji Mergelė yra Dievo Motina (nes ji kūniškai pagimdė kūnu tapusį Dievo Žodį), tebūnie atskirtas.“

Žmonių pamaldumas Dievo Motinai buvo toks didelis, kad vos tik ši žinia pasklido po miestą, aplink Marijos bažnyčią, kurioje vyko Susirinkimas, spontaniškai susirinko džiaugsminga minia. Ji procesijoje su uždegtais deglais palydėjo Susirinkimo Tėvus namo.

Vėliau atvykę popiežiaus legatai prisijungė prie šv. Kirilo ir patvirtino nuosprendį Nestorijui. Po metų jį patvirtino ir popiežius šv. Sikstas III. Doktrininė diskusija buvo baigta – daugiau niekada nebebuvo prieštaraujama titului Theotokos.

Marijos triumfas

Po Efezo Susirinkimo dėmesys buvo sutelktas į pačią Mariją, ir triumfališkas Dievo Motinos garbinimas kaip ugnis išplito mene, liturgijoje ir liaudies pamaldume.

Romoje buvo naujai pastatyta arba iš naujo pašvęsta daugybė Marijai skirtų bažnyčių. 432 m., praėjus vos metams po Efezo Susirinkimo, popiežius šv. Sikstas III užsakė pagaminti Didžiosios Švenčiausiosios Marijos bazilikos (Santa Maria Maggiore) triumfo arkos mozaikas, kuriose Dievo Motina vaizduojama pasidabinusi brangakmeniais, sėdinti soste ir supama angelų. Kitoje V a. pastatytoje Romos bažnyčioje – Senojoje Švenčiausiosios Marijos bažnyčioje (Santa Maria Antiqua) Mergelė Marija vaizduojama sėdinti soste, pasipuošusi brangakmeniais ir karūna, apsupta arkangelų, siūlančių Kūdikiui karūną ir skeptrą – imperatoriškosios valdžios simbolius.

Tegul mūsų širdyse skamba džiaugsmingas šlovinimas, kurį mūsų dangiškajai Motinai Efeze skyrė šv. Kirilas:

„Mes sveikiname Tave, Mergele Motina, Tave, kuri esi gyvoji ir nemirtingoji Dievo šventovė, pasaulio lobis ir šviesa, skaistybės gėlelė, tikrojo tikėjimo atrama, visų bažnyčių ramstis! Tu pagimdei Dievą ir savo skaisčiose įsčiose paslėpei Tą, kurio negali sutalpinti jokia erdvė! Per Tave yra pažįstama ir šlovinama Švenčiausioji Trejybė, per Tave visa žemė garbina Kalvarijos kryžių. Tavimi džiaugiasi angelai ir arkangelai, nuo Tavęs sprunka demonai! Per Tave puolusiam žmogui sugrąžinamas jo paveldas, per Tave sunaikinama stabmeldystė ir įtvirtinama krikščionybė! Mes sveikiname ir šloviname Tave, Mergele Motina, apie kurią kalbėjo pranašai, rašė evangelistai, skelbė apaštalai! Visi sveikina Tave, Mergele Dievo Motina!“

VERSTA IŠ: Romanus, „Theotokos. Devotion to the Mother of God in the Early Church“, The Angelus, 2023 m. gegužė.