Apie Marijos sopulius

Ištrauka iš knygos „Marijos šlovė“.

Marija buvo Kankinių Karalienė, nes jos kankinystė tęsėsi ilgiau ir buvo didesnė už visų šventųjų kankinystę.

Kieno širdis būtų tokia kieta, kad nesuminkštėtų, išgirdus minint labiausiai apverktiną įvykį, kuris kada nors nutiko pasaulyje? Gyveno kilni ir šventa Motina, kuri turėjo vieną Sūnų. Šis Sūnus buvo maloniausias, kokį galima įsivaizduoti – nekaltas, doras, gražus, švelniausiai mylintis savo Motiną. Jis taip labai ją mylėjo, jog niekada nesukėlė jai nė menkiausio nepasitenkinimo, bet visada rodė visokią pagarbą, paklusnumą ir meilę. Tad Motina visą savo meilę žemėje atidavė šiam Sūnui. Paklausykite, kas nutiko! Tas Sūnus buvo iš pavydo neteisingai apkaltintas priešų. Nors teisėjas žinojo ir pripažino, kad jis nekaltas, tačiau nenorėdamas įžeisti jo priešų pasmerkė jį gėdingai mirčiai, kurios jie reikalavo. Ši vargšė Motina kentė sielvartą matydama, kaip malonus ir mylimas Sūnus buvo žiaurios mirties neteisėtai atimtas iš jos pačiame jėgų žydėjime. Visas žaizdotas ir išliejęs visą kraują, jis turėjo mirti ant gėdingo medžio, ir dar jos akyse. Pamaldžios sielos, ką jūs pasakysite? Ar šis įvykis ir ši nelaimingoji Motina nėra verti užuojautos? Jūs jau supratote, apie ką aš kalbu! Šis Sūnus, taip žiauriai nužudytas, buvo mūsų mylintis Atpirkėjas Jėzus, o ši Motina buvo Švenčiausioji Mergelė Marija, kuri iš meilės mums norėjo matyti jį žmonių barbariškumo aukojamą dieviškajam Teisingumui. Didžiulė kančia, kurią Marija iškentė dėl mūsų – kančia, skaudesnė už tūkstantį mirčių – nusipelno tiek mūsų užuojautos, tiek dėkingumo. Jei negalime niekaip kitaip atsilyginti jai už tokią didelę meilę, tai nors keletą akimirkų šiandien pamąstykime apie didumą tų kentėjimų, per kuriuos Marija tapo kankinių Karaliene. Jos didžios kankinystės kentėjimai pranoksta visų kankinių kančias, nes I. tai buvo ilgiausia kankinystė, II. tai didžiausia kankinystė.

I punktas. Kadangi Jėzus vadinamas „skausmų Karaliumi“ arba „kankinių Karaliumi“, nes gyvenime kentėjo labiau už visus kankinius, tai ir Marija ne be priežasties vadinama „kankinių Karaliene“, nes paveldėjo šį titulą iškentusi žiauriausią įmanomą kankinystę po savo Sūnaus. Todėl ne veltui Ričardas Senloranietis^[1] vadina ją „kankinių Kankine“. Apie ją galima pasakyti Izaijo žodžiais: Karūnuodamas karūnuos tave sielvartu (Iz 22, 18 Vulg.). Pati kančia, didesnė už visų šventųjų kančias kartu paėmus, buvo karūna, kuria ji buvo karūnuota kaip kankinių Karalienė. Neįmanoma suabejoti, kad Marija buvo tikra kankinė, kaip įrodinėja Kartūzas, Pelbartas, Katarinas^[2] ir kiti. Neabejojama teiginiu, kad kentėjimas, kurio pakanka mirčiai sukelti, yra kankinystė, net jei nuo jo nenumirštama. Šv. Jonas Evangelistas yra gerbiamas kaip kankinys, nors jis nenumirė verdančio aliejaus katile, bet išėjo iš jo dar gyvybingesnis, negu įlipo (Brev. Rom. 6. Maj.).^[3] Šv. Tomas sako, kad norint pelnyti kankinystės garbę, pakanka būti klusniam aukščiausiame laipsnyje, tai yra klusniam iki mirties: Kankinystę priima tas, kas pajėgia būti visiškai paklusnus, ypač jei kas nors paklustų iki mirties (2. 2. q. 124. a. 3. ad 3).^[4] Marija buvo kankinė, sako šv. Bernardas, ne dėl žudiko kalavijo, bet dėl kartaus liūdesio širdyje (ap. Baldi tom. 1. p. 146).^[5] Jos kūnas nebuvo sužeistas budelio rankos, bet jos palaimintoji Širdis buvo perverta sopulių kalavijo per jos Sūnaus kančią. To skausmo būtų pakakę sukelti jos mirtį ne vieną, bet tūkstantį kartų. Iš to matysime, kad Marija buvo ne tik tikra kankinė, bet jos kankinystė pralenkė visų kitų kankinystę, nes ji buvo ilgesnė – galima sakyti, kad visas jos gyvenimas buvo užsitęsusi mirtis.

Panašiai Jėzaus kančia prasidėjo nuo jo gimimo: Nuo pat gimimo (sako šv. Bernardas) jau stovėjo iškilęs kančios kryžius (Serm. 2. de Pass.).^[6] Taip pat ir Marija, visuose dalykuose būdama panaši į savo Sūnų, kentėjo kankinystę visą gyvenimą. Tarp kitų Marijos vardo reikšmių, tvirtina pal. Albertas Didysis,^[7] yra „karti jūra“. Jai skirti Jeremijo žodžiai: Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai (Rd 2, 13), nes kaip jūra yra visa karti ir sūri, taip Marijos gyvenimas visada buvo pilnas kartumo, matant Atpirkėjo kančią, kuri visada buvo jos mintyse. Nėra abejonės, kad apšviesta Šventosios Dvasios daug aukštesniu laipsniu negu visi pranašai, ji daug geriau už juos suprato pranašystes apie Mesiją, jų užrašytas Šventajame Rašte. Būtent tai angelas atskleidė šv. Brigitai: Be abejonių reikia tikėti, kad ji dėl Šventosios Dvasios įkvėpimo tobulai suvokė, ką reiškė pranašų žodžiai (Serm. Ang. c. 17).^[8] Taigi, tvirtino tas angelas, Mergelė suprato, kiek Įsikūnijęs Žodis turės kentėti dėl žmonių išganymo, tad nuo tada, dar netapusi jo Motina, gailėdamasi šio nekalto Išganytojo, kuriam turėjo būti įvykdyta žiauri mirties bausmė už ne savo nusikaltimus, ji pradėjo kentėti savo didžiąją kankinystę: Iš Raštų supratusi, kad Dievas įsikūnys ir kad bus kamuojamas tokiomis įvairiomis kančiomis, ji patyrė nemenką sielvartą (Serm. Ang. c. 16).^[9]

Jos sopuliai neišmatuojamai išaugo tapus Išganytojo Motina. Tad su liūdesiu matydama tiek daug kančių, kurias turės iškęsti jos vargšas Sūnus, ji tikrai kentėjo ilgą kankinystę, besitęsiančią visą jos gyvenimą: Iš anksto žinodama apie būsimus Tavo Sūnaus kentėjimus (sako abatas Rupertas), Tu ištvėrei ilgą kankinystę (In Cant. c. 4).^[10] Tai buvo labai tiksliai parodyta šv. Brigitai regėjime, kurį ji matė Romoje Švč. Marijos Didžiojoje bazilikoje. Jai pasirodė Švč. Mergelė su šv. Simeonu ir angelas, laikantis labai ilgą, raudoną nuo kraujo kalaviją, simbolizuojantį ilgą ir karčią širdgėlą, kuri varstė Marijos Širdį visą gyvenimą (Rev. l. 7. c. 2).^[11] Todėl minėtasis Rupertas spėja Mariją taip kalbėjus: „Atpirktos sielos ir mano mylimi vaikai, nesigailėkite manęs tik dėl valandos, kurią aš regėjau savo brangųjį Jėzų mirštantį mano akyse. Sopulių kalavijas, išpranašautas Simeono, varstė mano sielą visą gyvenimą: kai žindžiau Sūnų, kai šildžiau jį savo rankose, kai jau tada numačiau karčią mirtį, kuri jo laukė. Pagalvokite, kokį ilgą ir kartų sielvartą aš iškentėjau“: Matykite ne vien tą valandą, kai regėjau savo Mylimąjį mirštant, nes Simeono kalavijas, prieš galutinai perverdamas, ilgą laiką man lėtai dūrė. Tad kaip manote, kai jį žindžiau, šildžiau ir numačiau jo mirtį, kokią užsitęsusią kančią pakėliau? (loc. cit.).^[12]

Tad Marija galėtų teisėtai prabilti Dovydo žodžiais: Juk mano gyvenimą skausmas sekina, ir mano metus – dejonės (Ps 30, 11); Mano skausmas visuomet man prieš akis (Ps 37, 18 Vulg.). „Visas mano gyvenimas buvo praleistas sopuliuose ir ašarose, nes mano sielvartas, kurį kėlė užuojauta mano mylimam Sūnui, niekada nepasitraukė man iš akių, o aš visada tikėjausi kančių ir mirties, kurią vieną dieną jis iškentės.“ Pati dieviškoji Motina atskleidė šv. Brigitai, kad netgi po jos Sūnaus mirties ir įžengimo į dangų, ar ji valgė, ar dirbo, jo kančios prisiminimas buvo giliai įsirėžęs į jos protą ir gyvas jos švelnioje Širdyje: Tais laikais, kai gyvenau po mano Sūnaus Žengimo [į dangų], jo kančia buvo įsitvirtinusi mano Širdyje, todėl ar valgydavau, ar dirbdavau, prisimindavau ją lyg dabar vykstančią (Rev. l. 6. c. 65).^[13] Čia Tauleris sako, kad Marija praleido visą gyvenimą nuolatiniame sielvarte, nes jos Širdis visada buvo pilna liūdesio ir kančios: Palaimintoji Mergelė visą gyvenimą lyg profesija užsiėmė kentėjimu (Vit. Christ. c. 18).^[14]

Todėl laikas, paprastai sušvelninantis kenčiančiųjų skausmus, neapramino Marijos; ne, jis net padidino jos liūdesį, nes Jėzui su metais augant, vis gražėjant ir darantis vis labiau vertam meilės, jo mirties laikas artėjo, o sopulys vis didėjo Marijos Širdyje vien pagalvojus, kad reikės prarasti jį žemėje. Kaip rožė išauga su spygliais (angelas pasakė šv. Brigitai), taip Dievo Motina augo su metais varginama kentėjimų, ir kaip spygliai didėja augant rožei, taip su amžiumi didėjo sopulių spygliai ir Marijoje, Viešpaties išrinktojoje rožėje: Kaip rožė paprastai auga su spygliais, taip Švč. Mergelė šiame pasaulyje augo tarp sukrėtimų, ir kaip augant rožei didėja ir spygliai, taip ši rinktinė rožė Marija, augdama amžiumi, vis labiau kentėjo nuo duriančių spyglių (Serm. Ang. c. 16).^[15]

II punktas. Marija buvo kankinių Karalienė ne tik todėl, kad jos kankinystė truko ilgiau negu kitų, bet ir dėl to, kad tai buvo didžiausia kankinystė iš visų. Kas galėtų išmatuoti jos didumą? Jeremijas, rodos, mąstydamas apie jos didžius skausmus mirštant Sūnui, negali rasti su kuo palyginti šios sopulių Motinos: Su kuo tave palyginti... (sako jis) Su kuo galiu tave lyginti, dukra Jeruzale? Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai: Kas gali tave išgydyti? (Rd 2, 13). Kardinolas Hugonas,^[16] komentuodamas šiuos žodžius, sako: „O palaimintoji Mergele, kaip jūra kartumu pralenkia visokį kartumą, taip Tavo sopuliai pranoksta visokį sielvartą“: Kaip jūra viską pranoksta kartumu, taip Tavo sielvartui negali prilygti joks sukrėtimas. Šv. Anzelmas tvirtina, kad jei Dievas ypatingu stebuklu nebūtų saugojęs Marijos gyvybės, jos sopulių būtų pakakę ją numarinti kiekvieną jos gyvenimo akimirką: Išties, Valdove, netikėčiau, kad Tu galėtum pakelti tokią kankynę nenustodama gyventi, jei pati Tavo Sūnaus Dvasia Tavęs nestiprintų (De Ec. Virg. c. 3).^[17] Šv. Bernardinas Sienietis eina dar toliau, sakydamas, kad Marijos širdgėla buvo tokia didžiulė, kad jeigu ji būtų išdalyta visiems žmonėms, jos pakaktų sukelti jiems staigią mirtį: Toks buvo Mergelės sopulys, kad jei jį išdalintume visiems skausmą jaučiantiems kūriniams, visi tuoj pražūtų (Tom. 1. Serm. 61).^[18]

Bet apmąstykime priežastis, dėl kurių Marijos kankinystė buvo didesnė negu visų kankinių. Pirmiausia turime atsiminti, kad kankiniai ištvėrė kančias jų kūnus kankinant ugnimi ar geležimi; Marija patyrė kankinystę sieloje, kaip išpranašavo šv. Simeonas: Ir tavo pačios sielą pervers kalavijas (Lk 2, 35). Tarsi tasai šventas senelis būtų pasakęs: „O Švenčiausioji Mergele, kitų kankinių kūnai bus draskomi geležimi, bet Tu būsi perverta savo Sūnaus kančios ir kentėsi sieloje.“ Kadangi siela kilnesnė už kūną, Marijos kentėjimai buvo daug didesni už visų kankinių, kaip pats Jėzus Kristus pasakė šv. Kotrynai Sienietei:^[19] Tarp sielos ir kūno kančios nėra palyginimo. Čia šv. abatas Arnoldas Šartrietis sako: kas būtų buvęs Kalvarijoje nekaltojo Avinėlio didžios aukos liudininku, kai jis mirė ant kryžiaus, būtų čia matęs du didelius altorius, vieną – Kristaus kūne, kitą – Marijos Širdyje, nes Sūnui aukojant savo kūną mirtimi, Marija aukojo savo sielą užuojauta: Nieko nuostabaus, kad toje padangtėje pamatytum du altorius: vieną Motinos krūtinėje, kitą Kristaus kūne, nes Kristus aukojo kūną, o Marija – sielą (Tr. de sep. verb. Do. in Cru.).^[20]

Be to, sako šv. Antoninas (p. 1. tit. 15. c. 24),^[21] kai kiti kankiniai kentėjo aukodami savo gyvybę, Švč. Mergelė kentėjo aukodama savo Sūnaus gyvybę, kurią ji mylėjo daug labiau už savąją. Tad ji ne tik kentėjo dvasioje visa, ką jos Sūnus iškentė kūne, bet dar daugiau: jos Sūnaus kentėjimų vaizdas sukėlė daugiau sielvarto jos Širdžiai, negu būtų sukėlusios jos pačios kančios, iškentėtos vietoje jo. Neabejotina, kad Marija kentėjo savo Širdyje visus išniekinimus, kurių žeidžiamą ji matė savo mylimą Jėzų. Visi gali suprasti, kad vaikų kentėjimai yra ir juos matančių motinų kentėjimai. Šv. Augustinas, mąstydamas apie Makabėjų motinos kančią regint savo sūnų kankinimus, sako: Ji matydama pati viską iškentė, nes visus juos mylėjo, todėl patyrė akimis tai, ką jie visi kūne (Serm. 109. de Divers. c. 6).^[22] Marija taip pat kentėjo visus tuos kankinimus, plakimus, erškėčius, vinis ir kryžių, kankinusius nekaltą Jėzaus kūną; visi jie tuo pačiu metu įėjo į Švenčiausios Mergelės Širdį, kad atbaigtų jos kankinystę. Jis kentėjo kūne, o ji kentėjo Širdyje, rašo šv. Amadėjus (Hom. 5).^[23] Marija taip kentėjo (sako šv. Laurynas Justinijanis), kad jos Širdis tapo tarsi Sūnaus kančios veidrodžiu, kuriame būtų galima matyti tiksliai atsispindint spjūvius, smūgius, žaizdas ir viską, ką iškentė Jėzus: Mergelės Širdis buvo tapusi Kristaus kančios veidrodžiu, kuriame matėsi spjūviai, plūdimai, plakimai, žaizdos (De Agon. Chri. c. 11).^[24] Šv. Bonaventūra taip pat pastebi, kad visos žaizdos, kurios nusėjo mūsų Viešpaties kūną, susijungė Marijos Širdyje: Atskiros žaizdos, nusėjusios jo kūną, susijungė vienoje Širdyje (De Planctu Virg. in Stim. Am.).^[25]

Taip Mergelė dėl savo mylinčios Širdies užuojautos savo Sūnui buvo nuplakta, vainikuota erškėčiais, įžeidinėjama ir prikalta prie kryžiaus. Todėl tas pats šventasis, mąstydamas apie Mariją ant Kalvarijos kalno, stovinčią šalia savo Sūnaus jam mirštant, klausia ją: „Valdove, pasakyk, kur Tu stovėjai? Ar tik kryžiaus papėdėje? O, dar labiau nei ten Tu buvai ant paties kryžiaus nukryžiuota su savo Sūnumi“: O mano Ponia, kur stovėjai? Ar tik šalia kryžiaus? Ne, buvai nukryžiuota ant paties kryžiaus su Sūnumi (loc. cit.). Ričardas^[26] prie Atpirkėjo žodžių, pasakytų pranašo Izaijo lūpomis: Aš vienas traiškiau vynuoges spaudykloje, iš tautų nė vieno vyro nebuvo su manimi (Iz 63, 3), priduria: Išties, Viešpatie, nebuvo vyro su Tavimi, bet su Tavim buvo viena Moteris, kuri visas Tavo kūne patirtas žaizdas priėmė į savo Širdį. „Tai tiesa, Viešpatie, kad žmonių atpirkimo darbe Tu kentėjai vienas ir nebuvo vyro, kuris pakankamai užjaustų Tave; bet su Tavimi buvo Moteris, Tavo Motina, kuri kentėjo savo Širdyje viską, ką Tu iškentei savo kūne.“

Bet visa tai per mažai pasako apie Marijos sopulius, nes (kaip jau pastebėjau) ji kentėjo labiau būdama savo mylimo Jėzaus kančių liudininke negu jei pati būtų iškentėjusi savo Sūnaus išniekinimus ir mirtį. Erazmas, bendrai kalbėdamas apie tėvus, sako, kad juos žiauriau kankina jų vaikų kentėjimai negu jų pačių: Tėvai žiauriau kankinasi vaikuose nei savyje (Libell. de Machab.).^[27] Tai ne visada tiesa, bet Marijai taip buvo, nes neabejotina, kad ji mylėjo savo Sūnų ir jo gyvybę nepalyginti labiau negu save ar tūkstantį savo gyvybių. Todėl šv. Amadėjus teisingai tvirtina, kad kenčianti Motina, matydama liūdną savo mylimo Jėzaus kančių vaizdą, kentėjo nepalyginamai labiau negu būtų kentėjusi, jei pati būtų patyrusi visą jo kančią: Marija kankinosi labiau, nei jeigu būtų pati kankinama, nes nepalyginamai labiau nei save ji mylėjo Tą, dėl kurio sielvartavo (cit. Hom. 5).^[28] Priežastis akivaizdi, nes, sako šv. Bernardas:^[29] Siela (Anima) daugiau būna ten, kur myli (amat), nei kur teikia gyvastį (animat). Pats Išganytojas irgi pasakė, kad ten yra mūsų širdis, kur mūsų mylimas gėris: Kur jūsų lobis, ten ir jūsų širdis (Lk 12, 34). Tad jei Marija meile gyveno labiau savo Sūnuje negu savyje, ji tikriausiai daug daugiau iškentėjo savo Sūnaus kančiose ir mirtyje, negu būtų iškentėjusi, jei pati žiauriausia mirtis pasaulyje būtų ištikusi ją pačią.

Čia mes turime apmąstyti kitą aplinkybę, kuri padarė Marijos kankinystę nepalyginti didesnę už visų kankinių kančias: Jėzaus kančioje ji daug kentėjo be mažiausio palengvinimo. Kankiniai kentėjo kankinami tironų, bet Jėzaus meilė padarė jų skausmus saldžius ir pakeliamus. Šv. Vincentas patyrė kankinystę kankinamas ant arkliuko,^[30] draskomas replėmis, deginamas įkaitintomis plokštėmis, bet kas iš to? Šv. Augustinas sako:^[31] Atrodė, kad vienas žmogus kenčia, o kitas kalba. Jis kalbėjo tironui taip tvirtai ir su tokia panieka savo kančioms, kad atrodė, tarsi vienas Vincentas kenčia, o kitas kalba – taip Dievas sustiprino jį savo meilės saldybe kenčiant visas tas kančias. Šv. Bonifaco^[32] kūną draskė geležiniai kabliai, aštrios nendrės buvo smaigstomos į jo panages ir kūną, išlydytas švinas buvo pilamas jam į burną, bet visa tai kęsdamas, jis nepavargdamas kalbėjo: Dėkoju Tau, Viešpatie Jėzau Kristau! Šv. Morkus ir šv. Marcelijonas^[33] buvo pririšti prie stulpo, jų pėdos buvo pervertos vinimis. Kai tironas kreipėsi į juos sakydamas: „Niekšai, žiūrėkite, kas iš jūsų beliko, gelbėkitės iš šių kančių!“, jie atsakė: „Apie kokius skausmus, apie kokias kančias tu kalbi? Mes dar niekada nesimėgavome tokia ištaiginga puota kaip dabar, kai džiaugsmingai kenčiame iš meilės Jėzui Kristui“: Niekad taip linksmai nepuotavome, kaip dabar, visa tai noriai kęsdami dėl Jėzaus Kristaus meilės. Šv. Laurynas kentėjo, bet jam kepant ant grotų vidinė meilės liepsna (sako šv. Leonas), guodžianti jo sielą, buvo galingesnė už išorinę liepsną, kankinančią jo kūną: Vangesnė buvo ta ugnis, kuri kepė išoriškai, nei ta, kuri liepsnojo viduje (In Nat. S. Laur.).^[34] Meilė padarė jį drąsų, ir jis šaipėsi iš tirono sakydamas:^[35] Jau iškepiau, paversk mane ir valgyk! „Tirone, jei nori pavalgyti mano kūno, vienas šonas jau iškepęs; paversk mane ant kito šono ir valgyk!“ Bet kaip tokioje daugybėje kančių, tokioje ištęstoje mirtyje šventasis galėjo taip džiūgauti? Ak, jis buvo apgirtęs (sako šv. Augustinas) nuo dieviškos meilės vyno ir nejautė kankinimų nei mirties: Toje ištęstoje mirtyje, tose kankynėse jis, apgirtęs nuo tos taurės, nejautė kančių (Tract. 27).^[36]

Vadinasi, kuo labiau šventieji kankiniai mylėjo Jėzų, tuo mažiau jie jautė savo kančias ir mirtį; kenčiančio ir nukryžiuoto Dievo vaizdo pakako jiems paguosti. Bet ar mūsų sopulingoji Motina taip pat buvo paguosta savo Sūnaus meilės, regėdama jo kančias? O ne, nes kenčiantis Sūnus buvo visa jos kančių priežastis, o jos meilė jam buvo jos vienintelis ir žiauriausias budelis, nes visa Marijos kankinystė buvo regėti savo nekaltą ir mylimą Sūnų ir jo, taip kenčiančio, gailėtis. Kuo didesnė buvo jos meilė jam, tuo kartesnis ir labiau nepaguodžiamas buvo jos sielvartas. Platūs kaip jūra tavo griuvėsiai: kas gali tave išgydyti? [Rd 2, 13]. Ak, dangaus Karaliene, meilė lengvino kitų kankinių kentėjimus ir gydė jų žaizdas, bet kas ramino Tavo karčią širdgėlą? Kas gydė pernelyg žiaurias Tavo Širdies žaizdas? Kas gali Tave išgydyti?, nes tas Sūnus, kuris galėtų suteikti Tau paguodos, dėl savo kentėjimų buvo vienintelė Tavo kančių priežastis, ir Tavo meilė jam buvo vienintelė Tavo kankinystės sukėlėja. Vadinasi, kiti kankiniai, kaip pastebi Diezas,^[37] yra vaizduojami su jų nukankinimo įrankiais: šv. Paulius su kardu, šv. Andriejus su kryžiumi, šv. Laurynas su grotomis, o Marija yra vaizduojama su savo negyvu Sūnumi ant rankų, nes pats Jėzus, ir tik jis vienas, buvo jos kankinystės įrankis dėl jos meilės jam. Šv. Bernardas keliais žodžiais patvirtina viską, ką pasakiau: Kitų kankinių meilės didumas ramino jų kankinystės skausmus, bet kuo didesnė buvo palaimintosios Mergelės meilė, tuo didesni buvo jos kentėjimai, tuo žiauresnė jos kankinystė (ap. Crois. Vit. Mar. §. 23).^[38]

Neabejotina, kad kuo labiau mes ką nors mylime, tuo didesnį skausmą jaučiame jį praradę. Mes labiau liūdime netekę brolio negu nešulinio gyvulio; mes labiau liūdime netekę sūnaus negu draugo. Kornelijus a Lapide^[39] sako, kad norėdami suprasti Marijos sopulių didybę mirštant Sūnui, mes turime suvokti jos meilės jam didybę: Kad suvoktum, koks buvo Švč. Mergelės skausmas, pagalvok, kokia buvo jos meilė. Bet kas galėtų išmatuoti šią meilę? Pal. Amadėjus sako, kad Marijos Širdyje buvo susijungusi dvejopa meilė Jėzui: antgamtinė meilė, kuria ji mylėjo jį kaip Dievą, ir prigimtinė, kuria mylėjo jį kaip savo Sūnų: Dvi meilės susijungė į vieną ir iš dviejų meilių gimė viena meilė: kai Mergelė reiškė meilę Dievybės Sūnui ir kai Dieve rodė meilę Gimusiajam (Hom. 5. de Lau. V.).^[40] Tad šios dvi meilės tapo viena, bet tokia didžiule meile, kad Gijomas Paryžietis^[41] netgi sako, jog Švč. Mergelė taip mylėjo Jėzų, kaip tik buvo įmanoma paprastam kūriniui. Paprastas kūrinys nebūtų sutalpinęs didesnės meilės. Nebuvo (sako Ričardas Senloranietis)^[42] tokios meilės kaip jos meilė, todėl nebuvo kito tokio skausmo kaip jos skausmas. Jei Marijos meilė Sūnui buvo didžiulė, didžiulis turėjo būti ir jos sielvartas jo netekti mirusio: Kur didžiausia meilė (sako pal. Albertas Didysis),^[43] ten didžiausias skausmas.

Dabar įsivaizduokime dieviškąją Motiną, stovinčią šalia savo Sūnaus, mirštančio ant kryžiaus, ir teisingai sau priskiriančią Jeremijo žodžius, kuriais ji prabyla mums: Visi, kurie einate šiuo keliu, pažvelkite ir pamatykite, ar yra toks skausmas, kaip tas skausmas, kuris ištiko mane? (Rd 1, 12). „O jūs, kurie praleidžiate savo gyvenimą žemėje ir nesigailite manęs, sustokite valandėlei pažiūrėti į mane dabar, kai žvelgiu į mylimą Sūnų, mirštantį mano akyse! Tada pamatysite, ar pas visus liūdinčius ir kenčiančius galima rasti tokį skausmą kaip manasis?“ „Ne, o sopulingoji Motina (atsako šv. Bonaventūra), neįmanoma rasti kartesnio sielvarto už Tavąjį, nes nerasi brangesnio Sūnaus už Tavąjį“: Nėra kartesnio skausmo, nes nėra brangesnio vaiko (de compas. Virg. c. 2).^[44] Ak, visame pasaulyje, sako šv. Laurynas Justinijanis, nebuvo malonesnio Sūnaus už Jėzų, ir nėra buvę motinos, švelniau mylėjusios savo sūnų už Mariją! Jei pasaulyje nėra buvę meilės, panašios į Marijos meilę, tai kaip galima rasti skausmą, panašų į Marijos skausmą? Nėra buvę tokio sūnaus, nėra buvę tokios motinos; nėra buvę tokios meilės, nėra buvę tokio skausmo. Todėl kuo švelniau ji mylėjo, tuo giliau buvo sužeista (Lib. 3. de Lau. Virg.).^[45]

Dėl to šv. Ildefonsas nedvejodamas tvirtina, kad per maža sakyti, jog Marijos sopuliai buvo didesni už visų kankinių kentėjimus kartu: Aišku, kad Marija savo Sūnaus kančioje iškentė tokius aštrius sopulius, kad jie viršijo visų kankinių bendrai patirtas kankynes (ap. Sinisc. Mart. di Ma. Conf. 36).^[46] O šv. Anzelmas priduria, kad žiauriausi kankinimai, kuriems buvo atiduoti šventieji kankiniai, buvo menki arba niekas, palyginti su Marijos kankinyste: Kad ir kiek žiaurumo buvo parodyta kankinių kūnams, tai buvo lengva ar beveik niekis, palyginus su Tavo kančia (de Exc. Virg. c. 5).^[47] Šv. Bazilijus^[48] taip pat rašo, kad kaip saulė pralenkia visas planetas savo spindesiu, taip Marijos kentėjimai pralenkia visų kitų kankinių kentėjimus: Mergelė visus kankinius taip pralenkė, kaip saulė kitus šviesulius. Mokytasis autorius (il P. Pinam.)^[49] užbaigia jausmingai sakydamas, kad šios švelnios Motinos skausmas Jėzui kenčiant buvo toks didelis, kad jos vienos užuojauta žmogumi tapusiam Dievui prilygo jo mirties nuopelnams.

Šv. Bonaventūra taip kreipiasi į palaimintąją Mergelę: „Valdove, kodėl Tu ėjai aukoti savęs ant Kalvarijos? Ar nepakako nukryžiuoto Dievo mums atpirkti, kad Tu, jo Motina, taip pat ten eitum ir būtum nukryžiuota drauge su juo?“ O Ponia, kodėl ėjai aukotis už mus? Ar nepakako Sūnaus kančios, kad reikėjo dar ir Motinos nukryžiavimo? (ap. Pac. Exc. 10. in Sal. Ang.).^[50] Tikrai, Jėzaus mirties daugiau nei pakako išgelbėti pasauliui ir begalybei pasaulių, bet ši geroji Motina iš meilės mums taip pat norėjo prisidėti prie mūsų išganymo darbo savo kentėjimų nuopelnais, kuriuos aukojo už mus ant Kalvarijos. Todėl pal. Albertas Didysis sako, kad kaip mes esame didžiai skolingi Jėzui už jo kančią, iškentėtą iš meilės mums, taip esame labai skolingi Marijai už kankinystę, kurią ji savo noru pakėlė dėl mūsų išganymo Sūnui mirštant: Kaip visas pasaulis skolingas Dievui už kančią, taip skolingas Valdovei už kartu kentėjimą (Sup. Miss. cap. 20).^[51] Pridūriau žodžius „savo noru“, nes, kaip angelas apreiškė šv. Brigitai, ši labiausiai užjaučianti ir švelniausia mūsų Motina būtų verčiau patyrusi bet kokį kankinimą, negu būtų regėjusi mūsų sielas neatpirktas ir paliktas ankstesnėje pražūties būklėje: Ji yra ir buvo tokia gera ir gailestinga, kad verčiau norėjo patirti visas negandas nei matyti, jog sielos liko neatpirktos (Rev. l. 3. c. 30).^[52] Iš tiesų galime sakyti, kad Marijai vienintelis palengvinimas jos didžiame skausme jos Sūnui kenčiant buvo matyti pražuvėlius, atpirktus jo mirtimi, ir žmones, buvusius jo priešus, sutaikytus su Dievu: Ji džiaugėsi kentėdama (sako Simonas iš Kasijos), nes atnašavo auką visų atpirkimui, kad būtų numaldytas Užrūstintasis (de Gest. D. l. 2. c. 27).^[53]

Taigi, didelė Marijos meilė nusipelno mūsų dėkingumo, ir tą dėkingumą turėtume parodyti bent apmąstydami jos sopulius ir ją užjausdami. Ji skundėsi šv. Brigitai, kad mažai kas taip elgiasi ir kad diduma pasaulio gyvena užmiršusi juos, todėl taip ragino tą šventąją prisiminti jos sopulius: Žvelgiu į visus, gyvenančius pasaulyje, ar yra nors keli, kurie mane užjaučia ir mąsto apie mano sopulius, bet randu tokių labai mažai. Todėl, mano dukra, nors esu daugelio pamiršta, bent tu nepamiršk manęs, žvelk į mano sopulius, sek jais kiek pajėgsi ir pati kentėk (Rev. l. 2. c. 24).^[54] Norėdami suprasti, kaip malonu Mergelei, jei mes prisimename jos sopulius, turime žinoti, kad 1239 metais ji apsireiškė septyniems savo garbintojams (jie vėliau tapo Marijos tarnų ordino įkūrėjais) laikydama rankoje juodą rūbą ir liepdama, kad jie, jei nori suteikti jai malonumo, dažnai apmąstytų jos sopulius. Šiuo tikslu ir norėdama priminti jiems savo skausmus, ji išreiškė norą, kad ateityje jie vilkėtų šiuos gedulo drabužius (Gian. Cent. Serv. l. 1. c. 14).^[55] Pats Jėzus Kristus vėliau apreikš pal. Veronikai Binasko, kad jam maloniau matyti užjaučiamą savo Motiną negu save patį. Jis taip kreipėsi į ją: „Mano dukra, man brangios dėl mano kančios išlietos ašaros, bet dėl mano beribės meilės savo Motinai Marijai man dar labiau patinka, jei apmąstomi jos ištverti sopuliai man mirštant“ (ap. Bolland. 13. Jan.).^[56]

Todėl dideles malones Jėzus pažadėjo tiems, kurie pamaldūs Marijos sopuliams. Pelbartas pasakoja (Stellar. l. 3. p. 3. a. 4),^[57] kad šv. Elzbietai buvo apreikšta, jog po Švč. Mergelės Paėmimo į dangų šv. Jonas Evangelistas troško dar kartą ją išvysti. Ši malonė buvo jam suteikta: jam pasirodė jo brangioji Motina, o kartu su ja ir Jėzus Kristus. Tada šventasis išgirdo Mariją prašant suteikti ypatingą malonę visiems, kurie yra pamaldūs jos sopuliams. Jėzus pažadėjo jai keturias pagrindines malones: 1) kad tie, kurie prieš mirtį šaukiasi dieviškosios Motinos sopulių, gaus tikrą gailestį už visas savo nuodėmes; 2) kad jis apgins visus tą pamaldumą praktikuojančius jų varguose ir ypač jų mirties valandą; 3) kad jis įspaus į jų atmintį savo kančios atminimą ir kad už tai jie gaus atlygį danguje; 4) kad jis paves tokius garbintojus Marijai ir suteiks jai galią elgtis su jais taip, kaip jai patinka, ir gauti jiems visas malones, kokių tik ji panorės. Šis pavyzdys mus įtikins, kad pamaldumas Marijos sopuliams padeda gauti amžinąjį išganymą.

Pavyzdys

Apreiškimuose šv. Brigitai skaitome (l. 6. c. 97),^[58] kad kartą gyveno turtingas ponas, kuris buvo kilmingas gimimu, bet niekšas ir pilnas ydų savo elgesiu. Jis sudarė sutartį su demonu ir parsidavė jam į vergiją. Šešiasdešimt metų jam tarnavo gyvendamas tokį gyvenimą, kokį tik galima įsivaizduoti, niekada nepriimdamas sakramentų. Dabar šis kunigaikštis gulėjo mirties patale, ir Jėzus Kristus, norėdamas parodyti jam savo gailestingumą, įsakė šv. Brigitai pasakyti savo nuodėmklausiui, kad šis eitų jo aplankyti ir ragintų išpažinti nuodėmes. Nuodėmklausys nuėjo, o ligonis pasakė, kad jam nereikia išpažinties, nes jis dažnai jos eidavo. Kunigas nuėjo antrą kartą, bet vargšas pragaro vergas laikėsi atkaklaus nusistatymo neatlikti išpažinties. Jėzus vėl liepė šventajai siekti, kad nuodėmklausys sugrįžtų. Jis taip ir padarė ir, grįžęs trečią kartą, papasakojo ligoniui apie šventosios gautą apreiškimą, dėl kurio jis turėjo grįžti tiek daug kartų, nes mūsų Viešpats, kuris troško parodyti jam savo gailestingumą, taip įsakė. Tai girdėdamas, mirštantysis susijaudinęs pravirko: „Bet kaip (sušuko jis) aš galiu būti išgelbėtas, jei šešiasdešimt metų vergavau demonui ir mano sielą slegia nesuskaičiuojama daugybė nuodėmių?“ „Mano sūnau, – atsakė tėvas, jį padrąsindamas, – neabejok! Jei gailėsiesi, pažadu tau, kad Dievas atleis!“ Tada, įgijęs pasitikėjimą, jis tarė nuodėmklausiui: „Tėve, aš laikiau save pražuvusiu ir nebeturėjau išganymo vilties, bet dabar jaučiu skausmą dėl savo nuodėmių ir tai žadina mano pasitikėjimą. Kadangi Dievas vis dar manęs neapleido, atliksiu išpažintį.“ Tą dieną jis su didžiausiais gailesčio ženklais keturis kartus atliko išpažintį ir kitą rytą priėmė šventąją Komuniją. Šeštą dieną, atgailaudamas ir susitaikęs, mirė. Po jo mirties Jėzus Kristus vėl kalbėjo šv. Brigitai ir pasakė, kad šis nusidėjėlis išganytas ir dabar yra skaistykloje, o už savo išganymą turi būti dėkingas Mergelės, jo Motinos, užtarimui, nes mirusysis, nors gyveno nedorai, visada išlaikė pamaldumą jos sopuliams ir apie juos pagalvojęs ją užjausdavo.

Malda

O mano sopulingoji Motina, kankinių ir skausmų Karaliene, Tu taip karčiai verkei savo Sūnaus, mirusio dėl mano išganymo. Bet ką man padės Tavo ašaros, jei būsiu pasmerktas? Todėl savo sopulių nuopelnais išmelsk man tikrą gailestį už nuodėmes ir tikrą pasitaisymą drauge su pastovia ir švelnia užuojauta Jėzaus kentėjimams ir Tavo skausmams. Jei Jėzus ir Tu, būdami tokie nekalti, tiek daug iškentėte iš meilės man, tuomet išprašyk, kad aš, kuris esu nusipelnęs pragaro, galėčiau nors kiek pakentėti iš meilės jums. O Valdove (tarsiu drauge su šv. Bonaventūra),^[59] jei įžeidžiau Tave, pelnytai sužeisk mano širdį, o jei tarnavau Tau, dabar prašau žaizdų kaip atlygio. Man gėda matyti mano sužeistą Viešpatį Jėzų ir Tave sužeistą drauge su juo, o save – be jokios žaizdos. Galiausiai, o mano Motina, dėl sielvarto, kurį patyrei matydama savo Sūnų nuleidžiantį galvą ir mirštantį ant kryžiaus tokioje daugybėje kančių, meldžiu Tave, išmelsk man gerą mirtį. Nesiliauk, o nusidėjėlių Užtarėja, padėti mano kenčiančiai sielai kovose, kurias ji turės patirti pereidama į amžinybę. Tuomet aš galbūt prarasiu kalbą ir negalėsiu šauktis Tavo ir Jėzaus vardų, kurie esate visa mano viltis, todėl šaukiuosi jūsų dabar. Šaukiuosi Tavęs ir Tavo Sūnaus ir prašau padėti man tą paskutinę akimirką. Sakau: Jėzau ir Marija, jums atiduodu savo sielą! Amen.