Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogma – mūsų amžiaus kelrodė

 

Šis straipsnis pirmą kartą buvo išspausdintas 2001 metų gegužės mėn. „Angelus“ žurnale.

„Dėl šios priežasties ne kartą išlieję Dievui maldaujančius prašymus ir šaukęsi Tiesos Dvasios apšvietimo, dėl ypatinga meile Mergelę Mariją apipylusio visagalio Dievo šlovės, dėl jos Sūnaus, nemirtingojo Amžių Karaliaus ir nuodėmės bei mirties Nugalėtojo garbės, dėl didesnės tos pačios kilniosios Motinos šlovės ir dėl visos Bažnyčios džiaugsmo bei linksmybės, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus, palaimintųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bei savo pačių autoritetu Mes skelbiame, nutariame ir apibrėžiame kaip Dievo apreikštą dogmą: kad Nekaltoji Dievo Motina, visuomet Mergelė Marija, baigusi savo žemiškąjį gyvenimą, buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę.“ (Pijus XII, Munificentissimus Deus (§44), 1950 m. lapkričio 1 d.)

 

Jubiliejinių 1950 metų lapkričio 1 d. Dievo Motinai buvo suteikta nauja garbė, popiežiui Pijui XII paskelbus Ėmimo į dangų dogmą. Beveik prieš šimtą metų (1854 m.) popiežius Pijus IX buvo paskelbęs jos Nekaltąjį Prasidėjimą.

Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų dogma yra garbė, primenanti didelę žvaigždę, apšviečiančią XX amžiaus „jūrą“, panašiai kaip Nekaltojo Prasidėjimo dogma apšvietė XIX amžių. Ėmimo į dangų dogminis apibrėžimas prideda dar vieną karūną Švenčiausiajai Mergelei, ir tai dar vienas pamaldumą jai stiprinantis motyvas. Dogma, skelbianti, kad Dievo Motina su kūnu ir siela buvo paimta į dangų, yra Dievo apreikšta tiesa, kuria krikščionys tikėjo nuo ankstyvųjų Katalikų Bažnyčios amžių. Ši dogma – tai dar vienas iš daugelio Švč. Mergelės paraginimų savo vaikams, kad šie nepatektų į jos amžinojo priešo, iki pat pasaulio pabaigos besistengiančio savo piktais kėslais persmelkti Petro laivą ir jį paskandinti, gniaužtus. Velnias sušaukia savo sąjungininkus, norėdamas pasiekti savo tikslus.

Labai svarbu nepamiršti, kad pamaldumas į Mariją yra motinos pagalba vaikams. Be to, pamaldumas Marijai įeina į Dievo Apvaizdos pagrindinį planą dėl amžinojo žmonijos išganymo. Netrukus po Adomo ir Ievos nupuolimo Dievas, kreipdamasis į velnią, pažadėjo atsiųsti Atpirkėją (naująjį Adomą) per Švč. Mergelę (naująją Ievą):

„Ir Viešpats pasakė žalčiui: „Kadangi tu tai padarei.. aš sukelsiu priešiškumą tarp tavęs ir moters, tarp tavo palikuonių ir jos palikuonių: ji kirs tau į galvą, o tu kirsi jai į kulną.“ (Pr 3, 14–15).

Šis didingas sakinys yra tarsi orientyras“ ir „kompasas“ krikščionių religijos ir Mariologijos istorijoje. Ši ištrauka iš Pradžios knygos taip aiškiai rodo svarbų Mergelės Marijos vaidmenį žmonijos atpirkimo plane, kad neįmanoma galvoti apie mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus atpirkimą tuo pačiu negalvojant apie Dievo Motinos vaidmenį. Kardinolas Billot (sk. Bijo) remiasi šia pranašyste aiškindamas Marijos vaidmenį:

Atsiteisimo plane Švenčiausioji Mergelė užima tą pačią vietą, kurią nuopuolio tvarkoje užėmė Ieva. Kitaip tariant, Pradžios knygos pranašystė mus moko, kad visas Atpirkimo darbas yra tam tikra pergalė prieš velnią ir visa, ką šėtonas buvo suplanavęs mūsų nupuolimui. Dievas pakreipė jo kėslus taip, kad laimėtų mums išganymą: šalia naujojo Adomo, t. y. Kristaus, turėjo būti ir naujoji Ieva, t. y. Marija, ir ji turėjo būti neatskiriamai sujungta su Kristumi, kad būtų sugriauti velnio planai.[1]

Marijos Krikščionių Pagalbos titulas (lot. Auxilium Christianorum) nuostabiai išreiškia Švč. Mergelės vaidmenį padedant krikščionims nugalėti žalčio kėslus. Šv. Jonas Boskas teigia:

„Remdamiesi užrašytais Marijos gyvenimo liudijimais galime įvertinti jos nuolatinį uolumą dėl pasaulio išganymo ir didesnės Šventosios Bažnyčios garbės. Ji vadovavo ir davė patarimų apaštalams bei Viešpaties mokiniams; ragino kiekvieną ir visus išlaikyti Tikėjimą ir išsaugoti malonę... Tačiau iš tiesų padėti krikščionims Švenčiausioji Marija pradėjo po savo šlovingojo paėmimo dangų.

Marijos, kaip krikščionių pagalbos, vaidmuo ne kartą buvo patvirtintas po jos paėmimo į dangų sekusiais amžiais, tačiau atrodo, kad Švč. Mergelė labiau nori įsikišti tada, kai puolamos Bažnyčios tikėjimo tiesos, kad apgintų ją nuo priešo ginklų.“

Marija nekartą įsikišo ir palaikė Bažnyčią: tai ir pergalė prieš turkus Lepante (1571) valdant popiežiui Pijui V, ir Vienos išvadavimas iš musulmonų (1683) popiežiaus Inocento XI laikais, ir Pijaus VII išvadavimas iš Napoleono nelaisvės (1814 m. gegužės 24 d.). Pastarasis įvykis įkvėpė Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos, šventės paskelbimą. Ji kasmet švenčiama gegužės 24 d. kaip popiežiaus išlaisvinimo sukaktis.

Ėmimo į dangų dogma įeina į dieviškąjį planą, numatantį, kad Švč. Mergelė turi būti ne tik velnio įkvėptų klaidų ir erezijų nugalėtoja, bet ir motiniškos pagalbos šaltinis savo dvasiniams vaikams pavojingais laikais.

Dogmų apie Švč. Mergelę paskelbimai, kaip ir jos apsireiškimai Lurde, Prancūzijoje, ir Fatimoje, Portugalijoje, sutapo su laikotarpiais, kai Bažnyčia buvo atsidūrusi pavojuje. 1854 m. popiežius Pijus IX paskelbė Nekaltojo Prasidėjimo dogmą, kad būtų pasipriešinta tiems, kurie neigė antgamtinę tikrovę. Popiežius Pijus XII paskelbė Švč. Mergelės Ėmimą į dangų, siekdamas paskatinti žmoniją sutelkti dėmesį į dangiškuosius dalykus, o ne į žemiškuosius. Jis panaudojo Ėmimo į dangų dogmą kovai su visų formų materializmu, ypač su komunizmu.

Dėl modernistinio mąstymo ir iš to išplaukiančio „atsivėrimo“ pasauliui, dabar Marijos dogma drauge su kitomis Bažnyčios dogmomis suprantamos kaip pasikėsinimas į katalikų sąžines ir neekumeninis „spaudimas“, atstumiantis „atsiskyrusius brolius“ – protestantus ir stačiatikius – nuo „Bažnyčios vienybės“. Pagal šią ekumeninę viziją, dogma tampa perdėjimu, trukdančiu dialogui su tais, kurie ja netiki. Naujoji, klaidą toleruojanti nuostata reiškia, kad Marija nebėra ta, kuri sutriuškina žalčio galvą, bet, priešingai, ji yra toji, kuri pradeda dialogą su velniu. (Ar ji yra Ieva, ar Naujoji Ieva?!) Švenčiausioji Mergelė jau nebėra pagalbininkė, padedanti savo vaikams, bet „švelni taikdarė“, atidaranti duris priešui! Taip veiksmingai paneigiama motiniška jos globa, kurią davė Dieviškoji Apvaizda, nes jai patiko, kad Marija būtų velnio nugalėtoja ir gintų savo vaikus nuo katalikų tikėjimo priešų.

Argi netiesa, kad nuo Vatikano II Susirinkimo Bažnyčios hierarchija yra praktiškai persmelkta šios naujosios mariologijos? Ar negalėjo Vatikano II Susirinkimas pasiūlyti mums galimybę geriau suprasti Dievo Motiną, galbūt dogmiškai aiškiau apibrėždamas jos privilegijas? O ką jis padarė? Argi dogmos yra sienos, kurios atskiria? Ar tiesa, kad „perdėdami“ Naujosios Ievos privilegijas mes rizikuojame nuvertinti mūsų „vienintelio Tarpininko“, Viešpaties Jėzaus Kristaus, vaidmenį, ir atstumiame mūsų „atsiskyrusius brolius“ nuo Bažnyčios“? Prieš atsakydami į šiuos klausimus, pasvarstykime, kas yra dogma ir kaip buvo dogmiškai apibrėžtas Marijos Ėmimas į dangų.

Palaiminimas iš dangaus

Dogma yra tiesa, kurią neklaidingas Bažnyčios magisteriumas tiesiogiai pateikia mums tikėti kaip dieviškojo apreiškimo dalyką. Dogma tik paaiškina tai, kas yra tikėjimo lobyne. Tikėjimo lobynas užsivėrė mirus paskutiniam apaštalui.

Taip elgdamasi, Bažnyčia vadovaujasi vidiniu jos mokymo vystymosi dėsniu. Šį mokymą įkvėpia ir jam vadovauja Šventoji Dvasia, idant maitintų ir vestų Bažnyčios „kaimenę“ į „amžinąsias ganyklas“. Kaip moko Vatikano I Susirinkimas, popiežiškojo magisteriumo vaidmuo yra saugoti, aiškinti ir perduoti Dieviškojo Apreiškimo lobyną.

Kai šventoji Bažnyčia skelbia tokią dogmą kaip Ėmimas į dangų, ji aiškiai išdėsto tai, kuo krikščionys, tikėjimu saugantys apreiškimo lobyną, visada numanomai tikėjo. Tai reiškia, kad ankstyvieji krikščionys, kurie tikėjo mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus dieviškumu, taip pat neaiškiai (bet objektyviai) tikėjo Ėmimo į dangų dogma, nors jos tiksliai ir nežinojo. Kai Ėmimo į dangų dogma buvo paskelbta šv. Petro aikštėje 1950 m. lapkričio 1 d., visi katalikai įgijo aiškų (asmeniškai, subjektyviai) tikėjimą.

Tiek ankstyvieji krikščionys, tiek 1950 metų krikščionys turi tą patį tikėjimą, bet 1950 metų tikinčiųjų tikėjimą praturtino Romos popiežiaus neklaidingas „paaiškinimas“. Popiežius Pijus XII, paskelbęs šią dogmą, objektyviai sustiprino tikėjimą ir padidino tikrąjį pamaldumą Švč. Mergelei. Be to, popiežiaus paskelbimas paskatino katalikus šią tiesą, esančią Tikėjimo lobyne, laikyti tikru palaiminimu iš dangaus, tarsi čia pats Dievas būtų kalbėjęs!

Tikėjimo mūsų Švč. Mergelės paėmimu į dangų istorija

Kaip pribrendo šis „paaiškinimas“?

Pirmuosius keturis šimtmečius nebuvo atvirai mokoma apie Marijos paėmimą su kūnu į dangų, bet ši tiesa tikrai buvo pateikiama netiesiogiai. Nuo V iki XIII amžiaus jau esama daug aiškaus šios tiesos mokymo įrodymų. VII a. pabaigoje ir VIII a. pradžioje Bažnyčios Tėvai turėjo tam tikrą aiškų tikėjimą Švenčiausios Mergelės Marijos paėmimu į dangų. Vakaruose popiežius Sergijus I (687-701) nusprendė, kad Marijos Užmigimo šventė turi prasidėti iškilminga procesija. Panaši taisyklė buvo taikoma Apreiškimo Marijai, Kristaus Gimimo ir Marijos Apsivalymo šventėms. Nuo XIII a. Švč. Mergelės ėmimas su kūnu į dangų buvo laikomas tikru faktu, o šios tiesos neigimas buvo laikomas „lengvabūdišku“.

Rimtų Ėmimo į dangų dogminio apibrėžimo pageidavimų atsirado XVII a. viduryje. 1849 m. kardinolas Sterkas, Mecheleno (Belgija) arkivyskupas, ir vyskupas Sanchezas iš Osmano (Ispanija) paprašė Romos dogmiškai apibrėžti tiek Nekaltąjį Prasidėjimą, tiek Ėmimą į dangų.

1863 m. Ispanijos karalienė Izabelė II (1833–1868), paskatinta šv. Antano Marijos Klareto, paprašė popiežiaus Pijaus IX paskelbti dogma Ėmimo į dangų paslaptį. Tuo metu Jo Šventenybė gilinosi į Nekaltojo Prasidėjimo paslaptį ir manė, kad Ėmomo į dangų dogmatizavimui dar neatėjo laikas, nors atsakė esąs įsitikinęs, kad ateityje tai būtų galima padaryti. Štai Pijaus IX atsakymas į karalienės Izabelės laišką (1864 m. vasario 13 d.):

„Nėra abejonės, katalikų tikėjimas Marijos Ėmimu į dangų kyla iš Nekaltojo Prasidėjimo dogmos; tačiau, viskas įvyks tinkamu laiku, ir aš nelaikau savęs vertu paskelbti dogma šią antrąją paslaptį. Ateis laikas, kai šventi mūsų Karališkosios Didenybės norai išsipildys. Dabar turime ir toliau melstis.“

Ėmimo į dangų dogmatizavimo eigą nutraukė Vatikano I Susirinkimas (1870 m. spalio mėn.). Parengiamoji komisija, sudaryta iš 204 vyskupų ir teologų, prašė dogmos apibrėžimo. Tačiau Dievo Apvaizda nusprendė, kad laikas paskelbti šią tiesą ateis vėliau.

Ėmimo į dangų dogmos istorikai tvirtina, kad po popiežiaus Pijaus IX laiško prasidėjo tikras judėjimas už šios tiesos dogmatizavimą, ir jo kulminacija įvyko 1950 m., kai Ėmimo į dangų dogma ir buvo paskelbta. Šį judėjimą galima suskirstyti į tris etapus:

1. 1863–1900 m.
2. 1900–1920 m.
3. 1921–1950 m.

Pirmasis etapas buvo gana ramus. Antrasis, po geros pradžios, patyrė sąstingį 1902–1906 m. dėl tuo metu labai aktyviai prieš dogmos apibrėžimą veikusių modernistų. Tačiau 1917 m. senosios Austrijos imperijos vyskupai, atstovaujantys 24 milijonams katalikų, pateikė kolektyvinę peticiją, reikalaudami dogminio apibrėžimo.

Trečiajame etape, ir ypač valdant popiežiui Pijui XI, judėjimas už Ėmimą į dangų tapo labai stiprus ir įvairių tarptautinių komitetų buvo išplatintas visame pasaulyje. Tarp įvairių reikšmingų akcijų svarbią vietą užėmė Veronoje, Italijoje, įvykęs plebiscitas (1929–1937), surinkęs daugybę tikinčiųjų ir dvasininkų parašų. Organizatoriai užtikrintai teigė, kad „renginys tapo vienu iš svarbiausių tikėjimo į Mariją patvirtinimų“.

Popiežiaus Pijaus XII enciklikoje „Mystici Corporis“ (1943 m.) aiškiai minimas Švč. Mergelės paėmimas su kūnu ir siela į dangų. Tuoj po Antrojo pasaulinio karo buvo išleisti du dideli tomai Dogmą palaikančių peticijų. Judėjimas už Marijos Ėmimo į dangų dogmą netrukus pasiekė viršūnę, įvykį, kuris, kaip išvakarėse teigė popiežius Pijus XII, „sukels didelį džiaugsmą.“

Ilgai lauktoji dogma buvo iškilmingai paskelbta bule „Munificentissimus Deus“ 1950 m. lapkričio 1 d. Tai atmintina data Bažnyčios istorijoje. Katalikų pasaulis nėra buvęs tokio džiugaus įvykio liudininku nuo pat 1870 m., kai Vatikano I Susirinkimas paskelbė Popiežiaus neklystamumo dogmą.

Ar ši dogma yra išpūsta?

Ši didi Katalikų Bažnyčios dogma kai kurių vadinama perdėjimu, nes, kaip jie sako, ji tik padidina susiskaldymą ir trukdo „pilnutinei vienybei“. Tokia antidogminė nuostata yra protestantiška, modernistinė ir masoniška (to paties protestantizmo dukterys). Ši nuostata sakosi pripažįstanti tam tikrą žmogiškos moralės tobulumą, tačiau praktikoje neigia svarbų ryšį tarp dogmos ir moralės.

Protestantizmo ir liberalizmo puolimas, nukreiptas prieš dievišką Bažnyčios tradiciją, stojo piestu prieš Nekaltojo Prasidėjimo ir popiežiaus neklystamumo dogmų paskelbimą.

Martynas Liuteris reikalavo, kad Švč. Mergelės ėmimo į dangų šventimas būtų uždraustas, nes, pasak jo, tai yra popiežiaus išradimas, vedąs į stabmeldystę, nepagrįstas Šv. Raštu ir todėl įžeidžiantis Kristų. Kitas oponentas buvo anglikonų vyskupas K. N. Rossas iš Londono. Numatydamas artėjantį dogmos paskelbimą, jis tikėjimą ja pavadino „labiausiai stebinančiu Romos katalikų abejingumo istoriniams įrodymams pavyzdžiu“ ir „pamaldumo iliuzija tikintiesiems Šventaisiais Metais“.

1950 metais Bažnyčioje buvo gana stipriai išplitusios modernistinės ir neomodernistinės idėjos. Dėl protestantų puolimų daug to meto tikinčiųjų įvykį laikė kliūtimi, trukdančia „atsiskyrusiems broliams sugrįžti“ į Bažnyčią. Kardinolas Pizzardo šią problemą paminėjo tarptautiniame Marijai skirtame kongrese 1950 m. (spalio 23–28 d.).

„Šie puolimai gali tapti proga nuoširdiems protestantams sugrįžti, jei tik jie apsvarstytų:

Popiežius, viso pasaulio pripažįstamas Bažnyčios galva, iš tikėjimo lobyno, kurį privalo saugoti, iškelia, galime sakyti, į šviesą naują dogmą. Tai įvyksta tuo metu, kai pavojingos srovės stengiasi susilpninti šią dogmą. Pateikdamas šią dogmą tikėti 400 milijonų katalikų, Aukščiausias pontifikas iškilmingai patvirtina, kad jis yra Petro įpėdinis, neklystantis, Dieviškosios Pagalbos pažado, kurį Kristus davė Petrui ir jo įpėdiniams, paveldėtojas.

Protestantas turės savęs paklausti:

Ar galėtų Popiežius Pijus XII, pasižymintis – kaip mes visi pripažįstame – ypatingu sąžiningumu, nuoširdumu, dvasiniu kilnumu, teisingumu, dosnumu ir pasiaukojimu, būti visiškai neteisus? Ar galime nuoširdžiai pasakyti, kad jis padarė didelę klaidą? Ar gali būti, kad mes esame suklaidinti? Gal būtų išmintingiau iš naujo permąstyti savo požiūrį į Katalikų Bažnyčią?

Mes, ištikimi Marijos vaikai, būdami laimingi, jog turime tiesą ir galime būti mūsų Motinos išaukštinimo liudininkai, iškilmingai jos prašome šią dieną prisiminti mūsų atsiskyrusius brolius, kad jie galėtų vėl įeiti į šeimą, kurios Motina ir Karalienė ji yra.“

Kardinolo Pizzardo žodžiai rodo, kokia turėtų būti katalikų nuostata priešui puolant dogmą. Šiaip ar taip, mes neturėtume jaustis įpareigoti jų atsiprašinėti!

Kardinolas Pizzardo parodė, kad dogmos, kurią popiežius yra įpareigotas saugoti, patvirtinimas nėra „kliūtis“. Priešingai, ji turėtų būti dar vienas motyvas tiems nekatalikams, kurie rimtai ieško vienybės, o ne iliuzijos.

Savo dogminėje bulėje Popiežius Pijus XII pažymi apibrėžimo svarbos motyvus:

„Mes... esame įsitikinę, kad šis iškilmingas Paėmimo į dangų paskelbimas ir apibrėžimas daug prisidės prie visuomenės gerovės, kadangi padidins Švč. Trejybės, su kuria Palaimintoji Dievo Motina yra susijusi tokiu ypatingu ryšiu, garbę. Reikia tikėtis, kad tai sužadins didesnį visų tikinčiųjų pamaldumą jų dangiškajai Motinai ir kad sielos visų tų, kurie didžiuojasi krikščionio vardu, bus skatinamos troškimo dalyvauti Jėzaus Kristaus mistinio kūno vienybėje ir vis labiau mylėti tą, kuri rodo savo motinišką širdį visiems šio didžio Kūno nariams. Tad Mes galime tikėtis, kad tie, kurie mąstys apie šlovingą Marijos mums rodomą pavyzdį, galės vis labiau įsitikinti žmogaus gyvenimo, visiškai paaukoto dangiškojo Tėvo valios vykdymui ir gėrio nešimui kitiems, vertingumu. Todėl, kai apgaulingi materialistiniai mokymai ir iš tų mokymų plaukiantis moralės sugedimas, keldami nesantaiką tarp žmonių, grasina užgesinti dorybės šviesą ir sugriauti jų gyvenimus, šiuo nuostabiu būdu visi aiškiai gali matyti, kokiam didžiam tikslui yra skirti mūsų kūnai ir sielos. Pagaliau viliamės, kad tikėjimas kūnišku Marijos Paėmimu į dangų padarys mūsų tikėjimą savo pačių prisikėlimu stipresnį ir veiksmingesnį.

Didžiai džiaugiamės, kad šis iškilmingas įvykis pagal Dievo apvaizdos sumanymą atsitinka šiais šventaisiais metais, ir Mes galime tada, kai švenčiamas didysis Jubiliejus, papuošti Dievo Motinos Mergelės kaktą šiuo spindinčiu brangakmeniu ir palikti už bronzą patvaresnį Mūsų karščiausios meilės Dievo Motinai paminklą.“ (Munificentissimus Deus, §42–43).

Priežastys, paskatinusios popiežių Pijų XII apibrėžti šią dogma, nėra ekumeninės ar natūralistinės, bet antgamtinės. Todėl Pijus XII buvo Bažnyčios valdovas, kuris kreipė „Petro laivą“ antgamtinio dangaus uosto link. Taip elgdamasis, Šventasis Tėvas pop. Pijus XII tik ugdė savo Katalikų Bažnyčios vaikus, norėdamas tvirčiau vesti juos link tų dalykų, kurie priklauso dangui, ir atitraukti nuo šio pasaulio dalykų. Be to, popiežius, Kristaus Vikaras, vadovavosi antgamtinės meilės įstatymu (Dievas yra meilė), pirmiausia ieškančiu Dievo garbės ir sielų išganymo Bažnyčioje – tai svarbiausia piemens pareiga, – ir tik galiausiai išganymo tų, kurie yra už tikrosios Bažnyčios ribų.

Popiežius Pijus XII įrodė savo tikrą ekumeniškumą stengdamasis patraukti prie Tiesos atsiskyrusius brolius ir parodydamas savo antgamtinius įsitikinimus – tarsi mylintis tėvas neklusniems vaikams. Jis atmetė kompromisą, dėl kurio ne tik atsiskyrusieji broliai, bet ir Bažnyčios vaikai atsitolintų nuo Bažnyčios.

Ėmimo į dangų dogma: pirmas žingsnis ar išsipildymo akimirka?

Katalikų Bažnyčios istorinis vystymasis nuo Nekaltojo Prasidėjimo dogmos iki Ėmimo į dangų dogmos paskatino ir Marijos kulto vystymąsi, pasižymėjusį tikra tikinčiųjų „maldingumo banga“. 1948 metų gavėnios metu (kovo 10 d.) popiežius Pijus XII pasakė:

„Svarbiausias mūsų laikų ženklas yra vis labiau pasireiškiantis pasitikėjimas ir vaikiška meilė, vedanti sielas prie tyriausios ir nekalčiausios Mergelės Marijos. Šis pasireiškimas iš tiesų nuostabus.“

Jei priimsime istorinę tiesą, kad dogma ir maldingumas vystosi lygiagrečiai, kyla toks klausimas: ar vis didėjantį entuziazmą Marijos atžvilgiu, ypač nuo 1950 metų, palaikė lygiai tiek pat didėjantis užsidegimas dogmatizuoti tiesas apie Nekaltąją Mergelę? Savo kalboje tarptautiniame Marijai skirtame kongrese kardinolas Pizzardo suprato, kad Ėmimo į dangų dogma tuo pačiu metu buvo ir išsipildymo akimirka, ir pradinis taškas. Sakydamas „išsipildymo akimirka“, jis turėjo galvoje anksčiau paskelbtas dogmas apie Marijos Dieviškąją Motinystę (Efezo Susirinkimas, 431 m.) ir Nekaltąjį Prasidėjimą (Popiežius Pijus IX, Ineffabilis Deus, 1854 m.). Tačiau jis taip pat pasakė, kad Ėmimo į dangų apibrėžimas „žymės pradinį tašką“, naujo proceso gilesnio išaiškinimo link pradžią, išaiškinimo, kuris leis aiškiau ir giliau suprasti neapsakomas Marijos paslaptis, Pijaus IX enciklikoje „Inefabilis Deus“ pavadintas „visų stebuklų viršūne”. Ar prasidėjo šis didesnio supratimo procesas? Ar Vatikano II Susirinkimas paskelbė naujus dogminius paaiškinimus apie Švč. Mergelę? Ypač, ar jis patvirtino dogminį Marijos, kaip „Visų malonių tarpininkės“, apibrėžimą – kitą logišką žingsnį po Ėmimo į dangų dogmos? Atsakymas aiškiai yra neigiamas. Susirinkimas nenorėjo dogmatiškai apibrėžti Švč. Mergelės, kaip „Visų malonių tarpininkės“, titulo, nes taip elgdamasis jis būtų pasipriešinęs naujajai ekumeninei srovei, kuri ieško žmogiško sutarimo su religiniais separatistais ir neišvengiamai atmeta dogminius apibrėžimus.

Atsižvelgiant į šiuos faktus galima teigti, kad 1950 metai – išsipildymo laikas, bet ne pirmas žingsnis, vedantis į tolesnį dogminį vystymąsi, kurio taip tikėjosi kardinolas Pizzardo.

Kas neina pirmyn, tas neišvengiamai juda atgal

Dogminis vystymasis yra neatskiriama Bažnyčios prigimties dalis, Bažnyčios, kuri vadovaujant Šventajai Dvasiai yra pašaukta padaryti šio trečiojo Švč. Trejybės asmens dangišką mokymą aiškų, kad galėtų perduoti jį tikintiesiems. Todėl dirbtinai stabdant tikrąjį doktrinos vystymąsi nepaklūstama Kristaus mistinio kūno esmės dėsniui. Toks neklusnumas skatina tokią pačią anarchiją ir netvarką, kokios kyla iš bet kokio nepaklusnumo įstatymui.

Vatikano II Susirinkimas, ekumenizmo vardan dirbtinai sustabdydamas šį dogmatizavimo procesą, pasekė Ievos neklusnumo keliu ir pateko į paradoksą – jis skelbė mariologiją nesivadovaudamas jos dėsniais. Tai greičiau „ievologija“, ne mariologija!

Liberaliajam Susirinkimo sparnui pavyko „prastumti“ neteisingą sampratą apie Šventojo Rašto svarbą, atmetant Tradiciją ir magisteriumą, kaip dogminio mariologijos ir kitų teologijos mokslų vystymosi orientyrus. Pašalinus Bažnyčios magisteriumo „raugą“, kurį veikia Šventoji Dvasia, doktrinos „tešla“ nebekyla ir palaipsniui sudžiūsta. Šio pakeitimo tikslas buvo naudoti šaltiniams artimesnes ir todėl ekumeniškesnes formuluotes, kad būtų sukurtas pagrindas, vienodai galiojantis ir katalikams, ir visiems kitiems krikščionims. Tokiu atveju tradicinis Bažnyčios magisteriumas, sukeliantis nepatogumų ne tik mūsų atsiskyrusiems broliams, bet ir ekumeniškai nusiteikusiai hierarchijai, sudarytų kliūtį bendram susitarimui.

Susidūręs su tikru atsiskyrimo nuo Tradicijos ir magisteriumo pavojumi, Pijus XII savo enciklikoje „Humani Generis“ jį aiškiai demaskavo:

„Teologijos srityje kai kurie nori kiek įmanoma sumažinti dogmų reikšmę, o pačią dogmą išlaisvinti nuo Bažnyčioje seniai nustatytos terminologijos ir filosofinių sąvokų, kurių laikėsi Bažnyčios mokytojai. Vietoj to jie siekia katalikų doktrinos išdėstymui sugrąžinti kalbėjimo būdą, kuris buvo naudojamas Šventajame Rašte ir Bažnyčios Tėvų. Jie puoselėja viltį, kad iš dogmos pašalinus elementus, kurie, jų manymu, nesudaro Dieviškojo Apreiškimo esmės, ji palankiai derės su atsiskyrusiųjų nuo Bažnyčios vienybės dogminėmis nuomonėmis ir taip palaipsniui katalikų dogma susilies su atskalūnų principais.“ (§14).

Ar į dangų paimtoji Marija yra „Tarpininkė“ (lot. Mediatrix) ar „Sutaikytoja” (lot. Conciliatrix)?

Visiems tiems, kurie laimingi būdami katalikai, Ėmimo į dangų dogma yra tikras palaiminimas iš dangaus.

„Šią didelio džiaugsmo, šią dangaus atsivėrimo dieną, tikriausiai buvo ne tik išlieta sieloms angeliškos laimės banga darnoje su visa kovojančiąja Bažnyčia, bet taip pat ir malonių bei pamokymų srautas, skatinantis veiksmingą šventumo atnaujinimą.“ (Popiežiaus Pijaus XII kalba, 1950 m. lapkričio 1 d.)

Kokia beprotybė apėmė Vatikano II Susirinkimą? Iš esmės, mes turėtume paklausti: „Kodėl jie norėjo pakeisti kryptį, kai viskas ėjosi gerai? Jeigu tai veikė, kodėl reikėjo keisti?“ Bendruomenė, kuri keičia gerai veikiančius dalykus, yra pamišusi! Tačiau būtent tai padarė Vatikano II Susirinkimas.

Iš tiesų nedaug trūko, kad jau pirmasis Vatikano I Susirinkimas būtų palaikęs judėjimą už Mariją, kaip „Visų malonių Tarpininkę“. Šis tolimesnis teologinio supratimo apie Švenčiausiąją Mergelę Mariją pagilinimas būtų apvainikavęs pamaldumą į jos visuotinį tarpininkavimą. Daug popiežių šiuo klausimu pateikė aiškų mokymą. Šis mokymas atsispindėjo ir vyskupų veikloje įvairių vietinių susirinkimų metu. Kardinolas Mercier daugiau kaip 540-čiai vyskupų pasiuntė laišką apie Švč. Mergelės tarpininkavimą. Jis sudarė specialią komisiją tirti šį klausimą ir skatinti būsimą „Marijos, visų malonių Tarpininkės“ dogmos apibrėžimą. Ši komisija buvo sudaryta baigiantis Pirmajam pasauliniam karui.

Įžymus komisijos narys kun. Merkelbachas savo argumentus už naujos dogmos definiciją rėmė „Naujosios Ievos“ idėja iš Pradžios knygos. Jau 1921 metais jis teigė, kad visuotinį Švenčiausios Mergelės Marijos tarpininkavimą būtų galima apibrėžti kaip tikėjimo dogmą. Tais pačiais metais popiežius Benediktas XV leido įvesti Švč. Mergelės, visų malonių Tarpininkės, liturginę šventę. 1942 m. Šventosios apeigų kongregacijos sprendimas kanonizuoti šv. Liudviką de Monforą iš dalies buvo Marijos, visų malonių Tarpininkės, mokymo egzistavimo patvirtinimas – ne tik Bažnyčios tradicijos bet ir vieningu teologų sutarimu. Dar prieš Vatikano II Susirinkimą daug Bažnyčios tėvų klausė, ar bus paskelbta ši dogma.

Tačiau Susirinkime Švč. Mergelė buvo nustumta į šalį.

Užuot parengus individualų dogmos projektą, kaip pradžioje buvo numačiusi Parengiamoji Susirinkimo komisija, buvo paskelbtas tik vienas skyrius (dviejų paragrafų ilgio) Susirinkimo dokumento „Lumen Gentium“ pabaigoje. Jis buvo pavadintas „Marija – tikros vilties ir paguodos ženklas žemėje keliaujančiai Bažnyčiai“. Šiuose paragrafuose akivaizdi Susirinkimo mariologiją persmelkusi ekumenizmo dvasia:

„Kaip danguje jau pašlovinta kūnu ir siela Jėzaus Motina yra būsimajame amžiuje atbaigsimos Bažnyčios paveikslas ir pradžia, taip šioje žemėje, kol ateis Viešpaties diena (plg. 2 Pt 3, 10), ji šviečia keliaujančiajai Dievo tautai kaip tikros vilties ir paguodos ženklas.

Šį Šventąjį Sinodą labai džiugina ir guodžia tai, kad ir tarp atsiskyrusiųjų brolių netrūksta tokių, kurie teikia deramą garbę Viešpaties ir Išganytojo Motinai. Tai ypač pasakytina apie rytiečius, su didžiu užsidegimu ir pamaldžia dvasia susiburiančius gerbti Dievo Gimdytojos – amžinosios Mergelės. Visi Kristaus tikintieji tegul karštai prašo Dievo ir žmonių Motiną, kad ji, savo maldomis padėjusi gimstančiai Bažnyčiai ir dabar išaukštinta danguje virš visų palaimintųjų ir angelų, visų šventųjų bendrystėje užtartų mus savo Sūnui, iki visos tautų šeimos – ir krikščioniškomis vadinamos, ir dar nepažįstančios savo Išganytojo – taikoje ir santarvėje laimingai susiburs į vieną Dievo tautą švenčiausiosios ir nedaliosios Trejybės garbei.“ (Lumen Gentium, §68–69.)

Susirinkimo mariologijoje sąmoningai vengiama užsiminti apie religinių separatistų ir visų kitų klaidas – ar į jas vedančias nuomones, – susijusias su tikruoju Bažnyčios mokymu apie Mariją. Kitaip tariant, Susirinkimo metu oficiali tapusi nauja marijinė dvasia buvo skirta siekti netikro susitaikymo su atsiskyrusiais broliais sukuriant minimalų bendrą pagrindą. Šis bendras pagrindas turėjo tik ginti esminius faktus ir sudaryti galimybę įvairioms mokykloms pasiekti sutarimą be perdėjimų ar „nereikalingų“ pasidalijimų. Tai buvo mėginimas taip „humanizuoti“ Švč. Mergelę, kad ji nebebūtų viena iš susiskaldymo priežasčių, kaip anksčiau. Tokia nuostata privertė panaikinti vieną iš Bažnyčios lobių – pačios dogmos pašalinimą.

Redukcionistinė šios „naujosios mariologijos“ galvosena puola du pagrindinius tradicinio katalikų tikėjimo apie Švč. Mergelę principus. Ši naujoji „mariologija“ taip perkeitė tuos du principus, jog dabar jie reiškia, kad:

1. Švč. Mergelė daugiau nebesipriešina velniui.

2. Švč. Mergelės privilegijos nebeturi būti „pernelyg“ aukštinamos.

Kitais tariant, mes turime paslėpti velnią, pamintą po jos kojomis, ir uždengti jos aureolę, rodančią, kad Marija užima ypatingą vietą Švč. Trejybės širdyje.

Dėl pirmojo punkto, naujieji Marijos teologai nebenori į dangų paimtos Mergelės laikyti Krikščionių Pagalba (lot. Auxilium Christianorum), ginančia Bažnyčią nuo priešo puolimų, kaip to nuolat mokė popiežiai ir šventieji. Vietoj to, jie Mariją laiko „Sutaikytoja“, siekiančia ekumenizmo dvasioje rasti tarpusavio supratimą su savo priešais. Praeityje Marija buvo katalikų tiesos ženklas, kuriam nebuvo galima likti abejingu. Šia prasme ji dalijo žmonių širdis už arba prieš jos Sūnų. Tačiau po Vatikano II Susirinkimo Katalikų Bažnyčios požiūris į kitus krikščionis ir pasaulį pasikeitė. Daugiau nebeminimas priešiškumas velniui, nes pasikeitė požiūris į Mariją.

Tuo pačiu metu naujieji Marijos teologai puola garsųjį Šv. Rašto tekstą (Pr 3, 15), kuris yra kertinis mariologijos akmuo. „L‘Osservatore Romano“ (1996 m. sausio 25 d.) pranešė, kad naujosios mariologijos aiškintojai „sutinka, kad Biblijos ištrauka apie kovą prieš žaltį negali būti tiesiogiai priskiriama Moteriai“.

Kalbant apie antrąjį punktą, kad mes neturėtume išpūsti Švč. Mergelės privilegijų, popiežius Jonas Paulius II pasakė: „Maksimumo“ priskyrimas Švč. Mergelei negali būti mariologijos norma.“ („L‘Osservatore Romano“, 1996 m. sausio 4 d.) „L‘Osservatore Romano“ taip pat informavo, kad tų metų Marijos kongrese, kuris vyko Čenstakavoje, Lenkijoje, tokie Marijos titulai, kaip Tarpininkė, buvo laikomi „ekumenine kliūtimi“. Šiuose dviejuose punktuose mes matome prieštaravimą tradiciniam Bažnyčios mokymui, laikančiam Švč. Mergelę skydu prieš klaidas ir dangiškąja Karaliene, dalijančia visas malones.

Dažnai klaidingai teigiama, kad aukštinant mūsų dangiškosios Motinos vaidmenį sumenkinamas Jėzaus Kristaus, kaip vienintelio Tarpininko, vaidmuo ir kad katalikų mokymas nuo Bažnyčios atitolina didžiąją dalį atsiskyrusių brolių. Priešingai, sveikas protas mums sako, kad Sūnui malonu matyti savo Motiną taip gerbiamą. Be to, tradicinis katalikų mokymas apie Mariją, kaip visų malonių Tarpininkę, labiau pabrėžia mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus vaidmenį. Tai jis daro bent dviem būdais:

1. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus malonės galybė yra tokia didelė, kad Jis ne tik suteikia mums išganymą, bet įtraukia ir kitus bendradarbiauti išganymo darbe. Dievo Motinos atveju šis bendradarbiavimas pasiekia aukščiausią įmanomą laipsnį, nes be jos mūsų Viešpats nebūtų priėmęs kūno ir jo atidavęs už mus.

2. Mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus gailestingumas duodamas mums malones ir vesdamas mus į išganymą bei tobulumą pasinaudoja visa eile priemonių taip, jog tai, kas dieviška, sujungiama su mumis mūsų psichologiją, mūsų prigimtį – kurią Jis myli, nes mes esame Jo rankų darbas – atitinkančiu būdu.

Priešingai negu teigia Liuteris ir Kalvinas, Švč. Mergelės, kaip visų malonių Tarpininkės, išaukštinimas nenuvainikuos Kristaus. Atvirkščiai, jis iškelia ir sustiprina Katalikų mokymą apie vienintelio Tarpininko vaidmenį ir nušviečia Jo galybę bei gailestingumą. O kalbant apie gerą valią turinčius atsiskyrusius brolius, tai būtų dar vienas veiksnys, galintis atvesti juos arčiau Tiesos ar paskatinti juos tapti Katalikų Bažnyčios nariais.

Išvada

50-osios Ėmimo į dangų dogmos paskelbimo metinės yra proga pagilinti tikrąjį pamaldumą Švč. Mergelei ir sustiprinti viltį pasiekti dangų, kur visi esame kviečiami gyventi siela ir kūnu, kaip teigia ši dogma. Šis jubiliejus turi paskatinti mus atsiskirti nuo „pasaulio dvasios“, kad karščiau trokštume dangaus.

Pasaulio dvasia yra „šio pasaulio kunigaikščio“, velnio, dvasia, o Ėmimas į dangų kyla tik iš dangiškos Dvasios. Šv. Liudvikas Grinjonas de Monforas yra pasakęs:

„Dievas yra padaręs tik vieną priešiškumą, bet jis nesutaikomas ir neišnyks, o tik didės iki pat pabaigos. Tai nesantaika tarp Marijos, Jo garbingosios Motinos, ir velnio; tarp Švenčiausiosios Mergelės vaikų ir tarnų ir Liuciferio vaikų bei įrankių. Baisiausias iš visų priešų, kuriuos Dievas sukėlė prieš velnią, yra Jo šventoji Motina Marija.“

Katalikiškoji mariologija remiasi „protoevangelija, t. y. Pradžios knyga (3, 15), parodančia Dievo Motiną esant priešingą Ievai. Popiežius Pijus XII savo enciklikoje „Munificentissimus Deus“ teigia, kad Marijos kūniško paėmimo į dangaus garbę tiesa labiausiai remiasi šia Šventojo Rašto ištrauka, kaip tvirtino popiežius Pijus IX, apibrėždamas Nekaltojo Prasidėjimo dogmą. Vatikano II Susirinkimo puoselėta netikros taikos dvasia susilpnino šios pamatinės Šventojo Rašto ištraukos svarbą. Tiesa, Švč. Mergelė tikrai trokšta taikos, bet ne kompromiso pagalba. Iš tiesų, nesuteptas Ėmimo į dangų dogmos tyrumas nepakenčia jokio įsikišimo, nes tai būtų priešinga pačiai jo esmei. Arkivyskupas Lefebvre‘as paaiškino:

„Marija išlaikys mus katalikų tikėjime. Ji nei liberalė, nei modernistė, nei ekumenistė. Ji nepasiduoda jokioms klaidoms, juo labiau erezijoms ir apostazei“.

Jeigu Marijos paėmimo į dangų dogma, kaip sakėme, ragina mus atsiriboti nuo pasaulio dvasios, mes taip pat turime atmesti kompromiso dvasią, kuri iš pirmo žvilgsnio gali mums pasirodyti tokia pat viliojanti, kaip ir uždraustas vaisius Ievai. Mes esame Marijos ir Bažnyčios vaikai. Mes nenorime sekti Ieva. Norime sekti mūsų Švenčiausiąja Motina ir visais jos šventais vaikais, sudarančiais dalį jos palikuonių, kurie yra amžini šėtono vergų, „pasaulio draugų“, priešai.

Popiežius Pijus X, prisimindamas Nekaltojo Prasidėjimo dogmos apibrėžimo penkiasdešimties metų sukaktį, manė taip pat:

„O, kaip piktai ir nuožmiai dabar persekiojamas Jėzus Kristus ir Jo įkurta švenčiausioji religija! Koks rimtas pavojus kyla nuklysti dėl iš visų pusių supančių klaidų, netgi išsižadant tikėjimo! „Todėl kas tariasi stovįs, težiūri, kad nepultų.“ (1 Kor 10, 12.) Tegul visi nuolankiai maldauja Dievą per Marijos užtarimą, kad tie, kurie apleido tikėjimą, atgailautų... Tiesa, ir ateityje kova su Bažnyčia niekada nesiliaus. „Juk turi pas jus būti atskalų, kad išeitų aikštėn, kurie iš jūsų yra išmėginti žmonės.“ (1 Kor 11, 19.) Bet Mergelė Marija niekada nesiliaus padėti mums išbandymuose, kad ir kokie sunkūs jie būtų, ir nesiliaus tęsti kovos, kurią ji kovoja nuo pat savo prasidėjimo, kad kiekvieną dieną galėtume kartoti: „Šiandien ji sutrynė senojo žalčio galvą.“ (Nekaltojo Prasidėjimo pamaldos, 2-ieji Mišparai, Magnificat.) (Ad Diem Illum Laetissimum, §25.)

Ėmimo į dangų dogmos 50-metis, katalikų magisteriumo požiūriu, yra didžiulė proga džiaugtis visiems Marijos vaikams. Jie turi dar vieną jos motiniškos globos įrodymą, globos, padedančios jiems pasiekti tą dangišką būklę, kur ji jau viešpatauja su kūnu ir siela. Karaliene į dangų paimtoji, melski už mus!