Pirmadienis po Sekminių pašvęstas Marijos, Bažnyčios Motinos, minėjimui

Popiežius Pranciškus nusprendė, kad Švč. Mergelės Marijos, Bažnyčios Motinos, minėjimas būtų kasmet švenčiamas pirmadienį po Sekminių. Šiemet tai gegužės 21 d.

Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos dekretas, pasirašytas vasario 11 d., Marijos apsireiškimų Lurde metinėse, buvo paskelbtas kovo 3 d.

Kard. Robertas Sarah, Dieviškojo kulto ir sakramentų tvarkos kongregacijos prefektas, paaiškino, jog Popiežius nusprendė įvesti Marijos, Bažnyčios Motinos, iškilmę norėdamas pabrėžti šios paslapties svarbą ir paskatinti nuoširdų pamaldumą Marijai, kuri nuo pat pirmųjų Sekminių laukimo nesiliauja motiniškai rūpintis keliaujančia Bažnyčia čia, žemėje.

Pasak Gvinėjos prelato, jei norime dvasiškai augti Dievo meilėje, turime savo gyvenimą pagrįsti trimis didžiosiomis realijomis: Kryžiumi, Eucharistija ir Švč. Mergele Marija. „Šias tris paslaptis Dievas suteikė pasauliui, kad sutvarkytų, praturtintų, pašvęstų mūsų vidinį gyvenimą ir nuvestų mus pas Jėzų“, – rašo jis paskelbto dokumento komentare.

Svarbu pažymėti, kad vienas Kristus dėl savo Įsikūnijimo ir Atpirkimo yra Bažnyčios galva. Būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, Jis yra malonės šaltinis. Titulas „Marija, Bažnyčios Motina“ pagrįstas dvasine Švč. Mergelės motinyste visiems mistinio Kristaus Kūno – Bažnyčios nariams.

Tradicija Švč. Mergelę vadina „Kristaus narių motina“ (šv. Augustinas) ir „Mistinio Kristaus kūno narių motina“ (šv. Leonas Didysis). Ji bendradarbiavo su Kristumi Jo Atpirkimo darbe, ypač tada, kai stovėjo po kryžiumi, vienydamasi su savo Sūnaus kančia, ir kai buvo paskirta šv. Jono motina (Jn 19, 26–27).

Arkivysk. Lefebvre‘as gyrė pop. Pauliaus VI sprendimą

Dar būdamas Šventosios Dvasios tėvų ordino vyresnysis, arkivysk. Marcelis Lefebvre‘as labai džiaugėsi, kai Paulius VI, užbaigdamas Vatikano II Susirinkimo trečiąją sesiją, 1964 m. lapkričio 21 d. paskelbė Švč. Mergelę Mariją „Bažnyčios Motina“. Jis norėjo tikėti, kad „Bažnyčios istorijoje Vatikano II Susirinkimas bus žinomas visų pirma kaip susirinkimas, paskelbęs Mariją Bažnyčios Motina.

Skirtingai nuo kitų ginčytinų doktrininių pasiūlymų, šiam Susirinkimo tėvai „entuziastingai pritarė“ – prisimena būsimas Šv. Pijaus X brolijos įkūrėjas.

„Iškilmingai paskelbus Marijos motinystę Bažnyčiai, visus Susirinkime apėmė Šventosios Dvasios pagava ir antgamtinis džiaugsmas.“ (Čia ir toliau citatos paimtos iš 1965 m. gegužės laiško Šventosios Dvasios tėvų kongregacijos nariams, paskelbto „Lettres pastorales et écrits“, p. 211-215.)

Pasak arkivysk. Lefebvre‘o,

„[...] jokia Susirinkime paskelbta tiesa nebuvo tokia svarbi kaip ši. Šis naujas tokios pat senos kaip ir Evangelija tiesos patvirtinimas leidžia naujoje šviesoje išvysti dogmas, kurias kai kurie nori sumenkinti. Ji parodo neišardomą ryšį, jungiantį Jėzų, Mariją, Bažnyčią ir popiežių. Negalime eiti pas Jėzų be Marijos, negalime eiti pas Mariją be Bažnyčios, kuri yra ne kas kita kaip Romos Katalikų Bažnyčia – vadinasi, nebūdami vienybėje su popiežiumi. Pabrėžti Marijos motinystę Bažnyčiai reiškia patvirtinti, jog būtina būti Romos Katalikų Bažnyčios sūnumi norint būti Marijos sūnumi. [...]

Todėl ekumenizmas turi neperžengti šios esminės tiesos ribų. Tai vienintelė teisinga meilė, kurią mes galime parodyti tiems, kurie yra atsiskyrę nuo Bažnyčios ar jos nepažįsta. Mes turime aiškiai išdėstyti jiems tiesą, drąsiai liudyti tiesą, kad jie įtikėtų ir būtų išgelbėti. Tik tokiu būdu grąžinsime protestantus į Bažnyčios vienybę.“

Arkivysk. Lefebvre‘as suprato, kad ši Pauliaus VI paskelbta tiesa buvo įspėjimas prieš klaidingą ekumenizmą ir religinę laisvę:

„Jei norime būti išgelbėti, negalime laisvai pasirinkti: būti ar nebūti Jos sūnumis. Todėl niekas neturi teisės išpažinti tikėjimo, priešingo Marijai, Bažnyčios Motinai. Nes vienintelės teisės, kurias turime, yra tos teisės, kurias mums suteikė Dievas. Neįsivaizduojama, kad Dievas suteiktų teisę, kuri prieštarautų Marijos, Jėzaus Motinos, teisėms.“

Arkivyskupas patikslina:

„Viena yra pakęsti žmonių blogumą, jų silpnybes ir piktnaudžiavimą laisve, ir visai kas kita – paversti tai teise. Laisvė nereiškia teisės ja piktnaudžiauti. Jeigu būtų kitaip, laisvė būtų ne gėris, o yda.“

ŠALTINIS: fsspx.news