Sveika, Karaliene, Gailestingoji Motina

Ištrauka iš knygos „Marijos šlovė“

I SKYRIUS. Sveika, Karaliene, gailestingoji Motina

§ I. Koks turi būti mūsų pasitikėjimas Marija, gailestingumo Karaliene

Kadangi šlovingoji Mergelė Marija yra pakelta į karalių Karaliaus Motinos garbę, ne be priežasties šv. Bažnyčia ją gerbia ir trokšta, kad visi ją pagerbtų šlovingu Karalienės titulu. Jei sūnus yra karalius, sako šv. Atanazas (Serm. de Deip.),[1] jį pagimdžiusi motina yra teisėtai laikoma ir vadinama karaliene: Jei pats Karalius gimė iš Mergelės, jį pagimdžiusi Motina deramai ir teisingai vadinama Karaliene bei Valdove. Vos tik Marija, teigia šv. Bernardinas Sienietis, sutiko būti Amžinojo Žodžio Motina, šiuo sutikimu ji nusipelnė tapti pasaulio ir visų tvarinių Karaliene: Tad ši Mergelė savo sutikimu pelnė primatą Žemės rutulyje (primatum orbis), viešpatystę pasaulyje, karališką skeptrą visiems tvariniams (Tom. 2. § 51).[2] Kadangi Marijos kūnas, rašo šv. abatas Arnoldas, nebuvo atskirtas nuo Jėzaus kūno, ar gali Sūnaus monarchija būti atskirta nuo Motinos? Nei nuo Sūnaus viešpatavimo negali būti atskirta Motina: vienas yra Marijos ir Kristaus kūnas. Tad pagrįstai manome, kad Motinos ir Sūnaus karališka garbė turi būti laikoma ne tik bendra, bet ir vienoda: Sūnaus šlovę su Motinos manau esant ne tik bendra, bet ir tapačia (S. Arnold. de Laud. Virg.).[3]

Jei Jėzus yra visatos Karalius, Marija taip pat yra visatos Karalienė: Padaryta Karaliene, ji teisėtai turi kaip nuosavybę visą Sūnaus karalystę, sako abatas Rupertas.[4] Čia šv. Bernardinas Sienietis prieina prie išvados, kad kaip yra daug kūrinių, tarnaujančių Dievui, taip turi būti ir daugybė tarnaujančių Marijai, nes kaip angelai ir žmonės bei visi dalykai, esantys danguje ir žemėje, yra Dievo imperijos pavaldiniai, taip jie yra ir Mergelės viešpatystės pavaldiniai: Tiek tvarinių tarnauja šlovingajai Mergelei, kiek tarnauja Trejybei. Juk visi tvariniai, tiek angelai, tiek žmonės, tiek visi kiti, esantys danguje ir žemėje – visa, kas pavaldu Dievo imperijai, pavaldu ir šlovingajai Mergelei (Tom. 2. C. 61).[5] Abatas Gerikas apie tai kalba kreipdamasis į dieviškąją Motiną: Imkis, Marija, saugiai imkis Tavo Sūnaus gėrybių, su pasitikėjimu veik lyg Karalienė, Karaliaus Motina ir Sužadėtinė. Tau priklauso karalystė ir valdžia.[6] Skubėk, o Marija, skubėk saugiai valdyti, disponuok savo nuožiūra Tavo Sūnaus gėrybėmis, būdama pasaulio Karaliaus Motina ir Sužadėtinė, nes dėl Tavęs, kaip Karalienės, yra karalystė ir valdžia visiems tvariniams.

Vadinasi, Marija yra Karalienė, bet visų mūsų paguodai tebūna žinoma, kad ši Karalienė yra meili, švelni ir pasirengusi padėti mums mūsų varguose. Todėl šv. Bažnyčia nori, kad mes sveikintume ją šioje maldoje, tituluodami gailestingumo Karaliene. Karalienės titulas, sako pal. Albertas Didysis,[7] reiškia gerumą ir rūpestį vargšais, tad skiriasi nuo imperatorės titulo, kuriuo išreiškiamas atšiaurumas ir griežtumas. Karalių ir karalienių didybė glūdi vargšų dalios palengvinime, teigia Seneka: Tai karalių didybė – pagelbėti vargšams.[8] Gi tironai valdydami siekia sau naudos, nors karaliams turėtų rūpėti jų vasalų gerovė. Todėl pašventinant karalius jų viršugalviai patepami aliejumi, gailestingumo simboliu, reiškiančiu, jog karaliaudami jie turėtų pirmiausia puoselėti savo širdyse užuojautos ir geranoriškumo savo pavaldiniams jausmus.

Karaliai turėtų užsiimti daugiausia gailestingumo darbais, tačiau neturėtų užmiršti ir teisingų bausmių, kuriomis dera bausti kaltuosius. Tačiau tai nebūdinga Marijai, kuri, būdama Karaliene, yra ne teisingumo Karalienė, pasiryžusi bausti piktadarius, bet gailestingumo Karalienė, linkusi užjausti ir atleisti nusidėjėliams. Todėl Bažnyčia reikalauja, kad mes ją vadintume tiesiog „gailestingumo Karaliene“. Didysis Paryžiaus kancleris Žanas Žersonas, mąstydamas apie Dovydo žodžius: Išgirdau du dalykus: kad galybė yra Dievo, ir Tavo, Viešpatie, yra gailestingumas (Ps 61, 12 Vulg.), sako, kad Dievo karalystė, susidedanti iš teisingumo ir gailestingumo, mūsų Viešpaties buvo padalyta taip: teisingumo karalystę jis pasiliko sau, o gailestingumo karalystę perleido Marijai, kartu nustatydamas, kad visos žmonėms dalijamos malonės eitų per Marijos rankas ir būtų disponuojamos pagal jos valią. Štai paties Žersono žodžiai: Dievo karalystė – tai galia ir gailestingumas: Dievas, pasilikęs galybę, lyg perleido gailestingumo pusę karaliaujančiai Motinai (P. I. Tr. 4. S. Magn.).[9] Tai patvirtina šv. Tomas „Įvade į kanoninius laiškus“[10] sakydamas, kad kai šv. Mergelė pradėjo savo įsčiose dieviškąjį Žodį ir jį pagimdė, ji gavo pusę Dievo karalystės, tapdama gailestingumo Karaliene ir palikdama Jėzų Kristų teisingumo Karaliumi: Kai Dievo Sūnų pradėjo įsčiose ir po to pagimdė, išprašė sau Dievo karalystės pusę, kad pati būtų gailestingumo Karalienė, o Kristus būtų teisingumo Karalius.

Amžinasis Tėvas padarė Jėzų Kristų teisingumo Karaliumi ir todėl visuotiniu pasaulio Teisėju, todėl pranašas gieda: Dieve, suteik karaliui savo teisingumo ir teisumo karaliaus sūnui (Ps 72, 2). Mokytasis aiškintojas tai supranta taip: Viešpatie, Tu atidavei teisingumą savo Sūnui, nes atidavei savąjį gailestingumą Karaliaus Motinai.[11] O šv. Bonaventūra kitaip perteikia Dovydo žodžius, sakydamas: Dieve, suteik Karaliui savo teisingumo, o savo gailestingumo – jo Motinai.[12] Prahos arkivyskupas Ernestas taip pat pabrėžia, kad Amžinasis Tėvas atidavė teisėjo ir baudėjo pareigas Sūnui, o užuojautos ir pagalbos vargšams – Motinai: Tėvas visokį teismą davė Sūnui, o visą gailestingumo tarnystę patikėjo Motinai.[13] Tai išpranašavo pats pranašas Dovydas, sakydamas, kad Dievas (jei taip galima tarti) konsekravo Mariją gailestingumo Karaliene, patepdamas ją džiaugsmo aliejumi: Dievas patepė tave džiaugsmo aliejumi (Ps 44, 8). Tad mes, vargingi Adomo vaikai, galime džiūgauti atmindami, jog danguje turime šią didžią Karalienę, turinčią gailestingumo ir užuojautos aliejaus, kaip sako šv. Bonaventūra: Marija, Tu esi pilna gailestingumo tepalų ir užuojautos aliejaus, todėl Dievas patepė Tave džiaugsmo aliejumi (S. Bon. in Spec. cap. 7).[14]

O kaip gražiai pal. Albertas Didysis pritaiko šiai temai istoriją apie karalienę Esterą, kuri pati buvo puikus mūsų Karalienės Marijos provaizdis![15] Esteros knygos 4 sk. skaitome, kad būdamas karaliumi Asueras išleido savo karalystei potvarkį, visus žydus pasmerkiantį mirčiai. Mardochėjus, vienas iš nuteistųjų, kreipėsi į Esterą prašydamas pagalbos, kad ji įsikištų ir išprašytų Asuerą atšaukti sprendimą. Iš pradžių Estera nesutiko bijodama, kad toks prašymas gali dar labiau suerzinti karalių, bet Mardochėjus ją subarė pasiųsdamas žinią, kad ji neturėtų galvoti tik apie savo išsigelbėjimą – Viešpats pasodino ją į sostą, kad ji išgelbėtų visus žydus. Nemanyk, kad būdama karaliaus rūmuose išgelbėsi savo gyvastį greičiau nei visi žydai (Est 4, 13). Kaip Mardochėjus kalbėjo karalienei Esterai, taip ir mes, vargšai nusidėjėliai, galėtume kreiptis į mūsų Karalienę Mariją, jei ji delstų išmelsti iš Dievo mums atleidimą nuo bausmės, kurios teisėtai nusipelnėme: Nemanyk, kad būdama karaliaus rūmuose išgelbėsi savo gyvastį greičiau nei visi žmonės. Nemanyk, Valdove, kad Dievas pakėlė Tave į pasaulio Karalienės garbę vien tik Tavo gerovei – ne, bet kad būdama tokia didi, geriau galėtum užjausti ir padėti mums, varguoliams.

Asueras, vos tik pamatęs prieš jį stovinčią Esterą, meiliai paklausė, ko ji atėjo prašyti: Koks tavo prašymas? Tad karalienė atsakė: Jei radau malonės tavo akyse, padovanok mano tautą, už kurią prašau.[16] „Mano karaliau, ji tarė [...]“. Ir Asueras išklausė, tuoj įsakydamas atšaukti nuosprendį. Tad jeigu Asueras iš meilės Esterai išpildė jos prašymą išgelbėti žydus, kaip gali Dievas, taip didžiai mylėdamas Mariją, neišklausyti jos maldų, kai ji meldžiasi už jos globai pasivedančius vargšus nusidėjėlius jam sakydama: Jei radau malonės tavo akyse, karaliau. „Mano Karaliau ir Dieve, jeigu aš kada nors radau malonę Tavo akyse (nors dieviškoji Motina gerai žino, kad ji buvo palaiminta, šventa, vienintelė žmonių giminėje radusi malonę, kurią visa žmonija prarado, ji gerai suvokia, kad yra Viešpaties numylėtinė, labiau mylima už visus šventuosius ir angelus kartu), padovanok man mano tautą, už kurią prašau.“ „Jei myli mane (sako ji), dovanok man, Viešpatie, šiuos nusidėjėlius, už kuriuos meldžiu Tave.“ Ar įmanoma, kad Dievas atsisakytų ją išklausyti? Ir kas nežino Marijos maldų Dievui galybės? Malonus įstatymas jos lūpose (Pat 31, 26). Kiekviena jos malda yra tarsi nuolatinis įstatymas Viešpačiui, kad jis parodytų gailestingumą visiems, kuriuos užtaria Marija. Šv. Bernardas klausia, kodėl Bažnyčia vadina Mariją „gailestingumo Karaliene“? Ir atsako, kad taip yra todėl, jog tikime ją atveriant Dievo gailestingumo bedugnę kam ji nori, kada ji nori ir kaip ji nori. Tad nėra nusidėjėlio, kad ir didžiausio, kuris pražūtų, jei Marija jį gina: Tikime, kad ji dieviško gerumo bedugnę atveria kam nori, kada nori ir kaip nori; kad nežūtų net didžiausias nusidėjėlis, ji suteikia gelbstinčią priebėgą Šventų Švenčiausioje [1 Kar 6, 16] (S. Bern. in Salve Reg.).[17]

Bet galbūt bijosime, kad Marija gali nesiteikti užtarti kai kurių nusidėjėlių, nes jie per daug apkrauti nuodėmėmis? Arba gal mus įbaugins šios didžios Karalienės didenybė ir šventumas? Ne, sako šv. Grigalius, nes kuo aukštesnė ir šventesnė ji yra, tuo didesnis jos meilumas ir užuojauta nusidėjėliams, norintiems pasitaisyti ir besikreipiantiems į ją: Kuo Marija aukštesnė ir šventesnė, tuo švelnesnė ir meilesnė atsivertusiems nusidėjėliams (Lib. I. Ep. 47).[18]

Karaliai ir karalienės savo didybe kelia siaubą, todėl pavaldiniai bijo prie jų prisiartinti. Bet argi vargšai, pasak šv. Bernardo, gali bijoti artintis prie šios gailestingumo Karalienės, kuri nekelia siaubo, nerodo atšiaurumo pas ją ateinantiems, bet yra vien meilumas ir švelnumas? Kodėl žmogiškasis trapumas turėtų bijoti eiti pas Mariją? Ji neturi griežtumo, neturi savyje nieko baisaus, ji visiems meili, siūlanti pieno ir vilnos (Super Sign. Magn.).[19] Marija ne tik nori duoti, ji pati visiems siūlo pieno ir vilnos: gailestingumo pieno mūsų pasitikėjimui atgaivinti ir nuo dieviškojo teisingumo žaibų saugančios vilnos.

Svetonijus pasakoja,[20] kad imperatorius Titas niekada negalėdavo atsakyti malonės, maža to, kartais jis pažadėdavo daugiau, negu galėdavo įvykdyti, ir jam apie tai priminus atsakydavo, kad kunigaikštis niekada neturėtų išleisti žmogaus nepatenkinto dėl pokalbio. Titas taip kalbėjo, bet tikrovėje jis turbūt dažnai apgaudavo ar nevykdydavo savo pažadų. Mūsų Karalienė negali apgauti. Ji savo garbintojams gali gauti viską, ko nori. Be to, mūsų Viešpats jai davė švelnią ir užjaučiančią širdį, todėl ji negali išleisti nė vieno jai besimeldžiančio neišklausyto: Ji tokia gera (sako Lod. Blosio l. 4. c. 12), kad niekam neleidžia išeiti nuliūdusiam.[21] „Bet kaip Tu gali (sako šv. Bernardas), o Marija, būdama gailestingumo Karalienė, atsisakyti pagelbėti vargšams? Ir kas yra Tavo gailestingumo valdiniai, jei ne vargdieniai?“: Tu esi gailestingumo Karalienė, ir kas yra Tavo gailestingumo valdiniai, jei ne vargdieniai? Esi gailestingumo Karalienė, o aš – vargingiausias iš nusidėjėlių, tad didžiausias tarp pavaldinių. Todėl valdyki mus, o gailestingoji Karaliene! (In Salv. Reg.)[22] [...] Tad suteik savo maloningą pagalbą man ir visiems kitiems.

Todėl būk mums maloni, o gailestingumo Karaliene, ir pasirūpink mūsų išganymu! „Nesakyk, o Švenčiausioji Mergele, – sušunka šv. Grigalius Nikomedietis, – kad negali padėti mums dėl mūsų nuodėmių skaičiaus. Juk Tavo galybė ir užuojauta yra tokia didelė, kad joks nuodėmių skaičius, kad ir koks didelis jis būtų, negali jų nusverti“. Turi neįveikiamą jėgą, tad Tavo meilingumo teneįveikia nuodėmių daugybė. Niekas negali pasipriešinti Tavo galybei, nes Tavo šlovę Kūrėjas vertina kaip savą (Or. de exitu B. V.)[23] [...]. O Sūnus, džiūgaudamas dėl jos [garbės], išpildo Tavo prašymus, tarsi mokėtų skolą. Jis nori pasakyti: Marija yra be galo įsipareigojusi Sūnui, nes jis išsirinko ją savo Motina, tačiau negalima neigti, kad Sūnus daug skolingas jai už jos duotą žmogystę. Todėl Jėzus, tarsi norėdamas atsimokėti už tai Marijai, mėgaudamasis jos šlove, pagerbia ją ypatingu būdu, visuomet išklausydamas visų jos prašymų.

Koks didis tuomet turėtų būti mūsų pasitikėjimas šia Karaliene, žinant jos didžią galią Dievui, žinant, kad ji yra tokia turtinga ir pilna malonės, jog nėra nė vieno žemės gyventojo, kuris neturėtų dalies jos gerume ir palankume. Tai pati palaimintoji Mergelė atskleidė šv. Brigitai (Riv. lib. I. cap. 6):[24] [...] Aš esu dangaus Karalienė, aš esu gailestingumo Motina, aš – teisiųjų džiaugsmas ir nusidėjėlių prieiga pas Dievą. Niekas nėra toks prakeiktas, kuriam, kol jis dar gyvas, trūktų mano gailestingumo, nes mano dėka demonai jį gundo mažiau nei įprastai. Niekas nėra, pridūrė ji, nebent būtų visiškai prakeiktas (tai yra, galutiniu ir neatšaukiamu prakeiksmu, kuris skelbiamas pasmerktiesiems), taip atstumtas Dievo, kad šaukdamasis jo pagalbos, negrįžtų pas Dievą ir nesidžiaugtų jo gailestingumu: Niekas nėra taip atmestas Dievo, nebent būtų visiškai prakeiktas, kad šaukdamasis manęs negrįžtų pas Dievą ir negautų pasigailėjimo. [...]: Esu visų vadinama gailestingumo Motina, nes jo [Dievo] gailestingumas padarė mane gailestinga. Ir ji užbaigia sakydama: Todėl bus tikras vargšas (miser) tasai, kas, nors ir galėdamas, nesiartins prie gailestingumo (misericordia).[25] Todėl bus vargšas, ir vargšas amžinai kitame gyvenime, kuris šiame, turėdamas galią šauktis manęs, tokios visus užjaučiančios ir taip trokštančios padėti nusidėjėliams, nesišauks manęs ir dėl to bus pasmerktas.

Tad pulkime, visada pulkime prie šios mieliausios Karalienės kojų ir būsime tikri dėl savo išganymo! O jei esame sunerimę ir nusiminę matydami savo nuodėmes, prisiminkime, kad dėl jos globai pasivedančių didžiausių ir labiausiai apleistų nusidėjėlių išgelbėjimo Marija tapo gailestingumo Karaliene. Tokia turi būti jos karūna danguje, kaip jai kalbėjo jos dieviškasis Sužadėtinis: Ateik iš Libano, mano sužadėtine, ateik iš Libano, ateik, būsi vainikuota... iš liūtų urvų, iš leopardų kalnų (Gg 4, 8 Vulg.). O kas yra tie plėšrūnų ir pabaisų urvai, jei ne vargšai nusidėjėliai, kurių sielos tapo nuodėmės – baisiausio kada nors buvusio monstro – urvu? „Būtent šitie apgailėtini nusidėjėliai, – komentuoja abatas Rupertas, – išgelbėti Tau tarpininkaujant, didžioji Karaliene Marija, bus vainikuoti rojuje; jų išganymas bus Tavo karūna – karūna, verta gailestingumo Karalienės ir Tau derama“: Iš tokių liūtų guolių Tu būsi vainikuota. Jų išganymas taps Tavo karūna (Rup. Vid. lib. 3. in Cant.).[26] Apie tai skaityk pavyzdį.

Pavyzdys

Iš sesers Šv. Augustino Kotrynos gyvenimo pasakojama,[27] kad toje vietoje, kur gyveno ši Viešpaties tarnaitė, buvo ponia vardu Marija, jaunystėje buvusi nusidėjėle, o ir senatvėje taip užkietėjusi nedorybėje, jog buvo išvaryta miestiečių ir turėjo gyventi nuošaliame urve. Čia ji mirė nuošalyje, apleista visų ir be sakramentų. Todėl buvo palaidota laukuose kaip žvėris. Sesuo Kotryna, visada karštai pavesdavusi Dievui sielas tų, kurie skyrėsi su šiuo pasaulio, išgirdusi apie šios vargšės senos moters nelaimingą mirtį, nė nemanė melstis už ją ir laikė ją, kaip ir visi, pasmerkta. Praėjus ketveriems metams, vieną dieną jai pasirodė skaistyklos vėlė ir sušuko: „Sese Kotryna, kokia nelaiminga mano dalia! Tu pavedi visų mirusiųjų sielas Dievui, tik mano sielos neužjauti?“ „Kas tu esi?“ – paklausė Dievo tarnaitė. „Aš esu, – ji atsakė, – ta vargšė Marija, kuri mirė urve.“ „Ar tu išgelbėta?“ – paklausė Kotryna. „Taip, esu išgelbėta, – ji atsakė, – per Mergelės Marijos gailestingumą.“ „O kaip?“ „Kai supratau, kad artinasi mirties akimirka, o aš pilna nuodėmių ir visų apleista, kreipiausi į Dievo Motiną šiais žodžiais: „Ponia, Tu esi atstumtųjų prieglobstis! Štai dabar esu visų apleista, o Tu esi mano vienintelė viltis, Tu viena gali man padėti. Pasigailėk manęs!“ Švenčiausioji Mergelė išmeldė man tobulo gailesčio malonę, aš numiriau ir buvau išganyta. O be to, ji, mano Karalienė, išmeldė, kad mano skaistykla, turėjusi tęstis daug metų, būtų sutrumpinta dėl mano didelių kentėjimų. Man dabar reikėtų kelių Mišių, kad būčiau galutinai išvaduota iš skaistyklos. Prašau tavęs, kad jos būtų paaukotos, o pati pažadu visada mestis už tave Dievui ir Marijai.“ Sesuo Kotryna tuoj pasirūpino, kad Mišios būtų atlaikytos, ir po kelių dienų jai vėl pasirodžiusi ši siela, šviesesnė už saulę, tarė: „Ačiū tau, Kotryna, štai aš einu į rojų giedoti Dievo gailestingumui ir melstis už tave!“

Malda

O mano Dievo Motina ir mano Valdove Marija, pasirodau Tau, didžiai Karalienei, kaip žaizdotas ir šlykštus elgeta, prisistatau kaip dangaus ir žemės Karalienei. Iš aukšto sosto, kuriame sėdi, nesikelk, tik maldauju, atkreipk savo akis į mane, vargšą nusidėjėlį! Dievas Tave padarė tokią turtingą, kad galėtum pagelbėti vargšams, ir paskyrė Tave gailestingumo Karaliene, kad galėtum padėti vargdieniams. Pažvelk į mane ir pasigailėk manęs! Pažiūrėk į mane ir neapleisk manęs, kol nepamatysi, kad iš nusidėjėlio jau tapau šventuoju. Puikiai matau, kad nieko nesu nusipelnęs; maža to, dėl savo nedėkingumo nusipelniau prarasti malones, kurias Tau užtariant esu gavęs iš Viešpaties. Tačiau Tu, būdama gailestingumo Karalienė, ieškai ne nuopelnų, bet skurdo, kad galėtum padėti stokojantiems. Bet kas yra labiau skurstantis ir stokojantis už mane?

O išaukštintoji Mergele, gerai žinau, kad Tu, būdama visatos Karalienė, jau esi ir mano Karalienė. Aš esu pasiryžęs ypatingai pasiaukoti Tavo tarnybai, kad galėtum naudotis manimi, kaip Tau patinka. Todėl kreipiuosi į Tave šv. Bonaventūros žodžiais: Valdove, noriu pasivesti Tavo valdžiai, kad galėtum man dar stipriau karaliauti ir mane vesti, nepalikdama manęs sau pačiam.[28] Karaliauk man, o mano Karaliene, ir nepalik manęs sau pačiam! Įsakinėk man, panaudok mane kaip nori ir bausk mane, kai tik Tau nepaklusiu, nes bausmės iš Tavo rankų bus man tikrai išganingos. Man verčiau būti Tavo tarnu negu visos žemės viešpačiu. Aš esu Tavo, išgelbėk mane! [Ps 118, 94] Priimk mane, o Marija, kaip savo nuosavybę, ir kadangi esu Tavo, pasirūpink mano išganymu. Nebenoriu būti savo nuosavybe, Tau save atiduodu! Jei praeityje blogai Tau tarnavau ir praleidau tiek daug progų pagarbinti Tave, ateityje būsiu vienas labiausiai mylinčių ir ištikimiausių Tavo tarnų. Ne, nenoriu, kad nuo šiol kas nors pralenktų mane Tavo garbinimu ir meile, mano mylimiausioji Karaliene. Tai aš pažadu ir Tavo padedamas tikiuosi tai įvykdyti. Amen, amen.